2017-12-20 Nr. AB-24133-3-61-3-02331-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-5140-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02331-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. F. (R. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. F. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-939(01009) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo panaikintas Rusijos Federacijos piliečiui R. F. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojęs iki 2019 m. sausio 24 d.

2. Nurodė, kad 2016 m. lapkričio 14 d. teikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, kad jis yra Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo dalyvis. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“.

Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punktu priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naują leidimą gyventi, galiojantį dvejus metus. Leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2019 m. sausio 24 d., pareiškėjui buvo išduotas 2017 m. sausio 24 d. Pareiškėjas nesutiko su Sprendime padaryta išvada, kad jis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Pareiškėjo teigimu, tokia išvada buvo padaryta remiantis tik vienu dokumentu ir neįvertinus kitų, turinčių reikšmės aplinkybių. Nurodė, kad organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialas VĮ Registrų centras užregistruotas dar 2015 m. sausio 14 d., įmonei suteiktas kodas, organizacija jungia daugiau nei 60 narių ir dalyvių, kurių dalis turi leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pabrėžė, kad ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo nuostatuose nėra nurodyta, kad Švedijos Karalystės organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra vienintelis ir pagrindinis Lietuvos filialo pajamų šaltinis, Lietuvos filialui gali būti perduotos organizacijos lėšos ir turtas, bet filialas nebūtinai privalo naudotis jomis savo vykdomoje veikloje.

Pažymėjo, kad 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotas dokumentas yra patvirtintas pažyma (Apostille), todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti šio dokumento tikrumu. Be to, šio dokumento tikrumu buvo suabejota tik praėjus metams po jo išdavimo, nors po jo pateikimo Departamentas priėmė sprendimus išduoti užsieniečiams leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Manė, kad atsakovo teiginiai dėl keliamos grėsmės nelegaliai migracijai yra nepagrįsti.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Nurodė, kad Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2019 m. sausio 24 d. Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė galimai suklastotą dokumentą apie ne pelno siekiančios organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo savanorių programų finansavimą, todėl buvo priimta išvada, kad pareiškėjo pagrindinis tikslas ne užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, o įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje. Pažymėjo, jog pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl leidimo pakeitimo, buvo pateikęs 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms. Tyrimo metu Departamentas nustatė, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė tokio dokumento nebuvo išdavusi. Tuo pagrindu buvo priimta išvada, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį. Aplinkybė, jog 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotas dokumentas buvo patvirtintas pažyma (Apostille), šio dokumento turinio nepatvirtina. Pažymėjo, kad nėra svarbu, ar Lietuvos filialas naudosis organizacijos „Didaktik“ lėšomis ir turtu, šiuo atveju pagrindas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi yra Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punktas. Šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad savanorių programos būtų remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Nurodė, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, todėl Sprendime pateikta išvada dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės yra pagrįsta.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojęs iki 2019 m. sausio 24 d., pareiškėjui buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindais. Kilus įtarimams, kad organizacija „Didaktik“ neužsiima deklaruota veikla, o asmenys į organizaciją vyksta kitu, nei deklaruotu tikslu buvo atliktas tyrimas. Atlikto tyrimo metu nustatytų aplinkybių pagrindu Departamentas 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. (15/5-2)11U-939(01009) panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2019 m. sausio 24 d. Tokią išvadą Departamentas priėmė nustatęs, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkantį dokumentą ir yra rimtas pagrindas manyti, kad pateiktas savanorių rėmimo programą patvirtinantis dokumentas yra galimai suklastotas. Tuo pagrindu Departamentas nusprendė, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytos sąlygos leidimui laikinai gyventi gauti, nes, kaip buvo nustatyta Švedijos Karalystės atitinkamų institucijų pateiktais dokumentais, Švedijos Karalystės Vyriausybė neremia organizacijos „Didaktik“ savanorių programų.

7. Skundžiamo Sprendimo teisinis pagrindas – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Departamentas įvertino, kad pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindai.

8. Teismas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2019 m. sausio 24 d., pareiškėjui buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindais. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas, kaip atitinkančiam Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pagrindą (kaip savanorių programų, remiamų Švedijos Karalystės Vyriausybės organizacijos „Didaktik“, dalyviui).

9. Kilus įtarimams Departamentas atliko tyrimą, kurio metu nustatė, kad pareiškėjo su prašymu pateiktas Švedijos Karalystės Kultūros ministerijos 2016 m. vasario 10 d. išduotas dokumentas, kuriuo patvirtinama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms, yra galimai suklastotas. Tokią išvadą Departamentas padarė remiantis Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. Ku2017/01371/D, kuriame nurodyta, kad Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2016 m. vasario 10 d. dokumentas nebuvo išduotas Kultūros ministerijos ir nėra pasirašytas nei vieno iš Kultūros ministerijos darbuotojų. Byloje pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu su Švedijos ambasada taip pat tvirtina, kad nėra jokių duomenų apie 2016 m. vasario 10 d. dokumentą pasirašiusį asmenį. Kultūros ministerijoje tokio darbuotojo nėra ir toks darbuotojas šioje institucijoje niekada nedirbo.

10. Įvertinus Departamento nustatytas aplinkybes pažymėta, kad buvo surinkti pakankami ir objektyvūs duomenys, kuriais remiantis galima daryti išvadą, kad pareiškėjas, siekdamas įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu, užsienietis turi įrodyti, kad jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis. Departamento surinktų įrodymų (Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštas Nr. Ku2017/01371/D, susirašinėjimo elektroniniu paštu su Švedijos ambasada medžiaga) kontekste teismas neturėjo pagrindo abejoti tiek Departamento, tiek Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos pateikta rašytine medžiaga dėl pareiškėjo su prašymu pateikto Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2016 m. vasario 10 d. dokumento netikrumo, todėl daryta išvada, kad Departamentas turėjo teisinį pagrindą taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir panaikinti išduotą leidimą gyventi, galiojantį iki 2019 m. sausio 24 d. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių Departamento nustatytas aplinkybes.

11. Tai, kad siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvoje pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, sudarė pakankamą pagrindą spręsti, kad jis kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimo gyventi Lietuvoje prašė ne dėl vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o tik siekdamas įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Todėl Departamentas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą taip pat taikė pagrįstai.

12. Kaip teisingai Sprendime nurodė Departamentas, Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. dokumento turinys buvo aiškiai paneigtas pačios Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. Ku2017/01371/D, todėl tai, kad 2016 m. vasario 10 d. dokumentas buvo patvirtintas „Apostille“ žyma, šio dokumento tikrumo nepatvirtino.

13. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte aiškiai įtvirtinta, kad šiuo teisiniu pagrindu leidimas užsieniečiui laikinai gyventi išduodamas tik tuo atveju, jei jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis. Taigi kreipiantis dėl leidimo gyventi gavimo būtent šiuo teisiniu pagrindu užsienietis turi įrodyti ne tik aplinkybę, kad jis yra tam tikrų savanorių programų dalyvis, tačiau ir tai, kad jo, kaip savanorio vykdomas programas remia Europos Sąjungos valstybės narės. Nagrinėjamu atveju Departamentas objektyviais įrodymais įrodė, kad organizacija „Didaktik“ ir jos organizuojamos visuomeninę naudą turinčios savanorių programos, priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra remiamos Švedijos Karalystės Vyriausybės, todėl pareiškėjo argumentai dėl kitų gaunamų lėšų iš kitų šaltinių, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi. Pareiškėjas nors ir pateikė įrodymus, kad jis yra Švedijos Karalystės Vyriausybės ne pelno organizacijos „Didaktik“ dalyvis, tačiau esminės aplinkybės, kad ne pelno organizacijos „Didaktik“ vykdomos savanoriavimo programos yra remiamos Švedijos Karalystės Vyriausybės, pareiškėjas neįrodė (pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. rašte Nr. Ku2017/01371/D nurodytų aplinkybių).

14. Pareiškėjas savanoriavimo veiklą, kuri remiama Švedijos Karalystės Vyriausybės lėšomis, įrodinėjo vieninteliu esminę reikšmę visų kitų įrodymų kontekste turinčiu rašytiniu įrodymu – Švedijos Karalystės Vyriausybės išduotu 2016 m. vasario 10 d. dokumentu, todėl objektyviais įrodymais (dokumento tikrumą paneigė pati Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija) įrodžius šio dokumento netikrumą, kitų aplinkybių vertinimas nėra esminis.

15. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas skundo argumentais skundžiamo Sprendimo ydingumo neįrodė. Departamentui pareiškėjui išduotą leidimą gyventi panaikinus tinkamai taikant Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tvarką, sutikta su Departamento priimta išvada panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį iki 2019 m. sausio 24 d., Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindais. Departamento 2017 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. (15/5-2)11U-939(01009) laikytas teisėtu ir pagrįstu.

III. 16. Pareiškėjas R. F. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

17. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas tik atsakovo išdėstytais argumentais. Pareiškėjas neturėjo ir neturi pagrindo abejoti pateikto Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos dokumento turiniu, kuris buvo išduotas ir patvirtintas vadovaujantis Švedijos Karalystės įstatymais, todėl pareiškėjas nesutinka, kad abejonė dėl dokumento turinio turi būti vieninteliu esminiu įrodymu sprendžiant klausimą dėl leidimo išdavimo.

18. Atsakovo teiginys, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę, paneigiamas ne pelno organizacijos „Didaktik“ ataskaitomis, kurios viešai skelbiamos jų tinklalapyje. Be to, pareiškėjas neatitinka nei vieno Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 4-460 „Dėl duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ punkto.

19. Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į apeliacinį skundą per nustatytą terminą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. (15/5-2)11U-939(01009), kuriuo buvo panaikintas Rusijos Federacijos piliečiui R. F. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojęs iki 2019 m. sausio 24 d.

21. Visų pirma pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 2 d. išsiuntė atsakovui pareiškėjo apeliacinį skundą ir įpareigojo jį per 14 kalendorinių dienų nuo apeliacinio skundo gavimo dienos pateikti apeliacinės instancijos teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą (ABTĮ 139 str. 2 d.). Tačiau Migracijos departamentas tik 2017 m. lapkričio 28 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsakovas prašo atnaujinti terminą šiam atsiliepimui paduoti, nurodydamas, kad dėl didelio darbo krūvio bei darbuotojų trūkumo negalėjo laiku pateikti šio atsiliepimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios priežastys nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo atnaujinti terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti. Todėl Migracijos departamento atsiliepimas į pareiškėjo R. F. apeliacinį skundą nepriimamas ir nevertinamas.

22. Nustatyta, kad pareiškėjas R. F. 2016 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (I t., b. l. 137–145). Migracijos departamentas 2017 m. sausio 5 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą ir išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 1 dalis numato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė 2016 m. lapkričio 14 d., šiuo atveju taikytina Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.

23. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2019 m. sausio 24 d., pareiškėjui buvo išduotas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punktu, remiantis tuo, kad pareiškėjas yra Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ dalyvis, atsiųstas į Lietuvos Respubliką vykdyti Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programos.

24. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis.

25. Iš pareiškėjo su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjas, siekdamas pagrįsti, kad organizacija „Didaktik“ yra finansuojama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių, buvo pateikęs Švedijos Vyriausybės kanceliarijos (Kultūros ministerijos) raštą, pasirašytą C. E., kuriuo patvirtinama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“ (I t., b. l. 183–186).

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai; vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, numatančiu, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, 12 punktu – yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė ir 14 punktu – jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

27. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju atsakovui kilus įtarimų, kad organizacija „Didaktik“ neužsiima deklaruota veikla, o asmenys į šią organizaciją atvyksta kitu negu deklaruotu tikslu, Departamentas atliko tyrimą: Departamentas 2017 m. balandžio 11 d. raštu kreipėsi į Švedijos ambasadą Vilniuje (II t., b. l. 27), taip pat elektroniniu paštu susirašinėjo su Švedijos ambasados Vilniuje atstove (II t., b. l. 28–33), su 2017 m. gegužės 15 d. raštu kreipėsi į Švedijos Kultūros ministeriją (II t., b. l. 31–35). Švedijos Kultūros ministerija atsakovui pateikė 2017 m. gegužės 24 d. raštą Nr. KU2017/01371/D, kuriame nurodė, kad Departamento iš pareiškėjo gautas Švedijos Vyriausybės kanceliarijos (Kultūros ministerijos) raštas, pasirašytas C. E., iš tikrųjų nėra išduotas Kultūros ministerijos ir nėra pasirašytas vieno iš jų darbuotojų (II t., b. l. 37–38).

28. Taigi, kaip matyti, nagrinėjamu atveju ne abejonė, kaip nepagrįstai teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, o Departamento surinktų duomenų visuma nulėmė išvadą, kad R. F., kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkantį dokumentą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju sprendimą grindė tik atsakovo duomenimis, pažymėtina, kad pats pareiškėjas jokių kitų dokumentų, galinčių patvirtinti, kad organizacija „Didaktik“ ir jos rengiamos savanorių programos būtų remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių, nepateikė nei Departamentui, nei teismui.

29. Kiti su pareiškėjo prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikti dokumentai nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi. Nepaisant to, kad pareiškėjas buvo pateikęs dokumentus, kuriais siekė patvirtinti organizacijos „Didaktik“ veiklos realumą, kaip minėta, duomenų, patvirtinančių, kad ši organizacija būtų remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių, nėra, taigi, nepatvirtinta, kad pareiškėjas atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus leidimui laikinai gyventi išduoti.

30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkantį dokumentą ir byloje nėra jokių duomenų, kad ne pelno organizacija „Didaktik“ ir jos rengiamos savanorių programos yra remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių, taigi, pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos norint gauti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytais pagrindais. Toks pareiškėjo piktnaudžiavimas leidimų laikinai išduoti leidimą procedūra atsakovui sudarė rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Įvertinus tai, šiuo atveju egzistavo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose nustatyti pagrindai. Todėl Departamentas, nustatęs šiuos pagrindus, ginčijamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p.).

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. F. (R. F.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys