fd1b7d52-b2c7-4e07-9813-d5c1db993c76 · Klaipėdos apygardos teismas

? Civilinė byla Nr. e2A-772-730/2020 Teisminio proceso Nr. 2-43-3-01434-2019-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1 (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. birželio 15 d. Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Žvinklytės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo apelianto S. N. apeliacinį skundÄ dėl Tauragės apylinkės teismo 2020 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „Raisitra“ patikslintÄ ieÅ¡kinį atsakovui S. N. dėl iÅ¡mokų, susijusių su darbo santykiais, iÅ¡mokėjimo, ir atsakovo S. N. prieÅ¡ieÅ¡kinį ieÅ¡kovei uždarajai akcinei bendrovei „Raisitra“ dėl nesumokėtų iÅ¡mokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė uždaroji akcinė bendrovės „Raisitra“ patikslinu ieÅ¡kiniu praÅ¡o iÅ¡spręsti tarp Å¡alių kilusį ginÄÄ dėl iÅ¡mokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo ir pripažinti, kad ieÅ¡kovė su atsakovu visiÅ¡kai atsiskaitė ir priteisti iÅ¡ atsakovo bylinėjimosi iÅ¡laidas ieÅ¡kovei. Nurodė, kad Darbo ginčų komisija (toliau - DGK) 2019 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. DGKS-4367 iÅ¡ dalies tenkino atsakovo praÅ¡ymÄ ieÅ¡kovei dėl praÅ¡omų priteisti neiÅ¡mokėto 2545,50 EUR darbo užmokesčio, dienpinigių ir delspinigių bei nusprendė iÅ¡ieÅ¡koti darbuotojo naudai 2039,31 EUR dienpinigių už komandiruotėje nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. kovo 16 d. bÅ«tas dienas.

Nurodo, kad 2019 m. sausio 3 d. sudarytos laikinojo darbo sutarties pagrindu atsakovas ieÅ¡kovės įmonėje dirbo (duomenys neskelbtini). Atsakovo darbo funkcijų vykdymo vieta nustatyta laikinojo darbo naudotojo adresu. IeÅ¡kovė įsipareigojo mokėti darbuotojui mėnesinį darbo užmokestį bruto, kuris yra lygus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iÅ¡ koeficiento 1,301. Å alys patvirtino, kad darbo sutarties sudarymo dienÄ darbuotojo mėnesinė alga yra ne mažesnė nei 722,06 EUR bruto, iÅ¡skyrus mėnesius, jeigu į juos įeina laikotarpiai iki 5 dienų, kai darbuotojas nėra siunčiamas pas laikinojo darbo naudotojÄ , ir/ar laikotarpiai, kai darbuotojas yra siunčiamas, tačiau atsisako vykti pas laikinojo darbo naudotojÄ .

Darbo sutarties 4.4 punktu Å¡alys susitarė, kad tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokami dienpinigiai, lygÅ«s 50 proc. dienpinigių sumos, kuri atitinkamos valstybės atžvilgiu yra nustatyta konkrečiai komandiruotei taikomuose teisės aktuose. Atsakovas darbdavio 2019 m. sausio 2 d. įsakymu laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. kovo 16 d. buvo iÅ¡siųstas pas laikinojo darbo naudotojÄ (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių iÅ¡laidų apmokėjimo“ patvirtintame maksimalių dienpinigių dydžių sÄ raÅ¡e nurodyta, kad vienos dienos dienpinigių maksimalus dydis (duomenys neskelbtini) sudaro 65 EUR.

Atsakovui už 2019 m. sausį - kovÄ apskaičiuota 2021,84 EUR darbo užmokesčio ir atostoginių, o už 73 komandiruotėje praleistas dienas apskaičiuota 2372,50 EUR dienpinigių, taikant 50 proc. dienpinigių normÄ , todėl su atsakovu visiÅ¡kai atsiskaityta. IeÅ¡kovės atstovai nesutinka su atsakovo argumentu, kad žodiniu susitarimu jis su darbdaviu susitarė, jog jam bus mokama 87 EUR už kiekvienÄ komandiruotės dienÄ . Pažymi, kad darbo sutartyje Å¡alys susitarė tiek dėl darbo užmokesčio (4.1 punktas), tiek dėl dienpinigių mokėjimo (4.4 punktas), o atsakovas darbo sutartį pasirašė, pretenzijų nereiÅ¡kė.

Pažymi, kad Direktyvos 96/71/EB nuostatos dėl komandiruojamų darbuotojų garantijų atsakovui netaikomos, kadangi atsakovas neatitinka komandiruojamo darbuotojo sÄ vokos, ieÅ¡kovė su atsakovu sudarė laikinojo darbo sutartį, pagal kuriÄ atsakovas buvo siunčiamas dirbti kaip laikinojo įdarbinimo įmonės darbuotojas pas darbo naudotojus - (duomenys neskelbtini) veikiančias įmones. Pagal sudarytÄ darbo sutartį ir Å¡alių darbo santykių praktikÄ atsakovas Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo.

2. Atsakovas su ieÅ¡kiniu nesutinka, praÅ¡o jį atmesti ir tenkinti prieÅ¡ieÅ¡kinį - iÅ¡spręsti tarp Å¡alių kilusį ginÄÄ dėl iÅ¡mokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo iÅ¡ esmės ir priteisti atsakovui iÅ¡ ieÅ¡kovės nesumokėtÄ 2875,44 EUR darbo užmokestį, 2084,07 EUR nesumokėtų dienpinigių bei 624,90 EUR delspinigius už iÅ¡mokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotÄ mokėjimÄ bei bylinėjimosi iÅ¡laidas. PrieÅ¡ieÅ¡kinyje ir atsiliepime į ieÅ¡kinį nurodė bei pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiÅ¡kino, kad DGK 2019 m. liepos 18 d. sprendimu nusprendė atsakovo praÅ¡ymÄ iÅ¡ dalies tenkinti ir iÅ¡ieÅ¡koti atsakovui iÅ¡ ieÅ¡kovės neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį - 2545,50 EUR.

DGK savo sprendime nurodė, kad ieÅ¡kovė su atsakovu sudarytos laikinojo darbo sutarties nuostatos neatitinka DK 75 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Taip pat DGK nurodė, kad ieÅ¡kovė komisijai nepateikė duomenų apie (duomenys neskelbtini) taikomÄ minimalų darbo užmokestį (duomenys neskelbtini). Atsakovas atsiliepimu nesutinka su ieÅ¡kiniu ir nurodo, kad DGK sprendimas yra iÅ¡ esmės teisėtas, tik kadangi DGK ieÅ¡kovė neteikė duomenų apie (duomenys neskelbtini) taikomÄ minimalų darbo užmokestį, todėl ginčas liko nepilnai iÅ¡nagrinėtas.

Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje spręstina dėl Direktyvos 96/71/EB taikymo. Pažymi, kad DGK nepakankamai iÅ¡nagrinėjo DK 75 straipsnio 2 dalies taikymo aplinkybes ir jų nepagrįstai nenagrinėjo sÄ sajoje su Europos SÄ jungos teisės aktais, kurių nuostatos bÅ«tent ir įtvirtintos DK 75 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta, jog laikinojo įdarbinimo įmonė privalo užtikrinti, kad už darbÄ laikinojo darbo naudotojui laikinojo darbuotojo darbo užmokestis bÅ«tų ne mažesnis už užmokestį, koks bÅ«tų jam mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas bÅ«tų laikinÄ jį darbuotojÄ Ä¯darbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje, iÅ¡skyrus atvejus, kai pagal neterminuotÄ laikinojo darbo sutartį dirbantys laikinieji darbuotojai tarp siuntimų gauna darbo užmokestį iÅ¡ laikinojo įdarbinimo įmonės ir Å¡io darbo užmokesčio dydis tarp siuntimų dirbti yra toks pats kaip ir siuntimų dirbti metu.

PrieÅ¡ieÅ¡kinyje nurodyta, kad atsakovas buvo iÅ¡leistas į komandiruotę - į (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. kovo 16 d., komandiruotės trukmė - 73 dienos, komandiruotės tikslas - atlikti ekspedijavimo paslaugas. Atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiÅ¡kino, kad dirbdamas ieÅ¡kovei jis neveždavo krovinių Lietuvoje. Komandiruotės trukmė bÅ«davo derinama telefonu. Su ieÅ¡kove buvo sutarta dėl 87 EUR už dienÄ , atskaičius mokesčius. Nuo 2019 m. kovo 16 d. nevykdo (duomenys neskelbtini) pareigų ieÅ¡kovei.

Už mažesnį atlygį negu 2018 m. nebÅ«tų sutikęs dirbti 2019 m. Po 2019 m. kovo 16 d. atsakovas negavo iÅ¡ ieÅ¡kovės jokio siÅ«lymo važiuoti į komandiruotę. Nevažiuoja dirbti per ieÅ¡kove, nes su juo neatsiskaityta. Teigia, kad Å¡is atvejis patenka į Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį, todėl nagrinėjamas darbo ginčas spręstinas visa apimtimi (dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių) taikant Direktyvos 96/71/ EB nuostatas, be to, DGK iÅ¡ esmės pagrįstai sprendė ginÄÄ , taikydama 100 proc. dienpinigių normÄ - 65 EUR vienai dienai.

Nurodo, kad ieškovė turėjo užtikrinti bent 1600 EUR minimalų darbo užmokesčio dydį atsakovui, jo komandiruotės (duomenys neskelbtini) metu ir papildomai mokėti 65 EUR dydžio dienpinigius.

1) už sausio mėnesį: pagal UAB „Raisitra“ pateiktÄ atsiskaitymo lapelį matyti, jog sausio mėn. buvo iÅ¡dirbta 21 d. d., t. y. pilnas mėnuo, taigi atlyginimas turėjo bÅ«ti 1600 Eur (pagal (duomenys neskelbtini) teisę), o ne 689,24 Eur, kaip priskaičiavo ieÅ¡kovė. Be to, buvo dirbta ir poilsio dienomis (iÅ¡ viso 5 dienos: 6, 12, 13, 20, 27), už kurias turėjo bÅ«ti mokama dvigubai (DK 144 straipsnio 1 dalis), tačiau tas nepadaryta, už vasario mėnesį: pagal ieÅ¡kovės pateiktÄ atsiskaitymo lapelį matyti, jog vasario mėn. buvo dirbta 20 d. d., t. y. pilnas mėnuo, taigi atlyginimas turėjo bÅ«ti 1600 EUR, o ne 722,06 EUR, kaip skaičiavo ieÅ¡kovė.

Be to, buvo dirbta ir poilsio dienomis (iÅ¡ viso 3 dienos: 3, 17, 24), už kurias turėjo bÅ«ti mokama dvigubai, tačiau tas padaryta nebuvo, už kovo mėnesį: pagal ieÅ¡kovės pateiktÄ atsiskaitymo lapelį matyti, jog kovo mėn. buvo iÅ¡dirbta 10 d. d., t. y. pusę mėnesio, taigi atlyginimas turėjo bÅ«ti 800 EUR (1600 EUR) , o ne 361,03 Eur, kaip skaičiavo ieÅ¡kovė. Be to, buvo dirbta ir Å¡venčių bei poilsio dienomis (iÅ¡ viso 3 dienos: 3, 10, 11), už kurias turėjo bÅ«ti mokama dvigubai.

Tačiau darbdavė paskaičiavo dvigubÄ atlygį tik už 1 dienÄ , dirbtÄ Å¡ventinę kovo 11-osios dienÄ . Atsižvelgiant į tai, kad 1 d. d. atlygis yra 76,19 EUR, todėl už 3 dienas, dirbtas Å¡venčių ir poilsio dienomis, turėjo bÅ«ti papildomai priskaičiuota dar 228,57 EUR. Darbdavys taip pat skaičiavo ir atlygį už einamÄ sias atostogas - 177,35 EUR (už 5 atostogų dienas). Tačiau ir vėlgi ieÅ¡kovė už atostogų dienas skaičiavo netinkamai, kadangi turėjo bÅ«ti skaičiuojama pagal atlyginimÄ (duomenys neskelbtini) (nuo 1600 EUR), t. y. 1 dienos atlygis - 76,19 EUR, todėl už 5 atostogų dienas turėjo bÅ«ti paskaičiuota 380,95 EUR.

Bendras darbo užmokestis už kovo mėn. turėjo bÅ«ti 1409,52 EUR (800 Eur + 228,57 EUR + 380,95 EUR), o ne 610,54 EUR (361,03 EUR + 72,16 EUR + 177,35 EUR), kaip skaičiavo ieÅ¡kovė. Darbo užmokesčio skirtumas sudaro 798,98 EUR. Kadangi ieÅ¡kovė taikė tik 50 proc. dienpinigių normos, todėl priskaičiavo tik 520 EUR dienpinigių (už 16 d.), nors turėjo bÅ«ti - 1040 EUR (65 EUR/d. x 16 d.). Dienpinigių skirtumas sudaro 520 EUR. IeÅ¡kovė mokėjimo nurodymu sumokėjo 1500 EUR tariamÄ avansÄ , nenurodydama jo paskirties, t. y. ar tai darbo užmokestis ar dienpinigiai ar abu kartu paėmus.

IÅ¡ kovo mėnesio atsiskaitymo lapelio yra matyti, kad Å¡ia suma ieÅ¡kovė apmoka už vasarį 288,43 EUR dienpinigių skolÄ , o už kovÄ sumoka 610,54 EUR priskaičiuoto atlyginimo (358,38 EUR „į rankas“), 520 EUR dienpinigių bei 333,19 EUR tariamas darbo užmokesčio avansas. Taigi liko už kovÄ neiÅ¡mokėta suma - 985,79 EUR (465,79 EUR darbo užmokesčio (iÅ¡ 798,98 EUR atėmus 333,19 EUR) ir 520 EUR dienpinigių), kuri yra priteistina iÅ¡ ieÅ¡kovės (darbdavio). Atsakovas nurodo, kad už komandiruotės laikotarpį ieÅ¡kovė jam nesumokėjo 2875,44 EUR darbo užmokesčio (1291,71 EUR + 1117,94 EUR + 465,79 EUR) ir 2084,07 EUR dienpinigių (942,50 EUR + 621,57 EUR + 520 EUR).

Taip pat atsakovas nurodo, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019-01-30 įsakymu Nr. Al-60 „Dėl delspinigių dydžio, kai, darbo santykiams nepasibaigus, dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, patvirtinimo“ (įsigaliojęs nuo 2019 m. vasario 1 d.) buvo patvirtintas DK 147 straipsnio 1 dalies pagrindu skaičiuotinų delspinigių dydis - 0,07 proc. Atsakovas komandiruotėje buvo nuo 2019 m, sausio 3 d. iki 2019 m. kovo 16 d..

Taigi, už sausio mėnesį atlyginimas turėjo bÅ«ti mokamas vasario 28 d., už vasarį - kovo 28 d., o už kovÄ - balandžio 28 d. IÅ¡ pateikto ieÅ¡kovės sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡o matyti, kad buvo atlikti tik du mokėjimų pavedimai: 2019 m. vasario 28 d. buvo pervesta 2392,50 EUR, 2019 m. balandžio 5 d. - 1500 EUR. Atsakovas praÅ¡o priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės 624,90 EUR delspinigių už iÅ¡mokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotÄ mokėjimÄ , kuriuos apskaičiuoja taip: už sausio mėnesį liko neiÅ¡mokėta 2234,21 EUR suma, todėl delspinigiai nuo nesumokėtos sumos sudaro - 281,51 EUR.

Už vasario mėnesį liko neiÅ¡mokėta 1739,51 EUR suma, todėl delspinigiai nuo nesumokėtos sumos sudaro - 219,18 EUR. Už kovo mėnesį liko neiÅ¡mokėta 985,79 EUR suma, todėl delspinigiai nuo nesumokėtos sumos sudaro - 124,21 EUR. II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė 3. Tauragės apylinkės teismas 2020 m. kovo 17 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino, prieÅ¡ieÅ¡kinį atmetė, pripažino, kad ieÅ¡kovė su atsakovu visiÅ¡kai atsiskaitė už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. kovo 16 d. pagal jų 2019 m. sausio 3 d. sudarytÄ neterminuotÄ laikinojo darbo sutartį, priteisė iÅ¡ atsakovo S. N. 893 EUR bylinėjimosi iÅ¡laidų ieÅ¡kovei ir 6,90 EUR bylinėjimosi iÅ¡laidų į valstybės biudžetÄ .

Pagrindiniai sprendimo motyvai: 3.1. Pirmosios instancijos teismas dėl atsakovo atlyginimo dydžio nurodė, kad 2019 m. sausio 3 d. sudarytos neterminuotos laikinojo darbo sutarties pagrindu atsakovas ieškovės įmonėje dirbo vairuotoju - ekspeditoriumi. Darbo sutarties 4.1 punktu ieškovė įsipareigojo mokėti darbuotojui mėnesinį darbo užmokestį bruto, kuris yra lygus minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš koeficiento 1,301 ir 4.4. punktu įsipareigojo mokėti dienpinigius. Byloje kilo ginčas dėl sulygtų su darbdave ir mokėtų atsakovui darbo užmokesčio ir dienpinigių dydžio.

Atsakovas teigia, kad Å¡alys susitarė dėl 87 EUR, atskaičius mokesčius, atlygio už dienÄ . Teismas įvertinęs atsakovo argumentus nustatė, kad Å¡iuo atveju kolektyvinės darbo sutarties nėra sudaryta ir ieÅ¡kovė pagrįstai pagal Å¡alių sudarytos darbo sutarties 4.4 punktÄ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių iÅ¡laidų apmokėjimo“ patvirtinto dienpinigių mokėjimo tvarkos apraÅ¡o 2 punkto nuostatas taikė 50 proc. dienpinigių normÄ , pažymėjo, kad atsakovas praÅ¡ydamas priteisti prieÅ¡ieÅ¡kiniu atitinkamas sumas, buvo nenuoseklus, reikalavimo neįrodė, o Å¡iuo atveju liudytojos K.

N., parodžiusios, kad sutuoktinis, t. y. atsakovas telefonu susitarė su darbdaviu dėl 87 Eur atlygio per dienÄ , parodymais teismas nesiremia, nes ji tiesiogiai pokalbio negirdėjo, be to, yra suinteresuota byloje kaip ir atsakovas. 3.2. Pirmosios instancijos teismas dėl atsakovui sumokėto atlyginimo nurodė, kad iÅ¡ viso atsakovui ginčo laikotarpiu - už 2019 m. sausio - kovo mėn. apskaičiuota 2372,50 EUR dienpinigių, t. y. 50 proc. nustatytos 65 EUR sumos per dienÄ , kas atitinka raÅ¡ytinę, nenuginčytÄ Å¡alių sudarytÄ darbo sutartį ir yra leistina teisės aktų.

Atsakovui neįrodžius, kad Å¡alys buvo susitarusios dėl kitokio darbo užmokesčio ir dienpinigių negu nurodyta darbo sutartyje, pagal byloje pateiktus įrodymus pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieÅ¡kovas yra visiÅ¡kai atsiskaitęs su darbuotoju, todėl teismas nusprendė patikslintÄ ieÅ¡kinį yra tenkinti ir pripažinti, kad ieÅ¡kovė su atsakovu visiÅ¡kai atsiskaitė už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. kovo 16 d. pagal jų sudarytÄ neterminuotÄ laikinojo darbo sutartį.

Teismas konstatavęs, kad su atsakovu už minėtÄ laikotarpį atsiskaityta ir nenustačius, kad bÅ«tų pavėluota atsiskaityti, nelieka pagrindo tenkinti prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimų, todėl teismas nutarė juos atmesti kaip nepagrįstus. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai 4. Apeliaciniu skundu apeliantas S. N. praÅ¡o Tauragės apylinkės teismo 2020 m. kovo 17 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį atmesti i atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinį tenkinti arba perduoti bylÄ nagrinėti iÅ¡ naujo pirmosios instancijos teismui, priteisti atsakovo naudai visas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais: 4.1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesant ieÅ¡kovės reikalavimo, pablogindamas apelianto padėtį susiaurino ginčo apimtį ir sprendė, dėl 2019 m. kovo 3 d. - 2019 m. kovo 16 d. laikotarpio. Nuodo, kad įsakymas dėl komandiruotės priimtas iki Å¡io laikotarpio, darbo sutartis neterminuota, tai yra galiojo sprendimo priėmimo dienai, todėl teismui neteisėtai susiaurinus nagrinėjimo dalykÄ buvo pažeistos apelianto teisės. Pažymi, kad teismas nesiaiÅ¡kino, koks darbo užmokestis turėjo bÅ«ti mokamas apeliantui, jam dirbant sudėtingesnėmis, nei kitiems vairuotojams sÄ lygomis, nesiaiÅ¡kino, kokias pareigas vykdė apeliantas, kokie buvo darbo vykdymo ypatumai.

Teigia, kad darbo vietoje vairuotojams buvo mokamas 1714 EUR – 2191 EUR atlyginimas, todėl apeliantui turėjo bÅ«ti sumokėtas 2191 EUR atlyginimas, todėl sprendimas neteisėtas Direktyvos 2008/104/EB prasme. Teigia, kad Å¡iuo atveju kartu turėjo bÅ«ti taikyta ir direktyva 96/71/EB, kadangi apeliantas, kuriam taikomas komandiruojamo darbuotojo statusas, ieÅ¡kovės, kuri yra Lietuvos Respublikoje registruota įmonė, buvo komandiruotas į valstybės narę – (duomenys neskelbtini). 4.2. Apeliantas nurodo, kad ieÅ¡kovė turi įrodyti aplinkybes, kad apeliantui dirbant pavojingesnėmis ir sudėtingesnėmis sÄ lygoms, nei kitiems įmonės darbuotojams, jam neturėjo bÅ«ti mokamas 2191 EUR atlyginimas.

Teigia, kad teismas turėjo vertinti darbdavio nesÄ Å¾iningumÄ ir visus neaiÅ¡kumus vertinti darbuotojo naudai. Nurodo, jog Å¡alys susitarė dėl 87 procentų dienpinigių normos, taip kaip nurodyta Darbo ginčų komisijos sprendime. Nuodo, kad apeliantas pasitikėjo darbdaviu ir tikėjosi gauti 87 EU/d. darbo užmokestį, tačiau teismas Å¡iuo atveju rėmėsi tik pažodiniu sutarties aiÅ¡kinimu, nevertino sutarties sudarymo aplinkybių. Pažymi, kad Å¡iuo atveju dienpinigiai nėra darbo užmokesčio sudedamoji dalis, o mokama pragyvenimui (duomenys neskelbtini), bei teigia, kad turėjo ginÄÄ dėl apelianto atlyginimo, gindamas, jo kaip darbuotojo interesus spręsti teismo sprendimo priėmimo dienai, priteisti darbo užmokestį atostogų ir Å¡venčių dienomis, bei delspinigius už vėlavimÄ atsiskaityti.

5. IeÅ¡kovė pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , kurio praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ nepakeistÄ , priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Pagrindiniai atsiliepimo motyvai: 5.1. IeÅ¡kovė dėl darbo užmokesčio dydžio nustatymo nurodo, kad apeliantas kreipėsi į Darbo ginčų komisijÄ dėl atlyginimo už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. kovo 17 d., darbo ginčų komisija šį reikalavimÄ sprendė jo ribose, todėl ieÅ¡kovei pateikus ieÅ¡kinį dėl Å¡io Darbo ginčų komisijos teismas pagrįstai sprendė ginÄÄ jo laikotarpyje.

Pažymi, kad apeliantas teikė prieÅ¡ieÅ¡kinį byloje bÅ«tent Å¡iam laikotarpiui, bylos nagrinėjimo eigoje neprašė iÅ¡reikalauti duomenų, dėl sutarties vykdymo Å¡iuo laikotarpiu ir jam mokėtinas sumas. IeÅ¡kovė pažymi, kad Å¡iuo atveju dėl apeliantui mokėtino atlyginimo buvo sutarta darbo sutartimi, kurioje aiÅ¡kiai nurodytas dienpinigių dydis ir pažymi, kad apeliantas neteikė jokių duomenų apie žodinio susitarimo egzistavimÄ . Teigia, kad ieÅ¡kovas sutartį pasirašė, faktiÅ¡kai iÅ¡vykdamas sutiko su siuntimu pas laikinojo darbo naudotojÄ , bei pats patvirtino, kad siuntimo sÄ lygoms jam buvo nurodomos telefonu. 5.2.

IeÅ¡kovė dėl atsakovo atlyginimo nurodo, kad darbo naudotojo įmonėje vyravo 1600 EUR – 2100 EUR atlyginimas vairuotojams. Byloje faktinės aplinkybės patvirtina, kad apeliantas gaudavo 1697 EUR atlyginimÄ , todėl Å¡alių sutartas atlyginimas darbo sutarties 4.1. ir 4.4. punktuose neprieÅ¡tarauja DK 72 straipsnio 2 daliai. Pažymi, kad apelianto reikalavimas dėl darbo užmokesčio poilsio dienomis yra nepagrįstas, kadangi apelianto darbo funkcijų vykdymas neapima savaitgalio ir poilsio dienų ir jokių nurodymų dirbti savaitgalio dienomis apeliantui nebuvo duota.

Teigia, kad nei darbdaviui, jei darbo ginčų komisijai, nei atsiliepime į ieÅ¡kinį apeliantas neteikė duomenų, jog dirbo poilsio dienomis. Pažymi, kad apeliantas buvo paskirtas dirbti pas konkretų darbo naudotojÄ užsienio valstybėje, todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, kad faktiÅ¡kai dirbo daugiau laiko Lietuvos Respublikoje, nei (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai 6.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumÄ ir pagrįstumÄ ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme nurodytas iÅ¡imtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas iÅ¡imtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra bÅ«tinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalykÄ , Å¡alių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro iÅ¡vadÄ , jog nėra pagrindo bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali bÅ«ti pasiektas raÅ¡ytinio proceso priemonėmis. Dėl ginčo ribų.

8. Apeliantas nurodo, kad ieÅ¡kovės patikslintame ieÅ¡kinyje nebuvo apibrėžtas joks laikotarpis pareiÅ¡kus reikalavimÄ konstatuoti faktÄ , kad su darbuotoju yra visiÅ¡kai atsiskaityta. Nurodo, kad teismas ieÅ¡kovės reikalavimÄ turėjo vertinti sprendimo priėmimo dienai, tai yra spręsti ir dėl apeliantui priklausančio darbo užmokesčio ir po 2019 m. kovo 17 d. kadangi Å¡alių darbo sutartis nėra nutraukta. Apeliacinio skundo 20 punkte taip pat nurodo, kad esant reikalavimui konstatuoti faktÄ , jog su apeliantu yra atsiskaityta visiÅ¡kai ir į tai, kad Å¡alių darbo sutartis nėra nutrÅ«kusi, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti apeliantui priteistinÄ darbo užmokestį pagal darbo sutarties 4.3 punktÄ .

IeÅ¡kovė su apelianto argumentais nesutikdama nurodo, kad apeliantas kreipėsi į darbo ginčų komisijÄ dėl darbo užmokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. kovo 17 d., tokios yra ir prieÅ¡ieÅ¡kinio ribos, tai yra apeliantas nereiÅ¡kė reikalavimo priteisti darbo užmokestį teismo sprendimo priėmimo dienai ir tokios aplinkybės nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas pirmosios instancijos teisme.

9. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus (nutarties 8 punktas) daroma iÅ¡vada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į ieÅ¡kinio dalykÄ ir pagrindÄ , darbo teisę reglamentuojančias normas, tinkamai sprendė klausimÄ dėl ieÅ¡kovės ieÅ¡kinio ir apelianto prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimo ribų.

10. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principÄ (CPK 13 straipsnis) ieÅ¡kinio dalyko ir pagrindo nustatymas yra ieÅ¡kovo, o ne teismo pareiga (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Teismas nagrinėja ginÄÄ neperžengdamas ginčo Å¡alių nustatytų ribų, iÅ¡skyrus įstatyme apibrėžtus atvejus. IeÅ¡kinyje yra nurodomas ieÅ¡kinio dalykas ir ieÅ¡kinio pagrindas, kurį sudaro faktinio pobÅ«džio aplinkybės, patvirtinančios asmens turimÄ teisę ar interesÄ arba jo pažeidimÄ ar ginčijimÄ .

Tinkamas teisės kreiptis į teismÄ Ä¯gyvendinimas visų pirma siejamas su ieÅ¡kovo pareiga tiksliai suformuluoti ieÅ¡kinio pagrindÄ ir dalykÄ , t. y. suformuluoti juos taip, kad bÅ«tų aiÅ¡ku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iÅ¡keliant bylÄ , kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylÄ . Tinkamas ieÅ¡kinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamÄ teisės kreiptis į teismÄ Ä¯gyvendinimÄ , leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindÄ Ä¯statymo nustatytu ir ieÅ¡kovo pasirinktu bÅ«du iÅ¡spręsti ginÄÄ ir apginti pažeistas teises.

Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Dėl to teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo, tai yra negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).

11. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su vieÅ¡ojo intereso apsauga, nes jos kyla iÅ¡ materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos. Å alių padėtis darbo ginče nelygiavertė – darbdavys socialiniu ir ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė Å¡alis, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo Å¡eimos pragyvenimo Å¡altiniu, todėl sukelia socialinę įtampÄ , tai turi įtakos visuomenės interesams.

Atsižvelgiant į tai, tam tikrų darbo bylų nagrinėjimo ypatumų, tarp jų – teismo pareigos bÅ«ti aktyviam, įtvirtinimu siekta užtikrinti bÅ«tent tos darbo ginčo Å¡alies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiÅ«riu Å¡iuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačiÄ apsaugÄ . Teismas darbo bylose privalo bÅ«ti aktyvus siekdamas apsaugoti, visų pirma, privatų darbuotojo, kartu – vieÅ¡Ä jį interesÄ . IÅ¡ darbo santykių kylančiose bylose subjektai, neturėdami galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis, negali to daryti ir civiliniame procese.

Dėl to darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, jų nagrinėjimui nustatant tam tikras išimtis. Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011).

12. Tai reiÅ¡kia, kad tokios kategorijos bylÄ nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais Å¡alys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra bÅ«tina siekiant teisingai iÅ¡spręsti bylÄ (CPK 414 straipsnio 1 dalis); byloje pagal darbuotojo ieÅ¡kinį, atsižvelgdamas į ieÅ¡kinio pagrindÄ sudarančias ir teismo posėdyje paaiÅ¡kėjusias bylos aplinkybes, virÅ¡yti pareikÅ¡tus reikalavimus, tai yra patenkinti daugiau reikalavimų negu jų buvo pareikÅ¡ta, taip pat priimti sprendimÄ dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikÅ¡ti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikÅ¡to ieÅ¡kinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 straipsnis); darbuotojui pareiÅ¡kus vienÄ iÅ¡ įstatymuose nustatytų alternatyvių reikalavimų, nustatęs, jog tenkinti pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ nėra pagrindo, savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų nustatytÄ alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo bÅ«dÄ (CPK 418 straipsnis) ir pan.

13. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs ieÅ¡kovės pareikÅ¡to patikslinto ieÅ¡kinio ir apelianto pareikÅ¡to prieÅ¡ieÅ¡kinio ribas ir dalykÄ nesutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad ieÅ¡kovė su atsakovu visiÅ¡kai atsiskaitė už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. kovo 16 d. pagal jų 2019 m. sausio 3 d. sudarytÄ neterminuotÄ laikinojo darbo sutartį susiaurino pareikÅ¡tų reikalavimų ribas. PrieÅ¡ingai – kaip matyti tarp Å¡alių iÅ¡ esmės kilo ginčas apeliantui kreipusis į Darbo ginčų komisijÄ dėl priteistino darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. kovo 16 d. mokant 87 EUR/d. darbo užmokestį apeliantui kas yra Å¡ios ginčo bylos dalykas (I e.tomas, 4-7 e.b.l.), tai yra Å¡alys nesutaria dėl apeliantui mokėtino darbo užmokestį už faktiÅ¡kai dirbtÄ laikÄ (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. kovo 16 d. pagal darbdavės uždarosios akcinės bendrovės „Raisitra“ 2019 m. sausio 2 d.

įsakymÄ dėl komandiravimo (I e.tomas, 60 e.b.l.). Tokias ginčo ribas iÅ¡ esmės apibrėžė ir apelianto pateiktas prieÅ¡ieÅ¡kinys (prieÅ¡ieÅ¡kinio 4 punktas, kuriuo praÅ¡oma priteisti sumas, už komandiruotėse faktiÅ¡kai iÅ¡bÅ«tÄ laikÄ (nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. kovo 16 d., prieÅ¡ieÅ¡kinio 5 punktas, kuriuo praÅ¡oma priteisti delspinigius už 2019 m. sausio – kovo mėnesius) 14. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam turi bÅ«ti priteistas viskas darbo užmokestis ne tik laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. kovo 17 d., bet darbo užmokestis turėjo bÅ«ti priteistas teismo sprendimo dienai.

Apeliantas grįsdamas Å¡iuos argumentus apeliacinio skundo 20 punkte remiasi DK 218 straipsniu, kurio 1 dalis numato, kad jeigu darbuotojas nuÅ¡alintas nuo darbo, kai nėra teisėto pagrindo, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimÄ grÄ Å¾inti darbuotojÄ Ä¯ darbÄ ir priteisia jam iÅ¡mokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ ir patirtÄ turtinę ir neturtinę žalÄ . Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje esančių raÅ¡ytinių visetÄ nenustatyta, jog apeliantas yra nuÅ¡alintas nuo darbo.

PrieÅ¡ingai – apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo pat 2019 m. kovo 16 d. nevykdo vairuotojo - ekspeditoriaus pareigų uždarojoje akcinėje bendrovėje „Raisitra“ ir nevažiuoja dirbti per uždarÄ jÄ akcinę bendrovę „Raisitra“, nes su juo neatsiskaityta, be to, tokios aplinkybėmis apeliantas teiktu prieÅ¡ieÅ¡kiniu nesirėmė ir tokios aplinkybės pirmosios instancijos teisme nebuvo tiriamos ir vertinamos.

15. DK 219 straipsnis numato, kad priimdamas sprendimus dėl uždelsto sumokėti darbo užmokesčio ir kitų iÅ¡mokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo darbo ginÄÄ nagrinėjantis organas priteisia Å¡ias sumas visas, atsižvelgdamas į Å¡io kodekso nustatytus apribojimus ir ieÅ¡kinio senaties taikymo taisykles. Atsižvelgiant į tai, kad Å¡alys, tai yra ieÅ¡kovė pateiktu ieÅ¡kiniu ir apeliantas pateiktu prieÅ¡ieÅ¡kiniu apsibrėžė reikalavimus laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. kovo 16 d. dėl apeliantui priklausančio darbo užmokesčio., prieÅ¡ieÅ¡kiniu nereiÅ¡kiant reikalavimų priteisti darbo užmokestį teismo sprendimo priėmimo dienai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino apelianto prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimus dėl uždelsto užsiskaityti darbo užmokesčio laikotarpiui nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. kovo 16 d.. Dėl darbo užmokesčio dydžio.

16. Apeliantas dėl įrodymų vertinimo pažeidimo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeisdamas rungimosi principÄ , netinkamai paskirstydamas įrodinėjimo naÅ¡tÄ nepagrįstai nusprendė, jog Å¡alys nesusitarė dėl 87 EUR/d. atlyginimo atskaičius mokesčius. Apeliantas teigia, kad faktiÅ¡kai žodžiu Å¡alys susitarė dėl 87 EUR/d. atlyginimo, atskaičius mokesčius, atlygio už dienÄ . Nurodo, kad ieÅ¡kovė darbuotojo atžvilgiu elgiasi nesÄ Å¾iningai, todėl apeliantas nepriklausomai nuo žodinio ar raÅ¡ytinio susitarimo turi teisę gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ . IeÅ¡kovė su Å¡iuo argumentu iÅ¡ esmės nesutikdama nurodo, kad darbo užmokestis yra nustatytas darbo sutartyje, apeliantui darbo sutarties sÄ lygos buvo žinomos, todėl apeliantui nepateikus jokių įrodymų dėl žodinio susitarimo fakto, su apelianto argumentais nesutinka.

17. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus (nutarties 16 punktas) daroma išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus bei liudytojų parodymus, kurių pagrindu nustatė faktines aplinkybes, jog ieškovė (darbdavė) ir apeliantas (darbuotojas) sudarydami darbo sutartį susitarė dėl 87EUR/d. darbo užmokesčio.

18. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas nuo 2019 m. sausio 3 d. dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „Raisitra“. 2019 m. sausio 3 d. sudarytos neterminuotos laikinojo darbo sutarties pagrindu apeliantas ieÅ¡kovės įmonėje dirbo vairuotoju - ekspeditoriumi. Darbo sutarties 4.1 punktu darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui mėnesinį darbo užmokestį bruto, kuris yra lygus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iÅ¡ koeficiento 1,301. Å alys patvirtino, kad darbo sutarties sudarymo dienÄ darbuotojo mėnesinė alga yra ne mažesnė nei 722,06 EUR bruto, iÅ¡skyrus mėnesius, jeigu į juos įeina laikotarpiai iki 5 dienų, kai darbuotojas nėra siunčiamas pas laikinojo darbo naudotojÄ , ir ar laikotarpiai, kai darbuotojas yra siunčiamas, tačiau atsisako vykti pas laikinojo darbo naudotojÄ .

Nustatyta, kad darbo sutarties 4.4 punktu šalys susitarė, jog tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokami dienpinigiai, lygūs 50 proc. dienpinigių sumos, kuri atitinkamos valstybės atžvilgiu yra nustatyta konkrečiai komandiruotei taikomuose teisės aktuose. Šalių sutartimi taip pat nustatyta, kad darbdavys turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio šalių susitarimo dėl 50 procentų dienpinigių normos.

Darbo sutartis pasirašyta tiek ieškovės, tiek apelianto (I e.tomas, 51-58 e.b.l.).

19. Apeliacinės instancijos teismas iÅ¡tyręs byloje esančių įrodymų visetÄ konstatuoja, kad apeliantas nagrinėjamu atveju įrodinėdamas, jog Å¡alys žodžiu susitarė dėl kitokio darbo užmokesčio nei darbo sutartyje (nutarties 18 punktas) nurodytas iÅ¡ esmės nepateikė nė vieno objektyvaus įrodymo Å¡iems argumentams pagrįsti (CPK 178 straipsnis). Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad Å¡iuo atveju bÅ«tina remtis Darbo ginčų komisijos sprendimu, kuriame nurodyti įrodymai – kitų ieÅ¡kovės darbuotojų paaiÅ¡kinimai dėl didesnio individualaus darbo užmokesčio mokėjimo atsižvelgiant į darbuotojų kvalifikacijÄ (I e.tomas, 4-7 e.b.l.), tačiau apeliacinės instancijos teismas su apelianto argumentais nesutinka.

20. Pirmiausia, apeliantas įrodinėja, jog tarp Å¡alių sudaryto žodinio susitarimo pagrindu apeliantui priklauso didesnis darbo užmokestis nei darbo sutartyje nurodytas. Teismas įvertinęs byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus sprendžia, kad ieÅ¡kovės darbuotojų paaiÅ¡kinimai negali pagrįsti apelianto ir ieÅ¡kovės individualaus susitarimo fakto dėl didesnio darbo užmokesčio nei sutartyje nurodytas, pažymint ir tai, kad įmonės darbuotojai yra suinteresuoti tokio fakto konstatavimu - remiantis teismų informacinės sistemos duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nustatyta, kad dalis uždarosios akcinės bendrovės „Raisitra“ darbuotojų – užsienyje dirbusių vairuotojų – ekspeditorių, kurie kreipėsi į Lietuvos Respublikos teismus, įrodinėdami, jog su bendrove buvo sudaromi susitarimai dėl didesnio atlygio už darbo dienÄ mokėjimo nei sutartyje nurodytas atsisakė savo reikalavimų darbdaviui (Alytaus apylinkės teismo rÅ«mų byloje Nr. e2-7012-292/2019;

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų byloje Nr. e2-7439-837/2019; Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų byloje Nr. e2-641-494/2020). Be to bendrovės darbuotojų reikalavimai dėl analogiškų reikalavimų dėl didesnio darbo užmokesčio nei darbo sutartyje fakto konstatavimo atmesti ir apeliacine tvarka (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1291-643/2020, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-388-440/2020).

Darbo ginčų komisijai kitų bendrovės vairuotojų nurodytos aplinkybės, Å¡iuo atveju nėra pakankamai objektyvus įrodymas konstatuoti faktÄ dėl 87 EUR darbo užmokesčio susitarimo, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis DK 231 straipsnio 5 dalimi sprendžia, kad darbo ginčų komisijai teikti kiti įmonės darbuotojų paaiÅ¡kinimai nėra objektyvÅ«s ir nepagrindžia individualaus ieÅ¡kovės ir apelianto susitarimo fakto dėl kitokio darbo užmokesčio, nei darbo sutartyje (nutarties 18 punktas) numatytas.

Nagrinėjamoje byloje iš esmės nesant jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių apelianto argumentus dėl individualaus faktinio žodinio susitarimo, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo apelianto ir ieškovės pokalbio tiesiogiai negirdėjusios apelianto sutuoktinės paaiškinimais pirmosios instancijos teismo posėdžio metu.

21. Antra, byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, kad iki ginčijamos sutarties sudarymo (nutarties 18 punktas) apeliantas dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Raisitra“ (I e.tomas, 99-103 e.b.l.), ir pagal galiojusiÄ darbo sutartį apeliantui taip pat buvo nustatyta, kad apeliantui mokama ne mažiau, nei 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Komandiruočių sÄ naudų atskaitymo iÅ¡ pajamų tvarkos nuostatas ir Finansų ministerijos patvirtintas komandiruočių į užsienį dienpinigių normas (I e.tomas, 100-103 e.b.l.).

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog apeliantui iki ginčo sutarties sudarymo, darbdavės nuožiūra buvo nustatyta 89,08 procentų dienpinigių norma (I e.tomas, 104 e.b.l.). Nagrinėjamu atveju pagal ginčo sutartį nustatyta, kad apeliantui buvo mokama 50 procentų dienpinigių norma, taip kaip numatyta darbo sutarties 4.4. punkte. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovė (darbdavė) savo nuožiūra turėjo teisę mokėti didesnius dienpinigius, nei sutartyje nurodytas, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti fakto, jog šalys buvo susitarę dėl kitokio dienpinigių dydžio nei darbo sutartyje nurodytas.

22. Trečia, kaip minėta, nagrinėjamos bylos atveju Å¡alių buvo sutartimi (nutarties 18 punktas) sutarta, kad ieÅ¡kovė (darbdavys) turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio Å¡alių susitarimo dėl 50 proc. dienpinigių normos (Sutarties 4.4 punktas), tai yra Å¡is dydis yra kintantis ir priklauso nuo Å¡alies, į kuriÄ darbuotojas yra komandiruojamas, ir nuo darbdavės sprendimo, dėl dienpinigių dydžio nustatymo.

IÅ¡ sutarties 4.4 punkto darytina iÅ¡vada, kad nagrinėjamu atveju minimali dienpinigių norma turėjo bÅ«ti ne mažesnė kaip 50 proc. nuo Vyriausybės nutarimu nustatytos, tačiau kiekvienai komandiruotei turėjo bÅ«ti iÅ¡leidžiamas darbdavio lokalinis teisės aktas, kokio konkretaus dydžio dienpinigiai bus mokami už konkretų komandiruotės mėnesį. Ä® bylÄ pateiktas 2019 metų įsakymas dėl komandiruotės (I e.tomas, 60 e.b.l.) patvirtina, kad ieÅ¡kovė naudojosi Sutarties 4.4 punkte numatyta savo teise savo nuožiÅ«ra nustatyti apeliantui dienpinigių dydį siunčiant apeliantÄ Ä¯ komandiruotę ir mokėti jam sutartyje nurodytÄ 50 proc. dienpinigių norma, kurį nustatyta, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimÄ Nr. 526.

23. Å iuo atveju tiek nustatytas atlyginimo dydis (darbo sutarties 4.1 punktas), tiek dienpinigių dydis (darbo sutarties 4.4. punktas), atsižvelgiant į Å¡alių nusistovėjusius darbo santykius (nutarties 21 punktas) leidžia daryti labiau tikėtina iÅ¡vada (CPK 185 straipsnis), kad ieÅ¡kovės mokamas darbo užmokestis ir jo mokėjimo tvarka apeliantui atitiko ne tik tai kas sutartyje sutarta (nutarties 18 punktas), bet iÅ¡ esmės ir neprieÅ¡taravo darbuotojo ir darbdavio nusistovėjusiems santykiams (nutarties 21 punktas), tai yra apeliantui tiek atlyginimas, tiek dienpinigiai buvo mokami įprasta tvarka, informuojant darbuotojÄ apie darbdavio priimtÄ lokalinį aktÄ , darbo užmokestį, dienpinigių dydį, apeliantui Å¡ios aplinkybės buvo žinomos sutinkant bÅ«ti komandiruojamam į (duomenys neskelbtini), todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, jog apeliantui buvo žinoma apie konkretų jam mokėtinÄ atlyginimÄ , dienpinigių dydį, vykstant į komandiruotę (duomenys neskelbtini), tai yra apeliantas su darbo užmokesčiu sutiko ir apeliantas kitokio susitarimo dėl mokėtino darbo užmokesčio nei sutartyje nuodytas, neįrodė (CPK 185 straipsnis).

24. Kita vertus, nagrinėjamos bylos atveju aktualu nustatyti ir tai, ar ieÅ¡kovė įvykdė savo pareigÄ prieÅ¡ darbuotojo iÅ¡siuntimÄ Ä¯ komandiruotę, supažindinti jį su taikytinu dienpinigių dydžiu. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad bÅ«tent ieÅ¡kovė, kaip darbdavys, turi pareigÄ Ä¯rodyti, jog ji supažindino apeliantÄ darbdavės įsakymu dėl komandiruotės. Nors nagrinėjamu atveju apeliantas nebuvo susipažinęs su Å¡iuo įsakymu pasiraÅ¡ytinai, tačiau iÅ¡ Å¡alių paaiÅ¡kinimų, darbo pobÅ«džio, į tai jog apelianto buvimo vieta yra kitame mieste nei ieÅ¡kovės, į darbo sutarties 6.1 punkto A, B ir C papunkčius, tai yra, kad darbuotojas apie siuntimÄ Ä¯ komandiruotę gali bÅ«ti supažindintas vienu iÅ¡ Å¡ių bÅ«dų: skambinant telefonu, siunčiant SMS, elektroniniu laiÅ¡ku.

Sutarties 6.3. punkte numatyta, kad darbuotojas turi raÅ¡tu iÅ¡reikÅ¡ti savo sutikimÄ dėl darbo pas laikinojo darbo naudotojÄ (pvz., popierine forma arba el. paÅ¡tu). Faktinis darbuotojo iÅ¡vykimas atlikti darbÄ pas laikinojo darbo naudotojÄ taip pat reiÅ¡kia, kad darbuotojas sutinka su siuntimu. Taigi, susiklosčiusi faktinė situacija leidžia spręsti, kad darbuotojo informavimas nuotolinėmis ryÅ¡io priemonėmis apeliantui tikėtina tiko, nes jokių praÅ¡ymų Å¡iuo klausimu, jokių pretenzijų dėl tokio informacijos pateikimo bÅ«do darbuotojas darbdaviui nereiÅ¡kė.

Taip pat pastebėtina, kad faktinis apelianto iÅ¡vykimas į komandiruotę, taip pat patvirtina, kad darbo sÄ lygos jam buvo aiÅ¡kios ir jis su jomis sutiko (Sutarties 6.3. punktas). Dėl apelianto darbuotojo statuso, vidutinio darbo užmokesčio ir Direktyvos 96/71/EB taikymo.

25. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiÅ¡kindamas byloje esančias faktines aplinkybes, Direktyvos 96/71/EB nuostatas, netinkamai sprendė klausimÄ dėl apeliantui mokėtino darbo užmokesčio dydžio. Nurodo, kad komandiravus darbuotojÄ , jam turi bÅ«ti mokamas vidutinis atlyginimas darbo naudotojo Å¡alyje Direktyvos 96/71/EB prasme.

26. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus (apeliacinio skundo 11-16 punktai, daroma iÅ¡vada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nuspęsdamas, jog nagrinėjamu atveju Direktyvos 96/71/EB nuostatos netaikomos, atsižvelgiant į tai, kad apeliantui netaikomas komandiruoto darbuotojo statusas, tinkamai iÅ¡sprendė klausimÄ dėl apeliantui mokėtino darbo užmokesčio.

27. Komandiravimas į užsienio valstybes gali bÅ«ti skirtingo pobÅ«džio: paprastasis ir pagal paslaugų teikimo sutartį. Kai darbuotojas komandiruojamas į Europos SÄ jungos valstybę narę (taip pat ir į Europos ekonominei erdvei priklausančiÄ valstybę) atlikti paslaugų, darbuotojo atžvilgiu galioja imperatyvusis Europos sÄ jungos teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – Direktyva 96/71/EB).

Direktyvos 96/71/EB tikslas – nustatyti pagrindines minimaliÄ apsaugÄ darbuotojams užtikrinančias teisės normas, kurių privalo laikytis darbdaviai, kai darbuotojas į kitÄ valstybę narę siunčiamas teikti toje valstybėje narėje paslaugas. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikai įstojus į Europos sÄ jungÄ , į kitÄ Europos sÄ jungos valstybę narę teikti paslaugas komandiruoto darbuotojo teisių apsauga, garantuojama Lietuvos nacionalinės darbo teisės, buvo papildyta darbuotojo teise gauti darbo užmokesčio minimumÄ , kuris nustatytas komandiruotės valstybėje narėje.

Direktyvos 96/71/EB tikslas – nustatyti pagrindines minimaliÄ apsaugÄ darbuotojams užtikrinančias teisės normas, kurių privalo laikytis darbdaviai, kai darbuotojas į kitÄ valstybę narę siunčiamas teikti toje valstybėje narėje paslaugų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016).

28. Nagrinėjamu atveju, ieÅ¡kovė ir apeliantas 2019 m. sausio 3 d. sudarė Laikino darbo sutartį (I e.tomas, 51-58 e.b.l.) ir darbdavės – uždarosios akcinės bendrovės „Raisitra“ įsakymu buvo iÅ¡siųstas dirbti kaip laikinojo įdarbinimo įmonės darbuotojas pas laikinojo darbo naudotojÄ â€“ (duomenys neskelbtini) veikiančiÄ bendrovę veikiančias įmones vairuotojo – ekspeditoriaus darbinėms funkcijoms atlikti (I e.tomas, 60 e.b.l.). Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad darbo santykiai apeliantÄ siejo bÅ«tent su uždarÄ jÄ akcine bendrove „Raisitra“ ir iÅ¡ laikino įdarbinimo sutarties turinio matyti, kad dėl darbo Lietuvos Respublikoje sulygta nebuvo, apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad pagal su ieÅ¡kove sudarytÄ darbo sutartį Lietuvos Respublikos teritorijoje jis niekada nedirbo.

Å iuo aspektu nepagrįsti laikytini apeliacinio skundo argumentai (apeliacinio skundo 14 punktas), jog apeliantas faktiÅ¡kai dirbo daugiau laiko Lietuvos Respublikoje ieÅ¡kovei, nei bÅ«damas užsienio valstybėje. PrieÅ¡ingai – apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo pat 2019 m. kovo 16 d. nevykdo vairuotojo - ekspeditoriaus pareigų uždarojoje akcinėje bendrovėje „Raisitra“ ir nevažiuoja dirbti per uždarÄ jÄ akcinę bendrovę „Raisitra“, nes su juo neatsiskaityta.

29. Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad siekiant įvertinti, ar komandiruotas darbuotojas laikinai atlieka savo darbÄ kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis paprastai dirba, iÅ¡nagrinėjami visi tokį darbÄ ir darbuotojo padėtį apibÅ«dinantys faktiniai elementai. Tokie elementai, visų pirma, gali apimti:

a) tai, kad darbas atliekamas ribotÄ laikotarpį kitoje valstybėje narėje;

b) dienÄ , kuriÄ prasideda komandiravimas;

c) tai, kad komandiruojama į kitÄ valstybę narę nei ta, kurioje ar iÅ¡ kurios komandiruotas darbuotojas paprastai atlieka savo darbÄ pagal ReglamentÄ (EB) Nr. 593/2008 (Roma I) ir (arba) Romos konvencijÄ ;

d) tai, kad komandiruotas darbuotojas, užbaigęs darbÄ arba suteikęs paslaugas, dėl kurių jis buvo komandiruotas, grįžta arba numatoma, kad jis grįš toliau dirbti į valstybę narę, iÅ¡ kurios jis buvo komandiruotas;

e) veiklos pobūdį;

f) tai, kad darbuotojÄ komandiruojantis darbdavys pasirÅ«pina kelione, aprÅ«pina maitinimu ar apgyvendinimu arba kompensuoja Å¡ias iÅ¡laidas, ir prireikus, kaip tai suteikiama arba nurodomas iÅ¡laidų kompensavimo metodas;

g) bet kokius ankstesnius laikotarpius, kurių metu pareigas ėjo tas pats arba kitas (komandiruotas) darbuotojas.

30. Esant aukščiau šioje teisėjų kolegijos nutartyje nurodytam ginčo santykio teisiniam reglamentavimui ir esant nustatytoms aplinkybėms byloje, jog apelianto darbdavys yra Lietuvos Respublikoje registruota įmonė (II e.tomas, 1-2 e.b.l.), kad Lietuvos Respublikoje atsakovas neatlieka darbinių funkcijų – neatlieka ekspedijavimo darbų (nutarties 27 punktas), kad pagal byloje esančius įrodymus apeliantas pagal ginčo sutartį buvo komandiruotas darbdavio atlikti darbines funkcijas tik į (duomenys neskelbtini) (nutarties 27 punktas), vėliau apeliantui faktiškai bendrovėje nedirbant jo teigimu ieškovei neatsiskaičius su apeliantu (nutarties 13 punktas) ir ilgiau nei 30 dienų laikotarpiu (73 dienoms (I e.tomas, 60 e.b.l.)), spręstina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime nepagrįstai nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostę darbo teisiniai santykiai nepatenka į Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį (Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui yra taikytinas Europos sÄ jungos teisės aktų nustatytas minimalaus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB.

31. Sprendžiant dėl apeliantui mokėtino darbo užmokesčio pažymėtina, kad ieÅ¡kovė į bylÄ pateikė įrodymÄ apie vairuotojų – ekspeditorių vidutinį darbo užmokestį (duomenys neskelbtini) - bankrutavusios Lundakra Frakt akcinės bendrovės įgalioto asmens advokato K. J. praneÅ¡imÄ , kuriame nurodoma, kad darbo naudotojo įmonėje dirbo 10 vairuotojų, kurių darbo užmokestis sudarė 18000 - 23000 SEK, tai yra 1714 EUR - 2191 EUR pagal 2019 m. kovo 16 d. galiojusį valiutų kursÄ .

Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) iÅ¡nagrinėtoje Å iaulių apylinkės teismo Å iaulių rÅ«mų civilinėje byloje Nr. e2-10296-797/2019 pagal ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį atsakovui kitam įmonės vairuotojui dėl darbo ginčo dėl teisės iÅ¡nagrinėjimo 2019 m. spalio 25 d. sprendime, kuris nebuvo apskųstas, yra įsiteisėjęs ir turi res judicata galiÄ (CPK 18 straipsnis), teismas pasisakė dėl į bylÄ pateiktų įrodymų, patvirtinančių vairuotojams mokamų atlyginimų (duomenys neskelbtini) dydžius, kuris yra 18000-23000 SEK ((duomenys neskelbtini)kronomis) arba 1600-2100 EUR kas mėnesį.

AnalogiÅ¡kas aplinkybes dėl vidutinio atlyginimo, mokėto ekspeditoriams atliekant darbo funkcijas akcinėje bendrovėje Lundakra Frakt dydžio nurodė ir Å iaulių apygardos teismas 2020 m. gegužės 27 d. nutartyje Nr. e2A-388-440/2020 (CPK 18 straipsnis). IÅ¡ atsiskaitymų lapelių nustatyta, kad apeliantui apskaičiuota už sausį 689,24 EUR atlyginimas ir 942,50 EUR dienpinigiai (iÅ¡ viso 1631, 74 EUR), už vasarį atitinkamai 722,06 EUR atlyginimas + 910 EUR dienpinigiai (iÅ¡ viso 1632,06 EUR) ir už kovÄ (dirbo iki 16 dienos) 610,54 EUR atlyginimas + 520 EUR dienpinigiai (iÅ¡ viso 1130, 54 EUR).

32. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Direktyvos 96/71/EB nuostatas dėl apelianto darbuotojo statuso ir apeliantui mokėtino darbo užmokesčio. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti (nutarties 31 punktas), kad apeliantui buvo atitinkamai sumokėta 1631, 74 EUR suma už sausio mėnesį, 1632,06 EUR suma už vasario mėnesį ir 1130, 54 EUR suma už kovo mėnesį (apeliantui dirbant iki kovo 16 d).

Atsižvelgiant į tai, kad ieÅ¡kovės įsakymu apeliantui yra nustatytas pastovus darbo užmokestis (1 punktas), dienpinigiai (2 punktas) ir kelionės iÅ¡laidos (3 punktas) (I e.tomas, 60 e.b.l.), byloje nesant duomenų apie aplinkybes dėl apelianto patirtų kelionės iÅ¡laidų, kurios nėra iÅ¡tirtos ir nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, byloje lieka neaiÅ¡ku dėl Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 7 dalies taikymo, kuris numato, kad komandiruotpinigiai laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi, nebent jie yra mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiÅ¡kÄ sias kelionės, buto ir maisto iÅ¡laidas.

Dėl darbo užmokesčio dirbant poilsio ir šventinėmis dienomis.

33. Apeliantas nurodo, kad praÅ¡ydamas priteisti užmokestį už darbÄ poilsio iÅ¡ Å¡venčių dienomis teismui teikė raÅ¡ytinius įrodymus - darbo laiko apskaitos dokumentus, kurie patvirtina apelianto darbÄ nurodytomis dienomis, tačiau Å¡ių aplinkybių teismas neiÅ¡nagrinėjo. Pažymi, kad ieÅ¡kovė atliko darbo užmokesčio skaičiavimus neįvertinus apelianto darbo poilsio ir Å¡venčių dienomis, todėl akivaizdu, kad neiÅ¡nagrinėjus reikÅ¡mingų aplinkybių dėl apeliantui mokėtino darbo užmokesčio už darbÄ Å¡venčių ir poilsio dienomis, už nepanaudotas atostogas, nėra galimybės konstatuoti to, ko praÅ¡oma ieÅ¡kiniu. IeÅ¡kovė su apeliantu nesutinka, teigia, kad apeliantui nurodymo dirbti savaitgaliais nedavė ir darbuotojas turi įrodyti, kad jis gavo darbdavio nurodymÄ dirbti poilsio dienÄ . Pažymi, jog vien ta aplinkybė, jog apeliantas aktyvavo vairuotojo kortelę nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad apeliantas atliko darbines funkcijas.

34. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus (nutarties 33 punktas) daroma išvada, kad byloje keliamas klausimas ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino priešieškinio reikalavimų dėl darbo užmokesčio priteisimo, apeliantui dirbant savaitgalių bei švenčių dienomis.

35. Pirmiausia byloje nustatyta, kad ieškovė pateikė apelianto darbo laiko apskaitos žiniaraščius už 2019 m. sausio – kovo mėnesius. Remiantis ieškovo pateiktais žiniaraščiais nustatyta, kad 2019 m. sausio 5, 6, 12, 13, 19, 20, 26, 27 dienomis (I e.tomas, 41 e.b.l.), vasario 2, 3, 9, 10, 17, 23, 24 dienomis (I e.tomas, 42 e.b.l.), kovo 2, 3, 9, 10, 17 (I e.tomas, 43 e.b.l.) nedirbo, nurodytos dienos įvardytos sutartiniu ženklu „P“. Taip pat nustatyta, kad apeliantas dirbo 2019 m. vasario 15 d. 7 valandas ir 2019 m. vasario 16 d., 2019 m. kovo 11 d. nedirbo, nurodyta diena įvardyta sutartiniu ženklu „S“.

IÅ¡ žiniaraščių duomenų nustatyta, kad fiksuotas apelianto faktinės darbo valandos, nustatant, kad kitomis dienomis apeliantas dirbo po 8 valandas, atitinkamai sausį 168 valandas, vasarį 159 valandas, kovÄ 88 valandas. IÅ¡ byloje pateiktų atsiskaitymo lapelių nustatyta, kad bÅ«tent naudojant žiniaraščiuose nustatytÄ faktinį apelianto laiko darbo apimtį apeliantui paskaičiuoti mokėtinas atlyginimas ir dienpinigiai (I e.tomas, 48-50 e.b.l.).

36. Apeliacinės instancijos teismas iÅ¡tyręs apelianto pateiktus raÅ¡ytinius įrodymus nustatė, kad apeliantas pateikė vairuotojo kortelės duomenis, iÅ¡ kurių matyti, kad apeliantas tam tikromis Å¡venčių ir poilsio dienomis, kurios nėra įtrauktas į žiniaraščius galimai atliko darbines funkcijas - 2019 m. sausio 6 d., 2019 m. sausio 12 d., 2019 m. sausio 13 d., 2019 m. sausio 20 d. 2019 m. sausio 27 d., 2019 m. vasario 3 d., 2019 m. vasario 17 d., 2019 m. vasario 24 d., 2019 m. kovo 3 d., 2019 m. kovo 10 d., 2019 m. kovo 11 d. Taip pat nustatyta, kad tam tikromis dienomis, apeliantas galimai dirbo virÅ¡valandžius, tai yra 2019 m. vasario 4 d., 2019 m. vasario 21 d., 2019 m. vasario 25 d., 2019 m. vasario 26 d., 2019 m. kovo 4 d., 2019 m kovo 5 d, 2019 m. kovo 6 d., 2019 m. kovo 15 d., tačiau Å¡ios aplinkybės nebuvo tirtos ir vertinos pirmosios instancijos teisme, iÅ¡ esmės atmetant reikalavimÄ pripažinti jog Å¡alys žodžiu susitarė dėl 87 EUR/d. atlyginimo.

37. Pažymėtina, kad ieÅ¡kovė uždaroji akcinė bendrovė „Raisitra“, nesutikdama su apelianto argumentais į bylÄ nėra pateikusi vairuotojų - ekspeditorių tachografų ir/ar asmeninių kortelių duomenų, kurie paneigtų apelianto nurodytus argumentus, todėl lieka neaiÅ¡ku ar apelianto darbo laiko apskaitos žiniaraščiai 2019 m. sausio – 2019 m. kovo mėnesiais buvo deklaruojami fiksuojant vairuotojo faktiÅ¡kai iÅ¡dirbtÄ laikÄ . Byloje nustatyti duomenys, leidžia patvirtinti, jog apeliantas tam tikromis poilsio ir Å¡venčių dienomis galimai atliko darbines funkcijas (nutarties 36 punktas), kurių apeliantė darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nepažymėjo (minėtomis dienomis pažymėta „P“ (Poilsio diena) arba „Š“ (Å ventinė diena), o Å¡alių sudarytos 2019 m. sausio 3 d. laikinojo darbo sutarties 5 punkte nurodyta, kad darbuotojui gali tekti dirbti ilgiau nei sutartas darbo laikas (40 valandų per savaitę), kai tai pagrįstai reikalinga, tačiau nagrinėjamu atveju aplinkybės dėl galimo Å¡alių susitarimo pirmosios instancijos teisme vertintos nebuvo.

38. Kaip matyti byloje esantys įrodymai (nutarties 35-36 punktai) dėl apelianto darbo poilsio ir Å¡venčių dienomis ir jam priklausančio darbo užmokesčio yra prieÅ¡taringi, tai yra apeliantės teikiamuose žiniaraščiuose nurodoma, kad apeliantas poilsio ir Å¡venčių dienomis nedirbo, nors apelianto teikiami įrodymai patvirtina, jog apeliantas galimai atliko darbines funkcijas Å¡iomis dienomis. Atsižvelgiant į tai laikytina, Å¡ios abejonės dėl apeliantui priklausančio darbo užmokesčio nėra paÅ¡alintos, nėra aiÅ¡ku, ar ieÅ¡kovė davė nurodymÄ apeliantui dirbti kitomis, nei darbo sutartyje numatytomis dienomis, ar Å¡alys susitarė dėl darbo poilsio ir Å¡venčių dienomis, todėl darytina iÅ¡vada, kad Å¡iuo atveju aktualÅ«s techninių priemonių (tachografų ir/ar identifikavimo kortelių) fiksuoti duomenys apie darbuotojo dirbtÄ laikÄ , bei kitos aplinkybės, kurios galimai pagrįstų Å¡alių susitarimÄ dėl papildomo susitarimo (2019 m. sausio 3 d. darbo sutarties 5 punktas).

39. Apeliacinės instancijos teismas iÅ¡tyręs byloje pateiktus raÅ¡ytinius įrodymus sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai spręsdamas prieÅ¡ieÅ¡kinio pagrįstumo klausimÄ , netinkamai iÅ¡nagrinėjo apelianto teikiamų prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimų pagrįstumo klausimÄ dėl darbo užmokesčio priteisimo už poilsio bei Å¡ventines dienas ir neanalizavo apelianto reikalavimo dėl priteistino darbo užmokesčio poilsio ir Å¡venčių dienomis, dėl ko nagrinėjamu atveju neatskleidęs bylos esmės dalyje dėl apeliantui priklausančio darbo užmokesčio, nepagrįstai nusprendė, kad ieÅ¡kovė su apeliantu visiÅ¡kai atsiskaitė už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. kovo 16 d. pagal jų 2019 m. sausio 3 d. sudarytÄ neterminuotÄ laikinojo darbo sutartį. Dėl bylos procesinės baigties.

40. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ apeliacinės instancijos teismui yra suteikta teisė panaikinti apskųstÄ teismo sprendimÄ ir perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iÅ¡nagrinėti iÅ¡ esmės apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, turi bÅ«ti atsižvelgiama į neiÅ¡tirtų aplinkybių apimtį ir pobÅ«dį, įrodymų gavimo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė pagrindinių faktinių aplinkybių, kurios yra teisiškai svarbios tam, kad būtų teisingai išspręsta byla, išnagrinėtas ginčas, šių aplinkybių negalima nustatyti apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad reikia įvertinti daugiau įrodymų. Todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Nagrinėjant bylÄ iÅ¡ naujo, Å¡alims turėtų bÅ«ti sudaryta galimybė pateikti papildomus įrodymus, paaiÅ¡kinimus, svarstytina dėl galimybės atlikti darbo ekonomikos ekspertizę Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo 41. Kadangi byla grÄ Å¾intina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo, bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui iÅ¡nagrinėjus bylÄ iÅ¡ esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija n u t a r i a :

Tauragės apylinkės teismo 2020 m. kovo 17 d. sprendimÄ panaikinti ir bylÄ perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iÅ¡ naujo. Teisėjos Jolanta Gailevičienė Erinija Kazlauskienė Danutė Žvinklytė