2019-06-05 Nr. AB-12496-3-62-3-00389-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-410-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00389-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. G. (dabar – S. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja S. G. (dabar – S. D.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja paaiškino, kad patekus į LAVL ji buvo kalinama nežmoniškomis sąlygomis. Aiškiai įvardijo, kad kamerose nebuvo užtikrinta teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, tvyrojo blogas kvapas, drėgmė, ant sienų ir lubų veisėsi pelėsis, buvo šalta, kamerose rūkantys ir nerūkantys asmenys laikomi kartu, todėl tai yra rimtas pažeidimas dėl žmogaus kenkimo sveikatai. Pareiškėjos teigimu, dėl atliktos operacijos kentėjo fizinį skausmą ir buvo apribota galimybė judėti, kameroje esantis vanduo buvo ledinis, todėl 15 parų neturėjo galimybės nusiprausti. Be to, pareiškėja teigė, kad kameroje buvo paguldyta antrame lovos aukšte, neatkreipiant dėmesio į tai, kad ji yra vyresnio amžiaus ir jai buvo atlikta operacija. Be to, nurodė, kad kamerose visą parą degė šviesa, todėl susilpnėjo regėjimas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. LAVL nurodė, kad pareiškėja buvo gydoma nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2014 m. kovo 20 d. Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpose Nr. 21 ir Nr. 22. Ji į LAVL atvyko planine tvarka dėl gydytojų specialistų konsultacijų, kurių išvados buvo reikalingos dokumentų, siunčiamų į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, parengimui. Taip pat pareiškėja skundėsi skausmais juosmens srityje. Atkreipė dėmesį, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL neveda ir galiojantys aktai to daryti neįpareigoja, tačiau nurodė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) numatyta, kad LAVL palatose tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis nei 5,1 kv. m. LAVL pabrėžė, kad negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių).

5. Atkreipė dėmesį, kad ventiliacija buvo įrengta laikantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 24 punkto nuostatų – gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos natūraliai, t. y. per langą ar langus, išskyrus patalpas, kuriose veikė mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Be to, gyvenamosios patalpos, kuriose gydėsi pareiškėja, buvo vėdinamos praveriant langą ar langus, o natūralus ir naktinis dirbtinis apšvietimai buvo įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų. LAVL gyvenamose patalpose oro temperatūra ir drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkte numatytas normas, o nuteistųjų prašymu buvo išduodamos papildomos antklodės ir elektriniai šildytuvai. Pabrėžė, kad ginčo aktualiu laikotarpiu gyvenamosios patalpos, kuriose gydėsi pareiškėja tikrinamos nebuvo, todėl papildomų duomenų, patvirtinančių LAVL nurodytas aplinkybes, nepateikė. Dviaukščių gultų įrengimas LAVL kamerų tipo patalpose neprieštarauja Eksploatavimo taisyklėse patvirtintose laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi nustatytam teisiniam reguliavimui. Teigė, kad pareiškėja, patirdama nepatogumus dėl miegojimo antrame aukšte, turėjo informuoti LAVL administraciją ir prašyti užtikrinti teisę miegoti pirmajame aukšte. Pažymėjo, kad pareiškėja raštu dėl šių aplinkybių į įstaigos administraciją nesikreipė. Pagal sudarytą tvarkaraštį Bendrojo skyriaus pacientai naudojasi dušu penktadieniais. Pareiškėja buvo gydoma Bendrajame skyriuje, todėl jos naudojimosi dušu diena buvo numatyta kiekvieną savaitės penktadienį. Lietuvos Respublikos tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) nenumato galimybės skirstyti pacientus į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų gyvenamąsias patalpas, kadangi TKĮ draudimas galioja visoje LAVL teritorijoje ir jos patalpose.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjos S. G. (dabar – S. D.) skundą tenkino iš dalies ir priteisė jai iš LAVL 70 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėja LAVL ginčo laikotarpiu 2014 m. buvo laikoma nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2014 m. kovo 20 d. Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpose Nr. 21 ir Nr. 22 (b. 1. 23). Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpų Nr. 21 ir Nr. 22 plotas 15,39 kv. m, įrengtos 4 dviejų aukštų lovos, t. y. 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjai palatoje teko 1,92 kv. m. ploto. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, darė išvadą, kad pareiškėjai gydantis LAVL visą laiką, t. y. 7 paras, nebuvo tinkamai užtikrinta jos teisė į tinkamas gydymo sąlygas.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius dėl prastos langų būklės nurodė, kad į bylą nepateikta jokių duomenų, kad dėl netinkamos langų būklės pareiškėja kalėdama LAVL, kreipėsi į atitinkamus darbuotojus, administraciją ar į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, todėl padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja nemanė, jog jos teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu jos nurodytų faktų dėl prastos langų būklės, jos buvimo LAVL metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjos argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat teismas nenustatė, kad pati pareiškėja dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos apšvietos, temperatūros, drėgmės, pelėsio) kreipėsi į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjos teiginius dėl netinkamos apšvietos, temperatūros, drėgmės ir pelėsio, laikė nepagrįstais.

9. LAVL yra patvirtinusi pacientų naudojimosi dušu tvarką bei naudojimosi dušu grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Pacientų naudojimosi dušu ir skalbinių keitimo tvarkaraštyje nustatyta, kad Vidaus ligų ir Chirurginio, t. y. Bendrojo skyriaus pacientai dušu naudojasi penktadieniais. Pareiškėja buvo gydoma Bendrajame skyriuje, todėl jos naudojimosi dušu diena buvo numatyta kiekvieną savaitės penktadienį. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjos argumentai šioje dalyje yra atmestini.

10. Dėl pareiškėjos laikymo kartu su rūkančiais asmenimis teismas pažymėjo, jog LAVL administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Be to, teismas remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad LAVL informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta, todėl vertino, kad įstaiga tinkamai įgyvendino šį draudimą ir pareiškėjos teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

11. Pareiškėja skundėsi, kad turėjo miegoti dviaukštės lovos antrame aukšte, neatsižvelgiant į tai, kad yra vyresnio amžiaus ir jai atlikta operacija. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėja būtų kreipusi į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl dviaukščių lovos įrengimų, todėl vertino, kad pareiškėja neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jos argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio argumentais, todėl atmestini.

12. Teismas, įvertinęs pareiškėjos teiginius dėl atviro tualeto LAVL palatose, nustatė, kad sanitarinio mazgo patalpos įrengimą reglamentuoja Higienos normos HN 76:2010 21 punktas ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47:2011) 32 punktas. Šiose teisės normose įtvirtintas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje, jame turi būti įrengta atskira nuo kameros vėdinimo, taip pat šalto vandens tiekimo sistema. Teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą byloje nustatytų aplinkybių kontekste, pažymėjo, jog LAVL atsiliepime išdėstyti argumentai, esą sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto gali būti atitverta tik 1,5 m aukščio pertvara, vertintini kritiškai. Teismas pabrėžė, kad nors LAVL atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu kamerų sanitarinių mazgų įrengimas atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą, tačiau iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad sanitarinis mazgas kameroje Nr. 21 neatitinka teisės aktų nuostatų, be to, byloje nėra jokių duomenų apie sanitarinių mazgų ventiliaciją, todėl konstatavo, kad pareiškėja naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės ir todėl buvo pažeista pareiškėjos teisė būti kalinamai teisės aktų reikalavimus atitinkančiose LAVL kamerose.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują – reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais atmesti.

14. Atsakovas teigia, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 21 sanitarinis mazgas buvo įrengtas laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų ir nuo bendros kameros erdvės atitvertas 1,5 m pertvara. Užuolaidos buvo naudojamos tik kaip papildoma privatumą užtikrinanti priemonė, todėl šiuo aspektu LAVL nepažeidė pareiškėjos kalinimo sąlygų dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Akcentuoja, kad pareiškėja būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios, nes jausdama skunde nurodytus nepatogumus, galėjo domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Dėl to, jog pareiškėja delsė pasinaudoti teismine gynyba dvejus metus nuo teisės pažeidimo, jos patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais. Taip pat nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja kreipėsi į LAVL administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų. Pažymi, kad pareiškėja iš esmės nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jai buvo padaryta neturtinė žala, kurią reikėtų vertinti pinigais.

15. Pareiškėja S. G. (dabar - S. D.) atsiliepime nurodė, kad sutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjai S. D. už buvimą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2014 m. kovo 20 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

17. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. birželio 20 d. sprendime konstatavo, kad ginčijamu laikotarpiu LAVL 7 paras neužtikrino pareiškėjai teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio palatos ploto reikalavimo ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl priteisė pareiškėjai 70 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo, tačiau iš esmės nesutinka su teismo pareiškėjai parinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu priteisiant pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir teigia, kad šiuo atveju pažeistai teisei apginti pakanka vien pažeidimo pripažinimo.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.).

20. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjai priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio teisėjų kolegija konstatuoja, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

21. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

22. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, pažymi, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas laikymo LAVL sąlygas pareiškėjai sukėlė sveikatos sutrikimus, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, išskyrė ją iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į sprendime nurodytas aplinkybes, į tai, kad pareiškėjai nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis patalpos ploto reikalavimas ir privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, ir toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjai patirti neigiamus išgyvenimus, nors laikotarpis, kuomet pareiškėjos teisės buvo pažeistos ir nėra ilgas (7 dienos), nagrinėjamu atveju, vien pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjos teisei apginti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

23. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, pagrįstai pareiškėjos teisei apginti priteisė jai neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė