2016-07-12 Nr. AB-14250-3-61-3-00934-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1383-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00934-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti jam 39 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, už tai, kad nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. kovo 9 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. kovo 9 d. pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nepaisant teisės aktų reikalavimų dėl sveikatos, higienos, klimato sąlygų, kubinės oro talpos, vėdinimo bei asmeniui tenkančio kameros ploto. Buvimo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas nurodo negalėjęs pajudėti ar pasimankštinti, jam trūko oro, dėl to dažnai skaudėjo galvą, jis blogai miegojo, tapo nervingas. Dėl šių atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 8–13) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl pažeidimų už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. kovo 9 d., tačiau savo skundą parašė tik 2015 m. vasario 3 d. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Šis sutrumpintas terminas turėtų būti taikomas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus.

Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji.

Reikalingas inventorius visą laiką išduodami į kameras. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Lukiškių TI-K nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai). Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusios kameros ploto turi būti atskirtas sienele, kuri turi būti ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio.

Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. HN 76:2010 24 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad dalis pareiškėjo nurodyto kalinimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 22 d. sprendimu (b. l. 52–58) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas remdamasis į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais nustatė, kad pareiškėjas nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. kovo 9 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 1 164,5 dienos. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 610 dienų Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Minėta pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K buvo pažeista laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. vasario 3 d., o laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2012 m. kovo 9 d. – ši pareiškėjo teisė iš esmės pažeista nebuvo.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. vasario 3 d. atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada padaryta įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Kita vertus, teismo nuomone, šioje administracinėje byloje svarbi yra ta aplinkybė, kad, nors dalį laikotarpio nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. vasario 3 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K ir buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, į teismą jis kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo paskutinės dienos, kai, remiantis byloje nustatytais duomenimis, buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.

Tai leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda ir dvasiniai išgyvenimai nėra tokie dideli. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K savo atsiliepime prašė teismo taikyti trejų metų ieškinio senatį. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, be kita ko, prašė priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. vasario 3 d., tačiau skundą dėl to teismui surašė tik 2015 m. vasario 3 d. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas per laikotarpį iki skundo teismui pateikimo būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki bylos iškėlimo siekdamas ginti savo pažeistas teises.

Įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo nepateikė ir pats pareiškėjas. Tokios aplinkybės nenustatytos ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, todėl teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas konstatavo, kad, nors pareiškėjas nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. vasario 3 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas ir netinkamomis sąlygomis, tačiau į teismą dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį kreipėsi praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Todėl skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš netinkamų kalinimo sąlygų šiuo laikotarpiu, atmesta. Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2012 m. kovo 9 d., pažymėta, kad, kaip nustatyta šioje byloje, šiuo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą iš esmės pažeista nebuvo. Tačiau šios bylos kontekste taip pat pažymėta, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014).

Įvertinus byloje esančią medžiagą, matyti, kad nedidelio 7,86 kv. m ploto kameros Nr. 89, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2012 m. kovo 9 d., plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis. Šioje kameroje minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu. Todėl konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2012 m. kovo 9 d. pareiškėjui tenkantis bendras kameros plotas, nors ir atitiko teisės aktų reikalavimus (t. y. buvo ne mažesnis nei 3,6 kv. m), tačiau, atsižvelgiant į baldais ir kitais įrenginiais užstatytą kameros plotą, pareiškėjas šiais laikotarpiais kameroje beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti.

Todėl laikyta, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2012 m. kovo 9 d. pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Tai suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada padaryta įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais. Nagrinėjamu atveju valstybė 36 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos (asmeniui realiai tenkančio asmeninės erdvės ploto), t. y.

CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 250 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteisė 250 Eur sumą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 64–67) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą ir pripažinti visiškai pagrįstu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neįvertino ir nepagrindė konkrečių teisės normų pažeidimo dėl valstybės valdžios institucijos darbuotojų neveikimo taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismas taip pat nepagrįstai patenkino atsakovo prašymą taikyti senaties terminą už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 30 iki 2012 m. kovo 9 d. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Todėl teismas turėjo vertinti žalą už visą ginčijamą laikotarpį.

2. Suimtajam (nuteistajam ) priklauso 3.6 kv. m gyvenamasis plotas, į šį plotą pastatoma lova, spinta, tualetas, spintele, kėdė, stalas. Tai reiškia, kad nebus suteikta minimali galimybė pajudėti, nebus tinkama oro kubinė talpa, oro cirkuliacijos. Dėl ko akivaizdžiai praleidus metus ir daugiau tokiomis sąlygomis sutrinka žmogaus kraujotaka, susergama įvairiomis ligomis. Kadangi Lietuva yra Europos Sąjungoje, jis turėjo teisę būti kalinamas 4 kv. m vienam asmeniui plote, atskaičius baldus. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu. EŽTT ne kartą pažymėjo, kad Konvencijos 3 straipsnis yra pažeidžiamas, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Taip pat kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia saugių sąlygų sveikatos būklei.

3. Pareiškėjas nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos dydžiu, kadangi EŽTT byloje Canali prieš Prancūziją skyrė 34 000 Lt (9 855 Eur) neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesius įkalinimo sąlygomis daug geresnėmis nei pareiškėjo byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo A. K. prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. kovo 9 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 250 Eur neturtinės žalos atlyginimo už 36 dienas, praleistas nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2012 m. kovo 9 d., t. y. laikotarpiu, kuriam netaikytina ieškinio senatis dėl žalos atlyginimo pareikšti, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikant pareiškėją netinkamomis sąlygomis, t. y. neužtikrinant teisės į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai apribojo ginčo laikotarpį ieškinio senaties terminu, nes Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, ir nepagrįstai taikė 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normą, įskaitant į šį plotą baldus, nes vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m laisvo ploto, atskaičiavus baldus, tualetą ir praustuvę. Pareiškėjo nuomone, teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją).

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (LVAT 2016 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-858/2016).

LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kalinamas asmuo kiekvieną kalinimo dieną negali nežinoti (nesuvokti) kokiomis sąlygomis (perpildytose kamerose ar ne) jis kalinamas. Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo reikalavimą (CK 1.126 str. 1 d.) ir bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai taikė ieškinio senatį. Teismas pagrįstai sprendė tik dėl pareiškėjo reikalavimo dalies už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2012 m. kovo 9 d. Pareiškėjo argumentai, esą teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimo motyvai, kuriais teismas pasisakė dėl atsakovo atstovo veiksmų (ne) teisėtumo nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. vasario 3 d., t. y. dėl laikotarpio, kurį apima 3 metų ieškinio senaties terminas, yra pertekliniai, nes teismas, nustatęs, kad yra pagrindas tenkinti atsakovo reikalavimą (CK 1.126 str.) ir taikydamas ieškinio senatį skundo reikalavimą (jo dalį, kuriai taikytina ieškinio senatis) atmeta vien šiuo pagrindu, t. y. teismas neturi nagrinėti, ar tuo laikotarpiu, dėl kurio reikalavimams pareikšti taikytina ieškinio senatis, buvo pažeistos skundą padavusio asmens teisės.

Pasisakant dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikyta ieškinio senatis, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsižvelgdamas į atsakovo nurodytus duomenis, nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2012 m. kovo 9 d.), kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Pareiškėjo argumentai, kad minimali kameros gyvenamojo ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, yra 4 kv. m, neįskaitant baldų užimamo ploto, atmestini kaip prieštaraujantys nustatytam teisiniam reguliavimui ir teismų praktikai (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį (LVAT 2016 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1016-146/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tikrinamoje byloje pirmosios instancijos teismas aplinkybes dėl minimalios kameros gyvenamojo ploto normos vertino pareiškėjo naudai. Teismas konstatavo, kad nors nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2012 m. kovo 9 d. pareiškėjui tenkantis bendras kameros plotas ir atitiko teisės aktų reikalavimus (t. y. buvo ne mažesnis nei 3,6 kv. m), tačiau, atsižvelgdamas į baldais ir kitais įrenginiais užstatytą kameros plotą, į tai, kad pareiškėjas kameroje beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, laikė, jog laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2012 m. kovo 9 d. pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgus į tai, kad apeliacinis skundas paduotas pareiškėjo, teismo padarytos išvados nekeistinos.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atitinkamą dydį vertino tam tikrų konkrečių aplinkybių visumą.

Nors pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu bei teigia, kad jam priteista suma nepagrįstai maža, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Be to, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus. EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis valstybių nacionaliniai teismai. Dėl to šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymuose bei teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste konstatuoja, kad teismo priteista suma yra adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, todėl ją pakeisti (padidinti) nėra pagrindo.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė