2015-12-15 Nr. BB-5179-1-20-9-00827-2013-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-529-895/2015

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00827-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.5.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ž. K., A. K. ir jų gynėjo advokato Vidmanto Žiemelio kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu Ž. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Taip pat jis nuteistas pagal 222 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 100 MGL ((13 000 Lt) 3765 Eur)) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, bausmės subendrintos taikant visiško bausmių sudėjimo principą, ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio vykdymo pradžios neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir 100 MGL ((13 000 Lt) 3765 Eur)) dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta dvejų metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio vykdymo pradžios neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nutartimi nuteistųjų Ž. K. ir A. K. gynėjo advokato R. Aikevičiaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ž. K. ir A. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad nuo 2008 m. sausio 14 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. Ž. K., būdamas UAB „O“ direktoriumi, o A. K. – būdamas UAB „O“ komercijos direktoriumi, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule, sukčiaujant Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) apskaičiavime ir sumokėjime panaikinti turtinę prievolę – PVM sumokėjimą Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, A. K. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku surašius šiuos tikrovės neatitinkančius dokumentus: 1) 2008 m. sausio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 08/01-14 tarp UAB „O“ ir įmonės „P“ (lietuviškai – ribotos atsakomybės bendrovė (RAB), rusiškai – OOO), reg. Leninskij pr. 176, Sankt Peterburgas, Rusijos Federacijoje, pagal kurią tariamai UAB „O“ įsipareigoja parduoti automobilių detales Rusijos įmonei „P“, o pastaroji – laiku atsiskaityti, nors realiai jokių prekių minėtai Rusijos įmonei parduoti nesiruošė; 2) 2008 m. sausio 14 d. priedą Nr. 1 prie sutarties Nr. 08/01-14, kuriame nurodyta, kad Rusijos įmonei neva atstovaus įgaliotas asmuo – I. S., šiuos žinomai jam suklastotus dokumentus A. K. patvirtinus savo parašais, t. y. pasirašius ir už save, ir už įmonės „P“ vadovą I. B. G., suklastojant jo parašą, Ž. K. nurodė apie daromą nusikaltimą – sukčiavimą – nieko nežinančiai vyr. buhalterei I. K. minėtų suklastotų dokumentų pagrindu įforminti automobilių atsarginių detalių pardavimą Rusijos įmonei „P“. I. K. įvykdžius direktoriaus Ž. K. nurodymus, UAB „O“ apskaitoje buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos – prekių pardavimas bei eksportas su nuliniu PVM Rusijos įmonei „P“ pagal šiuos suklastotus dokumentus:

1) pagal skirtingų datų sąskaitas faktūras iš viso už 1 066 457,46 Lt (308 867,43 Eur). Šias sąskaitas faktūras Ž. K. nurodymu pasirašė su nusikaltimu nesusiję asmenys, o 2010 m. vasario 26 d. sąskaitą pasirašė Ž. K.;

2) pagal ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų išrašytus dokumentus – skirtingų datų eksporto deklaracijas;

3) pagal ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų išrašytus dokumentus – skirtingų datų transporto važtaraščius (CMR), t. y. pagal žinomai jam suklastotus dokumentus, kuriuose nurodyti melagingi duomenys apie neva įvykdytą atsarginių automobilių detalių pardavimą – eksportą (su nuliniu PVM tarifu) Rusijos įmonei „P“, nors realiai prekės buvo parduotos be apskaitos ir dokumentų Lietuvoje. Po to Ž. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, pats arba jo nurodymu vyr. buhalterė PVM deklaracijose už 2010 m. vasario-spalio mėnesius neįtraukė mokėtino PVM 21 proc. nuo Lietuvoje parduotų prekių vertės – 1 066 457,46 Lt (308 867,43 Eur) arba įtraukė prekių eksportą su nuliniu tarifu, dėl to sumažino mokėtiną PVM – 223 956 Lt (64 862,14 Eur) ir šias PVM deklaracijas, kuriose įrašyti žinomai jam melagingi duomenys apie mokėtiną PVM, nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. elektroniniu paštu pateikė Kauno apskrities VMI; šiais savo veiksmais Ž. K. ir A. K. apgaule UAB „O“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti iš viso 223 956 Lt (64 862,14 Eur) PVM, padarant valstybės biudžetui tokio paties dydžio didelę turtinę žalą.

Be to, Ž. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė apskaitą: nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d., būdamas UAB „O“ direktoriumi bei pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio reikalavimus būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas minėto įstatymo 12 straipsnį Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas, kurio 1 dalyje nurodyta, kad „Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus”, 6 straipsnyje „Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas“ 2 dalyje nurodyta, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, nurodė apie daromą nusikaltimą – apgaulingą apskaitos tvarkymą nieko nežinančiai vyr. buhalterei I. K. įforminti automobilių atsarginių detalių pardavimą – eksportą į Rusiją. I. K. įvykdžius direktoriaus Ž. K. nurodymus, UAB „O“ apskaitoje buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos – prekių pardavimas bei eksportas su nuliniu PVM tarifu Rusijos įmonei „P“ pagal šiuos suklastotus dokumentus:

1) pagal 2008 m. sausio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 08/01-14 tarp UAB „O“ ir įmonės „P“ (reg. Leninskij pr. 176, Sankt Peterburgas, Rusijos Federacijoje), kurioje nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, neva UAB „O“ įsipareigoja parduoti automobilių detales Rusijos įmonei „P“, o pastaroji – laiku atsiskaityti, nors realiai jokių prekių minėtai Rusijos įmonei parduoti nesiruošė; pagal 2008 m. sausio 14 d. priedą Nr. 1 prie sutarties Nr. 08/01-14, kuriame nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad Rusijos įmonę neva atstovaus įgaliotas asmuo – I. S., t. y. pagal dokumentus, kuriuos ir už save, ir už I. B. G. pasirašė įmonės „O“ komercijos direktorius A. K., suklastodamas I. B. G. parašą;

2) pagal skirtingų datų sąskaitas–faktūras, iš viso už 1 066 457,46 Lt (308 867,43 Eur). Šias sąskaitas faktūras Ž. K. nurodymu pasirašė su nusikaltimu nesusiję asmenys, o 2010 m. vasario 26 d. sąskaitą pasirašė pats Ž. K.;

3) pagal ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų išrašytus dokumentus – skirtingų datų eksporto deklaracijas;

4) pagal ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų išrašytus dokumentus – skirtingų datų transporto važtaraščius (CMR), t. y. pagal žinomai jam suklastotus dokumentus, kuriuose nurodyti melagingi duomenys apie neva įvykdytą atsarginių automobilių detalių pardavimą – eksportą (su nuliniu PVM tarifu) Rusijos įmonei „P“, iš viso už 1 066 457,46 Lt (308 867,43 Eur), nors realiai prekės buvo parduotos be apskaitos ir dokumentų Lietuvoje ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Ž. K., įformindamas įmonės apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas, pats klastodamas arba kitų suklastotus dokumentus panaudodamas apskaitoje, neįformindamas automobilių atsarginių detalių pardavimo tikriesiems pardavėjams, taip apgaulingai tvarkė UAB „O“ buhalterinę apskaitą. Dėl pirmiau nurodytų Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės UAB „O“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d.

Kasaciniu skundu nuteistieji Ž. K., A. K. ir jų gynėjas advokatas Vidmantas Žiemelis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nutartį ir bylą nutraukti arba perduoti ją nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Kasatoriai teigia, kad priimti teismų sprendimai yra nepagrįsti, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 182 straipsnio 2 dalį bei nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, o vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, savo išvadų nepagrindė išsamiu ir visapusišku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pažymima, kad byloje nebuvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, o bylos medžiaga paimta iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-01018-10, kuris pradėtas 2010 m. kovo 19 d., kur Ž. K. ir A. K. buvo įtariami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje. Tik 2014 m. sausio 29 d. Ž. K. ir A. K. buvo pateikti įtarimai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o Ž. K. – dar ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o jie apklausti kaip įtariamieji. Kasatoriai nurodo, kad daugiau jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų nebuvo atlikta, o baudžiamoji byla atiduota teismui su įrodymais, surinktais ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01018-10. Tačiau toks įrodymų tyrimas prieštarauja visiems įrodymų tyrimo principams, nes jie buvo renkami kitoje byloje, todėl ikiteisminio tyrimo negalime laikyti pagrįstu. Be to, neatlikus atskiro ikiteisminio tyrimo, buvo prarasta galimybė apklausti visus liudytojus.

Skunde nurodoma, kad teismai neanalizavo nuteistųjų apklausos metu pateiktų parodymų, jais nesivadovavo ir nenurodydami pagrįsto pagrindo atmetė. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti Šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu Teismo praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir nenagrinėjo apeliaciniame skunde nuteistųjų pateikto argumento, kad nebuvo įvertinti nuteistųjų parodymai, nurodant, kad pagrindo abejoti pirmosios instancijos atliktu įrodymų tyrimu nėra, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas ne tik kad nevertino ir atmetė nuteistųjų parodymus, bet ir netinkamai pritaikė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes vertindamas liudytojų parodymus jų nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino liudytojos I. K. parodymus, nes konstatavo, kad liudytoja nepatvirtina kaltinamųjų parodymų, jog UAB „O“ už ES ribų būtų išvežusi prekes. Tačiau, kasatorių teigimu, liudytoja parodė, kad nepamena, ar už ES ribų buvo išvežamos prekės, bet nepaneigė, jog UAB „O“ prekiavo su Rusijos įmone „P“. Taigi, liudytojos parodymai turėjo būti vertinami kaip nepašalinantys pagrįstų abejonių, o ne kaip patvirtinantys tam tikras aplinkybes.

Taip apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojos A. G. parodymus konstatuodamas, kad įmonei „P“ niekas neatstovavo, o paruoštus ir atspausdintus dokumentus ji atiduodavo vienam iš direktorių, tai rodo, jog jos parodymai nepatvirtina kaltinamųjų duotų parodymų.

Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų I. K. ir A. G. parodymus, nepagrįstai konstatavo, kad grynieji pinigai nebuvo perduodami. Minėtos liudytojos tik nurodė, kad jos nedirbo su grynaisiais pinigais ir klientais, o tvarkydavo sąskaitas bei išrašydavo CMR. Tai rodo, kad teismas duotus parodymus interpretavo savaip, siekdamas priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Pažymėtina, kad liudytojas E. Š. parodė, kad jis ir dabar dirba UAB „O“, o iš įmonės „P“ teko pirkti prekes, atrinktas pagal užsakymą, buvo pirkėjų iš Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos ir t. t. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, patvirtino, kad jie nepaneigia prekybos su Rusijos įmone, nors nei kaltinamieji, nei liudytojas I. S. nenurodė, kad pasiimti prekių atvažiuodavo vilkikai. Liudytojas E. Š. savo parodymuose teigė, kad jis, pakraunant prekes į automobilius, nedalyvaudavo, nes buvo ne vienas sandėlininkas. Todėl, kasatorių manymu, minėti liudytojų parodymai ne tik nepatvirtinami teismo nurodomų motyvų, tačiau sukelia ir pagrįstų abejonių, kurias teismas turėjo pašalinti vadovaudamasis visa visuma įrodymų, o ne tik liudytojų nurodytais pavieniais faktais. Be to, pirmosios instancijos teismas liudytoją I. S., kuris buvo įmonės „P“ atstovas, apklausė tik gynybos iniciatyva. Pažymėtina, kad įvertinęs šio liudytojo parodymus teismas konstatavo, jog liudytojo I. S. parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, t. y. jo paties parodymai, kad jis jokių sutarčių su UAB „O“ bei įgaliojimų, leidžiančių atstovauti RAB „P“, nepasirašė, o bendrovės „P“ veiklą vykdė tik iki 2007 metų.

Skunde minima, kad nuteistųjų kaltė yra grindžiama 2011 m. gruodžio 23 d. specialisto išvada, kurioje aprašytas atliktas UAB „O“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas. Kadangi šis tyrimas taip pat buvo atliktas kitoje byloje, todėl teisme apklaustas specialistas V. G. negalėjo atsakyti į visus klausimus, susijusius su nagrinėjama baudžiamąja byla.

Nors išanalizavus specialisto išvadą matoma, kad bendrovės „O“ buhalterinė apskaita buvo vedama nesivadovaujant 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų norminių aktų reikalavimais, tačiau teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad ši pagrįsta tik iš Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų gauta medžiaga ir yra parengta net nesivadovaujant Lietuvos Respublikos įstatymais. Todėl, kasatorių teigimu, teismai objektyviai neištyrė pateiktų įrodymų, nepašalino kilusių abejonių. Be to, didelė dalis byloje esančių įrodymų prieštarauja byloje esančiai medžiagai, kaip antai 2010 m. spalio 13 d. kratos, kurios metu UAB „O“ patalpose buvo paimti įvairūs dokumentai, kurie panaudoti atliekant šios bendrovės ūkinės-finansinės veiklos tyrimą, protokolas ir kt.

Iš Rusijos teisėsaugos institucijų gautas 2011 m. birželio 20 d. Šiaurės vakarų operatyvinės muitinės raštas, kuriame nurodyta, kad ši tarnyba neturi duomenų, jog pagal išvardytas eksporto deklaracijas iš Latvijos į Rusiją būtų įvežtos atsarginės automobilių dalys, skirtos RAB „P“. Taip pat yra informacija, kad RAB „P“ nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 20 d. nevykdė užsienio ekonominės veiklos. Iš to teismas padarė išvadą, kad RAB „P“ nepirko jokių prekių iš UAB „O“, o I. G. – 2008-2010 m. pasirašyti sutartyje su UAB „O“. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad, analizuojant išrašą iš Bendrojo valstybinio juridinių asmenų rejestro (išduotas 2011 m. rugpjūčio 22 d.), matyti, jog RAB „P“ registruota 1994 m. lapkričio 22 d. Pažymėtina, kad tik po 2002 m. gruodžio 16 d. I. G. buvo įrašytas juridinio asmens įgaliotu asmeniu. Toliau seka įrašai, padaryti 2006 m. spalio 25 d., 2007 m. rugpjūčio 10 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 28 d. bei 2009 m. gruodžio 8 d. Tai reiškia, kad 2011 m. rugpjūčio 22 d. (išrašo išdavimo diena) I. G. dirbo RAB „P“. Tuo tarpu teismas šių duomenų neanalizavo, o tikėjo niekuo nepagrįstais I. G. parodymais, jog jis šioje bendrovėje nedirbo.

Pažymima, kad teismas, remdamasis vien tik Rusijos teisėsaugos institucijoms I. G. duotais parodymais, padarė kategorišką išvadą, jog dokumentus (sandoriai tarp UAB „O“ ir Rusijos įmonės „P“) vietoje I. G. pasirašė A. K., tačiau iš I. S., kuris tuo metu turėjo I. G. įgaliojimus, rašto pavyzdžiai nebuvo paimti.

Be to, teismas konstatavo, kad UAB „O“ negalėjo naudotis ir nesinaudojo CMR dokumentuose įrašytos įmonės RAB „P“ paslaugomis, nes ši įmonė neegzistuoja, šios įmonės net nėra užsienio valstybės (Rusijos Federacijos) valstybiniame juridinių asmenų registre. Tačiau ši teismo išvada šališka ir neparemta visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. birželio 9 d. apklaustas A. A. K. nurodė, jog prekės buvo vežamos 2010 m. Kaip įrodymas nuosprendyje pateiktas iš Šiaurės vakarų muitinės valdybos Pskovo muitinės 2011 m. liepos 20 d. gautas raštas, kuriame nurodyta, jog įveždami prekes į Rusijos Federaciją muitinės teritoriją užsienio ekonominės veiklos dalyviai nepateikia muitinės įstaigai prekių siuntėjo šalies eksporto deklaracijų. Todėl nėra galimybės patvirtinti, ar į Rusijos Federaciją buvo įvežtos prekės-atsarginės dalys pagal Latvijos Respublikoje įformintas eksporto deklaracijas. Muitinės dokumentuose užfiksuota, kad įvežamų į Rusiją prekių gavėjas buvo RAB „K“, o tai įrodo, jog tokia įmonė egzistuoja.

Siekiant įrodyti, kad bendrovė nepažeidė Lietuvoje galiojančių įstatymų ir kad išrašytose PVM sąskaitose faktūrose teisingai pritaikytas 0 PVM tarifas, 2014 m. rugpjūčio 20 d. raštu buvo kreiptasi į Latvijos nacionalinės muitinės valdybą su prašymu pateikti muitinės dokumentų kopijas. Pateikti dokumentai patvirtino, kad visos pagal UAB „O“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras parduotos prekės, kurioms buvo įformintos eksporto procedūros, kirto ES bendrijos sieną, t. y. prekės buvo išgabentos iš ES muitų teritorijos ir 0 PVM tarifas pritaikytas teisingai ir teisėtai, tačiau teismas, nors prie bylos pridėjo šią muitinės informaciją, tačiau jos visiškai nevertino, nuosprendyje apie ją nepasisakė ir padarė nepagrįstą išvadą, kad UAB „O“ prekių RAB „P“ nepardavė ir netiekė, taip pat UAB „O“ negalėjo naudotis ir nesinaudojo CMR dokumentuose įrašytos įmonės RAB „P“ paslaugomis, nes ši įmonė neegzistuoja.

Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad pirmosios instancijos teismas buvo pasyvus ir nerodė jokios iniciatyvos išaiškinti tiesą, rėmėsi tik baudžiamojoje byloje pateikta medžiaga, be to, nesiėmė priemonių, kad į teismo posėdį būtų pakviesti liudytojai I. G. (iš Sankt Peterburgo) ir I. S. (iš Latvijos). Pasak kasatorių apeliacinės instancijos teismas neatlikęs įrodymų tyrimo pažeidė iš BPK 324 straipsnio 6 dalies kylančius reikalavimus.

Kasatoriai nurodo, kad tik mokesčių administratorius (šiuo atveju – Kauno apskrities VMI) galėjo apskaičiuoti mokesčio, kurį privalo mokėti mokesčių mokėtojas UAB „O“, sumą, tačiau tokio apskaičiavimo byloje nėra. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad Kauno apskrities VMI būtų pareiškusi, jog UAB „O“ pateikta PVM deklaracija už 2010 m. yra suklastota, dėl to išvengta tam tikros sumos mokesčių ir nustatyta, jog įmonėje už 2010 m. buvo vedama apgaulinga buhalterinė apskaita. Kasatorių manymu, tai rodo, kad jų veikoje nėra nusikaltimo sudėties, nes nebuvo nei apgaulės, nei siekio užvaldyti svetima turtą, todėl veika negali būti kvalifikuojama kaip sukčiavimas. Be to, prekių pardavimas buvo realus ir jį atliekant buvo laikomasi visų įstatymo nustatytų normų, todėl pateiktos deklaracijos nebuvo suklastotos.

Taip pat kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad turi būti svarstytinas klausimas dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams ir galimybės pagal tokį kaltinamąjį aktą nagrinėti bylą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Plioplys prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad nuteistieji Ž. K. ir A. K. ir jų gynėjas iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, kuriuos jau buvo išdėstę savo apeliaciniame skunde ir į kuriuos atsakė skundą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendime išsamiai išnagrinėjo visus esminius nuteistųjų apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, pirmosios instancijos padarytų išvadų ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra išdėstytos motyvuotos išvados dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Kasatorių teigimu, byloje nebuvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, Ž. K. ir A. K. tik pateikti įtarimai, jie apklausti kaip įtariamieji, kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų nebuvo atlikta, o byla atiduota teismui su įrodymais, surinktais ikiteisminiam tyrime Nr, 06-1-01018-10. Pažymėtina, kad BPK 170 straipsnyje nustatyta prokuroro kompetencija ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir dėl tyrimų sujungimo ir atskyrimo. Ikiteisminių tyrimų atskyrimas ar sujungimas BPK detaliau nereglamentuojamas, tačiau tokio procesinio sprendimo priėmimo tvarka aptarta generalinio prokuroro 2004 m. sausio 29 d.

įsakymu Nr. 1-20 patvirtintose Rekomendacijose dėl nusikalstamų veikų tyrimų sujungimo ir atskyrimo (toliau - Rekomendacijos dėl tyrimų sujungimo ir atskyrimo) bei generalinio prokuroro pavaduotojo 2012 m. sausio 31 d. rašte Nr. 17.2.-2716 „Dėl rekomendacijų dėl nusikalstamų veikų tyrimų sujungimo ir atskyrimo atskirų nuostatų“. Rekomendacijose dėl tyrimų sujungimo ir atskyrimo išdėstyti rekomenduojami pagrindai priimti sprendimus dėl atskirai pradėtų ir atliekamų tyrimų sujungimo bei priimti sprendimus dėl tyrimų atskyrimo, tačiau tiek sujungimo, tiek ir išskyrimo pagrindų sąrašas nėra baigtinis.

Toks teisinis ikiteisminių tyrimų sujungimo ir atskyrimo reglamentavimas reiškia, kad teisė spręsti ar sujungti atskirai pradėtus ar atliekamus tyrimus, ar išskirti tyrimus paliekama prokurorui, kuris tokį sprendimą priima atsižvelgdamas į situaciją konkrečioje byloje, siekdamas BPK 1 ir 2 straipsniuose numatytų tikslų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, prokuroras priėmė 2013 m. rugsėjo 13 d. procesinį sprendimą, kuriame ir nurodyta, jog ikiteisminis tyrimas dėl UAB „O“ atsakingų asmenų veiklos jau yra baigiamas, tikslinga jį atskirti, o tai akivaizdžiai pagreitintų tyrimo užbaigimą.

Prie šio nutarimo pridėtame iš ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-01018-10 į baudžiamąją bylą Nr. 20-9-00827-13 išskiriamų dokumentų sąraše nurodyti konkretūs dokumentai, taip realizuojant Rekomendacijų dėl tyrimų sujungimo ir atskyrimo 8 punkte išdėstytą nuostatą. Tiek praktikoje, tiek ir jau minėtose Rekomendacijose dėl tyrimų sujungimo ir atskyrimo (8 punktas) yra suprantama, kad į atskiriamą tyrimą įdedami ne visi pagrindinės bylos dokumentai, bet tokie, kurie turi reikšmės išskirtai nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.

Todėl pagrįstai naujai išskirtoje byloje buvo atlikti tik tie tyrimo veiksmai, kurie, prokuroro vertinimu, buvo būtini siekiant užbaigti tyrimą būtent šioje baudžiamojoje byloje, todėl kasatorių teiginiai apie tokį įrodymų tyrimo prieštaringumą yra deklaratyvūs ir nepagrįsti kokių nors teisės normų nuostatomis.

Kasatoriai nesutinka su abiejų instancijų teismų padarytu nuteistųjų parodymų vertinimu, tvirtindami, kad jie buvo neanalizuoti, jais nepagrįstai nesivadovauta. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos (2014 m. balandžio 15 d. posėdžio protokolas), pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė kaltinamųjų apklausai, o nuosprendyje detaliai išdėstė jų duotus parodymus, aptarė jų teisinę reikšmę ir juos vertino sugretindamas su kitais bylos įrodymais bei motyvavo padarytą sprendimą vadovautis ne kaltinamųjų parodymais, bet kitais bylos įrodymais. Tačiau vien to, kad kasatoriams nepriimtinos išvados dėl įrodymų vertinimo, nepakanka pripažinti, kad teismai įrodymus vertino netinkamai ir tuo padarė kasatorių nurodomus pažeidimus. Kasaciniame skunde nenurodyta jokių aplinkybių, dėl kurių pirmosios ir aukštesnės instancijos teismai būtų negalėję dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų pagrindų. Teismo šališkumas yra siejamas su išankstinės nuomonės turėjimu, tačiau kasatoriai tokių aplinkybių nenurodė. Teismai, vertindami bylos duomenis ir spręsdami dėl įrodyta pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybių nustatymo, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl nėra ir pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos.

Kasatoriai tvirtino, kad abiejų instancijų teismai netenkino jų prašymų dėl įrodymų tyrimo. Iš Kauno apylinkės teismo posėdžių protokolų matyti, kad teismas dėl proceso šalių prašymų pasisakė, dalį jų tenkino, dalį prašymų, savo sprendimus argumentuodamas, netenkino. Aukštesnės instancijos teismo 2015 m. vasario 17 d. posėdžio protokolas patvirtina, kad šiame teisme nuteistieji bei jų gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą, tačiau tai buvo prašymai dėl jau esančių įrodymų vertinimo. Be to, buvo pateikti du prašymai dėl liudytojo apklausos ir VMI pažymos išreikalavimo, tačiau juos Kauno apygardos teismas atmetė, nurodydamas, jog prašomas apklausti liudytojas jau buvo apklaustas užsienio valstybėje ikiteisminio tyrimo metu, o iš VMI yra prašoma pateikti duomenis iš anksto žinant, jog ši valstybės institucija tokių duomenų neturi.

Kasatoriai kritiškai vertina medžiagą, surinktą teisinės pagalbos prašymų pagrindu Rusijos Federacijoje, mano, kad jie prieštarauja byloje esančiai medžiagai, todėl iškilusias abejones teismai privalėjo pašalinti, bet to nepadarė, o kilusias abejones aiškino ne nuteistųjų naudai. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti, nes, bylos duomenimis, abiejų instancijų teismai tinkamai įrodė, kad būtent nuteistieji padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kasatorių kaltė įrodyta skundžiamame nuosprendyje detaliai išdėstytais ir aptartais įrodymais, kuriuos teismas vertino sistemiškai. Bylos medžiaga patvirtina, kad joje esančių įrodymų šaltiniai ir jų pagrindu gauti duomenys, patvirtinantys neteisėtus kasatorių veiksmus, kiekvieno inkriminuoto epizodo atveju savo turiniu, įrodomąja reikšme buvo nevienodi. Tai, kad padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, patvirtina ne tik FNNT medžiaga, specialistų tyrimai ir jų išvados, bet ir duomenys, surinkti teisinės pagalbos prašymų pagrindu užsienio valstybėje. Pažymėtina, kad teismai aiškinosi ne tik prekių judėjimo aplinkybes, bet ir galimo jų pergabenimo per valstybės sieną už Europos Sąjungos ribų, jų gavėjo, vežėjo ir kitas reikšmingas objektyvioms išvadoms padaryti aplinkybes. Nebuvo nustatyta jokių procesinių įrodymų gavimo teisėtumo pažeidimų, juo labiau kad tokių pažeidimų neįvardijo ir kasatoriai.

Nors kasatoriai ginčija baudžiamojo įstatymo taikymo, t. y. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pagrįstumą, tačiau savo teiginio nepagrindžia, o tik cituoja skirtingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtas nutartis panašaus pobūdžio bylose. Laikytina, kad teismai nustatė visus būtinus kasatoriams inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymius ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Šių instancijų teismų baigiamuosiuose aktuose turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tai reiškia, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad dalis kasacinio skundo teiginių yra suformuluoti kaip pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų išvadų, kuriomis pripažinta, kad šioje byloje Ž. K. ir A. K. padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje, o Ž. K. taip pat dar ir BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, kritika. Būtent kasaciniame skunde, neigiant tokias teismų išvadas, ginčijamos ir teismų nustatytos faktinės aplinkybės, nesutinkama ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu, bandoma sumenkinti tam tikrų duomenų, pvz., specialisto išvadų, jo parodymų įrodomąją reikšmę. Antai kasaciniame skunde ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės, kad UAB „O“ prekių RAB „P“ nepardavė ir netiekė, kartu yra ginčijamos šių nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu teismų padarytos išvados, jog UAB „O“ apskaitoje buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos – prekių pardavimas bei eksportas su nuliniu PVM tarifu minėtai įmonei „P“. Kasaciniame skunde nesutinkama ir su teismų padaryta išvada, kad Kauno apskrities VMI buvo pateiktos PVM deklaracijos, kuriose įrašyti žinomai kaltininkams melagingi duomenys apie mokėtiną PVM. Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atliktas liudytojų (pvz., I. K., A. G.) parodymų vertinimas.

Šie ir kiti kasacinio skundo argumentai, kurie iš esmės reiškia prašymą kasacinės instancijos teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes, negu nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kartu ir naujai įvertinti byloje surinktus įrodymus, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, todėl paliekami nenagrinėti.

Dėl iš Baudžiamojo proceso kodekso kylančių reikalavimų laikymosi

Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde

išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai

bei teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Antai iš bylos medžiagos matyti, kad teismų sprendimai dėl Ž. K. ir A. K. kaltės padarius minėtas nusikalstamas veika buvo grindžiami liudytojų parodymais, specialistų išvadomis, duomenimis, surinktais teisinės pagalbos prašymų pagrindu užsienio valstybėje, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus, vieni įrodymai buvo gretinami su kitais. Antai teismai motyvuotai pasisakė, kodėl vienais liudytojų parodymais remiasi, o kitus atmeta (pvz., teismas I. S. parodymus dėl prekių judėjimo, įvertinęs kitų įrodymų kontekste, pripažino neatitinkančiais objektyvią tikrovę). Nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentais, kad teismai neanalizavo nuteistųjų apklausos metu pateiktų parodymų, jais nesivadovavo ir nenurodydami pagrįsto pagrindo atmetė. Priešingai, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė kaltinamųjų apklausai, nuosprendyje detaliai išdėstė jų duotus parodymus, juos vertino sugretindamas su kitais bylos įrodymais bei motyvuotai pasisakė, kodėl šie parodymai atmetami. Taigi, būtent įrodymų viseto analizė leido teismams padaryti motyvuotą išvadą, kad Ž. K. ir A. K. veikose yra BK 182 straipsnio 2 dalyje, o Ž. K. veikoje taip pat ir BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių.

Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Teismų sprendimuose visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kasaciniame skunde įrodymų tyrimo principų pažeidimas taip pat grindžiamas tuo, kad šioje byloje nebuvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, o bylos medžiaga išimta iš kito ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-01018-10 ir būtent baudžiamoji byla atiduota teismui su įrodymais, surinktais kitame ikiteisminiame tyrime. Šiame kontekste pažymėtina kad pagal BPK 170 straipsnį vienas iš prokuroro įgaliojimų atliekant ikiteisminį tyrimą – tai sprendimo dėl ikiteisminio tyrimo atskyrimo priėmimas. Toks sprendimas pats savaime negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis BPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo atskyrimo turi būti motyvuotas ir itin svarbu, kad atskirtame tyrime būtų visi duomenys, reikšmingi teisingo sprendimo atskirtame tyrime bei tokią bylą nagrinėjant teisme priėmimui. Taigi šiuo atveju turi būti atliekami tokie tyrimo veiksmai, kuriais siekiama surinkti pakankamai duomenų bylai teisingai išspręsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, prokuroras priėmė 2013 m. rugsėjo 13 d. procesinį sprendimą, kuriame ir nurodyta, jog ikiteisminis tyrimas dėl UAB „O“ atsakingų asmenų veiklos jau yra baigiamas, tikslinga jį atskirti, o tai akivaizdžiai pagreitintų tyrimo užbaigimą. Naujai išskirtoje byloje buvo atlikti tik tie tyrimo veiksmai, kurie, prokuroro vertinimu, buvo būtini siekiant užbaigti tyrimą būtent šioje baudžiamojoje byloje. Taigi, iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad ikiteisminio tyrimo atskyrimas būtų sukliudęs teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, pažeidė iš BPK 324 straipsnio 6 dalies kylančius reikalavimus.

Pažymėtina, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles. Prireikus įrodymų tyrimas gali būti atnaujintas ir baigiamųjų kalbų metu bei priimant nuosprendį ar nutartį. Pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjantis teismas dėl papildomo įrodymų tyrimo reikalingumo sprendžia atsižvelgdamas į tai, ar pirmosios instancijos teisme visi bylos įrodymai ištirti, ar jų tyrimas išsamus, siekiant išaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, pašalinti prieštaravimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539/2010).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas ir teisingas išvadas ir kad įrodymų vertinimo klaidų nebuvo padaryta. Su tokia motyvuota apeliacinės instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti. Taigi nėra pagrindo teigti ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje privalėjo atlikti įrodymų tyrimą. Taip pat pažymėtina, kad šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendė teismo posėdžio metu ir dėl jo pasisakė. Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo motyvuotai nurodyta, kodėl nėra tikslinga iškviesti liudytoją I. G. ir užklausti VMI. Kaip minėta, teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamoje byloje teismai, priimdami sprendimus dėl Ž. K. ir A. K. kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir dėl Ž. K. kaltės padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, nesilaikė iš BPK 324 straipsnio 6 dalies kylančių reikalavimų.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies taikymo

Sukčiavimas (BK 182 straipsnis) objektyviai reiškiasi: 1) svetimo turto įgijimu panaudojant apgaulę; 2) svetimos turtinės teisės įgijimu panaudojant apgaulę; 3) turtinės prievolės išvengimu panaudojant apgaulę; 4) turtinės prievolės panaikinimu panaudojant apgaulę. Šie sukčiavimo objektyvieji požymiai BK 182 straipsnio dispozicijose suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Sukčiavimas apgaule panaikinant turtinę prievolę – tai nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sukčiavimas apgaule panaikinant turtinę prievolę gali pasireikšti ir prievolės mokėti atitinkamus mokesčius (pvz., PVM) panaikinimu. Tai gali būti daroma kaltininkui klastojant PVM sąskaitas-faktūras (pvz., PVM sąskaita-faktūra įforminant realiai neįvykusius sandorius dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo), po to šių suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų duomenis įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą ir į PVM deklaraciją, taip sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Būtent tokiu atveju sukčiavimas reiškiasi fiktyvios atskaitos būdu mažinant į biudžetą mokėtiną PVM sumą. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsakomybė atsiranda ir tada, kai yra panaikinama didelės vertės turtinė prievolė, t. y. turtinė prievolė, viršijanti 250 MGL dydžio sumą.

Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad Ž. K. ir A. K., veikdami bendrininkų grupe, UAB „O“ apskaitoje įformino realiai neįvykusios ūkinės operacijos – prekių pardavimą bei eksportą su nuliniu PVM Rusijos įmonei „P“. Teismai taip pat nustatė, kad po to Ž. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, pats arba jo nurodymu vyr. buhalterė PVM deklaracijose už 2010 m. vasario-spalio mėnesius neįtraukė mokėtino PVM 21 proc. nuo Lietuvoje parduotų prekių vertės – 1 066 457,46 Lt (308 867,43 Eur) arba įtraukė prekių eksportą su nuliniu tarifu, dėl to sumažino mokėtiną PVM – 223 956 Lt (64 862,14 Eur) ir šias PVM deklaracijas, kuriose įrašyti žinomai jam melagingi duomenys apie mokėtiną PVM, nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. elektroniniu paštu pateikė Kauno apskrities VMI. Tokiais savo veiksmais Ž. K. ir A. K. apgaule UAB „O“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti iš viso 223 956 Lt (64 862,14 Eur) PVM. Taigi pagal teismų nustatytas aplinkybes minėti Ž. K. ir A. K. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje požymius.

Taip pat nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad Ž. K., nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d. būdamas UAB „O“ direktoriumi bei pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio reikalavimus būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, nurodė apie daromą nusikaltimą – apgaulingą apskaitos tvarkymą nieko nežinančiai vyr. buhalterei I. K. įforminti automobilių atsarginių detalių pardavimą – eksportą į Rusiją. I. K. įvykdžius direktoriaus Ž. K. nurodymus, UAB „O“ apskaitoje pagal suklastotus dokumentus buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos – prekių pardavimas bei eksportas su nuliniu PVM tarifu Rusijos įmonei „P“. Byloje buvo nustatyta, kad dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės UAB „O“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d.

Būtent BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Be to, padarius šias veikas, būtinos pasekmės: dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius (pvz., buhalteris, vyriausiasis buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau pagal teismų praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas. Teismų praktika plėtojama aiškinant, kad vadovas gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, esant tarpinio vykdymo situacijai (apgaulingai tvarkoma apskaita panaudojant kitus nekaltus asmenis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-596/2012). Būtent nagrinėjamoje byloje teismai ir nustatė, kad Ž. K., būdamas UAB „O“ vadovu, t. y. direktoriumi apgaulingai tvarkė bendrovės apskaitą panaudodamas to nežinančią bendrovės vyr. buhalterę.

Taigi konstatuotina, kad teismai pagal byloje nustatytas aplinkybes padarė teisingą išvadą, jog Ž. K. ir A. K. veikose yra BK 182 straipsnio 2 dalyje, o Ž. K. veikoje taip pat ir BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių.

Darytina išvada, kad pagrindo tenkinti kasacinį skundą ir naikinti teismų sprendimus (BPK 369 straipsnis) nenustatyta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų Ž. K., A. K. ir jų gynėjo advokato Vidmanto Žiemelio kasacinį skundą atmesti

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Aldona Rakauskienė

Armanas Abramavičius