2017-11-09 Nr. AB-20681-3-61-3-00844-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2139-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00844-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. N. (A. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. (A. N.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Skunde paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo laikomas nuo 2009 m. vasario 26 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d. Tvirtino, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose buvo prasta ventiliacija ir didelė drėgmė, tualetas įrengtas pačioje kameroje, atskirtas betonine siena, kameroje buvo tik šaltas vanduo, o rūkantys asmenys kalinami kartu su nerūkančiais asmenimis. Taip pat nurodė, kad nebuvo aprūpinamas higienos priemonėmis, dušu leidžiama naudotis tik kartą per savaitę (10 min.), per mažas pasivaikščiojimams skirtas kiemelis, per trumpa pasivaikščiojimų trukmė, be to, draudžiama turėti ilgalaikius pasimatymus. Pažymėjo, kad jis yra užsienio valstybės pilietis, musulmonas, dėl ko iš jo buvo tyčiojamasi. Nurodė, kad kreipėsi į administraciją su prašymu, nurodydamas, kad nevalgo kiaulienos, tačiau jam buvo paskirtas maitinimas iš viso be mėsos (vegetariškas). Pareiškėjas teigė, kad dėl paminėtų aplinkybių jis patyrė dvasinius skausmus, depresiją, buvo sužalota sveikata. Pasak pareiškėjo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nėra numatytas joks senaties terminas, nes šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, todėl tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko. Prašė reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK, Civilinis kodeksas) 1.125 straipsnio 8 dalis numato, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Be to, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo A. N. skundą atmetė. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkino ir priteisė atsakovo Lietuvos valstybės naudai iš pareiškėjo A. N. 1,68 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų senaties terminą ir į Civilinio kodekso nuostatas dėl ieškinio senaties taikymo (CK 1.126 str. 2 d., 1.127 str. 1 d.), teismas pažymėjo, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2016 m. vasario 22 d. (pagal išsiuntimo datą ant voko), tokiu būdu reikalavimui dėl žalos atlyginimo praleido ieškinio senaties terminą.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas sirgo, ar kas nors atėmė jam galimybę anksčiau kreiptis į teismą, tame tarpe, skundą teismui išsiųsti paštu. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

7. Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Atsižvelgęs į aplinkybę, kad atsakovo atstovas prašė priteisti 1,68 Eur išlaidų, patirtų rengiant dokumentų kopijas (28 lapų), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimo Nr. 1039, 6 punktu ir atsižvelgęs į Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtą kainų indeksą (7 p.), teismas atsakovo atstovo prašymą tenkino ir iš pareiškėjo priteisė 1,68 Eur (28*0,06 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

III. 8. Pareiškėjas A. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

9. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pritaikyta ieškinio senatimi, ir pažymi, kad apie tai yra pasisakęs savo skunde pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad Konvencija jam suteikia teisę apginti savo garbę ir orumą, jis nenori pasipelnyti, o tik siekia, kad būtų laikomasi įstatymų ir tarptautinių teisenos principų, nes Lietuva yra Europos Sąjungos narė.

10. Pasak pareiškėjo, į teismą anksčiau jis nesikreipė, nes nemoka lietuvių kalbos, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) teisės aktai jam nebuvo prieinami, o prašant juos pateikti, buvo atsisakyta, nurodant, kad jų neturi. Pažymi, kad teisinė pagalba ir konsultacijos jam nebuvo teikiamos dėl judėjimo laisvės apribojimo, todėl jis negalėjo gauti reikalingų dokumentų ir teisės aktų, turėjo prašyti kitų nuteistųjų pagalbos, tačiau ne visi sutinka, bijodami represijų, sankcijų ir pan.

11. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi atsakovo naudai iš pareiškėjo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas, kad toks sprendimas patvirtina Lukiškių TI-K nebaudžiamumą, tarptautinių teisės aktų pažeidimą ir visišką atsakomybės nepaisymą.

12. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 26 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d., atlyginimo.

14. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

15. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nenurodė, o teismas taip pat jų nenustatė, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo ginčijamu laikotarpiu atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą atmetė.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad Konvencijos 3 straipsnyje nėra numatytas joks senaties terminas, nes šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti. Be to, pareiškėjas nurodė, kad dėl laisvės apribojimo teisinė pagalba jam nebuvo prieina, lietuvių kalbos jis nemoka, EŽTT teisės aktai jam buvo neprieinami.

17. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).

18. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

19. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

20. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 26 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas išsiuntė 2016 m. vasario 22 d. (b. l. 8). Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė būdamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį.

21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2016 m. vasario 22 d., nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 26 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d.

22. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ginčijamu laikotarpiu.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog pareiškėjas visą kalinimo (laisvės atėmimo) laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui jis pateikė tik 2016 m. vasario 22 d., t. y. pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti galbūt pažeistas teises.

25. Pasisakydama dėl atsakovo atstovo naudai iš pareiškėjo priteistų bylinėjimosi išlaidų, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintų Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatų (toliau – ir Tvarka) 6 punktu, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 1,68 Eur sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas (b. l. 18–51).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, atsakovui priteistas 1,68 Eur išlaidas sudaro įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų galimų neteisėtų veiksmų pateikimas. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 ir 4 dalis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Dėl pirmiau nurodytų motyvų darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, ir šis jo prašymas vien šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.

27. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pareiškėjo, atmetant kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. N. (A. N.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo naudai iš pareiškėjo A. N. (A. N.) priteista 1,68 Eur (vienas euras šešiasdešimt aštuoni centai) bylinėjimosi išlaidų, panaikinti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė