2024-08-14 Nr. AB-11744-3-61-3-00953-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1970-575/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00953-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. A. (N. A.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo − Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. A. (N. A.) (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 24S65828 „Uždrausti atvykti į LR“, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. vasario 28 d. iki 2029 m. vasario 27 d. (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalimi, tačiau Sprendimo turinys nėra aiškus, t. y. nepateikta jokių Sprendimo priėmimo motyvų, argumentų ar faktinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nepagrįsta, kodėl jam uždrausta atvykti į Lietuvą.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra Rusijos Federacijos pilietis, kuris sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete ir dažnai, Lietuvos Respublikos vizos pagrindu, lankosi Lietuvoje, atvažiuoja pas sutuoktinę. Pareiškėjas pažymėjo, kad anksčiau nebuvo nekilę jokių klausimų dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl pareiškėjas nesupranta, kokią grėsmę valstybės saugumui jis gali kelti ir iš kokių duomenų Migracijos departamentas padarė tokią išvadą. Pareiškėjas teigė, kad jis nekelia grėsmės valstybės saugumui, jis nėra padaręs jokių nusikaltimų ar nusižengimų, įskaitant migracijos taisyklių pažeidimus, ar atlikęs kokius nors veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę. Pareiškėjas tvirtino neužimantis jokių svarbių pareigų Rusijos Federacijos valstybės institucijose.

4. Pareiškėjas mano, kad ginčijamas Sprendimas yra neproporcingas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio nuostatų, nes yra neišsamus, nemotyvuotas ir neatitinkantis individualiam administraciniam teisės aktui keliamų reikalavimų.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2024 m. sausio 22 d. pateikė Lietuvos Respublikos generaliniam konsulatui Kaliningrade prašymą išduoti jam Lietuvos Respublikos Šengeno vizą ir kartu užpildė klausimyną, kuriame, atsakydamas į 11 klausimą, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD, trečiasis suinteresuotas asmuo), atlikęs pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimą, padarė išvadą, kad pareiškėjui, išdavus Šengeno C tipo vizą, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Atsakovas teigė, kad, atsižvelgęs į VSD išvadą, jis priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie jo šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje nepaneigia jo grėsmės nacionaliniam saugumui. Nustačius, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, jo šeiminiai ar socialiniai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis šios grėsmės egzistavimo nepaneigia ir nesumažina. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Tai, kad anksčiau oficialiai nėra užfiksuota, jog pareiškėjas būtų veikęs prieš Lietuvą, atsakovo nuomone, savaime nepaneigia nustatytų aplinkybių apie galimą jo keliamą grėsmę.

8. Atsakovas nurodė, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą jis vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, kitus jo socialinius ir ekonominius ryšius. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Ginčijamame Sprendime buvo įvertinta ir kontekstinė informacija apie tai, kad Rusija yra ne tik priešiškai nusiteikusi prieš Lietuvą, bet ir Sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje.

9. Atsakovo vertinimu, ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas, be kita ko, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui buvo atsisakyti išduoti Šengeno vizą. Sprendimas atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą buvo įformintas Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade 2024 m. vasario 14 d. individualiu administraciniu aktu. VSD teigimu, tiek sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą, tiek ir Migracijos departamento Sprendimas yra grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tuo pačiu faktiniu pagrindu – grėsme Lietuvos valstybės saugumui. VSD pažymėjo, kad šiuo atveju teisiškai reikšminga aplinkybė, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, yra nustatyta nenuginčytu ir nepanaikintu kompetentingos institucijos administraciniu sprendimu – sprendimu atsisakyti išduoti Šengeno vizą.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo užpildytoje vizos paraiškoje nurodytas jo kontaktinis el. paštas, kuriame panaudotas žodis „labus“ – šiuo žodžiu rusakalbiai paniekinamai įvardija lietuvių tautos asmenis. VSD nuomone, ši aplinkybė atskleidžia pareiškėjo pažiūras ir įsitikinimus, keliančius grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad Migracijos departamento Sprendimas yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

II. 14. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. gegužės 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjo N. A. skundą.

15. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, sprendė, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą skundžiamame Sprendime padaryti išvadą, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Teismas pažymėjo, kad VSD į bylą pateikė ne tik viešą medžiagą, kurios pagrindu buvo surašyta išvada apie galimą pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui, bet ir neviešą informaciją dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuri, vertinant ją kartu su kita byloje esančia vieša informacija, patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjo gyvenimas (buvimas) Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

16. Teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo (visuotinai žinoma aplinkybė), jog Rusijos Federacija ir jos valdantis režimas yra atvirai priešiška Lietuvai, vykdo įvairias provokacijas ir pan., Lietuvai, ir ne tik, kelia egzistencinę grėsmę. Kadangi pareiškėjas yra šios šalies pilietis, jo patikra yra specifinė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2024 m. sausio 29 d. užpildė klausimyną ir atsakydamas į 11 klausimą („Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai“) pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Teismas vertino, kad pareiškėjas, žinodamas susiklosčiusią geopolitinę saugumo situaciją, atsakydamas į klausimyno klausimus, išdėstė savo asmeninę poziciją, pateisinančią Rusijos Federacijos įvykdytą kitos suverenios valstybės (Ukrainos) teritorijos (Krymo) aneksiją. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 10 klausimą („Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmas Ukrainos teritorijoje?“), pažymėjo, jog nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje, tačiau tai, teismo vertinimu, savaime nepaneigia jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Be to, pareiškėjas skunde nėra nurodęs jokio priešiškumo Rusijos Federacijos vykdomiems nusikalstamiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje ir pan., todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas Migracijos departamento klausimyne atskleidė savo tikrąją poziciją Lietuvos valstybės saugumui svarbiais klausimais.

17. Teismas sutiko su VSD nurodyta aplinkybe, kad pareiškėjo užpildytoje vizos paraiškoje nurodytas jo kontaktinis el. paštas, kuriame panaudotas žodis „labus“, kuriuo rusakalbiai paniekinamai įvardija lietuvių tautos asmenis, tik dar kartą patvirtina pareiškėjo pažiūras ir įsitikinimus, kurie kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

18. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog jis nekelia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui, nes nėra padaręs jokių nusikaltimų ar nusižengimų, nėra nusižengęs prieš Lietuvą ar atlikęs kokius nors veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, teismas pažymėjo, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylose. Teismas akcentavo, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Teismas sutiko su Migracijos departamento teiginiais, jog jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

19. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad (duomenys neskelbtini) jis sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos pilietę ir ankščiau jam būdavo išduodamos Šengeno vizos, teismas nurodė, jog tokie pareiškėjo teiginiai niekaip nepaneigia jo galimos grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjo sutuoktinė šiuo metu yra deklaravusi išvykimą į Rusijos Federaciją, o pareiškėjas kitų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, neturi.

20. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigė Rusijos Federacijoje jokių svarbių pareigų neužėmęs, tačiau, teismo vertinimu, šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjo pozicija (atsakant į klausimyno 11 klausimą) gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Teismas sprendė, kad pareiškėjo sąmoninga pozicija, teisinant Rusijos Federacijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją, sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog jo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjas yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos Federacijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti. Teismas konstatavo, kad ginčijamame Sprendime pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada padaryta, turint omenyje paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri nulemta Rusijos Federacijos nusikalstamo režimo agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Dėl to Rusijos Federacijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti vizas atvykti į Lietuvos Respubliką, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas.

21. Teismas nurodė, kad pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 38.3 papunktį, pareiškėjui galėjo būti nustatomas maksimalus 10 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis. Tačiau Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu pareiškėjui nustatė perpus trumpesnį laikotarpį, t. y. 60 mėnesių (5 metų); būtent tokį laikotarpį siūlė nustatyti ir VSD. Toks terminas, teismo vertinimu, laikytinas proporcinga ir adekvačia priemone, taikoma pareiškėjui pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes.

22. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamento Sprendimas yra nemotyvuotas ir neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatų. Teismas nurodė, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius ir kt. Taip pat atsakovas, priimdamas Sprendimą, atsižvelgė ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą. Teismas Migracijos departamento Sprendimą pripažino kaip teisėtą ir pagrįstą, atitinkantį VAĮ reikalavimus, todėl pareiškėjo skundo atmetė.

III. 23. Pareiškėjas N. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

24. Pareiškėjo teigimu, teismas neteisingai interpretavo ir taikė galiojančių teisės aktų nuostatas, neobjektyviai įvertino pareiškėjo individualią situaciją ir nesivadovavo aktualiausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

25. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis nekelia ir objektyviai negali kelti jokios realios grėsmės valstybės saugumui ir tokia grėsmė kildinama iš bendro pobūdžio informacijos, o ne iš realiai egzistuojančių faktų. Pasak pareiškėjo, vien aplinkybė, kad jis klausimyne išreiškė savo subjektyvią poziciją nurodytu klausimu apie Krymo priklausymą, savaime nepatvirtina jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ir nereiškia, kad jis yra lojalus Rusijos valdžiai bei palaiko agresyvius Rusijos veiksmus. Pareiškėjas pažymi, kad jis politika nesidomi ir neturėjo bei neturi kategoriškos nuomonės Krymo priklausymo klausimu.

26. Pareiškėjas teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumą ir akivaizdumą. Pareiškėjas pažymi, kad VSD į bylą pateikė ne tik viešą medžiagą, kurios pagrindu buvo surašyta išvada apie galimą jo grėsmę valstybės saugumui, bet ir neviešą informaciją, kuri jam nėra žinoma ir nebuvo atskleista. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismo sprendimas negali būti grįstas medžiaga ar informacija, kurios byloje nėra, su kuria asmuo nėra supažindintas.

27. Pareiškėjas mano, kad teismas išplėtė galimos grėsmės valstybės saugumui turinį ir apimtį bei akivaizdžiai iškreipė nagrinėjamos normos prasmę ir tikslus, todėl tik dėl tariamo pavojaus valstybės saugumui priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai vertino aplinkybes, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi tik VSD pateikta informacija. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog tiek atsakovas, tiek VSD keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja tik su pareiškėjo atsakymu į klausimyno klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas“, tačiau nebuvo vertinama pareiškėjo atliekamų, planuojamų atlikti arba realiai galimai atliktų veiksmų grėsmių visuma. Pareiškėjas akcentuoja, kad sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas, atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, ir laikantis proporcingumo principo.

28. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada kad atsakovas atliko individualų jo situacijos vertinimą ir priėmė pagrįstą Sprendimą. Pareiškėjo manymu, atsakovas neatliko individualaus visapusiško vertinimo, į ginčijamą Sprendimą perkėlė VSD išvadą, neįvertino visų duomenų visumos ir proporcingumo principo. Pasak pareiškėjo, Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.

29. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovas nurodo, kad teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindė konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė teismas.

31. Atsakovas teigia, kad atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl VSD įslaptintos medžiagos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad VSD teikiamai įslaptintai medžiagai nėra taikomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos.

32. Atsakovas pareiškėjo argumentus, kad jis, pildydamas klausimyną, nurodė tik savo subjektyvią poziciją, vertina kaip jo gynybinę poziciją. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, žinodamas susiklosčiusią geopolitinę saugumo situaciją, atsakydamas į klausimyno klausimus, išdėstė savo asmeninę poziciją, pateisinančią Rusijos Federacijos įvykdytą kitos suverenios valstybės (Ukrainos) teritorijos (Krymo) aneksiją. Be to, pareiškėjas nėra nurodęs jokio priešiškumo Rusijos Federacijos vykdomiems nusikalstamiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjas Migracijos departamento klausimyne atskleidė savo tikrąją poziciją Lietuvos valstybės saugumui svarbiais klausimais, kuri suponuoja jo lojalumą Rusijos valdžiai ir jos vykdomai agresyviai politikai. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo sąmoninga pozicija Krymo aneksijos klausimu rodo, jog jis savo pažiūrų nesieja su viešai reiškiama Lietuvos visuomenės pozicija dėl Rusijos Federacijos vykdomų karinių bei okupacinių veiksmų Ukrainoje ir ignoruoja šią poziciją, taip pat rodo Rusijos karinių veiksmų palaikymą. Atsakovo teigimu, tokią poziciją deklaruojantis asmuo akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos visuomenės rimčiai bei nacionaliniam saugumui.

33. Atsakovo nuomone, ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

35. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Rusijos Federacijos piliečio teisėms ir interesams.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad aplinkybė, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, yra nustatyta nenuginčytu ir nepanaikintu kompetentingos institucijos administraciniu sprendimu – sprendimu atsisakyti išduoti Šengeno vizą. Todėl nėra pagrindo kvestionuoti sprendime atsisakyti išduoti Šengeno vizą nurodytų faktinių aplinkybių, kuriomis nustatyta, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

37. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas, deklaruodamas, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. VSD vertinimu, pareiškėjui būnant Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leido teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais.

38. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad ginčijamame Sprendime buvo atskleisti esminiai duomenys, kuriais vadovaujantis pripažinta, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, buvo nurodyti faktai, kurie suponuoja pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumo interesams. VSD teigimu, tiek atsakovo Sprendimas, tiek ir teismo sprendimas nėra grindžiamas su teismo sprendime nenurodytomis aplinkybėmis susijusia įslaptinta informacija, kuri būtų atskiras pagrindas konstatuoti pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui. VSD atkreipia dėmesį, kad teismui susipažinti pateikta įslaptinta informacija tik patvirtina neįslaptintus ir pareiškėjui atskleistus duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 24S65828 „Uždrausti atvykti į LR“, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. vasario 28 d. iki 2029 m. vasario 27 d., pagrįstumo ir teisėtumo.

40. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41. Apeliantas N. A. teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog ginčijamas atsakovo Sprendimas atitinka VAĮ nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui yra įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose. Šio straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose, be kita ko, nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.).

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį bei vadovaudamasi anksčiau išdėstytu ginčui aktualiu reglamentavimu ir teismų praktika, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus individualiems administraciniams aktams, kadangi jame nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas, Sprendimas pakankamai motyvuotas ir suprantamas. Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų.

44. Apeliantas N. A. teigia, kad jis nekelia ir objektyviai negali kelti jokios realios grėsmės valstybės saugumui. Iš apeliacinio skundo argumentų šiuo klausimu matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

45. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

46. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ir kt.).

47. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Taip pat teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų, įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių, faktų buvimą ar nebuvimą.

48. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su apelianto ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

49. Šioje byloje neabejotinai įrodyta, kad pareiškėjas, deklaruodamas, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai.

50. Apelianto argumentai, kad jis, pildydamas klausimyną, nurodė savo subjektyvią poziciją, atsakydamas ne iš politinės pozicijos, vertintini kaip jo gynybinė pozicija. Pareiškėjas, akivaizdžiai žinodamas susiklosčiusią geopolitinę saugumo situaciją, atsakydamas į klausimyno klausimus, išdėstė savo asmeninę poziciją, pateisinančią Rusijos Federacijos įvykdytą kitos suverenios valstybės (Ukrainos) teritorijos (Krymo) aneksiją. Be to, pareiškėjas nėra nurodęs jokio priešiškumo Rusijos Federacijos vykdomiems nusikalstamiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje ir pan., todėl spręstina, kad apeliantas Migracijos departamento klausimyne atskleidė savo tikrąją poziciją Lietuvos valstybės saugumui svarbiais klausimais, kuri suponuoja jo lojalumą Rusijos Federacijos valdžiai ir jos vykdomai politikai.

51. Pažymėtina, kad VSD nustatė, jog Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.

52. Be to, Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama, kad: „Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Rusijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose: 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik ES, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui; 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ Rusijos agresija prieš Ukrainą, plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje įvertinti kaip siekis sugriauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms; 2022 m. rugsėjo 15 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1416 „Dėl Rusijos Federacijos organizuojamų neteisėtų referendumų Ukrainoje nepripažinimo“ Seimas primena, kad 2014 m. Rusija įvykdė Krymo aneksiją, organizuodama neteisėtą referendumą, ir šia rezoliucija Seimas tvirtai remia Ukrainos teritorijos vientisumą ir Ukrainos Konstitucijoje nustatytą bei tarptautiniu mastu pripažintą jos sienų neliečiamybę.

53. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos medžiagą ir nurodytų aplinkybių visumą, mano, kad VSD išvada, jog pareiškėjui būnant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, yra pagrįsta.

54. Apeliantas N. A. akcentuoja, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvos valstybę. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 5 dalimi. Šioje teisės normoje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovui, norint taikyti šią teisės normą, nebūtina nustatyti, jog užsienietis atliko kažkokius neteisėtus veiksmus. Kaip jau buvo minėta, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Jis gali būti atliekamas, įvertinant įvairias užsienietį charakterizuojančias aplinkybes. VSD išvadoje ir ginčijame Sprendime nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, nes jie paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Rusijos Federacijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjo ryšį su agresyvia valstybe. Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad Migracijos departamento Sprendimas ir VSD išvada yra grindžiami bendro pobūdžio informacija.

55. Apeliantas N. A. nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi tik VSD pateikta informacija, kurią automatiškai perkėlė į Sprendimą.

56. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, išanalizavo ir įvertino jo šeimyninius ryšius su Lietuvos Respublikos piliete, surinko duomenis apie jo gyvenimą Lietuvos Respublikoje, įvertino jo socialinius ir ekonominius ryšius, atsakymo į klausimyną duomenis. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą Sprendimą, sprendžia, kad Migracijos departamentas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada, todėl nėra pagrįsti apelianto teiginiai, jog nebuvo atliktas individualus jo situacijos vertinimas, o buvo vadovautasi vien VSD išvada.

57. Dėl apelianto keliamo proporcingumo klausimo teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo Sprendimo vertinti kaip neproporcingo. Apeliantui nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, nėra duomenų apie jo darbą Lietuvoje. Apeliantas sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, bet ji nuo 2023 m. sausio 10 d. yra deklaravusi išvykimą į Rusijos Federaciją, t. y. Lietuvos Respublikoje negyvena. Pažymėtina, kad išvadai dėl apelianto keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui įtakos turi Rusijos Federacijos karinė agresija prieš Ukrainą, kuri, tikėtina, gali baigtis bet kuriuo metu. Dėl to apeliantas turi teisę kreiptis į atitinkamą Lietuvos Respublikos instituciją dėl jo individualios situacijos įvertinimo iš naujo.

58. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

59. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. A. (N. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė