fd139d90-824f-42da-8765-916fcdfdbeb6 · Panevėžio apygardos administracinis teismas

         Administracinė byla Nr. I-583-279/2016   Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00491-2013-7                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 1.16.2.; 1.16.5.; 3.21.                                                                                                                                                            (S) PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. rugpjūčio 18 d.Panevėžys Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos O.

D. skundÄ atsakovui Panevėžio pataisos namams dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo. Teismas n u s t a t ė : pareiÅ¡kėja O. D. skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į teismÄ ir prašė iÅ¡ atsakovo Panevėžio pataisos namų priteisti 906,13 Eur (3128,67 Lt) dydžio neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. bei 0,07 procentų dydžio delspinigius už laiku nesumokėtÄ darbo užmokesčio dalį, skaičiuojant nuo 2011 m. sausio 16 d. iki visiÅ¡ko atsiskaitymo.

PareiÅ¡kėja skunde nurodė, kad Panevėžio pataisos namuose ji dirba AreÅ¡to bausmės grupės bÅ«rio virÅ¡ininke; 2004 m. sausio 30 d. pareiÅ¡kėjai suteikta trečia kvalifikacinė kategorija. PaaiÅ¡kino, kad neproporcingai sumažinus priedÄ už kvalifikacinę kategorijÄ , jai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog teisės aktai, kurių pagrindu nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines kategorijas, prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms, todėl yra neteisėti ir negali bÅ«ti taikomi nuo minėto nutarimo paskelbimo dienos.

Atsakovas Panevėžio pataisos namai atsiliepime (b. l. 12-16) nurodė, kad pareiÅ¡kėja nuo 2001 m. gegužės 14 d. iki 2012 m. kovo 25 d. dirbo Panevėžio pataisos namuose Apsaugos ir priežiÅ«ros skyriaus prižiÅ«rėtoja (C lygis, 2 kategorija), nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2012 m. spalio 2 d. – Socialinės reabilitacijos skyriaus vyresniÄ ja specialiste (B lygis, 6 kategorija), nuo 2012 m. spalio 3 d. pareiÅ¡kėja eina Socialinės reabilitacijos skyriaus bÅ«rio virÅ¡ininko pareigas (B lygis, 7 kategorija); nuo 2004 m. sausio 30 d. pareiÅ¡kėjai suteikta trečia kvalifikacinė kategorija.

Atsakovas pripažino, kad skaičiuojant darbo užmokestį pareiÅ¡kėjai, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, tačiau su skundo reikalavimu pareiÅ¡kėjai priteisti 0,07 procentų dydžio delspinigius nesutiko, prašė šį reikalavimÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodė, jog įstatymų leidėjas turi pareigÄ patvirtinti patirtų praradimų kompensavimo tvarkÄ reglamentuojantį teisės aktÄ .

Atsakovas pareiÅ¡kėjos reikalavimui dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo praÅ¡o taikyti trejų metų senaties terminÄ , jį skaičiuojant nuo pareiÅ¡kėjos kreipimosi į teismÄ dienos. Tuo atveju, jeigu pareiÅ¡kėjos skundas bÅ«tų tenkinamas, atsakovas praÅ¡o sprendimo vykdymÄ atidėti vieneriems metams ir priteisiamÄ sumÄ iÅ¡dėstyti dalimis. Skundas atmetamas.Byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas taikant Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, nustačiusias sumažintus valstybės tarnautojų atlyginimus dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, dalies priteisimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiÅ¡kėja nuo 2001 m. gegužės 14 d. dirbo Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos prižiÅ«rėtoja, nuo 2008 m. balandžio 24 d. perkelta į Panevėžio pataisos namų Apsaugos ir priežiÅ«ros skyriaus prižiÅ«rėtojo (C lygis, 2 kategorija) pareigas, patvirtinant prižiÅ«rėtojo pareiginį laipsnį ir trečiÄ kvalifikacinę kategorijÄ ; nuo 2012 m. kovo 26 d. pareiÅ¡kėja perkelta į Panevėžio pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus vyresniojo specialisto (B lygis, 6 kategorija) pareigas, suteikiant pataisos pareigÅ«no II rangÄ ir patvirtinant trečiÄ kvalifikacinę klasę; nuo 2012 m. spalio 3 d. pareiÅ¡kėja perkelta į Panevėžio pataisos namų AreÅ¡to bausmės grupės bÅ«rio virÅ¡ininko (B lygis, 7 kategorija) pareigas, patvirtinant pataisos pareigÅ«no II rangÄ ir trečiÄ kvalifikacinę kategorijÄ . (b. l. 17).Nustatytieji duomenys patvirtina, kad pareiÅ¡kėja yra statutinė valstybės tarnautoja, kurios veiklos teisinius pagrindus, teisinę padėtį nustato Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas (toliau – ir Statutas).

Statuto 8 straipsnio 2 dalis numato, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai, kiti teisės aktai taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, numatanti, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas atsiliepime praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senatį, jÄ skaičiuojant nuo pareiÅ¡kėjos kreipimosi į teismÄ dienos. PareiÅ¡kėja teismo praÅ¡o priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., tačiau į teismÄ kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 4 d., t. y. praleidusi terminÄ kreiptis į teismÄ iki 2010 m. gruodžio 4 d. PareiÅ¡kėja nepateikė teismui praÅ¡ymo atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo.

Nagrinėdamas bylÄ , tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes pareiÅ¡kėjos skundo reikalavimas nurodyta apimtimi atmetamas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-343/2013). Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl pareiÅ¡kėjai neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 4 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Statuto 41 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pareigÅ«nų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei staÅ¾Ä , turimÄ rangÄ , kvalifikacinę kategorijÄ , apmokėjimas už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbÄ ir budėjimÄ , taip pat pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas ir priemokos.

Pagal to paties straipsnio 2 dalį, Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigÅ«no pareiginė alga, priedai ir priemokos, taip pat už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbÄ ir budėjimÄ mokama Valstybės tarnybos įstatymo ir Å¡io statuto nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:

1) pareiginė alga;

2) priedai;

3) priemokos;

4) apmokėjimas už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbÄ ir budėjimÄ . Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientÄ . Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymÄ Nr. XI-227, kurio 1 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedÄ , daliai valstybės tarnautojų – aukÅ¡tesnės nei 14 kategorijos – sumažindamas pareiginių algų koeficientus. 2009 m. liepos 17 d.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) dar kartÄ buvo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, kuriame buvo nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai 11 ir aukÅ¡tesnių kategorijų valstybės tarnautojams.Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo redakcija Nr. IX-1545) 42 straipsnio 6 dalyje buvo nustatytas pareigÅ«nams mokamas pareiginės algos priedas už kvalifikacinę kategorijÄ :

1) už 3 kategorijÄ â€“ 15 procentų pareiginės algos;

2) už 2 kategorijÄ â€“ 30 procentų pareiginės algos; už 1 kategorijÄ â€“ 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. buvo priimtas Statuto 42 straipsnio pakeitimo įstatymas (įstatymo redakcija Nr. XI-369), kurio 1 straipsniu buvo pakeista Statuto 42 straipsnio 6 dalis, nustatanti tokį pareigÅ«nų pareiginės algos už kvalifikacines kategorijas mažinimo mastÄ :

1) už trečiÄ kvalifikacinę kategorijÄ â€“ 10 procentų pareiginės algos;

2) už antrÄ kvalifikacinę kategorijÄ â€“ 20 procentų pareiginės algos;3) už trečiÄ kvalifikacinę kategorijÄ â€“ 30 procentų pareiginės algos. Minėtuoju įstatymu nustatyti sumažinti kvalifikacinės kategorijos dydžiai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (2010 birželio 30 d. įstatymo redakcija Nr. XI-947; 2011 m. lapkričio 22 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1725; 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo redakcija Nr. XII-117; 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-521). Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieÅ¡taraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiÅ¡kėjai ginčo laikotarpiu buvo neiÅ¡mokėta dalis darbo užmokesčio, t. y. atsakovas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjai mokėjo sumažintÄ darbo užmokestį, dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka.

Å iuos duomenis patvirtina Panevėžio pataisos namų 2013 m. lapkričio 4 d. pažyma Nr. 67 (b. l. 5-7).Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimÄ , kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieÅ¡taraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, iÅ¡ Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti Å¡ių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ ; tai, be kita ko, reiÅ¡kia, kad turi bÅ«ti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingÄ laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Taigi, Å¡iuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimÄ , kuriame buvo iÅ¡aiÅ¡kintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad:

1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymÄ ir (ar) jo įgyvendinimÄ protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusiÄ ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės iÅ¡gales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir iÅ¡laidų subalansavimo imperatyvu;

2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimÄ turėtų bÅ«ti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ arba jį nustačius neteisingÄ (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiÅ«riu), asmenys, patyrę Å¡iuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime iÅ¡aiÅ¡kino, kad asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ , inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvÄ , gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiÅ¡kinimo taisyklių, suformuluotų analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose.

Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Taigi, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016).

Å ios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiÅ¡kėjos reikalavimai, yra labai panaÅ¡ios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiÅ¡kėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiÅ¡kėjos teisinė padėtis ir jo argumentai Å¡ioje byloje nėra itin iÅ¡skirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiÅ¡kinimo taisyklių.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligÅ¡iolinę Konstitucinio Teismo jurisprudencijÄ dėl asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad:

1) įstatymų leidėjas turi pareigÄ nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ ;

2) kompensavimo mechanizmas turi bÅ«ti nustatytas per protingÄ laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, bÅ«tinas tokiam kompensavimui);

3) asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais;

4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieÅ¡tarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė iÅ¡vadÄ , kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieÅ¡tarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų Å¡io prieÅ¡taravimo pasekmių Å¡alinimo bÅ«dÄ â€“ įpareigojimÄ Ä¯statymų leidėjui nustatyti mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį.

Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grÄ Å¾inimo įstatymÄ Nr. XII-1927 (toliau – ir GrÄ Å¾inimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra iÅ¡imtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Remiantis GrÄ Å¾inimo įstatymo preambule ir 1 straipsnio 1 ir 7 punktais daroma iÅ¡vada, kad GrÄ Å¾inimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatas, galiojusias 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. ir Statuto 42 straipsnio 6 dalies nuostatas, galiojusias 2009 m. liepos 31 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus ir GrÄ Å¾inimo įstatymÄ , teismas vertina, kad pareiÅ¡kėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų bÅ«ti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ mechanizmÄ , todėl konstatuoja, jog pareiÅ¡kėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimÄ priteisiant neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu iÅ¡ Panevėžio pataisos namų, nes Å¡iai institucijai, mokėjusiai pareiÅ¡kėjai sumažintÄ darbo užmokestį (atlyginimÄ ), GrÄ Å¾inimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sÄ lygomis kompensuoti pareiÅ¡kėjos patirtus praradimus.

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumÄ (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iÅ¡ Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiÅ¡kos) bylos turi bÅ«ti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi bÅ«ti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi bÅ«ti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali bÅ«ti kuriami tik tada, kai tai yra neiÅ¡vengiamai, objektyviai bÅ«tina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiÅ¡kose bylose) neiÅ¡vengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat Å¡ių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiÅ¡kas bylas; iÅ¡ Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiÅ¡kos) bylos turi bÅ«ti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikÅ¡tų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymÄ .

Be to, administracinį teismÄ saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodÄ administracinių teismų praktikÄ aiÅ¡kinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 4 dalis).

Taigi, pirmosios instancijos teismui yra privalomas jurisprudencijos tęstinumas ir sprendimai grindžiamai remiantis jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.Netenkinus pareiÅ¡kėjos reikalavimo dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, nepagrįstu pripažintinas bei atmestinas ir iÅ¡vestinis pareiÅ¡kėjos reikalavimas priteisti iÅ¡ atsakovo 0,07 procentų dydžio delspinigius už laiku nesumokėtÄ darbo užmokesčio dalį, skaičiuojant nuo 2011 m. sausio 16 d. iki visiÅ¡ko atsiskaitymo.Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, teismas n u s p r e n d ž i a:

PareiÅ¡kėjos skundÄ atmesti.Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismÄ . Teisėja                                                                                                         Nijolė Čekanauskienė