fcfcd2ce-c813-44fe-bd4f-9fb30f7a9579 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

                    Administracinė byla Nr. I-117-142/2017                    Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01117-2014-0                    Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. vasario 8 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi administracinę bylÄ pareiÅ¡kėjo A.

K. skundÄ atsakovams VieÅ¡ojo saugumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai VieÅ¡ojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, n u s t a t ė :Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. vasario 24 d. gautas A. K. (toliau – pareiÅ¡kėjas) skundas (b. 1. 1–2), kuriame pareiÅ¡kėjas praÅ¡o teismo priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį (1 143,46 Lt) už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis).PareiÅ¡kėjas skunde paaiÅ¡kina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jam mokamas darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) prieÅ¡taraujančiomis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintÄ teisę – gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ .

Nurodo, kad 2013 m. gruodžio 10 d. kreipėsi į VieÅ¡ojo saugumo tarnybÄ prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba) su praÅ¡ymu iÅ¡mokėti pareiÅ¡kėjui teisėtai priklausiančiÄ neiÅ¡mokėtÄ atlyginimo dalį. Tarnyba 2014 m. sausio 14 d. pateikė pažymÄ apie pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį, tačiau nurodytos sumos nesumokėjo. PareiÅ¡kėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija.Teismo posėdyje pareiÅ¡kėjas nedalyvavo, apie posėdžio laikÄ ir vietÄ praneÅ¡ta tinkamai.Tarnyba, atstovaudama ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime (b. l. 8–9) praÅ¡o skundÄ atmesti ir nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjui darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis galiojančiomis įstatymų nuostatomis.

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimui įgyvendinti reikalingas naujas teisinis reguliavimas, t. y. įstatymų leidėjui yra iÅ¡kilusi pareiga nustatyti neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmÄ . Nesant teisinio reguliavimo, nustatančio negautų pajamų kompensavimo bÅ«dus, įvykdyti pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ nėra nei teisinių, nei finansinių galimybių. Teismo posėdyje Tarnybos atstovai nedalyvavo, apie posėdžio datÄ ir laikÄ praneÅ¡ta tinkamai.Skundas netenkintinas.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiÅ¡kėjui ginčo laikotarpiu neiÅ¡mokėto tarnybinio atlyginimo dalies priteisimo.Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas ginčo laikotarpiu Tarnyboje ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas.

Ginčo laikotarpiu pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimÄ , kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai, iÅ¡ Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ . Kad bÅ«tų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimÄ Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų iÅ¡aiÅ¡kinimo.

Å iame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ , inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvÄ , gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ arba jį nustačius neteisingÄ (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiÅ«riu), asmenys, patyrę Å¡iuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grÄ Å¾inimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grÄ Å¾inimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d.

Å iame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir statutiniams valstybės tarnautojams. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatydamas vienerių metų terminÄ , kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmÄ nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Darbo užmokesčio grÄ Å¾inimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grÄ Å¾inimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikÅ¡mingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas.

Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grÄ Å¾inimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktÄ iÅ¡aiÅ¡kinimÄ , nebÅ«tų konstituciÅ¡kai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvÄ . Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimÄ priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016).

Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, konstatuotina, kad tenkinti pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ priteisti nagrinėjamu ginčo laikotarpiu neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. PareiÅ¡kėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, n u s p r e n d ž i a :PareiÅ¡kėjo A. K. skundÄ atmesti.Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja                                                    `                                                Halina Zaikauskaitė