2017-01-24 Nr. AB-1742-3-61-3-05528-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė

byla Nr. P-1-146/2017

Teisminio

proceso Nr. 3-61-3-05528-2014-0

Procesinio

sprendimo kategorija 60.3.10

(S)

LIETUVOS

VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A

R T I S

2017 m.

sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano

Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų

uždarosios akcinės bendrovės „Maxima Lt“ ir uždarosios akcinės bendrovės

„Mantinga“ prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016

pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Maxima Lt“ ir uždarosios

akcinės bendrovės „Mantinga“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos

tarybai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų

kolegija

n u s t a t ė:

I. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Taryba,

atsakovas) 2014 m. gruodžio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-14/2014

„Dėl ūkio subjektų, užsiimančių maisto gaminių gamybos ir pardavimo veikla,

veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio

ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio

reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas), kuriame nutarė: 1) pripažinti,

kad UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ (toliau – ir

pareiškėjai), sudarydamos susitarimą dėl perpardavimo kainų palaikymo,

pažeidė Konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 5 straipsnio 1 dalį

ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio

1 dalį; 2) už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą

pažeidimą skirti pinigines baudas: UAB „Mantinga“ – 15 284 800 Lt

(4 426 784 Eur), UAB „Maxima Lt“ – 58 255 200 Lt

(16 871 872 Eur); 3) nutraukti procedūrą dėl UAB „Maxima“,

UAB „Palink“, UAB „Rimi Lietuva”, UAB „Norfos mažmena”, UAB „Prisma Lt“

veiksmų, kiek tai susiję su šių įmonių veiksmų su UAB „Mantinga“

vertinimu, atitikties KĮ 5 straipsnio reikalavimams ir pripažinti, kad

nėra pagrindo imtis priemonių taikant SESV 101 straipsnį.

Nutarime padaryta išvada, kad UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“

sudarė susitarimą dėl minimalių (atskirais atvejais, ir fiksuotų) perpardavimo

kainų nustatymo. Šis susitarimas buvo įgyvendinamas vadovaujantis sistema,

pagal kurią UAB „Mantinga“ bazinės kainos buvo taikomos kaip UAB „Maxima Lt“

mažmeninės „lentynos“ kainos. Atitinkamai UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

veiksmai derinant bazines kainas iš esmės reiškė ir veiksmų derinimą dėl

mažmeninių „lentynos“ kainų. Taryba padarė išvadą, kad UAB „Maxima Lt“

ir UAB „Mantinga“ susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo

tęsėsi bent iki 2013 m. kovo 1 dienos.

Pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ kreipėsi į Vilniaus apygardos

administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nutarimo

rezoliucinės dalies: 1 punkto dalį, kuria UAB „Maxima Lt“

pripažinta pažeidusi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir

SESV 101 straipsnio 1 dalį; 2.2 punktą, kuriuo UAB „Maxima Lt“

paskirta 16 871 872 Eur (58 255 200 Lt) bauda už

Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą;

2) nustačius, kad UAB „Maxima Lt“ pažeidė Konkurencijos įstatymo

5 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnio 1 dalį arba tik

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir nepanaikinus Nutarimo

rezoliucinės dalies 1 ir 2.2 punktų nurodyta apimtimi, – pakeisti Nutarimo

rezoliucinės dalies 2.2 punktą ir sumažinti paskirtą baudą.

Pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ paaiškino, kad išvados apie nuo

2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d.

nepertraukiamai besitęsusį pažeidimą padarytos nesiremiant nė vienu įrodymu

apie UAB „Maxima Lt“ antikonkurencinius veiksmus nuo 2004 m.

balandžio 1 d. iki 2006 m. liepos 23 d. ir nuo 2010 m.

gegužės 27 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas UAB „Maxima Lt“

akcentavo, kad tarp UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ sudarytos

tiekimo sutartys savaime nepažeidė konkurencijos teisės normų ir nepatvirtina,

kad pažeidimas tęsėsi po 2004 m. kovo 31 d. 2003 m. balandžio 1 d.

sudarytos tiekimo sutarties (toliau – ir 2003 m. sutartis)

II dalies 16 punkte įtvirtintas susitarimas dėl minimalių

perpardavimo kainų nustatymo UAB „Maxima Lt“ parduotuvėse nutrūko

2004 m. kovo 31 dieną. 2004, 2005 ir 2010 m. sutartys nepatvirtina,

kad pažeidimas tęsėsi po 2004 m. kovo 31 d., šiose sutartyse

įtvirtinta bazinės kainos kategorija nebuvo siejama su privalomomis

perpardavimo kainomis („lentynos“ kainomis), o šių kategorijų sutapatinimas yra

įrodymais nepagrįsta Tarybos prielaida. UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“

darbuotojų elektroninis susirašinėjimas nepagrindžia egzistavus susitarimą dėl

perpardavimo kainų palaikymo, bet patvirtina rekomenduojamų kainų taikymo

praktiką. Susirašinėjimas apima mažiau nei 4 metus ir neapima esminės tirto

laikotarpio dalies – nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2006 m.

liepos 23 d. ir nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki 2013 m. kovo

1 d. Susitarimo tęsimo 2006, 2008 ir 2010 metais įrodymui Taryba naudoja

vos po du susirašinėjimo epizodus kiekvienais metais. Tęstinis ir visas UAB „Mantinga“

prekes apėmęs susitarimas įrodinėjamas keliais pavieniais ir jokios sistemos

nesudarančiais elektroninio susirašinėjimo epizodais. Nutarime kaip vieninteliu

įrodymu, pagrindžiančiu UAB „Maxima Lt“ dalyvavimą pažeidime po 2010 m.

birželio 1 d., remiamasi 2012–2013 m. kainų analize, nors pažeidimas

konstatuojamas dėl visų 2003–2013 metais UAB „Mantinga“ pareiškėjui UAB „Maxima Lt“

tiektų produktų. Kainų analizė apsiribojo tik devyniais UAB „Mantinga“

produktais ir tik keturiolikos mėnesių laikotarpyje, o tai neatspindi UAB „Maxima Lt“

rinkodaros dėl visų UAB „Mantinga“ produktų. Kainų analizei buvo panaudoti

iš dalies neteisingi duomenys apie UAB „Mantinga“ bazines kainas ir

nepilni duomenys apie UAB „Maxima Lt“ „lentynos“ kainas,

neatsižvelgta į aplinkybę, kad 2009–2013 m. UAB „Maxima Lt“

parduotuvėse žemiau bazinės kainos parduotų UAB „Mantinga“ produktų dalis

skirtingais metais svyravo nuo 48 iki 81 proc., o bendra žemiau bazinių

kainų parduotų UAB „Mantinga“ produktų dalis buvo net 63 procentai. Taryba

nevertino jokio alternatyvaus bazinių kainų ir „lentynos“ kainų sutapimo

pateisinimo, nors pati pripažįsta, kad tirtu laikotarpiu galimai egzistavo

ekonominės rinkos prielaidos formuotis vienodoms mažmeninėms kainoms Lietuvoje.

Pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ pabrėžė, kad tarp UAB „Maxima Lt“

ir UAB „Mantinga“ vykęs bendradarbiavimas privalėjo būti vertinamas

taikant poveikio analizę, t. y. net jeigu pripažįstant buvus draudžiamą

susitarimą, jis turėjo būti vertinamas kaip susitarimas, ribojantis konkurenciją

pagal pasekmes, o ne pagal tikslą. Taryba nesilaikė UAB „Maxima Lt“

nekaltumo prezumpcijos, nesivadovavo įrodinėjimo standartu ir pažeidė vienodo

vertinimo principą: neleistinai perkėlė įrodinėjimo naštą UAB „Maxima Lt“,

taikė neteisingą (žemesnį) įrodinėjimo standartą, neatsižvelgė į jokias dėl UAB „Maxima Lt“

kylančias pagrįstas abejones, nenagrinėjo jokių alternatyvių versijų, galinčių

įtikinamai paaiškinti tirtą UAB „Maxima Lt“ elgesį, administracinės

procedūros metu buvo taikoma bei Nutarime pritaikyta kaltumo prezumpcija – savo

išvadas Taryba grindė hipotetiniais teiginiais, prielaidomis, savo pačios

sukurtomis prezumpcijomis ir vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais.

Įrodymai buvo vertinami nenuosekliai, savo prigimtimi bei turiniu analogiški įrodymai

buvo vertinami skirtingai, buvo pažeisti vienodo vertinimo principo

reikalavimai. Nutarime formuluojami kaltinimai neatitinka Žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio

reikalavimų, jame nepaaiškinama ir nepagrindžiama, ar kaltinimas dėl UAB „Maxima Lt“

ir UAB „Mantinga“ bandymo (siekio) užtikrinti, kad kituose Lietuvos

mažmeninės prekybos tinkluose UAB „Mantinga“ produktų „lentynos“ kainos

būtų ne žemesnės nei UAB „Mantinga“ kainoraštyje nurodytos bazinės

(didmeninės) kainos su PVM, vertintinas kaip atskiras, savarankiškas

pažeidimas, ar kaip vertikalaus pažeidimo (UAB „Mantinga“ produktų

mažmeninių kainų fiksavimas UAB „Maxima Lt“ parduotuvėse) sudėtinis

elementas. Nutarime nepaaiškinama ir nepagrindžiama, kaip pažeidimas arba

pažeidimo elementas (bandymas ar siekis užtikrinti vienodą kainų lygį visoje

rinkoje) atsispindi atsakomybės nustatymo ir paskirtos piniginės baudos

individualizavimo procese. Taryba tinkamai nenustatė UAB „Maxima Lt“

kaltės. Nebuvo atsižvelgta ne tik į situacijos specifiką ir individualumą, bet

net nebuvo analizuota, ar dėl pažeidimų įmanoma nustatyti UAB „Maxima Lt“

kaltę. Nebuvo išnagrinėti ir pateikti įrodymai dėl to, ar UAB „Maxima Lt“

suprato, kaip jos santykiai su UAB „Mantinga“ galėjo sąlygoti

konkurencijos teisės pažeidimus, ar kad UAB „Maxima Lt“ turėjo kokią

nors galimybę kontroliuoti dėl savo pačios santykių su UAB „Mantinga“

kilusį ar galėjusį atsirasti poveikį. Nebuvo išanalizuoti esminiai kaltei

nustatyti reikšmingi faktai. Nutarimas neatitinka individualiems

administraciniams aktams keliamų reikalavimų – nėra pagrįstas objektyviais

duomenimis (faktais), jame pateikti tikrovės neatitinkantys, klaidingi

teiginiai, todėl juo pažeidžiami viešojo administravimo subjektams taikomi

objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir įstatymų viršenybės principų

reikalavimai. Nutarime remiamasi tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis,

dėl kurių UAB „Maxima Lt“ neturėjo galimybės duoti paaiškinimų:

pasitelkiami nauji vertinimai dėl kaltinimų, susijusių su UAB „Maxima Lt“

veiksmais bei pažeidimo pobūdžiu ir apimtimi, remiamasi naujais įrodymais ir

(arba) tyrimo išvadose minėtais įrodymas, tačiau visai kitame kontekste,

pateikiami visiškai nauji ekonominiai argumentai, t. y. Taryba remiasi

nauja ekonomine analize, įskaitant metodologijos paaiškinimus, kurios nebuvo

tyrimo išvadose. Todėl Nutarimas neatitinka KĮ 30 straipsnio 3 dalyje

įtvirtintų reikalavimų. Taryba apribojo UAB „Maxima Lt“ teisę būti

išklausytai, atsisakydama suteikti pakankamai laiko savo paaiškinimams dėl

tyrimo išvadų pateikti: nebuvo sudarytos sąlygos susipažinti su visa Tarybos

turima ir UAB „Maxima Lt“ atsakomybės nustatymui reikšminga medžiaga,

dėl ko nebuvo galima tinkamai identifikuoti UAB „Maxima Lt“

išteisinančių įrodymų bei patikrinti tyrimo išvadose pateikiamų argumentų ir

išvadų teisingumą. Nebuvo tinkamai suformuota tyrimo bylos medžiaga, UAB „Maxima Lt“

nežinojo (ir šiuo metu nežino) su tyrimu susijusios bylos medžiagos tokia

apimtimi, kokia ją žino tyrimą atlikę pareigūnai. Visos administracinės

procedūros metu nebuvo sudarytos sąlygos ir prielaidos tinkamam lygiateisiškumo

principo įgyvendinimui – Tarybos atlikti veiksmai neatitinka reikalavimo, pagal

kurį ūkio subjektai ir jų atstovai turi teisę spręsti dėl konkretaus dokumento

svarbos gynybai, Taryba pati sprendė, kurie dokumentai yra svarbūs UAB „Maxima Lt“

gynybai, o kurie nėra reikšmingi. Taigi, UAB „Maxima Lt“ nebuvo

tinkamai išklausyta KĮ 29 straipsnio 5 dalies prasme, vykdytos

procedūros neatitiko Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų esminių

procesinių garantijų. Pareiškėjui UAB „Maxima Lt“ buvo nustatytas KĮ

29 straipsnio 1 dalies reikalavimų neatitinkantis terminas

paaiškinimams dėl tyrimo išvadų pateikti, buvo ignoruojami UAB „Maxima Lt“

prašymai dėl naujo termino nustatymo. Taryba siekė, kad UAB „Maxima Lt“

pateiktų savo paaiškinimus prieš tai, kai jai buvo leista susipažinti su

medžiaga, kuri būtina tinkamai pasirengti gynybai, nors visa reikalinga

medžiaga taip ir nebuvo atskleista. Bylos nagrinėjimo posėdis negalėjo būti

skelbiamas tol, kol UAB „Maxima Lt“ nebūtų sudarytos galimybės

tinkamai realizuoti savo teisės į gynybą, parengiant išsamius ir visapusiškus

paaiškinimus dėl tyrimo išvadų ir sudarant galimybę susipažinti su visa UAB „Maxima Lt“

atsakomybei reikšminga tyrimo medžiaga. Taryba neatliko privalomos draudžiamo

susitarimo poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai analizės ir neįrodė

esminių SESV 101 straipsnio taikymo sąlygų: kad su pakankamu tikimybės

laipsniu, remiantis objektyvių teisinių ar faktinių aplinkybių visuma, yra

įmanoma numatyti, jog susitarimas galėjo daryti įtaką valstybių narių

tarpusavio prekybos struktūrai; kad susitarimas galėjo sukliudyti vieningos

rinkos tarp valstybių narių tikslams pasiekti; kad susitarimo poveikis buvo ne

hipotetinis, bet reikšmingas, apčiuopiamas, kad egzistavo ir egzistuoja

objektyvios, įrodymais pagrįstos aplinkybės, leidžiančios taikyti SESV 101 straipsnio

1 dalį lokalaus, grynai nacionalinio pobūdžio susitarimui. Nutarime nėra

tinkamai įvertintos UAB „Maxima Lt“ paskirtos baudos apskaičiavimui

ir paskyrimui reikšmingos aplinkybės: pardavimų vertė, pažeidimo trukmė, UAB „Maxima Lt“

pareikštų kaltinimų unikalumas ir naujumas bei tai, kad pažeidimas buvo

padarytas (jei buvo padarytas) netyčia; pažeidimas nesukėlė jokių neigiamų

padarinių vartotojams ar rinkai, jo mastas nebuvo nustatytas. Pareiškėjo

manymu, turėjo būti atsižvelgta į keturių metų tyrimo trukmę ir uždelstą Tarybos

pareigą veikti. Dėl šių priežasčių Nutarimo dalis dėl baudų nėra pakankamai

nuosekli ir išsamiai argumentuota, baudos dydis nėra pakankamai pagrįstas,

neatitinka protingumo ir proporcingumo kriterijų.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į

pareiškėjo UAB „Maxima Lt“ skundą prašė skundą atmesti kaip

nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjų susitarimas konstatuotas įvertinus

įmonių tiekimo sutarčių nuostatas, įmonių darbuotojų elektroninį

susirašinėjimą, UAB „Mantinga“ produktų bazinę kainodarą ir UAB „Mantinga“

gaminių „lentynos“ kainų stebėseną bei UAB „Mantinga“ produktų bazinių

kainų taikymą UAB „Maxima Lt“ prekybos tinklo lentynose. Visi šie

įrodymai atskleidė bendrą ūkio subjektų planą, kad UAB „Mantinga“ produktų

mažmeninės „lentynos“ kainos būtų ne mažesnės nei UAB „Mantinga“ bazinės

kainos. Tuo pačiu nustatyta, kad UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

bandė užtikrinti, jog UAB „Mantinga“ produktų bazinės kainos būtų

atskaitos taškas ir kitų mažmeninės prekybos įmonių UAB „Mantinga“

produktų mažmeninėms pardavimo („lentynos“) kainoms. Atsakovas pažymėjo, kad

vertikalus UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ minimalių

perpardavimo kainų susitarimas buvo įtvirtintas 2003 m. sutarties

II dalies 16 punkte, kuriame buvo numatytas minimalių perpardavimo

kainų susitarimas, pagal kurį UAB „Maxima Lt“ įsipareigojo neparduoti

UAB „Mantinga“ prekių mažesne kaina, nei numatyta bazinių didmeninių kainų

kainoraštyje. Nors 2004 m. kovo 31 d. pasibaigus 2003 m.

sutarties galiojimui kitose UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

teikimo sutartyse tiesiogiai nebuvo įtvirtintas minimalių perpardavimo kainų

susitarimas, jų nuostatos dėl bazinės kainodaros (ir tiekimo kainų

apskaičiavimo būdo), taip pat įtvirtintas reikalavimas dėl bazinių kainų

vienodumo jų pateikimo įmonei UAB „Maxima Lt“ bei UAB „Maxima Lt“

nuostolių kompensavimo mechanizmo kitiems rinkos dalyviams nukrypus nuo

minimalių „lentynos“ kainų, sudarė UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

susitarimo mechanizmo dalį, kas patvirtina susitarimo buvimą. Aplinkybę, kad UAB „Mantinga“

tikslas buvo ne vien derinti UAB „Mantinga“ gaminių tiekimo sąlygas,

tačiau taip pat ir įtvirtinti UAB „Mantinga“ bazines kainas, kaip

minimalias „lentynos“ kainas, patvirtina UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

darbuotojų elektroninis susirašinėjimas. UAB „Mantinga“ produktų bazinių

kainų komunikavimu įmonei UAB „Maxima Lt“ buvo siekiama ir „lentynos“

kainų pasikeitimo, t. y. informavimas apie bazinių kainų pasikeitimą

reikšdavo „lentynos“ kainų pasikeitimą. UAB „Mantinga“ bazinių kainų

laikymosi buvo tikimasi ir iš kitų mažmeninės prekybos įmonių, t. y.

bazinės kainos suprantamos kaip minimalios perpardavimo kainos, kurias turėtų

taikyti ir kitos mažmeninės prekybos įmonės. Atsakovas pažymėjo, kad

elektroninis susirašinėjimas nebuvo vienodai dažnas ir intensyvus ir sudarė

mažą dalį visame darbuotojų elektroniniame susirašinėjime, tačiau

susirašinėjimas įvertintas kaip pagrindžiantis susitarimą dėl perpardavimo

kainų, nes draudžiamo susitarimo įrodymai paprastai yra pavieniai, sukuriami slapta,

todėl draudžiami susitarimai nustatomi analizuojant visumą įvairių dokumentų ir

veiksmų. Nagrinėjamu atveju susitarimo vykdymo mechanizmui reikėjo minimalios

komunikacijos (vadovaujantis įmonių tiekimo sutartimis UAB „Mantinga“

produktų bazinių kainų pakeitimai buvo pateikiami UAB „Maxima Lt“),

todėl susirašinėjimas vyko daugiausia dėl kilusių klausimų, pavyzdžiui, kainų

lentynoje pakeitimo datos, bazinių kainų nesilaikymo kituose mažmeninės

prekybos tinkluose ir pan. Tai, kad po elektroninio susirašinėjimo galimai buvo

taikytos ne jame nurodytos bazinės ir / ar „lentynos“ kainos,

nesudaro pagrindo teigti, jog UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

neišreiškė valios sudaryti susitarimą dėl minimalių ir epizodais fiksuotų

perpardavimo kainų. Atsakovas pažymėjo, kad susitarimo dėl perpardavimo kainų

sąlygas bei UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ faktinį elgesį

rinkoje pagal susitarimo dėl perpardavimo kainų sąlygas patvirtina ir atsakovo

atliktos 2012–2013 metais UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir UAB „Maxima Lt“

prekybos tinkle taikytų „lentynos“ kainų analizės rezultatai. Tai, kad

atsakovas analizavo ne visų UAB „Mantinga“ produktų bazines ir „lentynos“

kainas UAB „Maxima Lt“ prekybos tinkle, ir ne visos „lentynos“ kainos

buvo ne mažesnės nei bazinės kainos, nereiškia, jog duomenys yra nepakankami ir

neleidžia daryti pagrįstų išvadų dėl įmonių elgesio rinkoje pagal nustatyto

susitarimo sąlygas. Atsakovas nesutiko su UAB „Maxima Lt“ argumentu,

kad buvo netinkamai įvertintos jos atsakomybės taikymui reikšmingos aplinkybės

ar kad jai negalėjo būti paskirta bauda. Nutarime Taryba nurodė, kokiais

įrodymais vadovaudamasi pripažino nustatytą pažeidimą trukus nuo 2003 m.

balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. Atsižvelgiant į tai, Taryba

pagrįstai pripažino, kad senaties terminas patraukti atsakomybėn už padarytą

konkurencijos taisyklių pažeidimą nėra suėjęs. Įvertinus, kad UAB „Mantinga“

ir UAB „Maxima Lt“ susitarimas yra pavojingas ir ribojantis

konkurenciją pagal savo tikslą, nebuvo nustatyta nei atsakomybę lengvinančių,

nei sunkinančių aplinkybių, o Taryba nepateikė jokio naujoviško perpardavimo

kainų palaikymo susitarimo vertinimo, UAB „Maxima Lt“ buvo paskirta

teisėta ir pagrįsta bauda. Nepagrįstais atsakovas laikė ir UAB „Maxima Lt“

teiginius dėl teisės į gynybą pažeidimo. Taryba pateikė UAB „Maxima Lt“

visą tyrimo medžiagą (išskyrus kitų ūkio subjektų komercines paslaptis

sudarančią informaciją), kuria remiantis buvo atlikta įtariamo pažeidimo

analizė, suteikė galimybę susipažinti su kita jos prašyta susipažinti medžiaga,

nustatė pakankamą ir ilgesnį nei paprastai terminą paaiškinimams dėl tyrimo

išvadų pateikti, išklausė UAB „Maxima Lt“ atstovų paaiškinimus žodžiu

Tarybos posėdyje. Nutarimą Taryba priėmė įvertinusi UAB „Maxima Lt“

pateiktus paaiškinimus. UAB „Maxima Lt“ teiginius, kad tam tikros

medžiagos pateikimas susipažinti vėliau, nei ji pageidavo, neleido jai

pasirinkti gynybinės pozicijos, atsakovas laikė abstrakčiais, nes, susipažinusi

su minėta informacija, UAB „Maxima Lt“ nei Tarybos posėdžio metu, nei

skunde teismui nenurodė, kaip konkrečiai vėlesnis informacijos pateikimas

pažeidė jos teises ir kaip jos gynybinė pozicija galėjo pasikeisti ar

pasikeitė, dėl ko Tarybos veiksmai galėtų būti laikomi netinkamais.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ kreipėsi į Vilniaus apygardos

administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) grąžinti bylą Tarybai

papildomam tyrimui atlikti, įpareigojant Tarybą pateikti visą tyrimo medžiagą,

kurią rengdama pranešimą bei priimdama Nutarimą analizavo ir kuria rėmėsi

Taryba, įskaitant visų dokumentų, kurie laikytini konfidencialiais, tinkamai

parengtus išrašus, aprašus ir informacijos įslaptinimo motyvus, o nesant

pagrindo tam tikrą informaciją laikyti konfidencialia, pateikti šią informaciją

visa apimtimi; taip pat pateikti tinkamai parengtus tyrimo bylos (įskaitant

nutrauktą tyrimą) tomų, kurie laikytini konfidencialiais visa apimtimi,

apyrašus bei informacijos įslaptinimo motyvus; 2) panaikinti Nutarimo

rezoliucinės dalies 1 ir 2.1 punktų dalis dėl pareiškėjo UAB „Mantinga“;

3) nepanaikinus Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.1 punktų dalių dėl

pareiškėjo UAB „Mantinga“, pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies

2.1 punktą ir sumažinti UAB „Mantinga“ paskirtą baudą.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ paaiškino, kad Nutarime pateikti

įrodymai nepagrindžia, jog susitarimas egzistavo nuo 2004 m. balandžio 1 d.

iki 2013 m. kovo 1 d., ir neleidžia teigti, jog UAB „Maxima Lt“

ir UAB „Mantinga“ turėjo tikslą sudaryti ir buvo sudariusios susitarimą

dėl minimalių (epizodais – fiksuotų) „lentynos“ kainų nustatymo nei UAB „Maxima Lt“

parduotuvėse, nei visoje mažmeninės prekybos rinkoje. UAB „Maxima Lt“

ir UAB „Mantinga“ 2004, 2005 ir 2010 m. tiekimo sutartys nepagrįstai

įvertintos kaip įrodymai, kad 2003 m. sutartyje įtvirtintas susitarimas

dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo buvo tęsiamas, nes pati Taryba

Nutarime pripažino, kad nė viena tiekimo sutartis, išskyrus 2003 m.

sutartį, tiesiogiai neįtvirtinto susitarimo ir neturėjo tikslo riboti

konkurenciją bei savaime negalėjo pažeisti konkurencijos teisės normų. Taryba

susitarimą po 2003 m. sutarties galiojimo pasibaigimo grindžia tik

2004–2010 m. tiekimo sutarčių ir elektroninio susirašinėjimo visuma.

2004–2010 m. tiekimo sutartys neįtvirtino jokių nuostatų, kurios galėtų

būti aiškinamos kaip susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo.

2004 m. sutarties II dalies 15 punkto nuostata, kurios pagrindu UAB „Maxima Lt“

turėjo teisę reikalauti jai užtikrinti geresnes tiekimo sąlygas tam, kad ji

rinkoje prekiautų konkurencingomis kainomis kaip ir kitos mažmeninės prekybos

įmonės; tiekimo sutarčių nuostatos, kurios numatė, kad UAB „Mantinga“

bazinės kainos yra vienodos visiems UAB „Mantinga“ pirkėjams, taip pat tas

faktas, kad 2004 ir 2005 m. sutarčių prieduose Nr. 1 buvo pateiktos

bazinės kainos, kurių nebuvo nurodyta 2010 m. tiekimo sutarties priede Nr. 1,

negali būti aiškinamos kaip susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų

nustatymo ar kaip prielaidos tokiam susitarimui įgyvendinti. Taryba 2006–2010

metų elektroninį susirašinėjimą nepagrįstai vertina kaip įrodymą, kartu su

2004–2010 metų tiekimo sutartimis patvirtinantį susitarimo buvimą. Taryba

neteisingai aiškina elektroninio susirašinėjimo turinį ir nepagrįstai jį

grindžia klaidingomis prielaidomis bei prezumpcijomis. Didžioji dalis

elektroninio susirašinėjimo yra dėl tiekimo sąlygų UAB „Mantinga“

pirkėjams gerinimo (bazinių kainų ar didesnių nuolaidų), elektroniniame

susirašinėjime buvo teikiamos tik UAB „Mantinga“ rekomendacijos dėl

„lentynos“ kainų dydžio, kurios nei UAB „Maxima Lt“, nei kitiems UAB „Mantinga“

pirkėjams nebuvo privalomos, mažmeninės prekybos įmonės savarankiškai

nustatydavo „lentynos“ kainas savo parduotuvėse, UAB „Mantinga“ nesiekė ir

negalėjo daryti įtakos jų mažmeninei kainodarai. Tokį elektroninio

susirašinėjimo turinį patvirtina ir UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir UAB „Maxima Lt“

„lentynos“ kainų sutapties analizė 2009–2010 m., 2009–2013 m., iš

kurios matyti, jog didžiąja dalimi UAB „Maxima Lt“ „lentynos“ kainos

buvo mažesnės nei UAB „Mantinga“ bazinės kainos. Toks elektroninio

susirašinėjimo turinio aiškinimas ir byloje esantys įrodymai taip pat neleidžia

teigti, kad UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ turėjo tikslą

nustatyti „minimalias“ „lentynos“ kainas ir riboti konkurenciją. Elektroninis

susirašinėjimas (43 laiškai) yra fragmentiškas, atsitiktinis, sudaro tik apie

0,03 proc. viso Tarybos patikrinimų UAB „Mantinga“ patalpose metu

paimto elektroninių laiškų kiekio, be to, net 10 elektroninio susirašinėjimo

pavyzdžių yra susiję ne su UAB „Maxima Lt“, bet su kitais prekybos

tinklais, kurių atžvilgiu jokio draudžiamo susitarimo nenustatyta ir procedūra

Nutarimu yra nutraukta. Be to, byloje tarp 43 Tarybos naudojamų elektroninio

susirašinėjimo pavyzdžių yra bent 12 elektroninio susirašinėjimo pavyzdžių,

kurie parodo, kad UAB „Mantinga“ savo pirkėjams komunikuodavo

rekomendacines, o ne minimalias ar fiksuotas „lentynos“ kainas, ir bent 8

elektroninio susirašinėjimo pavydžiai, kurie rodo, kad UAB „Mantinga“

negalėjo daryti įtakos ir nedarė įtakos UAB „Maxima Lt“ ir kitų

mažmeninės prekybos įmonių mažmeninei kainodarai bei kad pastarųjų sprendimai

dėl jų „lentynos“ kainų buvo priimami savarankiškai. Elektroninio

susirašinėjimas yra labai skirtingo intensyvumo ir apima tik laikotarpį nuo

2006 m. birželio 16 d. iki 2010 m. gegužės 26 dienos. Kai

kuriais susitarimo metais elektroninis susirašinėjimas iš esmės visiškai

nereikšmingas tiek kiekio, tiek turinio prasme. Tarybos atlikta kainų sutapties

analizė nėra išsami, nėra pagrįsta aiškiais kriterijais, ši analizė yra labai

ribota ir tendencinga, todėl Tarybos atliktos kainų analizės pagrindu negalima

daryti išvadų apie buvusį susitarimą dėl UAB „Mantinga“ bazinių kainų

taikymo UAB „Maxima Lt“ mažmeninėje kainodaroje (lentynose). UAB „Maxima Lt“

mažmeninė kainodara 2009–2013 metais buvo labai įvairi, jos analizė paneigia

kitų įrodymų (tiekimo sutarčių bei elektroninio susirašinėjimo) aiškinimą

Nutarime bei patvirtina UAB „Mantinga“ poziciją apie tokio susitarimo

nebuvimą. Kainų sutapties analizės rezultatai taip pat leidžia teigti, kad Tarybos

inkriminuojamas susitarimas negalėjo turėti ir neturėjo jokio poveikio UAB „Maxima Lt“

mažmeninei kainodarai, taigi, ir poveikio konkurencijai. UAB „Mantinga“

didmeninė kainodara, kuri buvo grindžiama bazinėmis kainomis, nuo kurių vėliau

buvo daromos nuolaidos konkrečiam pirkėjui, bei bazinių kainų (kainoraščio

kainų) vienodumas teikiant pasiūlymus visiems pirkėjams yra visiškai normali ir

nedraudžiama verslo praktika, kuri, kaip rodo nutrauktos bylos medžiagoje

esantys įrodymai, būdinga ne tik UAB „Mantinga“, bet ir kitiems duonos

gaminių gamintojams ir tiekėjams. UAB „Mantinga“ kainodara, priešingai nė

teigiama Nutarime, nebuvo sukurta ir naudojama susitarimo įgyvendinimui ir

neturėjo tikslo riboti kainų konkurencijos mažmeninės prekybos rinkoje bei

nesudarė sąlygų tokios konkurencijos ribojimui. UAB „Mantinga“ kainodara

turėjo gan aiškius teisėtus ir ekonomiškai pagrįstus tikslus, kurie susiję su UAB „Mantinga“

kaip duonos gaminių gamintojo ir tiekėjo veiklos tikslais ir kitais ypatumais. UAB „Mantinga“

vykdomos „lentynos“ kainų stebėsenos tikslai ir forma, taip pat kaip ir

2004–2010 m. tiekimo sutarčių nuostatos bei UAB „Mantinga“ kainodara

nepatvirtina susitarimo buvimo, įskaitant tikslą kontroliuoti „lentynos“ kainas

UAB „Maxima Lt“ (juo labiau, kitų prekybos tinklų) parduotuvėse, kaip

teigiama Nutarime. Visų pirma, tiek UAB „Mantinga“ konkurentų, tiek pačios

UAB „Mantinga“ gaminių „lentynos“ kainų stebėsena yra būtina ir

neatskiriama UAB „Mantinga“ gamybinės ir didmeninės veiklos dalis ir

įrankis, be kurio UAB „Mantinga“ negalėtų planuoti nei savo gamybos, nei

pardavimų, nei formuoti ekonomiškai pagrįstos ir rinkos sąlygas atitinkančios

bei pagrįstos kainodaros, planuoti gaminių pardavimo skatinimo akcijų, taip pat

stebėti, ar UAB „Mantinga“ pirkėjams teikiama nauda nuolaidų pavidalu yra

perduodama galutiniams vartotojams. Pareiškėjas UAB „Mantinga“ teigė, kad Tarybos

inkriminuotam pažeidimui taikytinas senaties terminas. 2004 m. balandžio 1 d.

galiojusios redakcijos Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies

nuostatoje buvo numatytas 3 metų senaties terminas, kuriam suėjus buvo

negalimas sankcijų (įskaitant baudų) taikymas ūkio subjektams. Šį senaties

terminą skaičiuojant nuo 2004 m. balandžio 1 d., senaties terminas

suėjo dar 2007 m. balandžio 1 d., taigi, iki Tarybos tyrimo pradžios

2010 m. rugsėjo 21 d., todėl Nutarime nurodytos KĮ 40 straipsnyje

(šiuo metu – 36 str.) nustatytos sankcijos UAB „Mantinga“ negalėjo

būti taikomos, bauda UAB „Mantinga“ paskirta neteisėtai. Net ir tuo

atveju, jeigu teismas manytų, kad susitarimas buvo tęsiamas ir po 2004 m.

balandžio 1 d., nėra pagrindo teigti, kad susitarimas buvo tęsiamas po

2010 m. gegužės 26 d. iki 2013 m. kovo 1 d., nes pažeidimas

įrodinėjamas tik vienu įrodymu – 2012–2013 m. kainų sutapties analizės

rezultatais, kurie yra nepatikimi, neobjektyvūs, nepagrįsti kitais byloje

esančiais įrodymais, todėl neįrodo buvus susitarimą. Pagal 2010 m. gegužės

27 d. galiojusią KĮ 40 straipsnio 3 dalies nuostatos redakciją,

kurioje taip pat buvo nustatytas 3 metų senaties terminas, kuriam suėjus

buvo negalimas sankcijų (įskaitant baudų) taikymas ūkio subjektams, senaties

terminas suėjo 2013 m. gegužės 27 d. – daugiau nei prieš pusantrų

metų iki Nutarimo priėmimo. Todėl ir šiuo atveju UAB „Mantinga“ negali

būti taikomos KĮ 40 straipsnyje (šiuo metu – 36 str.) numatytos

sankcijos, todėl bauda UAB „Mantinga“ paskirta neteisėtai. Tyrimas buvo

vykdomas per ilgai, pagrindiniai įrodymai buvo surinkti UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

patalpose 2010 metais. Nėra įrodymų, kad pažeidimas tęsėsi 2011 m.,

pažeidimo tęstinumas 2012–2013 m. grindžiamas tik UAB „Mantinga“ bazinių

kainų ir UAB „Maxima Lt“ „lentynos“ kainų sutapimu, 2013 m.

lapkričio 26 d. atlikto patikrinimo UAB „Mantinga“ patalpose metu

nebuvo paimti jokie įrodymai, kurie darytų lemiamą įtaką pažeidimo vertinimui.

Prie to, kad tyrimas truko net keturis metus, prisidėjo pati Taryba, kuri

nepritaikė laikinųjų apsaugos priemonių, leido pažeidimui tęstis net iki 2013 m.

kovo 1 d. Pareiškėjas UAB „Mantinga“ nesutiko su tuo, kad UAB „Mantinga“

iš prekybos su visomis mažmeninės prekybos įmonėmis gautos pajamos būtų pripažįstamos

netiesiogiai su pažeidimu susijusiomis pajamomis, nes nebuvo nustatytas kitų

ūkio subjektų (prekybos tinklų) horizontalus susitarimas dėl UAB „Mantinga“

prekių. Taryba visiškai neanalizavo bei neįrodė jokios įtakos „smulkiesiems

mažmenininkams“, nebuvo nustatyta pažeidimo įtaka kitų mažmeninės prekybos

įmonių kainoms, be to, UAB „Mantinga“ nesiekė užtikrinti, kad bazinėmis

kainomis vadovautųsi ir kitos mažmeninės prekybos įmonės. Nustačius, kad buvo

daroma įtaka kitiems prekybos tinklams, reikia įvertinti ir tai, kad ji galėjo

pasireikšti tik tuo atveju, jeigu UAB „Mantinga“ produkcija buvo

prekiaujama daugiau negu viename prekybos tinkle, įskaitant UAB „Maxima Lt“.

Todėl su pažeidimu tiesiogiai ir netiesiogiai susijusiomis pajamomis turėtų

būti vertinamos UAB „Mantinga“ pajamos, gautos iš prekybos produktais,

kuriais prekiavo daugiau negu vienas prekybos tinklas (įskaitant UAB „Maxima Lt“).

Taryba pažeidė vienodo požiūrio principą, su pažeidimu susijusiomis UAB „Mantinga“

pajamomis laikydama visas iš mažmeninės prekybos gautas pajamas, kai UAB „Maxima Lt“

atveju tokiomis pajamomis yra laikomos tik iš prekybos UAB „Mantinga“

produktais gautos pajamos. Pažeidimo pavojingumas turėtų būti vertinamas ne

daugiau kaip 1 proc. dėl per ilgos tyrimo trukmės, neįprasto susitarimo

dėl rekomenduojamų kainų vertinimo, teisinio tikrumo principo pažeidimo,

procesinių UAB „Mantinga“ teisių tyrimo metu pažeidimų. Tyrimo metu buvo

pažeistos UAB „Mantinga“ teisės į tinkamą gynybą, nes atsakovas laiku

nesuteikė visos tyrimo bylos medžiagos, likus visiškai nedaug laiko iki

pranešimo pateikimo, Taryba du kartus išskyrė beveik keturis metus vykdytą

tyrimą, Taryba netinkamai įgyvendino jai pavestą funkciją įvertinti ūkio

subjektų pateiktus argumentus dėl komercinių paslapčių apsaugos ir skirtingiems

ūkio subjektams taikė dvigubus įrodinėjimo standartus bei UAB „Mantinga“

nesuteikė pakankamo termino bei realios galimybės duoti paaiškinimų raštu bei

žodžiu posėdžio metu, Nutarime buvo pateikti argumentai, dėl kurių UAB „Mantinga“

nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti, Tarybos pozicija nagrinėjamoje byloje buvo

nepagrįstai formali, akivaizdžiai demonstruojanti nenorą bendradarbiauti su UAB „Mantinga“.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į

pareiškėjo UAB „Mantinga“ skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas be argumentų, nurodytų atsiliepime į pareiškėjo UAB „Maxima Lt“

skundą, papildomai pažymėjo, jog UAB „Mantinga“ neginčija, kad ji ir UAB „Maxima Lt“

2003 m. sutarties II dalies 16 punkte numatė minimalių

perpardavimo kainų susitarimą, pagal kurį UAB „Maxima Lt“

įsipareigojo neparduoti UAB „Mantinga“ prekių mažesne kaina, nei numatyta

bazinių didmeninių kainų kainoraštyje. Tačiau nepaisant to, jog sutartyse

nebuvo numatyta savaime pažeidimo sudėtį sudarančių nuostatų, įtvirtintos

nuostatos dėl bazinės kainodaros (ir tiekimo kainų apskaičiavimo būdo), taip

pat įtvirtintas reikalavimas dėl bazinių kainų vienodumo jų pateikimo UAB „Maxima Lt“

bei UAB „Maxima Lt“ nuostolių kompensavimo mechanizmo kitiems rinkos

dalyviams nukrypus nuo minimalių „lentynos“ kainų, sudarė UAB „Mantinga“

ir UAB „Maxima Lt“ susitarimo mechanizmo dalį. 2012–2013 m. UAB „Mantinga“

bazinių kainų ir UAB „Maxima Lt“ prekybos tinkle taikytų „lentynos“

kainų analizės rezultatai leido daryti išvadą, jog UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

faktinis elgesys rinkoje patvirtino susitarimą dėl perpardavimo kainų. Tai, kad

Taryba analizavo ne visų UAB „Mantinga“ produktų bazines ir „lentynos“

kainas UAB „Maxima Lt“ prekybos tinkle, ir ne visos „lentynos“ kainos

buvo ne mažesnės nei bazinės kainos, nereiškia, jog duomenys yra nepakankami ir

neleidžia daryti pagrįstų išvadų dėl įmonių elgesio rinkoje pagal nustatyto

susitarimo sąlygas. UAB „Mantinga“ nurodžiusi, kad Tarybos 2012–2013 m.

atlikta analizė buvo nepilna ir nereprezentatyvi, savo teiginius dėl jos

nepatikimumo grindžia kito laikotarpio, t. y. 2009–2010 m., duomenų

analize, nors Taryba Nutarime pateikė argumentus dėl to laikotarpio duomenų

nepritaikomumo tokiai analizei. Nors UAB „Mantinga“ pateikė paaiškinimus,

jos nuomone, pagrindžiančius UAB „Mantinga“ kainodaros ir vykdytos savo

produktų „lentynos“ kainų stebėsenos teisėtumą, įvertinusi šias veiklas,

nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į kitas nustatytas aplinkybes, Taryba priėjo

išvadą, kad jomis prisidedama prie susitarimo dėl perpardavimo kainų

veiksmingumo. Tai, kad analogišką kainodarą galėjo naudoti ir kiti maisto

produktų gamintojai, nepaneigia, jog tyrimo metu nustatytos aplinkybės rodo,

kad UAB „Mantinga“ bazinių kainų kainodara sudarė sąlygas daryti įtaką UAB „Maxima Lt“

mažmeninėms kainoms ir padidinti perpardavimo kainų palaikymo susitarimo

veiksmingumą. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Mantinga“ produktų „lentynos“

kainų stebėsena vyko lyginant bazines ir „lentynos“ kainas, taip pat padaryta

pagrįsta išvada, jog UAB „Mantinga“ kainų stebėseną vykdė siekdama stebėti

susitarimo su UAB „Maxima Lt“ dėl perpardavimo kainų laikymąsi ir veiksmingumą.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad UAB „Mantinga“ negali

būti taikomos Konkurencijos įstatyme numatytos sankcijos, nes jau suėjęs

senaties terminas patraukti įmonę atsakomybėn, taip pat nesutiko su pareiškėjo

nuomone, jog tyrimas galėjo ar turėjo būti baigtas anksčiau, ar pažeidimas

baigėsi 2004 m. balandžio 1 d. arba 2010 m. gegužės 26 d.,

nes Nutarime Taryba pagrindė ir paaiškino, kokiais įrodymais vadovaudamasi

pripažino nustatytą pažeidimą trukus nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki

2013 m. kovo 1 d. Atsakovo manymu, Taryba pagrįstai pripažino, kad

senaties terminas patraukti atsakomybėn UAB „Mantinga“ už padarytą

konkurencijos taisyklių pažeidimą nėra suėjęs. Taryba pagrįstai netaikė galios

netekusių 2004 m. Baudų skaičiavimo taisyklių, paskirdama baudą vadovavosi

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64

patvirtintame Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo

pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nurodytais

kriterijais, nes pagrindė, jog pažeidimas truko bent 2013 m. kovo 1 d.

Atsižvelgus į tai, kad UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

susitarimas yra pavojingas ir ribojantis konkurenciją pagal savo tikslą, nebuvo

nustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, o Taryba

nepateikė jokio naujoviško perpardavimo kainų palaikymo susitarimo vertinimo

bei nesudarė UAB „Mantinga“ teisėtų lūkesčių dėl jos veiksmų nustatant

„lentynos“ kainas teisėtumo, UAB „Mantinga“ buvo paskirta teisėta ir

pagrįsta bauda. Tai, kad Taryba atitinkamas aplinkybes vertino kitaip nei

pareiškėjas, nereiškia, jog paskirta bauda yra nepagrįsta ar netinkamai

apskaičiuota. Atsakovas nepagrįstais laikė UAB „Mantinga“ teiginius dėl

teisės į gynybą pažeidimo. Taryba pateikė pareiškėjui visą jam privalomą

pateikti tyrimo medžiagą (išskyrus kitų ūkio subjektų komercines paslaptis

sudarančią informaciją), suteikė galimybę susipažinti su nutraukto tyrimo

medžiaga, nustatė pakankamą ir ilgesnį nei paprastai terminą paaiškinimams dėl

tyrimo išvadų pateikti, priėmė ir įvertino pateiktus paaiškinimus, išklausė UAB „Mantinga“

paaiškinimus žodžiu Tarybos posėdyje. Pareiškėjo teiginius, kad vėlesnis

nutraukto tyrimo medžiagos pateikimas susipažinti neleido jam pasirinkti

gynybinės pozicijos, atsakovas laikė abstrakčiais, nes susipažinusi su minėta

informacija, UAB „Mantinga“ nei Tarybos posėdžio metu, nei skunde teismui

nenurodė, kaip konkrečiai informacijos vėlesnis pateikimas pažeidė jos teises

ir kaip jos gynybinė pozicija galėjo pasikeisti ar pasikeitė. Be to, tai, jog

kitų ūkio subjektų atžvilgiu Taryba tyrimą nutraukė ir, pareiškėjo nuomone,

analogiškų veiksmų nepripažino pažeidžiančiais konkurencijos teisės normas,

nereiškia, kad Tarybos išvados UAB „Mantinga“ atžvilgiu yra nepagrįstos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m.

gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjų skundus tenkino iš dalies: pakeitė

Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir už Nutarimo rezoliucinės dalies

1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Mantinga“ skyrė 3 984 107 Eur

piniginę baudą; pakeitė Nutarimo rezoliucinės dalies 2.2 punktą ir už

Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Maxima Lt“

skyrė 15 184 685 Eur piniginę baudą; likusias pareiškėjų skundų

dalis atmetė.

Pirmosios

instancijos teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Nutarimo, kuriuo

pareiškėjų veiksmuose buvo konstatuotas susitarimas, pažeidžiantis

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio bei SESV 101 straipsnio

reikalavimus, ir už šiuos neteisėtus veiksmus pareiškėjams paskirtos baudos,

teisėtumo ir pagrįstumo. Taryba konstatavo, kad buvo sudarytas konkurenciją

ribojantis vertikalaus pobūdžio susitarimas pagal tikslą dėl minimalių

perpardavimo kainų nustatymo, kuris buvo nepertraukiamas nuo 2003 m.

balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. Nors draudžiamo susitarimo

buvimo įrodymai atskirais laikotarpiais skiriasi savo kokybe, kiekybe bei

pobūdžiu, teismas pažymėjo, kad Nutarime vertinta surinktų įrodymų visuma, jų

tarpusavio ryšys ir sistemiškumas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju

pažeidimo sudėčiai nustatyti reikia šių dviejų elementų egzistavimo:

1) susitarimo tarp ūkio subjektų sudarymo fakto; 2) susitarimo

objekto – tiesioginio arba netiesioginio prekės (paslaugos) kainos nustatymo

(fiksavimo).

Dėl draudžiamo susitarimo tarp ūkio subjektų teismas nustatė, kad

atsakovas draudžiamą susitarimą tarp pareiškėjų konstatavo iš tiekimo sutarčių

nuostatų, pareiškėjų kainodaros, pareiškėjo UAB „Mantinga“ susirašinėjimo

su mažmeninės prekybos įmonėmis elektroniniais laiškais, UAB „Mantinga“

bazinių kainų ir UAB „Maxima Lt“ „lentynos“ kainų informacija. UAB „Mantinga“

ir UAB „Maxima Lt“ 2003 m. sutarties II dalies

16 punktu pirkėjas (UAB „VP Market“) įsipareigojo neparduoti

pardavėjo (UAB „Mantinga“) tiekiamų prekių mažesne kaina, nei nustatyta

bazinių didmeninių kainų kainoraštyje, jei šalių nesutarta kitaip. Pagal 2003 m.

sutarties II dalies 1 punktą, sutarties priede Nr. 1 nurodytos

kainos yra prekių didmeninės bazinės kainos (t. y. kainos, kuriomis

pardavėjas siūlo pirkti prekes visoms Lietuvos prekybos įmonėms) ir kainos,

kuriomis prekės parduodamos pirkėjui (t. y. didmeninės bazinės kainos

atskaičius pirkėjui taikomą nuolaidą). Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su atsakovo

pozicija, kad šiose 2003 m. sutarties nuostatose tiesiogiai buvo

įtvirtintas pareiškėjų susitarimas dėl perpardavimo kainų, kai bazinė kaina

buvo laikoma minimalia UAB „Mantinga“ produktų perpardavimo kaina.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų 2004 m. balandžio 1 d.

sudarytos tiekimo sutarties nuostatose neliko UAB „Maxima Lt“

įsipareigojimo neparduoti UAB „Mantinga“ tiekiamų prekių mažesne kaina,

nei nustatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje. Šios sutarties

II dalies 1 punkte nustatyta, kad 1 priede prie sutarties

nurodytos prekių didmeninės bazinės kainos (t. y. kainos, kuriomis

pardavėjas siūlo pirkti prekes visoms Lietuvos prekybos įmonėms) ir kainos,

kuriomis prekės parduodamos pirkėjui (t. y. didmeninės bazinės kainos

atskaičius pirkėjui taikomą nuolaidą). Priede Nr. 1 nurodytos kainos

galioja iki pirmo jų pakeitimo šalių susitarimu sutarties II dalies

3 punkte nustatyta tvarka. Tuo pačiu pareiškėjai sutarties II dalies

15 punkte susitarė, kad tuo atveju, kai kita mažmeninės prekybos įmonė prekiauja

prekėmis iš esmės mažesne kaina, negu pirkėjas, pardavėjas įsipareigojo

sumažinti šių prekių kainą taip, kad pirkėjas be nuostolių sau turėtų galimybę

savo parduotuvėse prekiauti prekėmis konkurencinėmis kainomis. Teismas sutiko

su Tarybos nurodytų nuostatų vertinimu – kaip paskatas UAB „Mantinga“

vengti produktų mažmeninių kainų konkurencijos, nes iš šio susitarimo matyti,

kad UAB „Mantinga“ įsipareigojo kompensuoti UAB „Maxima Lt“

patirtus finansinius netekimus, susijusius su mažmeninės prekybos rinkoje

vykusių kainų konkurencija, kas galėjo būti UAB „Mantinga“ siekiu daryti

įtaką kitų ūkio subjektų taikomoms mažmeninės prekybos kainoms tuo atveju, jei UAB „Mantinga“

nenorėtų mažinti produktų tiekimo kainų UAB „Maxima Lt“ ir tokiu būdu

vengti gaminamos produkcijos mažmeninių kainų konkurencijos.

Iš pareiškėjų sudarytų tiekimo sutarčių tekstų teismas nustatė, kad

vėlesnėse tiekimo sutartyse (2004, 2005 ir 2010 m.), kurios buvo sudarytos

po 2003 metų sutarties, nebuvo įtvirtintos 2003 m. sutarties

nuostatos, pagal kurias pirkėjas būtų įsipareigojęs neparduoti pardavėjo

tiekiamų prekių mažesne kaina, nei nustatyta bazinių didmeninių kainų

kainoraštyje. Tačiau iš 2004, 2005 ir 2010 m. sutarčių nuostatų analizės

teismas darė išvadą, kad jose buvo įtvirtinti draudžiamo susitarimo

įgyvendinimui užtikrinti reikalingi pagrindai: sutarta, kad tiekiamų prekių

kainos, nurodytos Priede Nr. 1 prie sutarties, šiame priede nurodomos

kainos, kuriomis pardavėjas siūlo pirkti prekes visoms Lietuvos prekybos

įmonėms ir kainos, kuriomis prekės parduodamos UAB „Maxima Lt“ –

atskaičius jai taikomą nuolaidą, t. y. įtvirtintos bazinės kainos (2004 m.,

2005 m. su 2007 m. spalio 31 d. pakeitimais, 2010 m. birželio 1 d.

sutarčių II dalies 1 punktas). Teismas nesutiko su pareiškėjo UAB „Mantinga“

teiginiu, kad 2010 m. tiekimo sutarties II dalies 1 punkto

nuostata yra iš esmės nauja, nes šia nuostata nepasikeitė iki tol galiojusi

kainų nustatymo tvarka – kainos liko nustatytos priede Nr. 1, kuriame

nurodomos UAB „Mantinga“ vienašališkai nustatomos ir keičiamos prekių

didmeninės kainos, už kurias UAB „Mantinga“ didmeninėje prekyboje siūlo

pirkti prekes bet kuriai besikreipiančiai įmonei, ir kainos, kuriomis prekės

parduodamos UAB „Maxima Lt“, pritaikius jai atitinkamą nuolaida.

Taigi išliko reikalavimas užtikrinti, kad bazinis kainininkas ir jame nurodytos

kainos būtų kainos, kuriomis UAB „Mantinga“ siūlo pirkti savo produktus

visoms Lietuvos prekybos įmonėms. Teismas pažymėjo, jog, priešingai, nei nurodo

pareiškėjai savo skunduose, atsakovo surinkti kiti įrodymai patvirtina

aplinkybę, kad, atsisakius 2003 m. sutarties II dalies 16 punkto

nuostatos, šalių valia susitarimas dėl minimalių kainų nustatymo nebuvo

nutrauktas. Įvertinęs pareiškėjų elektroninį susirašinėjimą, teismas padarė

išvadą, kad vartojamų bazinių kainų sąvoka yra mažmeninių („lentynos“) kainų

atitikmuo, o pareiškėjai ir toliau derino UAB „Mantinga“ bazines kainas ir

UAB „Maxima Lt“ vartotojams taikomas galutines („lentynos“) kainas

bei siekė, kad UAB „Mantinga“ produktų „lentynos“ kainos būtų ne žemesnės,

nei bazinės kainos. Teismas nurodė, jog tai matyti iš nuo 2006 m. birželio

16 d. iki 2010 m. gegužės 28 d. Nutarime nurodyto pareiškėjų

darbuotojų susirašinėjimo, kuriame pareiškėjų darbuotojai derino kainų

pakėlimo, jų išlaikymo aplinkybes, kainų keitimo terminus, akcijų kainas ir jų

laikotarpius (Nutarimo 80, 228, 232 pastraipos). Teismo vertinimu, iš

pareiškėjų susirašinėjimo matyti, kad UAB „Mantinga“ stebėjo produktų

kainas UAB „Maxima Lt“ lentynose ir tuo atveju, kai jos būdavo

mažesnės, pranešdavo UAB „Maxima Lt“. Taigi iš pareiškėjų susirašinėjimo

matyti pareiškėjų siekis, kad mažmeninės prekybos rinkoje „lentynos“ kainos

būtų ne žemesnės, nei bazinės kainos.

Teismas nurodė, kad Taryba iš nuo 2010 m. rugsėjo 9 d.

įsigaliojusio UAB „Mantinga“ kainoraščio, atsitiktine tvarka atrinktų

šešių UAB „Mantinga“ produktų „lentynos“, nustatė, kad penkių produktų

kainos UAB „Maxima Lt“ parduotuvių lentynose pasikeitė kartu su

naujomis bazinėmis kainomis su PVM ir visiškai sutapo arba buvo didesnės, tik

vieno produkto „lentynos“ kaina buvo mažesnė. Siekdamas pagrįsti tarp

pareiškėjų buvusį draudžiamą susitarimą, atsakovas atliko 2012–2013 metų UAB „Mantinga“

produktų bazinių kainų su PVM ir atitinkamų produktų „lentynos“ kainų UAB „Maxima Lt“

prekybos tinko parduotuvėse analizę, kurios metu buvo lyginamos atrinktų

devynių UAB „Mantinga“ produktų, kuriais prekiauja bent du prekybos

tinklai, įskaitant UAB „Maxima Lt“, reguliarios pardavimo

(„lentynos“) kainos analizuojamos laikotarpio kiekvieno mėnesio pirmą dieną su UAB „Mantinga“

baziniuose kainininkuose nurodytomis bazinėmis kainomis su PVM. Iš kainų

analizės rezultatų nustatyta (žr. Nutarimo 87–88 pastraipas), kad nuo 2012 m.

sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. visų atrinktų produktų,

išskyrus sumuštinio „Maxi submarinas“ su jautiena, UAB „Maxima Lt“

nustatytos reguliarios „lentynos“ kainos visiškai sutapo su UAB „Mantinga“

bazinėmis kainomis su PVM. Pažymėtina tai, kad atrinkti produktai sudarė

reikšmingą UAB „Mantinga“ pardavimų prekybos tinklams dalį: 15 proc. UAB „Maxima Lt“

visų tokių produktų asortimento ir 30 proc. visų UAB „Mantinga“

produktų, kuriais prekiauja bent du prekybos tinklai, įskaitant UAB „Maxima Lt“,

pardavimų (Nutarimo 85 pastraipa).

Teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl susitarimo rekomendacinio

pobūdžio, t. y. dėl rekomenduojamų kainų. Teismas vadovavosi Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika šios

kategorijos bylose – kad net ir rekomendacinio pobūdžio kainų nustatymas pagal

savo pobūdį gali būti objektyviai laikomas susitarimu dėl kainų fiksavimo KĮ 5 straipsnio

1 dalies 1 punkto požiūriu, kuriuo inter alia yra draudžiamas

ir netiesioginis kainų nustatymas (2014 m. balandžio 8 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A552-54/2014, 2011 m. gegužės 27 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A858-294/2011, 2011 m.

kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-2577/2011).

Teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl pavienių jokios sistemos

nesudarančių elektroninio susirašinėjimo epizodų, dėl įrodinėjimo UAB „Maxima Lt“

dalyvaujant draudžiamame susitarime UAB „Mantinga“ elektroniniu

susirašinėjimu su kitomis prekybos įmonėmis, nes Europos Sąjungos Teisingumo

Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje susitarimais konkurencijos teisės

prasme taip pat pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai (rašytinės

sutarties sudarymas), bet ir žodiniai susitarimai ar net teisiškai neįpareigojantys

dokumentai (1970 m. liepos 15 d. sprendimas ACF Chemiefarma

NV prieš Komisiją, byla Nr. 41/69, Rink. p. 00661)). Teismas

pažymėjo, kad net iš pirmo žvilgsnio vienašalis aktas, nepriklausomai nuo jo

formos, gali būti laikomas susitarimu konkurencijos teisės prasme, jei jis

išreiškia bendrą bent dviejų šalių valią (ESTT 2006 m. liepos 13 d.

sprendimas Komisija prieš Volkswagen, C-74/04 P, Rink.

p. I-06585). Šalių valia gali būti išreikšta tiek tiesiogiai, tiek

netiesiogiai (numanomai, neišreiškiant žodžiais, „nebyliai“ (ESTT 1983 m.

spalio 25 d. sprendimas AEG-Telefunken prieš Komisiją, byla Nr. 107/82,

Rink. p. 03151). Teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai nustatomas

bendros šalių valios elgtis tam tikru būdu pa(si)reiškimas (suderinimas), šalių

susitarimas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies prasme

paprastai turėtų būti kvalifikuojamas kaip sutartis.

Nors vėlesnėse (po 2003 metų sutarties) pareiškėjų sudarytose

tiekimo sutartyse (2004, 2005 ir 2010 m.) nebuvo įtvirtintos 2003 m.

sutarties nuostatos, pagal kurią pirkėjas būtų įsipareigojęs neparduoti

pardavėjo tiekiamų prekių mažesne kaina, nei nustatyta bazinių didmeninių kainų

kainoraštyje, iš šalių bendravimo vykdant 2004, 2005 ir 2010 m. tiekimo

sutartis teismas nustatė, kad pareiškėjų bendradarbiavimas derinant minimalias

ar fiksuotas kainas vyko ir po 2003 m. sutarties, taigi, pareiškėjų valia

derinti kainas išliko nepakitusi net ir neįtraukus į vėlesnes tiekimo sutartis

2003 m. sutarties II dalies 16 punkto nuostatos.

Teismas pažymėjo, kad Taryba, kvalifikuodama pareiškėjų sudarytas

tiekimo sutartis kaip draudžiamus susitarimus dėl minimalių kainų nustatymo,

rėmėsi ne tik žodiniais sutarčių tekstais, bet ir kitais įrodymais – faktiniu

bendrovių elgesiu, elektroniniu darbuotojų susirašinėjimu, darbuotojų

paaiškinimais, kainų analize ir tinkamai konstatavo išreikštą pareiškėjų valią

siekti, kad UAB „Mantinga“ produktų bazinės kainos būtų atskaitos taškas

ir kitų mažmeninės prekybos įmonių UAB „Mantinga“ produktų mažmeninėms

pardavimo („lentynos“) kainoms. Teismas pažymėjo, kad toks aiškinimas atitinka

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose,

kad susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas labai plačiai,

nekeliant esminių reikalavimų išraiškos būdui ir formai (2011 m. kovo 28 d.

sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-2577/2011). Teismas

pažymėjo ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra svarbi ūkio subjektų bendros

valios elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu išraiškos forma, nes šalių valia

išplaukia tiek iš tiekimo sutarčių sąlygų, tiek iš šalių elgesio, pvz.,

suderintų veiksmų. Pareiškėjai – prekių didmeninis tiekėjas UAB „Mantinga“

ir mažmeninis pardavėjas UAB „Maxima Lt“ (vertikalusis susitarimas)

derino minimalias mažmeninės prekybos kainas, nepaisant to, kad nebuvo

tiesiogiai tai daryti įpareigojančių 2004, 2005 ir 2010 m. tiekimo

sutarčių nuostatų. Ekonominis rezultatas, kurio siekta pareiškėjų susitarimu,

yra toks, kad vartotojai už prekes nagrinėjamuoju atveju sumokėjo kainą, kurią

lėmė ne sąžininga konkurencinės kova, o dirbtinai sukurtos aplinkybės

(susitarimas).

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo pakankamą

pagrindą pripažinti, kad pareiškėjų susitarimas dėl minimalių pardavimo kainų

nustatymo laikytinas susitarimu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio

1 dalies 1 punkto prasme, taigi, ribojančiu konkurenciją pagal tikslą

(Konkurencijos įstatymo 5 str. 2 d.). Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes,

teismas sutiko su Nutarimo argumentais, kuriais konstatuotas konkurenciją

draudžiantis susitarimas – tiek pats susitarimo sudarymo faktas, tiek minimalių

pardavimo kainų nustatymas ribojant konkurenciją KĮ 3 straipsnio 15 dalies

prasme. Taip pat teismas pritarė Tarybos išvadai, kad 2003 m. rašytinės

sutarties pagrindu susiklostęs susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų

tapo įprastinio šalių bendradarbiavimo forma.

Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų susitarimo kvalifikavimo kaip

vertikalaus, todėl teismas šiuo klausimu plačiau nepasisakė.

KĮ 3 straipsnio 15 dalyje susitarimo apibrėžime įtvirtinta

draudžiamo susitarimo forma ne tik raštu, bet ir žodžiu. Be to, draudžiamo

susitarimo sudarymo fakto konstatavimas nesietinas su tokio susitarimo įgyvendinimu.

Teismas pažymėjo, kad tokios pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo praktikoje. Kvalifikuojant susitarimą pagal KĮ 5 straipsnio

1 dalies 1 punktą pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį

šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu

būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai

neturi jokios reikšmės. Konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (fiksavimo)

pats savaime preziumuoja siekio riboti konkurenciją egzistavimą. Todėl net

jeigu susitarimo dalyviai turėjo kitokius, jų manymu, teisėtus tikslus,

susitarimo tikslas šiuo atveju vertinamas ne civilinės teisės, kitos teisės

srities ar normų sistemos (pvz., moralinių, etinių ir kt.), o konkurencijos

teisės kontekste ir pagal konkurencijos teisės normų nustatytą tokio susitarimo

reikšmę ir prasmę (LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A552-54/2014, 2011 m. kovo 28 d.

sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-2577/2011, 2011 m.

gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-294/2011).

Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo UAB „Maxima Lt“ skunde

nurodytų aplinkybių, susijusių su kitų mažmeninės prekybos tinklų sutarčių

nuostatomis, motyvuodamas tuo, kad tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Pasisakydamas dėl UAB „Maxima Lt“ pateiktos „Oxera“ atliktos

mažmeninių kainų analizės, kurioje pasisakyta, kad atsakovas padarė neteisingą

išvadą dėl 2010 ir 2012–2013 metų iš esmės sutapusių mažmeninių kainų analizės,

teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad ši analizė nepaneigia atsakovo

nustatytų aplinkybių dėl draudžiamo susitarimo buvimo ir prieštarauja atsakovo

surinktų įrodymų bei nustatytų draudžiamo susitarimo aplinkybių visumai.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas išvadą dėl draudžiamo susitarimo padarė ne vien

tik iš pareiškėjų kainodaros ar kainų stebėjimo, bet išanalizavęs visus kitus

įrodymus, todėl teismas šios analizės nevertino kaip paneigiančios draudžiamo

susitarimo buvimą.

Teismas nurodė, jog tam, kad konkretus susitarimas galėtų būti

vertinamas SESV 101 straipsnio prasme, būtina nustatyti, ar tiriamų

ūkio subjektų veiksmai galėjo daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių.

Teismas sutiko su Nutarime nustatytomis aplinkybėmis, kurių neginčija ir pareiškėjai,

kad UAB „Maxima Lt“ yra vienas didžiausių parduotuvių tinklų

Lietuvoje (2013 m. šį tinklą sudarė 225 parduotuvės), pardavimų lyderė –

pardavimai sudaro virš 40 proc., taigi, turi galimybę parduoti didžiausius

produktų kiekius, lyginant su kitomis prekybos bendrovėmis, yra ypatingai

svarbus prekių pardavimo kanalas daugeliui gamintojų, įskaitant ir UAB „Mantinga“,

ir svarbi kasdienių vartojimo prekių įsigijimo vieta daugeliui vartotojų

(Nutarimo 35 pastraipa). UAB „Mantinga“, nors turi konkurentų gaminamos

produkcijos srityje, tačiau gamina produktus, kurie išsiskiria iš kitų

gamintojų ne tik asortimento, naudojamų technologijų prasme, bet ir tuo, kad

gamina iš Vakarų Europos kilusius gaminius (Nutarimo 19 pastraipa).

Be to, UAB „Mantinga“ gaminių pardavimai UAB „Maxima Lt“

2009–2011 metais sudarė reikšmingą dalį (18–33 proc.) visų UAB „Mantinga“

parduotų gaminių. Teismas nurodė, kad atsižvelgiama į pareiškėjų vykdomos

veiklos mastą, į tai, kad pareiškėjų veikla vykdoma visoje Lietuvos Respublikos

teritorijoje.

Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika,

konkurenciją ribojantys susitarimai, kurie apima visą valstybės narės

teritoriją, dažniausiai laikomi ribojančiais prekybą tarp valstybių narių,

kadangi tai gali sustiprinti pasidalijimą rinkomis nacionaliniu pagrindu (1972 m.

spalio 17 d. sprendimas Vereeniging van Cementhandelaren prieš Komisiją,

C-8/72, 29 p.). Europos Komisijos pranešimo dėl Paaiškinimų dėl

Sutarties 81 ir 82 straipsniuose naudojamos sąvokos „poveikis prekybai“

78 punkte nurodyta, kad dėl susitarimų, apimančių visą vienos valstybės

narės teritoriją, yra sustiprinamas pasidalijimas rinkomis nacionaliniu

pagrindu, kadangi tokie susitarimai sudaro kliūtis ekonominiam skverbimuisi,

kurį turi užtikrinti Sutartis (LVAT 2012 m. gegužės 17 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A502-1301/2012). Atsižvelgęs į tai

bei į kitas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas

tinkamai įvertino susitarimo nustatyti minimalias mažmeninės prekybos kainas galimybę

daryti poveikį prekybai ne mažiau kaip tarp dviejų valstybių narių, todėl

pagrįstai konstatavo SEVS 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

Pasisakydamas dėl pažeidimo trukmės, atsižvelgęs į visas nurodytas

aplinkybes, teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad pažeidimo pradžia yra

2003 m. balandžio1 d. – data, kada buvo sudaryta 2003 m.

sutartis, kaip siekis turint tikslą reguliuoti mažmeninės prekybos kainas, o

pabaiga – 2013 m. kovo 1 d. – data, kai atsakovui stebint UAB „Maxima Lt“

kainas lentynose ir lyginant jas su UAB „Mantinga“ baziniu kainoraščiu,

paskutinį mėnesį konstatuotas pasirinktų produktų kainų UAB „Maxima Lt“

parduotuvėse visiškas sutapimas su bazinėmis pareiškėjo UAB „Mantinga“

nustatytomis kainomis.

Atsižvelgęs į bylos aplinkybes (ilgas bendradarbiavimo laikotarpis,

atskiros tiekimo sutartys, pareiškėjų bendravimo jas vykdant pobūdis ir kt.),

teismas sprendė, kad nėra teisinių pagrindų šioje byloje nustatytus pareiškėjų

veiksmus sudarant atskiras sutartis vertinti kaip atskirus susitarimus dėl

kainų. Teismas pažymėjo, kad visais šiais susitarimais buvo siekiama vieno

ekonominio tikslo – apriboti konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Europos

Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad vieno pažeidimo sąvoka apima

būtent tokią situaciją, kai kelios įmonės dalyvavo pažeidime, kurį sudarė

tęstinis elgesys siekiant vieno ekonominio tikslo, kuriuo iškreipiama

konkurencija, taip pat atskiri pažeidimai, kuriuos tarpusavyje sieja tas pats

tikslas (visų elementų tikslas bendras) ir tie patys subjektai (tos pačios

įmonės, žinančios, kad dalyvauja siekdamos bendro tikslo) (2010 m.

balandžio 28 d. sprendimas Amann & Söhne GmbH & Co. KG ir

Cousin Filterie SAS prieš Komisiją, T-446/05). Atsižvelgęs į tai, teismas

sutiko su Tarybos išvada, kad pareiškėjų veiksmai sudarė vientisą tęstinį

pažeidimą dėl kainų.

Teismas nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad beveik keturių metų

laikotarpis iš dešimties metų nėra pagrįstas jokiais patikimais įrodymais, ir

pažymėjo, kad nuo 2010 m. birželio 1 d. įsigaliojo pareiškėjų

sutartis dėl 2005 m. gegužės 1 d. tiekimo sutarties pakeitimo, kuri galiojo

iki 2014 m. sausio 1 d. Atsakovui 2010 m. rugsėjo 21 d.

pradėjus tyrimą, pareiškėjo UAB „Mantinga“ patalpose patikrinimas buvo

atliktas 2010 m. rugsėjo 27 dieną. Taigi, žinodamas apie pradėtą

tyrimą, pareiškėjas UAB „Mantinga“ galėjo elgtis atsargiau ir kainas

derinti kitais būdais, bet ne elektroniniu paštu. Šią aplinkybę patvirtina 2013 m.

lapkričio 12 d. UAB „Rivona“ darbuotojo laiškas UAB „Mantinga“

darbuotojai, kuriame nurodoma, kad „visi pokalbiai dėl galutinių kainų negali

būti aptarinėjami nei telefonu, nei el. paštu dėl Tarybos“. Teismas priėjo

išvadą, jog yra labai tikėtina, kad, pradėjus tyrimą, buvo imtasi atsargumo

priemonių, tačiau, kaip matyti iš UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų ir

tų pačių produktų „lentynos“ kainų UAB „Maxima Lt“ parduotuvėse

2012–2013 metų analizės, bazinių kainų taikymo klausimas nebuvo išnykęs. Nors

pareiškėjas UAB „Mantinga“ pateikė savo atrinktų devynių produktų kainų

analizę 2009–2013 metais, teigdamas, kad šių produktų atrankos kriterijai yra

analogiški Tarybos atrankos kriterijams, teismas su šiais argumentais nesutiko.

Teismas nurodė, kad iš Nutarimo 85 pastraipos matyti, jog atsakovo

atrinktų devynių produktų pardavimai sudarė 20,99 proc. visų UAB „Mantinga“

pardavimų 2012 m., pareiškėjo UAB „Mantinga“ atrinkti produktai

sudarė apie 14 proc. jo pardavimų. Be to, atsakovo analizei atrinkti

produktai įvertinti ir pagal kitus kriterijus: UAB „Mantinga“ pardavimų

procentą, kai jais prekiauja bent du prekybos tinklai, įskaitant ir UAB „Maxima Lt“

(30,30 proc.), pagal produktų dalį, kuriais prekiauja bent 4 prekybos

tinklai, įvertinta tai, kad atrinkti produktai sudaro reikšmingą UAB „Mantinga“

pardavimų prekybos tinklams dalį, ko nėra įvertinęs savo atliktoje analizėje

pareiškėjas UAB „Mantinga“. Dėl šių priežasčių pareiškėjo pasirinktos

analizės kriterijai negali būti laikomi analogiškais atsakovo pasirinktiems

kriterijams, todėl teismas neturėjo pagrindo pareiškėjo kainų analizės laikyti

tinkama. Teismas konstatavo, kad nors nuo 2010 m. gegužės 26 d. iki

2013 m. kovo 1 d. nebuvo pareiškėjų elektroninio susirašinėjimo,

susitarimo buvimą patvirtina tuo metu galiojusi 2010 m. tiekimo sutartis,

pareiškėjo UAB „Mantinga“ susirašinėjimas su kitų prekybos tinklų

atstovais ir atsakovo atlikta 2012–2013 metų kainų analizė, kas atitinka KĮ 3 straipsnio

15 dalyje įtvirtintą draudžiamo susitarimo formą ne tik raštu, tačiau ir

žodžiu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Sąjungos Teisingumo

Teismas ne kartą yra išaiškinę, kad pažeidimo trukmė yra esminis SESV 101 straipsnyje

numatyto pažeidimo elementas, kurį įrodyti yra Komisijos pareiga. Nesant

įrodymų, tiesiogiai pagrindžiančių pažeidimo trukmę, Komisija turėtų remtis

bent įrodymais dėl faktinių aplinkybių, pakankamai artimų laiko atžvilgiu,

kurie leistų pagrįstai manyti, kad pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi tarp

dviejų konkrečių datų (ESTT 2006 m. balandžio 5 d. sprendimas Degussa

AG prieš Europos Bendrijų Komisiją, T-279/02, 114 p., 2006 m.

lapkričio 16 d. sprendimas Peroxidos Organicos, Sa prieš Europos

Bendrijų Komisiją, T-120/04, 51 p., 2009 m. gruodžio 17 d.

sprendimas Solvay SA prie Europos Komisiją, T-58/01, 294 p.; LVAT

2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-801/2013).

Teismas vertino, kad tiek galiojanti tiekimo sutartis, tiek

elektroninis pareiškėjų susirašinėjimas, tiek aplinkybė, kad UAB „Mantinga“

vykdė „lentynos“ kainų prekybos tinkluose stebėseną, tiek UAB „Mantinga“

produktų bazinių kainų ir tų pačių produktų „lentynos“ kainų UAB „Maxima Lt“

parduotuvėse 2012–2013 metais analizė yra artimi vienas kito laiko atžvilgiu

įrodymai, kurie pagrindžia egzistavus susitarimą net ir tais laikotarpiais,

kuriais pareiškėjai nurodo atskirų įrodymų trūkumą, ir patvirtina aplinkybę,

kad pažeidimas tęsėsi nuo 2003 m. balandžio 1 d. (SESV 101 str.

1 d. atžvilgiu – nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjunga datos, t. y.

2004 m. gegužės 1 d.) iki 2013 m. kovo 1 d. ir buvo

nutrauktas tada, kai nuo 2013 m. kovo 19 d. įsigaliojus naujam UAB „Mantinga“

produktų bazinių kainų kainininkui, UAB „Maxima Lt“ parduotuvėse

kainos pagal jas nebuvo pakeistos (Nutarimo 82 pastraipa). Teismas atkreipė

dėmesį, jog kainų analizę atsakovas atliko kiekvieno mėnesio pirmą dieną, todėl

pažeidimo nutrūkimo data pagrįstai konstatuota 2013 m. kovo 1 d.

Taip pat teismas atmetė pareiškėjo UAB „Mantinga“ argumentus, kad

atsakovas netaikė laikinųjų apsaugos priemonių ir leido pažeidimui tęstis iki

2013 m. kovo 1 d., nes pažeidimo padarymo faktas buvo konstatuotas ne

anksčiau nei Tarybos Draudžiamų susitarimų tyrimo skyriaus 2014 m. rugsėjo

12 d. pranešime Nr. 5S-14/2014. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjams Tarybos

2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. 1S-172 ir 2011 m. vasario

17 d. nutarimu Nr. 1S-35 buvo pranešta apie pradėtą tyrimą,

suformuluoti įtarimai dėl galimo pažeidimo, todėl pareiškėjai galėjo numatyti

atliekamo tyrimo pobūdį.

Vadovaudamasis KĮ 35 straipsnio 3 dalimi, sutikdamas su

atsakovo argumentais, kad visi pareiškėjų veiksmai sudarė vientisą tęstinį

pažeidimą, kuris nutrūko 2013 m. kovo 1 d., teismas konstatavo, kad

atsakovui 2014 m. gruodžio 4 d. priėmus Nutarimą, senaties terminas

nebuvo praleistas.

Pasisakydamas dėl paskirtų baudų, teismas sprendė, kad Taryba, skirdama

piniginę baudą už draudžiamą susitarimą UAB „Maxima Lt“, teisėtai

įgyvendino diskrecijos teisę, nes baziniam baudos dydžiui apskaičiuoti įtraukė

ne tik visas 2012 m. UAB „Mantinga“ produktų mažmeninio pardavimo

pajamas, t. y. UAB „Mantinga“ produktų pardavimo pajamas pagal bazinį

kainoraštį, bet ir pajamas iš UAB „Mantinga“ gaminių, kuriuos išimtinai

pardavinėjo tik UAB „Maxima Lt“, pripažindama šias pajamas

netiesioginėmis pajamomis. Apskaičiuodamas bazinį baudos dydį pareiškėjui UAB „Mantinga“,

atsakovas pagrįstai tiesioginėmis ir netiesioginėmis pajamomis laikė 2012 m.

gautas pajamas iš visų pareiškėjo gaminių pardavimų Lietuvoje užsiimantiems

ūkio subjektams, įskaitant ir pajamas, gautas iš privačios etiketės produktų

pardavimų UAB „Maxima Lt“.

Teismas nurodė, kad nustatydama baudos dydį už pažeidimo pavojingumą

(15 proc. pajamų iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių

prekių pardavimų 2012 m.), Taryba atsižvelgė į tai, jog buvo sudarytas

vertikalus susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų palaikymo,

pažeidžiantis KĮ 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio

reikalavimus, įvertino aplinkybę, kad tokio pobūdžio susitarimai laikomi

vienais sunkiausių vertikaliųjų apribojimų, nes draudžiami vien pagal jų tikslą

riboti konkurenciją. Tuo pačiu Taryba, nustatydama baudos dydį, įvertino ne tik

draudžiamo susitarimo pavojingumą, bet ir jo poveikį konkurencijai, t. y.

tinkamai nustatė, kad pareiškėjui UAB „Mantinga“ sudarius draudžiamą

susitarimą su didžiausia mažmeninės prekybos įmone Lietuvoje, susitarimo

poveikis galėjo lemti konkurencijos ribojimą visoje Lietuvos Respublikos

teritorijoje. Be to, atsakovas įvertino ir tyrimo metu nustatytą aplinkybę, kad

pareiškėjai bandė riboti konkurenciją visame pareiškėjo UAB „Mantinga“ produktų

mažmeninės prekybos lygmenyje. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko, kad bauda už

pažeidimo pavojingumą galėjo sudaryti 15 proc. nagrinėjamų ūkio subjektų

2012 m. pajamų iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių

pardavimų, kas laikytina protingu ir proporcingu baudos dydžiu.

Vadovaudamasis Aprašo 12 punktu, atsakovas pažeidimo trukmę baudos

tikslais konstatavo esant 10 metų, todėl Nutarimo 451 pastraipoje

nustatytą baudos dydį, t. y. 15 proc. pareiškėjų 2012 m. pajamų

iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų,

padaugino 10 kartų. Teismas su šiuo dydžiu nesutiko. Atsakovas, Nutarimo

453 pastraipoje nustatydamas pažeidimo trukmę, nurodė, jog pareiškėjų

susitarimo pradžia laikytina 2003 m. balandžio 1 d., o SESV 101 straipsnio

1 dalies pažeidimo pradžia – 2004 m. gegužės 1 d., t. y.

Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą diena, tačiau skirdamas baudą pagal

Aprašo 12 punktą, šios aplinkybės neįvertino. Atsižvelgęs į tai, teismas nustatė

esant pagrindą baudos dydį pagal pažeidimo trukmę mažinti vadovaujantis Aprašo

12 punkte nustatytomis taisyklėmis, kai trumpesnis nei 6 mėnesių

laikotarpis laikomas puse metų, ilgesnis už 6 mėnesius, bet trumpesnis už metus

laikotarpis laikomas metais, t. y. vieneriais metais. Tokiu būdu, teismas

laikė, kad 15 proc. pareiškėjų 2012 m. pajamų iš tiesiogiai ir

netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų nustatytas baudos dydis

galėjo būti dauginamas ne 10 kartų, bet 9 kartais.

Aprašo 14 punkte nustatyta, kad siekiant užtikrinti baudų

atgrasomąjį poveikį, baudos bazinis dydis didinamas, kai ūkio subjekto pajamos

iš nesusijusių su pažeidimu prekių pardavimo sudaro daugiau kaip 95 proc.

bendrųjų ūkio subjekto pajamų. Atsakovui nustačius, kad UAB „Maxima Lt“

pardavimų pajamos iš veiklos, nesusijusios su pažeidimu, sudaro daugiau kaip

95 proc. bendrųjų UAB „Maxima Lt“ pajamų, teismo vertinimu,

atsakovas pagrįstai, siekdamas atgrasymo ir vadovaudamasis teisingumo,

objektyvumo ir proporcingumo principais, Nutarimo 455 pastraipoje UAB „Maxima Lt“

apskaičiuotą bazinį baudos dydį padidino 20 procentais. Taip pat teismas

sutiko su atsakovo argumentu, kad nėra pagrindo konstatuoti esant lengvinančių

ar sunkinančių aplinkybių, kurios apibrėžtos KĮ 37 straipsnio 2–3 dalyse,

bei požymių, iš kurių galima būtų nustatyti ūkio subjektą, skatinusį daryti

pažeidimą, todėl teismas sprendė, kad Aprašo 17 ir 18 punktų nuostatos

nagrinėjamu atveju netaikytos pagrįstai.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo UAB „Mantinga“ pateiktas

bendrųjų pajamų vertinimas, t. y., kad UAB „Mantinga“ bendrosios

pajamos turėtų būti vertinamos atimant pajamas iš pardavimų UAB „Mantinga“

dukterinei įmonei, nes šios pajamos nėra pardavimai išorės ūkio subjektams ir

jas priskirti yra netikslu, prieštarauja KĮ 36 straipsnio 1 daliai,

kurioje maksimalus baudos dydis siejamas su bendrosiomis metinėmis pajamomis, o

ne vien pardavimo pajamomis. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai

maksimalų baudos dydį siejo su pareiškėjo UAB „Mantinga“ bendrosiomis

pajamomis 2013 m., nes ir pats pareiškėjas pardavimo dukterinei įmonei

pajamas įtraukė į savo finansinės atskaitomybės dokumentus.

Pareiškėjo UAB „Mantinga“ argumentą, esą yra pagrindas taikyti iki

2012 m. sausio 27 d. galiojusias 2004 m. baudų skaičiavimo

taisykles dėl per ilgai trukusio tyrimo, teismas atmetė kaip prieštaraujantį

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies

nuostatai, pagal kurią individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas

objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taip pat Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 1999 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 822

patvirtintų Lietuvos Respublikos Tarybos nuostatų (toliau – ir Tarybos

nuostatai) 2 punktui, pagal kurį Taryba vadovaujasi Lietuvos

Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos

Sąjungos teisės aktais, Konkurencijos įstatymu, kitais įstatymais ir Seimo

priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos

Respublikos Vyriausybės nutarimais, šiais nuostatais ir kitais teisės aktais.

Kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d.

nutarimu Nr. 1591 patvirtintos Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos

konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklės skiriant baudas

negaliojo, atsakovas pagrįstai baudų dydžiui nustatyti taikė Aprašo nuostatas.

Taip pat teismas atmetė pareiškėjo UAB „Mantinga“ argumentus dėl

jo sunkios finansinės padėties esant pareigai sumokėti skirtą baudą ir

palūkanas, motyvuodamas tuo, kad pagal Konkurencijos įstatymo bei Aprašo

nuostatas skiriant baudas į šias aplinkybes neatsižvelgiama. KĮ 35 straipsnio

2 dalyje numatyta galimybė atsakomybę lengvinančia padėtimi laikyti labai

sunkią ūkio subjekto finansinę padėtį, tačiau tokių duomenų skiriant baudą

nebuvo.

Įvertinęs Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą bei nustatęs, kad skirdamas

pareiškėjams baudas atsakovas neatsižvelgė į aplinkybę, jog SESV 101 straipsnio

1 dalies pažeidimo pradžia yra 2004 m. gegužės 1 d., t. y.

Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą diena, teismas sprendė esant pagrindą

pareiškėjams skirtas baudas sumažinti vienu dešimtadaliu atsižvelgus į konstatuotą

devynių, o ne dešimties metų pažeidimo trukmę. Toks baudų mažinimas, teismo

vertinimu, nagrinėjamu atveju atitiks protingumo ir proporcingumo,

lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus, tuo pačiu išlaikys ir atgrasomąjį

poveikį, nes pareiškėjai praras nemažą dalį pajamų, kurias uždirbo iš su

draudžiamu susitarimu susijusios veiklos.

Teismas konstatavo, kad KĮ 23 straipsnio 5 dalyje nustatyti

tyrimo pratęsimo terminai pažeisti nebuvo. Patys pareiškėjai teikdavo prašymus

pratęsti įpareigojimų įvykdymo terminus dėl didelio reikalaujamos informacijos

kiekio, kuriuos atsakovas tenkindavo. Iš tyrimo metu atsakovo atliktų veiksmų

kiekio, surinktos medžiagos apimties teismas turėjo pagrindą konstatuoti tyrimą

buvus pakankamai sudėtingą, todėl jo trukmės nepripažino pernelyg ilga. Teismas

nesutiko su pareiškėjų argumentais dėl didelės medžiagos, kuri buvo pateikta

pareiškėjams 2014 m. rugsėjo 17 d., apimties. Tačiau iš konkurencijos

byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad didžiąją tyrimo dalį pareiškėjai

naudojosi kvalifikuota teisine pagalba, patys teikė medžiagą ir paaiškinimus,

atsakovas tyrimo metu pareiškėjams jų prašymu teikė tyrimo medžiagą, prašomų

dokumentų kopijas. Tarybos 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarime Nr. 1S-172

ir jį papildančiame 2011 m. vasario 17 d. nutarime Nr. 1S-35

buvo suformuluoti įtarimai dėl galimo pažeidimo. Atsižvelgęs į tai, teismas

preziumavo, kad didžioji dalis tyrimo medžiagos pareiškėjams buvo žinoma.

Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjai teikė prašymus pratęsti paaiškinimų

pateikimo terminą, kuris buvo nustatytas iki 2014 m. spalio 17 d.,

atsakovas prašymus tenkino iš dalies, pratęsė pareiškėjui UAB „Mantinga“

terminą nuomonei pateikti iki 2014 m. spalio 23 dienos. Pareiškėjai

savo nuomonę dėl tyrimo išvadų turėjo galimybę išsakyti ir Tarybos bylų

nagrinėjimo posėdžio, kuris vyko 2014 m. lapkričio 7 d., metu, taip

pat iki šio posėdžio turėjo teisę teikti papildomus rašytinius paaiškinimus.

Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistos

pareiškėjų teisės į tinkamą gynybą.

III. Pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ apeliaciniame skunde prašė

panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d.

sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą pirmosios instancijos

teismui. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Teismas nenagrinėjo daugumos pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų

bei juos pagrindžiančios bylos medžiagos, neanalizavo atitinkamą poziciją

ginčijančių pareiškėjo argumentų.

2. Nutarime pateikiama bei teismo patvirtinama „žalos teorija“

identifikuoja dvejopo pobūdžio vertikaliuosius ribojimus. Nors nagrinėjami

vertikalūs ribojimai skiriasi savo pobūdžiu ir vertinimu, Taryba tam tikrame

savo argumentacijos etape ima juos traktuoti kaip vieną susitarimą dėl

perpardavimo kainų fiksavimo ir dirbtinai išvengia pareigos vertinti vieno iš

inkriminuojamų ribojimų poveikį konkurencijai ir su vienu inkriminuojamu

ribojimu susijusius įrodymus priskiria ir kitam inkriminuojamam ribojimui.

Nutarimo argumentacija suponuoja išvadą, kad inkriminuojamas pažeidimas yra

siejamas su: a) tariamu UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“

susitarimu dėl UAB „Mantinga“ produkcijos mažmeninių kainų lygio UAB „Maxima Lt“

parduotuvėse, kildinamu iš 2003 m. sutarties bei b) siekiu įtakoti

minimalų UAB „Mantinga“ produkcijos kainų lygį visame mažmeninės prekybos

lygmenyje. Pastarasis siekis yra kildinamas iš 2004 m. sutarties

nuostatos, suteikiančios UAB „Maxima Lt“ teisę reikalauti geresnės

tiekimo kainos, kai konkurentai UAB „Mantinga“ produktus parduoda iš esmės

mažesne kaina. Nors šie du inkriminuojamo susitarimo aspektai yra kildinami iš

dviejų, skirtingais laikotarpiais sudarytų sutarčių, Taryba analizavo juos kaip

vieną vertikalų ribojimą. Pastaroji aplinkybė yra svarbi, nes susitarimai dėl

perpardavimo kainų fiksavimo paprastai yra kvalifikuojami kaip turintys tikslą

riboti konkurenciją, kas suponuoja poreikio vertinti tokio susitarimo poveikį

konkurencijai nebuvimą. Tuo tarpu įvairaus pobūdžio susitarimai dėl geriausios

didmeninės kainos paprastai yra traktuojami kaip „poveikio“ susitarimai, t. y.

pats tokio susitarimo sudarymo faktas nesuponuoja konkurencijos taisyklių

pažeidimo, atitinkamo susitarimo teisėtumas priklauso nuo poveikio vertinimo. Tarybos

bei teismo išvados dėl „antrojo“ inkriminuojamo pažeidimo aspekto – tariamo

siekio užtikrinti, kad UAB „Mantinga“ produktų bazinės kainos būtų

atskaitos taškas ir kitoms mažmeninės prekybos įmonėms, prekiaujančioms UAB „Mantinga“

produktais – yra ne tik neįrodytos, bet ir neaiškios bei prieštaringos.

Pripažindama, kad vertikalūs kainų fiksavimo susitarimai tarp UAB „Mantinga“

ir kitų mažmeninės prekybos įmonių nebuvo nustatyti, Taryba teigė, kad siekis

primesti UAB „Mantinga“ produktų bazines kainas kitoms mažmeninės prekybos

įmonėms buvo dešimt metų įgyvendinamo „plano“ dalis.

3. Nors Taryba įrodinėja ne atskirų epizodų, bet vientiso, nuoseklaus

ir ilgalaikio (nuo 2003 iki 2013 m.) antikonkurencinio „plano“

egzistavimą, jos padarytos išvados yra grindžiamos nenuosekliais bei

epizodiškais įrodymais, kurių vertinimas nemaža dalimi priklauso nuo jų turinio

interpretavimo, t. y. jie nėra akivaizdūs, todėl dalis inkriminuojamo

pažeidimo termino nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Net jei Tarybos išvados apie

tariamo susitarimo ar „plano“ egzistavimą nuo 2003 m. ir būtų pagrįstos,

byloje esantys įrodymai nepagrindžia tokio susitarimo egzistavimo po 2010 m.,

todėl net ir nustačius pažeidimą, Taryba privalėjo taikyti patraukimo

atsakomybėn senatį.

4. UAB „Maxima Lt“ pateikiami kaltinimai už 2003–2010 m.

laikotarpį yra grindžiami 2003 m. sutartimi, kuri galiojo tik vienerius

metus, ir elektroninio pašto komunikacija, kurios pirmoji žinutė yra 2006 m.

birželio mėn. o paskutinioji su UAB „Maxima Lt“ susijusi žinutė yra

2010 m. gegužės mėn. Nė viena iš 2006–2010 m. laikotarpio žinučių

nieko nepasako apie tai, kaip šalių santykiai klostėsi 2003–2006 metais.

Tarybos pozicija suponuoja, jog „pradiniame“ pažeidimo etape, kada formavosi

antikonkurencinis planas, UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ arba

nematė poreikio bendrauti, arba tą bendravimą dėl kažkokių priežasčių itin

kruopščiai slėpė, o po 2006 m., t. y. trečiaisiais inkriminuojamo

pažeidimo metais, šalys kažkodėl prarado budrumą. Be to, staiga kilo poreikis

raštu derinti „plano“ įgyvendinimą, nors iki tol kelis metus toks poreikis

nebuvo iškilęs. Bylos medžiagos kontekste toks situacijos interpretavimas

negali būti traktuojamas kaip pašalinantis bet kokias abejones, nes jis, viena

vertus, nėra pagristas įrodymais ir, kita vertus, nėra įtikinamas.

5. Nors Nutarimo išvadose Taryba apibendrintai kalba apie susitarimą

dėl minimalaus kainų lygio palaikymo, tačiau pripažįsta, jog tokia

apibendrinanti išvada apie „plano“ pobūdį turi nemažai išimčių. Taryba taip ir

nepateikia įtikinamo paaiškinimo, kaip toks sudėtingas „planas“ galėjo būti

įgyvendinamas be jokios bent kiek kompromituojančios komunikacijos.

6. Nutarime nurodoma 2006–2010 m. laikotarpio elektroninio pašto

korespondencija nėra pakankama tam, kad įrodytų antikonkurencinio susitarimo ar

„plano“ egzistavimą bei jo tęstinumą. Taryba UAB „Maxima Lt“

inkriminuoja perpardavimo kainų fiksavimą net neanalizuodama faktinių kainų,

kurias taikė pareiškėjas. Atsižvelgus į tai, kad elektroninės komunikacijos

žinutės, kuriomis remiasi Taryba, yra epizodiškos ir turinio bei konteksto

prasme yra mažų mažiausiai nevienareikšmės, UAB „Maxima Lt“

inkriminuojamas pažeidimas negalėjo būti įrodinėjamas nevertinant pačių kainų.

7. Nors UAB „Maxima Lt“ ir Tarybos pozicija dėl elektroninės

komunikacijos turinio ir pobūdžio skiriasi iš esmės, faktas yra tai, kad šių

įrodymų yra itin mažai (ypač turint omenyje jais grindžiamą pakankamai ilgą

septynerių metų laikotarpį). Be to, šie įrodymai, vertinant juos kaip visumą,

yra arba prieštaringi, arba nesuponuojantys galutinės išvados dėl jų turinio

bei paliekantys tai interpretavimui, arba nevienareikšmiai, arba teisiškai

nereikšmingi, nėra nė vienos korespondencijos žinutės, kuri indikuotų, jog toks

susirašinėjimas vyksta sistemingo „plano“ ar anksčiau pasiekto susitarimo

kontekste. Todėl objektyviai neįmanoma įvertinti, ką reiškia atitinkama

komunikacija, neįvertinus to, kas po šios komunikacijos vyko su joje aptariamų

produktų kainomis. Tuo labiau, kad nė vienas iš šių įrodymų nieko nepasako apie

bendrą UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ santykių kontekstą, iš

kurio būtų galima spręsti apie tęstinio susitarimo ar „plano“ egzistavimą.

8. „Oxera Consulting“ išanalizavo konkrečių UAB „Mantinga“ prekių,

kurios buvo 2009–2010 m. tarp įmonių vykusio susirašinėjimo objektu,

kainas. Bendra kainų analizė parodė, kad ne mažiau nei 75 proc. UAB „Mantinga“

produktų, kuriais prekiaujama bent keliuose mažmeninės prekybos tinkluose, buvo

parduota žemesnėmis mažmeninėmis kainomis nei UAB „Mantinga“ bazinės

kainos. Tuo tarpu kiek tai susiję su konkrečiomis elektroninio pašto žinutėmis,

„Oxera Consulting“ analizė parodė, jog daugeliu atveju pardavimo kaina ir

bazinė kaina taip pat nesutapdavo. Kai kuriais atvejais UAB „Maxima Lt“

ir toliau pardavinėdavo prekes žemesnėmis nei bazinės kainomis, nors

atitinkamoje korespondencijoje būdavo diskutuojama būtent dėl pardavimų ne

žemesnėmis nei bazinės kainos. Ši analizė yra vienintelis konkretus įrodymas,

susiejantis elektroninio pašto korespondenciją su situacija lentynose. Ji

paneigia atsakovo vystomą teoriją apie bendro, visa apimančio „plano“ susieti

„lentynos“ kainas ir bazines kainas egzistavimą. Realus UAB „Maxima Lt“

elgesys rodo, kad tarp šalių buvę kontaktai yra rekomendacinio pobūdžio.

9. Tarybos 2012–2013 m. kainų analizė kaip įrodymas yra niekinė. Tarybos

atliktas kainų palyginimas yra nekorektiškas, nes analizės tikslais nebuvo

naudojami duomenys apie realias mažmenines kainas: Taryba analizavo tik

vadinamąsias „reguliarias“ „lentynos“ kainas, į kurias, kaip pripažįsta pati Taryba,

nėra įtrauktos akcijos ir nuolaidos. Tai reiškia, jog Tarybos kainų palyginimas

neapėmė visų faktinių vartotojų mokėtų „lentynos“ kainų. Tai yra esminis

trūkumas, nes reikšminga UAB „Maxima Lt“ tinkle parduodamų UAB „Mantinga“

produktų dalis yra parduodama kitokiomis nei bazinės (paprastai mažesnėmis)

kainomis. Dėl to Tarybos kainų analizė išimtinai dėl neteisingo analizės

objekto negali pagrįsti UAB „Maxima Lt“ inkriminuojamų kaltinimų –

neįmanoma įvertinti UAB „Mantinga“ bazinių kainų įtakos UAB „Maxima Lt“

„lentynos“ kainoms nevertinant realių kainų, t. y. kainų, už kurias buvo

parduodama UAB „Mantinga“ produkcija.

10. Tarybos analizė yra nereprezentatyvi. Taryba pasirinko tik vienerių

metų laikotarpį, kas yra nepakankama padaryti išvadai apie ilgą laiką trukusį

pažeidimą, o atliekant tokią pačią analize, tik už ilgesnį periodą, gaunami iš

esmės skirtingi rezultatai. Tarybos analizė apėmė tik devynis produktus,

sudarančius santykinai nedidelę dalį (apie 21 proc.) UAB „Mantinga“

pardavimų bei 1 / 10 to UAB „Mantinga“ asortimento, kuriuo

prekiauja UAB „Maxima Lt“. Dalis analizės duomenų kelia abejonių savo

patikimumu. Taryba analizės tikslais naudojo patikrinimo UAB „Mantinga“

patalpose metu paimtus duomenis, nepatikrinusi jų teisingumo.

11. Kainų analizės pagrindu daromas išvadas paneigia kiti atsakovo

surinkti duomenys. Atsakovas nepaaiškino, kodėl kainų analizės tikslais jis

atrinko vieną iš daugelio UAB „Mantinga“ patalpose rastų kainų stebėsenos

dokumentų. Patikrinimo metu buvo paimta daugiau analogiškų kainų stebėsenos

dokumentų, kuriuose esantys duomenys parodo didesnius tų pačių „reguliarių“ ir

bazinių kainų neatitikimus. Todėl įrodymai, neva pagrindžiantys inkriminuojamą

pažeidimą bei jo laikotarpį, neatitinka tokio pobūdžio įrodymams taikomo

standarto.

12. Tarybos žalos teorija nepaaiškina, kaip prielaida apie susitarimą

susieti mažmenines perpardavimo kainas su UAB „Mantinga“ bazinėmis

kainomis derinasi su aplinkybe, jog 2009–2013 m. UAB „Maxima Lt“

parduotuvėse žemiau bazinės kainos parduotų UAB „Mantinga“ produktų dalis

skirtingais metais svyravo nuo 48 iki 81 proc., o bendra žemiau bazinių

kainų parduotų UAB „Mantinga“ produktų dalis buvo net 63 proc.

Aiškumo nesuteikia ir Tarybos paaiškinimas, jog įrodinėdama perpardavimo kainų

fiksavimą ji turėjo omenyje susitarimą tik dėl „reguliarių“ „lentynos“ kainų.

Jeigu toks didelis neatitikimas tarp UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir

faktinio mažmeninių kainų lygio yra paaiškinamas vien tuo, jog UAB „Mantinga“

tiektos prekės dažnai būdavo parduodamos ne „reguliariomis“ kainomis, kyla

klausimas: kokia prasmė yra tartis dėl „reguliarių“ kainų fiksavimo UAB „Mantinga“

taikomų bazinių kainų lygmenyje, kai reikšminga dalis UAB „Mantinga“

tiektų prekių bet kokiu atveju UAB „Maxima Lt“ tinkle parduodamos

kitomis nei bazinės kainos? Akivaizdu, kad mažmeninių kainų lygio fiksavimas

negali duoti norimo efekto tuo atveju, jeigu fiksuojamas tik santykinai

nedidelės dalies parduodamų prekių lygis, ypač, kai kalbama apie neva dešimt

metų įgyvendinamą „planą“. Tokiame kontekste kyla ir bendresnio pobūdžio

klausimas: kokia prasmė UAB „Maxima Lt“ siekti „primesti“ neva su

„reguliariomis“ sutampančias UAB „Mantinga“ bazines kainas kitoms

mažmeninės prekybos įmonėms, kai reali konkurencija vyksta ir kitame,

„faktinių“ kainų lygmenyje? Nutarimas į šiuos klausimus neatsako. Todėl Tarybos

pateiktas paaiškinimas apie tai, kaip „veikia“ UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“

inkriminuojamas antikonkurencinis susitarimas („planas“), yra nesuderinamas su

tomis paskatomis, kuriomis, anot Tarybos, turėtų vadovautis šie ūkio subjektai.

13. Aplinkybes, kurios išryškina Tarybos įrodinėjamos žalos teorijos

nenuoseklumą, patvirtina UAB „Maxima Lt“ pasitelktų ekonominių

konsultantų „Oxera Consulting“ išvados. „Oxera Consulting“ analizė parodė, jog,

priešingai nė teigia atsakovas, dauguma prekių buvo parduodamos žemesne nei

bazinė kaina, kas atspindi rekomenduojamą kontaktų dėl kainų pobūdį. „Oxera

Consulting“ savo išvadose atkreipė dėmesį ir į tai, jog vertikalūs santykiai

skiriasi nuo horizontalių būtent tuo, kad pirkėjui ir pardavėjui nėra

draudžiama kalbėti apie kainas, tuo labiau, kad abi šalys turi bendrą interesą

– parduoti kuo daugiau.

14. Pažeista UAB „Maxima Lt“ teisė į gynybą ir teisingą

teismą neleidžiant susipažinti su visa gynybai reikšminga tyrimo bylos

medžiaga. Atsakovas turėjo pareigą patikrinti, ar prašoma apsaugoti informacija

atitinka komercinės paslapties sąlygas, tačiau tokio vertinimo neatliko, todėl

be teisinio pagrindo buvo apribota UAB „Maxima Lt“ teisė susipažinti

su bylos medžiaga. Net ir nustačius, kad tam tikra informacija sudaro trečiųjų

asmenų komercinę paslaptį, UAB „Maxima Lt“ turėjo būti pateikti

informatyvūs tokių dokumentų išrašai be komercinių paslapčių, iš kurių UAB „Maxima Lt“

būtų galėjusi suvokti įslaptintos informacijos pobūdį ir apimtį. Teisme UAB „Maxima Lt“

leista susipažinti tik su 14 bylos tomų iš 70, pateiktų teismui.

15. Taryba pažeidė UAB „Maxima Lt“ teisę į gynybą ir teisingą

teismą Nutarime remdamasi išvadomis, dėl kurių UAB „Maxima Lt“ nebuvo

suteikta galimybė duoti paaiškinimus. Nors Taryba, priimdama nutarimą dėl

Konkurencijos įstatymo pažeidimo, neprivalo perrašyti pranešimo apie atliktą

tyrimą ir jai nėra draudžiama pakeisti šiame jos administracijos parengtame

pranešime pateiktų išvadų dėl faktinių ir teisinių aplinkybių kvalifikavimo,

tačiau atlikdama šiuos veiksmus Taryba turi nenuginčijamą pareigą remtis

pranešime apie atliktą tyrimą nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis

bei konkrečiais juos patvirtinančiais įrodymais, dėl kurių pažeidimu

kaltinamoms šalims privalo būti suteikta galimybė pasisakyti. Šios pareigos Taryba

nesilaikė, todėl priimant Nutarimą buvo pažeista KĮ 30 straipsnio 3 dalis.

16. Pažeista UAB „Maxima Lt“ teisė į gynybą ir teisingą

teismą Nutarime suformuluojant neaiškius, nekonkrečius ir prieštaringus

kaltinimus. Nutarimu Taryba pritaikė konkrečias baudžiamojo pobūdžio sankcijas UAB „Maxima Lt“

už tariamą siekį sudaryti susitarimus su kitais mažmeninės prekybos tinklais

per tiekėją – UAB „Mantinga“, nors jokių tai pagrindžiančių įrodymų nebuvo

surinkta.

17. Atsisakydamas priimti 2014 m. gruodžio 22 d. pateiktą

pradinį UAB „Maxima Lt“ skundą, remiantis tokiais motyvais, kaip

skundo apimtis, turinio, išnašų, struktūrinių dalių egzistavimas, teismas

pažeidė UAB „Maxima Lt“ teisę į gynybą ir teisingą teismą, nes dėl

tokių teismo veiksmų UAB „Maxima Lt“ privalėjo trumpinti pateiktą

skundą, performuluoti bei atsisakyti dalies argumentų, taip apribojant UAB „Maxima Lt“

teisę išsamiai pasisakyti dėl visų jai pateiktų kaltinimų.

18. UAB „Maxima Lt“ atžvilgiu vykdytos administracinės

procedūros metu taip pat buvo pažeistos esminės procesinės įrodinėjimo

taisyklės. Konkretūs šių taisyklių pažeidimai pasireiškė: a) tariamo

konkurencijos teisės pažeidimo egzistavimą grindžiant prielaidomis, o ne

objektyvių įrodymų visetu; b) Tarybai ir pirmosios instancijos teismui

pažeidžiant vienodo įrodymų vertinimo principą; c) Nutarime pateikiant

objektyvios tikrovės neatitinkančius teiginius. Nuosekli Nutarimo analizė

leidžia pagrįstai konstatuoti, kad jame pateikiama nemažai neobjektyvių,

tikrovės neatitinkančių teiginių, todėl priimtas Nutarimas negali būti laikomas

atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies

reikalavimus.

19. Neįrodytas poveikio prekybai tarp valstybių narių egzistavimas,

todėl šioje byloje negalėjo būti konstatuojamas SESV 101 straipsnio

1 dalies pažeidimas: a) SESV 101 straipsnio 1 dalies

taikymas šioje byloje neatitinka šios teisės normos tikslų ir taikymo sąlygų;

b) nėra faktinių pagrindų šios teisės normos taikymui, nes nenustatytas

net teorinis susitarimo poveikis importui ar eksportui; c) nepagrįstai

remiamasi Europos Komisijos gairių dėl SESV 101–102 straipsniuose

vartojamos sąvokos „poveikis prekybai“ 78 punktu, nes jis taikomas tik

vertinant horizontalius, bet ne vertikalius susitarimus; d) minėtos gairės

nesudaro pagrindo preziumuoti, kad vertikalus susitarimas, apimantis vienos

valstybės teritoriją, visais be išimties atvejais (įskaitant ir šį) daro

poveikį prekybai tarp šalių narių. Toks poveikis turi būti įrodytas, o

įrodinėjimo pareiga tenka Tarybai; e) Taryba netyrė realaus susitarimo

poveikio prekybai tarp šalių narių, taip pat nevertino susitarimo poveikio

reikšmingumo, nors SESV 101 straipsnio 1 dalis taikoma tik tuo

atveju, jei susitarimas reikšmingai paveikia prekybą tarp šalių narių.

20. Byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad buvo neteisingai nustatyta

pažeidimo trukmė. Nėra jokių įtikinančių įrodymų, kad pažeidimas tęsėsi ir po

2010 m. gegužės 26 d., todėl įtariamo pažeidimo atžvilgiu taikytinas

3 metų senaties terminas, kuris jau yra suėjęs, ir UAB „Maxima Lt“

negali būti traukiama atsakomybėn, jai negali būti pritaikytos ekonominės

sankcijos.

21. Tinkamai neįvertintos aplinkybės, susijusios su UAB „Maxima Lt“

skirtos baudos dydžio apskaičiavimu: a) neteisingai nustatytas pardavimų

vertės dydis, į jį įtraukiant, pvz., pajamas iš privačios etiketės produktų; b) neteisingai

apskaičiuota pažeidimo trukmė ir atitinkamai taikytas neteisingas koeficientas;

c) nebuvo įvertintas pateikiamų kaltinimų pobūdis, naujumas ir kaltės

forma, kurie suponuoja tik simbolinį atsakomybės taikymą; d) nebuvo

įvertinta tai, kad pažeidimas nesukėlė jokių neigiamų padarinių, priešingai,

atliktas nepriklausomas ekonominis vertinimas parodė, jog UAB „Maxima Lt“

veikė konkurencingomis kainomis ir vartotojai faktiškai mokėjo kainas, kurios

daugeliu atveju buvo mažesnės nei bazinės kainos; e) neteisingai

įvertintas ir nepagrįstai apskaičiuotas baudos už pažeidimo pavojingumą dydis,

į vertinimo procesą įtraukiant prielaidas ir neįrodytus kaltinimus, taip pat

neįvertinant besikeičiančio požiūrio į vertikaliuosius perpardavimo kainų

susitarimus bei aplinkybes, jog susitarimas nedarė jokio poveikio prekybai tarp

valstybių narių; f) per ilga tyrimo trukmė ir Tarybos delsimas veikti,

vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, sudaro

savarankišką pagrindą mažinti paskirtą baudą.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ apeliaciniame skunde prašė pakeisti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d.

sprendimą ir UAB „Mantinga“ skundą patenkinti visa apimtimi. Apeliacinis

skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai pripažino pakankamais Tarybos pateiktus

fragmentiškus, neišsamius ir prieštaringus įrodymus pagrįsti UAB „Mantinga“

ir UAB „Maxima Lt“ sudarytą draudžiamą kainų fiksavimo susitarimą. Taryba pripažino, kad įrodymus vertino ir interpretavo

subjektyviai, tuo tarpu pareiškėjai teismui pateikė objektyvius įrodymus, kurie

iš esmės paneigė Tarybos padarytas prielaidas.

2. Išanalizavus Tarybos naudojamus įrodymus

tiek kiekvieną atskirai, tiek ir jų visumą, yra akivaizdu, kad visu analizuotu

laikotarpiu (po 2004 m. balandžio 1 d.) nebuvo UAB „Mantinga“ ir

UAB „Maxima Lt“ valios sutapimo dėl UAB „Mantinga“ prekių

mažmeninių kainų nustatymo UAB „Maxima Lt“ prekybos tinkle (išreikšto

bet kokia forma). Pareiškėjai neginčijo, kad 2003 m. sutartis įtvirtino

konkurencijos teisės prasme draudžiamą susitarimą, tačiau po to, kai ši

sutartis nustojo galioti, t. y. nuo 2004 m. balandžio 1 d., nebuvo

jokio pagrindo laikyti, jog šalys toliau derino savo valią dėl elgesio, kuris

turėtų būti vertinamas kritiškai konkurencijos teisės prasme.

3. Taryba 2003 m. sutartį nepagrįstai

naudojo vertindama visus vėlesnius įrodymus, kurie atsirado gerokai vėliau nei

baigė galioti 2003 m. sutartis, o tokie įrodymai objektyviai negalėjo

pagrįsti vieno tęstinio pažeidimo egzistavimo. Teismas nepagrįstai sutiko su

tokiu tariamo dešimt metų trukusio draudžiamo kainų fiksavimo susitarimo

įrodymų interpretavimo metodu. Pareiškėjas UAB „Mantinga“ atkreipė dėmesį,

kad jis pats Tarybai pateikė aptariamą 2003 m. sutartį. Ši aplinkybė rodo,

jog šiai sutarčiai pasibaigus, iš esmės pasikeitė šalių bendradarbiavimo

praktika.

4. Taryba yra pripažinusi, kad jokios kitos

mažmeninės prekybos įmonės nedalyvavo draudžiamuose susitarimuose su UAB „Mantinga“,

o teismas nevertino pareiškėjų argumentų, susijusių su kitais mažmeninės

prekybos tinklais, kita vertus, teismas konstatavo, kad 2004 m. sutarties

nuostata parodo UAB „Mantinga“ „paskatas vengti produktų mažmeninių kainų

konkurencijos“. Pareiškėjo nuomone, tokia teismo išvada nepagrindžia to, jog

2004 m. sutartimi buvo įtvirtintas ar tęsiamas UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

draudžiamas susitarimas. Teismas nepasisakė, kaip ši sutartis ar konkreti jos

nuostata, t. y. UAB „Mantinga“ įsipareigojimas UAB „Maxima Lt“

suteikti papildomą tiekimo kainų nuolaidą, įrodo tarp UAB „Maxima Lt“

ir UAB „Mantinga“ 2003 m. sudaryto draudžiamo susitarimo dėl

minimalių kainų nustatymo tąsą po 2003 m. tiekimo sutarties galiojimo

pabaigos.

5. Aplinkybė, jog UAB „Mantinga“ naudojo visiems pirkėjams

vieningą produktų kainoraštį, negali objektyviai būti laikoma draudžiamo

susitarimo tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ dėl mažmeninių

kainų nustatymo įrodymu. Taryba nelaikė, kad UAB „Mantinga“ naudota

bazinių kainų kategorija, t. y. aplinkybė, jog UAB „Mantinga“ tirtu

laikotarpiu naudojo bazinius savo prekių kainininkus, kurie buvo taikomi

visiems potencialiems UAB „Mantinga“ prekių pirkėjams, pažeidė

konkurencijos teisės reikalavimus bei kad bazinės kainos, kurios buvo taikomos

ne tik UAB „Maxima Lt“ tinklui, bet ir kitiems Tarybos tirtiems

mažmeninės prekybos tinklams, kaip nors būtų įrodžiusios draudžiamų susitarimų

su šiais tinklais egzistavimą.

6. Teismas nevertino labai reikšmingos aplinkybės, kad 2004 ir 2005 m.

sutartyse buvo įtvirtinta taip vadinama „palankiausiai vertinamo kliento

nuostata“. Ši nuostata įtvirtino mažmeninės prekybos tinklo siekį įsigyti UAB „Mantinga“

prekes geriausiomis sąlygomis. 2007 m. pradžioje Taryba turėjo informaciją

apie tai, kad didžiųjų prekybos tinklų sutartyse su tiekėjais yra numatyta

tokia nuostata, Taryba padarė išvadą, kad tokios nuostatos nelaikytinos

vertikaliu konkurencijos apribojimu ir juo labiau perpardavimo kainų palaikymo

susitarimu. Atsižvelgus į tai, teismas nepagrįstai laikė, kad iš esmės savo

turiniu bei tikslu kitokia nuostata dėl geriausių tiekimo sąlygų suteikimo

turėtų būti prilyginama susitarimui dėl minimalių mažmeninių kainų nustatymo.

7. Teismas nepagrįstai ignoravo byloje esančius objektyvius įrodymus,

paaiškinančius elektroninio susirašinėjimo turinį, pavyzdžiui, lingvisto

išvadą, taip pat faktinius duomenis apie Tarybos naudojamo elektroninio

susirašinėjimo metu buvusius bazinių kainų ir „lentynos“ kainų skirtumus, kurie

iš esmės paneigė nepagrįstas teismo išdėstytas prielaidas dėl bazinių kainų ir

mažmeninių kainų kategorijų tapatumo. Teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę,

kad, įsigaliojus 2010 m. sutarčiai, nebuvo nė vieno atvejo, kada UAB „Mantinga“

darbuotojai UAB „Maxima Lt“ darbuotojams kokiu nors būdu komunikuotų

bazines kainas. Teismo sprendime nurodytų elektroninių laiškų turinys niekaip

nepagrindė draudžiamo susitarimo tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

palaikymo.

8. Teismas atsižvelgė ir į 2011 m. gruodžio 7 d. UAB „Mantinga“

vidinį elektroninį laišką. Toks elektroninis laiškas nepagrįstai naudojamas

kaip tariamo draudžiamo susitarimo tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

įrodymas, nes tai nėra UAB „Mantinga“ elektroninis susirašinėjimas su UAB „Maxima Lt“,

o jo turinys niekaip nesusijęs nei su UAB „Maxima Lt“, nei su kitais

mažmeninės prekybos tinklais, bet susijęs su vadinamaisiais Horeca klientais,

kurie net nebuvo Tarybos tyrimo objektu ir su kuriais šioje byloje nagrinėjamas

tariamas susitarimas nėra susijęs.

9. Teismas nevertino, ar nagrinėjamu atveju buvo naudojama

rekomenduojamų kainų praktika, ar ne, o tik pasisakė, kad kainų rekomendacijos

gali būti vertinamos kaip pažeidžiančios konkurencijos teisės reikalavimus.

Tokia teismo pozicija yra nesuderinama su Lietuvos ir Europos Sąjungos

konkurencijos teisės teorija ir praktika, nes visuotinai yra pripažįstama, kad

nekonkuruojančių ūkio subjektų kainų rekomendacijos yra leidžiamos

konkurencijos teisės.

10. Atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl rekomendacinių kainų praktikos

teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

praktika, nes visos nutartys, kuriomis vadovavosi teismas, buvo priimtos

horizontalių draudžiamų susitarimų bylose, todėl jos nepagrindžia teismo

pozicijos dėl rekomenduojamų kainų praktikos neteisėtumo.

11. Teismas privalėjo tinkamai įvertinti šalių pateiktus argumentus ir

išanalizuoti, ar UAB „Mantinga“ nespaudė ar neskatino UAB „Maxima Lt“

tinklo laikytis jos teikiamų rekomendacijų, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas

pateikdavo mažmeninių kainų rekomendacijas tik išimtiniais atvejais, esant

poreikiui, todėl elektroniniai laiškai neįrodo egzistavus rekomendacijų teikimo

sistemos ar praktikos, o parodo tik atskirus, individualius atvejus.

12. Teismas neanalizavo faktinės bazinių kainų ir mažmeninių kainų

sutapties Tarybos naudojamų elektroninių laiškų atvejais, nors tai buvo viena

reikšmingiausių aplinkybių, galėjusių patvirtinti arba paneigti Tarybos

prielaidas dėl draudžiamo minimalių kainų nustatyto susitarimo palaikymo tuo

laikotarpiu, kuriuo Taryba remiasi vien tik elektroniniu susirašinėjimu. UAB „Mantinga“

skunde pateikė išsamią informaciją apie tai, kaip elektroninio susirašinėjimo

atveju skyrėsi UAB „Mantinga“ bazinės kainos ir UAB „Maxima Lt“

nustatytos mažmeninės kainos.

13. Pareiškėjas nesutiko su teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju

Tarybos naudojamas elektroninis susirašinėjimas įrodė tai, jog tarp UAB „Mantinga“

ir UAB „Maxima Lt“ buvo suderinta valia atlikti draudžiamą veiksmą ir

nustatyti minimalias ar kartais fiksuotas UAB „Mantinga“ produktų

mažmenines kainas UAB „Maxima Lt“ tinkle.

14. Tarybos atlikta 2012–2013 metų kainų sutapties analizė neišsami ir

nepakankama tam, kad būtų galima konstatuoti draudžiamo susitarimo egzistavimą

atsakovo analizuotu laikotarpiu. Atsakovo pasirinkta UAB „Mantinga“

gaminių atrankos metodika buvo netinkama, o analizei pasirinkti produktai ir jų

kainų analizė nereprezentatyvūs.

15. Atlikusi abejotino patikimumo produktų kainų palyginimo analizę

Taryba nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą UAB „Mantinga“. Siekdama

patikrinti Tarybos padarytos ekonominės analizės patikimumą, UAB „Mantinga“

privalėjo savo resursais per labai trumpą laiką išanalizuoti labai didelės

apimties informaciją bei atlikti papildomą analizę. Savo ruožtu Taryba, kuri

turėjo pareigą įrodyti pažeidimo egzistavimą ir galimybę pati atlikti

objektyvią bei išsamią analizę (nes turėjo visus reikiamus duomenis arba galėjo

juos gauti papildomai iš ūkio subjektų), to nepadarė.

16. Teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad iš UAB „Mantinga“

atliktos 2009–2010 m. kainų sutapčių analizės yra akivaizdu, jog UAB „Maxima Lt“

savarankiškai priimdavo savo mažmeninės kainodaros sprendimus, kas iš esmės ir

visa apimtimi paneigė Tarybos išvadas apie tariamo susitarimo egzistavimą

2009–2010 metais.

17. Tiek 2009–2010 m. kainų sutapties analizė, tiek Tarybos bei UAB „Mantinga“

atliktų devynių produktų kainų sutapties analizė patvirtina, kad Tarybos produktų

atranka analizei remiantis „apyvartos reikšmingumo“ principu nebuvo tinkama,

nes reikšmingą apyvartos dalį sudarantys produktų kainų lyginamosios analizės

rezultatai buvo absoliučiai priešingi, o 2009–2010 m. UAB „Mantinga“

produktų kainų analizė rodo, jog kainų sutapimų ir nesutapimų gali pasitaikyti

bet kokiam UAB „Mantinga“ produktui, nepriklausomai nuo jo generuojamos

apyvartos.

18. Teismas nepagrįstai pripažino, kad tariamu draudžiamu susitarimu

buvo pažeistas ne tik Konkurencijos įstatymas, bet ir SESV reikalavimai. Šiuo

atveju nebuvo tinkamai nustatyta, kad pareiškėjų veiksmai galėjo daryti

reikšmingą poveikį prekybai tarp valstybių narių, todėl teismas nepagrįstai

patvirtino buvus SEVS 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Susitarimas,

apimantis net ir visą valstybę narę, gali nedaryti poveikio ar reikšmingo

poveikio prekybai tarp valstybių narių. Šią išvadą patvirtina Europos

Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (sujungtos bylos C-215/96, C-216/96 Carlo

Bagnasco and Others v Banca Popolare di Novara soc. coop. arl. (BNP) and Cassa

di Risparmio di Genova e Imperia SpA (Carige)). Be to, tariamo

susitarimo poveikis konkurencijai neapėmė visos Lietuvos Respublikos

teritorijos, nes tariamas susitarimas buvo sudarytas tik tarp UAB „Mantinga“

ir UAB „Maxima Lt“, o ne tarp visų mažmeninės prekybos įmonių

(prekybos tinklų, kitų mažmenine prekyba užsiimančių ūkio subjektų), todėl

neapėmė visos atitinkamos rinkos. Taip pat nepagrįstai buvo remtasi Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1301/2012,

nes skiriasi bylų ratio decidendi.

19. Taryba neįrodė tariamo susitarimo buvimo po 2003 m. tiekimo

sutarties galiojimo pasibaigimo, t. y. po 2004 m. balandžio 1 d.,

o 2004 m. balandžio 1 d. galiojusio KĮ 40 straipsnio 3 dalis

numatė 3 metų senaties terminą, kuriam suėjus, sankcijų taikymas ūkio

subjektams nebuvo galimas. Šį senaties terminą skaičiuojant nuo 2004 m.

balandžio 1 d., senaties terminas suėjo dar 2007 m. balandžio 1 d.,

taigi, daugiau nei prieš trejus metus iki to laiko, kada Taryba pradėjo tyrimą,

todėl jokios KĮ 40 straipsnyje (šiuo metu – 36 str.) numatytos

sankcijos už 2004 m. pasibaigusį pažeidimą UAB „Mantinga“ negalėjo

būti taikomos.

20. Net jeigu pirmosios instancijos teismas dėl kokių nors priežasčių būtų

laikęs, kad tariamas UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

draudžiamas susitarimas buvo tęsiamas ir po 2004 m. balandžio 1 d.,

nebuvo jokio teisinio ir faktinio pagrindo teigti, jog tariamas susitarimas

buvo tęsiamas po paskutinio Tarybos naudojamo UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

elektroninio susirašinėjimo, t. y. 2010 m. gegužės 26 d. 2010 m.

gegužės 27 d. galiojusio KĮ 40 straipsnio 3 dalies

redakcija taip pat numatė 3 metų senaties terminą, kuriam suėjus sankcijų

taikymas ūkio subjektams nebuvo galimas. Todėl senaties terminas bet kokiu

atveju suėjo dar iki Nutarimo pridėmimo dienos.

21. Taryba, tyrimo metu supratusi, kad dėl užsitęsusio tyrimo gali

sueiti ar jau net suėjo Konkurencijos įstatymo numatytas senaties terminas,

todėl nebebus galimybės UAB „Mantinga“ paskirti baudos, ėmėsi papildomų

priemonių tam, kad „nutolintų“ senaties termino taikymą ir 2013 m.

lapkričio 26 d. (praėjus daugiau nei trims metams nuo tyrimo pradžios ir

pirmojo patikrinimo) atliko antrą patikrinimą UAB „Mantinga“ patalpose.

22. Teismas neteisingai aiškino „bendrųjų pajamų“ sąvoką, todėl

neteisingai apskaičiavo maksimalų baudos dydį. Teisingai aiškinant ir taikant KĮ

36 straipsnio 1 dalyje įtvirtiną teisės normą, skaičiuojant maksimalų

baudos dydį atsižvelgiama tik į ūkio subjekto bendrąsias pardavimo pajamas,

kurios atsispindi ūkio subjekto pelno (nuostolio) ataskaitos pirmoje eilutėje

„I. Pardavimo pajamos“, ir neatsižvelgiama į kitas pelno (nuostolio)

ataskaitos eilutes, t. y. šeštą „VI. Kita veikla“ ar septintą

„VII. Finansinė ir investicinė veikla“ eilutes. Toks aiškinimas atitinka

ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šiuo

klausimu (2011 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-294/2011).

23. Teismas neteisingai aiškino ir taikė KĮ 37 straipsnio 2 dalies

nuostatas, todėl nepagrįstai labai sunkios UAB „Mantinga“ finansinės

padėties, esant pareigai sumokėti paskirtą baudą ir palūkanas, nevertino kaip

lengvinančios aplinkybės, dėl kurios paskirta bauda turėtų būti mažinama. Ūkio

subjekto finansinė padėtis kaip lengvinanti aplinkybė (KĮ 37 str. 2 d.)

negali būti aiškinama taip siaurai, kaip ją aiškino pirmosios instancijos

teismas, ir skiriant baudą Taryba privalėjo atsižvelgti į ūkio subjekto

finansinę padėtį. Priešingas aiškinimas pažeistų baudos skyrimo tikslus,

bendruosius teisės principus ir sudarytų galimybes paskirti aiškiai

neproporcingas sankcijas, kaip tai buvo padaryta nagrinėjamu atveju,

sukeliančias ypač neigiamus socialinius ir ekonominius padarinius, tarp jų ir

konkurencijai atitinkamoje rinkoje. Toks KĮ 37 straipsnio 2 dalies

aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą

praktiką šiuo klausimu (administracinė byla Nr. A502-2256/2011).

24. Paskirtos baudos neadekvatumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad

bendra per visą veiklos laikotarpį (1995–2014 m.) UAB „Mantinga“

gauto pelno suma yra mažesnė nei ginčijamu Nutarimu jai paskirta bauda. UAB „Mantinga“

ir jos dukterinėje įmonėje dirba daugiau nei 1 200 darbuotojų, ir tai

yra didžiausias darbdavys iš verslo įmonių Marijampolės mieste. Nutrūkus UAB „Mantinga“

veiklai, visi darbuotojai netektų darbo vietų ir tai sukeltų labai neigiamus

socialinius padarinius regione. Be to, nutrūkus UAB „Mantinga“ veiklai,

ženkliai sumažėtų konkurencija rinkoje, kurioje veikia UAB „Mantinga“, t. y.

duonos ir kitų duonos gaminių, paruoštų vartojimui (atvėsintų) maisto gaminių

ir šaldytų maisto gaminių rinkoje.

25. Teisingai aiškinant ir taikant KĮ 37 straipsnio 2 dalį,

kurioje įtvirtinta, kad ūkio subjekto atsakomybę lengvinančia aplinkybe inter

alia laikoma labai sunki ūkio subjekto finansinė padėtis, remiantis KĮ 37 straipsnio

1 dalies 3 punktu, Aprašo 17 punktu, taip pat Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika ir atsižvelgiant į byloje

esančius įrodymus, patvirtinančius, kad baudos skyrimo metu (2014 m.

gruodžio 4 d.) UAB „Mantinga“ finansinė padėtis, esant pareigai

mokėti paskirtą baudą, buvo labai sunki, Tarybos apskaičiuotas UAB „Mantinga“

bazinis baudos dydis turėjo būti sumažintas 50 proc. ir skirta ne didesnė

nei 159 000 Eur bauda.

26. Teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti tyrimo trukmę pernelyg ilga

ir tuo pagrindu sumažinti UAB „Mantinga“ paskirtą baudą. Vilniaus

apygardos administracinis teismas yra pripažinęs, kad tyrimas Konkurencijos

taryboje, trukęs 3 metus, buvo per ilgos trukmės, dėl ko pažeidimą

padariusiems ūkio subjektams sumažino paskirtą baudą, tuo tarpu nagrinėjamu

atveju tyrimas truko net keturis metus (nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m.

rugsėjo mėn.), nors pagrindiniai duomenys ir įrodymai apie tariamą pažeidimą

buvo surinkti dar tyrimo pradžioje 2010 metais.

27. Teismas iš esmės neanalizavo ir nevertino Tarybos nutarimų pratęsti

tyrimą motyvų pagrįstumo. Taryba, pratęsdama tyrimą remdamasi analogiškais

motyvais, piktnaudžiavo savo įgaliojimais bei peržengė diskrecijos ribas. Tai

patvirtina faktas, kad didžiausia įrodymų dalis buvo surinkta 2010 m.

įvykusių pirmųjų patikrinimų UAB „Mantinga“ bei UAB „Maxima Lt“

patalpose metu. Taryba tyrimo terminą pratęsė net tris kartus po 2013 m.

lapkričio 26 d. atlikto pakartotinio patikrinimo, kurio metu buvo surinkti

didelės reikšmės neturintys duomenys. Pareiškėjo nuomone, net jeigu tyrimo

nebuvo įmanoma užbaigti iki 2012 m., jis galėjo būti baigtas vėliausiai 2013 metais.

33. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė pažeidimo trukmę,

todėl, vadovaujantis Aprašo 12 punktu, pagal Aprašo 9–11 punktų nuostatas

apskaičiuota suma turėtų būti dauginama ne iš 9 ar 10, o iš tinkamai nustatytos

pažeidimo trukmės, t. y. 1 arba 7,5.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, kad

nesant pagrindo taikyti ir pripažinti SESV 101 straipsnio pažeidimo, yra

pagrindas persvarstyti paskirtų baudų dydžius juos sumažinant (administracinė

byla Nr. A502-34/2009).

Atsakovas Taryba nesutiko

su pareiškėjų apeliaciniais skundais ir prašė juos atmesti. Atsiliepime

nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:

1. Pareiškėjų argumentai paremti atsietu nuo kitų aplinkybių sutarčių

nuostatų aiškinimu ir taikymu, elektroninio susirašinėjimo ar kitų dokumentų ir

faktinių aplinkybių alternatyviais paaiškinimais negali būti vertinami kaip

paneigiantys Tarybos išvadas.

2. Nors po 2003 m. sutarties galiojimo pasibaigimo kitos

pareiškėjų tiekimo sutartys tiesiogiai neįtvirtino minimalių perpardavimo kainų

susitarimo, jų nuostatos dėl bazinės kainodaros (ir tiekimo kainų apskaičiavimo

būdo), taip pat įtvirtintas reikalavimas dėl bazinių kainų vienodumo UAB „Maxima Lt“

ir kitoms prekybos įmonėms bei nuostatos dėl UAB „Maxima Lt“

nuostolių kompensavimo mechanizmo kitiems rinkos dalyviams nukrypus nuo

minimalių „lentynos“ kainų sudarė UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

susitarimo mechanizmo dalį ir patvirtino susitarimo buvimą.

3. Konkretus elektroninių laiškų skaičius nėra pagrindinis kriterijus

vertinti jų turinį. Taryba Nutarime patvirtino, kad susirašinėjimas nebuvo

vienodo dažnumo ir intensyvumo konkrečiais nagrinėjamais metais, tačiau nustatyti

atvejai neabejotinai atskleidė susitarimo sistemą, šalių motyvaciją.

4. Tarybos vertinimo nepaneigė ir pareiškėjų pateikti alternatyvūs

elektroninio susirašinėjimo paaiškinimai. Nors Taryba Nutarime nepasisakė dėl

kiekvieno elektroninio susirašinėjimo epizodo, įvertino paaiškinimus ir

pasisakė dėl visų esminių argumentų ir paaiškinimų, kurie iš esmės sudarė

teiginius, jog įmonės įvairiomis formomis teikė viena kitai rekomenduojamas

kainas. Taryba neturi pareigos pasisakyti dėl visų be išimties procedūros

dalyvių teikiamų argumentų ar duomenų. Be to, tai, kad po elektroninio

susirašinėjimo galimai buvo taikytos ne jame nurodytos bazinės ir (ar)

„lentynos“ kainos, nesudaro pagrindo teigti, jog UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

neišreiškė valios sudaryti susitarimą dėl minimalių ir epizodais fiksuotų

perpardavimo kainų.

5. Pareiškėjų paaiškinimai, kad nustatyti „lentynos“ kainų derinimo

atvejai reiškia rekomenduojamų kainų praktiką, paremti iš esmės tik keliais

atsitiktiniais atvejais, kai elektroniniuose laiškuose pavartoti žodžiai

„siūlau“ ar „rekomenduoju“. Šie atsitiktiniai atvejai, kokie nustatyti šioje

byloje, nelaikytini susitarimu dėl rekomenduojamų kainų, o, kaip nustatė

Taryba, – susitarimu dėl minimalių perpardavimo kainų. Iš pareiškėjų darbuotojų

bendravimo matyti, kad jie nevartoja rekomenduojamų „lentynos“ kainų kaip

apibrėžtos ir konkrečios įmonės praktikos, t. y. UAB „Mantinga“

atstovai tyrimo metu paaiškino, kad rekomendacijų dėl „lentynos“ kainų neteikė,

o Tarybos posėdžio metu negalėjo patvirtini, ar įmonėje egzistuoja

rekomenduojamų kainų teikimo praktika.

6. 2012–2013 m. UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir UAB „Maxima Lt“

prekybos tinkle taikytų „lentynos“ kainų analizės rezultatai taip pat

patvirtino UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ faktinį elgesį

rinkoje pagal susitarimo dėl perpardavimo kainų sąlygas. Minimaliu perpardavimo

kainų analizės metodologija ir jos rezultatų vertinimo kriterijai parinkti

atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, t. y. naudotos bazinės

kainoraščių kainos ir „lentynos“ kainos (reguliarios kainos neapima akcijų ar

nukainavimų dėl galiojimo termino „lentynos“ kainų, nes jos nėra nulemtos UAB „Mantinga“

kainoraščio bazinių kainų ar gali būti atskirai suderintos).

7. Pareiškėjų nurodomos aplinkybės, į kurias, jų nuomone, Taryba turėjo

atžvelgti, yra nepagrįstos. Taryba tinkamai įvertino baudos nustatymui

reikalingus aspektus, įskaitant ir su pažeidimu tiesiogiai ir netiesiogiai

susijusias pardavimu pajamas, pažeidimo pavojingumą (Nutarimo 10 dalis).

8. Tarybos nustatytos ir įvertinos aplinkybės taip pat buvo pakankamos

poveikio tarp valstybių narių galimybei konstatuoti. Pareiškėjų nuomonė, esą

Taryba turėjo atlikti kažkokią išsamesnę analizę ir įvertinti būtent jų

nurodomus kriterijus, yra nepagrįsta. SESV 101 straipsnis nereikalauja

Tarybos įrodyti, kad susitarimas darys ar daro realų poveikį valstybių nariu

tarpusavio prekybai, užtenka, jog atsirastų galimybė pastebimai pakeisti

valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrą. Susitarimai, apsiribojantys

vienos valstybės narės teritoriją, gali būti laikomi galintys paveikti

valstybių narių tarpusavio prekybą, o nagrinėjamas susitarimas apėmė mažiausiai

visą Lietuvos teritoriją. Atsižvelgta ir į produktų pobūdį, t. y. į tai,

kad jie yra kasdienio vartojimo, taip pat šaldytų UAB „Mantinga“ produktų

didmeninės pardavimo rinkos platesnės nei Lietuva, UAB „Mantinga“ didelę

prekių dalį išveža į užsienį, palaiko sutartinius santykius su UAB „Maxima Lt“

įmonių grupe kitose valstybėse. Be to, susitarimą sudarė mažmeninės prekybos

rinkos lyderė, kurios sudarytas susitarimas galėjo turėti įtakos ir kitiems

rinkoje veikiantiems subjektams, įskaitant ir naujus rinkos dalyvius iš

užsienio. Kad toks poveikis yra galimas, matyti ir iš susitarimo teisinio bei

ekonominio konteksto (pareiškėjų veiksmai bandant paveikti kitas mažmeninės

prekybos įmones laikytis bazinių kainų ir tai, kad bazinių kainų taikymo

praktika mažmeninėms prekybos įmonėms bent iš dalies buvo žinoma).

9. UAB „Maxima Lt“ teiginiai dėl teisės į gynybą pažeidimo,

dėl ko, jos teigimu, Nutarimas turėtų būti panaikintas, yra nepagrįsti. Taryba

pateikė visą tyrimo medžiagą (išskyrus kitų ūkio subjektų komercines paslaptis

sudarančią informaciją), kuria remiantis buvo atlikta pažeidimo analizė,

suteikė galimybę susipažinti su kita jos prašyta susipažinti medžiaga. Taryba

ir jos įgalioti pareigūnai tinkamai įvertino prašymus dėl komercinių paslapčių

ir tinkamai parengė tyrimo bylą, kurią suteikė susipažinti. Pareiškėjas

pateikia tik abstrakčius teiginius dėl to, jog tam tikros medžiagos

nepateikimas susipažinti neleido jam pasirinkti gynybinės pozicijos.

Susipažinusi su papildomai prašyta medžiaga, UAB „Maxima Lt“

nenurodė, kaip konkrečiai informacijos nepateikimas pažeidė jos teises ir kaip

jos gynybinė pozicija galėjo pasikeisti ar pasikeitė, dėl ko Tarybos veiksmai

galėtų būti laikomi netinkamais.

Pareiškėjai UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

atsiliepimuose į vienas kito apeliacinius skundus nurodė, kad su jais sutinka.

IV. Lietuvos

vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. nutartimi,

priimta administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016, pareiškėjų UAB „Maxima Lt“

ir UAB „Mantinga“ apeliacinius skundus patenkino iš dalies, t. y.

pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d.

sprendimą ir jo rezoliucinės dalies antrą ir trečią sakinį išdėstė taip:

„Pakeisti Tarybos 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimo Nr. 2S-14/2014

rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir už nutarimo rezoliucinės dalies

1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Mantinga“ skirti 2 151 417 Eur

(dviejų milijonų šimto penkiasdešimt vieno tūkstančio keturių šimtų

septyniolikos Eurų) piniginę baudą. Pakeisti Tarybos 2014 m. gruodžio

4 d. nutarimo Nr. 2S-14/2014 rezoliucinės dalies 2.2 punktą ir

už nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Maxima Lt“

skirti 13 666 216 Eur (trylikos milijonų šešių šimtų

šešiasdešimt šešių tūkstančių dviejų šimtų šešiolikos Eurų) piniginę

baudą“. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės

18 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės

instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Tarybos

2014 m. gruodžio 4 d. nutarimo Nr. 2S-14/2014 „Dėl ūkio

subjektų, užsiimančių maisto gaminių gamybos ir pardavimo veikla, veiksmų

atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“

rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktų teisėtumo ir pagrįstumo. Taryba Nutarimo

1 punktu pripažino, kad UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“,

sudarydamos susitarimą dėl perpardavimo kainų palaikymo, pažeidė Konkurencijos

įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos

veikimo 101 straipsnio 1 dalį, o 2 punktu už Nutarimo

rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Mantinga“

paskyrė (4 426 784 Eur (15 284 800 Lt) piniginę

baudą, UAB „Maxima Lt“ – 16 871 872 Eur

(58 255 200 Lt) piniginę baudą.

Pareiškėjai skundais prašė panaikinti skundžiamas Nutarimo 1 ir 2

punktų atitinkamas dalis jų atžvilgiu, o tuo atveju, jei būtų nuspręsta jų

nenaikinti, prašė Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 ir 2.2 punktus

pakeisti, sumažinant jiems paskirtas pinigines baudas. Pirmosios instancijos

teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjų skundus tenkino iš

dalies, pakeitė Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir už Nutarimo

rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Mantinga“ skyrė

3 984 107 Eur (13 756 320 Lt) piniginę baudą;

pakeitė Nutarimo rezoliucinės dalies 2.2 punktą ir už Nutarimo

rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Maxima Lt“

skyrė 15 184 685 Eur (52 429 680 Lt) piniginę

baudą. Likusias pareiškėjų skundų dalis teismas atmetė. Pareiškėjai

apeliaciniais skundais prašė panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir

2 punktus, o tuo atveju, jei būtų nuspręsta jų nenaikinti, prašė pakeisti

Nutarimo rezoliucinės dalies 1, 2 punktus atitinkamai kiekvieno pareiškėjo

atžvilgiu aktualiose dalyse: pareiškėjas UAB „Maxima“ prašė pirmosios

instancijos teismo sprendimą pakeisti sumažinant paskirtas baudas, o

pareiškėjas UAB „Mantinga“ prašė pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies

2.1 punktą bei sumažinti UAB „Mantinga“ paskirtą baudą iki

159 000 Eur. Atsakovas su pareiškėjų apeliaciniais skundais nesutiko

ir prašė juos atmesti.

Dėl teisinio reguliavimo

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas

kilo dėl konkurencijos teisės pažeidimo, kylančio iš draudimo sudaryti

konkurenciją ribojančius ar galinčius riboti susitarimus (KĮ 5 straipsnio

1 dalis, SESV 101 straipsnio 1 dalis).

KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad visi

susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali

riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento,

įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros

prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Atsižvelgęs į tai, kad

nagrinėjamu atveju pažeidimas fiksuotas nuo 2003 m. iki 2013 m.,

teismas pabrėžė, jog aktualių Konkurencijos įstatymo redakcijų nuostatos iš

esmės buvo tokios pat per visą tyrimui aktualų laikotarpį. Iš esmės analogiškas

draudimas įtvirtintas ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkte –

kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai,

įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti

valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra

konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, būtent tie,

kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba

kokios nors kitos prekybos sąlygos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs

(pvz., 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje

Nr. A525-2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. sprendimas

administracinėje byloje Nr. A858-294/2011), jog, atskleidžiant

KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinį, turi būti

atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija)

nuostatas. Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas

monopolizuoti gamybą ir rinką bei įpareigojimas saugoti sąžiningos konkurencijos

laisvę. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs,

kad joje yra įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisinės

garantijos, būtinos efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui (pvz., 1995 m.

balandžio 20 d., 1999 m. spalio 6 d. nutarimai). Viena iš

teisinių garantijų, būtinų efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui, yra tai, kad

įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas išleisti įstatymus, kurie saugotų

sąžiningos konkurencijos laisvę. Taigi remiantis oficialios konstitucinės

doktrinos nuostatomis galima teigti, jog sąžiningos konkurencijos laisvė –

konstitucinė vertybė, kadangi, Konstitucinio Teismo teigimu, sąžiningos

konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės

interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą (pvz., 1999 m. spalio 6 d.,

2000 m. spalio 18 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra

konstatavęs, jog konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja

valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti

sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų

susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali

riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas,

rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai,

nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos

konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų

pažeidimus (1999 m. spalio 6 d. nutarimas).

Konstituciniai sąžiningos konkurencijos apsaugos imperatyvai

įgyvendinami žemesnės galios teisės aktuose. Konkurencijos įstatymas tiesiogiai

neišskiria horizontaliųjų ir vertikaliųjų susitarimų rūšių ir jų apibrėžimų

neįtvirtina. Vertikalaus susitarimo apibrėžimą numato Reikalavimų ir sąlygų

susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti

konkurencijos, patvirtintų Konkurencijos tarybos 2000 m. sausio 13 d.

nutarimu Nr. 1, 2 punktas, 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos

reglamento (EB) Nr. 2790/1999 dėl Sutarties 101 straipsnio

3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms

2 straipsnio 1 dalis bei pastarąjį reglamentą pakeitusio 2010 m.

balandžio 22 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 330/2010 dėl Sutarties

dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo

vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims 4 straipsnio

a) punktas. Pagal šių teisės aktų nuostatas, vertikaliaisiais susitarimais

laikomi susitarimai ar suderinti veiksmai tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų,

kurių kiekvienas, vykdydamas susitarimo sąlygas, veikia skirtingame prekės

gamybos ar platinimo grandinės lygmenyje, ir kurie yra susiję su sąlygomis,

suteikiančiomis galimybę šalims pirkti, parduoti ar perparduoti tam tikras

prekes ar paslaugas.

KĮ 5 straipsnis ir SESV 101 straipsnis draudžia visus

susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali

riboti konkurenciją. KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas skiria

susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją pagal tikslą (,,siekiama

riboti“) ir susitarimus, ribojančius konkurenciją pagal pasekmes (,,riboja ar

gali riboti“). Konkurencijos teisės pažeidimų išskyrimą į susitarimus,

turinčius antikonkurencinį tikslą, ir susitarimus pagal poveikį konkurencijai

pripažįsta ir Teisingumo Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas (pvz., ESTT 2009 m. birželio 4 d. sprendimo T-Mobile

Netherlands BV ir kt. prieš Raad van bestuur van de Nederlandse Mededingingsautoriteit,

C-8/08, 28–29 p.; 2009 m. spalio 6 d. sprendimo GlaxoSmithKline

Services Unlimited, C-501/06 P, C-513/06 P, C-515/06 P,

C-519/06 P, 55 p.; LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A858-290/2012). Jei nustatoma, kad susitarimo

tikslas – riboti konkurenciją, tokio susitarimo neigiamų padarinių įrodyti

nebereikia (pvz., ESTT 1966 m. liepos 13 d. sprendimas Consten and

Grundig prieš Europos Komisiją, 56/64).

Dėl konkurenciją ribojančio susitarimo sudarymo

Taryba ginčijamame Nutarime ir pirmosios instancijos teismas

skundžiamame sprendime nustatė, kad buvo padarytas KĮ 5 straipsnio 1 dalies

1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas,

pareiškėjams sudarius susitarimą dėl perpardavimo kainų palaikymo. Atsakovas

Nutarime konstatavo, kad pareiškėjai sudarė susitarimą dėl minimalių (tam

tikrais atvejais fiksuotų) kainų nustatymo laikotarpiu nuo 2003 m.

balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d.

Pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Tarybos reglamentą

(EB) Nr. 1/2003, visuose nacionaliniuose procesuose dėl

SESV 101 straipsnio taikymo pareiga įrodyti SESV 101 straipsnio

1 dalies pažeidimą tenka šaliai ar institucijai, pareiškusiai, kad būta

tokio pažeidimo. Tokia pati pareiga Tarybai tenka ir siekiant įrodyti KĮ

5 straipsnio pažeidimą. Taryba turi pateikti pakankamai tikslių ir

neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas

(pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. A-1699-822/2015; ESTT 1984 m. kovo 28 d. sprendimo CRAM ir

Rheinzink prieš Komisiją, 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 20 p.;

1993 m. kovo 31 d. sprendimo Ahlström Osakeytiö ir kt. prieš

Komisiją, 127 p.; Pirmosios instancijos teismo 1999 m. sausio

21 d. sprendimo Riviera Auto Service ir kt. prieš Komisiją,

47 p.; ESTT 2016 m. sausio 21 d. sprendimo UAB „Eturas“ ir kiti

prieš Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, 29 p.).

KĮ 3 straipsnio 15 dalyje įtvirtinta, kad susitarimas – bet

kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos

sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio

subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio

junginio atstovų priimtą sprendimą. To paties įstatymo 5 straipsnio

1 dalies 1 punkte nurodyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama

riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra

draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą

tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba

kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Pagal SESV 101 straipsnio

1 dalies a punktą, kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami

visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai,

kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar

poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus

rinkoje, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo

kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos. Suderintų veiksmų sąvoka SESV

101 straipsnio 1 dalies prasme apima tam tikrą veiksmų koordinavimo

tarp įmonių formą, kuri, nors nėra pasiekusi stadijos, kai visiškai sudaromas

susitarimas, žinomai pakeičia konkurencijos rizikas praktiniu bendradarbiavimu

tarp jų (pvz., ESTT 1975 m. gruodžio 16 d. sprendimo byloje

Nr. 40-48, 50, 54-56, 111, 113, 114/73 Suiker Unie UA prieš Europos

Komisiją, 26 p.; 1993 m. kovo 31 d. sprendimo sujungtose

bylose Nr. 89, 104, 114, 116, 117, 125-129/85 Ahlström Osakeyhtiö ir

kiti prieš Europos Komisiją, 63 p.). Derinimo ir bendradarbiavimo

kriterijai, kurie būtini siekiant nustatyti, ar veiksmai yra suderinti, ir

kuriais tikrai nereikalaujama, kad būtų parengtas realus planas, turi būti

suprantami atsižvelgiant į konkurencijos sampratą, kylančią iš SESV nuostatų,

pagal kurią ekonominis vienetas privalo nepriklausomai nuspręsti dėl

strategijos, kurią jis ketina įgyvendinti bendroje rinkoje (pvz., ESTT

1975 m. gruodžio 16 d. sprendimo byloje Nr. 40-48, 50, 54-56,

111, 113, 114/73 Suiker Unie UA ir kiti prieš Europos Komisiją,

173 p.; 1981 m. liepos 14 d. sprendimo byloje Nr. 172/80 Züchner

prieš Bayerische Vereinsbank AG, 13 p.; 1993 m. kovo 31 d.

sprendimo sujungtose bylose Nr. 89, 104, 114, 116, 117, 125-129/85 Ahlström

Osakeyhtiö ir kiti prieš Europos Komisiją, 63 p., 1998 m. gegužės

28 d. sprendimo byloje Nr. 7/95 Deere prieš Europos Komisiją,

86 p.). Suderinti veiksmai patenka į SESV 101 straipsnio 1 dalies

reguliavimą net tais atvejais, kai nekyla antikonkurencinis poveikis rinkai. Iš

šios nuostatos teksto išplaukia tai, kad, kaip ir įmonių susitarimų, įmonių

asociacijų sprendimų atveju suderinti veiksmai yra draudžiami, neatsižvelgiant

į jokį poveikį, kai jų tikslas yra antikonkurencinis. Be to, nors pati

suderintų veiksmų sąvoka suponuoja dalyvaujančių įmonių veiksmus rinkoje, tai

nebūtinai reiškia, kad šis elgesys privalo sukelti specifinį poveikį, kuriuo

būtų ribojama, kliudoma ar iškraipoma konkurencija (pvz., ESTT 1999 m.

liepos 8 d. sprendimo Nr. 49/92 Europos Komisija prieš Anic

Partecipazioni, 122–124 p., 1999 m. liepos 8 d. sprendimo

Nr. 199/92 Hüls AG prieš Europos Komisiją, 123–125 p.).

Teisingumo Teismo praktikoje susitarimais konkurencijos teisės prasme taip pat

pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai (rašytinės sutarties

sudarymas), bet ir žodiniai susitarimai ar net teisiškai neįpareigojantys

dokumentai (pvz., 1970 m. liepos 15 d. sprendimas ACF Chemiefarma

NV prieš Europos Komisiją, Nr. 41/69).

Atsakovas draudžiamą susitarimą tarp pareiškėjų konstatavo, remdamasis

tiekimo sutarčių nuostatomis, pareiškėjų kainodaros, pareiškėjo

UAB „Mantinga“ susirašinėjimo su mažmeninės prekybos įmonėmis

elektroniniais laiškais, UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir

UAB „Maxima Lt“ „lentynos“ kainų informacija.

Pareiškėjų susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų buvo įtvirtintas

2003 m. balandžio 1 d. tiekimo sutarties Nr. 3000353 II dalies

16 punkte, pagal kurį UAB „Maxima Lt“ įsipareigojo neparduoti

UAB „Mantinga“ prekių mažesne kaina nei numatyta bazinių didmeninių kainų

kainoraštyje. Apeliantai neginčijo atsakovo išvados, kad 2003 m. tiekimo

sutarties nuostatose tiesiogiai buvo įtvirtintas jų susitarimas dėl

perpardavimo kainų, kai bazinė kaina buvo laikoma minimali UAB „Mantinga“

produktų perpardavimo kaina, tačiau tvirtino, kad šiai sutarčiai po metų

pasibaigus, toks susitarimas nustojo galioti.

Teismas nustatė, kad 2004 m. balandžio 1 d. tarp pareiškėjų

sudarytos tiekimo sutartyje Nr. 4000732 nebeliko pareiškėjo

UAB „Maxima Lt“ įsipareigojimo neparduoti UAB „Mantinga“

tiekiamų prekių mažesne kaina nei nustatyta bazinių didmeninių kainų

kainoraštyje. Tačiau šios sutarties II dalies 1 punkte buvo

nustatyta, kad 1 priede prie sutarties nurodytos prekių didmeninės bazinės

kainos (kainų, kuriomis pardavėjas siūlo pirkti prekes visoms Lietuvos prekybos

įmonėms) ir kainos, kuriomis prekės parduodamos pirkėjui (didmeninės bazinės

kainos atskaičius pirkėjui taikomą nuolaidą). 2004 m. sutarties

II dalies 15 punkte pareiškėjai susitarė, kad tuo atveju, kai kita

mažmeninės prekybos įmonė prekiauja prekėmis iš esmės mažesne kaina negu

pirkėjas, pardavėjas įsipareigojo sumažinti šių prekių kainą taip, kad pirkėjas

be nuostolių sau turėtų galimybę savo parduotuvėse prekiauti prekėmis

konkurencinėmis kainomis. 2005 m. balandžio 1 d. tarp pareiškėjų

sudarytos tiekimo sutarties Nr. 5000974 II dalies 1 punkte

nustatyta ta pati kaip ir 2003 m. bei 2004 m. tiekimo sutarčių

nuostata dėl prekių didmeninės bazinės kainos ir kainos, kuriomis prekės

parduodamos pirkėjui, nurodymo. Pareiškėjai 2007 m. spalio 31 d. susitarimu

Nr. PID-20071110-1555 dėl 2005 m. balandžio 1 d. tiekimo

sutarties Nr. 5000974 pakeitimo pakeitė minėtos sutarties II dalies

1 punktą, nustatydami, kad priede Nr. 1 nurodytos prekių didmeninės

bazinės kainos (t. y. kainos, kuriomis pardavėjas siūlo pirkti prekes

visoms Lietuvos prekybos įmonėms) ir kainos, kuriomis prekės parduodamos

pirkėjui (t. y. didmeninės bazinės kainos atskaičius pirkėjui taikomą

nuolaidą). Pareiškėjai 2010 m. birželio 1 d. sudarė naują tiekimo

sutartį, galiojusią iki 2014 m. sausio 1 d. Šios sutarties II dalies

1 punktu pareiškėjai susitarė, kad priede Nr. 1 nurodytos prekių

didmeninės bazinės kainos, t. y. pardavėjo vienašališkai nustatomos

kainos, už kurias pardavėjas didmeninėje prekyboje siūlo pirkti prekes bet

kuriai besikreipiančiai įmonei (jeigu pardavėjas atitinkamų prekių pardavimo

kainodarą formuoja nustatydamas kainoraščio kainas) ir kainos, kuriomis prekės

parduodamos pirkėjui (t. y. didmeninės bazinės kainos, atskaičius pirkėjui

taikomą nuolaidą). 2010 m. sutartis tiesiogiai numatė, kad Priede Nr. 1

yra nurodytos prekių didmeninės bazinės kainos, už kurias UAB „Mantinga“

didmeninėje prekyboje siūlo pirkti prekes bet kuriai besikreipiančiai prekybos

įmonei (jeigu pardavėjas atitinkamų prekių pardavimo kainodarą formuoja

nustatydamas kainoraščio kainas).

Taryba pripažino, kad po 2003 m. sutarties galiojimo pasibaigimo

kitos pareiškėjų tiekimo sutartys tiesiogiai neįtvirtino minimalių perpardavimo

kainų susitarimo, tačiau jų nuostatos dėl bazinės kainodaros (ir tiekimo kainų

apskaičiavimo būdo), taip pat įtvirtintas reikalavimas dėl bazinių kainų

vienodumo UAB „Maxima Lt“ ir kitoms prekybos įmonėms, nuostatos dėl

UAB „Maxima Lt“ nuostolių kompensavimo mechanizmo kitiems rinkos

dalyviams nukrypus nuo minimalių „lentynos“ kainų sudarė UAB „Mantinga“ ir

UAB „Maxima Lt“ susitarimo mechanizmo dalį ir patvirtino susitarimo

buvimą.

Kaip minėta, 2004 m., 2005 m., 2010 m. tarp pareiškėjų

sudarytose tiekimo sutartyse nebeliko 2003 m. tiekimo sutartyje tiesiogiai

įtvirtintos nuostatos, pagal kurią pirkėjas būtų įsipareigojęs neparduoti

pardavėjo tiekiamų prekių mažesne kaina nei nustatyta bazinių didmeninių kainų

kainoraštyje. Taigi vėlesnės nei 2003 m. sutartis pareiškėjų tiekimo

sutartys nebenumatė tiesiogiai Konkurencijos įstatymą pažeidžiančių nuostatų.

Kita vertus, šių vėlesnių nei 2003 m. tiekimo sutarčių II dalių

1 punktuose įtvirtintas nuostatas teismas vertino kaip draudžiamo

susitarimo įrodymus, prisidedančius prie draudžiamo susitarimo įgyvendinimui

užtikrinti reikalingų pagrindų įrodymo, kadangi jose buvo susitarta dėl bazinės

kainodaros, tiekimo kainų apskaičiavimo būdo, įtvirtintas reikalavimas dėl

bazinių kainų vienodumo, jų pateikimo UAB „Maxima Lt“ bei

UAB „Maxima Lt“ nuostolių kompensavimo mechanizmo kitiems rinkos

dalyviams nukrypus nuo minimalių „lentynos“ kainų. Teisėjų kolegijos vertinimu,

tokios nuostatos laikytinos esminėmis siekiant užtikrinti susitarimo dėl

perpardavimo kainų veiksmingumą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad 2004 m.

sutarties II dalies 15 punkto nuostata pirmosios instancijos teismo pagrįstai

vertinta kaip paskata UAB „Mantinga“ vengti produktų mažmeninių kainų

konkurencijos, kadangi UAB „Mantinga“ 2004 m. sutartimi įsipareigojo

kompensuoti UAB „Maxima Lt“ patirtus finansinius netekimus,

susijusius su mažmeninės prekybos rinkoje vykusių kainų konkurencija. Teismas tai

vertino kaip UAB „Mantinga“ galimą siekį daryti įtaką kitų ūkio subjektų

taikomoms mažmeninės prekybos kainoms tuo atveju, jei UAB „Mantinga“

nenorėtų mažinti produktų tiekimo kainų UAB „Maxima Lt“ ir tokiu būdu

vengti gaminamos produkcijos mažmeninių kainų konkurencijos. Vėlesnėse nei

2003 m. sutartis tarp pareiškėjų sudarytose tiekimo sutartyse paliktos

nuostatos, kad pateiktas bazinis kainininkas ir jame nurodytos kainos būtų

kainos, kuriomis UAB „Mantinga“ siūlo pirkti savo produktus visoms

Lietuvos prekybos įmonėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, rodo, kad

pareiškėjų veiksmai atsisakant 2003 m. tiekimo sutartyje tiesiogiai

įtvirtintos nuostatos, pagal kurią pirkėjas būtų įsipareigojęs neparduoti

pardavėjo tiekiamų prekių mažesne kaina nei nustatyta bazinių didmeninių kainų

kainoraštyje, nepatvirtina aiškaus pareiškėjų atsiribojimo nuo draudžiamo

susitarimo, bet, priešingai, rodo, kad susitarimas dėl perpardavimo kainų

nustatymo nebuvo nutrauktas ir pareiškėjai neatsisakė minimalių perpardavimo

kainų derinimo ir nustatymo 2004 m. kovo 31 d. pasibaigus

2003 m. balandžio 1 d. tiekimo sutarčiai. 2003 m. tiekimo

sutarties, įtvirtinusios draudžiamą susitarimą, pasibaigimas bei minėto

susitarimo išorinis lingvistinis pertvarkymas savaime nepatvirtina, kad

draudžiamas susitarimas baigėsi, nes, kaip minėta, draudžiamo susitarimo

laikymasis nebūtinai turi būti paremtas tiesioginiu jo įtvirtinimu sutartyje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, 2010 m. tiekimo sutarties II dalies 1 punkto

nuostata pagal pareiškėjų bendrą tikslą iš esmės atitinka ankstesnėse tiekimo

sutartyse įtvirtintą reikalavimą, kad UAB „Mantinga“ bazinės kainos būtų

vienodos visiems jos pirkėjams – prekybos įmonėms. Teisėjų kolegija atkreipė

dėmesį, kad 2010 m. tiekimo sutartyje įtvirtinta, jog šios sutarties

priede Nr. 1 yra nurodytos prekių didmeninės bazinės kainos. Be to,

2010 m. tiekimo sutartyje išliko nuostata taikyti visoms prekybos įmonėms

vienodas bazines kainas, nustatant, kad bazinės kainos turėjo būti tokios, už

kurias UAB „Mantinga“ didmeninėje prekyboje siūlo pirkti prekes bet kuriai

besikreipiančiai prekybos įmonei. Tokia sistema, kai UAB „Mantinga“ turėjo

prisiimti riziką dėl kitų mažmeninės prekybos įmonių taikomų „lentynos“ kainų,

kad jos nebūtų mažesnės už UAB „Maxima Lt“ kainas, sudarė paskatas

UAB „Mantinga“ vengti produktų mažmeninių kainų konkurencijos ir sudarė

sąlygas palaikyti pareiškėjų sudarytą susitarimą dėl perpardavimo kainų. Šias teismo

išvadas patvirtino ir byloje esantis pareiškėjų elektroninis susirašinėjimas

nuo 2006 m. birželio 16 d. iki 2010 m. gegužės 28 d., iš

kurio matyti, kad pareiškėjai derino UAB „Mantinga“ bazines kainas ir

UAB „Maxima Lt“ vartotojams taikomas galutines kainas, siekdami, kad

pastarosios nebūtų mažesnės nei bazinės kainos. 2011 m. gruodžio 7 d.

elektroninis susirašinėjimas taip pat rodo UAB „Mantinga“ siekį palaikyti

ne žemesnes nei bazines kainas mažmeninės prekybos tinkluose.

Apeliantas UAB „Maxima LT“ atkreipė dėmesį, kad Taryba

nepateikė įtikinamo paaiškinimo, kaip susitarimo dėl minimalaus kainų lygio

palaikymo planas galėjo būti įgyvendinamas be jokios komunikacijos. Apelianto

UAB „Mantinga“ teigimu, Tarybos naudojamas elektroninis susirašinėjimas

neįrodė, kad tarp pareiškėjų buvo suderinta valia atlikti draudžiamą veiksmą ir

nustatyti minimalias ar kartais fiksuotas UAB „Mantinga“ produktų

mažmenines kainas UAB „Maxima Lt“ tinkle. Apeliantas

UAB „Mantinga“ pažymėjo, kad teismas nepagrįstai nevertino įrodymų,

paaiškinančių elektroninio susirašinėjimo turinį, taip pat faktinių duomenų

apie Tarybos naudojamo elektroninio susirašinėjimo metu buvusius bazinių kainų

ir „lentynos“ kainų skirtumus.

Pasisakydama dėl šių apelianto teiginių, teisėjų kolegija pažymėjo, kad

byloje esantis 2014 m. gruodžio 16 d. lingvistiniam tyrimui pateikto

elektroninio susirašinėjimo tekstų aiškinimas (I t., b. l. 175-191)

nepaneigia Tarybos vertinimo dėl pažeidimo. Net jei vien tik lingvistinis

elektroninio susirašinėjimo aiškinimas negalėjo konstatuoti pareiškėjų

draudžiamo susitarimo aspektų teigiamai atsakant į tyrimo užsakovo

suformuluotus klausimus, pažymėtina, kad pareiškėjų pažeidimas buvo

konstatuotas įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos

teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo pateiktas lingvistinis

elektroninio susirašinėjimo tekstų aiškinimas nėra vien tik kategoriškai

neigiamai atsakantis į klausimus, o kai kurie atsakymai patvirtina tam tikras

su draudžiamo susitarimo egzistavimu susijusias aplinkybes. Pvz., 2009 m.

rugpjūčio 11 d. susirašinėjimas lingvistiniu požiūriu laikytas kaip

patvirtinantis, jog susirašinėjimo dalyviai (pareiškėjai) diskutuoja apie tai,

kaip dėl PVM pasikeitimo turėtų pasikeisti bazinės kainos ir „lentynos“ kainos

(I t., b. l. 185); 2009 m. lapkričio 2–3 d. susirašinėjimas

tarp pareiškėjų lingvistiniu požiūriu vertintas kaip patvirtinantis, jog

UAB „Mantinga“ darbuotoja, norėdama įvertinti / apskaičiuoti

gruodžio mėnesį planuojamas daryti tešlų akcijas, siūlo

UAB „Maxima Lt“ darbuotojai nuo tam tikros lapkričio mėnesio dienos

pakeisti tešlų bazines kainas ir kainas sąskaitoje, o UAB „Maxima Lt“

darbuotoja sutinka su šiuo pasiūlymu (I t., b. l. 188).

2010 m. sausio 25 d. vykęs pareiškėjų susirašinėjimas, vertinant jį

lingvistiniu požiūriu, aiškintas kaip patvirtinantis, jog UAB „Mantinga“

darbuotoja siūlo UAB „Maxima Lt“ darbuotojai pakeisti prancūziškų

bandelių bazines kainas ir kainas sąskaitoje, o pastaroji iš esmės sutinka su

minėtų kainų pakeitimu (I t., b. l. 190). Teismas pažymėjo, kad tai,

jog pareiškėjai tarpusavio elektroniniame susirašinėjime nenaudojo

įpareigojančių išsireiškimų, savaime nepaneigia jų siekio vengti mažmeninių

kainų konkurencijos. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo,

kad pareiškėjų elektroninis susirašinėjimas turėjo tikslą, be kita ko,

įtvirtinti UAB „Mantinga“ bazines kainas kaip minimalias „lentynos“

kainas. Taip pat teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad, nepaisant to, ar

kiekviename pareiškėjų susirašinėjime atskleistas draudžiamo susitarimo

mechanizmas, pareiškėjų elektroninio susirašinėjimo visuma patvirtina, jog

įmonės susirašinėjo ir siekdamos suderinti minimalių „lentynos“ kainų dydį,

nustatymo datą, t. y. veikė pagal draudžiamą susitarimą. Elektroninis

susirašinėjimas atskleidžia, kad pareiškėjų veiksmai, net ir nesant vėlesnėse

nei 2003 m. tiekimo sutartyse tiesioginės nuostatos dėl draudžiamos

susitarimo, atskleidžia jų atliekamus veiksmus siekiant įtakoti kitų mažmeninės

prekybos įmonių kainas. Pareiškėjai nepateikė duomenų, paneigiančių elektroninio

susirašinėjimo turinį, rodantį, kad buvo derinamas ir aptariamas susitarimas

dėl bazinių kainų taikymo mažmeninėje rinkoje. Tai, kad susitarimo buvo

siekiama laikytis, patvirtina ir Tarybos atlikti atsitiktiniai

UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų ir atitinkamų produktų kainų,

kuriomis prekės parduodamos pirkėjui, lyginamoji analizė. Tarybos 2012–2013 m.

analizei atsakovas UAB „Maxima Lt“ „lentynos“ kainų duomenis ir

UAB „Mantinga“ kainų stebėjimo duomenis gavo iš pareiškėjų, todėl neturėjo

pagrindo abejoti jų tikrumu ir imtis papildomų priemonių jų autentiškumui

nustatyti. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovo 2012–2013 m. analizę

sudarė ne tik devynių UAB „Mantinga“ produktų kainų analizė, bet ir dviejų

kainų stebėsenos dokumentų, kuriuose yra UAB „Mantinga“ atliktos

„lentynos“ kainų ir bazinių kainų su PVM stebėsenos analizės duomenys. Tai, kad

atsakovas analizavo ne visų UAB „Mantinga“ produktų bazines ir „lentynos“

kainas UAB „Maxima Lt“ prekybos tinkle ir ne visos „lentynos“ kainos

buvo ne mažesnės nei bazinės kainos, vertinant šią analizę byloje esančių

įrodymų visumoje, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo abejoti pareiškėjų

elgesiu rinkoje pagal susitarimo sąlygas. Tarybos atlikta 2012–2013 m.

kainų analizė vertinta kitų nustatytų aplinkybių kontekste. Atsižvelgusi į šia

analize siektą tikslą – įvertinti, ar skyrėsi UAB „Maxima Lt“

taikytos „lentynos“ kainos nuo UAB „Mantinga“ bazinių kainų, teisėjų

kolegija priėjo išvadą, kad atsakovo pasirinkti duomenys analizei buvo

pakankami.

Apeliantas UAB „Maxima LT“ atkreipė dėmesį į „Oxera

Consulting“ atliktą analizę, parodžiusią, jog kai kuriais atvejais

UAB „Maxima Lt“ ir toliau pardavinėdavo prekes žemesnėmis nei bazinės

kainomis, nors atitinkamoje korespondencijoje būdavo diskutuojama būtent dėl

pardavimų ne žemesnėmis nei bazinės kainos. Tai, pareiškėjo teigimu, rodo, kad

tarp šalių buvę kontaktai yra rekomendacinio pobūdžio. Apeliantas

UAB „Mantinga“ taip pat pažymėjo, kad teismas neanalizavo faktinės bazinių

kainų ir mažmeninių kainų sutapties Tarybos naudojamų elektroninių laiškų

atvejais, ir nurodė, kaip elektroninio susirašinėjimo atveju skyrėsi

UAB „Mantinga“ bazinės kainos ir UAB „Maxima Lt“ nustatytos

mažmeninės kainos.

Byloje nustatyta, kad „Oxera Consulting“ analizei buvo būtina naudoti

tuos UAB „Mantinga“ produktus, kuriais prekiavo bent du mažmeninės

prekybos tinklai, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Teisėjų kolegija atkreipė

dėmesį, kad pareiškėjas Tarybos 2012–2013 m. analizę neigia kito

laikotarpio duomenų analize, be to, taiko skirtingus vertinimo kriterijus.

„Oxera Consulting“ analizė atlikta dėl septynių 2009–2010 m. elektroninių

laiškų ir faktinės mažmeninės kainos. Pareiškėjai nepateikė kitų laikotarpių,

pvz., iki 2009 m. ar 2011–2013 m. analogiškų atsakovo atliktai

analizių. Teismas sprendė, kad tai, jog po elektroninio susirašinėjimo galimai

buvo taikytos ne jame nurodytos bazinės ir (ar) „lentynos“ kainos,

nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjai neišreiškė valios sudaryti susitarimą

dėl minimalių ir epizodais fiksuotų perpardavimo kainų. Byloje esantys įrodymai

patvirtina, kad 2003 m. tiekimo sutarties pagrindu atsiradęs susitarimas

tarp pareiškėjų dėl minimalių perpardavimo kainų tapo įprastinio šalių

bendradarbiavimo forma. Teisėjų kolegijos vertinimu, galimi pareiškėjų nukrypimai

nuo bendro plano laikytis sutartų perpardavimo kainų nepaneigia, kad toks

susitarimas buvo sudarytas. Kaip matyti iš pareiškėjų elektroninio

susirašinėjimo, tokiais neatitikimo atvejais buvo aiškinamasi dėl „lentynos“

kainų nustatymo klausimų. Teismas atkreipė dėmesį ir į UAB „Mantinga“

atliekamą „lentynos“ kainų stebėjimą atliekant lyginimą su bazinėmis kainomis,

o nustačius neatitikimus – UAB „Mantinga“ kreipimąsi į

UAB „Maxima Lt“ dėl netinkamų „lentynos“ kainų (pvz., Tarybos

Nutarimo 258 pastraipa). UAB „Mantinga“ darbuotojų tarpusavio

elektroninis susirašinėjimas (pvz., 2010 m. gegužės 26 d.

elektroninis susirašinėjimas) taip pat patvirtina, kad šios įmonės atliekamas

„lentynos“ kainų stebėjimas rodo draudžiamą susitarimą tarp pareiškėjų. Teismas

pažymėjo ir tai, kad pareiškėjų pažeidimas riboja konkurenciją pagal tikslą,

todėl vertinant tokio susitarimo egzistavimą nėra reikšminga, ar jis buvo

įgyvendintas. Nukrypimai nuo susitarimo laikytis sutartų perpardavimo kainų

nepaneigia tokio susitarimo egzistavimo ir konkurencijos ribojimo. Ta

aplinkybė, kad Taryba pripažino, jog UAB „Mantinga“ ir kitų mažmeninės

prekybos įmonių atžvilgiu nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti pažeidimą,

teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia pareiškėjų atžvilgiu konstatuoto pažeidimo

padarymo. Teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad „Oxera Consulting“ analizės

duomenys nepaneigė atsakovo išvadų dėl draudžiamo susitarimo. Pabrėžtina, kad

tokio pobūdžio susitarimai yra draudžiami vien dėl savo tikslo, nepaisant to,

ar tokio susitarimo realiai buvo laikomasi ir ar toks susitarimas faktiškai

ribojo konkurenciją. Nors pareiškėjų faktinis elgesys įrodinėjant draudžiamą

susitarimą, ribojantį konkurenciją pagal savo tikslą, yra svarbus, tačiau toks

susitarimas konstatuojamas remiantis surinktų įrodymų visuma ir faktinis

pareiškėjų elgesys rinkoje tėra vienas iš įrodymų. Tai, kad tam tikrais

atvejais faktiškai buvo taikomos kitokios kainos nei susitarta, nepaneigia

draudžiamo susitarimo tarp pareiškėjų egzistavimo fakto ir jų bendro siekio jo laikytis.

Apelianto UAB „Mantinga“ teigimu, 2004 m. ir 2005 m.

sutartyse buvo įtvirtinta „palankiausiai vertinamo kliento nuostata“,

įtvirtinusi mažmeninės prekybos tinklo siekį įsigyti UAB „Mantinga“ prekes

geriausiomis sąlygomis. Pareiškėjas paaiškino, kad 2007 m. pradžioje

Taryba turėjo informaciją apie tai, kad didžiųjų prekybos tinklų sutartyse su

tiekėjais yra numatyta tokia nuostata, o Taryba priėjo išvadą, kad tokios

nuostatos nelaikytinos vertikaliu konkurencijos apribojimu. Apeliantas

UAB „Mantinga“ nurodė, kad visuotinai yra pripažįstama, jog

nekonkuruojančių ūkio subjektų kainų rekomendacijos yra leidžiamos

konkurencijos teisės, todėl teismas nepagrįstai nevertino, ar nagrinėjamu

atveju buvo naudojama rekomenduojamų kainų praktika.

Dėl nurodytų teiginių apeliacinės instancijos teisėjų kolegija

pažymėjo, kad pareiškėjų elektroninis susirašinėjimas paneigia neįpareigojantį

perpardavimo kainų pobūdį, kadangi bendrovės derino klausimus dėl perpardavimo

kainų dydžio, nustatymo datos. Be to, pareiškėjai bendravo ir žodžiu (tai

patvirtina, pvz., 2007 m. kovo 14 d. elektroninis susirašinėjimas).

Tiekimo sutartyse nebuvo nuostatos užtikrinti palankiausią (mažiausią) kainą

pirkėjui. Tai, kad, kaip nurodė UAB „Mantinga“, ši bendrovė netaiko rekomenduojamų

kainų politikos, taip pat patvirtina, jog pareiškėjų veiksmai nereiškė

rekomenduojamų perpardavimo kainų susitarimo. Teisėjų kolegija sutiko su

pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad net ir rekomendacinio pobūdžio

kainų nustatymas pagal savo pobūdį gali būti objektyviai laikomas susitarimu

dėl kainų fiksavimo KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto

požiūriu. Kaip minėta, Konkurencijos įstatyme nėra tiesiogiai išskirtos

horizontaliųjų ir vertikaliųjų susitarimų rūšys. Pareiškėjas tinkamai neargumentavo,

kodėl vertikalaus susitarimo atveju neturėtų būti atsižvelgiama į teismų

praktiką dėl kainų rekomendacinio pobūdžio pakankamumo konstatuojant

KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą horizontaliųjų

susitarimų atvejais.

Apeliantas UAB „Mantinga“ atkreipė dėmesį, kad teismas nevertino,

ar bendrovė nespaudė ir neskatino UAB „Maxima LT“ tinklo laikytis jo

teikiamų rekomendacijų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju

draudžiamo susitarimo sudarymo fakto konstatavimas nėra sietinas su tokio

susitarimo įgyvendinimu. KĮ 5 straipsnis draudžia tiek susitarimus,

kurie turi realų, tiek susitarimus, kurie turi potencialų poveikį

konkurencijai. Taigi, nustačius, jog pareiškėjų susitarimas turėjo bent

potencialų poveikį konkurencijai, yra pagrindas pripažinti, kad jie pažeidė KĮ 5 straipsnio

1 dalį. Taryba, nustačiusi, kad ūkio subjektai sudarė susitarimą dėl kainų

fiksavimo, neprivalo įrodyti, jog šiuo susitarimu buvo siekta neteisėtų tikslų,

arba kad dėl šio susitarimo galėjo ar kilo neigiamos pasekmės konkurencijai.

Pažymėtina, kad kvalifikuojant susitarimą pagal KĮ 5 straipsnio 1 dalies

1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios

(norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o

subjektyvūs ūkio subjektų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi

jokios reikšmės. Konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (fiksavimo) pats

savaime preziumuoja siekio riboti konkurenciją egzistavimą.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas

konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma (tiekimo sutarčių nuostatos,

elektroninis susirašinėjimas, UAB „Mantinga“ produktų bazinė kainodara,

UAB „Mantinga“ gaminių „lentynos“ kainų stebėsena, UAB „Mantinga“

produktų bazinių kainų taikymas UAB „Maxima Lt“ prekybos tinkle) yra

pakankama atskleisti bendrą pareiškėjų planą, siekiant, kad UAB „Mantinga“

gaminių mažmeninės „lentynos“ kainos būtų ne mažesnės nei UAB „Mantinga“

bazinės kainos, kas sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti pareiškėjų draudžiamą

susitarimą dėl perpardavimo kainų. Pareiškėjų apeliaciniuose skunduose

pateiktas kitoks tiekimo sutarčių nuostatų, elektroninio susirašinėjimo ir kitų

įrodymų aiškinimas nepaneigia atsakovo išvadų dėl pažeidimo konstatavimo

teisingumo. Teismas pažymėjo, kad toks pareiškėjų elgesys atitinkamoje rinkoje

laikytinas jų suderintais veiksmais, todėl konstatavo, kad derindami savo

veiksmus pareiškėjai sudarė susitarimą taip, kaip susitarimas suprantamas KĮ 5 straipsnio

1 dalies 1 punkte, ir derino savo veiksmus taip, kaip jie suprantami

SESV 101 straipsnio prasme.

Dėl pažeidimo trukmės ir senaties taikymo

Taryba Nutarime konstatavo, kad buvo sudarytas konkurenciją ribojantis

vertikalaus pobūdžio susitarimas pagal tikslą dėl minimalių perpardavimo kainų

nustatymo, kuris buvo nepertraukiamai laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio

1 d. iki 2013 m. kovo 1 dienos. Nagrinėjamu atveju Taryba pažeidimo

pradžia laikė 2003 m. balandžio 1 d. (2003 m. tiekimo sutarties

sudarymas), o pabaiga – 2013 m. kovo 1 d., kai Tarybai stebint

UAB „Maxima Lt“ kainas lentynose ir lyginant jas su

UAB „Mantinga“ baziniu kainoraščiu, paskutinį mėnesį konstatuotas

pasirinktų produktų kainų UAB „Maxima Lt“ parduotuvėse visiškas

sutapimas su bazinėmis pareiškėjo UAB „Mantinga“ nustatytomis kainomis.

Apeliantas UAB „Mantinga“ neginčija, kad 2003 m. sutartis

įtvirtino konkurencijos teisės prasme draudžiamą susitarimą, tačiau, jo manymu,

nuo 2004 m. balandžio 1 d., kai šis susitarimas nustojo galioti,

nebuvo jokio pagrindo laikyti, kad šalys toliau derino savo valią dėl elgesio,

kuris turėtų būti vertinamas kritiškai konkurencijos teisės prasme. Pareiškėjo

teigimu, Taryba 2003 m. sutartį nepagrįstai naudojo vertindama visus

vėlesnius įrodymus, atsiradusius gerokai vėliau nei baigė galioti 2003 m.

sutartis, o teismas nepasisakė kaip 2004 m. sutartis įrodo tarp

UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ 2003 m. sudaryto

draudžiamo susitarimo dėl minimalių kainų nustatymo tąsą ir po 2003 m.

sutarties galiojimo pabaigos. Apeliantas UAB „Mantinga“ nurodo, kad Taryba

neįrodė tariamo susitarimo buvimo po 2003 m. tiekimo sutarties galiojimo

pasibaigimo, t. y. po 2004 m. balandžio 1 d., todėl senaties

terminas suėjo dar 2007 m. balandžio 1 dieną. Taip pat

UAB „Mantinga“ pažymi, kad nebuvo visiškai jokio teisinio ir faktinio

pagrindo teigti, kad tariamas susitarimas buvo tęsiamas po paskutinio Tarybos

naudojamo UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ elektroninio

susirašinėjimo, t. y. 2010 m. gegužės 26 d., todėl senaties

terminas bet kokiu atveju suėjo dar iki Nutarimo priėmimo dienos, t. y. 2013 m.

gegužės 27 d.

Apeliantas UAB „Maxima Lt“ nurodo, kad net jei Tarybos

išvados apie tariamo susitarimo ar „plano“ egzistavimą jau nuo 2003 metų ir

būtų pagrįstos, byloje esantys įrodymai nepagrindžia tokio susitarimo

egzistavimo po 2010 m. gegužės 26 d., todėl įtariamo pažeidimo

atžvilgiu taikytinas 3 metų senaties terminas. Apeliantas

UAB „Maxima Lt“ taip pat nurodo, kad jam pateikiami kaltinimai už

2003–2010 m. laikotarpį grindžiami tik 2003 m. sutartimi, kuri

galiojo tik vienerius metus, ir elektroninio pašto komunikacija, kurios pirmoji

žinutė buvo 2006 m. birželio mėnesį, o paskutinioji 2010 m. gegužės

mėnesį, ir nei viena 2006–2010 m. laikotarpio žinučių nieko nepasako apie

tai, kaip šalių santykiai klostėsi 2003–2006 metais. Apeliantas

UAB „Maxima Lt“ taip pat nurodo, kad inkriminuojamo pažeidimo,

siejamo su tariamu UAB „Maxima Lt“ bei UAB „Mantinga“ susitarimu

dėl UAB „Mantinga“ produkcijos mažmeninių kainų lygio

UAB „Maxima Lt“ parduotuvėse, kildinamu iš 2003 metų sutarties, bei

siekiu įtakoti minimalų UAB „Mantinga“ produkcijos kainų lygį visame

mažmeninės prekybos lygmenyje, kildinamu iš 2004 m. sutarties, aspektai

yra siejami su dvejomis, skirtingais laikotarpiais sudarytomis sutartimis,

tačiau Taryba nepagrįstai analizuoja juos kaip vieną vertikalų ribojimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija,

galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.; toliau – ir ABTĮ)

57 straipsnio 6 dalį, atkreipė dėmesį į tai, kad įstatymo nustatytas

įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas

vidiniu teismo įsitikinimu, kokios aplinkybės byloje yra įrodytos ir

nustatytos, o kokios ne. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra

pažymėjęs, kad susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas labai

plačiai, nekeliant esminių reikalavimų jo išraiškos būdui ar formai.

Kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio

1 dalies 1 punktą pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį

šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu

būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai

neturi jokios reikšmės (pvz., LVAT 2011 m. kovo 28 d. sprendimas

administracinėje byloje Nr. A575-2577/2011, 2011 m.

birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1433/2011).

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Teisingumo Teismo praktikoje yra

nustatyti kriterijai, reikšmingi vertinant, ar padarytas vienas pažeidimas,

t. y. tikslų, kurių siekiama nagrinėjamais veiksmais, tapatumas (pvz.,

Pirmosios instancijos teismo 2002 m. kovo 20 d. sprendimo Dansk

Rørindustri prieš Komisiją, T‑21/99, Rink. p. II‑1681, 67 p.;

Teisingumo Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Technische Unie

prieš Komisiją, C‑113/04 P, Rink. p. I‑8831, 170 ir 171 p.; Pirmosios instancijos

teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją,

T‑43/02,

Rink. p. II‑3435, 312 p.), susijusių prekių ir paslaugų tapatumas

(pvz., Pirmosios instancijos teismo 2005 m. birželio 15 d.

sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, 118, 119

ir 124 p.; Pirmosios instancijos teismo 2006 m. rugsėjo 27 d.

sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 312 p.), dalyvavusių

atliekant veiksmus įmonių tapatumas (pvz., Pirmosios instancijos teismo

2006 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją

312 p.) ir įgyvendinimo priemonių tapatumas (pvz., Pirmosios instancijos

teismo 2002 m. kovo 20 d. sprendimo Dansk Rørindustri prieš Komisiją

68 p.). Kiti svarbūs kriterijai, į kuriuos galima atsižvelgti atliekant šį

vertinimą, yra įmonių vardu veikusių fizinių asmenų tapatumas ir nagrinėjamų

veiksmų geografinės taikymo srities tapatumas (pvz., Bendrojo Teismo

2013 m. gegužės 17 d. sprendimo sujungtose bylose Nr. T-147/09

ir Nr. T-148/09, Trelleborg Industrie SAS ir Trelleborg AB

prieš Europos Komisiją p. 60).

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad tiekimo sutartys buvo sudarytos

skirtingais laikotarpiais, savaime nereiškia dviejų atskirų pažeidimų. Pareiškėjų

draudžiamas susitarimas dėl perpardavimo kainų, įtvirtintas 2003 m.

tiekimo sutartyje, apribojo kainų konkurenciją šalims nustatant perpardavimo

kainas. Šiuo susitarimu buvo siekiama užtikrinti minimalų kainų lygį visame

mažmeninės prekybos lygmenyje. Kaip matyti iš 2004 m. tiekimo sutarties II dalies

15 punkto nuostatos, ja buvo sudarytos paskatos UAB „Mantinga“ vengti

produktų mažmeninių kainų konkurencijos. Bylos įrodymų visuma patvirtina, kad

tokia vėlesnių tiekimo sutarčių nuostata siekiama tapačių paskatų ir veiksmų

vengiant UAB „Mantinga“ produktų mažmeninių kainų konkurencijos.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tiekimo sutarčių nuostatos, elektroninis

susirašinėjimas, kainų sutapties vertinimas pateko į susitarimo dėl

perpardavimo kainų apimtį, pareiškėjų faktinis elgesys rodo jų veikimą pagal

draudžiamo susitarimo sąlygas bei tai, kad konkurenciją ribojančio susitarimo

galiojimo metu (nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo

1 d.) pareiškėjus vienijo bendras antikonkurencinis tikslas. Vėlesniu, po

2003 m. tiekimo sutarties pasibaigimo laikotarpiu nustatyti pareiškėjų

veiksmai atitiko 2003 m. balandžio 1 d. tiekimo sutartyje įtvirtintą

susitarimą palaikyti minimalias perpardavimo kainas, kas patvirtina, kad toks

susitarimas egzistavo visu šiuo laikotarpiu. Apeliantas nepagrįstai skaido

šiuos įrodymus, nes, kaip minėta, jų intensyvumo ir formos skirtumas atskirais

periodais nepaneigia, jog draudžiamas susitarimas tęsėsi nepertraukiamai visu

ginčijamu laikotarpiu.

Kaip minėta, KĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam draudžiamam

susitarimui konstatuoti dėl pažeidimo specifikos įrodinėjimo pobūdis yra

pakankamai platus, todėl tai lemia ir tokios krypties įrodymų vertinimą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, atsižvelgus į elektroninio susirašinėjimo

turinį, pažeidimo konstatavimo nepaneigia tai, jog pareiškėjų elektroninis

susirašinėjimas nebuvo intensyvus. Tai, kad skirtingais laikotarpiais surinktų

įrodymų rūšinis, kokybinis ir kiekybinis pobūdis skyrėsi, įvertinus jų visumą,

eiliškumą, tarpusavio ryšį, nepaneigia konstatuoto pažeidimo. Kolegijos

vertinimu, tai, jog nebuvo pateikta įrodymų dėl konkrečių laikotarpių, netrukdo

pripažinti, jog pažeidimas truko šiuos laikotarpius apimantį ilgesnį laiką, jei

tokia išvada pagrindžiama objektyviais ir nuosekliais duomenimis (pvz.,

Bendrojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo sujungtose bylose

Nr. T-147/09 ir Nr. T-148/09, Trelleborg Industrie SAS ir

Trelleborg AB prieš Europos Komisiją p. 59). Tai, kad

elektroninis susirašinėjimas tarp pareiškėjų vyko dėl atskirų produktų ir

atskirų laikotarpių, nesudaro pagrindo jų vertinti kaip atskirų susitarimų,

tačiau patvirtina, kad jais buvo siekiamo vieno tikslo – susitarti dėl bazinių

ir tam tikrais atvejais fiksuotų kainų taikymo mažmeninėje rinkoje. Kadangi

visais skirtingų laikotarpių susitarimais buvo siekiama to paties ekonominio

tikslo – apriboti konkurenciją atitinkamoje rinkoje, pareiškėjų veiksmai

sudarant atskiras tiekimo sutartis pagrįstai nebuvo vertinti kaip atskiri

susitarimai dėl perpardavimo kainų, bet laikyti vienu tęstiniu pažeidimu.

Atsižvelgusi į konstatuoto pažeidimo pobūdį, tai, kad draudžiami

susitarimai paprastai yra slapti, apeliacinio teismo teisėjų kolegija priėjo

išvadą, jog nagrinėjamu atveju Taryba surinko pakankamai įrodymų, kurie pagal

jų turinį, atsiradimo aplinkybes, naudojimą pareiškėjų veikloje, sudarė

pagrindą pažeidimo konstatavimui. Kolegija atkreipė dėmesį į su pažeidimu

susijusių UAB „Mantinga“ prekių, elektroniniu paštu bendravusių pareiškėjų

darbuotojų tapatumą, kas taip pat patvirtina vientiso pažeidimo padarymą. Kaip

matyti, atsakovas pareiškėjų pažeidimo egzistavimą ir 2004 m. balandžio

1 d. – 2013 m. kovo 1 d. laikotarpiu grindė ne vien tik

2003 m. tiekimo sutartimi, tačiau vertino ir kitus įrodymus bei nustatė,

kad pareiškėjų veiksmai, vykę pagal pareiškėjų tiekimo sutartyse numatytą

sistemą, atitiko 2003 m. tiekimo sutarties tikslą palaikyti minimalias

perpardavimo kainas. Nustatytos faktinės aplinkybės draudžiamo susitarimo

sudarymo pradžioje ir vėlesniu laikotarpiu po 2003 m. sutarties

pasibaigimo rodo, kad pareiškėjų elgesys siekiant nustatyti minimalų mažmeninių

kainų lygį išliko tapatus, ir patvirtina konstatuoto pažeidimo, prasidėjusio

2003 m. balandžio 1 d., tąsą. Pavyzdžiui, 2009 m. rugsėjo 18–25 d.

pareiškėjų elektroninis susirašinėjimas rodo, kad UAB „Maxima Lt“

darbuotoja, atsakydama į UAB „Mantinga“ darbuotojos išdėstytą

poziciją dėl negalėjimo daryti įtakos „lentynos“ kainoms, pažymėjo, jog „Jūs

galit įtakoti, kaip tai darydavot anksčiau“. Nuo 2010 m. birželio

1 d. įsigaliojo pareiškėjų sutartis dėl 2005 m. gegužės 1 d.

tiekimo sutarties pakeitimo. Ši sutartis galiojo iki 2014 m. sausio

1 d. ir įtvirtino nuostatą, užtikrinančią draudžiamo susitarimo

įgyvendinimą (2010 m. birželio 1 d. sutarties II d. 1 p.) (teisėjų

kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų 2014 m. sausio 1 d. tiekimo

sutartyje jau nebėra vartojama bazinių kainų sąvoka). Byloje nustatyta, kad

Taryba 2010 m. rugsėjo 27 d. UAB „Mantinga“ patalpose atliko

patikrinimą. Tarybos 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. 1S-172

ir 2011 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 1S-35 pareiškėjams buvo

pranešta apie pradėtą tyrimą, suformuluoti įtarimai dėl galimo pažeidimo. Teisėjų

kolegija pažymėjo, jog vertinant įrodymų dėl pažeidimo tąsos po 2010 m.

pakankamumą atsižvelgtina į minėto patikrinimo bei pranešimų apie pradėtą

tyrimą faktų poveikį pareiškėjų bendravimo būdui (elektroninio susirašinėjimo

nutraukimas). Tokį poveikį patvirtina ir byloje esantis UAB „Rivona“

darbuotojo 2013 m. lapkričio 12 d. laiškas UAB „Mantinga“

darbuotojui, kuriame pažymėta, kad visi pokalbiai dėl galutinių kainų negali

būti aptarinėjami nei telefonu, nei el. paštu dėl Tarybos. Kita vertus, Tarybos

2012–2013 m. analizė patvirtina, kad susitarimas dėl bazinių kainų taikymo

egzistavo nepaisant nutraukto pareiškėjų elektroninio susirašinėjimo dėl kainų.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į 2011 m. gruodžio 7 d.

UAB „Mantinga“ elektroninį susirašinėjimą, kuris, nors vyko tik tarp

UAB „Mantinga“ darbuotojų, tačiau jame tiesiogiai pažymima apie pardavimo

kainas UAB „Maxima Lt“ prekybos tinkle. Kolegijos vertinimu, tai, kad

2011 m. gruodžio 7 d. UAB „Mantinga“ susirašinėjimas vyko tik

tarp UAB „Mantinga“ darbuotojų, įvertinus tai, kad šiame susirašinėjime

buvo aiškiai pasisakoma apie mažmenines UAB „Mantinga“ produktų pardavimo

kainas UAB „Maxima Lt“ prekybos tinkle, nepaneigia, kad toks įrodymas

negali būti analizuojamas nustatant draudžiamo susitarimo egzistavimą 2011 metais.

Toks susirašinėjimas vertintinas kaip vienas iš įrodymų, kad

UAB „Mantinga“ baziniame kainoraštyje nurodytos bazinės kainos buvo

laikomos minimaliomis perpardavimo kainomis, be kita ko, ir

UAB „Maxima Lt“. Tokios aplinkybės pagrįstai laikytos prisidedančios

prie išvados dėl draudžiamo susitarimo tarp pareiškėjų egzistavimo ir 2011 metų

laikotarpiu. Pareiškėjai nepagrindė, kodėl 2011 m. gruodžio 7 d.

elektroninis laiškas tarp UAB „Mantinga“ darbuotojų, kuriame minima

UAB „Maxima Lt“ kainodara, nurodoma, jog bazinės kainos yra

minimalios pardavimo kainos UAB „Maxima Lt“ prekybos tinkle, negali

būti laikomas pareiškėjų draudžiamo susitarimo vienu iš įrodymu.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, kad po 2003 m.

tiekimo sutarties pasibaigimo nustatyti pareiškėjų veiksmai, kurie atitiko

2003 m. tiekimo sutartyje įtvirtintą draudžiamą susitarimą ir kurie vyko

pagal vėlesnėse tiekimo sutartyse numatytą sistemą, leidžia konstatuoti, jog

susitarimas palaikyti minimalias perpardavimo kainas tęsėsi nepertraukiamai ir

pareiškėjų ginčijamais laikotarpiais, kuriais pažeidimą įrodantys pareiškėjų

veiksmai nebuvo intensyvūs. Nagrinėjamu atveju pažeidimas konstatuotas surinktų

įrodymų visumos kontekste, o ne vertinant kiekvieną įrodymą atskirai. Teisėjų

kolegija priėjo išvadą, kad byloje esantys įrodymai yra pakankami pripažinti,

jog pareiškėjų draudžiamas susitarimas egzistavo nuo 2003 m. balandžio

mėnesio iki 2013 m. kovo mėnesio. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas

konstatavo, kad senaties terminas patraukti atsakomybėn už padarytą

konkurencijos taisyklių pažeidimą nagrinėjamu atveju nėra suėjęs. Pareiškėjų

tiekimo sutartys, elektroninis susirašinėjimas, atsakovo 2012–2013 m.

kainų analizė, UAB „Mantinga“ vykdytas „lentynos“ kainų stebėjimas patvirtina,

jog draudžiamas susitarimas truko iki 2013 m. kovo 1 d., todėl

teisėjų kolegija atmetė apeliantų argumentus dėl patraukimo atsakomybėn termino

suėjimo. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo Nutarime

nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą.

Įvertinęs įrodymus, kuriais rėmėsi Taryba, nustatydama pažeidimo

pabaigą, taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų,

patvirtinančių, jog pažeidimas baigėsi anksčiau, apeliacinės instancijos

teismas pritarė, kad iš surinktų įrodymų visumos galima daryti išvadą, jog

pažeidimas baigėsi 2013 m. kovo mėnesį, t. y. pareiškėjų draudžiamas

susitarimas truko nuo 2003 m. balandžio mėn. iki 2013 m. kovo

mėnesio.

Dėl SESV 101 straipsnio taikymo

Pareiškėjų teigimu, Taryba nepagrįstai nustatė, jog šiuo atveju yra

pažeista ir SESV 101 straipsnio 1 dalis. Taryba Nutarime nurodė, kad,

jei į susitarimą įtraukta perpardavimo kainų palaikymo sąlyga, daroma

prielaida, jog toks susitarimas riboja konkurenciją ir todėl jis patenka į SESV

101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, susitarimai dėl kainų laikomi

pagal tikslą ribojančiais konkurenciją ir tokiais atvejais nereikia įrodinėti

poveikio rinkai.

Teisėjų kolegija sutiko su Nutarime nurodytais argumentais dėl SESV

nuostatų taikymo, pažymėdama, kad pagal 2003 m. gruodžio

16 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl

konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose,

įgyvendinimo 5 straipsnį valstybių narių konkurencijos institucijos turi

teisę atskirose bylose taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius. SESV 101 straipsnis

nereikalauja įrodyti, kad susitarimas darys ar daro realų poveikį valstybių

narių tarpusavio prekybai, tačiau užtenka, jog atsirastų galimybė pastebimai

pakeisti valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrą. Europos Komisijos

pranešime „Paaiškinimai dėl Sutarties 81 ir 82 straipsniuose naudojamos sąvokos

„poveikis prekybai“ 77 punkte numatyta, kad kai susitarimai yra vykdomi

vienos valstybės narės teritorijoje, pakanka, jog atsirastų galimybė pastebimai

pakeisti valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrą. 2000 m.

Vertikaliųjų apribojimų gairių 47 punkte, 2010 m. Vertikaliųjų

apribojimų gairių 48 punkte nurodoma, jog perpardavimo kainų susitarimas

yra sunkus vertikalusis apribojimas ir jei į susitarimą įtraukta perpardavimo

kainų palaikymo sąlyga, daroma prielaida, kad tas susitarimas riboja

konkurenciją ir todėl jis patenka į SESV 101 straipsnio 1 dalies

taikymo sritį. Vadovaujantis 2004 m. balandžio 27 d. Europos

Komisijos pranešimu C 101 dėl paaiškinimų dėl Sutarties 81 ir 82 straipsniuose

naudojamos sąvokos „poveikis prekybai“ 86 punktu, vertikalūs susitarimai,

apimantys visą vieną valstybę narę, gali ypač paveikti valstybių narių

tarpusavio prekybos struktūrą, kai tokie susitarimai kitų šalių įmonėms

apsunkina patekimą į nagrinėjamą nacionalinę rinką, vykdant eksportą ar

įsisteigiant (rinkos uždarymo poveikis); kai dėl vertikaliųjų susitarimų

atsiranda toks išstūmimo iš rinkos poveikis, jie pagilina rinkų pasiskirstymą

nacionaliniu pagrindu, taip kliudydami ekonominiam skverbimuisi, kurį turi

užtikrinti Sutartis (pvz., Teisingumo Teismo 1972 m. spalio 17 d.

sprendimo Vereeniging van Cementhandelaren prieš Komisiją, 8–72

29 p.; LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. A858-1245/2012). 2002 m. gruodžio

16 d. Europos Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl

konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose,

įgyvendinimo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybių narių

konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius

konkurencijos įstatymus susitarimams, įmonių asociacijų sprendimams ar

suderintiems veiksmams tokia prasme, kaip apibrėžta Sutarties

81 straipsnio 1 dalyje, jei jie gali paveikti prekybą tarp valstybių narių

tokia prasme, kaip apibrėžta minėtoje straipsnio dalyje, tokiems

susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams taiko ir Sutarties

81 straipsnio nuostatas. Komisijos pranešime dėl paaiškinimų dėl Sutarties

81 ir 82 straipsniuose naudojamos sąvokos „poveikis prekybai“ nurodyta, kad,

taikant poveikio prekybai tarp valstybių narių kriterijų, svarbu atsižvelgti į tris

kriterijus: „prekybos tarp valstybių narių“ sąvoką, „gali paveikti“ sąvoką,

„pastebimumo“ sąvoką. Minėtuose paaiškinimuose kalbant apie sąvoką „gali

paveikti“ nustatyta, kad turi būti įmanoma numatyti su pakankamu tikimybės

laipsniu, remiantis objektyviomis teisės aplinkybėmis ar faktais, kad

susitarimas ar veiksmai gali daryti tiesioginę ar netiesioginę, faktinę ar

galimą įtaką valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrai (pvz., Teisingumo

Teismo 1966 m. birželio 30 d. sprendimas byloje Nr. 56–65 Société

Technique Miniere (L.T.M.) prieš Maschinenbau Ulm GmbH (M.B.U.), 23

p.). Sąvoka „gali paveikti“ reiškia, kad nebūtina nustatyti, jog susitarimas ar

veiksmai iš tikrųjų turi ar turėjo poveikį prekybai tarp valstybių narių.

Pakanka to, kad susitarimas ar veiksmai „gali“ turėti tokį poveikį. Poveikio

prekybai vertinimas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie, imant

individualiai, nebūtinai yra lemiantys. Svarbūs veiksniai yra, pavyzdžiui,

susitarimo ar veiksmų pobūdis, atitinkamų prekių pobūdis ir ūkio subjektų

padėtis bei reikšmingumas. Kalbant apie „pastebimumo“ sąvoką, minėtuose

paaiškinimuose dėl poveikio prekybai pažymėta, kad tais atvejais, kai pagal

savo pobūdį susitarimas ar veiksmas gali paveikti valstybių narių tarpusavio

prekybą, riba pastebimumui nustatyti yra mažesnė, nei tuomet, kai susitarimas

ar veiksmas pagal savo pobūdį negali paveikti valstybių narių tarpusavio

prekybos. Mažoms ir vidutinėms įmonėms gali būti taikoma Bendrijos teisė, ypač

tais atvejais, kai jų veikla yra tarpvalstybinė. Vertikaliųjų apribojimų

gairėse (2010/C 130/01) nustatomi vertikaliųjų susitarimų vertinimo pagal SESV

101 straipsnį principai. Perpardavimo kainų palaikymas – tai yra

susitarimai ar suderinti veiksmai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama

nustatyti fiksuotas ar minimalias perpardavimo kainas arba fiksuotą ar minimalų

kainų, kurių turi laikytis pirkėjas, lygį, laikomas pagrindiniu apribojimu. Jei

į susitarimą įtraukta perpardavimo kainų palaikymo sąlyga, daroma prielaida,

kad tas susitarimas riboja konkurenciją ir todėl jis patenka

į 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (223 p.). Vertikaliųjų

apribojimų gairių 100 punkte įtvirtinta, kad neigiamas poveikis rinkai,

kurį gali sukelti vertikalieji apribojimai ir kuriam siekiama užkirsti kelią

remiantis ES konkurencijos teise – tai antikonkurencinis rinkos apribojimas

kitiems tiekėjams arba pirkėjams, didinant patekimo į rinką ar plėtimosi

kliūtis. Pagal Vertikaliųjų apribojimų gairių 111 punktą, svarbiausi

vertinimo, ar vertikalusis susitarimas pastebimai riboja konkurenciją,

veiksniai yra, pavyzdžiui susitarimo pobūdis, rinkos struktūra (šalių bei

konkurentų padėtis rinkoje), įsipareigojimų trukmė, patekimo į rinką

kliūtys. Tam tikrų veiksnių svarba gali skirtis ir nė viena iš išvardytų

teisinių ar faktinių aplinkybių neturi lemiamos įtakos vertinant tam tikro

susitarimo poveikį konkurencijai, tačiau jų visuma gali parodyti, kad

nagrinėjamais ūkio subjektų susitarimais konkurencija rinkoje buvo ar galėjo

būti ribojama. Gairių 224 punkte nurodyta, kad, taikant perpardavimo kainų

palaikymo sąlygą, konkurencija gali būti ribojama daugeliu būdų. Pirma,

perpardavimo kainų palaikymas gali palengvinti slaptus tiekėjų susitarimus, nes

padidinamas kainų skaidrumas rinkoje, dėl to tampa lengviau nustatyti, ar

tiekėjas mažindamas savo kainą nukrypsta nuo slapta susitartos pusiausvyros.

Perpardavimo kainų palaikymas taip pat kelia pavojų tiekėjo paskatai sumažinti

jo kainą platintojams, nes fiksuota perpardavimo kaina neleis jam pasinaudoti

didesniais pardavimo kiekiais. Antra, pašalinus kainų konkurenciją tarp tam

tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu, perpardavimo kainų palaikymas taip pat

gali palengvinti slaptus pirkėjų susitarimus, t. y. platinimo lygiu.

Stiprūs ar gerai organizuoti platintojai gali turėti galimybių versti vieną ar

kelis tiekėjus ar įtikinti juos nustatyti fiksuotą konkurencinį lygį

viršijančią perpardavimo kainą ir taip padėti jiems pasiekti ar stabilizuoti

slaptai susitartą pusiausvyrą. Trečia, dėl perpardavimo kainų palaikymo

apskritai gali sumažėti gamintojų ir (arba) mažmenininkų konkurencija.

Ketvirta, tiesioginis perpardavimo kainų palaikymo poveikis bus tas, kad visi

ar tam tikri platintojai negalės sumažinti savo to konkretaus prekių ženklo

pardavimo kainų. Penkta, dėl perpardavimo kainų palaikymo gali būti sumažintas

spaudimas gamintojo pelnui, visų pirma, kai gamintojas turi įsipareigojimų

problemą, t. y. kai jis suinteresuotas sumažinti kainą, kurią nustato tolesniems

platintojams. Tokiomis aplinkybėmis gamintojas gali būti labiau linkęs sutikti

su perpardavimo kainų palaikymu, kad jam būtų lengviau įsipareigoti nemažinti

kainų tolesniems platintojams ir kad būtų sumažintas poveikis jo pelnui. Šešta,

perpardavimo kainų palaikymą gali įgyvendinti rinkos galią turintis gamintojas,

kad galėtų riboti mažesnius konkurentus. Dėl perpardavimo kainų palaikymo

sudaromų didesnio pelno galimybių platintojai gali būti suinteresuoti

konsultuojant klientus pirmenybę teikti tam tikriems prekių ženklams, o ne jų

konkurentų prekių ženklams, net tuo atveju, kai tai nėra naudinga klientui,

arba apskritai neparduoti konkurentų prekių ženklų. Galiausiai, dėl

perpardavimo kainų palaikymo gali mažėti dinamiškumas ir sumažėti naujovių

platinimo lygiu.

Europos Komisijos ir Teisingumo Teismo praktika atskleidžia, kad

požiūris į perpardavimo kainų palaikymo priemones yra neigiamas ir tokio

pobūdžio susitarimai yra vertinami itin griežtai. Teisingumo Teismas aiškiai

nurodė, kad nuostatos, nustatančios kainas, kurios turi būti taikomos

susitarimuose su trečiosiomis šalimis, pačios savaime sudaro konkurencijos

ribojimą SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme (pvz., 1985 m.

liepos 3 d. sprendimas byloje 243/83, SA Binon and Cie v.

SA Agence et Messageries de la Presse (1985), ECR 2015, 44 paragrafas).

Susitarimo sąlygos, nustatančios minimalias platintojų perpardavimo kainas, bus

laikomos turinčiomis tikslą riboti konkurenciją (pvz., Teisingumo Teismo

1977 m. spalio 25 d. sprendimas byloje 26/76, Metro-SB-Grossmärkte

GmbH v. Commission (Metro I) (1977), ECR 1875; Teisingumo Teismo

1986 m. sausio 20 d. sprendimas byloje 161/84, Pronuptia de Paris

GmbH v. Pronuptia de Paris Irmgard Schillgallis (1986), ECR

353). Tokie vertikalieji apribojimai laikomi „sunkiaisiais“ (angl. hardcore),

kuriems netaikoma 2010 m. balandžio 22 d. Komisijos reglamento (ES)

Nr. 330/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo

101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų

veiksmų rūšims nustatyta bendroji išimtis. Teisingumo Teismas taip pat yra

nurodęs, kad konkurenciją ribojantys susitarimai, kurie apima visą valstybės

narės teritoriją, laikomi ribojančiais prekybą tarp valstybių narių, kadangi

tai gali sustiprinti pasidalijimą rinkomis nacionaliniu pagrindu (pvz.,

1972 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Nr. 8-72 Vereeniging

van Cementhandelaren prieš Komisiją, 29 p.). Europos Komisijos

pranešimo dėl Paaiškinimų dėl Sutarties 81 ir 82 straipsniuose naudojamos

sąvokos ,,poveikis prekybai“ 78 punkte taip pat nurodyta, kad dėl

susitarimų, apimančių visą vienos valstybės narės teritoriją, yra sustiprinamas

pasidalijimas rinkomis nacionaliniu pagrindu, kadangi tokie susitarimai sudaro

kliūtis ekonominiam skverbimuisi, kurį turi užtikrinti Sutartis (analogiškai,

pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. A858-1245/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje

Nr. A444-1433/2011 yra pažymėjęs, kad vertikalūs susitarimai

dėl kainų objektyviai sąlygoja dirbtinius, ne natūralius rinkos mechanizmus,

dėl ko ne tik trukdoma rinkos dalyviams nevaržomai nustatyti savarankišką kainų

politiką, tarpusavyje konkuruoti, bet ir objektyviai apribojama galutinių

vartotojų ar kitų trečiųjų asmenų galimybė įsigyti prekių palankiausiomis

sąlygomis.

Kadangi pareiškėjų sudarytas susitarimas dėl perpardavimo kainų

palaikymo laikytinas ribojančiu konkurenciją pagal savo tikslą, apeliacinės instancijos

teismas pažymėjo, jog nėra svarbu nustatyti jo realų įgyvendinimą ir pasekmes,

jo poveikio analizė nebuvo reikalinga. Atliekant tyrimą dėl KĮ

5 straipsnio 1 dalyje bei SESV 101 straipsnio 1 dalyje

numatytų pažeidimų padarymo, tinkamas KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto

ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio nuostatų taikymas nėra

išimtinai sietinas su būtinybe nustatyti, kad draudžiamu susitarimu

konkurencija atitinkamoje rinkoje buvo apribota, t. y. draudžiamo

susitarimo pasekmes: tiek pagal KĮ 5 straipsnio, tiek pagal SESV

101 straipsnio 1 dalies nuostatas visi susitarimai, kuriais siekiama

riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra

draudžiami (pvz., LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016). Kaip minėta, SESV 101 straipsniu

draudžiamas tiek realus, tiek potencialus antikonkurencinis poveikis (pvz.,

Teisingumo Teismo 1998 m. gegužės 28 d. sprendimas John Deere

prieš Komisiją, C-75/95). Tai patvirtina ir KĮ 5 straipsnio 1 dalyje

esanti nuostata, kad ,,visi susitarimai, <...> kurie <...> gali

riboti konkurenciją, yra draudžiami <...>“ (pvz., LVAT 2009 m.

spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-34/2009).

Tiek nustačius realų, tiek potencialų (tikėtiną) konkurencijos ribojimą,

taikoma ta pati KĮ 5 straipsnio 1 dalis bei

SESV 101 straipsnio 1 dalis, todėl konkurencijos ribojimo

pobūdis pažeidimo kvalifikavimui įtakos neturi (pvz., LVAT 2012 m.

balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012).

Nagrinėjamu atveju atsakovas vertino, ar pareiškėjų susitarimas gali

daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai (pvz., Nutarimo 7 dalis).

Taryba tinkamai nustatė, kad UAB „Maxima Lt“ yra rinkos lyderė, kurią

seka kitos mažmeninės prekybos įmonės, norėdamos nustatyti konkurencingas

„lentynos“ kainas savo prekybos vietose. Rinkos lyderio sudarytas perpardavimo

kainų palaikymo susitarimas gali turėti įtakos ir kitiems rinkoje veikiantiems

subjektams, įskaitant ir naujus rinkos dalyvius iš užsienio. Taip pat byloje

nustatyta, kad UAB „Mantinga“ užsienio prekybai naudoja kitokį bazinį

kainoraštį. Pažymėtina ir tai, kad UAB „Mantinga“ apie 50 proc. visų

savo produktų eksportuoja. UAB „Maxima Lt“ priklauso Maxima įmonių

grupei, sudarytai iš mažmeninės prekybos įmonių Latvijoje, Estijoje,

Bulgarijoje ir Lenkijoje. Taip pat buvo tinkamai vertintas susitarimo produktų

pobūdis (kasdienio vartojimo produktai (maisto gaminiai). UAB „Mantinga“

duonos, duonos gaminiai, šaldyti gaminiai (didmeninės pardavimo rinkos) parduodami

į užsienį. Pabrėžtina, kad susitarimą sudarė mažmeninės prekybos rinkos lyderė,

kurios sudarytas susitarimas galėjo turėti įtakos ir kitiems rinkoje

veikiantiems subjektams. Pareiškėjų susitarimas galėjo panaikinti jų netikrumą

rinkoje ir paskatas konkuruoti kainomis, apriboti UAB „Mantinga“ produktų

kainų konkurenciją mažmeninės prekybos rinkoje, lemti aukštesnes mažmenines

UAB „Mantinga“ produktų kainas vartotojams. Šios aplinkybės rodo

pareiškėjų draudžiamo susitarimo ir jo dalyvių galimą įtaką kitiems ūkio

subjektams. Šiuo atveju nustačius galimą poveikį valstybių narių tarpusavio

prekybai, nebuvo būtina įrodinėti, kad susitarimas darys ar daro tokį poveikį.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti

SESV 101 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija priėjo

prie išvadų, kad suderinti veiksmai tarp pareiškėjų šiuo atveju kvalifikuotini

kaip galintys daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių. Teismas atmetė

pareiškėjų argumentus, kad Taryba privalėjo tirti susitarimo poveikio prekybai

tarp šalių narių egzistavimą ir reikšmingumą, taip pat vertinti susitarimo

poveikio reikšmingumą, kadangi, remiantis Teisingumo Teismo praktika, pakanka

nustatyti, jog susitarimas gali tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar

potencialiai paveikti valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrą, kas,

atsižvelgiant į minėtas aplinkybes (susitarimas apima atitinkamą Lietuvos

rinką, į susitarimą įtraukta perpardavimo kainų palaikymo sąlyga, UAB „Mantinga“

produktų kasdienio vartojimo pobūdis, UAB „Mantinga“ dalies produktų

didmeninės pardavimo rinkos išeina už Lietuvos ribų, didelė prekių dalis

išvežama į užsienį, UAB „Mantinga“ palaiko sutartinius santykius su

UAB „Maxima Lt“ įmonių grupe kitose valstybėse) Tarybos Nutarime yra

tinkamai pagrįsta.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų

kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus surinktų įrodymų visumą,

pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjai sudarė minimalių (ir epizodais fiksuotų)

kainų nustatymo susitarimą, pažeidžiantį KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą

ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus. Nustatyta

pažeidimo sudėtis atitinka Konkurencijos įstatymo, Komisijos reglamento

Nr. 2790/1999, Komisijos reglamento Nr. 330/2010, 2000 m. ir

2010 m. Vertikaliųjų apribojimų gairių, taip pat teismų praktikos

draudžiamą vertikalų apribojimą dėl kainų.

Dėl procesinio pobūdžio pažeidimų

Pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ pažymėjo, kad jam nepagrįstai

buvo apribota teisė susipažinti su bylos medžiaga. Pareiškėjo teigimu, jam

turėjo būti pateikti informatyvūs dokumentų išrašai be komercinių paslapčių, iš

kurių būtų galima suvokti įslaptintos informacijos pobūdį ir apimtį. Be to,

apeliantas UAB „Maxima Lt“ nurodė, kad Taryba, Nutarime remdamasi

išvadomis, dėl kurių UAB „Maxima Lt“ nebuvo suteikta galimybė duoti

paaiškinimus, pažeidė pareiškėjo teisę į gynybą ir teisingą teismą. Šios teisės

pažeidimu pareiškėjas laikė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė

priimti pradinį 2014 m. gruodžio 22 d. skundą. Apeliantas

UAB „Maxima Lt“ teisės į gynybą ir teisingą teismą pažeidimu laikė

taip pat ir tai, jog Taryba Nutarime suformulavo neaiškius, nekonkrečius ir

prieštaringus kaltinimus, Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo

8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes tariamas konkurencijos teisės

pažeidimas grindžiamas prielaidomis, pažeistas vienodas įrodymų vertinimo

principas, Nutarime pateikiami objektyvios tikrovės neatitinkantys teiginiai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad šie

argumentai jau buvo pateikti skunduose pirmosios instancijos teismui ir

pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo šiuos argumentus bei priėjo

pagrįstą išvadą, kad Tarybos tyrimo atlikimo ir Nutarimo paskelbimo metu nebuvo

padaryta tokių esminių procedūrinių pažeidimų, kurie būtų galėję lemti

nepagrįsto nutarimo priėmimą.

Remiantis KĮ 29 straipsnio 5 dalimi, laikoma, jog procedūros

dalyviai ir kiti suinteresuoti asmenys buvo išklausyti, kai yra duomenų, kad

jiems buvo tinkamai pranešta apie Tarybos posėdžio vietą ir laiką, buvo

suteikta galimybė duoti paaiškinimus, susipažinti su tyrimo išvadomis ir

procedūros dalyviams suteikta galimybė susipažinti su tyrimo medžiaga. KĮ

29 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtinta, kad baigus tyrimą, procedūros

dalyviams raštu pateikiamos tyrimo išvados, tyrimo bylos medžiaga, išskyrus

dokumentus, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslapčių arba kito ūkio

subjekto komercinių paslapčių, pasiūloma per Tarybos nustatytą protingą terminą

raštu pateikti savo paaiškinimus dėl jų ir prieš Tarybai priimant nutarimą

procedūros dalyviai turi teisę duoti paaiškinimus ir būti išklausyti per

Tarybos posėdį. KĮ 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Tarybos

nutarime remiamasi tik tomis tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl

kurių ūkio subjektas, įtariamas pažeidimu, turėjo galimybę duoti paaiškinimus.

Principas, pagal kurį visi asmenys turi teisę į teisingą procesą, yra

bendrasis Bendrijos teisės principas. Įrodymų vertinimas Bendrijos

konkurencijos teisės bylose pasižymi tuo, kad nagrinėjamuose dokumentuose yra

verslo paslapčių ar kitos informacijos, kuri negali būti atskleista arba gali

būti atskleista su apribojimais. Tokiomis specifinėmis Komisijos tyrimo dėl

antikonkurencinės praktikos aplinkybėmis principas, pagal kurį visi asmenys

turi teisę į teisingą procesą, negali būti aiškinamas taip, kad dokumentiniai

įrodymai turi būti automatiškai atmetami, jei tam tikra informacija turi likti

konfidenciali. Šis konfidencialumas gali būti susijęs su dokumentų autoriaus ir

asmenų, perdavusių Komisijai šiuos dokumentus, tapatybe (pvz., Teisingumo

Teismo 2007 m. sausio 25 d. byla C‑411/04 P Salzgitter

Mannesmann GmbH, buvusi Mannesmannröhren-Werke GmbH, prieš Europos

Bendrijų Komisiją). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad medžiagos pripažinimas

komercine ūkio subjekto paslaptimi yra Konkurencijos įstatyme ir Tarybos darbo

reglamente, patvirtintame Tarybos 2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimu

Nr. 1S-139, įtvirtinta procedūra. Tarybos administracijos pareiga

apsaugoti ūkio subjektų komercines paslaptis, be kita ko, turėtų būti siejama

su Tarybos darbo reglamente įtvirtinta tokios apsaugos įgyvendinimo tvarka

(pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. A858-1245/2012). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai

įvertino, kad nagrinėjamu atveju Taryba įgyvendino visas teisės aktais

numatytas pareigas, siekdama apsaugoti ūkio subjektų komercines paslaptis.

Taryba neturėjo pagrindo konfidencialia pripažinti informaciją tik

išanalizavusi visų ūkio subjektų prašymus, tokį medžiagos pripažinimą Taryba

pagrįstai darė, gavusi kiekvieno iš ūkio subjektų prašymus, vadovaudamasi KĮ

21 straipsniu. Atitinkamai pagrįstai konfidencialia laikytina dalis tyrimo

medžiagos, kurią tokia pripažinti pirmosios instancijos teismo prašė atsakovas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad jeigu ūkio subjektams medžiagos pripažinimas

konfidencialia trukdo gintis teises, jie turi nurodyti ir motyvuotai pagrįsti,

kodėl ir kokie konkretūs konfidencialiais pripažinti duomenys jiems trukdo

ginti savo teises. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje konfidencialia

pripažinta medžiaga nedaro esminės įtakos teisiniam ūkio subjektų veiksmų

vertinimui ir atsakomybės nustatymui. Iš Tarybos Nutarimo be konfidencialių

duomenų motyvų galima aiškiai suprasti esminius Tarybos argumentus. Taip pat dėl

konfidencialumo vertintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas. Teisėjų

kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ nenurodė,

kokiais jam nepateiktais, tačiau Nutarime nurodytais įrodymais atsakovas

rėmėsi, konstatuodamas pažeidimą. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad

Nutarimo išvados būtų prieitos remiantis kokia nors informacija, dėl kurios

pareiškėjai nebūtų galėję pasisakyti. Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas yra pažymėjęs, kad teisės aktai neįpareigoja Tarybos savo pozicijos ir

išvadų dėl padaryto pažeidimo, nurodytų pranešime apie atliktą tyrimą, visa

apimtimi ir pažodžiui perkelti į galutinį sprendimą dėl įstatymų pažeidimo.

Svarbu tai, kad suinteresuotam ūkio subjektui būtų suteikta galimybė iki

priimant galutinį sprendimą pasisakyti dėl esminių kaltinimo elementų ir

kaltinimui reikšmingų įrodymų (pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai pranešime apie atliktą

tyrimą nebūtų galėję suprasti apie praneštus įtarimus jų atžvilgiu dėl KĮ

5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimo pareiškėjams sudarius

konkurenciją ribojantį susitarimą. Pareiškėjams buvo žinoma tiek apie Nutarime

naudotus įrodymus, tiek apie jų atžvilgiu suformuluotus kaltinimus dėl KĮ

5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio pažeidimo

pareiškėjams sudarius minimalių (ir epizodais fiksuotų) perpardavimo kainų

susitarimo. Atsakovas ir pranešime dėl tyrimo ir Nutarime aiškiai nurodė, kuo

pareiškėjai yra kaltinami, kokiomis aplinkybėmis yra grindžiamas pažeidimas. Kolegija

atkreipė dėmesį, kad išvados pareiškėjams sudarius draudžiamą susitarimą

priimtos remiantis dokumentais, susijusiais su pareiškėjų tarpusavio

santykiais.

Taip pat pareiškėjai nepateikė duomenų, jog atsakovas būtų pažeidęs

Konkurencijos įstatyme numatytas pareiškėjų išklausymo procedūras. Byloje

nustatyta, kad pareiškėjams buvo pateikta tyrimo medžiaga be kitų ūkio subjektų

komercines paslaptis sudarančios informacijos, jie buvo supažindinti su

atsakovo tyrimo išvadomis ir bylos medžiaga, informuoti apie galimybę pateikti

nuomonę dėl tyrimo išvadų, jiems buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus

dėl tyrimo išvadų, įvertinti jų pateikti paaiškinimai, paaiškinimai žodžiu

išklausyti Tarybos posėdyje. Kaip matyti iš Nutarimo (240 pastraipa),

atsakovas vertino pareiškėjų paaiškinimus, todėl teismas nesutiko su apeliantų

teiginiais dėl nekaltumo prezumpcijos nesilaikymo.

Taryba suteikė galimybę pareiškėjams susipažinti su tyrimo medžiaga,

o informacija, sudaranti kitų ūkio subjektų komercinę paslaptį, pagrįstai,

siekiant užtikrinti ūkio subjektų komercinių paslapčių apsaugą, nebuvo

atskleista. Pareiškėjams Taryba pateikė tyrimo bylos medžiagos tomų, sudarančių

kitų ūkio subjektų komercines paslaptis, apyrašus, komercinę paslaptį

sudarančių dokumentų išrašus bei aprašymus. Taryba 2014 m. spalio

7 d. taip pat pateikė informaciją, kuria nėra remiamasi pranešime apie

atliktą tyrimą. 2014 m. lapkričio 7 d. Tarybos bylos nagrinėjimo metu

atsakovas išklausė UAB „Maxima Lt“ atstovų paaiškinimus.

UAB „Maxima Lt“ turėjo visą jos atžvilgiu atlikto tyrimo medžiagą.

Nors tyrimo bylos tomų apyrašai UAB „Maxima Lt“ buvo pateikti vėliau,

t. y. 2014 m. rugsėjo 30 d. bei 2014 m. spalio

7 d., pareiškėjas turėjo pakankamai duomenų, atskleidžiančių tyrimo bylos

medžiagos tomų ir konkretaus tomo apimtis. Atsakovas raštuose siūlė UAB „Maxima Lt“

kreiptis esant neaiškumams dėl tyrimo bylos medžiagos struktūros (pvz., Tarybos

2014 m. spalio 7 d. raštas). Teismas pažymėjo, jog KĮ nėra

įtvirtintas reikalavimas Tarybai visais atvejais įpareigoti ūkio subjektus

pateikti konfidencialių dokumentų išrašus be konfidencialios informacijos ir

vertinti šių išrašų tinkamumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad ūkio subjektai turi nurodyti ir

motyvuotai pagrįsti, kodėl ir kokie konkretūs konfidencialiais pripažinti

duomenys jiems trukdo ginti savo teises (pvz., 2014 m., balandžio

8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-253/2014,

2016 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. A-968-525/2016). Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu,

konfidencialia pripažinta medžiaga nedaro esminės įtakos teisiniam bylos šalių

veiksmų vertinimui ir atsakomybės nustatymui, todėl minėti pareiškėjų

argumentai negali būti pripažinti pagrįstais ir pakankamais, siekiant

panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Pareiškėjai taip pat

nepagrindė, kad jų teisė į gynybą buvo pažeista dėl to, jog nebuvo nurodytos

informacijos laikymo konfidencialia priežastys. KĮ 21 straipsnio 1 dalis

įpareigoja atsakovą saugoti atliekant tyrimą sužinotas ūkio subjektų paslaptis.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, kartu su pranešimu apie atliktą tyrimą

pareiškėjams buvo suteikta visa medžiaga, kurią pareiškėjai turėjo teisę gauti,

remiantis KĮ 29 straipsnio 1, 2 dalimis, Nutarime nėra remiamasi

duomenimis, su kuriais pareiškėjai nebūtų turėję galimybės susipažinti. Tai, kad

buvo atliekamas kitas tyrimas dėl kitų ūkio subjektų, nesudaro pagrindo teigti,

kad jis galėjo būti susijęs su pareiškėjų atžvilgiu atliktu tyrimu. Pareiškėjai

nenurodė, kaip atsakovo tyrimo kitų ūkio subjektų atžvilgiu duomenų visiškas

neatskleidimas galėjo pažeisti jų teisę į gynybą.

Pareiškėjo UAB „Maxima Lt“ teigimu, pirmosios instancijos

teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti iš Tarybos tarp UAB „Palink“ ir UAB

„Plungės duona“ 2010 m. sausio 1 d. sudarytą didmeninio prekių

pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat tarp UAB „Palink ir UAB „Kauno grūdai“

2009 m. sausio 2 d. sudarytą didmeninio prekių pirkimo–pardavimo

sutartį, kadangi tokie įrodymai galėtų įrodyti, jog Taryba skirtingai vertino

tarp skirtingų subjektų sudarytų sutarčių analogiškas nuostatas. Dėl šių

apelianto argumentų teisėjų kolegija pažymėjo, jog pareiškėjas neteigia, kad jo

nurodomų įmonių atvejais susiklostė analogiška įrodymų visuma kaip ir

nagrinėjamoje byloje buvo Tarybos vertinta skirtingai, todėl prašymas dėl

minėtų įrodymų išreikalavimo nagrinėjamoje byloje pagrįstai nebuvo tenkintas.

KĮ 28 straipsnio 1 dalis įgalina Konkurencijos tarybą,

siekiant tyrimo operatyvumo ir ekonomiškumo, priimti nutarimą tyrimą papildyti,

išskirti į atskirus tyrimus ar sujungti atskirus tyrimus į vieną. Teismas

vertino, jog tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovas išskyrė tyrimą

į atskirus tyrimus, nesudaro pagrindo konstatuoti procedūrinių ar kitokių

atsakovo pažeidimų, taip pat pareiškėjai nepagrindė, jog toks procedūrinis

atsakovo sprendimas išskirti tyrimus galėjo įtakoti pareiškėjų materialines

teises ir pareigas bei pakeistų Nutarime konstatuotą pareiškėjų pažeidimą.

Dėl pareiškėjams paskirtų baudų pagrįstumo

KĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už draudžiamus

susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią

buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą

jos sustabdymo laikotarpiu, Tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar

privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki

10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Skiriamos

ūkio subjektams baudos diferencijuojamos, atsižvelgiant į pažeidimo

pavojingumą; pažeidimo trukmę; ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias

aplinkybes; kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą

padaro keli ūkio subjektai; ūkio subjekto prekių, tiesiogiai ir netiesiogiai

susijusių su pažeidimu, pardavimų vertę (KĮ 37 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai sudarė draudžiamą susitarimą dėl

perpardavimo kainų palaikymo, remdamasis KĮ 36 straipsnio 1 dalimi, teismas

sprendė dėl sankcijų pareiškėjams taikymo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad, skirdamas baudas,

atsakovas neatsižvelgė į aplinkybę, jog SESV 101 straipsnio 1 dalies

pažeidimo pradžia yra 2004 m. gegužės 1 d., sumažino pareiškėjams

paskirtas baudas vienu dešimtadaliu, t. y. UAB „Mantinga“ – iki 3 984 107 Eur,

o UAB „Maxima Lt“ – iki 15 184 685 Eur. Pareiškėjai

apeliaciniuose skunduose teigė, kad jiems buvo skirtos nepagrįstai didelės

baudos, ir prašė jas panaikinti arba sumažinti. Atsakovo manymu, Taryba

tinkamai įvertino baudos nustatymui reikalingus aspektus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Taryba yra viešojo

administravimo subjektas, vykdantis valstybinę konkurencijos politiką bei

kontroliuojantis, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo, ir turintis teisę už

konkurencijos teisės pažeidimus įstatymo numatytais atvejais ūkio subjektams

skirti baudas (KĮ 18 straipsnis, 35 straipsnio 1 dalies

3 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs,

kad teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir nevykdo atitinkamos

srities politikos, o tik sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje

(pvz., 2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. A444-1433/2011, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A520-634/2013). Visa tai lemia, kad

Taryba, skirdama baudas, turi plačią diskreciją (pvz., LVAT 2015 m. gruodžio

17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015).

Analogiškos pozicijos laikosi ir Teisingumo Teismas (pvz., 2005 m.

birželio 28 d. sprendimo Dansk Rørindustri prieš Europos

Komisiją, C-189/02 P 172 punktas). Kita vertus, tai nereiškia, kad

Taryba šioje srityje gali veikti nevaržomai. Ją saisto bendrieji teisės

principai (pvz., proporcingumo, vienodo vertinimo) ir specialiosios

konkurencijos teisės ar bendrosios viešojo administravimo normos (pvz., baudos

dydis iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų, KĮ 30 str. 2 d.,

Viešojo administravimo įstatymo 8 str.). Teismas, nagrinėdamas konkrečią

bylą, turi įgaliojimus patikrinti, ar Taryba laikėsi šių teisės reikalavimų.

Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad atsakomybė už konkurencijos

teisės pažeidimus taikoma tiek esant tyčiai, tiek neatsargumui, tačiau kaltės

forma nėra reikšminga atsakomybės taikymui ir baudos dydžio nustatymui (pvz.,

1996 m. kovo 25 d. sprendimas SPO prieš Komisiją,

C-137/95 P). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija

konstatavo, kad šiuo atveju tai, kad atsakovas neišskyrė pareiškėjų kaltės

formos, nagrinėjamu atveju nustačius, jog abu pareiškėjai aktyviai dalyvavo

draudžiamame susitarime, neturi reikšmės baudos dydžio skaičiavimui. Dėl UAB „Maxima Lt“

apeliacinio skundo teiginių, kad atsakovui nenagrinėjus kaltės klausimo,

negalėjo būti taikoma atsakomybė (pagal LVAT 2014 m. balandžio 8 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A502-253/2014), teisėjų

kolegija pažymėjo, kad iš pareiškėjo nurodytos nutarties, taip pat LVAT

2014 m. lapkričio 25 d. nutarties administracinėje byloje Nr. P858-104/2014,

kurioje buvo sprendžiamas administracinės bylos Nr. A502-253/2014

atnaujinimo klausimas, matyti, jog nagrinėta byla buvo specifinė. Be to, bylų

faktinės aplinkybės skiriasi dėl nustatyto pažeidimo pobūdžio, nes apelianto

nurodytoje byloje nustatytas draudžiamas susitarimas pagal pasekmes, o

nagrinėjamu atveju pareiškėjų konkurenciją ribojantis susitarimas buvo

vertinamas pagal tikslą. Apelianto nurodomoje administracinėje byloje pabrėžta,

kad atsakomybės taikymas be kaltės nebūtų pagrįstas. Tačiau teisėjų kolegija

atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nustatė pareiškėjų aktyvius

veiksmus, susijusius su draudžiamo susitarimo sudarymu. Pareiškėjų elektroninis

susirašinėjimas taip pat atskleidžia, kad jiems buvo žinoma apie tokių veiksmų

draudžiamą pobūdį. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjai

nežinojo ar negalėjo žinoti, jog jų veiksmai yra antikonkurencinio pobūdžio,

taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai neturėjo galimybės

kontroliuoti jų sudaryto draudžiamo susitarimo. Teisėjų kolegija priėjo išvadą,

kad apelianto argumentai dėl kaltės nesudaro pagrindo netaikyti atsakomybės už

pažeidimo padarymą.

Pareiškėjai, siekdami įrodyti jiems skirtų baudų ar jų dydžių

nepagrįstumą, turi pateikti duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad

Taryba, skirdama baudą ir nustatydama jos dydį, netinkamai pasinaudojo savo

diskrecija (pvz., LVAT 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje

byloje Nr. A552-2016/2012, 2013 m. balandžio 25 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013,

2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. A-1699-822/2015). Baudos dydis nagrinėjamu atveju nustatomas

vadovaujantis Aprašu, kurio 4 punkte nustatyta, kad už draudžiamą

susitarimą ar piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ūkio subjektui skiriamas

baudos dydis apskaičiuojamas dviem etapais: pirmiausia, vadovaujantis Aprašo

III ir IV skyriais, apskaičiuojamas bazinis baudos dydis. Bazinis baudos

dydis apskaičiuojamas remiantis ūkio subjekto tiesiogiai ir netiesiogiai su

pažeidimu susijusių prekių pardavimų pajamomis ir pažeidimo trukme. Vėliau,

vadovaujantis Aprašo V skyriumi, bazinis baudos dydis tikslinamas – didinamas

arba mažinamas. Pardavimų vertė paprastai nustatoma pagal paskutinių vienerių

ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą ūkinių metų pardavimų pajamas, gautas

iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų (Aprašo

5 p.). Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėjų draudžiamas

susitarimas buvo sudarytas dėl UAB „Mantinga“ produktų perpardavimo kainų

UAB „Maxima Lt“ prekybos tinkle. Teisėjų kolegijos vertinimu,

atsakovas pagrįstai, skaičiuodamas baudą UAB „Mantinga“, pardavimų vertę

nustatė remdamasis UAB „Mantinga“ pajamomis, gautomis už duonos ir kitų

duonos gaminių, šaldytų gaminių (atvėsintų) produktų pardavimą mažmenine

prekyba Lietuvoje užsiimantiems ūkio subjektams per paskutinius vienerius

dalyvavimo darant pažeidimą ūkinius metus (2012 m.), o, skaičiuodamas

baudą UAB „Maxima Lt“, pardavimų vertę nustatė remdamasis

UAB „Maxima Lt“ pajamomis, gautomis už UAB „Mantinga“ duonos ir

kitų duonos gaminių, šaldytų gaminių ir paruoštų vartojimui (atvėsintų) gaminių

pardavimą per paskutinius vienerius dalyvavimo darant pažeidimą ūkinius metus

(2012 m.). Pareiškėjai teismui nepateikė įtikinamų įrodymų, rodančių

kitokias su pažeidimu susijusias pajamas, nei buvo pateikta Tarybai tyrimo

metu, todėl teisėjų kolegija rėmėsi šiais byloje esančiais duomenimis.

Apelianto UAB „Maxima Lt“ teigimu, taip pat nebuvo tinkamai

įvertintos aplinkybės, susijusios su skirtos baudos dydžio apskaičiavimu,

kadangi nebuvo teisingai nustatytas pardavimų vertės dydis į jį

įtraukiant, pvz., pajamas iš privačios etiketės produktų.

Pasisakydama dėl bazinio baudos dydžio nustatymo, teisėjų kolegija

pažymėjo, kad bazinis baudos dydis apskaičiuojamas remiantis ūkio subjekto

tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų pajamomis (Aprašo

4.1 p.). Todėl atsakovas pagrįstai įvertino pareiškėjų ne tik tiesiogiai

su pažeidimu susijusias pajamas, bet ir netiesiogiai su pažeidimu susijusias

pajamas. Atsižvelgusi į pareiškėjų pažeidimo pobūdį, tai, kad pagal

UAB „Maxima Lt“ užsakymą pagaminti produktai priklauso tai pačiai

produktų kategorijai kaip ir UAB „Mantinga“ prekės ženklo produktai, į

kurių „lentynos“ kainas UAB „Maxima Lt“ galėjo atsižvelgti,

nustatydama privačios etiketės gaminių pardavimo kainas, teisėjų kolegija sutiko

su atsakovo bazinio baudos dydžio skaičiavimo būdu neišskiriant ir įtraukiant į

pardavimų vertės dalį ir netiesiogiai su pažeidimu susijusias pajamas –

pajamas, gautas iš privačios etiketės produktų pardavimo. Kadangi tam tikrais

atvejais draudžiamas susitarimas nustatytas dėl fiksuotų, o ne tik bazinių

perpardavimo kainų, atsakovas pagrįstai į pardavimų vertę įtraukė visas

UAB „Maxima Lt“ pajamas, gautas iš UAB „Mantinga“ produktų

pardavimų. Atsižvelgusi į pareiškėjų pažeidimo pobūdį, teisėjų kolegija vertino,

kad atsakovas pagrįstai UAB „Mantinga“ pajamas iš pardavimų kitiems

mažmenine prekyba Lietuvoje užsiimantiems ūkio subjektams laikė netiesiogiai su

pažeidimu susijusiomis pajamomis ir įtraukė tokias pajamas skaičiuojant

skirtinų baudų bazinius dydžius.

Apelianto UAB „Mantinga“ manymu, aiškinant bendrųjų pajamų sąvoką,

turėtų būti remiamasi Tarybos 2000 m. balandžio 27 d. nutarimu

Nr. 45 patvirtintos Pranešimo apie koncentraciją pateikimo, nagrinėjimo ir

bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarkos (toliau – ir Koncentracijų tvarka) 11 punktu,

nustatančiu, kad bendrųjų pajamų sąvoka suprantama kaip pinigų suma, gauta

pardavus prekes (suteikus paslaugas). Pardavimai, kaip ūkio subjekto veiklą

atspindintis rodiklis, yra esminis bendrųjų pajamų skaičiavimo kriterijus. Lietuvos

Respublikoje registruotų ūkio subjektų finansinėse ataskaitose sumos, gautos iš

pardavimo, atsispindi eilutėje „Pardavimai ir paslaugos“ (Pelno (nuostolio)

ataskaita). Personalinių įmonių ir ūkio bendrijų atitinkami duomenys atsispindi

Pajamų deklaracijos eilutėje „Bendrosios pajamos (įplaukos)“.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad apelianto nurodomoje

Koncentracijų tvarkoje taip pat pažymėta, jog koncentracijoje dalyvaujančių

ūkio subjektų bendrosios pajamos turi atspindėti įprastinę ūkinę veiklą.

Apskaičiuojant ūkio subjekto bendrąsias pajamas, įtraukiamos ir kitos veiklos

pajamos, kurios yra nurodomos ūkio subjekto finansinėse ataskaitose kaip „Kita

veikla“ ar „Finansinė ir investicinė veikla“ (Pelno (nuostolio) ataskaita) (12 p.).

Atsižvelgusi į šias nuostatas, teisėjų kolegija vertino, kad atsakovas,

skaičiuodamas UAB „Mantinga“ bendrąsias pajamas, pagrįstai į jas įtraukė

UAB „Mantinga“ finansinės atskaitomybės dokumentuose įtrauktas pajamas,

gautas iš pardavimų dukterinei įmonei.

Įvertinusi tai, kad byloje nustatyta, jog atsakovas teisingai

konstatavo draudžiamo susitarimo trukmę, teisėjų kolegija atmetė apeliantų

argumentus dėl pažeidimo trukmės kintamojo pakeitimo apskaičiuojant baudos

dydį.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje

nustatyta, jog pareiškėjų veiksmai draudžiami pagal jų tikslą riboti

konkurenciją. Kaip minėta, susitarimai dėl minimalių ar fiksuotų perpardavimo

kainų nustatymo yra vieni pavojingiausių vertikalių susitarimų. Byloje

nustatyta, kad pareiškėjų padarytas pažeidimas pažeidė ne tik KĮ

5 straipsnį, bet ir SESV 101 straipsnį. Todėl nagrinėjamu atveju

teisėjų kolegija sutiko su atsakovo nustatytu 15 proc. dydžio už

pavojingumą nustatymu ir neturėjo pagrindo jo mažinti. Kolegija pažymėjo, kad

nagrinėjamu atveju nustačius, jog draudžiamo susitarimo tikslas buvo riboti

konkurenciją, nėra būtina papildomai vertinti susitarimo poveikį konkurencijai.

KĮ 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad Taryba tyrimą turi

baigti ne vėliau kaip per penkis mėnesius nuo nutarimo pradėti tyrimą priėmimo

dienos, tačiau motyvuotu nutarimu šį terminą gali pratęsti ne ilgiau nei trims

mėnesiams. Nagrinėjamu atveju Taryba tyrimą vykdė nuo 2010 m. (Tarybos

nutarimas pradėti tyrimą priimtas 2010 m. rugsėjo 21 d.), tačiau

tyrimo išvados su konkrečiais įtarimais dėl nustatyto konkurencijos teisės

pažeidimo buvo pateiktos tik 2014 m. rugsėjo 18 dieną. Teisėjų

kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas apie turimus įtarimus dėl

pažeidimo darymo pareiškėjus informavo per nepagrįstai ilgesnį negu būtina

tyrimui laikotarpį. Atsakovo nutarimuose, kuriais pradėtas tyrimas, nebuvo

suformuluoti įtarimai dėl konkretaus pažeidimo, o tyrimo metu atsakovo

pareiškėjams pateiktos užklausos nėra pakankamos konstatuoti, kad jiems buvo

pranešta apie atsakovo įtarimus dėl konkretaus pažeidimo. Nors formaliai Taryba

nepažeidė Konkurencijos įstatyme įtvirtintų tyrimo terminų, kita vertus, net ir

įvertinus tyrimo apimtį bei sudėtingumą, tyrimo termino papildomas pratęsimas

keturiolika kartų (tame skaičiuje tris kartus po Tarybos 2013 m. lapkričio

26 d. atlikto pakartotinio patikrinimo), teisėjų kolegijos vertinimu,

neatitiko protingo tyrimo termino principo. Tokia aplinkybė, kolegijos

vertinimu, neturi tiesioginio poveikio atsakovo tyrimo teisėtumui, tačiau

atsakovo viršytas protingas tyrimo terminas sudarė pagrindą teisėjų kolegijai

sumažinti abiem pareiškėjams Tarybos paskirtą ir pirmosios instancijos teismo

sumažintą baudą dar vienu dešimtadaliu.

KĮ 37 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad skiriamos

ūkio subjektams baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į ūkio subjekto

atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Vadovaujantis Aprašo 4 punktu,

nustačius bazinį baudų dydį, jis, vadovaujantis Aprašo V skyriumi, yra

tikslinamas, atsižvelgiant į individualias aplinkybes (atsakomybę lengvinančių

arba sunkinančių aplinkybių buvimą, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo

padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai). Taigi, vadovaujantis

baudų už konkurencijos teisės pažeidimus nustatymą reglamentuojančiais teisės

aktais, individualizuojant baudą, be kita ko, būtina vertinti, ar ūkio subjektų

veiksmuose yra lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Vadovaujantis KĮ 37 straipsnio 2 dalimi, atsakomybę

lengvinančia aplinkybe gali būti pripažinta ir labai sunki ūkio subjekto

finansinė padėtis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs,

kad labai sunki finansinė padėtis lengvinančia aplinkybe pripažįstama gali būti

tik išimtiniais atvejais, remiantis objektyviais įrodymais, kad baudos skyrimas

sukels nepataisomą pavojų įmonei (pvz., LVAT 2012 m. gegužės 17 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1301/2012). Pirmosios

instancijos teismas pareiškėjo UAB „Mantinga“ argumentus dėl jo sunkios

finansinės padėties esant pareigai sumokėti skirtą baudą ir palūkanas atmetė,

argumentavęs tuo, kad atsakovui skiriant baudą tokių duomenų nebuvo. Apeliacinės

instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančius rašytinius ir

kitokius įrodymus, pažymėjo, kad pareiškėjo UAB „Mantinga“ atstovo

pasisakymai dėl įmonės sunkios finansinės padėties pirmosios instancijos teismo

2015 m. balandžio 28 d. posėdyje, UAB „Deloitte verslo

konsultacijos“ 2015 m. balandžio 21 d. ataskaitos bei 2016 m.

balandžio 8 d. išvadų paaiškinimo ataskaitos duomenys patvirtina, kad be

reikšmingo įmonės veiklos sutrikdymo rizikos UAB „Mantinga“ nėra pajėgi

sumokėti paskirtos baudos ir palūkanų visa apimtimi. Iš UAB „Deloitte verslo

konsultacijos“ 2015 m. balandžio 21 d. ataskaitos matyti, kad atliktos

UAB „Mantinga“ finansinė analizė, bendrovės pagrindinės veiklos pinigų

srautų analizė, perteklinio turto identifikavimo, papildomo skolinimosi

galimybių ir pajėgumų, nuosavo kapitalo pritraukimo analizė parodė, jog

paskirtosios baudos sumokėjimo atveju pareiškėjo UAB „Mantinga“ finansinė

padėtis būtų labai sunki. Iš aptariamos ataskaitos matyti, kad

UAB „Mantinga“, be įmonės veiklos reikšmingo sutrikdymo ar konkurencingumo

sumažėjimo, būtų pajėgi sumokėti 159 000 Eur, panaudodama perteklinį

savo turtą, ir galimai nuo 448 000 Eur iki 1 438 000 Eur,

panaudodama skolintą kapitalą, tuo atveju, jei būtų gautas bankų sutikimas

skolinti tokią sumą. UAB „Mantinga“ finansinės padėties sunkumą esant

pareigai sumokėti atsakovo paskirtą baudą rodo ir tai, kad per visus bendrovės veiklos

metus (UAB „Mantinga“ įregistruota 1995 m.) iki atsakovo Nutarimo

priėmimo UAB „Mantinga“ gauto pelno suma yra mažesnė nei atsakovo paskirta

bauda. Teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad UAB „Mantinga“ yra socialiai

atsakinga įmonė, didžiausias darbdavys iš verslo įmonių Marijampolės mieste,

joje dirba daugiau nei 1 000 darbuotojų. Dėl atsakovo paskirtos baudos

sumokėjimo esant aukšto laipsnio rizikai nutraukti UAB „Mantinga“ veiklą

kiltų neigiami socialiniai padariniai, taip pat sumažėtų konkurencija

atitinkamoje rinkoje. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis,

susijusius su UAB „Mantinga“ finansine būkle, priėjo išvadą, kad net ir

pirmosios instancijos teismui sumažinus atsakovo paskirtą baudą

UAB „Mantinga“, įvertinus šio pareiškėjo finansinę būklę, neigiamų

socialinių padarinių riziką, baudos sumokėjimas būtų nepakeliama ekonominė

našta įmonei, galinti lemti jos pasitraukimą iš rinkos, todėl pareiškėjui

UAB „Mantinga“ atsakovo paskirta ir pirmosios instancijos teismo sumažinta

bei dėl atsakovo ilgo tyrimo sumažinta bauda mažintina dar keturiasdešimt

procentų.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad konkurencijos teisėje ir teismų

praktikoje pripažįstama, jog skiriamos baudos dydis yra tiesiogiai susijęs su

atgrasymu, t. y. skiriamos baudos turi turėti atgrasomąjį poveikį, todėl

itin mažos ekonominės sankcijos taikymas ar atleidimas nuo baudos mokėjimo šio

tikslo nepasiektų (pvz., LVAT 2012 m. birželio 21 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A552-2016/2012, 2013 m.

balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013).

Kolegijos vertinimu, byloje nėra kitų pagrindų dar labiau mažinti pareiškėjams

paskirtas baudas, o įvertinus pažeidimo pobūdį bei baudų apskaičiavimui

reikšmingas aplinkybes, tokios baudos laikytinos atitinkančiomis proporcingumo

ir protingumo principus, be kita ko, užtikrinančios ir atgrasomąjį poveikį.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas

sprendė, kad pareiškėjams ginčijamu Nutarimu skirtos ir pirmosios instancijos

teismo sumažintos baudos yra keistinos taip: pareiškėjui

UAB „Maxima Lt“ ginčijamu Nutarimu skirta ir pirmosios instancijos

teismo sumažinta bauda mažintina iki 13 666 216 Eur; pareiškėjui

UAB „Mantinga“ ginčijamu Nutarimu skirta ir pirmosios teismo sumažinta

bauda mažintina iki 2 151 417 Eur.

ABTĮ

44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai

priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi

išlaidas, tačiau nepateikė konkrečių duomenų apie patirtas išlaidas. Teismas

atkreipė dėmesį, kad pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų

atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų

apskaičiavimu ir pagrindimu. Pagal ABTĮ 45 straipsnio nuostatas, tokį

prašymą kartu su jį pagrindžiančiais dokumentais galima pateikti per 14 dienų

nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos.

V. Pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ 2016 m. rugpjūčio 24 d.

pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti

procesą administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016 Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m.

liepos 1 d.; toliau – ir naujos redakcijos ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.

Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas tuo, kad Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo teisėjų kolegija priimdama 2016 m. birželio

20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016 esą padarė

du akivaizdžius ir esminio pobūdžio materialiosios teisės normų pažeidimus, jas

taikant: 1) LVAT teisėjų kolegija pripažindama, jog Lietuvos Respublikos konkurencijos

tarybos 2014 m. gruodžio 4 d. nutarime Nr. 2S-14/2014 yra

pagrįstai konstatuotas pažeidimo tariamas tęstinumas bei pareiškėjo UAB „Maxima Lt“

dalyvavimas jame laikotarpiu po 2010 m. gegužės mėnesio, padarė akivaizdų

ir esminį Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio bei

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo

pažeidimą; 2) LVAT teisėjų kolegija pripažindama, jog Taryba pagrįstai į

bazinį pareiškėjui UAB „Maxima Lt“ skirtos baudos dydį įtraukė ir

pajamas iš privačios etiketės produktų pardavimo, padarė akivaizdų ir esminį KĮ 35 straipsnio

1 dalies, 37 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64

patvirtinto Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo

pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo 4.1 ir 5 punktų pažeidimą.

Dėl pirmojo iš nurodytų materialiosios teisės normų pažeidimų

pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ nurodo, kad šiuo

atveju LVAT teisėjų kolegija klaidingai aiškino suderintų veiksmų sąvokos

turinį (jos sudedamuosius elementus) ir todėl klaidingai taikė šią sąvoką ginčo

aplinkybėms. Vadovaujantis susiklosčiusia nuoseklia teismų praktika, suderintų

veiksmų egzistavimas SESV 101 straipsnio ir KĮ 5 straipsnio prasme

gali būti konstatuojamas tik esant šių sąlygų visumai: pirma, yra įrodytas pats

veiksmų derinimo tarp ūkio subjektų faktas, t. y. atitinkamų tiesioginių

ar netiesioginių kontaktų tarp ūkio subjektų buvimas, antra, ūkio subjektų

kontaktus lydi atitinkamas faktinis elgesys rinkoje, kuris atitinka veiksmų

derinimo objektą, ir, trečia, ūkio subjektų kontaktus bei jų objektą

atitinkantį elgesį rinkoje sieja priežastinis ryšys. Šios sąlygos turi būti

tenkinamos taip pat ir tais atvejais, kai nagrinėjami veiksmai suponuotų

konkurencijos ribojimą pagal tikslą. Nors konkurenciją pagal tikslą ribojančių

suderintų veiksmų atveju nėra reikalaujama įrodyti suderintų veiksmų

antikonkurencinio poveikio rinkoje (t. y. konkretaus, faktinio neigiamo

poveikio kainoms ar kitiems konkurencijos parametrams), tačiau ūkio subjektų

veiksmų derinimas bei jį lydintis atitinkamas faktinis elgesys rinkoje (ir jų

priežastinis ryšys) privalo egzistuoti tam, kad galėtų būti pagrįstai

konstatuojami SESV 101 straipsnį ir KĮ 5 straipsnį pažeidžiantys

suderinti veiksmai. Pasak pareiškėjo, dėl klaidingo suderintų veiksmų sąvokos

aiškinimo ir taikymo LVAT nepagrįstai nusprendė, jog Taryba tinkamai pagrindė

pažeidimo egzistavimą (jo tęstinumą) bei Pareiškėjo dalyvavimą jame laikotarpiu

po 2010 m. gegužės mėnesio. LVAT nepagrįstai konstatavo, kad suderinti

veiksmai ir toliau egzistavo bei buvo įgyvendinami visą laikotarpį po

2010 m. gegužės (paskutinės elektroninės žinutės tarp UAB „Mantinga“

ir UAB „Maxima Lt“, kuria Taryba rėmėsi kaip pažeidimo įrodymu) iki

2013 m. kovo 1 d., nors pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ buvo

pateikęs įrodymus apie tai, kad laikotarpiu po 2010 m. gegužės iki

2013 m. kovo 1 d. UAB „Maxima Lt“ nuosekliai ir sistemingai

nukrypo nuo tariamai tuo laikotarpiu egzistavusių suderintų veiksmų objekto,

sistemingai taikydama žemesnes UAB „Mantinga“ produktų perpardavimo

kainas, nei UAB „Mantinga“ bazinės tiekimo kainos. Šių įrodymų objektyvumo

bei tikslumo nekvestionavo nei Taryba, nei LVAT. Konstatuodama „suderintus

veiksmus“ pažeidimo laikotarpiu po 2010 m. gegužės mėn. iki 2013 m.

kovo 1 d. Taryba rėmėsi išimtinai tik netiesioginiais ir kiekybine prasme

itin ribotais įrodymais. Faktiškai bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, kurie

galėtų patvirtinti tokius UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

tarpusavio kontaktus, kuriais būtų derinami veiksmai dėl perpardavimo kainų

laikotarpiu po 2010 m. gegužės iki 2013 m. kovo 1 d. Pareiškėjas

UAB „Maxima Lt“ laikosi pozicijos, kad Nutarimu inkriminuotas

pažeidimas bet kokiu atveju buvo neabejotinai nutrauktas 2010 m., todėl

LVAT nepagrįstai konstatavo suderintų veiksmų, kaip jie suprantami SESV

101 straipsnio ir KĮ 5 straipsnio prasme, egzistavimą (tęstinumą)

laikotarpiu po 2010 m. gegužės mėn.

Dėl antrojo iš pirmiau nurodytų materialiosios teisės normų pažeidimų

pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ nurodo, kad LVAT klaidingai

aiškino ir pritaikė KĮ 35 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio 1 dalies

5 punkto ir Aprašo 4.1 ir 5 punktų nuostatose įtvirtintą „su pažeidimu

susijusių pardavimo pajamų“ sąvoką. Nustatydama bazinį pareiškėjo UAB „Maxima Lt“

baudos dydį, Taryba apskritai neanalizavo įtraukiamų pajamų iš privačios

etiketės produktų bei papildomam apdorojimui (iškepimui) skirtų produktų sąsajumo

su inkriminuojamu pažeidimu, nenurodė, ar UAB „Maxima Lt“ privačios

etiketės produktų bei papildomam apdorojimui (iškepimui) skirtų produktų

pardavimo pajamos laikytinos tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu

susijusiomis pajamomis. Pareiškėjo privačios etiketės produktų bei papildomam

apdorojimui (iškepimui) skirtų produktų pardavimų pajamas į bazinį baudos dydį Taryba

įtraukė remdamasi vien tik prielaida, kad šios pardavimo pajamos galėjo būtų

susijusios su pažeidimu. LVAT teisėjų kolegija sutiko su tokia Tarybos

pozicija, nurodydama, kad pareiškėjo UAB „Maxima Lt“ pajamos iš

privačios etiketės produktų bei papildomam apdorojimui (iškepimui) skirtų

produktų galėjo turėti netiesioginį ryšį su inkriminuotu pažeidimu. Tačiau nei

KĮ, nei Aprašas nenumato, kad į pardavimų vertę gali būti įtraukiamos pajamos,

kurios galėjo būti susijusios su pažeidimu, priešingai, juose įtvirtintos

taisyklės reikalauja skaičiuoti tik tokias pajamas, kurios paskutiniais

vieneriais ūkio subjekto dalyvavimo pažeidime ūkiniais metais buvo susijusios

su pažeidimu. Pasak pareiškėjo, kiek tai susiję su UAB „Maxima Lt“

privačios etiketės produktais bei papildomam apdorojimui (iškepimui) skirtais

produktais, tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ susiklostė ne

perpardavimo, o teisiškai ir komerciškai visiškai skirtingi rangos santykiai,

kurių pagrindu UAB „Mantinga“ pagal specialiai pateiktą receptūrą ir

nurodymus gamino ir tiekė UAB „Maxima Lt“ konkrečius produktus,

kuriuos UAB „Maxima Lt“ pardavinėjo savo prekybos vietose naudodama

savo privatų prekės ženklą. Dėl to šių produktų atžvilgiu negalėjo būti

taikomas KĮ 5 straipsnyje bei SESV 101 straipsnyje įtvirtintas

perpardavimo kainų palaikymo priemonių draudimas, o jų pardavimų pajamos

negalėjo būti laikomos susijusiomis su inkriminuotu pažeidimu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į

pareiškėjo UAB „Maxima Lt“ prašymą atnaujinti procesą

administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016 prašo pareiškėjo

UAB „Maxima Lt“ prašymo netenkinti.

Atsakovo vertinimu, LVAT tinkamai vadovavosi tiek susitarimo, tiek

suderintų veiksmų sąvokomis ir jų pagrindu vertino, ar Tarybos pateikti

įrodymai (atskirai ir jų visuma) patvirtina Tarybos išvadas dėl draudžiamo

UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ susitarimo dėl minimalių

(epizodais fiksuotų) perpardavimo („lentynos“) kainų nustatymo. Priešingai nei

teigiama prašyme, LVAT nutartyje nepaneigė faktinio elgesio vertinimo ir

nagrinėjo UAB „Maxima Lt“ faktinį elgesį, kiek jis reikšmingas

suderintų veiksmų nustatymui byloje. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad

UAB „Maxima Lt“ argumentai iš esmės atkartoja jos procesiniuose

dokumentuose jau teiktus argumentus dėl pažeidimo egzistavimo po 2010 m.

gegužės mėn., kurie buvo dar kartą nurodyti LVAT ir 2016 m. gegužės

2 d. UAB „Maxima Lt“ paaiškinimuose dėl Lietuvos Respublikos

konkurencijos tarybos atsiliepimo į apeliacinius skundus. Dėl pastarųjų

paaiškinimų Taryba taip pat pateikė 2016 m. gegužės 16 d.

paaiškinimus. Taigi, bylą nagrinėjusiai LVAT teisėjų kolegijai nurodytos

aplinkybės buvo žinomos ir įvertinos. Tai, kad LVAT ar pirmosios instancijos

teismas neatsikirto ir neatmetė kiekvieno iš UAB „Maxima Lt“

argumentų ir pateiktų dokumentų, nereiškia LVAT nutarties administracinėje

byloje Nr. A-741-552/2016 ydingumo. LVAT teisėjų kolegija iš esmės

nagrinėjo „Maxima LT“ skunde keliamus klausimus, t. y. dėl draudžiamo

susitarimo sudarymo, jo egzistavimo skirtingais laikotarpiais, senaties

taikymo, taip pat ir pardavimų vertės nustatymo, tačiau tai, kad jiems

nepritarė ir palaikė Tarybos išvadas, nėra priežastis kvestionuoti LVAT

nutartį.

Dėl antrojo iš UAB „Maxima Lt“ nurodytų materialiosios teisės

normų pažeidimų atsakovas nurodo, kad bazinio baudos dydžio nustatymas

priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Šiuo atveju aplinkybės, pagrindžiančios

su pažeidimu tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių pajamų dydį, buvo nagrinėtos

LVAT nutartyje, o UAB „Maxima Lt“ iš esmės analogiški argumentai jau

buvo pateikti bylą nagrinėjusiam apeliacinės instancijos teismui UAB „Maxima Lt“

paaiškinimų VI.1 dalyje. Ta aplinkybė, kad UAB „Maxima Lt“ nesutinka

su jai paskirtu baudos dydžiu ir dėl to pateikia savo Aprašo nuostatų bei

nustatytų aplinkybių interpretaciją, nereiškia, jog LVAT padarė esminį

materialiosios teisės pažeidimą vertindamas Tarybos paskirtos baudos

pagrįstumą. Atsakovas pabrėžia, kad Aprašas nenumato tokių reikalavimų su

pažeidimu susijusių pajamų nustatymo analizei, kokius savo prašyme įvardija UAB „Maxima Lt“.

Aprašas taip pat nenumato, jog tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusiomis

pajamomis galima laikyti tik iš pažeidimo gautas pajamas. Skaičiuojant bazinį

baudos dydį pagal UAB „Maxima Lt“ prašyme (ar UAB „Maxima Lt“

paaiškinimų VI.1 dalyje) nurodytas su pažeidimu susijusias pajamas, būtų

nepagrįstai susiaurinta su pažeidimu susijusių pajamų sąvoka. Toks aiškinimas

neatitiktų ESTT ir Lietuvos teismų praktikos. Įvertinus LVAT nutarties administracinėje

byloje Nr. A-741-552/2016 motyvus, negalima sutikti, jog UAB „Maxima Lt“

privačios etiketės produktų pajamos įtrauktos į su pažeidimu susijusias pajamas

nevertinus šių pajamų sąsajumo su pažeidimu, nes LVAT teisėjų kolegija

nutartyje vertino visų Tarybos įtrauktų pajamų pagrįstumą ir dėl jų pasisakė.

Atsakovas pažymi, jog tiekimo sąlygų skirtumai savaime nelemia pajamų priskyrimo

su pažeidimu susijusioms pajamoms, kadangi vertinamos ne tik iš pažeidimo

gautos pajamos, bet pajamos susijusios su pažeidimu. Tiek privačios etiketės

produktai, tiek UAB „Mantinga“ produktai yra analogiški ir parduodami UAB „Maxima Lt“

jos prekybos tinkle, į ką atsižvelgė ir LVAT teisėjų kolegija, todėl vien

perpardavimo aspektas nėra lemiama ir vienintele aplinkybė sprendžiant

susijusių pajamų klausimą. Tai, kad šių produktų atžvilgiu nenustatytas

pažeidimas, nereiškia, jog pajamos iš jų negali būti susijusios su pažeidimu.

Pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ dėl Tarybos atsiliepimo į

UAB „Maxima Lt“ prašymą atnaujinti procesą pateikė paaiškinimus,

kuriuose laikosi nuomonės, jog UAB „Maxima Lt“ prašyme keliami teisės

taikymo klausimai sudaro pakankamą teisinį pagrindą bylos atnaujinimui.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ atsiliepime į pareiškėjo

UAB „Maxima Lt“ prašymą atnaujinti procesą prašo tenkinti pareiškėjo

UAB „Maxima Lt“ prašymą atnaujinti procesą dalyje dėl KĮ 5 straipsnio

1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo, o dalyje dėl

pareiškėjo UAB „Maxima Lt“ prašymo atnaujinti procesą dėl KĮ 35 straipsnio

1 dalies, 37 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei Aprašo 4.1.

ir 5 punktų pažeidimų prašo spręsti savo nuožiūra.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ 2016 m. rugsėjo 16 d. pateikė

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą

administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016 naujos redakcijos ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.

Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas tuo, kad Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo teisėjų kolegija priimdama 2016 m. birželio

20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016 esą netinkamai

aiškino bei taikė KĮ 5 straipsnio 1 dalies, SESV 101 straipsnio

1 dalies ir KĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatas, tokiu būdu

padarė esminius materialiosios teisės normų pažeidimus, turėjusius įtakos

neteisėtos teismo nutarties UAB „Mantinga“ atžvilgiu priėmimui. Anot

pareiškėjo UAB „Mantinga“, LVAT teisėjų kolegija nagrinėdama

administracinę bylą netinkamai aiškino suderintų veiksmų (kaip konkurenciją

ribojančio susitarimo formos) sampratą ir nepagrįstai nustatė UAB „Mantinga“

ir UAB „Maxima Lt“ suderintų veiksmų egzistavimo faktą nuo 2003 iki

2013 metų. Nei Tarybos Nutarime, nei LVAT 2016 m. birželio 20 d.

nutartyje administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016 nebuvo įrodytos ir

tinkamai įvertintos visos būtinos suderintų veiksmų sąlygos (veiksmų derinimo

tarp ūkio subjektų faktas; ūkio subjektų po to ėjęs faktinis elgesys rinkoje;

priežastinis ryšys). Teismas visiškai nepagrįstai UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

pateiktus įrodymus laikė nereikšmingais ir jų net nevertino, nors administracinės

bylos įrodymai, susiję su faktiniu UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

elgesiu Tarybos nustatyto susitarimo galiojimo laikotarpiu, paneigia

priežastinio ryšio tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ kontaktų

bei elgesio rinkoje, o kartu ir suderintų veiksmų dėl minimalių kainų nustatymo

egzistavimą. Administracinėje byloje esančių įrodymų visuma pagrindžia, kad

faktinės UAB „Mantinga“ produktų perpardavimo kainos buvo žemesnės nei UAB „Mantinga“

bazinės kainos, kai tuo tarpu nustatyto tariamo pažeidimo esmė buvo susitarimas

dėl minimalių perpardavimo kainų palaikymo, kas akivaizdžiai paneigia patį

draudžiamo susitarimo egzistavimo faktą. Paskutinis administracinėje byloje

esantis įrodymas, kuris galėtų pagrįsti kontakto tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“

buvimą, buvo 2010 m. gegužės mėn. el. susirašinėjimas. Po šios datos

jokio objektyvaus įrodymo, kad ūkio subjektai ir toliau tarpusavyje derino

veiksmus dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo, nėra. Todėl, pareiškėjo

įsitikinimu, nagrinėjamu atveju neegzistavo iš viso jokių objektyvių priežasčių

pripažinti, kad suderinti veiksmai (net jei jie būtų pagrįstai nustatyti nuo

2003 m. iki 2010 m.) egzistavo laikotarpiu nuo 2010 m. birželio

iki 2013 m. kovo mėn.

Pareiškėjo UAB „Mantinga“ nuomone, LVAT teisėjų

kolegija administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016 taip pat netinkamai

aiškino ir taikė KĮ 36 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai išplėsdama

bendrųjų metinių pajamų, nuo kurių skaičiuojama maksimali ūkio subjektui

skirtina bauda už konkurenciją ribojantį susitarimą, sąvoką. Apskaičiuodamas

maksimalų UAB „Mantinga“ už pažeidimą skiriamos baudos dydį teismas

vertino ne tik bendrąsias pardavimo pajamas (kaip to reikalauja KĮ

36 straipsnio 1 dalis), bet ir įtraukė kitas UAB „Mantinga“ gautas

pajamas. Teisingai aiškinant ir taikant KĮ 36 straipsnio 1 dalį

(t. y. bendrąsias pajamas siejant tik su pardavimo pajamomis), maksimalus UAB „Mantinga“

skiriamos baudos dydis, t. y. 10 proc. bendrųjų metinių pajamų, turėjo

būti skaičiuojamas ne nuo 152 848 199 Lt (44 267 898 Eur),

o nuo 130 479 734 Lt (37 789 542 Eur) sumos.

Atitinkamai maksimalus baudos dydis UAB „Mantinga“ atžvilgiu už tariamą

pažeidimą galėjo būti ne 15 284 800 Lt (4 426 784 Eur),

o 13 047 973 Lt (3 778 954 Eur). Iš to, kas

išdėstyta, akivaizdu, kad pareiškėjui UAB „Mantinga“ buvo paskirta beveik

15 proc. didesnė bauda. Tokiu būdu, teismas padarė esminį materialiosios

teisės normos pažeidimą, kuris yra akivaizdus ir esminis, t. y. turėjęs

įtakos priimant neteisėtą teismo nutartį.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į

pareiškėjo UAB „Mantinga“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje

byloje Nr. A-741-552/2016 prašo pareiškėjo UAB „Mantinga“ prašymo

netenkinti.

Dėl analogiškų pareiškėjo UAB „Mantinga“ argumentų, susijusių su

suderintų veiksmų sąvokos aiškinimu ir taikymu, atsakovas palaikė savo

atsiliepimo į pareiškėjo UAB „Maxima Lt“ prašymą dėl proceso

atnaujinimo argumentus. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad

UAB „Mantinga“ prašyme atnaujinti procesą pakartoja jos skunde ir

apeliaciniame skunde jau pateiktus argumentus dėl KĮ 36 straipsnyje

numatytų bendrųjų metinių pajamų dydžio nustatymo. Apskritai vertinant

UAB „Mantinga“ argumentus dėl bendrųjų pajamų skaičiavimo ir baudos dydžio

nustatymo, akivaizdu, kad jie neatitinka teisės aktų nuostatų ir yra niekuo

neparemti subjektyvūs UAB „Mantinga“ vertinimai. UAB „Mantinga“

pateikdama savo bendrųjų pajamų sąvokos aiškinimą visiškai ignoruoja Tarybos

2000 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 45 patvirtintos Pranešimo

apie koncentraciją pateikimo, nagrinėjimo ir bendrųjų pajamų apskaičiavimo

tvarkos 12 punktą, kuriame eksplicitiškai nurodyta, kad ūkio subjektų

bendrosios pajamos turi atspindėti įprastinę ūkinę veiklą; apskaičiuojant ūkio

subjekto bendrąsias pajamas, įtraukiamos ir kitos veiklos pajamos, kurios yra

nurodomos ūkio subjekto finansinėse ataskaitose kaip „Kita veikla“ ar

„Finansinė ir investicinė veikla“ (Pelno (nuostolio) ataskaita)“. Tai pažymėjo

ir LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016. Be to, KĮ 36 straipsnio

1 dalyje numatyta, kad už pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė

bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais.

Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus,

dydžio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64, 16 punkte taip pat

numatyta, kad bazinis baudos dydis negali viršyti 10 procentų ūkio

subjekto bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Taigi visi UAB „Mantinga“

nurodomi teisės aktai tiesiogiai įvardija, kad skiriamos baudos turi neviršyti

10 proc. bendrųjų pajamų, o ne kažkokios vienos įmonės veiklos rūšies,

šiuo atveju pareiškėjo nurodomų pardavimo, pajamų. Atsižvelgiant į nurodytų

teisės aktų reikalavimus ir teismų praktiką, tiek Taryba, tiek LVAT teisėjų

kolegija pagrįstai bendrąsias pajamas nustatė sudėję pajamas iš pardavimų,

kitos veiklos ir finansinės bei investicinės veiklos. Atsakovas taip pat

atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismui mažinant UAB „Mantinga“

baudą 10 proc. bendrųjų pajamų dydis nebuvo vertintas, todėl UAB „Mantinga“

argumentai, jog 10 proc. bendrųjų metinių pajamų riba būtų buvusi

reikšminga, yra nepagrįsti ir neteisingi, nes LVAT baudą mažino nuo pirmosios

instancijos teismo jau sumažintos baudos. Taigi, 10 proc. bendrųjų metinių

pajamų dydžio pakeitimai niekaip nekeičia LVAT sprendimo dar labiau sumažinti

konkretų UAB „Mantinga“ paskirtos baudos dydį. Atsižvelgiant į tai, nėra

pagrindo teigti, kad LVAT nutartyje neteisingai vertino bendrųjų metinių pajamų

sąvoką. Be to, 10 proc. bendrųjų metinių pajamų skaičiavimas nekeičia

UAB „Mantinga“ LVAT nutartimi paskirtos baudos dydžio.

Pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ atsiliepime į pareiškėjo

UAB „Mantinga“ prašymą atnaujinti procesą palaiko ir sutinka su

UAB „Mantinga“ prašymu atnaujinti procesą ta apimtimi, kiek jis

grindžiamas LVAT nutartyje padarytu KĮ 5 straipsnio 1 dalies ir SESV

101 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimu, klaidingai aiškinant ir

taikant suderintų veiksmų sąvoką nagrinėto ginčo aplinkybėms, kadangi

UAB „Mantinga“ prašymo argumentai šiuo aspektu iš esmės atitinka UAB „Maxima Lt“

prašyme atnaujinti procesą išdėstytus argumentus dėl LVAT nutartyje pateikto

klaidingo suderintų veiksmų sąvokos aiškinimo ir taikymo ginčo daliai dėl

pažeidimo egzistavimo (tęstinumo) nepertraukiamai visą laikotarpį po 2010 m.

gegužės iki 2013 m. kovo mėn. Kiek tai susiję su UAB „Mantinga“ prašymu

atnaujinti procesą toje dalyje, kurioje jis siejamas su KĮ 36 straipsnio

1 dalyje įtvirtintos bendrųjų pajamų sąvokos aiškinimu ir taikymu, UAB „Maxima Lt“

palieka šio klausimo sprendimą teismo nuožiūrai.

Teisėjų kolegija

k

o n s t a t u o j a:

VI. Šiuo atveju prašymai dėl proceso atnaujinimo išnagrinėti vadovaujantis

nuo 2016 m. liepos 1 d.

įsigaliojusios Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

redakcijos (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399, TAR,

2016, Nr. 2016-16849) nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia dėmesį į visuotinai pripažintą

taisyklę (teisės principą), kad įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja

prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata

galią. Tai reiškia, jog šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti

revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Šiuo aspektu pažymėtina,

kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus yra išimtinė

procedūra, taikoma ypatingais atvejais bylose, užbaigtose teismo priimtu

baigiamuoju aktu, siekiant pašalinti padarytus tam tikrus akivaizdžius ir

esminius pažeidimus. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu

ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik laikantis įstatymo numatytų

sąlygų, be kita ko, vadovaujantis įstatymo įvardytais pagrindais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pasisakydamas

dėl proceso atnaujinimo instituto išimtinumo, yra pripažinęs, kad nukrypimai

nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę

lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą byloje Kot

prieš Rusiją). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti

privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama,

siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš

Rusiją). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas

peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo.

Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš

tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą byloje Shchurov

prieš Rusiją).

Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą užbaigtoje administracinėje

byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios

sudarytų pagrindą pripažinti byloje priimtus teismų procesinius sprendimus

neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas naujos redakcijos ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių

aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl

proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu nėra pakankamai argumentų,

patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas

administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., LVAT 2016 m.

lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-520/2016 ir

kt.).

Naujos redakcijos ABTĮ 161 straipsnio 4 dalyje

nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina,

ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad svarstant prašymą dėl proceso atnaujinimo,

byla nėra nagrinėjama iš esmės, tačiau tik sprendžiama dėl proceso atnaujinimo

pagrindų buvimo (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. P858-100/2014).

Pareiškėjai UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ siekia

atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje

administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016 vadovaujantis naujos redakcijos

ABTĮ 156 straipsnio

2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu. Šioje įstatymo normoje

įtvirtinta, jog bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi,

procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad

padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs

turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Iš esmės analogiška

nuostata buvo numatyta ir ABTĮ redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos

1 d., 153 straipsnio

2 dalies 10 punkte, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjų

UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ prašymus atnaujinti

administracinės bylos Nr. A-741-552/2016 procesą, be kita ko, atsižvelgė į

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą dėl ABTĮ

redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., 153 straipsnio

2 dalies 10 punkto aiškinimo bei taikymo. LVAT praktikoje yra ne

kartą pažymėta, kad prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu,

suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus dėl padaryto akivaizdaus

esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo

procesinio sprendimo neteisėtumą (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 4 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016, 2016 m. balandžio

13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2012 m.

sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012

ir kt.).

Pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ prašo atnaujinti administracinės

bylos Nr. A-741-552/2016 procesą, teigdamas, kad LVAT teisėjų kolegija

priimdama 2016 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016

esą padarė du akivaizdžius esminio pobūdžio materialiosios teisės normų

pažeidimus, jas taikant, t. y.: pirma, padarė akivaizdų ir esminį

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio ir Lietuvos

Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo

pažeidimą, klaidingai aiškindama suderintų veiksmų sąvokos turinį; ir, antra, padarė

akivaizdų ir esminį KĮ 35 straipsnio 1 dalies,

37 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 patvirtinto

Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus,

dydžio nustatymo tvarkos aprašo 4.1 ir 5 punktų pažeidimą, nepagrįstai į sąvoką

„su pažeidimu susijusios pardavimo pajamos“ įtraukdama pajamas iš privačios

etiketės produktų ir papildomam apdorojimui (iškepimui) skirtų produktų.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ prašo atnaujinti administracinės bylos

Nr. A-741-552/2016 procesą, teigdamas, kad LVAT teisėjų kolegija priimdama

2016 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016

esą padarė du akivaizdžius esminio pobūdžio materialiosios teisės normų

pažeidimus, jas taikant, t. y.: pirma, netinkamai aiškino bei taikė

KĮ 5 straipsnio 1 dalies, SESV 101 straipsnio 1 dalies

nuostatas, klaidingai aiškindama suderintų veiksmų sąvokos turinį; ir, antra, netinkamai

aiškino ir taikė KĮ 36 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai išplėsdama

bendrųjų metinių pajamų, nuo kurių skaičiuojama maksimali ūkio subjektui

skirtina bauda už konkurenciją ribojantį susitarimą, sąvoką, vertindama ne tik

bendrąsias pardavimo pajamas, bet ir įtraukdama kitas UAB „Mantinga“ gautas

pajamas.

Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjų UAB „Maxima Lt“

ir UAB „Mantinga“ prašymų dėl proceso atnaujinimo argumentai, kiek jie

susiję su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio

1 dalies ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio

1 dalies nuostatų taikymo pažeidimu, apeliacinės instancijos teismui esą klaidingai

aiškinant suderintų veiksmų sąvokos turinį, yra iš esmės panašūs, teisėjų

kolegija dėl šių argumentų pasisakys bendrai abiejų pareiškėjų atžvilgiu.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies

a punkte nustatyta, jog kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami

visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai,

kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar

poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus

rinkoje, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo

kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos. Lietuvos Respublikos

konkurencijos įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo

2014 m. sausio 8 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio

1 dalies 1 punkte nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama

riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra

draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą

tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba

kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas.

Pareiškėjų teigimu, administracinę bylą Nr. A-741-552/2016

nagrinėjusi LVAT teisėjų kolegija klaidingai aiškino bei taikė SESV

101 straipsnio 1 dalyje ir KĮ 5 straipsnio 1 dalyje

numatytą suderintų veiksmų sąvoką ginčo aplinkybėms. Kolegija nepagrįstai

nusprendė, jog Taryba tinkamai pagrindė pažeidimą, ypač jo egzistavimą ir

pareiškėjų dalyvavimą jame laikotarpiu po 2010 m. gegužės mėnesio iki

2013 m. kovo 1 d. Pareiškėjų nuomone, konstatuodama „suderintus

veiksmus“ 2010 m. gegužės mėn. – 2013 m. kovo 1 d. pažeidimo

laikotarpiu Taryba rėmėsi netinkamais (išimtinai netiesioginiais ir kiekybine

prasme itin ribotais) įrodymais, nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjų

pateiktus tinkamus (objektyvius ir tikslius) įrodymus, laikė juos

nereikšmingais ir jų nevertino. Pareiškėjai mano, jog byloje nėra objektyvių

duomenų, patvirtinančių UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“

suderintų veiksmų, kaip jie suprantami SESV 101 straipsnio ir KĮ

5 straipsnio prasme, egzistavimą, ypač laikotarpiu po 2010 m. gegužės

mėn. iki 2013 m. kovo 1 d.

Pirmiau nurodyti pareiškėjų argumentai liudija apie tai, kad

pareiškėjai iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos bylos faktinės

aplinkybės. Tačiau naujos redakcijos ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis

(panašiai kaip ir ABTĮ redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos

1 d., 153 straipsnio

2 dalis) nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių

ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių

tyrimu bei įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra

įstatyme išvardytų (naujos redakcijos ABTĮ 156 str. 2 d.) konkrečių,

esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas. Tokių įstatyme

numatytų klaidų, padarytų bylą išnagrinėjusio teismo, nagrinėjamu atveju

pareiškėjai nepagrindė.

Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m.

birželio 20 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje

Nr. A-741-552/2016, motyvų, teismas vertino pareiškėjų

UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ susitarimą kaip ribojantį

konkurenciją pagal tikslą bei pabrėžė, kad tokio pobūdžio susitarimai yra

draudžiami vien dėl savo tikslo, nepaisant to, ar toks susitarimas realiai buvo

įgyvendintas ir ar jis faktiškai sukėlė pasekmes (ribojo konkurenciją).

Vadovaudamasi nutartyje paminėta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika,

teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors pareiškėjų faktinis elgesys įrodinėjant

draudžiamą susitarimą, ribojantį konkurenciją pagal savo tikslą, yra svarbus,

tačiau toks susitarimas konstatuojamas remiantis surinktų įrodymų visuma ir

faktinis pareiškėjų elgesys rinkoje tėra vienas iš įrodymų. Kaip matyti iš

2016 m. birželio 20 d. nutarties turinio, konstatuodama KĮ 5 straipsnio

1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme

draudžiamą susitarimą tarp pareiškėjų, LVAT teisėjų kolegija visapusiškai

analizavo tarp UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ sudarytų

tiekimo sutarčių nuostatas, pareiškėjo UAB „Mantinga“ susirašinėjimo su

mažmeninės prekybos įmonėmis elektroniniais laiškais, UAB „Mantinga“

bazinių kainų ir UAB „Maxima Lt“ „lentynos“ kainų duomenis (Tarybos

atlikta 2012–2013 m. analizė, „Oxera Consulting“ atlikta analizė).

Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija priėjo prie išvadų, kad

2003 m. tiekimo sutarties pagrindu atsiradęs susitarimas tarp pareiškėjų

dėl minimalių perpardavimo kainų tapo įprastinio šalių bendradarbiavimo forma.

Galimi pareiškėjų nukrypimai nuo bendro plano laikytis sutartų perpardavimo

kainų, kolegijos vertinimu, nepaneigia, jog toks susitarimas buvo sudarytas.

Naujos redakcijos ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje (panašiai kaip

ir ABTĮ redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., 57 straipsnio 6 dalyje) nustatyta, kad jokie įrodymai teismui

neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo

įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių

viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir

protingumo kriterijais. Kaip matyti iš 2016 m. birželio 20 d.

nutarties motyvų, prašomoje atnaujinti administracinėje byloje

Nr. A-741-552/2016 LVAT teisėjų kolegija, pripažindama pareiškėjų elgesį

suderintais veiksmais, kaip jie suprantami KĮ 5 straipsnio

1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies

a punkto prasme, vadovavosi nurodytu įstatymo imperatyvu bei vertino

visumą byloje esančių įrodymų, kurių pagrindu konstatavo bendrą pareiškėjų

planą, kad UAB „Mantinga“ gaminių mažmeninės „lentynos“ kainos būtų ne

mažesnės nei UAB „Mantinga“ bazinės kainos, t. y. draudžiamą

susitarimą dėl minimalių (ir epizodais fiksuotų) perpardavimo kainų nustatymo,

kuris pareiškėjų buvo nepertraukiamai įgyvendinamas laikotarpiu nuo

2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. Vertindama

įrodymų dėl pažeidimo tąsos po 2010 m. pakankamumą, kolegija atsižvelgė į

Tarybos 2010 m. rugsėjo 27 d. UAB „Mantinga“ patalpose atlikto

patikrinimo bei Tarybos 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimu

Nr. 1S-172 ir 2011 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 1S-35

pateiktų pareiškėjams pranešimų apie pradėtą tyrimą poveikį pareiškėjų

bendravimo būdui (kuris pasireiškė pareiškėjų elektroninio susirašinėjimo dėl

kainų nutraukimu). Taigi nagrinėjamu atveju LVAT teisėjų kolegija konstatavo

pažeidimą įvertinusi surinktų įrodymų visumą, o ne atskirus į bylą pateiktus

įrodymus. Atsižvelgdama į KĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto

draudžiamo susitarimo įrodinėjimo specifiką, kolegija pažymėjo, kad tai, jog

skirtingais laikotarpiais surinktų įrodymų rūšinis, kokybinis ir kiekybinis

pobūdis skyrėsi, įvertinus jų visumą, eiliškumą, tarpusavio ryšį, nepaneigia

konstatuoto pažeidimo.

Priimdama 2016 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A-741-552/2016, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, be

kita ko, vertino pareiškėjų apeliaciniuose skunduose pateiktą bylos įrodymų

aiškinimą bei konstatavo, kad jis nepaneigia atsakovo išvadų dėl pažeidimo ir

jo trukmės konstatavimo teisingumo. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas,

pareiškėjų prašymuose dėl proceso atnaujinimo pateikti argumentai atkartoja jų

procesiniuose dokumentuose, kurie buvo pateikti nagrinėjant bylą iš esmės, jau

teiktus argumentus (įskaitant argumentus dėl pažeidimo nustatymo laikotarpiu po

2010 m. gegužės mėn.). Minėti argumentai buvo ištirti bei įvertinti LVAT

teisėjų kolegijai priimant galutinę nutartį administracinėje byloje

Nr. A-741-552/2016.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, įvertinusi pareiškėjų

UAB „Maxima Lt“ ir UAB „Mantinga“ prašymų dėl proceso

atnaujinimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų pateikiami

argumentai neįrodo esminio Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio

1 dalies ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio

1 dalies materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant. Pareiškėjų

nurodomos aplinkybės tiesiogiai susijusios ne su minėtų materialiosios teisės

normų aiškinimu bei taikymu, o su bylos faktinių aplinkybių vertinimu, siekiant,

kad byla būtų nagrinėjama iš naujo. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjai šia

apimtimi nepagrindė naujos redakcijos ABTĮ 156 straipsnio

2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo buvimą.

Pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ prašo atnaujinti administracinės

bylos Nr. A-741-552/2016 procesą ABTĮ 156 straipsnio

2 dalies 10 punkto pagrindu, be kita ko, teigdamas, kad LVAT teisėjų

kolegija priimdama 2016 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A-741-552/2016 esą padarė akivaizdų ir esminį

KĮ 35 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio 1 dalies

5 punkto bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio

18 d. nutarimu Nr. 64 patvirtinto Baudų, skiriamų už Lietuvos

Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo

4.1 ir 5 punktų pažeidimą, nepagrįstai į sąvoką „su pažeidimu susijusios

pardavimo pajamos“ įtraukdama pajamas iš privačios etiketės produktų ir

papildomam apdorojimui (iškepimui) skirtų produktų.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo

2014 m. sausio 8 d. iki 2015 m. sausio 1 d.)

35 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog Konkurencijos

taryba, nustačiusi, kad ūkio subjektai atliko šio įstatymo draudžiamus veiksmus

ar padarė kitus šio įstatymo pažeidimus, vadovaudamasi objektyvumo ir

proporcingumo principais, turi teisę skirti ūkio subjektams šiame įstatyme nustatytas

pinigines baudas. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 37 straipsnio

1 dalies 5 punkte nustatyta, kad skiriamos ūkio subjektams baudos

diferencijuojamos, be kita ko, atsižvelgiant į ūkio subjekto prekių, tiesiogiai

ir netiesiogiai susijusių su pažeidimu, pardavimų vertę. Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 patvirtinto

Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus,

dydžio nustatymo tvarkos aprašo 4.1 punkte nustatyta, kad už draudžiamą

susitarimą ar piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ūkio subjektui skiriamas

baudos dydis apskaičiuojamas dviem etapais: pirmiausia, vadovaujantis Aprašo

III ir IV skyriais, apskaičiuojamas bazinis baudos dydis. Bazinis baudos dydis

apskaičiuojamas remiantis ūkio subjekto tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu

susijusių prekių pardavimų pajamomis ir pažeidimo trukme. Jeigu ūkio subjektas

neturi pajamų iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių

pardavimų, bazinis baudos dydis apskaičiuojamas pagal ūkio subjekto

paskutiniais ūkiniais metais gautas bendrąsias pajamas ir pažeidimo trukmę

<...>. Aprašo 5 punkte nustatyta, kad pardavimų vertė paprastai

nustatoma pagal paskutinių vienerių ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą

ūkinių metų pardavimų pajamas, gautas iš tiesiogiai ir netiesiogiai su

pažeidimu susijusių prekių pardavimų. Jeigu ūkio subjekto dalyvavimo darant

pažeidimą laikotarpis trumpesnis nei vieneri ūkiniai metai, pardavimų vertė

nustatoma pagal pardavimų pajamas, gautas iš tiesiogiai ir netiesiogiai su

pažeidimu susijusių prekių pardavimų, kurias ūkio subjektas gavo per dalyvavimo

darant pažeidimą laikotarpį.

Teigdamas, kad LVAT klaidingai aiškino ir pritaikė KĮ

35 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 37 straipsnio

1 dalies 5 punkte ir Aprašo 4.1 ir 5 punktuose numatytą „su pažeidimu

susijusių pardavimo pajamų“ sąvoką, pareiškėjas UAB „Maxima Lt“

nurodo, kad nustatydama bazinį UAB „Maxima Lt“ baudos dydį Taryba

apskritai neanalizavo įtraukiamų pajamų iš privačios etiketės produktų bei

papildomam apdorojimui (iškepimui) skirtų produktų sąsajumo su inkriminuojamu

pažeidimu, o LVAT teisėjų kolegija su tokia Tarybos pozicija nepagrįstai

sutiko. Pasak pareiškėjo, kiek tai susiję su UAB „Maxima Lt“

privačios etiketės produktais bei papildomam apdorojimui (iškepimui) skirtais

produktais, tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima Lt“ susiklostė ne

perpardavimo, o rangos santykiai, kurių pagrindu UAB „Mantinga“ pagal

specialiai pateiktą receptūrą ir nurodymus gamino ir tiekė UAB „Maxima Lt“

konkrečius produktus, kuriuos UAB „Maxima Lt“ pardavinėjo savo

prekybos vietose naudodama savo privatų prekės ženklą. Dėl to šių produktų

pardavimų pajamos negalėjo būti laikomos susijusiomis su inkriminuotu

pažeidimu. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškus prašyme dėl proceso atnaujinimo

nurodytiems nesutikimo su baudos dydžio apskaičiavimu argumentus pareiškėjas

UAB „Maxima Lt“ buvo išdėstęs ir savo apeliaciniame skunde.

Pareiškėjo įvardytos KĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte,

37 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir Aprašo 4.1 ir 5 punktuose

įtvirtintos materialiosios teisės normos nedetalizuoja, remiantis kokių konkrečių

kategorijų (rūšių) prekių pardavimų pajamomis apskaičiuojamas bazinis baudos

dydis, tačiau akcentuojama, kad tokios prekės turi būti tiesiogiai ar netiesiogiai

susijusios su pažeidimu. Minėtos teisės normos nenumato, kad su pažeidimu

susijusiomis pajamomis galima laikyti tik tiesiogiai iš pažeidimo gautas

pajamas. Taigi, su pažeidimu tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių prekių

pardavimo pajamos nustatytinos įvertinus konkrečios bylos faktinių aplinkybių

visumą.

Pasisakydama dėl bazinio baudos dydžio nustatymo, LVAT teisėjų kolegija

2016 m. birželio 20 d. nutartyje administracinėje byloje

Nr. A-741-552/2016, vadovaudamasi KĮ 35 straipsnio 1 dalies

3 punktu, 37 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 4 ir 5 punktais,

vertino, jog atsakovas pagrįstai, skaičiuodamas baudą

UAB „Maxima Lt“, pardavimų vertę nustatė remdamasis

UAB „Maxima Lt“ pajamomis, gautomis už UAB „Mantinga“ duonos ir

kitų duonos gaminių, šaldytų gaminių ir paruoštų vartojimui (atvėsintų) gaminių

pardavimą per paskutinius vienerius dalyvavimo darant pažeidimą ūkinius metus

(2012 m.). Kolegija pažymėjo, kad pareiškėjai teismui nepateikė įtikinamų

įrodymų, rodančių kitokias su pažeidimu susijusias pajamas, nei buvo pateikta

Tarybai tyrimo metu, todėl teisėjų kolegija rėmėsi byloje esančiais duomenimis.

Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo bazinio baudos dydžio skaičiavimo būdu,

neišskiriant ir įtraukiant į pardavimų vertės dalį netiesiogiai su pažeidimu

susijusias pajamas, gautas iš privačios etiketės produktų pardavimo. Kadangi

tam tikrais atvejais draudžiamas susitarimas nustatytas dėl fiksuotų, o ne tik

bazinių perpardavimo kainų, kolegija pripažino, kad atsakovas pagrįstai į pardavimų

vertę įtraukė visas UAB „Maxima Lt“ pajamas, gautas iš

UAB „Mantinga“ produktų pardavimų. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo

sutikti su pareiškėju UAB „Maxima Lt“, kad pajamos iš privačios

etiketės produktų ir papildomam apdorojimui (iškepimui) skirtų produktų

pardavimo įtrauktos į su pažeidimu susijusias pajamas nevertinus šių pajamų

sąsajumo su pažeidimu.

Kaip matyti, LVAT teisėjų kolegija, nustatydama bazinį baudos dydį,

nenukrypo nuo KĮ 35 straipsnio 1 dalyje, 37 straipsnio

1 dalyje, Aprašo 4 ir 5 punktuose nustatyto teisinio reguliavimo, nes

pripažino UAB „Maxima Lt“ pajamas iš privačios etiketės produktų ir

papildomam apdorojimui (iškepimui) skirtų produktų netiesiogiai su pažeidimu

susijusiomis pajamomis. Pareiškėjas UAB „Maxima Lt“ iš esmės

nesutinka su teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, kuriuo remiantis

teismas priėjo nurodytą išvadą. Tačiau, kaip minėta, analogiškus apelianto

UAB „Maxima Lt“ argumentus dėl baudos dydžio apskaičiavimo LVAT

teisėjų kolegija jau buvo įvertinusi priimdama 2016 m. birželio 20 d.

nutartį. Todėl aptariami pareiškėjo UAB „Maxima Lt“ prašymo

argumentai laikytini nepagrįstais ir nesudaro pagrindo atnaujinti

administracinės bylos Nr. A-741-552/2016 procesą naujos redakcijos ABTĮ 156 straipsnio

2 dalies 10 punkto pagrindu.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ prašo atnaujinti administracinės bylos

Nr. A-741-552/2016 procesą ABTĮ 156 straipsnio

2 dalies 10 punkto pagrindu, be kita ko, teigdamas, kad LVAT teisėjų

kolegija priimdama 2016 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A-741-552/2016 esą netinkamai aiškino bei taikė KĮ 36 straipsnio

1 dalies nuostatas, tokiu būdu padarė esminį materialiosios teisės normos

pažeidimą, turėjusį įtakos neteisėtos teismo nutarties UAB „Mantinga“ atžvilgiu

priėmimui.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo

2014 m. sausio 8 d. iki 2015 m. sausio 1 d.)

36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už draudžiamus susitarimus,

piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią buvo

privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos

tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų

koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio

subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų

praėjusiais ūkiniais metais.

Teigdamas, kad LVAT netinkamai aiškino bei taikė

KĮ 36 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas UAB „Mantinga“ nurodo,

kad teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016

nepagrįstai išplėtė bendrųjų metinių pajamų, nuo kurių skaičiuojama maksimali

ūkio subjektui skirtina bauda už konkurenciją ribojantį susitarimą, sąvoką,

vertindama ne tik bendrąsias pardavimo pajamas (kaip to reikalauja KĮ

36 straipsnio 1 dalis), bet ir įtraukdama kitas UAB „Mantinga“ gautas

pajamas. Anot pareiškėjo, dėl tokio teismo padaryto esminio materialiosios

teisės normos pažeidimo jam buvo paskirta beveik 15 proc. didesnė bauda.

Dėl iš esmės analogiškų apelianto UAB „Mantinga“ argumentų LVAT teisėjų

kolegija jau buvo pasisakiusi priimdama 2016 m. birželio 20 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016. Teisėjų kolegija atkreipė

dėmesį į tai, kad apelianto nurodomoje Tarybos 2000 m. balandžio

27 d. nutarimu Nr. 45 patvirtintoje Pranešimo apie koncentraciją

pateikimo, nagrinėjimo ir bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarkoje pažymėta, jog

koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos turi atspindėti

įprastinę ūkinę veiklą. Apskaičiuojant ūkio subjekto bendrąsias pajamas,

įtraukiamos ir kitos veiklos pajamos, kurios yra nurodomos ūkio subjekto

finansinėse ataskaitose kaip „Kita veikla“ ar „Finansinė ir investicinė veikla“

(Pelno (nuostolio) ataskaita) (12 p.). Atsižvelgusi į šias nuostatas,

teisėjų kolegija vertino, kad atsakovas, skaičiuodamas UAB „Mantinga“

bendrąsias pajamas, pagrįstai į jas įtraukė UAB „Mantinga“ finansinės

atskaitomybės dokumentuose įtrauktas pajamas, gautas iš pardavimų dukterinei

įmonei.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „Mantinga“ iš esmės naujų

argumentų ir įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog LVAT teisėjų kolegija

neteisingai aiškino bei taikė KĮ 36 straipsnio 1 dalį, nenurodo,

o dėl pateiktų argumentų, kaip minėta, jau buvo pasisakyta LVAT 2016 m.

birželio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016.

Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, jog

atsakovas nesilaikė protingo tyrimo termino principo, nutarė sumažinti abiem

pareiškėjams, įskaitant UAB „Mantinga“, Tarybos paskirtą ir pirmosios

instancijos teismo prieš tai jau sumažintą baudą dar vienu dešimtadaliu. Be to,

įvertinęs byloje esančius duomenis, susijusius su UAB „Mantinga“ finansine

būkle, apeliacinės instancijos teismas pareiškėjui UAB „Mantinga“ atsakovo

paskirtą ir pirmosios instancijos teismo sumažintą bei dėl atsakovo ilgo tyrimo

sumažintą baudą nutarė sumažinti dar keturiasdešimt procentų. Remdamasi

nurodytais motyvais, LVAT teisėjų kolegija nutarė ginčijamu Nutarimu

pareiškėjui UAB „Mantinga“ skirtą ir pirmosios teismo sumažintą baudą

sumažinti iki 2 151 417 Eur dydžio. Kaip matyti, pareiškėjui

UAB „Mantinga“ galutinai paskirta baudos suma yra gerokai mažesnė už jo

prašyme atnaujinti procesą nurodytą galimai maksimalų baudos dydį

(3 778 954 Eur). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su

apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikta išvada, kad dar labiau mažinti

pareiškėjui paskirtą baudą, įvertinus pažeidimo pobūdį ir baudų apskaičiavimui

reikšmingas bylos aplinkybes, reikštų proporcingumo ir protingumo principų

pažeidimą, kurie, be kita ko, užtikrina baudos atgrasomąjį poveikį. Pagaliau, akcentuotina

ir tai, kad administracinės bylos procesas negali būti atnaujintas vien

siekiant palengvinti suinteresuotam asmeniui tenkančią teisinės atsakomybės

naštą, šiuo atveju sumažinti paskirtos piniginės baudos dydį. Šiuo tikslu

įstatymas numato proceso šalims galimybę paduoti apeliaciją dėl pirmosios

instancijos teismo sprendimo. Šiuo atveju pareiškėjas UAB „Mantinga“ tokia

galimybe buvo pasinaudojęs, paduodamas apeliacinį skundą, ir LVAT m. birželio

20 d. nutartimi paskirtos baudos dydis jam buvo sumažintas.

Dėl nurodytų priežasčių laikytina, kad pareiškėjas UAB „Mantinga“

nepagrindė naujos redakcijos ABTĮ 156 straipsnio

2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo, kiek

jis susijęs su KĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos

materialiosios teisės normos pažeidimu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, LVAT 2016 m. birželio 20 d.

nutartyje administracinėje byloje Nr. A-741-552/2016 yra atsakyta į visus

pagrindinius argumentus, kuriuos pareiškėjai UAB „Maxima Lt“ ir

UAB „Mantinga“ pakartotinai dėsto savo prašymuose atnaujinti administracinės

bylos procesą. Akivaizdu, kad pareiškėjai nesutinka su minėto teismo procesinio

sprendimo motyvais, konkrečiai – su ginčo situacijos, faktinių aplinkybių bei

įrodymų vertinimu. Tačiau, kaip minėta, šalių nesutikimas su teismo atliktu

bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir siekis pakartotinio bylos išnagrinėjimo

bei naujo, palankesnio, teismo sprendimo priėmimo nėra pagrindas atnaujinti

užbaigtos administracinės bylos procesą. Priešingu atveju būtų pažeistas res

judicata principas ir nepagrįstai sutrikdytas po galutinio teismo

baigiamojo akto priėmimo tarp ginčo šalių įsivyravęs teisinis tikrumas bei

apibrėžtumas. Pareiškėjai nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad nagrinėjant

administracinę bylą Nr. A-741-552/2016 buvo padarytas esminis nurodytų

materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos

priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Todėl procesas administracinėje byloje

Nr. A-741-552/2016 negali būti atnaujintas.

Vadovaudamasi

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

(TAR, 2016, Nr. 2016-16849) 162 straipsnio

1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Maxima Lt“ ir uždarosios

akcinės bendrovės „Mantinga“ prašymų netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje

Nr. A-741-552/2016.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė

Baltrūnaitė

Stasys

Gagys

Romanas

Klišauskas