2022-11-30 Nr. AB-29190-3-62-3-03528-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3708-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03528-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno miesto musulmonų religinės bendruomenės skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Kauno miesto musulmonų religinė bendruomenė (toliau – ir pareiškėjas, Bendruomenė) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) Kauno miesto skyriaus 2021 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 8SD-3629-(14.8.125E.) „Dėl informacijos pateikimo“, NŽT 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 1T-29-(7.5) „Dėl Kauno musulmonų religinės bendruomenės skundų išnagrinėjimo“ bei įpareigoti atsakovą suteikti neatlygintinai pareiškėjui nuosavybėn 0,8405 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovai paaiškino, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 01-528 „Dėl žemės sklypo išnuomojimo Kaune Kauno miesto musulmonų religinei bendruomenei“ ir 1998 m. kovo 9 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N19/98-0274 pagrindu visas Žemės sklypas buvo išnuomotas pareiškėjui. 2018 m. gegužės 24 d. įregistruotas Žemės sklypo naudojimo būdas – visuomeninės paskirties teritorijos.

Atsižvelgdamas į tai, kad buvo nustatytas naujas Žemės sklypo naudojimo būdas, pareiškėjas 2018 m. birželio 22 d. su prašymu kreipėsi į atsakovą dėl sutarties pakeitimo. Atsakovo atstovas, atvykęs į vietą ir atlikęs patikrinimą, kaip yra naudojamas Žemės sklypas, pažeidimų nenustatė ir prašymą tenkino. NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 8VĮ-906-(14.8.2.) ir 2018 m. rugsėjo 5 d. susitarimu Nr. 8SŽN-310-(14.8.49.) sutartis buvo pakeista, nurodant, kad išnuomojamo Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – visuomeninės paskirties teritorijos.

Pareiškėjas 2018 m. spalio 16 d. su prašymu kreipėsi į NŽT Kauno miesto skyrių dėl Žemės sklypo suteikimo neatlygintinai nuosavybėn Bendruomenei prie jai nuosavybės teise priklausančio pastato, tačiau prašymo atsakovas netenkino. NŽT sprendimą pareiškėjas apskundė Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams, kurie 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir NŽT 2019 m. kovo 5 d. raštą panaikino bei įpareigojo NŽT išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. spalio 19 d. prašymą iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. balandžio 7 d. nutartimi minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas 2021 m. birželio 21 d. su pakartotiniu prašymu kreipėsi į NŽT ir prašė vykdyti įsiteisėjusį Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir suteikti Žemės sklypą Bendruomenės nuosavybėn neatlygintinai. NŽT Kauno miesto skyrius 2021 m. liepos 9 d. raštu nusprendė pareiškėjo skundo netenkinti ir nurodė, kad gali būti sprendžiama tik dėl dalies Žemės sklypo (0,20 ha) suteikimo nuosavybėn neatlygintinai statinių eksploatavimui. Pareiškėjas 2021 m. liepos 23 d. kreipėsi su skundu į NŽT ir prašė panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2021 m. liepos 9 d. raštą bei tenkinti Bendruomenės 2018 m. spalio 19 d. prašymą „Dėl valstybinės žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“.

Ginčijamu 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimu NŽT skundo netenkino.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčijami NŽT sprendimai priimti vadovaujantis Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 925 „Dėl Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 2 ir 3 punktais. Pareiškėjo teigimu, religinei bendruomenei gali būti suteikiamas nuosavybėn tokio dydžio žemės sklypas, koks yra būtinas esamiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti, kaip pažymėta patvirtintame teritorijos planavimo dokumente ar žemės valdos projekte, o teisės aktuose nėra numatyta kitų sąlygų, kurias būtų galima vertinti, siekiant suteikti religinei bendruomenei žemės sklypą nuosavybėn. Taisyklių 3 punktas gali būti taikomas tuo atveju, kai sprendžiama dėl neatlygintino suteikimo tik žemės sklypo dalies, proporcingos religinės bendrijos, bendruomenės ar centro nuosavybės teise turimai pastatų ar kitų statinių daliai, tik tuo atveju, jeigu pastatai ir kiti statiniai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atskirais objektais, kuriems eksploatuoti suformuojami atskiri žemės sklypai, būtų pareiškėjo valdomi kartu su kitais asmenimis, o šiuo atveju statinius valdo vien tik pareiškėjas, bei, kai sklypai dar tik būtų formuojami, o ne jau suformuoti, kaip yra šiuo atveju.

4. Pareiškėjas teigė, kad Taisyklių 2 punktas aiškiai nurodo, jog religinėms bendruomenėms žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai suteikiami prie jų nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį bei kad žemės sklypo dydžio klausimas yra išsprendžiamas patvirtintame teritorijos planavimo dokumente ar žemės valdos projekte. Jau nuo 1997 m. birželio 3 d. galiojo Žemės sklypo detalusis planas, patvirtintas Kauno miesto valdybos sprendimu Nr. 449 (toliau – ir Detalusis planas), kurio planavimo tikslas ir buvo suformuoti žemės sklypą prie pareiškėjo nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Todėl NŽT privalo perduoti pareiškėjo nuosavybėn tokį žemės sklypą, kuris pažymėtas Detaliajame plane.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad NŽT motyvas, jog šiuo atveju yra taikytinas Taisyklių 10.3 papunktis ir 11 punktas, yra nepagrįstas. Taisyklių 10.3 papunktis yra taikomas tik tuo atveju, jeigu religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui nuosavybės teise priklauso tik pastato ar kito statinio dalis. Šiuo atveju pareiškėjui nuosavybės teise priklauso visi pastatai ir statiniai, esantys Žemės sklype. Taisyklių 11 punktas gali būti taikomas, kai prašomas neatlygintinai suteikti žemės sklypas dar yra nesuformuotas. Šiuo atveju neginčijamai nustatyta, kad prašomas perduoti nuosavybėn Žemės sklypas yra suformuotas galiojančiu Detaliuoju planu.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas nepagrįstai nurodė, jog būtų galima suteikti neatlygintinai pareiškėjo nuosavybėn 0,20 ha žemės sklypą. Šiuo aspektu yra aktualus teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir ŽRĮ) 7 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 2 punkte bei tai, kad galiojančiu Detaliuoju planu buvo suformuotos Žemės sklypo ribos ir nustatytas jo dydis. Tai patvirtina, kad pareiškėjo statinių aptarnavimui reikalingas būtent toks Žemės sklypo plotas.

7. Pareiškėjas paaiškino, kad istoriškai susiklostė 8405 kv. m Žemės sklypo plotas, kadangi remiantis 2003 m. birželio 10 d. paveldosaugos ekspertize, Kaune musulmonams naujose miesto kapinėse buvo duotas šiaurės rytų kampe 0,86 ha plotas. Taigi, pirminis musulmonų bendrijos kapinių sklypas užėmė 0,85 ha. Jis turėjo aiškias fiksuotas ribas. Šiaurės pusėje riba sutampa su (duomenys neskelbtini) g., rytuose teritoriją nuo (duomenys neskelbtini) g. skiria 1972 m. ant senosios ribos sumūryta akmeninė atraminė sienelė, pietinės ir vakarinės ribos išnyko parko erdvėje. Sklypas naudotas ne tik kaip mirusių musulmonų laidojimo plotas, bet ir Bendruomenės religinis ir kultūrinis centras. Čia stovėjo vieninteliai vidurio Lietuvoje maldos namai – mečetė, prieglauda, gyveno Bendruomenės vyresnysis. Sklypo dydis per laiką nekito, keitėsi sklypo vidinis išplanavimas. Medinę, 1860 m. statytą mečetę, 1930 m. pakeitė mūrinė. Palaipsniui išnyko projektiniai pagrindiniai takai, atriboję sklypą nuo kitų religinių bendruomenių sklypų. Viduje susidarė naujų takų tinklas. Tai buvo natūralus teritorijos raidos procesas, padiktuotas pastoviai kintančių poreikių. 1859 m. kapinių uždarymas ir fizinis sunaikinimas neatpažįstamai sudarkė sklypo teritoriją. Ji prarado savo autentišką vaizdą, išliko tik mūrinė mečetė.

8. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Kultūros ir švietimo ministerijos 1990 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 41-10-91 „Dėl Kauno mečetės grąžinimo Kauno musulmonų religinei bendruomenei“ ir M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus 1991 m. birželio 5 d. perdavimo–priėmimo aktu pareiškėjui buvo perduoti TSRS (LTSR) įstatymais nacionalizuoti ar kitaip neteisėtai nusavinti Pastatas – Kultūros namai ir Kiti inžineriniai statiniai – Kiemo statiniai, esantys Žemės sklype. Pareiškėjas siekia šiai teritorijai ir statiniui vėl suteikti pirminę istorinę funkciją. Buvusios medinės mečetės vietoje Bendruomenės reikmėms pareiškėjas siekia pastatyti Bendruomenės namą, kaip maldos namų priklausinį, todėl kategoriškai nesutinka su NŽT vertinimu, kad Žemės sklype esančiam pastatui eksploatuoti nėra būtinas visas Žemės sklypo plotas, kad neva iš fotonuotraukų matyti, jog didžioji dalis sklypo apaugusi medžiais ir žolėmis. NŽT Kauno miesto skyrius 2018 m. rugpjūčio 24 d. atliko patikrinimą vietoje ir nenustatė jokių pažeidimų, o priešingai, pažymėjo, kad Žemės sklypas yra naudojamas pagal pagrindinę tikslinę paskirtį. Būtent sąlygojama šių nustatytų aplinkybių NŽT priėmė sprendimą nenutraukti, o tęsti sutartinius santykius su pareiškėju. Taip pat ir vėlesnių patikrinimų metu nebuvo nustatyta jokių Žemės sklypo naudojimo pažeidimų.

9. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

10. Atsakovas atsiliepime nurodė ir jo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad tiek ŽRĮ, tiek Taisyklėse nustatyta, kad religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai suteikiami tik prie jų nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį, kaip pažymėta patvirtintame teritorijos planavimo dokumente ar žemės valdos projekte. Taigi, pagal nurodytą teisinį reglamentavimą religinės bendrijos, bendruomenės ir centrai, kuriems valstybinės žemės sklypai gali būti suteikiami nuosavybėn neatlygintinai, turi atitikti įstatymo nustatytus reikalavimus – jų veikla turėjo prasidėti iki 1940 m. liepos 21 d., jų iki 1940 m. liepos 21 d. turėtas nekilnojamasis turtas turėjo būti nacionalizuotas ar kitaip nusavintas, kreipimosi į NŽT dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai metu jie nuosavybės teise turi valdyti statinius, kuriems eksploatuoti pagal paskirtį reikalingas šis žemės sklypas.

11. Atsakovas teigė, kad teisės aktų normos nenustato, kad religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui valstybinės žemės sklypas suteikiamas nuosavybėn neatlygintinai tik prie tokio šiuo metu nuosavybės teise valdomo pastato, kuris religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui priklausė iki 1940 m. liepos 21 d. ir buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, t. y. religinės bendrijos bendruomenės ar centro šiuo metu nuosavybės teise valdomas pastatas nebūtinai turi būti tas pats, kuris buvo nacionalizuotas – teisės aktai numato galimybę valstybinės žemės sklypus suteikti nuosavybėn neatlygintinai prie įvairiais laikotarpiais įgytų ir šiuo metu turimų pastatų.

12. Atsakovas pažymėjo, kad aplinkybę, jog Bendruomenė veikė iki 1940 m. liepos 21 d. ir tuo metu nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto, patvirtina III Kauno miesto mokesčių inspekcijos 1939 m. pažyma Nr. 7645, kurioje Žemės sklypo bei namo, esančių (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), savininku nurodoma Kauno musulmonų religinė draugija, o kitoje to paties dokumento vietoje nurodoma Kauno musulmonų parapija.

13. Atsakovas teigė, kad nagrinėjamu atveju aktualus Taisyklių 2–3 punktuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas. Bendruomenė yra specialus subjektas, kurio teisė neatlygintinai nuosavybėn įgyti žemės sklypą yra įtvirtinta ŽRĮ ir Taisyklėse, tačiau pareiškėjui nuosavybėn neatlygintinai suteikiamas žemės sklypas gali būti tik tokio dydžio, kuris reikalingas statiniams eksploatuoti. Šiuo atveju Žemės sklypo plotas yra 0,86 ha, Kauno mečetės ir inžinerinių statinių užimamas plotas – 157,60 kv. m ir iš byloje esančių duomenų matyti, kad Bendruomenės statiniams tinkamai funkcionuoti nėra būtinas viso ploto Žemės sklypas.

14. Atsakovas ŽRĮ 13 straipsnio 2 punkte įtvirtinto reglamentavimo kontekste nurodė, kad žemės sklypai, kuriuose yra kapinės ar kiti visuomenės reikmėms naudojami objektai, negali būti perduodami nuosavybėn privatiems asmenims. Šiuo atveju Žemės sklype yra buvusios kapinės, kurios yra saugomos kaip kultūros paveldo objekto – Kauno mečetės vertingosios savybės – planavimo sprendiniai – plano struktūra, kurią formuoja mečetė ŠR teritorijos dalyje, į PV nuo jos esanti pirmosios mečetės vieta, į ŠV – dviejų namų vietos bei senosios kapinės P ir ŠR teritorijos dalyse; žemės ir jos paviršiaus elementai – palaikai.

15. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal Kauno miesto savivaldybės bendrąjį planą, patvirtintą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209 „Dėl Kauno miesto savivaldybės teritorijos 8 bendrojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Bendrasis planas), Žemės sklypas patenka į miesto centro teritorijų funkcinę zoną, kuris pietuose ribojasi su kapinių teritorijos funkcine zona. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros vertybių registrą Žemės sklypas yra nacionalinės reikšmės registrinio kultūros paveldo Karmelitų kapinių komplekso teritorijoje, kurioje yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas – Kauno mečetė. Tačiau nei Bendrojo plano, nei Detaliojo plano sprendiniuose nėra išskirta kapinių teritorija, pateikiama tik esama situacija: Kauno mečetės, takų, želdynų, statinių liekanų užimami plotai. Todėl darytina išvada, kad kapinių teritorija į Žemės sklypą nepatenka. Šiuo atveju Žemės sklypas yra suformuotas, tačiau nėra aišku, kokia Žemės sklypo dalis turėtų būti suteikta neatlygintinai nuosavybėn Bendruomenei. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas turi pateikti NŽT Kauno miesto skyriui Žemės sklypo planą, kuriame būtų pažymėta Žemės sklypo dalis, kuri jam būtų suteikiama nuosavybėn neatlygintinai. Nesant tokių duomenų, nėra galimybės tenkinti pareiškėjo prašymą.

II. 16. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. liepos 7 d. sprendimu panaikino NŽT Kauno miesto skyriaus 2021 m. liepos 9 d. sprendimą ir NŽT 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą, įpareigojo atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl neatlygintino suteikimo pareiškėjui nuosavybėn 0,8405 ha ploto Žemės sklypo, patenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 3 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

17. Teismas, nustatęs ginčui aktualias faktines aplinkybes, akcentavo, kad byloje yra taikytinos teisės normos, reglamentuojančios žemės sklypų suteikimo neatlygintinai religinėms bendruomenėms tvarką ir sąlygas, o būtent ŽRĮ 7 straipsnio 2 dalis bei Taisyklės. Šie teisės aktai numato, jog religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai suteikiami tik prie jų nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį, kaip pažymėta patvirtintame teritorijos planavimo dokumente ar žemės valdos projekte. Sprendimą dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui priima NŽT vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai dokumentus rengia NŽT teritorinis padalinys pagal žemės sklypų buvimo vietą.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas atsakovui su prašymu buvo pateikęs visus dokumentus, numatytus Taisyklių 7 punkte. Šios aplinkybės NŽT neginčija. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad Bendruomenė veikė iki 1940 m. liepos 21 d. ir tuo metu nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto. Tai patvirtina III Kauno miesto mokesčių inspekcijos 1939 m. pažyma Nr. 7645, kurioje Žemės sklypo bei namo, esančių (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), savininku nurodoma Kauno musulmonų religinė draugija, o kitoje to paties dokumento vietoje nurodoma Kauno musulmonų parapija.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra specialus subjektas, kurio valdomų statinių eksploatacija nėra tapati gyvenamųjų ar komercinės paskirties statinių eksploatacijai, kad religinės bendruomenės maldos namų eksploatacija gali būti susijusi su specifinių religinių apeigų atlikimu šalia šių pastatų, kad ginčo teritorijoje istoriškai egzistavo musulmonų kapinės, kad Bendruomenei nuo 1997 metų buvo išnuomotas visas Žemės sklypas.

20. Teismas apžvelgė Taisyklių 2 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad nuo 1997 m. birželio 3 d. galioja Žemės sklypo Detalusis planas, kurio planavimo tikslas ir buvo suformuoti Žemės sklypą prie pareiškėjo nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 01-528 „Dėl žemės sklypo išnuomojimo Kaune Kauno miesto musulmonų religinei bendruomenei“ ir 1998 m. kovo 9 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N19/98-0274 pagrindu visas Žemės sklypas buvo išnuomotas pareiškėjui. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A-2388 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), naudojimo būdo pakeitimo“ buvo nustatytas ir 2018 m. gegužės 24 d. įregistruotas Žemės sklypo naudojimo būdas – visuomeninės paskirties teritorijos. Atsižvelgiant į tai, kad buvo nustatytas naujas Žemės sklypo naudojimo būdas, pareiškėjas 2018 m. birželio 22 d. kreipėsi į NŽT su prašymu pakeisti minėtą sutartį. NŽT, atlikusi patikrinimą dėl Žemės sklypo naudojimo, pažeidimų nenustatė ir tenkino prašymą. NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 8VĮ-906-(14.8.2.) „Dėl valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini), 1998 m. kovo 9 d. nuomos sutarties Nr. N19/98-0274 pakeitimo“ ir 2018 m. rugsėjo 5 d. susitarimu Nr. 8SŽN-310-(14.8.49.) sutartis buvo pakeista. Žemės sklypas (buvo) yra naudojamas pagal paskirtį. NŽT Kauno miesto skyrius 2018 m. rugpjūčio 24 d. atliko patikrinimą vietoje ir patikrinimo akte Nr. 8ŽN-141-(14.8.71) nenustatė jokių pažeidimų, nurodė, kad Žemės sklypas yra naudojamas pagal pagrindinę tikslinę paskirtį. Būtent sąlygojama šių nustatytų aplinkybių NŽT priėmė sprendimą nenutraukti, o tęsti sutartinius santykius su pareiškėju ir pakeisti nuomos sutartį. NŽT Kauno miesto skyriaus pateiktuose Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktuose (2019-11-29 Nr. FD-1119-(14.8.129.), 2021-07-07 Nr. FD-474-(14.8.129.), 2022-06-09 Nr. FD-1983-(14.8.129.) taip pat nenustatyti pažeidimai dėl Žemės sklypo naudojimo.

21. Teismas pabrėžė, kad galiojančiu Detaliuoju planu, kurio planavimo tikslas ir buvo suformuoti žemės sklypą prie pareiškėjo nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį, suformuotos Žemės sklypo ribos ir nustatytas sklypo dydis, reikalingas esantiems statiniams eksploatuoti. Detalusis planas yra galiojantis.

22. Teismas atkreipė dėmesį, kad istoriškai susiklostė Žemės sklypo 8405 kv. m plotas. Remiantis eksperto A. V. 2003 m. birželio 10 d. paveldosaugos ekspertize, Kaune musulmonams naujose miesto kapinėse buvo duotas šiaurės rytų kampe 0,86 ha plotas. Pirminis musulmonų bendrijos kapinių sklypas užėmė 0,85 ha, jis turėjo aiškias fiksuotas ribas: šiaurės pusėje riba sutampa su (duomenys neskelbtini) g., rytuose teritoriją nuo (duomenys neskelbtini) g. skiria 1972 m. ant senosios ribos sumūryta akmeninė atraminė sienelė, pietinės ir vakarinės ribos išnyko parko erdvėje. Sklypas naudotas ne tik kaip mirusių musulmonų laidojimo plotas, bet ir šios bendruomenės religinis ir kultūrinis centras. Čia stovėjo vieninteliai vidurio Lietuvoje maldos namai – mečetė, prieglauda, gyveno bendruomenės vyresnysis. Sklypo dydis per laiką nekito, keitėsi sklypo vidinis išplanavimas. Medinę, 1860 m. statytą mečetę, 1930 m. pakeitė mūrinė. Palaipsniui išnyko projektiniai pagrindiniai takai, atriboję sklypą nuo kitų religinių bendruomenių sklypų. Viduje susidarė naujų takų tinklas. Tai buvo natūralus teritorijos raidos procesas, padiktuotas pastoviai kintančių poreikių. 1859 m. kapinių uždarymas ir fizinis sunaikinimas neatpažįstamai sudarkė sklypo teritoriją, ji prarado savo autentišką vaizdą, išliko tik mūrinė mečetė.

23. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Kultūros ir švietimo ministerijos 1990 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 41-10-91 „Dėl Kauno mečetės grąžinimo Kauno musulmonų religinei bendruomenei“ ir M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus 1991 m. birželio 5 d. perdavimo–priėmimo aktu pareiškėjui buvo perduoti TSRS (LTSR) įstatymais nacionalizuoti ar kitaip neteisėtai nusavinti Pastatas – Kultūros namai ir Kiti inžineriniai statiniai – Kiemo statiniai, esantys Žemės sklype. Pareiškėjas, atgavęs statinį ir pateikęs prašymą NŽT, siekia šiai teritorijai ir statiniui vėl suteikti pirminę istorinę funkciją, reguliariai rengia Bendruomenės šventes, yra gavęs finansavimą ir rekonstravęs mūrinę mečetę, taip pat parengė Žemės sklypo tvarkybos darbų projektą, Tvoros, automobilių stovėjimo aikštelės, inžinierinio statinio – įvažos statybos ir takų dangos keitimo projektą (jį suderino Kauno miesto savivaldybės administracija, Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos), kuriais numatomas Žemės sklypo sutvarkymas, teritorijos aptvėrimas ažūrine metaline tvora pagal buvusią autentišką tvorą, suplanuota visoje teritorijoje atlikti žemės lyginimo darbus ir naujai įrengti veją, panaudoti esamą tereno viršutinę dirvožemio dalį, įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, įvažą, pakeisti takų dangą. Buvusios medinės mečetės vietoje Bendruomenės reikmėms pareiškėjas siekia pastatyti Bendruomenės namą, kaip maldos namų priklausinį.

24. Teismas, vadovaudamasis ŽRĮ 13 straipsnio 2 punktu, nurodė, kad atsakovas prašymo netenkino iš esmės motyvuodamas, kad Kauno mečetės ir inžinerinių statinių užimamas plotas – 157,60 kv. m., todėl Bendruomenės statiniams tinkamai funkcionuoti nėra naudojamas ir nėra būtinas viso ploto Žemės sklypas, kad dalis sklypo naudojama visuomenės poreikiams tenkinti. Tačiau šiam teiginiui pagrįsti atsakovas nepateikė jokių objektyvių, neginčijamų ir patikimų įrodymų. Priešingai, jau minėti bylos duomenys (Detalusis planas, Valstybinės žemės nuomos sutartis, Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktai) patvirtina, kad visas Žemės sklypas yra reikalingas ir naudojamas esamiems statiniams eksploatuoti ir byloje nėra duomenų, kad dalis sklypo naudojama ar yra reikalinga visuomenės reikmėms.

25. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nurodė, jog nei pagal Bendrojo plano, nei pagal Detaliojo plano sprendinius nėra išskirta kapinių teritorija, pateikiama tik esama situacija: Kauno mečetės, takų, želdynų, statinių liekanų užimami plotai. Todėl darytina išvada, kad kapinių teritorija į Žemės sklypą nepatenka.

26. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 3 punktas gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu pastatai ir kiti statiniai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atskirais objektais, kuriems eksploatuoti suformuojami atskiri žemės sklypai, būtų pareiškėjo valdomi kartu su kitais asmenimis, o šiuo atveju statinius valdo vien tik pareiškėjas (kitų duomenų byloje nėra), bei, kai sklypai dar tik būtų formuoji, o ne jau suformuoti, kaip yra šiuo atveju. Tais pačiais motyvais šioje ginčo situacijoje netaikytini ir Taisyklių 10.3 papunktis ir 11 punktas, kadangi pareiškėjui nuosavybės teise priklauso visi pastatai ir statiniai, esantys Žemės sklype, ir prašomas perduoti jo nuosavybėn neatlygintinai Žemės sklypas yra suformuotas 1997 m. birželio 3 d. patvirtintu Detaliuoju planu.

27. Teismas likusius šalių argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl jų detaliau nedėstė ir neanalizavo.

28. Teismas, tenkinęs pareiškėjo skundą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs pareiškėjo į bylą pateiktus dokumentus, pagrindžiančius patirtas bylinėjimosi išlaidas, prašomų priteisti išlaidų už konkrečias teisines paslaugas dydžius Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytų galimų priteisti maksimalių dydžių kontekste, atsižvelgdamas į tai, kad byloje išnagrinėtas ginčas yra betarpiškai susijęs su administracinėje byloje Nr. eI-4740-423/2019 nagrinėtu ginču, kuris kilo dėl to paties pagrindo, advokatė pareiškėją atstovavo minėtoje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas, susijęs su šioje administracinėje byloje minima teritorija, abiejose bylose nagrinėtos analogiškos faktinės ir teisinės aplinkybės, advokatei teisiniai santykiai nebuvo nauji, reikalavo mažesnių advokato darbo ir laiko sąnaudų, šioje byloje nagrinėjamas klausimas nėra sudėtingas, nereikalauja specialių žinių, byloje nėra sprendžiamas teisinių klausimų naujumas, reikalaujantis didelių advokato darbo laiko sąnaudų, darė išvadą, jog iš atsakovo priteistina išlaidų 5 082 Eur dydžio suma yra per didelė. Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą sumažino iki 3 500 Eur.

III. 29. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą, kitu atveju – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

30. Atsakovo teigimu, teismas išėjo už prašymo nagrinėjimo ribų, neįsigilino į visas bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nepagrįstai sprendė, kad byloje ginčijami sprendimai grindžiami teisės normomis, kurios nėra skirtos reglamentuoti atsiradusį tarp šalių teisinį santykį.

31. Atsakovas nurodo, kad su apeliaciniu skundu teikiamas išrašas, kuris viešojoje erdvėje buvo prieinamas teismui, todėl nevertintinas kaip naujas įrodymas, patvirtina aplinkybę ir ginčo dėl to nėra, kad Žemės sklypas yra nacionalinės reikšmės registrinio kultūros paveldo objekto – Kauno senųjų kapinių, vad. Karmelitų kapinėmis, komplekso (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) – sudėtinė dalis. Teismas nevertino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio skyriaus 2021 m. liepos 13 d. rašto Nr. (1.29-KE)2K-2304 „Dėl tarnybinės pagalbos“ turinio, neatsižvelgė į 2022 m. birželio 20 d. teismui pateiktus rašytinius paaiškinimus, į pateiktą išrašą iš Kultūros paveldo registro bei teismo posėdyje duotus paaiškinimus apie patį ginčo objektą. Akivaizdu, kad jeigu teismas būtų siekęs išspręsti ginčą, būtų pakvietęs Kultūros paveldo departamento darbuotojus, kad šie pateiktų paaiškinimus, tačiau teismui neišreiškus jokių abejonių, nebuvo galima numanyti, kad jam pritrūko įrodymų dėl Žemės sklypui taikomų apribojimų. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad Žemės sklypas yra neprivatizuotinas (ŽRĮ 13 str. 6 p.), t. y., kad pareiškėjo prašymas negali būti įgyvendintas, byla turėtų būti nutraukta kaip nepriskirtina administraciniam teismui.

32. Atsakovas nurodo, kad tuo atveju, jei bus nuspręsta, kad byloje trūko įrodymų, kad Žemės sklypas yra kultūros paveldo komplekso, kodas (duomenys neskelbtini), sudėtinė dalis, aktualu yra tai, kad ginčo situacija buvo išnagrinėta LVAT priimant 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-830-552/2021 (nebuvo teikti duomenys dėl ŽRĮ 13 straipsnio 6 punkto nuostatų). Minėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties 45, 46 ir 48 punktuose pateiktų išaiškinimų kontekste apeliacinės instancijos teismas nustatė ribas, kuriomis remiantis yra apskaičiuojamas Žemės sklypo dydis, reikalingas statiniams eksploatuoti, t. y. tik prie jų nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį, kaip pažymėta patvirtintame teritorijos planavimo dokumente ar žemės valdos projekte. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išplėtė LVAT 2021 m. balandžio 7 d. nutartyje nustatytas ribas, t. y. teismas sprendė, kad Žemės sklypo dydis, reikalingas statiniams eksploatuoti, yra susijęs su Detaliuoju planu suplanuotu žemės sklypo dydžiu, istoriškai susiklosčiusiu žemės sklypo dydžiu, musulmonų kapinių užimtu plotu, būtinybe pastatyti bendruomenės namą.

33. Atsakovas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) ir LVAT praktikos, atskiriant sklypų formavimą ir sklypų pardavimą, kontekste pabrėžia, kad kilus ginčui dėl žemės sklypo dydžio, reikalingo statiniams eksploatuoti, reikia įvertinti žemės sklypo dydį, reikalingą statiniams eksploatuoti, ir tik nustačius žemės sklypo dydį, reikalingą pastatams eksploatuoti, priimamas sprendimas dėl jo nuomos / pardavimo / perleidimo, tuo tarpu teismas apskritai nevertino Žemės sklypo dydžio, reikalingo statiniams eksploatuoti, patį dydį išimtinai susiejo su teritorijų planavimo dokumentu.

34. Pasak atsakovo, NŽT Kauno miesto skyriaus 2019 m. lapkričio 29 d., 2021 m. liepos 7 d., 2022 m. birželio 9 d. faktinių duomenų patikrinimo aktų turinys patvirtina, kad susiklostė situacija, jog dalis visuomeninės paskirties Žemės sklypo yra naudojama musulmonų bendruomenės, kita dalis yra naudojama kaip Ramybės parko teritorija, t. y. Kauno miesto savivaldybės, kuri yra įrengusi tokią pačią infrastruktūrą kaip ir Ramybės parke. Teismas nevertino šių oficialių rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, kad ne visas Žemės sklypas yra reikalingas musulmonų maldos namams, dalis Žemės sklypo yra naudojama Kauno miesto savivaldybės funkcijoms vykdyti.

35. Atsakovo teigimu, teismo išvada apie istorinį Žemės sklypo dydį yra nepagrįsta. Teismas vadovavosi 2003 m. birželio 10 d. A. V. paveldosaugos ekspertize, tačiau, vadovaujantis Taisyklių 7.4 papunkčiu, ji nelaikytina oficialiu dokumentu. Be to, joje nepasisakoma apie žemės sklypą (0,1363 ha (1363 kv. m) dydžio)), kuris buvo skirtas Kauno musulmonų parapijos maldos namams, gyvenamajam namui, sandėliui (mokesčių inspektoriaus 1938 m. rugpjūčio 30 d. duomenys), t. y. ekspertizė yra prieštaraujanti byloje esantiems įrodymams bei LVAT 2021 m. balandžio 7 d. nutarties 46 punkte pateiktiems išaiškinimams. Į Žemės sklypo dydį, reikalingą statiniams eksploatuoti, ekspertas įtraukė ir kapinių teritoriją. Ekspertas kapinių teritoriją ir žemės sklypą, kuris buvo skirtas laidojimo reikmėms, sutapatino su Žemės sklypu.

36. Atsakovas nurodo, kad teismas sprendimą grindė pareiškėjo siekiu buvusios medinės mečetės vietoje Bendruomenės reikmėms pastatyti Bendruomenės namą, kaip maldos namų priklausinį. Tuo tarpu, Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinis skyrius 2021 m. liepos 13 d. raštu nurodė, kad „vadovaujantis nurodytomis NKPAĮ nuostatomis, išduoti sutikimą naujai statybai, tai yra atkurti medinės mečetės pastatą, pirmą namą ir antrą namą, buvusius žemės sklype, (duomenys neskelbtini), nėra juridinio pagrindo“. Taigi, teismas padarė priešingą išvadą, nei nurodė Kultūros paveldo departamentas, bei jos nepagrindė jokiais įrodymais.

37. Atsakovas akcentuoja, kad Žemės sklypo dydis yra detaliai išnagrinėtas NŽT Kauno miesto skyriaus 2021 m. liepos 9 d. rašte. Atkreipia dėmesį, kad iki karo musulmonų bendruomenės pastatui pakako 13,63 aro dydžio žemės (duomenys neskelbtini), kitas žemės sklypas buvo naudojamas laidojimui. Kauno musulmonų parapijos 1938 m. rugpjūčio 30 d. pareiškime nurodoma, kad žemės sklype 1363 kv. m., (duomenys neskelbtini), yra mečetė (maldos namai, gyv. namas, sandėlis). 1937 metų ištrauka patirtina, kad žemės sklypui yra suteiktas adresas, žemės sklypo daliai, skirtai laidojimui, adresas nesuteiktas. Taigi, NŽT, įvertinusi tiek iki nacionalizacijos naudoto žemės sklypo dydį (1363 kv. m.), tiek dabar Bendruomenės realiai naudojamą žemės sklypo dydį (apie 2000 kv. m, likusi dalis yra naudojama Kauno miesto savivaldybės kaip parko teritorija), tiek tai, kad žemės sklype įstatymai nenumato galimybės statyti naujų pastatų, priėmė pagrįstą sprendimą.

38. Atsakovas pažymi, kad teismas neindividualizavo pareiškėjui priteistos 3 500 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos. Teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas už teismo posėdžius (2022 m. gegužės 31 d. ir 2022 m. birželio 21 d.), tačiau pareiškėjas už juos nebuvo patyręs išlaidų, taip pat teismas nustatė, kad 2022 m. kovo 31 d. teismo posėdis buvo atidėtas, į posėdį proceso dalyviai neatvyko, ruoštis bylai nereikėjo, tačiau pareiškėjas nurodė, kad už neįvykusį posėdį patyrė iš viso 580,80 Eur išlaidų, kurios negali būti priteistos. Už įvykusius teismo posėdžius pareiškėjas nepateikė duomenų, todėl teismas nepagrįstai priteisė 671,72 Eur. Išlaidos, susijusios su skundo parengimu Žemės ūkio ministerijai (145,20 Eur) ir Seimo kontrolieriaus tarnybai (290,40 Eur), negali būti priteistos, todėl priteistina suma turėtų būti mažinama 335,60 Eur sumai. Bylą nagrinėjant Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose 2019 m. gruodžio 12 d. už skundo surašymą teismas priteisė 1 807 Eur (kai reikėjo analizuoti ginčo situaciją, teisinį reguliavimą ir t. t.), tuo tarpu antrą kartą nagrinėjant bylą teisme pareiškėjas nurodo, kad patyrė 3 630 Eur išlaidų, t. y. du kartus didesnes išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad byla antrą kartą nagrinėjama teisme, į tai, kad nereikėjo nagrinėti naujų teisės aktų, maksimali suma už skundo surašymą neturėtų būti didesnė nei 1 807 Eur. Atsižvelgiant į tai, maksimali priteistina suma galėtų būti 1 807 + 72,60 + 363 = 2 242,60 Eur.

39. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir Kauno apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

40. Pareiškėjo teigimu, apeliacinis skundas yra grindžiamas nauju jokiame administraciniame sprendime nenurodytu argumentu, kad Žemės sklypo perdavimas neatlygintinai pareiškėjui yra negalimas ŽRĮ 13 straipsnio 6 punkto pagrindu. Tokio motyvo išdėstymas apeliaciniame skunde yra pavėluotas, negalimas bei nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui. Skundžiamame NŽT 2021 m. lapkričio 24 d. sprendime yra nurodytas tik ŽRĮ 13 straipsnio 2 punktas. Tokia situacija prieštarauja gero viešojo administravimo, sąžiningumo, teisingumo ir teisėtumo principams bei LVAT išaiškinimų kontekste eliminuoja NŽT galimybę šiuo argumentu įrodinėti jos priimtų ir teisme ginčijamų administracinių teisės aktų teisėtumą.

41. Pareiškėjo teigimu, NŽT bando suklaidinti teismą ir sutapatinti skirtingas saugomų objektų kategorijas – Kultūros paveldo objektą su valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektu. Minėtų objektų skirtingumą pagrindžia Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 2 straipsnio 12, 14 punktuose, 10 straipsnio 1, 2 dalyse, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 patvirtintų Kultūros vertybių registro įsteigimo ir Kultūros vertybių registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 6 punkte, ŽRĮ 13 straipsnio 4, 6 punktuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo analizė. Minėtų objektų negalima sutapatinti dėl jų akivaizdžiai skirtingos reikšmės bei įtakos valstybinės žemės reformai ir valdymui.

42. Pareiškėjas pažymi, kad neteisingą ŽRĮ 13 straipsnio 6 punkto taikymą patvirtina ir Taisyklių 12.7 papunktis, kuris aiškiai nurodo, kad gali būti perduodamos valstybinės žemės sklypo nuosavybės teisės, kai žemės sklypas randasi nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijose ir nustato pareigą NŽT tokį faktą pažymėti savo sprendime. NŽT teisės aktų aiškinimas prieštarauja ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir ŽĮ) 6 straipsnio 1 dalies 5 punktui. ŽĮ nenumato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise turi priklausyti žemė, kuri yra Kultūros paveldo objekto teritorijose. Akcentuotina, kad į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais įtraukti viso labo 19 objektų, kurių reikšmė ir vertingumas net negali būti lyginamas su šioje byloje NŽT nurodomais Kultūros paveldo objektais. Pritarus NŽT aiškinimui, būtų suformuotas neigiamas teisminis precedentas. NŽT pareiškėjo atveju taiko skirtingus standartus, iš esmės diskriminuodama pareiškėją dėl išpažįstamos religijos, ką patvirtinta ir su skundu pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas apie 1,0002 ha žemės sklypo nuosavybės teisių perdavimą Lietuvos Respublikoje kitai religinei bendruomenei.

43. Pareiškėjas akcentuoja, kad NŽT anksčiau laikėsi visai kitos pozicijos, t. y., kad yra galimas nuosavybės teisių neatlygintinas perdavimas, tačiau ne į visą žemės sklypą, o tik jo dalį, kuri NŽT manymu yra būtina maldos namas eksploatuoti. Šis ginčas teismuose jau buvo išnagrinėtas ir teismai nepagrįstais pripažino NŽT argumentus, kad 8405 kv. m žemės sklypas yra aiškiai per didelis pareiškėjo nuosavybės teise valdomiems statiniams eksploatuoti ir įpareigojo NŽT iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Todėl pakartotinai nagrinėdama pareiškėjo prašymą NŽT nebegali jo grįsti naujai sugalvotais motyvais ar argumentais, tuo labiau, priimti pareiškėjo atžvilgiu blogesnį sprendimą, nei buvo priimtas pirmą kartą.

44. Pareiškėjas nurodo, kad NŽT, manydama, kad byloje reikalingi Kultūros paveldo departamento darbuotojų ar kitų ekspertų / specialistų apklausa ar išvados, galėjo teikti prašymus teismui dėl ekspertizės skyrimo, liudytojų apklausos ar trečiųjų suinteresuotų asmenų įtraukimo į bylą, tačiau to nedarė, t. y. nesirūpino savo procesinėmis teisėmis.

45. Pareiškėjas akcentuoja, kad NŽT skundžiami sprendimai buvo priimti ne atliekant naują administracinę procedūrą, tačiau NŽT vykdant įsiteisėjusius teismų sprendimus, todėl NŽT nebegalėjo savo sprendimų grįsti ir tais pačiais motyvais ir argumentais, kurie jau buvo teismų pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais. Sprendžiant dėl teismų 2019 m. gruodžio 12 d. ir 2021 m. balandžio 7 d. procesiniuose sprendimuose administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tiek pareiškėjas, tiek ir NŽT, nustatytų faktų prejudicinės reikšmės, aktualu tai, kad išnagrinėtų bylų dalykas, prašymų ir atsikirtimų pagrindas, motyvai ir argumentai iš esmės yra tokie patys ir net identiški, nes NŽT po teismo sprendimais jai nustatytų įpareigojimų priimdama naujus administracinius sprendimus neatliko jokio naujo tyrimo ir nenurodė jokių naujų argumentų.

46. Pareiškėjo teigimu, antrame administraciniame ginče prejudiciniais faktais pripažintinos šios aplinkybės: pareiškėjo nuosavybėn neturi būti perduotas tik iki 1940 m. liepos 21 d. įvykdytos nacionalizacijos valdytas žemės plotas, t. y. 1363 kv. m sklypas, o gali būti suteiktas ir didesnis sklypas; 8405 kv. m žemės sklypas nėra aiškiai per didelis pareiškėjo nuosavybės teise valdomiems statiniams eksploatuoti; pareiškėjas su prašymu NŽT yra pateikęs visus dokumentus, numatytus Taisyklių 7 punkte; pareiškėjas yra specialus subjektas, kurio valdomų statinių eksploatacija nėra tapati gyvenamųjų ar komercinės paskirties statinių eksploatacija; pareiškėjas visą Žemės sklypą naudoja visuomeninei paskirčiai, nes jame vyksta pamaldos ir renginiai; pareiškėjas Žemės sklypą naudoja pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, prižiūri ir tvarko taip, kad jis būtų tinkamai naudojamas; neegzistuoja jokios aplinkybės, lemiančios, jog kokios nors Žemės sklypo dalies pareiškėjui nereikia jo statinių eksploatavimui. NŽT nevykdė įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose jai išdėstytų įpareigojimų.

47. Pareiškėjas pažymi, kad NŽT nedėjo jokių pastangų, kad Detalusis planas būtų pakeistas ar koreguojamas. Šiuo galiojančiu teritorijų planavimo dokumentu buvo suformuotas ginčo Žemės sklypas, įvertinus kokio žemės sklypo dydžio reikia eksploatuoti pareiškėjo nuosavybės teise valdomus statinius. Taisyklių 2 punkto kontekste priimti kitokio sprendimo, kaip tik nuosavybėn perleisti pareiškėjui visą Detaliuoju planu suformuotą sklypą, teisinės galimybės nebuvo.

48. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovo akcentuojami vienašališkai surašyti faktinių duomenų patikrinimo aktai yra neteisėti ir negaliojantys, kadangi į juos nebuvo pakviestas pareiškėjo atstovas, nėra įtrauktas pareiškėjo atstovo paaiškinimas. Šiuo aspektu yra aktualūs byloje duoti pareiškėjo atstovės N. M. paaiškinimai. Priešingai, nei nurodo atsakovas, teismas vertino NŽT pateiktus aktus, kuriais nebuvo nustatyti pažeidimai dėl Žemės sklypo naudojimo. Vien tai, kad jie buvo įvertinti ne taip, kaip pageidauja NŽT, nereiškia, jog teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

49. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam ŽRĮ 7 straipsnio 2 dalies ir Taisyklių 2 punkto ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytų prejudicinių faktų kontekste, vadovaujantis galiojančiu Detaliuoju planu, turi būti suteiktas nuosavybėn visas galiojančiu Detaliuoju planu suformuotas ir šiuo metu nuomos teise jo valdomas 8 405 kv. m ploto Žemės sklypas. NŽT, nesutikdama su eksperto paveldosaugos ekspertizės išvadomis, priešingų ekspertinių išvadų nepateikia, neprašo skirti ekspertizės. Iki šiol yra sudaryta nuomos sutartis visam plotui, todėl kyla teisėti lūkesčiai, kad bus perleista tokia pat apimtimi nuosavybės teisė į Žemės sklypą. Pareiškėjas siekia atkurti šios teritorijos pirminę istorinę funkciją, Žemės sklype reguliariai rengia bendruomenės šventes, yra gavęs finansavimą ir rekonstravęs mūrinę mečetę, taip pat parengė Žemės sklypo tvarkybos darbų projektą. Aktualu tai, kad pareiškėjas ginčija NŽT skunde nurodytą Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio skyriaus sprendimą atsisakyti išduoti sutikimą naujai statybai, t. y. atkurti medinės mečetės pastatą, pirmą namą ir antrą namą, buvusius Žemės sklype (LVAT administracinė byla Nr. eA-871-629/2022). NŽT, atlikusi kontrolę, kaip yra eksploatuojamas Žemės sklypas, nenustatė pažeidimų, todėl NŽT priėmė sprendimą nenutraukti, o tęsti sutartinius santykius su pareiškėju ir pakeisti nuomos sutartį. Todėl nesuprantami NŽT motyvai, kad viso ploto Žemės sklypas negali būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai. NŽT, kaip viešojo administravimo subjektas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) kontekste neturi dispozicijos spręsti ir parinkti kokio dydžio Žemės sklypą pareiškėjas turėtų teisę įgyti nuosavybėn neatlygintinai. Iš praktikos matyti, kad religinėms bendruomenėms NŽT perduoda nuosavybėn neatlygintinai daug didesnius žemės sklypus.

50. Pareiškėjas dėl apeliaciniame skunde akcentuojamo bylinėjimosi išlaidų dydžio pažymi, kad jam iš anksto už 2022 m. kovo 31 d. teismo posėdį buvo išrašyta sąskaita dėl to, kad teisės aktai draudžia bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus pateikti po posėdžio. Todėl buvo tikimasi, kad 2022 m. kovo 31 d. teismo posėdis įvyks ir bylos nagrinėjimas bus užbaigtas. Tačiau dėl NŽT prašymo šį posėdį atidėjus, bylos nagrinėjimas iš esmės įvyko 2022 m. birželio 21 d., o nauja sąskaita išrašoma ir dar vienas mokėjimas atliekamas nebuvo, nes ankstesnis mokėjimas buvo užskaitytas už 2022 m. birželio 21 d. posėdį. Todėl natūralu, kad pareiškėjas patyrė 580,80 Eur bylinėjimosi išlaidas už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą 2022 m. birželio 21 d. posėdyje. Vadovaujantis Rekomendacijų 14 punktu, pareiškėjui turi būti atlyginamos ir išlaidos advokato pagalbai, kuri susijusi su atstovavimu ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje, t. y. 145,20 Eur ir 290,40 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį skundo parengimo išlaidas skundo padavimo dieną, t. y. 2021 m. gruodžio 27 d., sudarytų 3 916 Eur, todėl pareiškėjo sumokėta suma už skundo parengimą galimos priteisti sumos neviršija. Teismas sumažino prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą ir priteisė tik 68,87 proc. visų pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 3 500 Eur iš 5 082 Eur, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jas dar labiau mažinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 51. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2021 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 8SD-3629-(14.8.125E.) „Dėl informacijos pateikimo“, NŽT 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 1T-29-(7.5) „Dėl Kauno musulmonų religinės bendruomenės skundų išnagrinėjimo“ bei įpareigoti atsakovą suteikti neatlygintinai pareiškėjui nuosavybėn 0,8405 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą, panaikino NŽT Kauno miesto skyriaus 2021 m. liepos 9 d. sprendimą ir NŽT 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą, įpareigojo atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl neatlygintino suteikimo pareiškėjui nuosavybėn 0,8405 ha ploto Žemės sklypo, patenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 3 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

52. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes, pasak atsakovo, teismas išėjo už prašymo nagrinėjimo ribų, neįsigilino į visas bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Pažymi, jog Žemės sklypas yra nacionalinės reikšmės registrinio kultūros paveldo objekto – Kauno senųjų kapinių, vad. Karmelitų kapinėmis, komplekso (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) – sudėtinė dalis, jog teismas nevertino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio skyriaus 2021 m. liepos 13 d. rašto Nr. (1.29-KE)2K-2304 „Dėl tarnybinės pagalbos“ turinio, neatsižvelgė į 2022 m. birželio 20 d. teismui pateiktus rašytinius paaiškinimus, į pateiktą išrašą iš Kultūros paveldo registro bei teismo posėdyje duotus paaiškinimus apie patį ginčo objektą. Anot atsakovo, pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino Žemės sklypo dydžio, reikalingo statiniams eksploatuoti, patį dydį išimtinai susiejo su teritorijų planavimo dokumentu. Pasak atsakovo, faktinių duomenų patikrinimo aktų turinys patvirtina, kad susiklostė situacija, jog dalis visuomeninės paskirties Žemės sklypo yra naudojama musulmonų bendruomenės, kita dalis yra naudojama kaip Ramybės parko teritorija, t. y. Kauno miesto savivaldybės, kuri yra įrengusi tokią pačią infrastruktūrą kaip ir Ramybės parke; teismas nevertino oficialių rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, kad ne visas Žemės sklypas yra reikalingas musulmonų maldos namams, dalis Žemės sklypo yra naudojama Kauno miesto savivaldybės funkcijoms vykdyti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad iki karo musulmonų bendruomenės pastatui pakako 13,63 aro dydžio žemės (duomenys neskelbtini), kitas žemės sklypas buvo naudojamas laidojimui.

53. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

54. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog galiojančiu Detaliuoju planu, kurio planavimo tikslas ir buvo suformuoti žemės sklypą prie pareiškėjo nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį, suformuotos Žemės sklypo ribos ir nustatytas sklypo dydis, reikalingas esantiems statiniams eksploatuoti (plačiau žr. šios nutarties 20 p.). Pabrėžtina, kad Detalusis planas yra galiojantis, teisėtas, todėl paneigti aplinkybes, jog Detaliuoju planu, esą, nepagrįstai nustatytas per didelis Žemės sklypo plotas, skirtas statiniams eksploatuoti, turėjo atsakovas.

55. Atsakovas, nesutikdamas su, esą, per dideliu Žemės sklypo plotu, nustatytu Detaliajame plane ir reikalingu pareiškėjo statiniams eksploatuoti, teigia, kad Žemės sklypas yra nacionalinės reikšmės registrinio kultūros paveldo objekto – Kauno senųjų kapinių, vad. Karmelitų kapinėmis, komplekso (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) – sudėtinė dalis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nekeičia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų apie Žemės sklypo plotą (0,8405 ha), reikalingą pareiškėjo statiniams eksploatuoti.

Pabrėžtina, kad pagal Kutūros vertybių registrą Karmelitų kapinės (unikalus objekto kodas (duomenys neskelbtini)) užima 106931.00 kv. m, t. y. 10,6931 ha. Šiame registre nurodoma, kad: „Kauno senosios kapinės suplanuotos 1847 m. kartu su visu Naujamiesčiu pagal patvirtintą Kauno plėtros planą. Joms paskirta miškinga, neapgyvendinta Karmelitų jurisdikos žemė, nusavinta caro valdžios. Aplink taisyklingą stačiakampį kapinių plotą palaipsniui susiklostė gatvės: į geležinkelio stotį vedantis Michailo prospektas (dab. Vytauto pr.), Cerkovnaja (Bažnyčios), Podgornaja (Trakų) gatvė ir Kapinių skersgatvis (Totorių g.).

Kapinių teritorija buvo suskirstyta sklypais pagal miesto gyventojų konfesijas: centrinė (didžiausia) dalis atiduota katalikams, pietinė – stačiatikiams, šiaurinė – evangelikams liuteronams, nuo pastarosios atrėžtas šiaurės rytinis kampas musulmonams. Sklypai skirti laidojimui, bet nedrausta statyti maldos namų, mokyklų. 1862 m. stačiatikių sklypo centre pastatyta Kristaus Prisikėlimo (Voskresenskaja) cerkvė – ankstyviausias mūrinis statinys kapinėse (projektas parengtas 1858 m. Sankt Peterburge, Vyriausioje kelių ir viešųjų pastatų valdyboje). 1935 m. pastatyta antroji cervė – Apreiškimo Švč.

Dievo Motinai soboras (Blagoveščenskaja) (archit. Edmundas Alfonsas Frykas). Prie Vytauto pr. ir Bažnyčios g. sankryžos, atskirtame sklype statybos reikmėms, 1925 m. pastatyta Rusų gimnazija (archit. Aleksandras Gordevičius) (dabar Kauno pedagogų kvalifikacijos centras). Greta gimnazijos stovėjo keli mediniai trobesiai: rusų pradžios mokykla, cerkvės šventiko namas, dviaukštis mokinių benrabutis ir krautuvėlė. Išliko tik vienas medinis namas, kurio buvusi paskirtis nenustatyta. Stačiatikių kapinėse buvo laidojami ne tik civiliai gyventojai, bet ir Pirmojo pasaulinio karo metais žuvę Rusijos kariai, keletas Lietuvos karo lakūnų.

Musulmonų (caro laikais vadintų mahometonais) sklype apie 1860 m. pastatyta medinė mečetė ir du mediniai namai prie dabartinės Totorių gatvės. 1930 m. minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, Kauno totorių draugijos iniciatyva jų vietoje pastatyta mūrinė mečetė (archit. Vaclovas Michnevičius ir Adolfas Netyksa). Evangelikų sklypo šiaurės vakariniam kampe, 1898 m. evangelikų liuteronų bendruomenė pastatė medinę dviaukštę pradžios mokyklą (archit. Nikolajus Andrejevas). 1922 m. šveicarų architektas Eduardas Peyeris parengė naują „Tėvynės stiliaus“ (Heimatstill) Kauno vokiečių gimnazijos projektą, tačiau projektas iki galo nebuvo įgyvendintas.

Sumūryta kairioji jo pusė, kurią jau 1928 m. nuspręsta aukštinti. 1930 m. suformuotas paprastas, be ryškesnių stiliaus bruožų trijų aukštų pastatas (architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), kuris po karo perstatytas, dalis jo tūrio įjungta į rusų vidurinės mokyklos tūrį (dabar Kauno Aleksandro Puškino gimnazija). Senoji pradžios mokykla gyvavo iki 1940 m. Jos kieme stovėjo keli ūkiniai ir gyvenamieji pastatai. Katalikų sklype pastatų buvo mažiausiai. Centrinėje sklypo dalyje stovėjo medinė, vėliau mūrinė kapinių koplyčia (nugriauta).

Kauno metropolijos kurija, kuriai priklausė katalikų kapinės, 1934 m. vakariniame kapinių pakraštyje pastatė dviaukštį kapinių administracinį pastatą (archit. Stasys Kudokas) (dabar Kauno miesto muziejaus Rezistencijos ir tremties skyrius). 1930 m. spalio 27 d. nežinomų karių palaidojimo vietoje atidengtas dailininko Stasio Stanišausko sukurtas paminklas „Žuvome dėl Tėvynės“. 1936 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatytas lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno mauzoliejus su kripta. Pokario metais, kapinės tapo pasyvios rezistencijos sovietiniam okupaciniam rėžimui vieta.

Per Vėlines tylioji rezistencija čia dažnai peraugdavo į patiotines manifestacijas. 1956 m. Vėlinių vakarą senosiose miesto kapinėse kilo stichiška solidarumo su Vengrijos revoliucija akcija, kilo demonstracija. Valdžia, bijodama, kad Lietuvoje nepasikartotų Vengrijos įvykiai, davė įsakymą kareiviams blokuoti aplinkines gatves ir sklaidyti minią. Pagal sovietinės vidaus reikalų ministerijos duomenis, buvo suimti 105 dalyviai. Pagal KGB duomenis, buvo teisiami 124 dalyviai. Miesto valdžia sulaukė greta kapinių gyvenusių aukšto rango rusų kariškių nusiskundimų.

Jie reikalavo ne tik užtikrinti jų saugumą, bet ir panaikinti miesto centre esančias kapines. Dar XIX a. II p. kilo kapinių iškėlimo iš miesto centro idėja. Ji ne kartą svarstyta tarpukariu, tačiau įgyvendinta 1958-1961 m. Jau 1956 m. buvo pradėtas naikinti paminklas „Žuvome dėl Tėvynės“: iškapoti užrašai, heraldiniai bareljefai, vėliau paminklas nugriautas. Kauno miesto Vykdomasis komitetas, baimindamasis visuomeninės tvarkos pažeidimų, nutarė kapines likviduoti. Buvo priimti sprendimai dėl palaikų perkėlimo į kitas kapines: 1958 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. 373 „Dėl žymių lietuvių kompozitorių Č.

Sasnausko, J. Naujalio ir St. Šimkaus palaikų perkėlimo“, 1958 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1163 „Dėl meno darbuotojų palaikų perkėlimo į Petrašiūnų kapines“, 1959 m. kovo 25 d. sprendimas „Dėl Kauno miesto centrinių kapinių, esančių Lenino pr., perkėlimo“. Giminės ir artimieji dalį mirusiųjų palaikų perkėlė į Petrašiūnų, Seniavos, Panemunės, Eigulių ir kitas kapines, o kita dalis liko žemėje. Dėl politinių motyvų daug kas nedrįso nurodyti, kur guli jų artimųjų palaikai ir prašyti leidimo išsikasti.

Daug kapų ir antkapinių paminklų buvo sunaikinta, teritorija išlyginta buldozeriais, nugriauta katalikų koplyčia, antžeminė S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejaus dalis, mauzoliejaus kripta užpilta žemėmis. Nusprendus kapinių vietoje įkurti skverą, 1961 m. parengtas jo projektas. XX a. 8-to d-mečio pradžioje skveras pavadintas „Ramybės“ parku. Jame įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, nauji asfaltuoti takai, suolai. Totorių mečetė paversta kavine-skaitykla, jos rytinėje pusėje įrengtas fontanas. Kapinių teritorijos rytiniame pakraštyje pastatytas viešasis tualetas ir 2 transformatorinės. Atkurtos nepriklausomybės metais pietvakariniame ir šiaurės vakariniame teritorijos pakraštyje pristatyta komercinių kioskų. 1973 m. iš Istorijos muziejaus sodelio perkelti „Keturių komunarų“ palaikai, jiems pastatytas bronzinis paminklas (skulpt.

Bronius Vyšniauskas ir Napoleonas Petrulis, archit. Kazys Šešelgis). 1991 m. kapinėse pradėti atkurti karinio paveldo objektai. 1941 m. birželio sukilimo aukoms atminti 1991 m. pastatytas paminklas „Kryžius-medis“, šalia jo horizontalus, stelos pavidalo stulpas su sukilėlių pavardėmis (skulptorius Robertas Antinis, architektas Eugenijus Miliūnas). 1992 m. balandžio 6 d. LR Vyriausybės potvarkiu įmonė „Palikimas“ įpareigota buvusiose Karmelitų kapinėse atstatyti karinio paveldo objektus. 1994 m. spalio 28 d. atstatytas Lietuvos karių paminklas „Žuvome dėl Tėvynės“. 1995 m. restauruotas paminklas Pirmojo pasaulinio karo Rusijos kariams, palaidotiems 1915 m. 1996 m. surasta lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno sunaikinto laikinojo mauzoliejaus kripta, atkasta ir 2004 m. užkonservuota. 2006 m. spalio 31 d. atidengta paminklinė lenta, skirta 1956 m.

Vengrijos revoliucijai ir Kaune kilusiai solidarumo akcijai paminėti. 2007 m. parengtas Kauno senųjų kapinių katalikų konfesijos sklypo sutvarkymo techninis projektas. 2010 m. pradėta įgyvendinti jo pirmoji dalis – 1941 m. birželio sukilėlių kapavietės rekonstravimas. Buvusios katalikų sklypo koplytėlės vietoje 2010 m. rugpjūčio 22 d. atidengtas paminklas „Žuvusių už Lietuvos laisvę Motinai“ (skulptorius Vidmantas Gylikis, architektai Jonas Anuškevičius ir Vytenis Izokaitis). Stokojant lėšų tvarkymo darbai atidėti neribotam laikui.“ Tai, kad Karmelitų kapinės sovietmečiu buvo iš esmės niokojamos, nes jas nuspręsta apskritai likviduoti, kad tuo laikotarpiu įkurtas Ramybės parkas, savaime nereiškia, jog jo visa teritorija dabartiniu metu tarnauja viešajam interesui ir yra reikalinga Kauno miesto savivaldybės fukcijoms įgyvendinti.

Priešingai, pats atsakovas pripažįsta, jog pareiškėjas gali įgyti nuosavybėn apie 20 arų sklypą, bet nepagrindžia teisiniais duomenimis, kodėl sovietmečiu įrengto Ramybės parko didesnė dalis (0,8045 ha) negali būti perduota pareiškėjui.

56. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad Kultūros vertybių registre taip pat yra įregistruota Kauno mečetė (unikalus objekto kodas (duomenys neskelbtini)), kuri, esą, užima 106936,00 kv. m, t. y. 10,6936 ha. Iš esmės tai ta pati Karmelitų kapinių teritorija, tik didesnė dar 5 kv. m. negu aprašytoji Kultūros vertybių registre, nurodant unikalų objekto kodą (duomenys neskelbtini). Kultūros vertybių registre nurodyta: „Kauno mečetė yra Kauno senųjų kapinių teritorijoje.

Kapinės buvo suplanuotos 1847 m. kartu su visu Naujamiesčiu pagal patvirtintą Kauno plėtros planą. Joms paskirta miškinga, neapgyvendinta Karmelitų jurisdikos žemė, nusavinta caro valdžios. Kapinių teritorija buvo suskirstyta sklypais pagal miesto gyventojų konfesijas: centrinė (didžiausia) dalis atiduota katalikams, pietinė – stačiatikiams, šiaurinė – evangelikams liuteronams, nuo pastarosios atskirtas šiaurės rytinis kampas – musulmonams. Totoriai iki XX a. buvo vienintelė etninė musulmoniška vietinių gyventojų grupė Kaune.

Sklypai skirti laidojimui, bet nedrausta statyti maldos namų, mokyklų. Apie 1908-1910 m. (?) Kauno totorių parapija atsiskyrė nuo Vilniaus musulmonų parapijos. Tuo laikotarpiu totorių mecenatas Aleksandras Iljasevičius (1853-1925) iš miesto dūmos išpirko 1 ha žemės. Dalis jos buvo skirta musulmonų kapinėms – miziarui, taip pat pastatyta pirmoji medinė mečetė, o ŠV teritorijos dalyje – du mediniai pastatai, skirtinguose šaltiniuose įvardinami kaip parapijos namai, prieglauda, bendruomenės vyresniojo namas ar tiesiog gyvenamieji namai, kurie suformavo atskirą gyvenamosios paskirties sklypą.

Tokio tipo iš dalies užstatytus gyvenamos ir visuomeninės paskirties sklypelius turėjo visos religinės miesto bendruomenės. 1930 m. minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, Kauno totorių draugijos (XX a. 4 deš. pervadinta į Kauno musulmonų draugiją) iniciatyva vietoje buvusių maldos namų pastatyta vienintelė Baltijos šalyse mūrinė mečetė. Projekto autoriai – architektai Vaclovas Michnevičius (1866-1947) ir Adolfas Netyksa (?). Oficialiai atidaryta Žalgirio mūšio atminimo dieną 1933 07 15. Išsiskyrė kaip vienintelės sakralinio pobūdžio statinys laikinojoje sostinėje, skirtas paminėti šiai datai.

Pokariu buvo nuspręsta kapines likviduoti, o jų vietoje įkurti skverą, 1961 m. parengtas jo projektas. XX a. 8-to d-mečio pradžioje skveras pavadintas „Ramybės“ parku. Jame įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, nauji asfaltuoti takai, suolai. Sovietmečiu mečetė buvo paversta kavine-skaitykla, jos rytinėje pusėje įrengtas fontanas, buvo įsikūręs Lietuvos mėgėjiškas cirkas, įrengta vaikų biblioteka – skaitykla „Rytas“, vėliau – M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų saugykla. 1972-1973 metais pagal architekto Zenono Dargio projektą mečetė rekonstruota ir pritaikyta visuomeninėms reikmėms.

Po nepriklausomybės atgavimo mečetė grąžinta musulmonų bendruomenei. 2008 m. ir 2018 m. atlikti mečetės tvarkybos darbai. Žinoma, jog kapinėse palaidotas 1941 m. birželio sukilimo dalyvis, žuvęs keldamas Lietuvos Respublikos vėliavą – Antanas Tuhan - Baranauskas (1920-1941).“ Taigi, iš Kultūros vertybių registro duomenų matyti, jog musulmonai iš miesto buvo pirkę 1 ha žemės (šie duomenys buvo pakartotinai nurodyti NŽT 2021 m. lapkričio 24 d. sprendime Nr. 1T-29-(7.5)), o tai, sutinkant su pirmosios instancijos teismo vertinimais ir konstatavimais, jog religinės bendruomenės maldos namų eksploatacija gali būti susijusi su specifinių religinių apeigų atlikimu šalia šių pastatų, kad ginčo teritorijoje istoriškai egzistavo musulmonų kapinės, kad Bendruomenei nuo 1997 metų buvo išnuomotas visas Žemės sklypas, reiškia, kad pareiškėjo statiniams eksploatuoti būtina teritorija, kuri jai išnuomota ir kuri numatyta Detaliajame plane.

Atitinkamai atmestini atsakovo argumentai, kad iki karo musulmonų bendruomenės pastatui pakako 13,63 aro dydžio žemės (duomenys neskelbtini), kad kitas žemės sklypas buvo naudojamas laidojimui, nes religinės bendruomenės maldos namų eksploatacija gali būti susijusi su specifinių religinių apeigų atlikimu šalia šių pastatų, ji negali būti ir nėra tapati gyvenamųjų ar komercinės paskirties statinių eksploatacijai.

57. Pasisakydama dėl teismo išlaidų paskirstymo ir jų dydžio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje pareiškėjo skundas buvo patenkintas, todėl jis įgijo teisę į patirtų išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo patirtos išlaidos pirmosios instancijos teisme sudarė 3 500 Eur, jos buvo pagrįstos tinkamais dokumentais ir neviršijo Rekomendacijose nurodytų dydžių. Apeliantas teigia, jog teismas išlaidų paskirstymo klausimą išsprendė formaliai, neatsižvelgė į bylos sudėtingumą bei patirtas advokato laiko sąnaudas. Teisėjų kolegija nesutinka su šia apelianto pozicija, nes nagrinėjama byla buvo pakankamai sudėtinga, pareiškėjo atstovės teiktų procesinių dokumentų kiekis ir jų apimtis leidžia daryti išvadą, jog prašytos atlyginti bylinėjimosi išlaidos yra adekvačios ir būtinos kokybiškai teisinei pagalbai užtikrinti. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo priteistų teismo išlaidų dydžio.

58. Pareiškėjas prašo priteisti jo patirtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurios pagal pateiktus dokumentus sudaro 2 395,80 Eur – 2 178 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir 217,8 Eur už prašymo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti šią administracinę bylą prioritetine tvarka surašymą. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, tai pareiškėjas įgijo teisę į patirtų išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

59. Šios išlaidos buvo apmokėtos 2022 m. rugsėjo-lapkričio mėn. (žr. Swedbank mokėjimo nurodymus), todėl pagal Rekomendacijų 7 punktą, kuriame įtvirtinta, jog rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), imami 2022 m. I ketvirčio ir II ketvirčio minėti dydžiai, kurie atitinkamai buvo 1 729,9 Eur ir 1 780,5 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą maksimalus dydis nagrinėjamoje byloje yra 1,3 × 1 729,9 Eur ₌ 2 248,7 Eur, o pagal Rekomendacijų 8.16 p. už prašymo parengimą – 0,4 × 1 780, 5 ₌ 712,2 Eur. Vadinasi, pareiškėjo prašoma priteisti suma yra adekvati, ji priteistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti Kauno miesto musulmonų religinei bendruomenei iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2 395,8 (du tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt penkis eurus ir aštuoniasdešimt cnt.) Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė