2018-11-14 Nr. AB-20495-3-61-3-03482-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-936-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03482-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2016 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 96-2273; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 2S-4313; 3) įpareigoti Lukiškių TI-K administraciją sudaryti sąlygas vykdyti socialinės reabilitacijos programas grupinėmis priemonėmis kartu su nuteistuoju G. A. ir įtraukti jį į 19 grupę, kurioje šiuo metu yra pareiškėjas; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 metų birželio mėnesį socialinės reabilitacijos programoms vykdyti buvo įtrauktas į 19 grupę. Lukiškių TI-K sutiko savo draugą, kuris 2016 m. birželio 1 d. atvyko atlikti jam paskirtą Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nuobaudą. Lukiškių TI-K administraciją pareiškėjo draugą uždarė į gyvenamąją kamerą Nr. 223. Kadangi jis nėra priskirtas jokiai grupei, 2016 m. birželio 21 d. pareiškėjas pateikė Lukiškių TI-K administracijai prašymą sudaryti sąlygas socialinės reabilitacijos programas vykdyti kartu su nuteistuoju G.

A. ir įtraukti jį į 19 grupę, tačiau Lukiškių TI-K direktorius 2016 m. birželio 28 d. raštu Nr. 96-2273 neteisėtai ir nepagrįstai nurodė, kad nuteistieji, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 223 punktu, perkelti į kamerų tipo patalpas, lieka būrio, kuriam priklausė sudėtyje. G. A., atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose, socialinės reabilitacijos priemonių (išskyrus grupines priemones) įgyvendinimas tęsiamas individualiai, jis negali būti įtrauktas į 19-tą grupę, kurioje yra ir kiti nuteistieji.

Pareiškėjas minėtą Lukiškių TI-K direktoriaus sprendimą apskundė Kalėjimų departamento direktoriui, kuris skundą išnagrinėjo formaliai ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 2S-4313. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 223 punktas yra taikytinas tiems nuteistiesiems, kurie nuobaudą atlieka pagal BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punktą. G. A. atžvilgiu taikytina BVK 145 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, atliekantiems šio kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą nustatomas režimas, atitinkantis šio kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas.

Skundo padavimo teismui metu pareiškėjas buvo laikomas BVK 86 straipsnyje nustatytomis sąlygomis, todėl G. A. gali vykdyti socialinės reabilitacijos programas grupinės priemonės būdu kartu su pareiškėju. Sąlygų nesudarymas pareiškėjui kartu su G. A. lankyti socialinės reabilitacijos grupės priemones neužtikrina socialinės reabilitacijos esmės, skaidraus ir tikslingo jų įgyvendinimo, dėl to pareiškėjas patyrė išgyvenimus, kurie sukelia dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo sudarytos žmogaus garbę ir orumą užtikrinančios bausmės atlikimo sąlygos, todėl atsirado prielaidos neturtinei žalai atlyginti.

3. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 223 punktą nuteistieji, perkelti į kamerų tipo patalpas, lieka būrio, kuriam priklausė, sudėtyje; nuteistajam, atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose, socialinės reabilitacijos priemonių įgyvendinimas tęsiamas, išskyrus grupines priemones. Kybartų pataisos namų direktoriaus 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu G. A., vadovaujantis BVK 143 straipsniu buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams, todėl negalėjo būti įtraukas į 19 grupę, kurioje yra pareiškėjas, kadangi įstatymai nenumato galimybės tokiam nuteistajam dalyvauti socialinės reabilitacijos grupinėse priemonėse. Apie tai pareiškėjas buvo tinkamai informuotas Lukiškių TI-K 2016 m. birželio 28 d. raštu Nr. 96-2273. Nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė neteisėtai arba neveikė, bet būtina taip pat nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Kalėjimų departamentas nurodė, kad G. A., vadovaujantis BVK 142 straipsnio 3 dalimi, buvo perkeltas į pataisos namų kamerų tipo patalpas ir pasiųstas šią nuobaudą atlikti kalėjime. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 223 punkte nustatyta, kad nuteistajam atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose, socialinės reabilitacijos priemonių, išskyrus grupines priemones, įgyvendinimas tęsiamas. Pareiškėjui buvo tinkamai išaiškinta, jog nuteistasis G. A. negali būti įtrauktas į 19 grupę, kurioje yra ir kiti nuteistieji, kadangi įstatymas nenumato galimybės jam dalyvauti socialinės reabilitacijos grupinėse priemonėse. Vadovaujantis BVK 70 straipsnio 4 dalimi, pataisos įstaigos administracija režimą pažeidinėjančius nuteistuosius turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų. Nustačius, kad Kalėjimų departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo skundas atmestinas.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad Kybartų pataisos namų direktoriaus 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu G. A., vadovaujantis BVK 143 straipsniu, perkeltas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams. Pareiškėjas su 2016 m. birželio 21 d. prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, prašydamas sudaryti sąlygas vykdyti suimtųjų ir nuteistųjų pozityvaus užimtumo, ŽIV / AIDS ir narkomanijos prevencinių priemonių socialinės reabilitacijos programas kartu su nuteistuoju G. A. įtraukiant jį į 19 grupę. Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyrius 2016 m. birželio 27 d. rašte Nr. 24-5447 „Dėl nuteistojo V. K. prašymo“ Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkui nurodė, jog vadovaujantis BVK 70 straipsnio 4 dalimi, netikslinga nuteistuosius V. K. ir G. A. įtraukti į vieną grupę. Lukiškių TI-K, išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. birželio 21 d. prašymą, 2016 m. birželio 28 d. raštu Nr. 96-2273 „Dėl nuteistojo įtraukimo į grupę“ šio prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad jo prašyme minimas nuteistasis negali būti įtrauktas į 19 grupę, kurioje yra kiti nuteistieji, kadangi įstatymas nenumato galimybės jam dalyvauti socialinės reabilitacijos grupinėse priemonėse. Pareiškėjas su 2016 m. liepos 15 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas panaikinti minėtą Lukiškių TI-K sprendimą. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2016 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. 2S-4313 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ informavo pareiškėją, kad jo pretenzijos dėl Lukiškių TI-K administracijos atsakymo į jo 2016 m. birželio 21 d. prašymą, yra nepagrįstos.

9. Teismas nustatė, kad G. A. Kybartų pataisos namų direktoriaus 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu vadovaujantis BVK 143 straipsniu, reglamentuojančiu nuobaudų skyrimo atliekantiems laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems tvarką, perkeltas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams, taigi, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 223 punktu, nustatančiu nuobaudos – nuteistojo perkėlimo į kamerų tipo patalpas – vykdymo ypatumus, jam gali būti tęsiamos socialinės reabilitacijos priemonės, išskyrus grupines priemones. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K 2016 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 96-2273 teisėtai ir pagrįstai atsisakė įtraukti G. A. į 19 grupę, kurioje yra kiti nuteistieji, motyvuodamas tuo, kad įstatymas nenumato galimybės G. A. dalyvauti grupinėse socialinės reabilitacijos priemonėse, todėl naikinti šio sprendimo nėra teisinio pagrindo. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 2S-4313.

10. Teismas, nenustatęs Lukiškių TI-K 2016 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 96-2273 ir Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 2S-4313 panaikinimo pagrindų, netenkino ir išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Lukiškių TI-K administraciją sudaryti sąlygas vykdyti socialinės reabilitacijos programas grupinėmis priemonėmis kartu su nuteistuoju G. A. ir įtraukti jį į 19 grupę, kurioje šiuo metu yra pareiškėjas.

11. Teismas nurodė, kad nenustačius skundžiamų sprendimų panaikinimo pagrindų, nenustatyta viena iš būtinų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėjo nurodyta neturtinė žala atsirado ne dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo prašymą atlyginti neturtinę žalą atmetė.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimas K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

III. 13. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 223 punkto nuostatas bei kitus byloje esančius duomenis ir priėmė neteisėtą ir šališką sprendimą, nevertino ir netyrė jo skunde nurodytų aplinkybių, o formaliai pritarė Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento pozicijai.

15. Pareiškėjas teigia, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 223 punkto nuostata taikytina tiems nuteistiesiems, kurie nuobaudą atlieka BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Nuobaudos atlikimui pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą taikytina BVK 145 straipsnio 2 dalis, kuria nustatomas režimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje nustatytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas ir jos leidžia vykdyti socialinės reabilitacijos priemones grupiniu būdu, taigi taikyti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 223 punktą nebuvo pagrindo.

16. Pareiškėjas, remdamasis BVK komentaru, teigia, kad nuteistųjų teises ir laisves gali riboti tik įstatymai, bet ne poįstatyminiai aktai, t. y. jie negali nustatyti naujų arba papildomų nuteistų asmenų laisvių apribojimų bei specialių pareigų. Nuteistiesiems leidžiama viskas, ko nedraudžia įstatymas, o valstybės institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymo apibrėžtose kompetencijos ribose. Pareiškėjas pažymi, kad patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą, orumo pažeminimą, todėl yra pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

17. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Lukiškių TI-K nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą įvertino bylos aplinkybes, surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ir objektyviai įvertinti situaciją ir išnagrinėti bylą. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jo panaikinti.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Kalėjimų departamentas nurodo, kad byloje skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nenustačius vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tinkamai, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje kilo ginčas dėl Lukiškių TI-K sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo V. K. prašymą sudaryti sąlygas pareiškėjui vykdyti socialinės reabilitacijos programas kartu su nuteistuoju G. A. ir / ar įtraukti G. A. į 19 grupę, dėl Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimo, priimto išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl minėto Lukiškių T-K sprendimo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, įpareigojimo Lukiškių TI-K atlikti veiksmus bei dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų nesudarant jam sąlygų kartu su G. A. lankytis grupinėse socialinės reabilitacijos priemonėse.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Lukiškių TI-K 2016 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 96-2273 teisėtai ir pagrįstai atsisakė įtraukti į G. A. į 19 grupę, kurioje yra kiti nuteistieji, motyvuodamas tuo, kad įstatymas nenumato galimybės G. A. dalyvauti grupinėse socialinės reabilitacijos priemonėse. Teismas taip pat nenustatė ir skundžiamo Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 2S-4313 panaikinimo pagrindų, atitinkamai netenkino ir išvestinių pareiškėjo reikalavimų įpareigoti Lukiškių TI-K administraciją sudaryti sąlygas vykdyti socialinės reabilitacijos programas grupinėmis priemonėmis kartu su G. A. ir / ar įtraukti jį į 19 grupę, o nenustatęs neteisėtų valstybės institucijų (pareigūnų) veiksmų, nesant vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimą atlyginti 500 Eur neturtinę žalą atmetė.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 223 punkto nuostatas, reglamentuojančias grupinių socialinės reabilitacijos programų vykdymą, netinkamai vertino byloje esančius duomenis ir priėmė neteisėtą, šališką ir formalų sprendimą, nevertino ir netyrė jo skunde nurodytų aplinkybių.

24. Atsakovas Lukiškių TI-K ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka, teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, priimtas visapusiškai ir išsamiai ištyrus bylojęs esančius įrodymus.

25. Nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 21 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su prašymu sudaryti jam sąlygas vykdyti suimtųjų ir nuteistųjų pozityvaus užimtumo, ŽIV / AIDS ir narkomanijos prevencinių priemonių socialinės reabilitacijos programas kartu su nuteistuoju G. A. ir / ar jį įtraukti į 19 grupę, kurioje prašymo surašymo metu buvo pareiškėjas. Skundžiamu Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 96-2273 pareiškėjo prašymas netenkintas; nurodyta, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 223 punktu nuteistajam, atliekančiam nuobaudą kamerų tipo patalpose, nėra galimybės dalyvauti socialinės reabilitacijos grupinėse priemonėse, be to, pagal BVK 70 straipsnio 4 dalį, įstaigos administracija režimą pažeidžiančius nuteistuosius turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų. Kalėjimų departamentas 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 2S-4313 pareiškėjo skundą dėl minėto Lukiškių TI-K sprendimo atmetė, nurodydamas, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

26. BVK (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d.) 137 straipsnio 4 dalis numatė, kad nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis. Pagal BVK 1371 straipsnio 1 ir 2 dalis socialinė reabilitacija vyksta pagal sudarytą individualų socialinės reabilitacijos planą, kuris sudaromas atsižvelgiant į nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos mastą, kriminogeninius veiksnius, numatytas kriminogeninių veiksnių šalinimo priemones, pataisos įstaigos, kurioje atlieka bausmę nuteistasis, režimą.

27. Pagal BVK 145 straipsnio 2 dalį kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, atliekantiems šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą, nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas, o kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji dirba atskirai nuo kitų nuteistųjų. BVK 86 straipsnio 1 dalis nustatė, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje; 2) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; 3) kasdien pasivaikščioti vieną valandą, o neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas; 4) du kartus per mėnesį paskambinti telefonu. Pagal BVK 70 straipsnio 4 dalį pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų režimą pažeidinėjančius nuteistuosius.

28. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 5 d.) 223 punktas nustatė, kad nuteistieji, perkelti į kamerų tipo patalpas, lieka būrio, kuriam priklausė, sudėtyje. Nuteistajam atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose, socialinės reabilitacijos priemonių (išskyrus grupines priemones) įgyvendinimas tęsiamas.

29. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamai taikytų BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 223 punkto nuostatų, pažymi, kad bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistajam G. A., su kuriuo kartu dalyvauti socialinės reabilitacijos programose pareiškė norą pareiškėjas, Kybartų pataisos namų direktoriaus nutarimu buvo paskirta nuobauda – perkėlimas 6 mėnesiams į kamerų tipo patalpas ir jis pasiųstas nuobaudą atlikti kalėjime (b. l. 45, 49), t. y. jam paskirta nuobauda, numatyta BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuri gali būti paskiriama nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 223 punkto, nes šios nuostatos taikytinos tik asmenims, atliekantiems BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą nuobaudą, atmestini, nes nei BVK nuostatos, reglamentuojančios nuobaudos perkelti į kamerų tipo patalpas vykdymo tvarką, nei minėta taisyklių nuostata tokios išimties nenumato. Pagal BVK 12 straipsnio 1 dalį, nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, o pagal jo 2 dalį – vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Sistemiškai vertinant aptartų BVK nuostatų ir Pataisos įstaigų taisyklių 223 punkto nuostatas, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad nagrinėjamos bylos kontekste Lukiškių TI-K pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus priimdami skundžiamą 2016 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 96-2273 ir netenkindami pareiškėjo prašymo. Atitinkamai nėra pagrindo pripažinti, kad Kalėjimų departamentas 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 2S-4313 nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą išnagrinėjęs jį BVK 183 straipsnio nustatyta privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti minėtus sprendimus ir išvestinių reikalavimų įpareigoti Lukiškių TI-K atlikti veiksmus.

30. Teisėjų kolegija, pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

31. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

32. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, negali būti tenkinamas, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė šį pareiškėjo reikalavimą.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, dėl to, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir šališką sprendimą, nevertino ir netyrė jo skunde nurodytų aplinkybių, o formaliai pritarė Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento pozicijai, t. y. galbūt buvo šališkas, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, jog sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje I. prieš Slovakiją). Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje G. ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje F. ir S. prieš Italiją). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas.

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra nurodęs jokių įrodymų, kurie pagrįstų pirmosios instancijos teismo šališkumą. Priimtas sprendimas yra motyvuotas, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas pareiškėjo ir atsakovo nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, išsamiai motyvavo kodėl byloje skundžiami sprendimai pripažinti pagrįstais ir teisėtais, netenkinti pareiškėjo reikalavimai įpareigoti atlikti veiksmus ir priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjo skundas atmestas. Vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas aplinkybes vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, nesant konkrečių argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių tokio pobūdžio teiginius, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu bei daryti išvadą, kad sprendimas yra nemotyvuotas.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

37. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė