2019-12-11 Nr. BB-6674-1-01-1-02523-2017-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-272-458/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02523-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.8.9.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo ir civilinės atsakovės UAB „K“ atstovo advokato Edmundo Luotės kasacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 13 d. nutarties.

Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendžiu V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį 37 MGL (1393,42 Eur) dydžio bauda. Iš UAB „K“ priteista: Kauno teritorinei ligonių kasai – 4719,15 Eur už V. Z. gydymą; V. Z. – 969,18 Eur turtinei žalai ir 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš V. M. V. Z. priteista 500 Eur advokato pagalbai apmokėti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 13 d. nutartimi nuteistojo V. M. gynėjo ir civilinės atsakovės UAB „K“ advokato Edmundo Luotės apeliacinis skundas atmestas. Iš nuteistojo V. M. nukentėjusiajam V. Z. priteista 900 Eur advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. M. nuteistas už tai, kad pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmogui, būtent: būdamas UAB „K“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktorius, nepaskyręs vadovo pavojingiems darbams ir pats vadovaudamas medžių pjovimo darbams, būdamas neapmokytas ir neatestuotas bei neturėdamas atitinkamo pažymėjimo pavojingiems darbams kaip jų vadovas, būdamas atsakingas už darbų saugą darbo vietoje, elgdamasis nerūpestingai, nekontroliavo, kaip darbuotojas laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių aktų reikalavimų, bei neužtikrino, kad darbuotojas šių reikalavimų laikytųsi, 2017 m. sausio 16 d. leido elektrikui V. Z., neturinčiam reikiamos profesinės kvalifikacijos bei neišdavus jam tinkamos asmeninės apsaugos priemonės, prie sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) Kalvarijos sav., pjauti medžius, taip netinkamai organizuodamas miško ruošos darbus dėl saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės nepakankamumo pažeidė:

1) Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad „darbdaviui atstovaujantis asmuo, organizuodamas darbą įmonėje, nustato darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę, darbo ir poilsio režimą, darbo apmokėjimą taip, kad būtų sudarytos sąlygos, skatinančios darbuotojus laikytis darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų“, 20 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad „darbai įmonėje turi būti organizuojami vadovaujantis šiuo įstatymu ir kitais darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais“, 27 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad „darbdavys negali reikalauti, kad darbuotojas pradėtų darbą įmonėje, jeigu jis neinstruktuotas saugiai dirbti jam pavestą darbą. <...> Kai darbuotojui nepakanka profesinių įgūdžių <...>, kad darbuotojas galėtų saugiai dirbti ir nebūtų pakenkta jo sveikatai, darbdaviui atstovaujantis asmuo, darbdavio įgaliotas asmuo organizuoja darbuotojo mokymą darbo vietoje, įmonėje ar mokyklose, mokymo įstaigose“ reikalavimus;

2) Miško darbų saugos taisyklių DT 1-96, patvirtintų Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos 1996 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 208, 6 punkto, nustatančio, kad „asmenims, neturintiems reikiamos profesinės kvalifikacijos, <...> neturint tam darbui numatytų apsauginių drabužių bei kitų apsaugos priemonių, draudžiama leisti dirbti“, 68 punkto, nustatančio, kad „medžių pjovimui <...> turi vadovauti apmokytas ir atestuotas bei turintis atitinkamą pažymėjimą pavojingų darbų vadovas. Jis atsakingas už darbų saugą darbo vietose“, 70 punkto, nustatančio, kad „pavojingų darbų vadovas turi kontroliuoti, kad visi laikytųsi darbų saugos reikalavimų, prireikus instruktuoti juos vietoje apie tai, kaip saugiai atlikti darbus“, reikalavimus, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmogui – 2017 m. sausio 16 d. apie 10 val., virstant elektriko V. Z. grandininiu pjūklu „Stihl“ nupjautam medžiui, medžio šaka nukrito ant V. Z. ir šiam buvo padarytas vidutinio laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, abiejų momenkaulių, kairio smilkinkaulio lūžimai, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu kairio galvos smegenų pusrutulio srityje, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimas ir pabrinkimas, kraujo išsiliejimas į galvos smegenis, nubrozdinimas viršugalvyje, dėl to nukentėjusiajam V. Z. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo V. M. gynėjas ir civilinės atsakovės UAB „K“ atstovas advokatas Edmundas Luotė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir nuteistąjį V. M. išteisinti, o civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Kasatorius nurodo:

2.1. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 176 straipsnio 1 dalis), nes V. M. pripažintas kaltu ne dėl veiksmų, tiesiogiai prieštaraujančių įstatymui, o taikant baudžiamojoje teisėje nepriimtiną teisės analogijos principą, pripažįstant jį pažeidus Miško darbų saugos taisyklių 6, 68 ir 70 punktus, nors tokių taisyklių taikymas pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą nustatytas miške, o ne genint pavienius medžius ir ruošiant malkas, ir tokie darbai pagal Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtintą pavojingų darbų sąrašą nepriskirti potencialiai pavojingiems darbams, o tokių darbų atlikimas reglamentuotinas, remiantis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymu, nenustatančiu tokių taisyklių laikymosi.

Kad Miško darbų saugos taisyklės turėjo būti taikomos 2017 m. sausio 16 d. nukentėjusiojo V. Z. atliekamiems darbams, nepagrįstai nustatė Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) inspektorius, tyręs nelaimingą atsitikimą. Pirmosios instancijos teisme apklausta VDI inspektorė nurodė, kad taisyklės taikytinos, nes nurodytame sklype yra miško. Pagal laikinąjį sklypo planą, V. Z. traumavimo vietoje buvusi medžių grupė nėra miškas. Abejojant, ar tai yra miškas, turėjo būti atliktas specialus tyrimas – matavimai, kad būtų nustatyta, ar akte minimas medžių masyvas yra didesnis nei 0,1 ha, bei medžių skalsumo matavimai (kaip nustatyta Miškų įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje).

Kadangi byloje tai nebuvo padaryta, civilinė atsakovė savo iniciatyva pasitelkė į pagalbą specialistus iš Lietuvos profesinės saugos lygos, jie 2019 m. balandžio 3 d. ištyrė nukentėjusiojo V. Z. traumavimo vietoje esantį medžių masyvą ir nustatė, kad viso medžių masyvo plotas yra 0,0755 ha, o medžių skalsumas mažesnis nei 0,3, todėl tai nėra miškas ir darbai tokiame sklype nepatenka į Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtinto Pavojingų darbų sąrašo 4.4 punkte nurodytus miško ruošos darbus. Šis dokumentas laikytinas įrodymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 dalį, nepaisant to, kad jis gautas bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Aktas patvirtina, kad V. M. nuteistas už saugos taisyklių, kurių jis neprivalėjo laikytis, pažeidimą, todėl yra nekaltas. Teismai pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatą, nurodančią, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, nes ignoravo Lietuvos profesinės saugos lygos išvadas ir specialisto K. Serbentos pastabas dėl įvykio neištyrimo. Pažymėtina, kad policijos tyrėja paėmė ne nukentėjusiajam V. Z. priklausantį šalmą, o liudytojo S. A. šalmą, todėl ikiteisminis tyrimas atliktas netinkamai.

2.2. UAB „K“ nelaimingo atsitikimo metu atsakingi asmenys už darbų saugą buvo V. M. bei UAB „Ko“, su kuria 2016 m. lapkričio 28 d. buvo sudaryta Darbuotojų saugos ir sveikatos paslaugų teikimo sutartis, darbuotojai: darbų saugos specialistė-organizatorė R. E. bei darbų saugos specialistas A. J.. V. M. buvo tinkamai apmokytas kaip įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos specialistas, atitinkamas pareigas nelaimingo atsitikimo dieną ėjo remiantis įmonės direktoriaus įsakymu nuo 2010 m. kovo 1 d. ir gavo priedus prie darbo užmokesčio. 2016 m. gegužės 3 d.

UAB „K“ direktoriaus įsakymu, t. y. dar iki paskiriant direktoriumi V. M., V. M. jau buvo paskirtas atsakingu asmeniu už darbuotojų saugą ir sveikatą, todėl turėtų atsakyti už nelaimingą atsitikimą, tačiau atsakomybėn nėra patrauktas. Nelaimingo atsitikimo darbe dieną skirstant darbus dalyvavo nukentėjusysis ir už darbų saugą įmonėje atsakingas V. M.. Jis taip pat dalyvavo ir skirstant darbus, kai nukentėjusysis ir kiti du UAB „K“ darbuotojai buvo paskirti pjauti medžio (duomenys neskelbtini) kaime. Kaip asmuo, atsakingas už darbų saugą, dar iki nukentėjusiajam ir kitiems dviem asmenims pradedant dirbti pavojingus darbus, jis turėjo pareigą pasirūpinti, kad įmonėje būtų asmenys, galintys vadovauti visiems darbams, įskaitant medžių genėjimą ir pjovimą, paskirti pavojingų darbų vadovą ar pats tokiems darbams vadovauti, išduoti darbus atliekantiems asmenims būtinas saugos priemones, įsitikinęs, kad jie apmokyti dirbti nurodytus darbus ir yra tinkamai instruktuoti, kaip saugiai dirbti.

Medžių genėjimo ir pjovimo darbus įmonė atlieka nuo jos įkūrimo, o nuo 2014 m. tai darė nukentėjusysis. V. M. pagal pareiginę instrukciją turėjo pasirūpinti, kad įmonė Valstybinėje darbo inspekcijoje būtų deklaravusi, kad atlieka pavojingus darbus. Pavojingų darbų sąrašas įmonėje direktoriaus įsakymu buvo patvirtintas 2016 m. gegužės 4 d., kai nuteistasis įmonės vadovu dar nebuvo. Pirmosios instancijos teismas V. M. pripažino kaltu dėl pareigų, kurias tiesiogiai įmonėje turėjo atlikti asmuo, atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatą darbe.

Ir nors pavojingų darbų vadovas, kaip nurodoma teismo sprendime, turėjo būti paskirtas direktoriaus įsakymu, esant tokiai situacijai, kai įmonėje buvo paskirtas asmuo, atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatą darbe, tokį įsakymą parengti ir pateikti direktoriui pasirašyti pareigą turėjo darbuotojų saugos ir sveikatos specialistas V. M., o ne V. M., nes pagal pareiginių nuostatų 25 ir 31 punktus V. M. privalėjo informuoti įmonės vadovą, kad įmonėje nėra apmokytų ir paskirtų pavojingų darbų vadovų, uždrausti atlikti pavojingus darbus ir (ar) juos sustabdyti. 2016 m. lapkričio 28 d. civilinės atsakovės sutartimi su UAB „Ko“ nustatyta, kad ši įmonė perima dalį darbuotojų saugos ir sveikatos funkcijų ir toms funkcijoms vykdyti paskiria du darbuotojus – R.

E. ir A. J., kurie turi aukštąjį išsilavinimą darbų saugos ir sveikatos srityje bei yra apmokyti pagal specialias programas dirbti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos specialistais įmonėse. Tai, kad jie dalį darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų civilinio ieškovo įmonėje atliko ne darbo sutarties, o civilinės sutarties tarp įmonių pagrindu, nešalina jų atsakomybės. Tačiau ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė. UAB „Ko“ darbuotojai iki nelaimingo atsitikimo darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas pagal sutartį vykdė jau daugiau kaip pusantro mėnesio, prieš jos pasirašymą buvo supažindinti su dokumentacija, susijusia su darbų sauga, ir už tai gavo 180 Eur mėnesinį atlygį, todėl jie dar iki nelaimingo atsitikimo turėjo pareigą už darbų saugą atsakingą V.

M. informuoti, kad įmonėje nėra apmokytų pavojingų darbų vadovų, kad įmonė negali vykdyti pavojingų darbų ir Darbo inspekcijai turi deklaruoti, kad atlieka pavojingus darbus. Atsakingi darbuotojai darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų tinkamai neatliko, todėl taip pat turėjo būti traukiami atsakomybėn. UAB „Ko“ turi tekti ir civilinė atsakomybė už jos darbuotojų kaltais veiksmais (neveikimu) padarytą žalą. Esant už darbų saugą įmonėje atsakingiems asmenims, tinkamai neatlikusiems savo pareigų, V. M. baudžiamojon atsakomybėn neturėjo būti traukiamas.

Jo paskyrimo direktoriumi metu įmonėje nebuvo ir neprivalėjo būti asmens, kuris būtų turėjęs tinkamą kvalifikaciją vadovauti pavojingiems medienos ruošos darbams, nes įmonė atliko darbus, reglamentuojamus Želdynų įstatymo ir jo įgyvendinimą nustatančių poįstatyminių aktų. Prašymas dėl V. M. apklausos apeliacinės instancijos teismo buvo nemotyvuotai atmestas. Teismas turėjo nuodugniai ištirti, ar UAB „Ko“ darbuotojų veiksmai, jiems tinkamai nevykdant sutartimi prisiimtų civilinės atsakovės įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų, nebuvo nelaimingo atsitikimo priežastis, o įmonės vadovą išteisinti.

2.3. Netinkamai nustatytas teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų (neveikimo) ir nukentėjusiajam kilusių padarinių, tai yra neįrodytas vienas iš pagrindinių nusikaltimo požymių, kad nuteistojo veiksmai ir neveikimas buvo pagrindinė ir svarbiausia nelaimingo atsitikimo kilimo priežastis, kad padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas. Kaltinimas iš esmės rėmėsi Darbo inspekcijos atlikto nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadomis ir teisine prielaida, kad šiuo atveju pavojingų darbų vadovo nepaskyrimas ir nepakankama kontrolė susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nelaimingu atsitikimu.

Tačiau įrodymų, paremtų specialistų tyrimais, kad toks V. M. neveikimas yra tiesioginė ir pakankama priežastis nelaimingam atsitikimui įvykti, nebuvo pateikta, kaip ir neteisingai buvo nustatyta, kad buvo būtina laikytis Miško darbų saugos taisyklių. Nelaimingas atsitikimas įvyko ne dėl blogo darbo organizavimo – kad nebuvo paskirtas pavojingų darbų vadovas, o dėl to, kad nukentėjusysis V. Z., būdamas tinkamai apmokytas dirbti medžių genėjimo ir pjovimo darbus ir ne kartą tai daręs, pats dėl įgytos kvalifikacijos galintis saugiai dirbti tokius pavojingus darbus ir pagal mokymo centro išduotą pažymėjimą net vadovauti tokiems darbams, šiurkščiai pažeidė darbų atlikimo saugos reikalavimus: medį pjovė nenugenėjęs, nors buvo supažindintas su Darbuotojo, atliekančio miško ruošos darbus (medžių genėjimo, krūmų pjovimo, malkų pjovimo motoriniu pjūklu), saugos ir sveikatos instrukcija, ir, pagal liudytojų S. A. ir Z.

L. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme, nedėvėjo apsauginio šalmo. Nukentėjusiojo veiksmai privalo būti vertinami, nustatant nelaimingo atsitikimo priežastis bei priežastinį ryšį tarp jo paties veiksmų ir žalos atsiradimo. V. M. neturėjo pareigos vadovautis Miško darbų saugos taisyklėmis, kadangi įmonė miške darbų neatliko ir įvykio vieta buvo ne miškas. Remiantis O. Čirvinskienės mokymo centro išduotu pažymėjimu, V. Z. galėjo vadovauti medžių genėjimo ir malkų ruošimo darbams, todėl V. M. neturėjo pagrindo nepaskirti V.

Z. medžių genėjimo ir medžių ruošos darbų vadovu. Dėl to, nepaisant atsiradusių sunkių padarinių, nei tyčinės, nei netyčinės V. M. kaltės dėl tokių veiksmų nėra. Todėl, net ir sprendžiant, kad veika padaryta, V. M. išteisintinas, nesant jo kaltės. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo ir civilinės atsakovės apeliacinio skundo papildymo – reikalavimo įvertinti byloje pateiktas specialistų ekspertų kompleksines išvadas ir dėl jų teismo sprendime pasisakyti, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

2.4. Teismai nepagrįstai nustatė, kad pagrindinė nelaimingo atsitikimo priežastis buvo blogas pavojingų darbų organizavimas ir kontrolė. Nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs ar jo pasekmės nebūtų buvusios tokios sunkios, jeigu nukentėjusysis būtų laikęsis jam žinomų darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų – būtų apgenėjęs medžio šakas iki jį nupjaunant ir dėvėjęs apsauginį šalmą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad V. M. kaltas ir dėl to, kad nukentėjusiajam buvo išduotas netinkamas šalmas, t. y. paprastas statybinis šalmas be akis apsaugančio skydelio. Tačiau už šalmo išdavimą ir jo tinkamumą darbams įmonėje atsakingas buvo V. M.. Teismai galėjo išvengti klaidų, jei būtų paskyrę prašytą kompleksinę darbų saugos ir medicininę ekspertizes. Teismai, vadovaudamiesi melagingais liudytojų parodymais, bet atsisakydami pasitelkti specialiųjų saugos darbe žinių turinčius asmenis, iš bylos eliminavo liudytojų S. A. ir Z. L. teisingus parodymus (BPK 20 straipsnio 3 dalies pažeidimas) bei neteisingai išsprendė bylą. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo atmetė darbų saugos specialisto K. Serbentos parodymus ir Lietuvos profesinės saugos lygos išvadas. Teismai akivaizdaus prieštaravimo tarp specialistų išvadų ir kitų tyrime surinktų įrodymų neįžvelgė, juos ignoravo kaip įrodymus, nors, remdamiesi BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalimis, juos turėjo laikyti įrodymais ir vertinti. Kai, be įmonės įgaliotų asmenų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, nustatomas ir nukentėjusiojo taisyklių nepaisymas, tai tokio darbuotojo veiksmai (pražanga, klaida, rizika), remiantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 33 straipsniu, laikytini dideliu neatsargumu ir dėl to didžioji dalis civilinės atsakomybės dėl nelaimingo atsitikimo padarinių ir patirtos žalos turėjo tekti pačiam nukentėjusiajam. Atitinkamai visi kiti asmenys, kurių neatsargūs ar aplaidūs veiksmai nebuvo būtinoji ir pagrindinė nelaimingo atsitikimo priežastis, baudžiamojon atsakomybėn netrauktini, o patrauktieji išteisintini. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl pripažinimo V. M. kaltu, įvykdžius BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, nėra pagrįstas, jis apkaltintas darbų saugos taisyklių, kurių neprivalėjo laikytis, pažeidimu, nes šiuo atveju Miško darbų saugos taisyklės neturėjo būti taikomos, todėl civilinis ieškinys tenkintas be teisinio pagrindo.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. M. gynėjo ir civilinės atsakovės UAB „K“ atstovo advokato Edmundo Luotės kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Teismai teisingai nustatė nusikaltimo, už kurį nuteistas V. M., padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei nuteistojo kaltės ir pagrįstai pripažino V. M. kaltu pagal BK 176 straipsnio 1 dalį. Nors bendrovėje „K“ už darbų saugą atsakingu asmeniu buvo paskirtas meistras V. M., tačiau apie numatomus atlikti medžių pjovimo darbus ir jų pavojingą pobūdį jis nebuvo informuotas ir nei direktoriaus įsakymu, nei kitu lokaliniu teisės aktu nebuvo paskirtas pavojingų darbų vadovu, atsakingu už šių darbų organizavimą bei priežiūrą. V. M. neturėjo įgalinimų paskirti pavojingų darbų vadovą, nes tokią teisę pagal pareigas turėjo tik bendrovės direktorius V. M.. V. M., turėdamas pareigą paskirti pavojingų darbų vadovą, kuris tiesiogiai vadovautų tokiems darbams, kontroliuotų, ar šiuos darbus vykdantys darbuotojai laikosi tokius darbus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, to nepadarė, o pavedė vykdyti pavojingus darbus žmonėms, neturintiems reikiamos kvalifikacijos, todėl už darbų saugą darbo vietoje buvo atsakingas asmeniškai, tačiau, elgdamasis nerūpestingai, nekontroliavo, kaip V. Z. laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių aktų reikalavimų, neužtikrino, kad darbuotojas šių reikalavimų laikytųsi, ir taip pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo bei Miško darbų saugos taisyklių nuostatas, dėl to ir įvyko nelaimingas atsitikimas darbe.

3.2. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl UAB „Ko“ specialistų, kurie rengė darbo saugos dokumentaciją UAB „K“ užsakymu, atsakomybės bei paties nukentėjusiojo V. Z. kaltės. Apeliacinės instancijos teismas juos išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė.

3.3. Teismas nustatė tiesioginį priežastinį ryšį tarp nuteistojo veikos ir nukentėjusiajam V. Z. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo ir nuosprendyje išsamiai aptarė, kokie V. M. veiksmai ir neveikimas bei teisės aktų pažeidimai nulėmė nelaimingą atsitikimą ir buvo būtina bei pagrindinė sąlyga tokiems padariniams kilti. Teismas pagrįstai pripažino, kad aplinkybė, jog V. M. nepaskyrė pavojingų darbų vadovo, buvo būtina kilusių padarinių sąlyga ir pagrindinė sunkių padarinių kilimo priežastis.

3.4. Nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nebuvo padaryta.

4. Nukentėjusysis, civilinis ieškovas V. Z. ir jo atstovas advokatas Remigijus Uckus atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. M. gynėjo ir civilinės atsakovės UAB „K“ atstovo advokato Edmundo Luotės kasacinį skundą atmesti ir priteisti V. Z. turėtas proceso išlaidas (500 Eur). Atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Kasatoriai skunde nepagrįstai teigia, kad, pagal asociacijos Lietuvos profesinės saugos lygos specialistų išvadą, įvykio vieta nepriklauso miškui. Cituodami Miškų įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, kasatoriai nurodo, kad miškas – tai ne mažesnis nei 0,1 ha žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių skalsumas ne mažesnis kaip 0,3 ir kurių aukštis ne mažesnis kaip 5 metrai. Įvykio vietoje buvo pjaunami kur kas didesniame plote esantys medžiai, kurių branda daug didesnė nei nurodytose įstatymo nuostatose, o aukštis bent 4 kartus viršija apibrėžime nurodytų medžių aukštį, todėl teisingai vadovautasi Miškų įstatymo ir Miško darbų saugos taisyklių nuostatomis, nes Želdynų įstatymas nereglamentuoja medžių kirtimo ir kirtimo saugos taisyklių. Be to, asociacija Lietuvos profesinės saugos lyga ir jos specialistai nėra įtraukti į Lietuvos ekspertinių įstaigų ir ekspertų sąrašą, todėl remtis jų išvadomis teismai negali, jos gali būti tik rekomendacinio pobūdžio.

4.2. Prižiūrėti, kad neįvyktų nelaimingas atsitikimas vykdant pavojingą darbą, turėjo UAB „K“ pavojingų darbų vadovas, kurį paskirti galėjo bendrovės valdyba arba bendrovės direktorius V. M.. Kadangi to padaryta nebuvo, už pavojingų darbų saugą atsako V. M.. Jis paskyrė nukentėjusįjį V. Z. bei kitus du reikalingos kvalifikacijos ir tinkamų apsaugos priemonių neturinčius darbuotojus atlikti pavojingus medžių pjovimo darbus ir pats juos asmeniškai prižiūrėjo, vis atvykdamas į darbų vietą. V. M. taip pat neturėjo pavojingų darbų vadovo kvalifikacijos. Liudytojų Z. L. ir S. A. parodymai apeliacinės instancijos teisme buvo melagingi. Nukentėjusysis V. Z. nurodė, kad jis nebuvo paskirtas vadovauti bendrovėje atliekamiems pavojingiems darbams. O. Čirvinskienės mokymo centre V. Z. baigti kursai yra susiję su medžių, šakų genėjimu tiek, kiek jie susiję su jo kaip elektriko darbu, pašalinant šakas nuo elektros laidų, t. y. neatitinka pavojingų darbų vadovo mokymo programos reikalavimų ir apimties. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad V. M. turėjo pasirūpinti atsakingo už pavojingų darbų priežiūrą vadovo paskyrimu, jis pagal savo kompetenciją ir darbo sutartį bei pobūdį negalėjo priimti įsakymo dėl pavojingų darbų vadovo paskyrimo, todėl nusikaltimo, nustatyto BK 176 straipsnio 1 dalyje, subjektu negali būti. Šio nusikaltimo subjektais negali būti UAB „Ko“ darbuotojai, nes pagal sutartį su UAB „K“ jie teikė tik bendro pobūdžio konsultacijas darbo saugumo klausimais. Įvykio metu nebuvo pasibaigęs UAB „Ko“ ir UAB „K“ sutartyje nustatytas bendrovės saugos reikalavimų audito atlikimo terminas.

4.3. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad būtinoji ir pagrindinė sunkių padarinių nukentėjusiojo V. Z. sveikatai priežastis buvo jo saugumo taisyklių nepaisymas – šakų nenugenėjimas, pjovimas medžio nuo kelmo ir apsauginio šalmo nedėvėjimas. Byloje nustatyta, kad V. Z. iki medžio pjovimo buvo apgenėjęs jo šakas iki 20 metrų aukščio, t. y. tiek, kiek siekė darbdavio išduoto autobokštelio darbinis aukštis. Pjauti brandų medį – virš 20 m aukščio ir apie 70 cm kamieno skersmens prie žemės paviršiaus – nedraudžiama, jei yra vieta medžiui saugiai nuleisti, jei jis nekris ant kitų medžių ar objektų, jei įmanoma nustatyti jo kritimo kryptį. Šias sąlygas darbo vietoje turi įvertinti ir darbui vadovauti atestuotas pavojingų darbų vadovas. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, VDI nelaimingo atsitikimo darbe aktu nustatyta, kad V. Z. pjaudamas medį šalmą dėvėjo. Teismai pagrįstai įvardijo V. Z. veiksmus kaip rizikingą elgesį, tačiau tai nešalina V. M. atsakomybės ir nėra pagrindas jį išteisinti. V. Z. veiksmai nebuvo pagrindinė nelaimingo atsitikimo ir kilusių padarinių priežastis. Tai, kad V. M. nepaskyrė pavojingų darbų vadovo, buvo pagrindinė ir būtina kilusių sunkių padarinių sąlyga bei šių pasekmių priežastis, t. y. jo neveikimas – nepaskyrimas tinkamos kvalifikacijos pavojingų darbų vadovo ir darbuotojų yra susijęs priežastiniu ryšiu su veikos padariniais – sunkiu V. Z. sužalojimu.

4.4. Teismai turėjo pakankamai duomenų, leidusių nustatyti faktines nelaimingo atsitikimo aplinkybes ir jo priežastis. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, bylos procesas teismuose vyko remiantis rungimosi principu. Teismai visus bylos duomenis įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymai, kuriais grindžiama V. M. kaltė dėl darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo, atitinka įstatymo reikalavimus, teismai išsamiai juos ištyrė ir išanalizavo, teismų atlikta įrodymų analizė patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai atitinka kaltinimo nustatytas bylos aplinkybes ir visiškai atskleidžia nelaimingo atsitikimo mechanizmą, nuteistojo veiksmus, kuriais buvo pažeisti darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimai, ir jo kaltės turinį.

4.5. Kasacinio skundo prašymas – panaikinti teismų sprendimus ir V. M. išteisinti – yra procesiškai nepagrįstas, nes pagal BPK 382 straipsnį toks sprendimas kasacinės instancijos teisme negalimas. Teismai teisingai įvertino bylai svarbias aplinkybes, tinkamai taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą bei jų vertinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir baudžiamąjį įstatymą, konstatuodami V. M. veikoje esant nusikaltimo, nurodyto BK 176 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, todėl BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeistos nebuvo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo V. M. gynėjo ir civilinės atsakovės UAB „K“ atstovo advokato Edmundo Luotės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

6. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasacinės instancijos teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, nuodugniai ištirti apeliaciniame skunde esančius argumentus, juos palyginti su surinkta byloje medžiaga. Be to, apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, taip pat motyvuotai atsakyti į skunde išdėstytus argumentus, įvertinti reikšmingų bylai teisingai išspręsti duomenų visumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12-303/2015). Šios instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21/2014, 2K-29-489/2015 ir kt.).

8. Nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacine tvarka apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų teismo baigiamajam aktui ir apeliacinės instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, padarė esminį BPK pažeidimą, suvaržiusį proceso dalyvių teises, sukliudžiusį teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje.

9. Pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Pagal šį BK straipsnį atsako tik specialūs subjektai – darbdaviai ir kiti asmenys, kurie dėl savo tarnybinės padėties ar specialių įgaliojimų yra atsakingi už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi. Ši nusikaltimo sudėtis yra blanketinė, todėl, taikant šią normą, būtina nustatyti, kokie darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų reikalavimai buvo pažeisti. Kiekvienu konkrečiu atveju analizuojami tie įstatymai ir poįstatyminiai bei lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi.

10. Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl V. M. kaltės pagal BK 176 straipsnio 1 dalį iš esmės grindė 2017 m. vasario 14 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto duomenimis (suteikiant šiam įrodymui prioritetinę reikšmę), kur nurodytos nelaimingo atsitikimo darbe priežastys – saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas, pažeidžiant Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo reikalavimus, pasireiškęs tuo, kad nebuvo kontroliuojama ir užtikrinama, kaip darbuotojas laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, buvo leista pjauti medžius elektrikui V. Z., neturinčiam reikiamos profesinės kvalifikacijos, bei nebuvo užtikrinta, kad organizuojant miško ruošos darbus būtų tinkamai vadovaujamasi Miško darbų saugos taisyklių reikalavimais, t. y. medžių pjovimo darbams vadovautų apmokytas ir atestuotas bei turintis atitinkamą pažymėjimą pavojingų darbų vadovas, kuris yra atsakingas už darbų saugą darbo vietoje. Nelaimingo atsitikimo darbe akte, be to, dar konstatuota, kad nelaimingo atsitikimo priežastis taip pat buvo saugos ir sveikatos norminio teisės akto – Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo bei UAB „K“ Darbuotojo, atliekančio miško ruošos darbus, saugos ir sveikatos instrukcijos reikalavimų pažeidimas, nes elektrikas V. Z. prieš pradėdamas pjauti klevą nenugenėjo jo šakų, kad virstančio klevo šakos neatskiltų ir nenukristų iš aukščio. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo V. Z. veiksmus vertino kaip itin rizikingą paties nukentėjusiojo elgesį, o V. M. pripažino kaltu pagal BK 176 straipsnio 1 dalį dėl neatsargumo pažeidus darbų saugos teisės aktuose nustatytus darbų saugos darbe reikalavimus, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas ir nukentėjusiajam V. Z. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

11. Nesutikdami su tokiu sprendimu, nuteistojo V. M. gynėjas ir civilinės atsakovės advokatas jį apskundė apeliacine tvarka, apeliaciniu skundu prašydami panaikinti minėtą nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį, nuosprendį, o civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Taigi tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant kaltinamojo veiksmus, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012). Teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti byloje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

12. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas buvo atliktas formaliai, apsiribota tik liudytojų Z. L., S. A., R. E., A. J., K. Serbentos, nukentėjusiojo V. Z. apklausomis, o nuteistojo V. M. gynėjo ir civilinės atsakovės UAB „K“ atstovo advokato E. Luotės prašymas dėl komisinės kompleksinės saugos teismo medicininės ekspertizės paskyrimo, turint tikslą nustatyti tiesioginę techninę nelaimingo atsitikimo darbe priežastį, atmestas. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas, kad UAB „K“ direktorius V. M. pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo ir Miško darbų saugos taisyklių atitinkamas nuostatas, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta bendrovės darbuotojo V. Z. sveikata, nepaskyrė atlikti specialaus ekspertinio tyrimo, kad būtų nustatytas tiriamo nelaimingo atsitikimo darbe mechanizmas ir priežastys, bei neanalizavo nurodytų teisės aktų, nors sprendžiant, ar darbdavys, ar jo įgaliotas atstovas, ar nukentėjusysis pažeidė darbų saugos įstatyme ar kituose aktuose nustatytus reikalavimus, kiekvienu atveju turi būti analizuojamas taikytinų teisės normų turinys.

13. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvados nagrinėjamos bylos kontekste yra skubotos, priimtos nepakankamai įsigilinus į apeliacinio skundo esminius argumentus ir pažeidžiant bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka reglamentuojančias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Pažymėtina, kad, norint objektyviai ištirti nelaimingų atsitikimų darbe aplinkybes ir priežastis, nelaimingo atsitikimo mechanizmą, aplinkybes, kurios turėjo įtakos nelaimingam atsitikimui kilti, atliekamų darbų saugos atitiktį norminių aktų reikalavimams, skiriama darbų saugos ekspertizė. Darbų saugos ekspertinio tyrimo metu atliekama palyginamoji analizė ir nustatoma, ar nelaimingo atsitikimo atveju vykdyti konkretūs darbai atitiko tuos darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų (taisyklių, nuostatų, instrukcijų ir pan.) reikalavimus, kurių neatitikimas lėmė (ar turėjo reikšmingos įtakos) tiriamo nelaimingo atsitikimo kilimą. Nustatant bylos aplinkybes specialisto ar eksperto išvados yra svarbios, nors pagal baudžiamojo proceso įstatymą jos neturi vienintelio ar svarbiausio įrodymo statuso.

14. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas Miško darbų saugos taisyklių pažeidimus, rėmėsi tik nelaimingo atsitikimo darbe aktu ir nelaimingą atsitikimą tyrusios Valstybinės darbo inspekcijos Marijampolės skyriaus vyriausiosios darbo inspektorės D. Bartkuvienės parodymais, kad buvo pjaunamas ne pavienis medis, bet medis, esantis medžių masyve, ir tai pagal savo pobūdį yra miško ruošos darbai, kurie imperatyviai teisės aktų priskiriami pavojingiems darbams. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neįvertino ir argumentuotai nepasisakė, ar šiuo konkrečiu atveju taikytinos Miško darbų saugos taisyklės, ar nelaimingo atsitikimo darbe vieta (sodyba, esanti (duomenys neskelbtini), Kalvarijos sav.), kurioje buvo pjaunami medžiai, yra miškas pagal Miškų įstatymą ir ar buvo atliekami miško ruošos darbai, kai medžių pjovimui turi vadovauti apmokytas ir atestuotas bei turintis atitinkamą pažymėjimą pavojingų darbų vadovas, kuris atsakingas už darbų saugą darbo vietoje.

15. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 176 straipsnį taikyti būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, dėl kokių konkrečių darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimų jie atsirado. Pažymėtina, kad pagal civilinės teisės nuostatas, įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, darbdavio kaltė yra preziumuojama, tačiau, taikant baudžiamąją atsakomybę, tokia prezumpcija negalima. Kiekvienu atveju sprendžiant dėl priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių, šiuo atveju – nelaimingo atsitikimo žmogui, privalo būti nekvestionuojamai nustatyta, įvertinus tiek asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, tiek nukentėjusio asmens veiką ar neveikimą ir jų įtaką kilusiems padariniams, ar galimų kaltininkų, ar nukentėjusiojo veika buvo esminė kilusių padarinių sąlyga ir būtina jų priežastis. Nagrinėjamoje byloje esminiai apeliacinio skundo argumentai dėl priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių, dėl nuteistojo V. M. galimybių numatyti padarinius ir jų išvengti, dėl nukentėjusiojo V. Z. neatsargaus ir rizikingo elgesio ir kitų veiksnių įtakos padariniams kilti nebuvo tinkamai išnagrinėti, dėl jų motyvuotų išvadų apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra. Tik išanalizavus, pasitelkus specialiųjų žinių turinčius asmenis (ekspertus ar specialistus), nelaimingo atsitikimo darbe priežastis ir jas nustačius galima bus daryti išvadas, kurie pažeidimai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais ir kas dėl kilusių padarinių kaltas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų padaryta išvada dėl priežastinio ryšio nėra tinkamai motyvuota, nėra pagrįsta išsamiu visų bylos aplinkybių išanalizavimu, todėl kelia abejonių jos teisingumu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

16. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla išnagrinėta esmingai pažeidus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

17. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi išnaudoti visas jam suteiktas proceso galimybes, ištirti ir įvertinti įrodymus kaip visumą ir padaryti tinkamai motyvuotas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

18. Pagal BPK 386 straipsnio 1 dalį, kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla iš naujo nagrinėjama bendra tvarka. BPK 386 straipsnio 2 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, todėl teisėjų kolegija, perduodama bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, dėl kitų kasacinių skundų argumentų nepasisako, nes sprendimo dėl jų priėmimas šiuo atveju galimas tik tinkamai ir išsamiai išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka.

Dėl proceso išlaidų

19. Nukentėjusysis V. Z. ir jo atstovas advokatas R. Uckus atsiliepimu į nuteistojo V. M. gynėjo ir civilinės atsakovės UAB „K“ atstovo advokato E. Luotės kasacinį skundą prašo priteisti V. Z. turėtas proceso išlaidas. Prie atsiliepimo pridėtas 2019 m. rugpjūčio 5 d. pinigų priėmimo kvitas LAT Nr. 877303, kuriame nurodyta, kad advokatui R. Uckui sumokėta 500 Eur už atstovavimą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme ir dokumento surašymą.

20. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-8-696/2015, 2K-84-699/2015).

21. Ši baudžiamoji byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka pagal nuteistojo V. M. gynėjo ir civilinės atsakovės UAB „K“ atstovo advokato E. Luotės kasacinį skundą, kuris tenkintas iš dalies, bylą perduodant iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinę bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, proceso dalyviai į teismo posėdį nekviečiami, o nukentėjusiojo ir (ar) jo atstovo atsiliepimas į kasacinį skundą nėra privalomas, atsiliepimo nepateikimas netrukdo nagrinėti kasacinę bylą (BPK 3741 straipsnio 1, 2 dalys). Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti prašymo išieškoti iš nuteistojo ir civilinės atsakovės kasacinio proceso metu nukentėjusiojo V. Z. turėtas atstovavimo išlaidas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nukentėjusiojo V. Z. ir jo atstovo advokato Remigijaus Uckaus prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Artūras Ridikas

Arvydas Daugėla