AS-520-729-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS520-729/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02353-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.2; 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. rugsėjo 11 d. pareiškimu (toliau tekste – skundas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 200 000 Lt turtinės žalos ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde nurodė, kad prokuratūra ir teismas netinkamai vykdė pareigas užtikrinti jo, kalinamo laisvės atėmimo įstaigose, turto apsaugą, todėl šio turto nebeliko.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartimi nutarė pareiškėjo K. P. skundą dėl žalos priteisimo atsisakyti priimti ir įsiteisėjus nutarčiai pareiškimą (skundą) grąžinti pareiškėjui.

Teismas pabrėžė, kad nors paduotas skundas atitinka visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnyje skundui keliamus reikalavimus, tačiau jis neteismingas administraciniam teismui. Nustatė, jog iš skundo turinio ir jo priedų matyti, kad, pareiškėjo manymu, prokuratūra bei teismas neįvykdė pareigos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 129 straipsnio 2 ir 3 dalyse, t. y. nevykdė pareigos užtikrinti jo, kalinamo laisvės atėmimo įstaigose, turto apsaugą, todėl šio turto nebeliko. Pažymėjo, jog ši pareiga nėra administracinio pobūdžio – ji kyla iš BPK nuostatų, todėl minėtos pareigos nevykdymu sukelta žala atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio, o ne 6.271 straipsnio nustatyta tvarka. Nurodė, jog tokią poziciją ne kartą pakartojo Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti (toliau – ir Specialioji teisėjų kolegija) (žr. 2010 m. birželio 29 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2007 m. gegužės 22 d., 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartis).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į bendrosios kompetencijos teismą (Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą), turi teisę pasinaudoti valstybės teikiama nemokama teisine pagalba (jeigu pareiškėjas atitinka sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme), nurodyti tinkamą atsakovo Lietuvos valstybės atstovą (Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją), pateikti įrodymus, kad jo turtas tikrai yra neišlikęs, datą, kada pareiškėjas sužinojo apie turto dingimą, ir pan.

Konstatavo, kad pareiškėjo K. P. skundą atsisakytina priimti, nes šios bylos nagrinėjimas nepriskirtinas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

III. Pareiškėjas K. P. 2012 m. rugsėjo 25 d. pateikė atskirąjį skundą, kuriame išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Teismas dėl nelabai reikšmingų priežasčių atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo pareiškimą (skundą). Pažymi, jog teismui buvo pateikęs ne skundą, o ieškinio pareiškimą.

2) Pareiškėjas prašo atleisti jį nuo žyminio mokesčio, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 83 straipsnio 1 dalies 4 punktu, arba žyminio mokesčio mokėjimą atidėti, vadovaujantis CPK 84 straipsniu.

3) Nesvarbu, kokiu CK straipsniu (6.271 ar 6.272) remiantis pareiškėjui turi būti atlyginama žala, pareiškėjo turtas buvo sunaikintas dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų bei veiksmų. Nurodo, jog nežino, kuri institucija pažeidė įstatymus, t. y. ar prokuratūra, ar teismas buvo davę nurodymą savivaldybei prižiūrėti pareiškėjo turtą.

4) Teismas savo iniciatyva turi rinkti įrodymus, kad pareiškėjo turtas nėra išlikęs, bei kitus.

5) Jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjas kreipėsi ne į tą teismą, pareiškėjas prašo bylą nusiųsti nagrinėti tinkamam teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo K. P. skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Pabrėžtina, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012).

Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 straipsnio 20 punktas), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. ABTĮ 23 straipsnio 2 dalyje yra numatyti reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo turiniui. Pagal šiuos reikalavimus skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog tik tinkamai suformulavus skundą galima tiksliai ir aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką ir tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442–30/2011). Paminėtos teisės normos užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (LVAT 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62–254/2011).

Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Būtina pažymėti, kad sprendžiant, ar pateiktas skundas yra pakankamai aiškus, ar reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami, reikia atsižvelgti į pareikšto skundo reikalavimo esmę ir skunde nurodytas aplinkybes, kurios yra skundo pagrindas ir kuriomis yra grindžiami skundo reikalavimai. Įstatyme yra nustatytas reikalavimas pareiškėjui pagal jo pasirinktą pagrindo ir reikalavimų apimtį tinkamai suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą, t. y. juos išdėstyti procesiniame dokumente aiškiai ir nuosekliai, kad jie būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui. Iš skundo turi būti aišku, kokių faktinių aplinkybių pagrindu kreipiamasi į teismą ir kokio materialinio teisinio rezultato reikalaujama iš konkretaus atsakovo arba kokios teisminės gynybos prašoma teismo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde (b. l. 1-6) nurodė, jog prašo teismo priteisti iš Lietuvos valstybės 200 000 Lt turtinės žalos ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Paaiškino, kad jo vardu nuo 1998 m. rugpjūčio 7 d. yra registruotas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymėjo, jog 1998 m. lapkričio 21 d. jis buvo suimtas ir laikomas areštinėje, bei teigė, kad nuo to laiko „Vilkaviškio teisėsauga“ areštavo jo turtą. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad 1999 m. rugsėjo 20 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme konfiskuojant visą jo turtą, o 2004 m. sausio 22 d. nutartimi minėtu nuosprendžiu paskirta viso turto konfiskavimo bausmė, kuri nėra įvykdyta, panaikinta. Teigė, kad grįžęs iš įkalinimo įstaigos 2009 metais nerado savo turto.

Pareiškėjas, pateikdamas teismui skundą, atsakovu įvardijo Lietuvos valstybę, tačiau pačiame skunde abstrakčiai nurodė, kad atsakingi yra tie, kas areštavo ir konfiskavo jo turtą. Pabrėžė, jog pats teismas turi nustatyti, kas yra kaltas dėl jo turto sunaikinimo. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakyme (2008 m. sausio 24 d. rašte Nr. (123)-7R-732) nurodyta, kas yra kaltas dėl jo turto sunaikinimo, „ar savivaldybė, ar teisėsauga“. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija minėtame rašte, nurodžiusi 2002 metų BPK 129 straipsnio 2 ir 3 dalis, 344 straipsnį bei 1961 metų BPK 109 straipsnį (1998 m. liepos 29 d. redakcijos), pažymėjo, kad įstatymai nustato valstybės ir savivaldybių institucijoms pareigą po asmens suėmimo ir nuteisimo laisvės atėmimo bausme imtis veiksmų suimtojo ar nuteistojo turtui apsaugoti, o jeigu šios institucijos neįvykdo savo pareigų ir asmuo dėl to patiria žalos, asmuo įgyja teisę į patirtos žalos atlyginimą (b. l. 12-13).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde suformuluotus reikalavimus bei nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas aiškiai nesuformulavo skundo pagrindo, neįvardijo, kokio subjekto ir kokiais konkrečiais veiksmais jam buvo padaryta žala. Pareiškėjas aiškiai neįvardijo, kas, jo manymu, atsakingas už jo turto sunaikinimą, ar valstybė, ar savivaldybė, ar teisėsaugos institucijos. Nenurodė, kuo grindžia jam atsiradusią žalą. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokiai įrodymais įrodinės, kad jo turtas yra sunaikintas. Kaip matyti iš pareiškėjo pateikto VĮ Registrų centro 2012 m. rugpjūčio 17 d. išrašo (b. l. 24-25), turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra vis dar įregistruotas pareiškėjo vardu. Be to, pažymėtina, jog atskirajame skunde pareiškėjas dar kartą pažymėjo, jog nežino, kuri institucija pažeidė įstatymus, t. y. ar prokuratūra, ar teismas buvo davę nurodymą savivaldybei prižiūrėti pareiškėjo turtą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnis reglamentuoja atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, o CK 6.272 straipsnis nustato žalos, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo tvarką. Pareiškėjui aiškiai neįvardijus institucijos bei nenurodžius neteisėtų veiksmų, kuriais, pareiškėjo manymu, jam buvo padaryta žala, teismas negali nustatyti, kokiam teismui yra teismingas ginčas. Nesant tinkamai suformuluoto skundo dalyko ir pagrindo negalima daryti išvados, kad šiuo atveju ginčas yra teismingas administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui.

Pareiškėjo skundo argumentai, kad teismas savo iniciatyva turi aiškintis visas aplinkybes, pagrindžiančias pareiškėjo skundo reikalavimus, bei rinkti įrodymus, patvirtinančius šias aplinkybes, yra nepagrįsti. Remiantis ABTĮ nuostatomis bei minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas pats turi tinkamai suformuluoti skundo dalyką bei pagrindą. Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 4 dalimi įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.

ABTĮ 68 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad pasiruošimo bylos nagrinėjimui stadijoje teismas šalių prašymų išreikalauja įrodymus, kurių šalys negali gauti, arba išduoda liudijimą tokime įrodymams gauti. ABTĮ proceso šalims suteikia teisę tiek pasiruošimo bylos nagrinėjimui stadijoje, tiek nagrinėjant bylą teisme (iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos) teikti prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, jei šalys negali gauti ir pateikti teismui pačios (ABTĮ 53 straipsnis, 68 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 82 straipsnio 5, 6 dalys). Iš minėto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad įstatymų leidėjas nustatė procesines taisykles kaip turėtų būti pateikti į bylą įrodymai, kurių proceso šalys negali gauti pačios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1199/2010).

Tačiau, kaip jau buvo minėta, paduodant teismui skundą pareiga nurodyti aplinkybes, kurios yra skundo pagrindas ir kuriomis yra grindžiami skundo reikalavimai, tenka pareiškėjui. Tinkamai suformulavus teismui keliamus reikalavimus bei nurodant skundo pagrindą, tačiau trūkstant įrodymų ir nesant galimybės pačiam juos gauti, pareiškėjas gali kreiptis į teismą su prašymu vadovaujantis ABTĮ nustatytomis administracinio proceso taisyklėmis.

Įvertinus tai, kad pareiškėjas aiškiai nesuformulavo skundo pagrindo, neįvardijo aplinkybių, kurios pagrindžia jo keliamus reikalavimus, darytina išvada, jog administraciniam teismui paduotas pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ keliamų skundo turinio reikalavimų. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nustatyti trūkumai laikytini esminiais, o ne formaliais pareiškėjo skundo trūkumais. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paduotas skundas atitinka visus ABTĮ 23 straipsnyje skundui keliamus reikalavimus.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, jeigu skundas neatitinka minėtų ABTĮ nustatytų reikalavimų, skundo trūkumai aiškiai įvardijami nutartyje ir nustatomas terminas jiems pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, jog būdamas nešališku teismas pats savo iniciatyva negali šalinti pareiškėjo skunde esančių trūkumų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-427/2009), todėl ABTĮ nustato procedūrą, kurios metu pareiškėjui sudaroma galimybė pašalinti nustatytus skundo trūkumus. Termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas pateikto skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelia priimti pateiktą skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-550/2010).

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, visų pirma, turėtų nustatyti pareiškėjui terminą atitinkamiems trūkumams pašalinti, t. y. tinkamai suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą – juos išdėstyti procesiniame dokumente aiškiai ir nuosekliai, kad jie būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui, nurodyti įrodymus, kuriais pareiškėjas įrodinės konkrečios institucijos neteisėtais veiksmais jam padarytą žalą.

Be to, iš pareiškėjo atskirojo skundo matyti, kad jis nori, jog atskirasis skundas būtų nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 150 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas atskirąjį skundą paprastai nagrinėja rašytinio proceso tvarka. ABTĮ 148 straipsnis nustato, jog atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė prašymo nagrinėti atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka motyvų. Be to, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, todėl pareiškėjo prašymo netenkino ir išnagrinėjo atskirąjį skundą rašytinio proceso tvarka.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo K. P. atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartis naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžintinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. P. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė