2017-07-28 Nr. AB-14652-3-61-3-00791-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4282-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00791-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę pagal pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–7), prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-199(107) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei L. P.“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

Pareiškėja paaiškino, kad 2016 m. gruodžio 12 d. ir 2016 m. gruodžio 14 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu įsigijo 33 proc. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų ir pradėjo verstis teisėta veikla Lietuvoje, 2016 m. gruodžio 27 d. sudarė darbo sutartį su įmone, gavusi leidimą gyventi Lietuvoje ketino pradėti dirbti. Tinkamam įmonės veiklos vykdymui privalomas pareiškėjos fizinis buvimas Lietuvoje, nes tik būdama įmonės akcininke ir darbuotoja galėtų nevaržomai tvarkyti įmonės dokumentaciją, dalyvauti įmonės valdyme bei plėtoti verslą, atlikti darbines funkcijas, todėl 2016 m. gruodžio 28 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. 2017 m. vasario 23 d. atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėja pabrėžė, jog ji 2016 m. gruodžio 28 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindas – užsiėmimas ir ketinimas užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. dirbti UAB (duomenys neskelbtini), dalyvauti įmonės valdyme, kaip pragyvenimo šaltinio įrodymą pateikė banko sąskaitos išrašą. Prie prašymo pareiškėja pridėjo UAB (duomenys neskelbtini) steigimo aktą ir įstatus, UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinius dokumentus, darbo sutartis, akcininkų sąrašus ir kitus dokumentus, kurių reikalauja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos. Buvo pateikta pareiškėjos darbo sutartis su įmone, patvirtinanti, kad pareiškėja yra ne tik įmonės akcininkė, formaliai investavusi asmenines lėšas į įmonę, bet realiai planuojanti dirbti įmonėje 8 val. per dieną, 5 darbo dienas per savaitę. Pareiškėja planavo pradėti darbą įmonėje gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi be leidimo jos darbas įmonėje negalimas. Tačiau ginčijamu sprendimu toks leidimas nebuvo išduotas.

Pareiškėjos nuomone, atsakovas netinkamai vertino ir kvalifikavo faktines bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėja teigia, kad nepagrįsta atsakovo išvada, kad nuo 2014 m. spalio 29 d. iki 2016 m. gegužės 5 d. įmonė nevykdė jokios veiklos, nes šiuo laikotarpiu įmonėje niekas nedirbo. Nuo 2013 m. balandžio 9 d. iki 2016 m. gegužės 5 d. įmonėje dirbo tik buvęs jos akcininkas G. U., kuris išvyko iš Lietuvos 2014 m. spalio 29 d., tačiau jis dirbo nuotoliniu būdu iki 2016 m. lapkričio 14 d., nuotolinis darbas priskiriamas prie darbo teisinių santykių ir yra teisėtas. Pareiškėja pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius įmonės vykdytą veiklą, gautas pajamas, todėl vien ta aplinkybė, kad įmonės darbuotojas dirbo nuotoliniu būdu, nesudaro pagrindo teigti, kad G. U. realiai nedirbo bendrovėje, o pati bendrovė negalėjo vykdyti deklaruotos veiklos.

Pareiškėja nesutiko su skundžiamo sprendimo motyvais dėl esamų įmonės darbuotojų, kad įmonės direktorė S. B. ir viena darbuotoja R. M. dirba (dirbo) kitose bendrovėse, kurių dalyviai yra užsieniečiai, siekę gauti leidimus laikinai gyventi; kad finansų konsultantų įmonėje nedirba. Paaiškino, jog aplinkybė, kad kai kurie įmonės darbuotojai dirba kitose įmonėse, kurių dalyviai irgi yra užsieniečiai, siekę gauti ar gavę leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, nekriminalizuoja nei įmonės, nei pareiškėjos. Įmonės akcijų įsigijimo momentas neturi reikšmės, kadangi pareiškėja atitinka visus Įstatymo reikalavimus leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti. Atsakovas formaliai vertino įmonės kitai bendrovei suteiktas asortimento formavimo, personalo mokymų, klientų konsultavimo bei reklamavimo paslaugas, neva pastarosios nėra finansinės paslaugos, kaip savo veiklos aprašyme deklaravo bendrovė.

Pareiškėja nurodė, kad nebuvo informuota apie rašytinę apklausą, nekalba lietuvių kalba. Pareiškėjai, atvykusiai pateikti dokumentų su atstovu, buvo tiesiog paduota anketa su klausimais ir liepta į juos atsakinėti, o pareiškėjos atstovo buvo paprašyta palikti patalpą. Pareiškėjai nebuvo leista naudotis įmonės dokumentais, telefonu, tokiu būdu sudarant kliūtis tinkamai užpildyti klausimyną. Pareiškėja pateikė teisingus atsakymus taip, kaip suprato pateiktus klausimus. Pareiškėja nesutiko su atsakovo argumentais ginčijame sprendime dėl įmonės veiklos fiktyvumo, kad virš įmonės buveinės nėra iškabos, nes teisės aktai neįpareigoja įmonės turėti iškabą. Apklausos metu visi įmonės darbuotojai patvirtino apie savo darbą įmonėje, papasakojo apie atliekamas funkcijas ir darbo pobūdį. Pareiškėja yra aiškiai įsitraukusi į įmonės veiklą. Aplinkybė, kad įmonės akcininke pareiškėja tapo prieš šešiolika dienų iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi, nepaneigia jos veiklos vykdymo realumo. Teisės aktai nenustato minimalaus buvimo akcininku laikotarpio, Įstatymas įtvirtina tik minimalaus laikotarpio reikalavimą įmonės veiklai, bet ne akcininkui. Pareiškėja siekia ne legalizuoti savo buvimą Lietuvoje, o nevaržomai ir jai patogia forma plėtoti savo verslą Lietuvoje. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad viena iš įmonės akcininkių – A. G., pateikusi prašymą dėl leidimo laikinai gyventi tuo pačiu pagrindu, pateikdama tuos pačius dokumentus, prieš keletą mėnesių gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o kitam įmonės akcininkui – R. G. – atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tais pačiais motyvais, kaip ir skundžiamame sprendime. Skirtingų asmenų prašymus atmetant tais pačiais motyvais pareiškėjai kyla abejonių, ar jos atvejis buvo individualizuotas.

Pareiškėja manė, kad atsakovas turėjo išankstinį nusiteikimą prieš visus įmonės akcininkus ir jos atvejis nebuvo nagrinėjamas.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 23–32) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėja, pateikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, deklaravo, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, yra UAB (duomenys neskelbtini) akcininkė, ketina dirbti šioje įmonėje direktoriaus pavaduotoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas įvertino aplinkybių, susijusių su UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojais, visumą. Trys Lietuvos Respublikos piliečiai (A. B., T. G. ir R. M.), kurių darbo sutartys buvo pateiktos kaip darbuotojų, kurie šioje bendrovėje dirba visą darbo laiką, buvo įdarbinti tik 2016 m. spalio 18–19 d. (t. y. vieną dieną prieš likusiems dviem įmonės akcininkams, kurie yra užsienio valstybių piliečiai, pateikiant prašymus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo). Nustatytos aplinkybės leido atsakovui daryti pagrįstą išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (iki 2016 m. gruodžio 28 d.) G. U. realiai UAB (duomenys neskelbtini) nedirbo, o pati įmonė, nesant realiai dirbančių darbuotojų (G. U. buvo vienintelis UAB (duomenys neskelbtini) įdarbintas darbuotojas iki 2016 m. gegužės 5 d.), faktinės veiklos nevykdė. Pareiškėja skunde nepaaiškino, kokias paslaugas, kokiu būdu, kokioje vietoje suteikė UAB (duomenys neskelbtini) (kurioje tuo metu dirbo tik G. U.) UAB (duomenys neskelbtini), kokiu būdu ir kur G. U. 2016 m. balandžio 18 d. (tuo metu, kai nebuvo Lietuvoje) į kasą priėmė pinigus iš UAB (duomenys neskelbtini). Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą pareiškėja privalėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad UAB (duomenys neskelbtini) vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje ne vėliau kaip nuo 2016 m. birželio 28 d. (t. y. ne mažiau kaip pastaruosius šešis mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo).

Nurodė, jog, priimant ginčijamą sprendimą, buvo įvertinti dokumentai, apibūdinantys UAB (duomenys neskelbtini) veiklą. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus apie įmonės veiklą, pažymėjo, kad pagal 2016 m. spalio 6 d. paslaugų teikimo sutartį UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigoja UAB (duomenys neskelbtini) teikti paslaugas, susijusias su maitinimu, personalo mokymus apie produktų pristatymą klientams, privačių klientų konsultavimą asortimento klausimais, degustacijų ir prezentacijų organizavimu bei derinimu, kitais maitinimo veiklos reklamavimo veiksmais – šios paslaugos nėra finansinės paslaugos, nors visuose veiklos aprašymuose, paaiškinimuose buvo nurodoma, kad įmonė vykdo tik finansines paslaugas. Esminę reikšmę turi ne tai, kad pagal įmonės įstatus įmonei nedraudžiama užsiimti su maitinimu susijusių paslaugų teikimu, o ta aplinkybė, kad nei įmonės veiklos aprašyme, nei pareiškėjos, įmonės direktorės, darbuotojų paaiškinimuose tokia veikla nebuvo nurodyta, todėl buvo nustatytas prieštaringų duomenų pateikimo faktas. Apklausos metu pareiškėja negalėjo įvardinti nė vieno darbuotojo. Prieš priimant ginčijamą sprendimą buvo nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) įdarbinta L. M. 2014 m. birželio 5 d. yra deklaravusi savo išvykimą gyventi į užsienio valstybę.

Atsakovas nurodė, jog galimybė apklausti užsienietį, pateikusį prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, įtvirtinta Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas). Užsieniečių apklausa pripažįstama kaip vienas pagrindinių būdų, metodų, leidžiančių įsitikinti užsieniečių tikslų realumu, taip pat padedančių nustatyti nelegalios migracijos grėsmę.

Pareiškėjos apklausos rezultatai vertintini kaip paviršutiniški, stokojantys konkretumo ir žinių, pareiškėja nerodė noro bendradarbiauti ir teikti išsamią informaciją atsakovui – jos pateikiami paaiškinimai būdavo atmestini, itin lakoniški ir abstraktūs, nepaaiškinantys vykdomos veiklos, konkrečiai neatsakantys į pateikiamus klausimus. Pareiškėjos apklausa buvo vykdoma (duomenys neskelbtini) kalba, kadangi pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, visi klausimai jai turėjo būti aiškūs ir suprantami, ji galėjo pateikti išsamius atsakymus.

Apklausos metu pareiškėja buvo paprašyta nurodyti įmonės, kurios akcininkė yra, pavadinimą, pareiškėja nurodė: (duomenys neskelbtini), nors kreipdamasi su prašymu siekė gauti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu UAB (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nežinojo asmenų, su kuriais kartu yra UAB (duomenys neskelbtini) bendrasavininkai bei valdo įmonę, taip pat galima teigti, kad pareiškėja nedalyvauja aktyviame įmonės valdyme, neturėjo jokios konkrečios informacijos apie įmonės darbuotojus, todėl galima pagrįstai įtarti, jog pareiškėja fiziškai niekuomet net nebuvo apsilankiusi įmonės biure, nežino, kas jame dirba, negalėjo apibūdinti, kaip atrodo pastatas, kuriame yra įmonės biuras, ir pan.

Atsakovo nuomone, pareiškėjos atsakymai į jai užduotus konkrečius klausimus apie įmonės veiklą ir jos funkcijas įmonėje, kurie yra esminiai, vertintini kaip neišsamūs bei neįrodantys pareiškėjos tikslo atvykti į Lietuvos Respubliką vykdyti teisėtą veiklą. Pareiškėja apklausos metu pati patvirtino, kad nėra įsitraukusi į UAB (duomenys neskelbtini) veiklą. Pareiškėja nenurodė jokių ekonominiais skaičiavimais pagrįstų priežasčių dėl to, kodėl verslui pasirinko būtent Lietuvą, todėl galima teigti, kad pareiškėja investavo Lietuvos Respublikoje nepasidomėjusi verslo aplinka šalyje.

Buvo nustatyta, kad pareiškėja teikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir apie savo darbą UAB (duomenys neskelbtini). Ši išvada buvo padaryta sulyginus duomenis iš pareiškėjos pateiktos 2016 m. gruodžio 27 d. darbo sutarties Nr. 8/1 su pareiškėjos pateiktais atsakymais apie jos darbą įmonėje apklausos metu.

Pabrėžė, jog prieštaringi duomenys nustatyti ir dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, nes kreipdamasi su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi ji nurodė, kad jos būsimas adresas Lietuvoje: (duomenys neskelbtini), Vilnius, tačiau apklausos metu negalėjo įvardinti gyvenamosios vietos adreso.

Pareiškėjos argumentai, kad jai yra trukdoma dalyvauti įmonės valdyme bei plėtoti verslą, yra vertintini ypač kritiškai, nes iš pareiškėjos apklausos metu surinktų duomenų yra žinoma, kad pareiškėja ne tik nėra pradėjusi vykdyti teisėtos veiklos UAB (duomenys neskelbtini), tačiau nėra pakankamai susipažinusi su UAB (duomenys neskelbtini) veikla, neturėjo atsakymų į elementarius su įmonės veikla susijusius klausimus.

Atsakovo vertinimu, pareiškėja kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo būtent teisėtos veiklos pagrindu, t. y. ji atvyksta į Lietuvos Respubliką, kad galėtų nuolat ir efektyviai valdyti UAB (duomenys neskelbtini), prižiūrėti įmonėje vykstančius procesus, ieškoti verslo partnerių, priimti sprendimus įmonės vardu ir pan., todėl manytina, kad atvykstančio gyventi akcininko žinios apie įmonę turi būti pakankamai detalios, prilygti įmonės vadovo žinioms. Tokios aplinkybės kaip pareiškėjos negalėjimas nurodyti pagrindinių klientų, detalizuoti įmonės vykdomos veiklos, motyvuoti, kodėl pareiškėja nusprendė verslu užsiimti būtent Lietuvoje buvo įvertintos surinktų duomenų visumoje. Priimant ginčijamą sprendimą esminę reikšmę turėjo ne ta aplinkybė, kad pareiškėja neatsakė, į kurį nors vieną konkretų klausimą, atmintinai nežinojo tikslių skaičių, tačiau neturėjo duomenų apie klausiamus apytikslius finansinius duomenis, nežinojo minėtų dydžių iš viso, išsamiai neatsakė į daugelį esminių klausimų, susijusių su įmonės veikla ir jos deklaruotais tikslais. Pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka būtent pareiškėjui. Migracijos departamentas sudarė tinkamas sąlygas pareiškėjai įrodyti ketinimų tikrumą ir įmonės veiklos vykdymą, tačiau pareiškėja neįrodė, kad jos deklaruojamas tikslas (gyventi Lietuvos Respublikoje ir vykdyti teisėtą veiklą UAB (duomenys neskelbtini)) yra realus ir atitinkantis tikrovę. Migracijos departamentas, įvertinęs aplinkybių visumą, nustatė, kad pareiškėja siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo tikslą. Sprendimas priimtas ir tuo pagrindu, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.

Nurodė, jog kiekvieno užsieniečio prašymas yra nagrinėjamas individualiai. Pareiškėjos ir kito akcininko atvejai negali būti tapatinami, nes pareiškėjos atveju buvo atlikta jos apklausa, kurios rezultatų įvertinimas individualizuoja priimamą sprendimą. Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad jį priimant buvo įvertinti pateikti dokumentai ir pareiškėjos pateikti paaiškinimai apklausos metu.

Buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės. Skundo teiginių, kad pareiškėja yra įsitraukusi į įmonės veiklą, nepatvirtina nei pateikti dokumentai, nei pareiškėjos asmeniškai duoti paaiškinimai apklausos metu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu (II t., b. l. 1–9) pareiškėjos L. P. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nustatė, kad pareiškėja yra viena iš UAB (duomenys neskelbtini) akcininkų, turinti 33,33 proc. akcijų, įmonė registruota 2013 m. kovo 12 d., teikia finansines paslaugas. Įmonė iki 2016 m. gegužės 5 d. negalėjo vykdyti veiklos, nes joje nebuvo darbuotojų, finansinių konsultantų įmonėje nėra. Du įmonės darbuotojai dirba (dirbo) ir kitose bendrovėse, kurių dalyviai yra užsieniečiai, siekiantys gauti leidimus laikinai gyventi. Įmonės veiklos adresu iškabos apie įmonę nėra. Iš pareiškėjos apklausos atsakovas nustatė, kad jos žinios apie įmonės veiklą, darbuotojus menkos ir paviršutiniškos, pareiškėja nežinojo įmonės pavadinimo, nurodė pavadinimą (duomenys neskelbtini), nežinojo kitų akcininkų, todėl atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėja nėra įsitraukusi į įmonės valdymą, t. y. šiuo metu užsienietė teisėta veikla Lietuvos Respublikoje neužsiima, nepriima jokių sprendimų dėl įmonės veiklos, tai reiškia, kad duomenys, kuriuos ji pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėja siekė formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, todėl jos pateikti duomenys neatitinka deklaruojamų tikslų. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šios užsienietės nelegalios migracijos grėsmė; pareiškėja neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Atsakovas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi.

Vertindamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalimi, 35 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi.

Teismas sprendė, jog pareiškėja, teikdama prašymą gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėja UAB (duomenys neskelbtini) veiklos aprašyme nurodė, kad įmonė teikia atstovavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje bei VĮ Registrų centre paslaugas juridiniams asmenims, teikdama, keisdama, tikslindama ir pildydama klientų duomenis įvardintų institucijų duomenų bazėse, taip pat teikia kitas panašaus pobūdžio administracines, smulkias buhalterines paslaugas. Tačiau Migracijos valdybos atlikto patikrinimo metu nustatytos aplinkybės paneigia šias atsakovui deklaruotas aplinkybes. Iš įmonės direktorės S. B. 2017 m. sausio 24 d. Migracijos valdybai pateikto paaiškinimo matyti, kad įmonė teikia konsultacines paslaugas užsieniečiams, kaip Lietuvoje atidaryti įmones, apie Lietuvos mokesčių sistemą. Iš Migracijos valdybos specialistės N. G. 2017 m. vasario 3 d. tarnybinio pranešimo, UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų A. B. 2017 m. sausio 25 d. ir R. M. 2017 m. sausio 31 d. paaiškinimų, pateiktų Migracijos valdybai matyti, kad minėti darbuotojai dirba pardavimų vadybininkais, atsakingi už klientų paiešką. Kitas pardavimų vadybininkas T. G. nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. vasario 24 d. išleistas nemokamų atostogų, nes išvyko į (duomenys neskelbtini). Nuo 2017 m. sausio 13 d. į apskaitininkės pareigas visai darbo dienai priimta I. G., Migracijos valdyba nustatė, kad ji atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Atsakovas nustatė, kad dar viena įmonės darbuotoja – L. M. – yra deklaravusi savo išvykimą iš Lietuvos 2014 m. birželio 5 d., šios aplinkybės pareiškėja nepaneigė. Taigi iš nustatytų aplinkybių neaišku, kurie darbuotojai teikė pareiškėjos deklaruojamas paslaugas, kadangi pardavimo vadybininkai buvo atsakingi tik už klientų paiešką, o apskaitininkės darbo pobūdis susijęs su įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymu. Migracijos valdybos specialistė 2017 m. sausio 24 d., nuvykusi įmonės veiklos adresu, darbo vietoje rado tik direktorę S. B., deklaruota įmonės buveinės ir darbo vieta buvo nepažymėta iškaba su įmonės pavadinimu ar bent teikiamų paslaugų apibūdinimu.

Teismas akcentavo, jog atsakovas nustatė, kad įmonėje dirbantys darbuotojai dirba ir kitose įmonėse, kurių akcininkai siekia gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, kad UAB (duomenys neskelbtini) buvo sudariusi sutartį su UAB (duomenys neskelbtini) teikti paslaugas, susijusias su maitinimu, nors buvo deklaruojama, kad UAB (duomenys neskelbtini) teikia finansinio pobūdžio paslaugas. Teismo vertinimu, visų šių aplinkybių visuma sudaro pagrįstą pagrindą abejoti, ar įmonė iš tiesų užsiima pareiškėjos deklaruota veikla. Nors pareiškėja pateikė įmonės išrašytų sąskaitų-faktūrų, kasos pajamų orderių kopijas, kurios turėtų patvirtinti paslaugų teikimą, šie dokumentai nepaneigia prieštaringų faktų apie įmonės veiklą ir pagrįstų abejonių dėl atsakovui teiktos informacijos tikrumo.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, yra UAB (duomenys neskelbtini) akcininkė, pateikė darbo sutartį, iš kurios matyti, kad po leidimo laikinai gyventi gavimo ketino dirbti įmonėje direktoriaus pavaduotoja po 8 val. per dieną, 5 dienas per savaitę. Tuo tarpu 2016 m. gruodžio 28 d. apklausos lape pareiškėja nurodė neteisingą įmonės, kurios akcininkė yra, pavadinimą, negalėjo įvardyti kitų įmonės akcininkų, darbuotojų. Pareiškėja dėl būsimų darbo pareigų įmonėje nurodė, kad planuoja būti darbo ir klientų pritraukimo vadybininke (informacija nesutampa su darbo sutarties duomenimis), teigė, kad įmonė veikia nuo 2015 m. (pagal Juridinių asmenų registro duomenis įmonė įsteigta 2013 m. kovo 12 d.), negalėjo įvardinti net apytikslių įmonės veiklos rodiklių. Pareiškėja įmonės akcininke tapo sudarydama akcijų pirkimo–pardavimo sutartis 2016 m. gruodžio 12 ir 14 d., o su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi kreipėsi jau 2016 m. gruodžio 28 d. Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėja turi reikalingą jos darbui UAB (duomenys neskelbtini) darbo patirtį, yra įgijusi (duomenys neskelbtini) bakalauro išsilavinimą, tačiau iš 2016 m. gruodžio 28 d. pareiškėjos prašymo matyti, kad pareiškėja nurodė baigusi (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2016 m. gruodžio 28 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė būsimą adresą Lietuvoje: (duomenys neskelbtini), Vilnius, o apklausos metu paaiškino, kad po persikraustymo planuoja išsinuomoti butą. Atitinkamai, teismas sprendė, jog pareiškėjos prašyme ir apklausos metu pateikti duomenys yra prieštaringi, ji nėra įsitraukusi į įmonės veiklą ir valdymą.

Teismas, vertinamas pareiškėjos teiginius, kad apklausos metu jai nebuvo leista naudotis dokumentais, ji nekalba lietuvių kalba, jos atstovo buvo paprašyta išeiti iš patalpos, apklausos metu ji neprivalėjo pateikti tikslių duomenų apie įmonę, nurodė, jog apklausos lapai pareiškėjai buvo pateikti (duomenys neskelbtini) kalba, ji juos užpildė (duomenys neskelbtini) kalba. Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, todėl ji supranta ir moka (duomenys neskelbtini) kalbą, be to, pati apklausos metu nurodė, kad su klientais ketina bendrauti (duomenys neskelbtini) kalba, todėl pripažintina, kad pareiškėja galėjo išsamiai ir teisingai suprasti jai apklausos metu užduotus klausimus ir pateikti išsamius atsakymus į juos, atstovo nedalyvavimas apklausos metu negalėjo sutrukdyti pareiškėjai pateikti išsamius atsakymus į jai užduodamus klausimus. Pareiškėjos apklausa nedalyvaujant jos atstovui leido atsakovui gauti objektyvesnius atsakymus į klausimus, nustatyti tikruosius leidimo laikinai gyventi gavimo tikslus. Teismas akcentavo, jog Įstatymo nuostatos suteikia atsakovo atstovams ne tik teisę, bet ir pareigą vertinti užsieniečio pateikiamus atsakymus sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, o užsieniečio pateikiami atsakymai turi būti vertinami kitų surinktų dokumentų ir informacijos kontekste. Nagrinėjamu atveju teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad pareiškėjos apklausos atsakymų vertinimas priimant sprendimą buvo subjektyvus ar tendencingas. Pareiškėjos pateikti atsakymai į apklausos metu užduotus klausimus yra abstraktūs, kai kurie akivaizdžiai neatitinka jos pateiktų dokumentų turinio, matyti, kad iš pareiškėjos nebuvo reikalaujama pateikti itin išsamių ar detalių atsakymų, tačiau ji negalėjo atsakyti į esminius, su įmonės veikla susijusius klausimus, netgi nurodė neteisingą įmonės, kurios akcininke tapo, pavadinimą. Tai, kad priimant sprendimą buvo atlikta pareiškėjos apklausa, leidžia daryti išvadą, kad buvo siekiama nustatyti objektyvias aplinkybes, patikrinti informaciją, tiesiogiai susijusią su pareiškėja ir būtiną pagrįstam ir objektyviam sprendimo priėmimui. Todėl teismas atmetė pareiškėjos skundo teiginius dėl to, kad sprendimas nėra individualizuotas.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, jog pareiškėja neužsiėmė ir neketino užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos tikslo bei sąlygų, sąžiningo jos siekio dirbti UAB (duomenys neskelbtini). Pareiškėja neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Pareiškėja UAB (duomenys neskelbtini) akcininke tapo formaliai, atsakovui pateikė dokumentus, formaliai atitinkančius Įstatymo reikalavimus, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė ir pareiškėjos atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir šiuo pagrindu pagrįstai atsisakė jai išduoti leidimą laikinai gyventi.

Teismas pabrėžė, jog iš pareiškėjos apklausos duomenų matyti, kad dėl įmonės valdymo sprendimus iš esmės priima ir reikalus tvarko direktorius ir buhalteris, pareiškėja kaip akcininkė įmonės valdyme ir kontrolėje aktyviai nedalyvauja. Skunde pareiškėja pati teigia, kad buvusiam direktoriui G. U. dalyvauti įmonės valdyme buvimas užsienio valstybėje netrukdė. Užsieniečiai, nesantys nuolatiniais aktyviais bendrovės dalyviais, savo, kaip akcininko funkcijas gali vykdyti per įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu, todėl pareiškėja savo, kaip akcininko, teises turi galimybę įgyvendinti ir negyvendama Lietuvos Respublikoje.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir naikinti jo nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėja L. P. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 12–17) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisinį reglamentavimą, neįvertino esminę reikšmę bylai turinčių aplinkybių. Pareiškėja prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindas – užsiėmimas ir ketinimas užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. darbuotis UAB (duomenys neskelbtini), dalyvauti įmonės valdyme. Prie prašymo pareiškėja pridėjo darbo sutartį su įmone, patvirtinančią, kad pareiškėja yra ne tik įmonės akcininkė, bet realiai planuoja dirbti įmonėje. Pareiškėja planavo pradėti darbą įmonėje gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi be leidimo jos darbas įmonėje negalimas. Nurodo, jog pareiškėjos lūkesčiai ir planai, susiję su verslo plėtojimu Lietuvoje gavus leidimą laikinai gyventi, buvo teisėti ir pagrįsti, kadangi užsienietė, kreipimosi į atsakovą dienai, buvo įvykdžiusi visas pareigas ir atitiko visus Įstatymo reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti. Vizos pagrindu pareiškėja gali būti Lietuvoje iki 90 dienų per 180 dienų laikotarpį, kas darbą įmonėje darė neįmanomu, apribojo pareiškėjos galimybes visapusiškai prisidėti prie verslo plėtojimo. Pareiškėja, įsigydama įmonės akcijas, planavo, kad galės asmeniškai prisidėti prie verslo vystymo kaip darbuotoja nuosavoje įmonėje, tačiau ši jos subjektinė teisė atsakovo buvo nepagrįstai suvaržyta.

2. Byloje pateikti įrodymai paneigia pirmosios instancijos teismo motyvus, kad yra neaišku, kas teikė paslaugas įmonės klientams. Pareiškėjos teigimu, aplinkybės dėl UAB (duomenys neskelbtini) akcijų įsigijimo dienos neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi Įstatymas nenustato minimalaus laiko tarpo kada akcininkas gali kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo po akcijų įsigijimo, Įstatymas reikalavimus kelia tik įmonės veiklos vykdymo laikotarpiui.

3. UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai buvo apklausti, visi patvirtino apie savo darbą įmonėje, papasakojo apie atliekamas funkcijas, darbo pobūdį, teikiamas paslaugas ir pirmosios instancijos teismas šių paaiškinimų nevertino.

4. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad pareiškėja nežino realios UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, nepagrįsti. Atsakovas šių aplinkybių nesitikslino, nors tokią pareigą. Pareiškėja iš anksto negali numatyti, kokių duomenų atsakovui trūksta, o atsakovas jos apie tai neinformavo, nepaprašė papildomų įrodymų ir pats nesikreipė, kad jų gautų, o formaliai kvalifikavo esamą situaciją pagal išankstinį neigiamą nusistatymą dėl bylos baigties. Tai, kad pareiškėja atmintinai nežino tikslių skaičių ar kitos dokumentuose esančios informacijos, nepagrindžia jos teisėtos veiklos nevykdymo ar neįsitraukimo į įmonės veiklą.

5. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjos argumentų dėl apklausos vykdymo. Atsakovo patalpa, kurioje vyko pareiškėjos apklausa, yra filmuojama, todėl, esant poreikiui tiek apklausą, tiek atsakovo atstovo elgesį jos metu, galima įvertinti. Pirmosios instancijos teismui buvo nurodyta, kad pateikti klausimai (duomenys neskelbtini) ir lietuvių kalba skiriasi – lietuviškai klausiama, kokio dydžio yra pridėtinės vertės mokestis, rusiškai – koks yra pelno mokestis. Tai parodo, kad teisingai atsakyti į neteisingai suformuotus klausimus pareiškėja neturėjo galimybės, be to, klausimai buvo abstraktūs, netikslūs.

6. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl darbo funkcijų sutampa, tai, kad ji netiksliai įvardijo pareigas – esmės nekeičia. Teikdama prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėja nurodė kontaktus viešbučio, kuriame gyvena, o apklausos metu nurodė, kad planuoja nuomotis butą. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino kaip prieštaringas, nors prieštaringumo nėra. Pareiškėja negalėjo kreipimosi į atsakovą metu nurodyti adresą buto, kurį tik galimai nuomosis ateityje.

7. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė sprendimo dalies dėl administracinio akto individualizavimo. Pareiškėjos atžvilgiu priimtas administracinis aktas yra analogiškas kaip kito įmonės akcininko R. G. atžvilgiu priimtas sprendimas, motyvai yra identiški. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas atliko apklausas, administracinių aktų neindividualizuoja.

8. Ginčijamu sprendimu atsakovas pažeidė pareiškėjos subjektines teises nevaržomai, bendra tvarka su kitais užsieniečiais plėtoti ir vykdyti savo verslą, dirbti savo įmonėje.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 21–27) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Tai, jog pareiškėja atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje reglamentuotus reikalavimus, nereiškia, kad leidimas laikinai gyventi turi būti automatiškai išduotas. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas ar keičiamas, jeigu yra bent vienas iš Įstatymo 40 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų, užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas leidimo gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių leidimas gyventi užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas. Pareiškėjos atveju buvo nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodyti pagrindai, dėl kurių užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą gyventi: nustatyta, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė (35 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Taigi pareiškėjos teiginys, kad jos, kaip darbuotojos, subjektinė teisė buvo nepagrįstai suvaržyta, vertintinas kritiškai.

2. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą pareiškėja privalėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad UAB (duomenys neskelbtini) vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje ne vėliau kaip nuo 2016 m. birželio 28 d. (t. y. ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo). Išskyrus 2016 m. balandžio 18 d. UAB (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderį ir sąskaitą-faktūrą, kuriuos pasirašė G. U., ir 2016 m. gegužės 16 d. kasos pajamų orderį, visi kiti pateikti dokumentai, susiję su įmonės veikla, sudaryti 2016 m. birželio 30 d. ir vėliau. Pagal Sodros duomenis G. U. darbo užmokestis 2015 m. birželio 1 d. – 2016 m. lapkričio 1 d. tesudarė 2–4 Eur per mėnesį, todėl nėra rimto pagrindo teigti, kad G. U., UAB (duomenys neskelbtini) dirbdamas vienas ir dar nuotoliniu būdu, kaip teigia pareiškėja, būtų faktiškai galėjęs teikti paslaugas, išrašinėti sąskaitas. Šios aplinkybės buvo įvertintos kartu su pareiškėjos apklausos metu pateiktais paaiškinimais ir kitais bylos duomenimis bei leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie įmonės veiklą. Be to, Migracijos departamentui priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinti dokumentai, apibūdinantys UAB (duomenys neskelbtini) veiklą.

3. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pateikti dokumentai apie įmonės veiklą yra prieštaringi, o abejonės dėl Migracijos departamentui pateiktos informacijos tikrumo yra pagrįstos. Migracijos departamento vertinimu, apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl to, kad paslaugas UAB (duomenys neskelbtini) teikė viena iš įmonės akcininkių A. G., o vadybininkai apie tokio pobūdžio paslaugas neturi ir negali žinoti, nepaneigia ginčijamų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėja nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepaaiškino aplinkybės, kodėl ji pati, atsakydama į aiškų ir konkretų klausimą apie įmonės veiklą, nenurodė šios informacijos. Pareiškėjos atveju, aplinkybė, kad nei įmonės veiklos aprašyme (kuris buvo teiktas du kartus), nei pačios pareiškėjos, įmonės direktorės, darbuotojų paaiškinimuose tokia veikla nebuvo nurodyta, rodo, kad minėti asmenys (taip pat ir pareiškėja) nežino realios įmonės veiklos arba kelia pagristas abejones dėl pateiktos sutarties su UAB(duomenys neskelbtini) įrodomosios reikšmės. Migracijos departamentas sudarė tinkamas sąlygas pareiškėjai įrodyti ketinimų tikrumą, tačiau pareiškėja neįrodė, kad jos deklaruojamas tikslas (gyventi Lietuvos Respublikoje ir vykdyti teisėtą veiklą ir dirbti UAB (duomenys neskelbtini) yra realus ir atitinkantis tikrovę.

4. Priimant ginčijamą sprendimą esminę reikšmę turėjo ne ta aplinkybė, kad pareiškėja neatsakė į kurį nors vieną konkretų klausimą, atmintinai nežinojo tikslių skaičių, bet ta aplinkybė, kad, priešingai nei teigia pareiškėja, ji išsamiai neatsakė į daugelį esminių klausimų, susijusių su įmonės veikla ir jos deklaruotais tikslais. Pareiškėja net savo įmonės pavadinimą (UAB (duomenys neskelbtini)) nurodė neteisingai, neteisingai atsakė į klausimus apie įmonės akcininkus, darbuotojus ir daugelį kitų. Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėja nėra įsitraukusi į UAB (duomenys neskelbtini) valdymą ir veiklą. Atsakovas šiuo aspektu taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3352-624/2017 pateiktais išaiškinimais.

5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja galėjo išsamiai ir teisingai suprasti jai apklausos metu užduotus klausimus – apklausos lapai (klausimai raštu) pareiškėjai buvo pateikti (duomenys neskelbtini) kalba, ji juos užpildė (duomenys neskelbtini) kalba, pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, o kaip pati nurodė atsakydama į 15 klausimą – moka (duomenys neskelbtini) kalbą. Taip pat atmestini teiginiai dėl apklausos iškraipymo, kadangi buvo vertinami pačios pareiškėjos asmeniškai raštu pateikti atsakymai jai suprantama (duomenys neskelbtini) kalba. Migracijos departamentas yra suteikęs galimybę apklausos metu pateikti papildomus paaiškinimus ir įrodyti savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, savo veiklą UAB (duomenys neskelbtini).

6. Nors teisės aktai ir nereglamentuoja laikotarpio, kurį turėtų iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo būti akcininku, ar kada turėtų būti įdarbinti trys darbuotojai, tačiau tokios aplinkybės, jog pareiškėja 2016 m. rugsėjo 26 d. ir 2016 m. spalio 7 d. įsigijo įmonės akcijas, o trys darbuotojai įmonėje buvo įdarbinti tik vieną dieną prieš ar prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo dieną, pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai įvertintos žvelgiant į duomenų visumą.

7. Rengiant įmonės akcininkės apklausą buvo siekiama surinkti visapusišką informaciją apie akcininkės žinias, jos veiklą įmonėje, suteikti jai teisę pateikti išsamius paaiškinimus ir galiausiai Migracijos departamentui padaryti motyvuotą išvadą, ar akcininkės tikrasis siekis yra vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, ar ji pateikė tikrovę atitinkančius duomenis. Pareiškėja pateikia dokumentus kreipdamasi su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, todėl būtų visiškai netikslinga ir iškreiptų apklausos esmę tai, jei užsienietė apklausos metu galėtų naudotis dokumentais ar specialiai apklausai pasiruošta medžiaga. Dokumentuose nurodytos informacijos perrašymas apklausos metu yra netikslingas. Migracijos departamentą domina surinkti pačios užsienietės visapusiškus paaiškinimus, įvertinti jos kaip akcininkės veiklą įmonėje.

8. Migracijos departamento sprendimas priimtas ir tuo pagrindu, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Aplinkybė, kad pareiškėja yra UAB (duomenys neskelbtini) akcininkė bei buvo sudariusi darbo sutartį, savaime nepaneigia pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmės – surinktų duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėja teikė prieštaringus ir tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagristos.

9. Užsieniečiai, kurie kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, turi ne tik teises, bet ir pareigas, kurias privalo vykdyti (tarp jų – teikti Migracijos departamentui tikrovę atitinkančius duomenis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės. Be to, apeliacinio skundo teiginių dėl verslo vystymo ir ketinimų dirbti nepatvirtina nei pateikti dokumentai, nei pareiškėjos asmeniškai duoti paaiškinimai apklausos metu. Įvertinus surinktus duomenis, darytina išvada, kad pareiškėja kaip akcininkė įmonės valdyme ir kontrolėje aktyviai nedalyvauja, nežino svarbiausios informacijos apie įmonę, todėl yra rimtas pagrindas teigti, kad pareiškėja neketino ir dirbti įmonės direktoriaus pavaduotoja, kadangi nėra pasirengusi atsakyti į esminius su įmonės veikla susijusius klausimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-199(107) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei L. P.“ teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo teisės aktu atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną reguliavimą teisėjų kolegija tokiam vertinimui pritaria iš dalies.

Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pareiškėja išreiškė pageidavimą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau nepateikė motyvų, kodėl apeliacinės instancijos teisme byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios. Nesant pagrindo taikyti išimtį iš nustatytos bendrosios taisyklės, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos. Įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis: 1) yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo; 2) yra šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.

Atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai įtvirtinti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje. Atsakovas ginčijamame sprendime rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais: duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi (35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (35 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016). Pažymėtina ir tai, kad LVAT praktikoje panašaus pobūdžio bylose laikomasi pozicijos, kad, jog būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie įmonės realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016; 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3398-858/2017). Tokia pati pareiga pateikti visą reikiamą informaciją taikytina ir pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo išdavimo jį grindžiant Įstatymo 45 straipsnio pagrindais.

Kiek tai susiję su Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai), ginčijamame sprendime atsakovas kaip tikrovės neatitinkančius duomenis nurodė paviršutiniškas pareiškėjos žinias apie UAB (duomenys neskelbtini), jos valdymą, veiklą, darbuotojus, ir konstatavo, kad pareiškėjos pateikti duomenys neatitinka jos deklaruojamų tikslų, „t. y. neatitinka tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos)“. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, šiuo aspektu vertindamas atsakovo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, iš esmės vertino UAB (duomenys neskelbtini) veiklos realumą, nors atsakovas šiuo argumentu ginčijamame sprendime nesirėmė, taip pat pažymėjo, kad pareiškėja nurodė neteisingą įmonės pavadinimą, negalėjo įvardinti tam tikros elementarios informacijos apie šią įmonę, ir padarė išvadą, kad pareiškėjos prašyme ir apklausos metu pateikti duomenys yra prieštaringi, ji nėra įsitraukusi į įmonės veiklą ir valdymą, todėl atsakovas pagrįstai rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta nuostata dėl neteisingų duomenų pateikimo, kaip pagrindo atsisakyti išduoti leidimą gyventi, turi būti aiškinama kaip reiškianti, jog šiuo atveju turi būti įmanoma objektyviai patikrinti, ar pareiškėjos pateikti duomenys (konkrečios faktinės aplinkybės, pavyzdžiui, vardas ir pavardė, išsilavinimas, informacija apie teistumą ir pan.) atitinka tikrovę. Vien aplinkybė, kad pareiškėjos žinios apie įmonę, jos veiklą yra paviršutiniškos, savaime nereiškia, kad šie duomenys neatitinka tikrovės, jie tik parodo pareiškėjos turimos informacijos kiekį ar kokybę. Kiek tai susiję su pareiškėjos pateiktos informacijos vertinimu deklaruotų tikslų požiūriu, toks vertinimas, pareiškėjai prašant leidimo pirmą kartą, gali būti tik perspektyvinis, t. y. atsakovas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus paaiškinimus, gali daryti daugiau ar mažiau pagrįstą prielaidą, ar toks tikslas bus realizuotas ateityje. Taigi šiuo požiūriu nėra pagrindo teigti, jog tam tikros informacijos vertinimas deklaruotų tikslų požiūriu gali būti traktuojamas kaip neteisingų duomenų pateikimas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto požiūriu. Atsižvelgdama į šiuos argumentus ir ginčijamame sprendime nurodytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje vertinamu atveju atsakovas nepagrįstai rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Kiek tai susiję su Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto (yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė) taikymu byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija pažymi, kad nelegalios grėsmės vertinimas gali būti siejamas, be kita ko, ir su pareiškėjo deklaruotų atvykimo tikslų vertinimu, t. y. jų realumu, pagrįstumu. Šiuo aspektu būtina įvertinti, kokiu pagrindu, dėl kokio tikslo, užsienietis siekia atvykti į Lietuvos Respubliką, ir, jo pateiktos bei atsakovo surinktos informacijos pagrindu spręsti, ar tokia informacija leidžia daryti išvadą, jog nėra nelegalios migracijos grėsmės. Šiuo aspektu dėmesys be kita ko atkreiptinas į Lietuvos migracijos politikos gaires, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (2016 m. gegužės 1 d. redakcija), kurios, be kita ko, nustato, jog Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje, o siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybių (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (22.3.3 punktas).

Šiuo aspektu sutiktina su atsakovo pozicija, jog įtvirtindamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas įstatymų leidėjas siekė sudaryti prielaidas aktyviai dalyvauti nuolat valdant, kontroliuojant ir stebint įmonę, t. y. sudaryti prielaidas užsieniečiams vykdyti realią ūkinę veiklą ir taip prisidėti prie Lietuvos ekonomikos plėtros.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ketina užsiimti teisėta ūkine veikla Lietuvos Respublikoje (t. I, b.l. 33-40). Vis dėlto įvertinusi pareiškėjos pateiktus dokumentus, apklausų rezultatus ir jos paaiškinimus, argumentus išdėstytus proceso dokumentuose, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjos žinios apie įmonę, jos darbuotojus, veiklą itin paviršutiniškos, ji nėra įsitraukusi į įmonės veiklą, pareiškėja nepagrindė, kaip ji prisidėtų prie bendrovės veiklos plėtros, koks būtų jos realus vaidmuo ir indėlis į bendrovės veiklą. Nors 2016 m. gruodžio 28 d. apklausos lape nurodyta, jog pareiškėja planuoja būti darbo ir klientų pritraukimo vadybininke (t. I, b.l. 132), byloje esančioje 2016 m. gruodžio 27 d. UAB (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjos darbo sutartyje nurodyta, kad jos pareigos – direktoriaus pavaduotoja (t. I, b.l. 151). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėja tik formaliai siekė atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ji nepagrindė, kad realiai prisidės prie įmonės plėtros. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjos pozicija nėra visiškai nuosekli. Nors skunde pirmosios instancijos teismui ji teigė, kad įmonės akcininkas G. U. nuotoliniu būdu įmonėje sėkmingai dirbo apie du metus, pareiškėja, nenurodydama koks konkrečiai bus indėlis į įmonės plėtrą, nepaaiškindama, kodėl jos buvimas Lietuvos Respublikoje būtinas, nurodo, kad atsakovas nepagrįstai suvaržė jos galimybę vykdyti ūkinę veiklą.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl pareiškėjos apklausos atlikimo aplinkybių. Aprašo 84.2 įtvirtina atsakovo teisę organizuoti užsieniečio apklausą raštu ar pareikalauti pateikti dokumentus. Iš byloje esančių apklausos lapų matyti, kad pareiškėjai buvo užduodami elementarūs klausimai, susiję su įmonės kasdiene veikla. Šiuo atveju apklausos tikslas ir buvo įvertinti, kiek pareiškėja buvo įsigilinusi į įmonės veiklą, kaip ji ruošiasi prisidėti prie jos plėtros. Nors pareiškėja nurodo, kad atliekant apklausą buvo sukelta stresinė situacija, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje vertinamos visos faktinės aplinkybės, įskaitant ir paaiškinimus, pateiktus teismo proceso metu. Pareiškėja nurodo, kad apklausos formoje skyrėsi klausimai lietuvių ir (duomenys neskelbtini) kalba. Teisėjų kolegija sutinka, kad tokia praktika yra ydinga, tačiau byloje vertinamu atveju skyrėsi vienas klausimas (t. I, b.l. 128), pareiškėja į šį klausimą (duomenys neskelbtini) kalba atsakyti negalėjo. Todėl darytina išvada, kad šis apklausos trūkumas įtakos galutiniam sprendimui byloje vertinamu atveju įtakos neturėjo.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, jog ginčijamas sprendimas yra pakankamai individualizuotas. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčijamo sprendimo motyvai yra analogiški kito fizinio asmens atžvilgiu priimto sprendimo motyvams, tai savaime nereiškia, kad ginčijamas sprendimas nėra individualizuotas ar nemotyvuotas. Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad jis priimtas įvertinus būtent su pareiškėjos pateiktu prašymu susijusius duomenis ir dokumentus, šie duomenys, dokumentai, įskaitant pareiškėjos apklausos turinį, įvertinti galiojančių teisės normų požiūriu. Taigi šiuo atžvilgiu nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas