2016-01-26 Nr. AB-2170-3-61-3-03815-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-285-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03815-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 10.8.2; 37.1; 56.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno teritorinei muitinei, J. T. (J. T.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 21–23), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. S-141(7-100/2014) „Dėl V. P. 2014 m. birželio 5 d. skundo“; 2) panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1A-261 „Dėl V. P. skundo“; 3) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2014 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 4PM190208 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ dalį dėl priskaičiuotų akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių; 4) atleisti pareiškėją nuo 13 845 Lt (4 009,79 Eur) akcizų ir 3 407 Lt (986,74 Eur) PVM delspinigių mokėjimo.

Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos sprendime nurodyta, jog cigaretės iš pareiškėjo paimtos jau įvežtos į Lietuvos muitų teritoriją, būdamos pareiškėjo dispozicijoje. Skolininkai muitinei buvo nustatyti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžiu, kuriuo J. T. ir V. P. pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, nustatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1992 straipsnio l dalyje, dėl to, kad iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje su kitais ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytais asmenimis, 2009 m. liepos 29 d. nuo 00.30 val. iki 03.40 Šalčininkų rajone, Kaniūkų kaimo ribose, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – 7 750 pakelių cigarečių „Premjer“, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą.

Šiuo nuosprendžiu nuspręsta daiktinius įrodymus – 7 750 pakelių cigarečių „Premjer“, saugomus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės (toliau – ir Varėnos rinktinė) Ūkio grupės sandėlyje, konfiskuoti ir sunaikinti. Pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų turi būti atliktas per devynis mėnesius. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme užtruko apie pusantrų metų. Mokesčių priskaičiavimas yra mokestinė prievolė valstybei, kuri yra ne asmens nubaudimas už padarytą pažeidimą, tačiau tampriai susijusi su baudžiamąja atsakomybe ir turi būti nagrinėjama kartu.

Tvirtino, kad tiek Kauno teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas, tiek Komisija nesigilino į 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), taikytų straipsnių analizę bei jų išplėstinį aiškinimą. Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio c punkto 2 įtraukoje nurodyta, kad skola muitinei, atsiradusi neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją prekes, išnyksta tik tada, kai prekės sulaikomos neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos.

Nuosprendyje nustatyta, kad kontrabandinės prekės, kurios vėliau buvo konfiskuotos, sulaikytos neteisėto įvežimo metu. Mokesčių administratorius nurodė, kad importo mokesčiai skaičiuojami už iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką įvežamas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes nepriklausomai nuo to, ar jas įvežė fizinis, ar juridinis asmuo, ar jos įvežtos teisėtai, ar nelegaliai. Pareiškėjo nuomone, institucijos nustatytas teisiškai reikšmingas įvykio aplinkybes teisiniu aspektu vertino neteisingai, nes iš prašomų panaikinti sprendimų nėra aišku, kokie veiksmai traktuojami kaip nelegalus prekių įvežimas.

Buvo nustatyta, kad muitais ir mokesčiais apmokestinamos prekės į Lietuvą atgabentos nelegaliai, sulaikytos neteisėto įvežimo metu, vėliau konfiskuotos, ikiteisminis tyrimas truko daugiau nei trejus metus, asmenys muitinėje įregistruoti kaip skolininkai, nustatyti tik ikiteisminio tyrimo metu, kaltais atlikus nusikalstamus veiksmus pripažinti 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžiu. Teigė, kad turėtų būti atleistas nuo 13 845 Lt akcizų ir 3 407 Lt PVM delspinigių mokėjimo.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 39–43) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad tiek Muitinės departamento, tiek Komisijos sprendime yra aiškiai apibrėžta neteisėto įvežimo sąvoka, kurią 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu byloje C-459/07 Veli Elshani prieš Hauptzollamt Linz suformulavo Europos Teisingumo Teismas. Prekių importas yra neteisėtas įvežimas, jei nesilaikoma Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsniuose numatytų etapų. Pirma, pagal šio kodekso 38 straipsnio 1 dalį, į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės turi būti nedelsiant pristatytos į nustatytą muitinės įstaigą.

Antra, pagal šio kodekso 40 straipsnį, į muitinės įstaigą pristatytos prekės turi būti pateiktos muitinei. Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 19 dalis prekių pateikimą muitinei apibrėžia kaip nustatytu būdu muitinei pateikiamą pranešimą apie prekių pristatymą į muitinės įstaigą arba bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą tam, kad muitinė gautų ne tik informaciją, jog prekės įvežtos, bet ir visą reikiamą informaciją apie atitinkamos prekės ar gaminio rūšį ir šių prekių kiekį, pagal kurią būtų galima teisingai identifikuoti prekes tarifinio klasifikavimo ir importo mokesčių apskaičiavimo tikslais.

Pareiškėjo gabentos cigaretės buvo sulaikytos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnų jau kirtus Bendrijos išorės sieną, už pirmos muitinės įstaigos, ir nebuvo pristatytos į šią įstaigą, nes pareiškėjas neturėjo įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių muito ir importo mokesčių sumokėjimą, todėl laikytina, kad cigaretės buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai, nesilaikant pervežimo ir pristatymo pareigos pagal Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsnių nuostatas, ir kad už šias prekes nebuvo sumokėti muitas ir importo mokesčiai.

Atsakovui nėra aišku, ką pareiškėjas nori įrodyti teiginiais dėl ilgai trukusio ikiteisminio tyrimo. Teismo nuosprendžio pareiškėjas neskundė, todėl neaišku, kodėl šis klausimas keliamas mokestinio ginčo nagrinėjimo metu. Kadangi teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra įsiteisėjęs, konstatuotina, kad jame nustatytos aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos. Muitinės departamento sprendime aiškiai pabrėžta, kad skolininkus muitinei nustato ne teismas nuosprendžiu, o vietos mokesčių administratorius sprendimu. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu, delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį.

Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą. Tvirtino, kad Kauno teritorinė muitinė pagrįstai ir teisėtai apskaičiavo delspinigius, pradėjusi juos skaičiuoti nuo dienos, einančios po neteisėtai gabentų cigarečių sulaikymo ir skolininko nustatymo dienos. Baudžiamojoje byloje konstatavus, kad, išvengiant muitinės kontrolės į Lietuvos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas cigaretes neteisėtai gabeno pareiškėjas, Kauno teritorinė muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, 2 bei 3 dalimis, pagrįstai ir teisėtai įregistravo jam importo mokesčių skolą.

Pareiškėjas nevykdė Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnyje nustatytų pareigų, kadangi būdamas rūpestingas ir protingas asmuo žinojęs (yra pagrindas manyti, kad turėjo pagrindo žinoti), kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės, kurios turi būti apmokestinamos, žinojęs, kad nesumokėti privalomi mokėti mokesčiai, net po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nesikreipė į mokesčių administratorių dėl skolos už neteisėtai įvežtų prekių disponavimą apskaičiavimo. Asmuo neturi pareigos laukti, kol mokesčių administratorius atliks jo patikrinimą ir priskaičiuos mokėtinas į biudžetą sumas.

Mokesčių mokėtojas turėjo pareigą pats deklaruoti ir sumokėti akcizus dar iki mokestinio patikrinimo. Jeigu jis laiku būtų sumokėjęs akcizus, nebūtų reikėję atlikti mokestinio patikrinimo ir jam nebūtų priskaičiuoti delspinigiai. Pabrėžė, kad, gabendamas cigaretes, pareiškėjas neabejotinai suprato ir žinojo, kad jos į Lietuvą įvežtos nelegaliai. Neteisėtai įvežtos prekės neapmokestintos importo mokesčiais. Be to, asmens, disponuojančio neteisėtai įvežtomis cigaretėmis, pripažinimui skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį nereikalingas nustatymas faktų apie jo žinojimą ar nežinojimą dėl nesumokėtų mokesčių.

Muitinei nėra prievolės surinkti kokius nors įrodymus, kas gabeno prekes per valstybės sieną, pakanka turėti pagrindą manyti, kad jas įsigijęs ar gabenantis asmuo turėjo žinoti, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai. Kauno teritorinė muitinė, nustačiusi neginčijamus subjektyvių sąlygų pareiškėjo pripažinimui skolininku egzistavimo faktus, sprendime teisingai nurodė, kad, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi, jis laikomas skolininku ne dėl neteisėto prekių įvežimo, bet dėl tokių prekių įsigijimo, gabenimo bei disponavimo jomis, žinant, kad jos įvežtos neteisėtai.

Nurodė, kad Kauno teritorinė muitinė sprendimu įregistravo mokestinę prievolę konfiskuotam cigarečių kiekiui. Tai, kad paminėtos cigaretės iš pareiškėjo buvo paimtos ir Vilniaus apygardos teismo nutarimu konfiskuotos, jo skolos muitinei nepanaikina. Bendrijos muitinės kodeksas skolos muitinei išnykimo dėl to, kad neteisėtai įvežtos prekės konfiskuojamos, nenustato. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio c punkto 2 įtrauką, skola muitinei, atsiradusi neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją prekes, išnyksta tik tada, kai prekės sulaikomos neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos.

Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės nenustatytos. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pareiškėjui dėl paminėtų cigarečių disponavimo buvo taikyta baudžiamoji atsakomybė, tačiau mokesčių priskaičiavimas nėra teisinės atsakomybės priemonė. Mokesčių priskaičiavimas yra mokestinė prievolė valstybei, kuri yra ne asmens nubaudimas už padarytą pažeidimą, bet mokesčių teisinių santykių išraiška. Pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso 218 straipsnio 3 dalyje nurodytos kumuliatyvios sąlygos paminėto straipsnio taikymui ir yra būtina abiejų sąlygų visuma.

Muito suma nagrinėjamu atveju į apskaitą buvo įtraukta jau kitą dieną po sprendimo surašymo dienos t. y. 2014 m. vasario 20 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 37–38) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžiu V. P. ir J. T. pripažinti kaltais neteisėtai disponavę akcizais apmokestintomis prekėmis. Šiam mokestiniam ginčui aktualios baudžiamojoje byloje pripažintos faktinės aplinkybės dėl cigarečių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją, neteisėtai cigaretes gabenusių asmenų, neteisėtai gabentų prekių – cigarečių, jų kiekio nustatymo. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, atsiranda skola muitinei.

Skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją momentu, o skolininkais muitinei solidariai tampa asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo metu žinoję (yra pagrindo manyti, turėję žinoti), kad jos buvo įvežtos neteisėtai. Sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioji įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes.

Pažymėjo, jog ginčo dėl to, kad pareiškėjas gabeno cigaretes, nėra. Pareiškėjas, disponuodamas prekėmis, kurios nepažymėtos nustatyto pavyzdžio Lietuvoje akcizo ženklais, negalėjo nežinoti, kad prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai, kadangi, išskyrus įvežamą asmeninėms reikmėms jų leidžiamą kiekį, teisėtai įvežtų ar prekybos įmonėse realizuojamų cigarečių ir alkoholio, nepaženklintų nustatyto pavyzdžio akcizo ženklais – banderolėmis, Lietuvoje nėra. Vadovaujantis Akcizų įstatymo 32 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 punktu, ant skirtų realizuoti Lietuvos Respublikoje apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų pakelio, maišelio, butelio, kitos talpyklos ar pakuotės turi būti užklijuoti finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialūs ženklai.

Pažymėjo, kad pareiškėjas netinkamai aiškino Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio c punkto antrosios įtraukos nuostatas. Remiantis Europos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu byloje C-459/07 Veli Elshani prieš Hauptzollamt Linz bei 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje C-230/08 Dansk Transport og Logistik prieš Skatteministeriet, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio c punkto 2 įtrauka turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, tik jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš jų įvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos.

Pareiškėjo gabenamos prekės buvo sulaikytos ne pirmojoje muitinės įstaigoje, o Bendrijos muitų teritorijoje, todėl nėra pagrindo neteisėtai įvežtų bei Bendrijos muitų teritorijoje gabenamų prekių sulaikymą ir konfiskavimą vertinti kaip skolos muitinei išnykimo pagrindą Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio c punkto prasme. Prievolė mokėti akcizus pareiškėjui atsirado vadovaujantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi. Pripažinus pareiškėją skolininku Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos prasme, atsižvelgus į Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 24 dalies 1 punkto bei Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto nuostatas, jis laikomas importuotoju Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 25 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasme bei, atsižvelgus į Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 dalį, jis laikomas importuotoju Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies kontekste.

Pažymėjo, kad Kauno teritorinė muitinė prašomą panaikinti sprendimą priėmė remdamasi Varėnos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus 2014 m. sausio 13 d. rašte Nr. (21/19.13)-12-153 pateikta medžiaga. Nurodė, kad delspinigiai skaičiuojami nuo pažeidimo padarymo iki pažeidimo nustatyta tvarka konstatavimo (įforminimo). Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatą, importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Atsižvelgiant į šią nuostatą ir Europos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendime byloje C-459/07 suformuotą „neteisėtai įvežtų“ prekių formuluotę, nagrinėjamu atveju skolos muitinei atsiradimo diena laikytina prekių sulaikymo diena – 2009 m. liepos 29 d., todėl delspinigiai pagrįstai buvo pradėti skaičiuoti nuo 2009 m. liepos 30 d.

Mokesčių administratorius pagrįstai neatleido pareiškėjo nuo delspinigių mokėjimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 25 d. sprendimu (b. l. 65–74) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Kauno teritorinės muitinės 2014 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 4PM190208, Muitinės departamento 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1A-261 bei Komisijos 2014 m. liepos 23 d. sprendimo Nr. S-141(7-100/2014), kuriais pareiškėjas buvo pripažintas solidariai atsakingu muitinei ir jam su J. T. už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes muitinėje įregistruota mokestinė prievolė: 2 634 Lt muito, 24 413 Lt akcizo, 6 008 Lt PVM, 13 845 Lt akcizo delspinigių bei 3 407 Lt PVM delspinigių. Komisijos 2014 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. S-141(7-100/2014) pareiškėjas taip pat neatleistas nuo nurodytų mokesčių delspinigių mokėjimo.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas su Komisijos ir atsakovo sprendimais bei trečiojo suinteresuoto asmens sprendimo dalimi dėl akcizo bei PVM delspinigių nesutiko ir prašė juos panaikinti. Tvirtino, kad Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio c punkto antrojoje įtraukoje nurodyta, jog skola muitinei, atsiradusi neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją prekes, išnyksta tada, kai prekės sulaikomos neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Nuosprendžiu nustatyta, kad kontrabandinės prekės, kurios vėliau buvo konfiskuotos, sulaikytos neteisėto įvežimo metu. Pareiškėjo nuomone, jis turi būti atleistas nuo 13 845 Lt akcizų ir 3 407 Lt PVM delspinigių mokėjimo.

Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Bendrijos muitinės kodeksas. Teismas vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 9, 12 punktais, 202 straipsnio 1 dalies a punktu. Pažymėjo, jog, taikant pastarąjį straipsnį, neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas.

Teismas sutiko su Muitinės departamento sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas yra dalyvavęs neteisėtai įvežant prekes per Lietuvos valstybės sieną ir apie tai žinojęs. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo pripažintas skolininku vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrąja įtrauka. Norint pripažinti asmenį skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrosios įtraukos prasme, turi būti nustatytos dvi sąlygos, t. y. asmenys turi būti dalyvavę paimant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos buvo įvežtos neteisėtai. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antroji įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog paima neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad paėmė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.

Teismas nustatė, kad Kauno teritorinė muitinė, spręsdama pareiškėjo pripažinimo skolininku klausimą, pagrįstai rėmėsi faktų, nustatytų Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-98/2012, visuma. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-98/2012 buvo nustatyta, jog pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje, nes jis, pažeisdamas tvarką, laikė bei gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 7 750 pakelių cigarečių „Premjer“, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 40 162,51 Lt. Remdamasis šiuo nuosprendžiu, teismas nustatė, kad pareiškėjas kaltu dėl jam pareikšto kaltinimo prisipažino iš dalies – dėl to, kad vežė tik dešimt dėžių su cigaretėmis.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat įvertinęs Baltarusijos Respublikos banderolėmis pažymėtų prekių, kuriomis nagrinėjamu atveju disponavo pareiškėjas, kiekį ir jų įgijimo aplinkybes, turėdamas omenyje plačiai visuomenėje žinomą cigarečių kontrabandos iš Baltarusijos Respublikos problemą bei faktą, jog Lietuvos rinkoje greta teisėtai į laisvą apyvartą išleistų tam tikru mastu cirkuliuoja ir neteisėtai išleisti (įvežti) apdoroto tabako gaminiai, padarė išvadą, jog akivaizdu, kad pareiškėjas turėjo suprasti, jog paminėtos prekės į laisvą apyvartą buvo išleistos neteisėtai. Tai, kad pareiškėjas suprato, jog elgėsi neteisėtai, patvirtino ir jo veiksmai – bėgimas pamačius pasienio pareigūnus. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo veiksmais prisidėjo prie to, kad krovinys būtų neteisėtai paimtas iš muitinės priežiūros ir, atsižvelgiant į veikos padarymo aplinkybes, turėjo suprasti (žinoti), jog šios cigaretės į Bendrijos muitų teritoriją pateko neteisėtai. Todėl jis pagrįstai pripažintas muitinės skolininku. Vadovaudamasis ABTĮ 58 straipsnio 4 dalimi, teismas pažymėjo, jog nei mokesčių administratorius, nei administracinę bylą nagrinėjantis teismas negali savo nuožiūra vertinti teismo nuosprendyje nustatytų faktų ir daryti savus nuteistųjų elgesio įvertinimus.

Teismas vadovavosi BK 1992 straipsnio 1 dalimi. Pabrėžė, kad, gabendamas cigaretes, pareiškėjas neabejotinai suprato ir žinojo, jog jos į Lietuvos Respubliką įvežtos nelegaliai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad ginčo prekės – importo muitais apmokestinamos ne Europos Sąjungos valstybių narių kilmės Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintos cigaretės – į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies antrąją įtrauką.

Teismas nurodė, kad, pripažinus pareiškėją skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrosios įtraukos prasme, atsižvelgus į Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 24 dalies 1 punkto bei Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto nuostatas, jis laikomas importuotoju Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 25 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasme bei, atsižvelgus į Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą bei šio straipsnio 3 dalį, jis laikomas importuotoju Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies kontekste. Mokestinės prievolės apskaičiavimas (šio apskaičiavimo teisingumas) bei prekių tarifinis klasifikavimas šioje administracinėje byloje nekvestionuojamas, todėl, teismui nekilus abejonių dėl Kauno teritorinės muitinės atlikto prievolės apskaičiavimo bei klasifikavimo, šios institucijos 2014 m. vasario 19 d. sprendime Nr. 4PM190208 nurodytų sumų teisėtumas nebuvo tiriamas. Teismas sutiko su Kauno teritorinės muitinės sprendime nurodytu cigarečių klasifikavimu 2402 20 90 00 TARIC kodu bei sprendimu nesant prekių įsigijimo dokumentų taikyti kitus muitinės vertės nustatymo metodus. Nesant ginčo dėl prekių įvertinimo bei atsižvelgdamas į itin mažą muitinę vertę už pakelį, teismas plačiau dėl neginčijamų dalykų nepasisakė. Muitų, akcizų ir PVM apskaičiavimas, nurodytas Kauno teritorinės muitinės sprendime, taip pat nebuvo ginčijamas.

Teismas pažymėjo, jog tai, kad paminėtos cigaretės iš pareiškėjo buvo paimtos ir Vilniaus apygardos teismo nutarimu konfiskuotos, pareiškėjo skolos muitinei nepanaikina. Bendrijos muitinės kodeksas skolos muitinei išnykimo dėl to, kad neteisėtai įvežtos prekės konfiskuojamos, nenustato. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio c punkto antrąją įtrauką, skola muitinei, atsiradusi neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją prekes, išnyksta tik tada, kai prekės sulaikomos neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Pareiškėjo gabenamos prekės buvo sulaikytos ne pirmojoje muitinės įstaigoje, o Bendrijos muitų teritorijoje, todėl teismas neturėjo pagrindo neteisėtai įvežtų bei Bendrijos muitų teritorijoje gabenamų prekių sulaikymą ir konfiskavimą vertinti kaip skolos muitinei išnykimo pagrindą Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio c punkto prasme.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės nesutiko su prievole mokėti akcizo bei PVM delspinigius ir prašė nuo šių delspinigių sumokėjimo atleisti. Teismas vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 punktu, 81 straipsnio 2 dalimi, 96 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktais, 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnio 1 dalimi, Akcizų įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi ir padarė išvadą, kad delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, t. y. nuo pažeidimo padarymo iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos. Kadangi pareiškėjas nevykdė pareigos teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti PVM bei akcizo mokesčius, jam pagrįstai buvo apskaičiuoti šių mokesčių delspinigiai. Teismas, atsižvelgęs į Mokesčių administravimo įstatymo 99 straipsnį, kadangi pareiškėjas delspinigių dydžio neginčijo, o teismui nekilo abejonių dėl trečiojo suinteresuoto asmens pateikto delspinigių apskaičiavimo, PVM bei akcizo delspinigių apskaičiavimo teisingumo netikrino.

Teismas nurodė, kad atleidimo nuo delspinigių sąlygas ir tvarką reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintos Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Teismas vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalimi, 141 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktais, Taisyklių 7 punktu. Pažymėjo, jog prašymas atleisti nuo delspinigių gali būti tenkinamas tik tada, jei yra bent viena aplinkybė, nustatyta teisės normose. Mokesčių mokėtojas skunde teismui nepateikė argumentuotų motyvų ir juos patvirtinančių rašytinių įrodymų, kurie būtų svarbūs nagrinėjant atleidimo nuo delspinigių aplinkybes, taigi pareiškėjas neįrodė, kad egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktais, nors, siekiant pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe, įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui.

Teismas atsižvelgė į Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Nurodė, kad skunde pareiškėjas atleidimo nuo priskaičiuotų PVM bei akcizo delspinigių Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu nemotyvavo ir jokių įrodymų, sudarančių pagrindą jį atleisti nuo delspinigių sumokėjimo vadovaujantis šia nuostata, nepateikė. Remdamasis Komisijos 2014 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. S-141(7-100/2014), teismas nustatė, kad pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo metu išdėstė prašymą atleisti jį nuo 13 845 Lt akcizų bei 3 407 Lt PVM delspinigių mokėjimo dėl sunkios ekonominės padėties bei įsipareigojo pateikti šiai komisijai dokumentus, patvirtinančius sunkią ekonominę padėtį. Pareiškėjas nurodė, kad dalimis moka jam apskaičiuotas mokesčių sumas, turi kitų finansinių įsipareigojimų (paskolą būstui), todėl gaunamos pajamos nėra pakankamos, kad galėtų sumokėti apskaičiuotus delspinigius. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo ekonominė (socialinė) padėtis yra sunki ir jam reikalinga valstybės parama arba tokia parama jam jau yra teikiama, kaip tai apibrėžta Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog jis neturi pakankamai lėšų ar kitokio turto, kuris galėtų būti panaudotas mokestiniam įsipareigojimui padengti. Įvertinęs nustatytas aplinkybes bei tai, kad administracinėje byloje nėra jokių sunkią pareiškėjo ekonominę (socialinę) padėtį patvirtinančių įrodymų, teismas konstatavo, kad Komisija padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, kad egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad pareiškėjas žinojo, jog perėmė ir gabeno neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtas ginčo prekes, todėl konstatavo, kad jis buvo pagrįstai pripažintas muitinės skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrosios įtraukos pagrindu ir jam pagrįstai įregistruota mokestinė prievolė, taip pat delspinigiai. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes nustatyto teisinio reglamentavimo dėl delspinigių atleidimo pagrindų, konstatavo, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo PVM bei akcizo mokesčio delspinigių mokėjimo. Kauno teritorinė muitinė, Muitinės departamentas ir Komisija tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, o jų priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais teismas neturėjo pagrindo. Pripažinus prašomus panaikinti sprendimus teisėtais ir pagrįstais, negalėjo būti tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimas atleisti jį nuo 13 845 Lt (4 009,79 Eur) akcizų ir 3 407 Lt (986,74 Eur) PVM delspinigių mokėjimo. Teismas atmetė pareiškėjo skundą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 81–83) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidus pagrindinius administracinio proceso principus – teisę būti išklausytam, šalių procesinio lygiateisiškumo principus, todėl naikintinas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-139/2012, 2011 m. spalio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-3653/2011, 2008 m. liepos 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1287/2008, ABTĮ 53 straipsnio 2 dalimi, 79 straipsnio 1 dalimi. Pažymi, kad dėl tinkamų savo teisių atstovavimo teisme sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokato padėjėju Artūru Jušinskiu. Įgalioto atstovo prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo dėl teismo posėdžių dubliavimosi buvo pateisinama priežastis atidėti posėdį. Teismas, imdamasis nagrinėti bylą jam ir jo įgaliotam atstovui nedalyvaujant, pažeidė ne tik teisės būti išklausytam principą, bet ir šalių procesinio lygiateisiškumo principą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 100–102) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, išsamiai ir visapusiškai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo skundas atmestinas, o Kauno teritorinės muitinės, Muitinės departamento, Komisijos sprendimai teisėti ir pagrįsti. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų ar įrodymų, kuriais pagrįstų savo teiginį apie pažeistą teisę būti išklausytam, lygiateisiškumo, rungtyniškumo principų pažeidimus. 2015 m. vasario 25 d. posėdžio metu teismas konstatavo, kad apie teismo posėdžio laiką ir vietą administracinės bylos proceso šalims buvo pranešta tinkamai, o kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl teismas pagrįstai bylą nagrinėjo iš esmės. Advokato užimtumas (t. y. dalyvavimas kitoje byloje) nėra pripažįstama kaip svarbi priežastis, dėl kurios turi būti atidedamas bylos nagrinėjimas. Teismas neturėtų tenkinti nemotyvuotų ir nepagrįstų bylos dalyvių procesinio pobūdžio prašymų, jeigu tai galėtų užvilkinti bylos nagrinėjimą ir pažeistų proceso operatyvumo principą. Pareiškėjo atstovo argumentai nei teisiškai, nei faktiškai nepagrįsti, todėl panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas, kuris Kauno teritorinės muitinės 2014 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. 4PM190208 kartu su trečiuoju suinteresuotu asmeniu J. T. buvo pripažintas solidariu skolininku muitinei ir buvo įpareigotas sumokėti jam ir kitam skolininkui (J. T.) apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę: 2 634 Lt dydžio muito mokestį, 24 413 PVM, taip pat 13 845 Lt akcizo delspinigius bei 3 407 Lt PVM delspinigius, skundžia:

1) nurodytą Kauno teritorinės muitinės 2014 m. vasario 19 d. sprendimą;

2) atsakovo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1A-261, kuriuo buvo nuspręsta nepatenkinti jo 2014 m. kovo 12 d. Muitinės departamentui paduoto skundo dėl paminėto Kauno teritorinės muitinės 2014 m. vasario 19 d. sprendimo;

3) Komisijos 2014 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. S-141(7-100/2014), priimtą dėl jo 2014 m. birželio 5 d. skundo, kuriuo buvo patvirtintas paminėtas atsakovo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimas.

Pareiškėjas taip pat prašė atleisti jį nuo paminėtų 13 845 Lt (4 009,79 Eur) akcizų ir 3 407 Lt (986,74 Eur) PVM delspinigių mokėjimo.

Pasisakydama dėl šių pareiškėjo reikalavimų nagrinėjimo teisme apimties, kolegija pirmiausia pažymi, kad pastarasis pareiškėjo reikalavimas (dėl atleidimo nuo delspinigių mokėjimo) jo yra siejamas ne su Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio nuostatų (kurios yra skirtos teisiniams santykiams dėl atleidimo nuo apskaičiuotų, tačiau nekvestionuojamų delspinigių) taikymu, o su, jo manymu, nepagrįstais ir dėl to naikintinais paminėtais Kauno teritorinės muitinės, atsakovo ir Komisijos sprendimais. Todėl nagrinėjamai bylai nėra aktualios ir dėl to nėra taikytinos Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio nuostatos. Pareiškėjo reikalavimas dėl atleidimo nuo delspinigių teismo turi (turėjo) būti nagrinėjamas tik paminėtų, pareiškėjo skundžiamų, sprendimų pagrįstumo patikrinimo kontekste. Kita vertus, kolegija pažymi, kad paminėtuose 2014 m. kovo 12 d. skunde atsakovui bei 2014 m. birželio 5 d. skunde Komisijai pareiškėjas kėlė reikalavimus tik dėl atleidimo nuo jam apskaičiuotų (paminėtų) delspinigių panaikinimo. Todėl būtent šių reikalavimų nagrinėjimas nulemia pareiškėjo teismui paduoto skundo nagrinėjimo ribas ta prasme, kad kitų pareiškėjo teismui paduoto skundo reikalavimų (reikalavimų dėl jo nurodytų sprendimų panaikinimo) pagrįstumas teismo turi (turėjo) būti patikrintas tik paminėtų delspinigių apskaičiavimo ir jų įregistravimo mokestinės prievolės pavidalu pagrįstumo aspektu. Šiame kontekste pastebėtina, kad pats paminėtų delspinigių apskaičiavimas technine prasme pareiškėjo nėra kvestionuojamas.

Pasisakydama dėl pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame skunde nurodytų argumentų dėl šioje byloje aptariamų delspinigių skaičiavimo pradžios nustatymo (pareiškėjas nurodė, kad delspinigių skaičiavimas turėjo prasidėti nuo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo jis ir J. T. buvo pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, nustatytą BK 1992 str. l d., priėmimo), kolegija pažymi, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto, 2 bei 3 dalių taikymo prasme muitinės skolos atsiradimo momentas yra siejamas su muitu apmokestinamų prekių (šiuo atveju pas pareiškėją ir trečiąjį suinteresuotą asmenį rastų kontrabandinių cigarečių) neteisėtu įvežimu į Bendrijos muitų teritoriją. Būtent su tokio įvežimo data yra siejama pareigos sumokėti muito mokesčius atsiradimo diena, nuo kurios turi būti pradėti skaičiuoti tam tikrų mokesčių delspinigiai (Mokesčių administravimo įstatymo 96, 97 str.). Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme pareiškėjas yra tinkamas tokios mokestinės prievolės (bei su jos atsiradimu siejamų delspinigių) mokėjimo subjektas, nes, disponuodamas (laikydamas ir gabendamas) dideliu kiekiu (7 750 pakelių) teisės aktų nustatyta tvarka nepaženklintų cigarečių, neabejotinai turėjo žinoti, kad jos buvo įvežtos neteisėtai. Kolegija pažymi, kad paminėtas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendis yra reikšmingas nagrinėjamai bylai tik fakto nustatymo prasme, t. y. neturi pareiškėjo nurodytos reikšmės aptariamų delspinigių skaičiavimo pradžios (kuri kolegijos buvo aptarta pirmiau) nustatymo prasme. Todėl paminėti pareiškėjo argumentai pirmosios instancijos teismo pagrįstai nebuvo pripažinti pagrįstais. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo teismui paduotas skundas (kolegijos aptarta apimtimi) negali būti pripažintas pagrįstu.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo, pareiškėjo manymu, padarytų procesinės teisės normų pažeidimo, kolegija pirmiausia pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodytos faktinės aplinkybės atitinka tikrovę. Todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako. Procesinės teisės taikymo požiūriu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Tai reiškia, kad tam tikras procesinės teisės normų pažeidimas apeliacinės instancijos teismo gali būti pripažintas pakankamu pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą tik tuo atveju, kai tokie pažeidimai galėjo turėti įtakos teismui, nustatant tikrąsias nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, arba tuo atveju, kai byloje taikytinų materialinės teisės normų aiškinimas yra sudėtingas ir reikalauja papildomo argumentavimo. Tai reiškia, kad, taikydamas ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti byloje susiklosčiusią situaciją, taikydamas kolegijos aptartus bylos teisingo klausimo išsprendimo kriterijus.

Kalbant apie šios bylos situaciją, pažymėtina, kad ši mokestinė byla buvo nagrinėjama ne tik tokiems ginčams privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka (pareiškėjui padavus paminėtą 2014-03-12 skundą Muitinės departamentui), bet ir Komisijos, t. y. kvaziteisminės institucijos. Šios bylos faktinės (bylai reikšmingos) aplinkybės, taip pat pareiškėjo visuose šios bylos nagrinėjimo etapuose nurodyti argumentai (tarp jų ir teisės taikymo argumentai) per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį nesikeitė ir, kolegijos manymu, yra pakankamai aiškūs teismui nustatyti nagrinėjamos bylos esmę bei teisės taikymo prasme priimti teisingą sprendimą.

Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių tariamą teismo sprendimo neteisingumą patvirtinančių argumentų. Pasisakydama aptariamu klausimu, kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs nepatenkinti pareiškėjo atstovo 2015 m. sausio 28 d. prašymo dėl bylos atidėjimo, ABTĮ 78 straipsnio taikymo požiūriu nepažeidė šios procesinės teisės normos, nes toks pareiškėjo atstovo prašymas (pastebėtina, kad byloje nėra pareiškėjo teismui adresuoto pareiškimo apie jo dalyvavimą byloje per atstovą ir, pačiam pareiškėjui neatvykus į teismo paskirtą posėdį, nėra išreikšta jo paties valia dėl paminėto jo atstovo prašymo) nėra laikytinas sąlyga nepradėti bylos nagrinėjimo iš esmės.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat konstatuodama, jog šios bylos situacija faktinėmis aplinkybėmis skiriasi nuo situacijos, kuri buvo sprendžiama apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-139/2012, kolegija, nors ir įžvelgdama tam tikrus pareiškėjo procesinių teisių pažeidimus, daro išvadą, kad ABTĮ 142 straipsnio 1 dalie yra s taikymo požiūriu šie pažeidimai nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė