2013-07-18 Nr. AB-3674-3-65-3-00105-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1140/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00105-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 5; 6.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. G. skundą atsakovui Panevėžio rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. G. dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja I. G. skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Panevėžio rajono savivaldybės administracijos 2012 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. (8.35) SD1-1046 ir įpareigoti atsakovą nustatyti jos globotinės M. G. socialinių paslaugų poreikį ir priimti sprendimą dėl socialinių paslaugų jai teikimo. Pareiškėja 2012 m. gruodžio 20 d. pateikė patikslintą skundą, kuriame nurodė, kad teismo posėdžio metu jai tapo žinoma, kad jos dukrai M. G. 2010 m. sausio 4 d. yra atliktas suaugusio asmens su negalia socialinės globos poreikio vertinimas Nr.SA2-1-1, todėl patikslintu skundu ji nebeprašė įpareigoti atsakovą nustatyti dukrai socialinių paslaugų poreikį, o prašė panaikinti Panevėžio rajono savivaldybės administracijos 2012 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. (8.35) SD1-1046 bei įpareigoti atsakovą priimti sprendimą teikti jos dukrai M. G. dienos socialinę globą (b. l. 2–3; 86–87).

Pareiškėja paaiškino, kad jos dukra M. G. yra neįgali nuo vaikystės, jai reikalinga kito asmens nuolatinė priežiūra ir globa. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007 m. balandžio 13 d. sprendimu M. G. pripažino neveiksnia, o 2007 m. birželio 11 d. nutartimi teismas pareiškėją paskyrė M. G. globėja. Jos dukrai iki jai sukako 21 metai buvo teikiamos socialinės paslaugos Panevėžio vaikų abilitacinio ugdymo centre. Vyresniems asmenims šiame centre socialinės paslaugos nebeteikiamos. Todėl, kaip paaiškino pareiškėja, ji 2012 m. balandžio 2 d. kreipėsi į Panevėžio rajono savivaldybės administraciją su prašymu, kad dukrai būtų nustatytas socialinių paslaugų poreikis ir paskirta socialinė paslauga – dienos socialinė globa. Tačiau Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. balandžio 13 d. raštu Nr. Nr. (8.35) SD1-1046 atsisakė teikti dienos socialinės globos paslaugą, nurodydamas, kad šiuo metu savivaldybė neturi galimybės teikti trumpalaikes ir ilgalaikes dienos socialinės globos paslaugas, esą galbūt ateityje tokios paslaugos bus teikiamos Jotainių socialinės globos namuose. Pareiškėjos nuomone, ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas, Panevėžio rajono savivaldybės administracija įpareigotina teikti jos dukrai dienos socialinę globą, nes savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą, planuodama ir organizuodama socialines paslaugas. Todėl savivaldybė turėtų arba nupirkti socialines paslaugas savo teritorijos gyventojams, arba įsteigti socialines įstaigas teikiančias tokias paslaugas. Pareiškėja akcentavo, kad ji pageidautų, jog jos dukrai būtų teikiama dienos socialinė globa įstaigoje, esančioje netoli jos gyvenamosios vietos, ir ne visą dieną, bet kelias valandas per dieną, kad dukra turėtų galimybę pabendrauti, palaikyti socialinius ryšius su visuomene. Pareiškėja pabrėžė, kad jos netenkina atsakovo siūlomos Kėdainių savarankiško gyvenimo namuose ir Jotainių socialinės globos namuose teikiamos socialinės paslaugos. Be to, anot pareiškėjos, ji neturinti galimybės savo transportu vežioti dukros į Klovainių sutrikusio intelekto jaunuolių centrą.

Atsakovas Panevėžio rajono savivaldybės administracija atsiliepime su skundu nesutiko prašė jį atmesti (b. l. 13–15).

Atsakovas paaiškino, kad Panevėžio rajone esančios keturios socialines paslaugas teikiančios įstaigos neteikia trumpalaikės socialinės globos paslaugos, todėl ši paslauga buvo perkama iš Panevėžio miesto socialinių paslaugų įstaigų. Pareiškėjos globotinei dienos užimtumo paslauga buvo teikiama Panevėžio specialiojo ugdymo centre iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. Kadangi minėta įstaiga tokias paslaugas teikia asmenims tik iki jiems sukanka 21 metai, tai Panevėžio rajono savivaldybės administracija 2010 m. balandžio 21 d. raštu Nr.(17.26) SD4-285 kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrių su prašymu įrašyti pareiškėjos globotinę į eilę Panevėžio jaunuolių dienos centre, kuris teikia pareiškėjos pageidaujamą gauti socialinę paslaugą. 2010 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. Sr-3650 Panevėžio miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius informavo, kad Panevėžio jaunuolių dienos centre laisvų vietų nėra ir nėra galimybės teikti dienos globos paslaugos Panevėžio rajono gyventojams, o nuo 2011 m. sausio 1 d. minėta įstaiga atsisakė pratęsti sutartį dėl paslaugų teikimo rajono gyventojams. Atsakovas vertinimu, kadangi tokių socialinių paslaugų pageidautų tik 5–6 Panevėžio rajono gyventojai, steigti naują trumpalaikės socialinės globos paslaugas teikiančią įstaigą nenumatoma, be to yra galimybė nupirkti ilgalaikes ir trumpalaikes socialines paslaugas Panevėžio miesto, ar kitų rajonų socialinių paslaugų įstaigose. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjai buvo siūlomos Kėdainių savarankiško gyvenimo namuose, VšĮ „Integruotų sveikatos paslaugų centras“, Klovainių sutrikusio intelekto jaunuolių centre, Jotainių socialinės globos namuose teikiamos socialinės paslaugos, tačiau su šių įstaigų teikiamais pasiūlymais pareiškėja nesutiko. Atsakovas akcentavo, jog šiuo metu Panevėžio rajono savivaldybės administracija neturi galimybės teikti M. G. socialinės paslaugos, kurios pageidauja pareiškėja, todėl, atsakovo manymu, ginčijamas sprendimas neturėtų būti naikinamas, o pareiškėjos skundas kaip nepagrįstas atmestinas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjos I. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 90–94).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjos dukra M. G., gimusi 1989 m. sausio 1 d., yra neįgali nuo vaikystės. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007 m. balandžio 13 d. sprendimu M. G. pripažino neveiksnia. Teismas 2007 m. birželio 11 d. nutartimi M. G. globėja paskyrė jos motiną I. G.. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja 2012 m. balandžio 2 d. kreipėsi į Panevėžio rajono savivaldybės administraciją su prašymu, nustatyti jos dukters M. G. socialinių paslaugų poreikį ir paskirti jai socialinę paslaugą – dienos socialinę globą. Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. balandžio 13 d. raštu Nr. Nr. (8.35) SD1-1046 atsakė, kad šiuo metu savivaldybė neturi galimybės teikti trumpalaikes ir ilgalaikes dienos socialinės globos paslaugas, esą galbūt ateityje tokios paslaugos bus teikiamos Jotainių socialinės globos namuose. Teismas akcentavo, jog pareiškėja I. G. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriame ji prašė panaikinti Panevėžio rajono savivaldybės administracijos 2012 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. (8.35) SD1-1046, ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą teikti jos dukrai M. G. dienos socialinę globą. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nagrinėjant byloje iškilusį ginčą būtina nustatyti, ar Panevėžio rajono savivaldybės administracijos 2012m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. (8.35) SD1-1046 neskirti M. G. dienos socialinės globos paslaugos yra pagrįstas ir teisėtas.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog iš byloje esančio Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Naujamiesčio seniūnijos 2010 m. sausio 4 d. atlikto M. G. socialinės globos poreikio vertinimo Nr. SA2-1-1, matyti, kad M. G. socialinis savarankiškumas įvertintas –31 balu (nesavarankiška), fizinis savarankiškumas įvertintas –25 balais (nesavarankiška), išvadoje konstatuota, kad M. G. nesavarankiška ir pasiūlyta jai teikti socialinę paslaugą – dienos socialinę globą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovo atstovės paaiškino, kad M. G. atliktas socialinės globos poreikio vertinimas gauti socialinę paslaugą yra pakankamas ir iš naujo atlikti tokį vertinimą teikiant jai socialinę paslaugą nereikia. Kaip jau minėta M. G. dienos užimtumo paslauga buvo teikiama Panevėžio specialiojo ugdymo centre iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. Minėta įstaiga tokias paslaugas teikia asmenims tik iki jiems sukanka 21 metai. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Panevėžio rajono savivaldybės administracija dar 2010 m. balandžio 21 d. raštu Nr.( 17.26 ) SD4-285 kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrių su prašymu įrašyti pareiškėjos globotinę į eilę Panevėžio jaunuolių dienos centre, kuris teikia pareiškėjos pageidaujamą gauti socialinę paslaugą. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius 2010 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. Sr-3650 informavo, kad Panevėžio jaunuolių dienos centre laisvų vietų nėra ir nėra galimybės teikti dienos globos paslaugos Panevėžio rajono gyventojams, o nuo 2011 m. sausio 1 d. minėta įstaiga atsisakė pratęsti sutartį dėl paslaugų teikimo rajono gyventojams. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, kad ji pageidautų, jog dukrai būtų teikiama dienos socialinė globa įstaigoje, esančioje netoli jos gyvenamosios vietos, ir ne visą dieną, bet kelias valandas per dieną, kad dukra turėtų galimybę pabendrauti, palaikyti socialinius ryšius su visuomene

Vertindamas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T-65 buvo patvirtintas Panevėžio rajono savivaldybės 2012 m. socialinių paslaugų planas. Jame numatyta pirkti socialines ir dienos užimtumo paslaugas iš Panevėžio specialiojo ugdymo centro, VšĮ „Integruotos sveikatos paslaugų centras“ ir kitų savivaldybių socialinių paslaugų įstaigų (3 uždavinio 3.6 punktas), nes Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje veikiantys Gustonių socialinių paslaugų centras, VšĮ Panevėžio rajono savivaldybės poliklinikos Ramygalos socialinių paslaugų centras, Raguvos Šv.Kazimiero socialinės globos ir VšĮ Krekenavos pirminės sveikatos priežiūros centro Krekenavos globos namai teikia tik ilgalaikes socialines globos paslaugas pagyvenusiems ir neįgaliems asmenims, šios įstaigos neteikia dienos socialinės globos paslaugos. Minėtame plane nėra numatytas uždavinys įsteigti dar vieną socialinės globos paslaugas teikiančią įstaigą. Socialinių paslaugų įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad savivaldybė steigia savo naujas socialinių paslaugų įstaigas tik tais atvejais, kai kitos socialinių paslaugų įstaigos neteikia ar teikia nepakankamai, ar negali teikti ekonomiškai ir geros kokybės socialinių paslaugų. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas akcentavo tai, jog atsakovas pažymėjo, kad steigti naują dienos užimtumo centrą sutrikusio intelekto jaunuoliams, vyresniems kaip 21 metų, dėl nedidelio šių paslaugų pageidaujančių asmenų skaičiaus labai didelių atstumų kasdieniniam jaunuolių vežiojimui neracionalu, rajono savivaldybė neturi finansinių galimybių steigti ir išlaikyti dar vieną socialinių paslaugų įstaigą. Be to, atsakovas pažymėjo, kad rajono savivaldybė turi galimybę pirkti iš kitų savivaldybių įstaigų teikiamas socialines paslaugas, kurios atitinka savivaldybės teritorijos gyventojų poreikį.

Remdamasis byloje surinktais įrodymais bei šalių paaiškinimais pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai I. G. Panevėžio rajono savivaldybės administracija siūlė socialines paslaugas, kurias teikia Kėdainių savarankiško gyvenimo namai, Jotainių socialinės globos namai, Klovainių sutrikusio intelekto jaunuolių centras, VšĮ „Integruotos sveikatos paslaugų centras“, tačiau pareiškėjos netenkino šių įstaigų teikiamos socialinės paslaugos ir jų atsisakė. Teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad šiuo metu Panevėžio rajono savivaldybės administracija neturi galimybės teikti M. G. socialinės paslaugos, kurios pageidauja pareiškėja, todėl, teismo vertinimu, ginčijamas Panevėžio rajono savivaldybės administracijos 2012 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. (8.35) SD1-1046 yra pagrįstas ir teisėtas, jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą teikti jos dukrai M. G. dienos socialinę globą nėra pagrindo, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėja I. G. prašo panaikinti skundžiamą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos patikslintą skundą pilnai patenkinti (b. l. 96–97). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovas Panevėžio rajono savivaldybės administracija pats į bylą pateikė Naujamiesčio seniūnijos 2010 m. sausio 4 d. atliktą M. G. socialinės globos poreikio vertinimą Nr. SA2-1-1, pagal kurį M. G. poreikius atitiktų dienos socialinė globa. Pareiškėja pažymi, jog atsakovo atstovės pripažino kad toks vertinimas yra pakankamas ir pakartotinai jį atlikinėti būtų netikslinga. Vadinasi, anot pareiškėjos, M. G. tinkama socialinės globos forma yra tik dienos, o ne trumpalaikė socialinė globa. Atsakovo manymu, toks įrodymas pakankamai patvirtina, kad kitokia nei kad dienos socialinė globa M. G. nėra tinkama. Anot atsakovo, jei pirmosios instancijos teismas visgi manė kitaip, jis galėjo savo iniciatyva paskirti ekspertizę M. G. socialinių paslaugų poreikiui nustatyti.

2. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas jai siūlė socialines paslaugas, kurias teikia Kėdainių savarankiško gyvenimo namai, Jotainių socialinės globos namai, Klovainių sutrikusio intelekto jaunuolių centras, VšĮ „Integruotos sveikatos paslaugų centras“, tačiau pareiškėja tariamai šių paslaugų atsisakė. Pareiškėja pažymi, jog skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra išanalizuoti tokio jos atsisakymo motyvai ir jų teisėtumas, tačiau ji yra įsitikinusi, kad nurodytų paslaugų atsisakė pagrįstai. Anot pareiškėjos, visos aukščiau išvardintos įstaigos teikia tik trumpalaikės socialinės globos paslaugą, dienos socialinės globos paslaugos nei viena iš šių įstaigų neteikia. Pareiškėjos teigimu, trumpalaikė socialinė globa jai netiktų, nes ji savo globotinės negalėtų palikti ilgesniam laikui dėl jos būklės. Pareiškėja akcentavo, kad savo skunde neprašė teismo įpareigoti atsakovą įsteigti dar vieną socialines paslaugas teikiančią įstaigą. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog klausimo, kaip Panevėžio rajono savivaldybė savo teritorijos gyventojams turėtų teikti dienos socialines paslaugas, sprendimas yra atsakovo vidaus reikalas. Tačiau tai, kad savivaldybės veiklos teritorijos esančios socialinių paslaugų įstaigos neteikia dienos socialinės globos paslaugos, kad šios paslaugos neparduoda Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje esančios įstaigos, nereiškia, kad dėl to turi nukentėti pareiškėjos globotinė ir ji, kaip jos globėja.

3. Pareiškėja pažymi, jog aiškinant Socialinių paslaugų įstatymo 13 straipsnio 5 dalį matyti, kad savivaldybė steigia savo naujas socialinių paslaugų įstaigas tik tais atvejais, kai: 1) kitos socialinių paslaugų įstaigos neteikia; 2) teikia nepakankamai; 3) negali teikti gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės tų socialinių paslaugų, kurioms yra nustatytas savivaldybės teritorijos gyventojų poreikis. Pareiškėjos nuomone, esant šių aplinkybių visumai, savivaldybė naujas socialinių paslaugų įstaigas steigti privalo neatsižvelgdama į tai, ar didelis bus vienos ar kitos socialinės paslaugos poreikis, nes Socialinių paslaugų įstatymo 13 straipsnio 5 dalis tokio kriterijaus nenustato. Pareiškėjos vertinimu, svarstytina, ar atsakovas neprivalėtų įsteigti naujos socialinių paslaugų įstaigos.

4. Pareiškėjos teigimu, nepakankami yra ir pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su Panevėžio rajono savivaldybės 2012-ųjų metų socialinių paslaugų planu ir jo vykdymu. Toks planas sudaromas tik socialinių paslaugų teikimo mastui ir rūšims pagal gyventojų poreikius nustatyti (Socialinių paslaugų įstatymo 13 str. 3 d.). Viena vertus, skundžiamame sprendime pažymėta, kad pagal socialinių paslaugų planą yra numatyta pirkti dienos socialinės globos paslaugą, tačiau nenumatyta steigti naujas socialinių paslaugų įstaigas. Atsakovas privalo vykdyti visus jam Socialinių paslaugų įstatyme nustatytus įpareigojimus ir negali išvengti jų vykdymo pasitvirtindamas vienokį ar kitokį socialinių paslaugų planą. Apeliaciniame skunde pažymima, jog socialinių paslaugų planas negali apriboti savivaldybės teritorijos gyventojų gauti socialines paslaugas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą (b. l. 101–103). Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas vertino ginčijamą Panevėžio rajono savivaldybės administracijos sprendimą ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat, kad savivaldybė nėra pasirengusi teikti socialinių paslaugų bei tai, kad atsakovas turėtų svarstyti, ar nėra reikalinga steigti naujos socialinių paslaugų įstaigos, yra nepagrįsti. Kaip numatyta Socialinių paslaugų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, socialinių paslaugų teikimo mastui ir rūšims pagal gyventojų poreikius nustatyti savivaldybė kasmet sudaro ir tvirtina socialinių paslaugų planą. Panevėžio rajono savivaldybės 2012 metų socialinių paslaugų plane, patvirtintame Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T-65, yra numatyta pirkti dienos užimtumo paslaugas iš Panevėžio specialiojo ugdymo centro, VšĮ „Integruotų sveikatos paslaugų centras“, kitų savivaldybių socialinių paslaugų įstaigų. Minėtame plane nėra numatytas uždavinys steigti dar vieną socialinės globos paslaugas teikiančią įstaigą, be to, yra kitų savivaldybių socialinių paslaugų įstaigų, teikiančių socialines paslaugas. Socialinių paslaugų įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad savivaldybė steigia savo naujas socialinių paslaugų įstaigas tik tais atvejais, kai kitos socialinių paslaugų įstaigos neteikia ar teikia nepakankamai, ar negali teikti ekonomiškai ir geros kokybės socialinių paslaugų.

2. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, kai teisės norminiuose aktuose numatyta, jog nesant galimybės asmeniui savivaldybėje suteikti tam tikrų socialinių paslaugų, yra siūlomos alternatyvios socialinės paslaugos, nėra pagrindo nei įpareigoti atsakovą priimti sprendimą teikti dienos socialinę globą pareiškėjos globotinei M. G., nei naikinti Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 13 d. sprendimo. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja Panevėžio rajono savivaldybės 2011 m. birželio 22 d. raštu Nr. (8.4)SD1-1625 buvo informuota, jog prašoma socialinė paslauga jos globotinei nebus teikiama Panevėžio miesto jaunuolių užimtumo centre ir buvo pasiūlyta, kad socialines paslaugas jai teiktų Kėdainių savarankiško gyvenimo namai bei 2012 m. vasario 27 d. raštu Nr. (8.16)SDl-540 pareiškėja taip pat buvo informuota, jog savivaldybė negali suteikti pareiškėjos globotinei prašomų paslaugų. Taigi pareiškėja apie galimybes gauti konkrečias socialines paslaugas bei apie atsisakymą pareiškėjos globotinei suteikti jos prašomas socialines paslaugas ji žinojo jau anksčiau, tačiau ankstesnių Panevėžio rajono savivaldybės veiksmų ir šiuo klausimu priimtų sprendimų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytais terminais neskundė, todėl terminas skundui dėl šių sprendimų paduoti yra praleistas. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad net ir panaikinus Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 13 d. raštą, lieka galioti aukščiau nurodyti ankstesni Panevėžio rajono savivaldybės raštai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja I. G. kelia ginčą dėl atsakovo Panevėžio rajono savivaldybės administracijos 2012 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. (8.35) SD1-1046 panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo priimti sprendimą teikti jos dukrai M. G. dienos socialinę globą. Bylos medžiaga patvirtina, jog 2012 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. (8.35) SD1-1046 atsakovas atsisakė teikti trumpalaikės ir ilgalaikės dienos socialinės globos paslaugas pareiškėjos dukrai M. G. pagal pareiškėjos 2012 m. balandžio 2 d. prašymą (b. l. 9), kadangi, kaip nurodoma minėtame sprendime, atsakovas šiuo metu tokių objektyvių galimybių neturi (b. l. 4; 86–87).

Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas (2010 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. XI-777 redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu). Socialinių paslaugų sampratą įtvirtina Socialinių paslaugų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, pagal kurią socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Be to, Socialinių paslaugų įstatymo 8 straipsnis numato, jog specialiosios socialinės paslaugos teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka, o specialiosioms paslaugoms priskiriama socialinė priežiūra ir socialinė globa (8 str. 1 ir 2 d.). Vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymo 8 straipsnio 5 ir 6 dalimi, socialinė globa apibrėžiama kaip visuma paslaugų, kuriomis asmeniui teikiama kompleksinė pagalba, kuriai reikia nuolatinės specialistų priežiūros, be to, socialinė globa pagal trukmę skirstoma į dienos, trumpalaikę ir ilgalaikę. Socialinių paslaugų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis taip pat numato, jog savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą planuodama ir organizuodama socialines paslaugas, kontroliuodama bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę. Remiantis Socialinių paslaugų įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punktu, savivaldybė pagal nustatytą asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį skiria socialines paslaugas asmeniui (šeimai). Asmens socialinių paslaugų poreikis nustatomas individualiai pagal asmens nesavarankiškumą bei galimybes savarankiškumą ugdyti ar kompensuoti asmens interesus ir poreikius atitinkančiomis socialinėmis paslaugomis (Socialinių paslaugų įstatymo 16 straipsnio 1 dalis).

Įvertinus šį ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs savivaldybių pareigą pagal nustatytą asmens socialinių paslaugų poreikį skirti socialines paslaugas asmeniui (savivaldybės teritorijos gyventojui), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Konkretus skiriamų paslaugų pobūdis (bendrosios socialinės paslaugos ar specialiosios socialinės paslaugos) priklauso nuo nustatytų individualių asmens poreikių (asmens nesavarankiškumo bei galimybių jo savarankiškumą ugdyti ar kompensuoti teikiant atitinkamas socialines paslaugas).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, jog Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Naujamiesčio seniūnijos socialinė darbuotoja atliko pareiškėjos dukros M. G. individualių asmens poreikių (jos socialinio ir fizinio savarankiškumo) vertinimą ir 2010 m. sausio 4 d. suaugusio asmens su negalia socialinės globos poreikio vertinimo išvadoje Nr. SA2-1-1 (toliau – ir Išvada) konstatavo, kad M. G. socialinis savarankiškumas vertintinas –31 balu (nesavarankiška), o fizinis savarankiškumas vertintinas –25 balais (nesavarankiška). Apibendrinant šias nustatytas aplinkybes Išvadoje buvo konstatuota, kad M. G. yra nesavarankiška bei pasiūlyta jai teikti specialiąją socialinę paslaugą – dienos socialinę globą institucijoje (b. l. 38–40). Teismo posėdžio metu (bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme) atsakovo atstovės patvirtino, jog šis M. G. atliktas socialinės globos poreikio vertinimas gauti socialinę paslaugą yra pakankamas ir iš naujo atlikti tokį vertinimą nereikia (b. l. 93). Be to, byloje nustatyta, jog tokia specialioji socialinė paslauga (dienos socialinė globa) pareiškėjos dukrai M. G. buvo paskirta ir iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. realiai buvo teikiama Panevėžio specialiojo ugdymo centre (b. l. 14, 21). Tačiau, kadangi minėta įstaiga tokias paslaugas teikia tik asmenims, kurių amžius yra iki 21 metų, nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. šių paslaugų teikimas buvo nutrauktas bei tolimesniam laikotarpiui nepratęstas, atsakovui nustačius bei informavus, jog kitose Panevėžio rajono gyventojams socialines paslaugas teikiančiose įstaigose galimybių teikti šio pobūdžio paslaugą ir laisvų vietų prižiūrėti M. G. nėra (b. l. 16–17, 22, 27). Analogiškos aplinkybės buvo konstatuotos ir ginčijamame atsakovo 2012 m. balandžio 13 d. sprendime Nr. (8.35) SD1-1046.

Akcentuotina, jog nurodytos aplinkybės patvirtina faktą, kad nagrinėjamu atveju ginčijamo 2012 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. (8.35) SD1-1046 priėmimą atsakovas iš esmės pagrindė ne teisiniais argumentais, bet kitais (organizaciniais, ekonominiais, finansiniais tikslingumo kriterijais), t. y. reikiamas socialines paslaugas Panevėžio rajono gyventojams teikiančių įstaigų stoka, laisvų vietų nebuvimu jose, taip pat objektyvių galimybių steigti naujas tokio pobūdžio paslaugas teikiančias įstaigas nebuvimu ir pan. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Nagrinėjamu atveju jau buvo konstatuota, jog, vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymo nuostatomis (inter alia šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi), savivaldybėms tenka imperatyvi pareiga pagal nustatytą asmens socialinių paslaugų poreikį skirti socialines paslaugas asmeniui (savivaldybės teritorijos gyventojui), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime, bei užtikrinti tokių paslaugų realų teikimą. Papildomai pažymėtina, jog Socialinių paslaugų įstatyme nėra įtvirtinta nuostatų (taisyklių), kuriomis savivaldybėms būtų suteikta teisė atsisakyti teikti socialines paslaugas savivaldybės teritorijos gyventojams dėl savivaldybės organizacinio, ekonominio ar finansinio nepasirengimo šių paslaugų teikimui ar vertinti šiuos kriterijus priimant sprendimus dėl socialinių paslaugų teikimo. Dėl šios priežasties atmestinas kaip nepagrįstas ir atsakovo argumentas, kad atsakovas negalėjo užtikrinti reikiamų socialinių paslaugų teikimo, nes tam reikalingos priemonės nebuvo numatytos atsakovo patvirtintame Panevėžio rajono savivaldybės 2012-ųjų metų socialinių paslaugų plane (b. l. 61–77).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju, remdamasis 2012 m. balandžio 13 d. sprendime Nr. (8.35) SD1-1046 išdėstytais motyvais atsakovas neturėjo teisinio pagrindo apriboti pareiškėjos dukros M. G. teisės gauti reikiamas socialines paslaugas, kai tokių paslaugų realus poreikis yra patvirtintas teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija, vertindama ginčijamo atsakovo 2012 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. (8.35) SD1-1046 teisėtumą papildomai pažymi, jog nėra pagrįsti ir atsakovo argumentai, kad reikiamos socialinės paslaugos M. G. buvo siūlomos, tačiau pati pareiškėja jų atsisakė. Pabrėžtina, jog, visų pirma, socialinės paslaugos, kurias teikia Jotainių socialinės globos namai, Klovainių sutrikusio intelekto jaunuolių centras ir VšĮ „Integruotos sveikatos paslaugų centras“ pareiškėjai buvo siūlomos jau po ginčijamo sprendimo priėmimo (b. l. 57–59; 88). Antra, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, Kėdainių savarankiško gyvenimo namai ir Klovainių sutrikusio intelekto jaunuolių centras yra įsikūrę ne Panevėžio rajono savivaldybėje, kuri privalo užtikrinti socialinių paslaugų teikimą remiantis teritoriniu principu (pagal asmens gyvenamąją vietą šioje savivaldybėje), bet kitose – Kėdainių ir Pakruojo rajono savivaldybėse (b. l. 22, 88). Trečia, VšĮ „Integruotos sveikatos paslaugų centras“ 2012 m. spalio 26 d. rašte Nr. S-290-(1.8) nurodė, jog M. G. galėtų suteikti tik dienos socialinės globos paslaugas asmens namuose, nors M. G. socialinės globos poreikio vertinimo Išvadoje buvo rekomenduota jai teikti dienos socialinės globos paslaugas būtent institucijoje (b. l. 40, 58–59).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog visų šių nustatytų aplinkybių visuma suponuoja pagrindą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos I. G. skundą tenkinti iš dalies bei panaikinti Panevėžio rajono savivaldybės administracijos 2012 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. (8.35) SD1-1046 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos I. G. 2012 m. balandžio 2 d. prašymą, taip pat priimti naują sprendimą dėl dienos socialinės globos skyrimo M. G.. Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012) administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, pats priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu egzistuojančią situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjos I. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos I. G. skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti Panevėžio rajono savivaldybės administracijos 2012 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. (8.35) SD1-1046 bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos I. G. 2012 m. balandžio 2 d. prašymą ir priimti naują sprendimą dėl dienos socialinės globos skyrimo M. G..

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas