2020-01-22 Nr. AB-1445-3-64-3-01697-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-973-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01697-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–17, 18–19), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 2 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. liepos 27 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės aktai, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, o dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų nebuvo užtikrinama pakankama judėjimo laisvė, jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke, pakankamai sportuoti patalpose. Kadangi baldai užėmė didesnę kameros dalį, jis buvo priverstas nuolat sėdėti ar gulėti. Nebuvo signalizacijos mygtuko, tad pareigūnus tekdavo kviesti beldžiant į duris. Pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami, stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje buvo asbesto. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vėdinama tik per langą, tad nebuvo užtikrinamas švaraus oro kiekis, buvo drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kamerą, o dirbtinė buvo per didelė. Kamerose žiemą šalta, temperatūra buvo nuo 10 iki 14 °C, o vasarą karšta, iki 35 °C, sienos padengtos pelėsiu, grybeliu, drėgnos, dažai atsilupę. Nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės. Buvimo Šiaulių TI metu jis nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, negaudavo užvalkalo užklotui, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės pūdavo. Apatinių ir viršutinių rūbų nemokamai neplaudavo, o jei, neturint pinigų, galėdavo skalbtis nemokamai, kildavo biurokratinės kliūtys. Tualetinio popieriaus išduodavo per mažai. Kamerose, nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, kameroje sklisdavo nemalonūs kvapai. Kadangi Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens, ne visada buvo galima nusiprausti duše. Kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų, utelių, blakių, nebuvo vykdomos deratizacija ir dezinfekcija, maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas ir neskanus, per maža energetinė vertė. Sąlygų eiti į valgyklą nebuvo. Nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai.

3. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs papildomus psichologinius išgyvenimus, fizinius skausmus, tai jį labai sukrėtė, sukėlė sunkumus, baimę, nepilnavertiškumo jausmą, jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.

4. Pareiškėjas taip pat pateikė atsikirtimą į atsiliepimą (b. l. 157–160), kuriame detalizavo skunde nurodytas aplinkybes.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 140–151) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,66 kv. m iki 18,06 kv. m. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas atitvertas iš visų pusių, sienelių aukščiai atitinka nustatytas normas, jas viršija, o įėjimas į sanitarinius mazgus atitvertas durimis arba užuolaidėle. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-3582 užfiksuota, kad kameroje Nr. 18 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos su gaubtais ir tvarkingos. Dirbtinė apšvieta ir oro temperatūra atitinka nustatytas higienos normas, kameroje ant sienų ir lubų pelėsio nėra, joje esantį inventorių, baldus ir santechnikos įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, galinčių nulemti nelaimingus atsitikimus, nėra. Praustuvai tvarkingi (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. kovo 27 d. patikrinimo aktas Nr. PA.6- 1339). Atsakovas teismui pateikė kamerų nuotraukas, darytas 2018 m. kovo mėn., iš kurių matyti, kad kameros remontuojamos, kitos jau suremontuotos. Atsakovas nurodė, kad kitos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jo laikymo Šiaulių TI metu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo higienos normos reikalavimams, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Atsakovo teigimu, patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtos pagal higienos normos reikalavimus. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

7. Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Šiaulių TI manė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 8. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu (b. l. 163–171) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo R. A. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas iš byloje esančios pažymos nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. liepos 27 d. Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

10. Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas.

11. Teismas, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pateiktus išaiškinimus, konstatavo, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

12. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog patalpos (gyvenamosios, pasivaikščiojimo kiemeliai), kuriose jis buvo laikomas, neatitinka higienos normų reikalavimų, teismas atsižvelgė į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktus Nr. (6-12 4.80)PA-1339, Nr. (6-12 4.80)PA.6-3582, Nr. (6-12 4.80)PA-378, Nr. PA.6-350 (16.3.187.6.12), Nr. PA-378 (16.3.187.6.12). Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji) būklės. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 23 kuri neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

13. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, teismas pažymėjo, jog Šiaulių TI nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Iš Šiaulių TI pateiktos „San. mazgų zonų kamerose lentelės“ matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas sanitarinis mazgas atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,70 m (drausmės izoliatorius Nr. 2) iki 2,32 m (kameros Nr. 7 ir 26). Iš fotonuotraukų teismas nustatė, kad sanitarinis mazgas kamerose Nr. 7, 14, 18, 20, 25, 46 yra uždaromas durimis, o kamerose Nr. 23, 26, 30, 32, 64, 98 įėjimo anga užtraukiama užuolaida. Pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodė, kaip toks sanitarinio mazgo atitvėrimas pažeidė jo privatumą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeista nebuvo. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas iki lubų, o vėdinimas buvo tik per langą, todėl pripažinti pagrįstais pareiškėjo teiginiai dėl kameroje buvusio blogo kvapo.

14. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, kad nebuvo organizuojamos socialinės reabilitacijos programos, nebuvo sudaryta galimybė sportuoti, yra abstraktūs, nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Skundų Šiaulių TI administracijai dėl socialinės reabilitacijos programos, galimybės sportuoti ar kitokio laisvalaikio organizavimo, neteikė. Atsakovas pažymoje bei atsiliepime nurodė, jog suimtiesiems (nuteistiesiems) organizuojamas užimtumas. Iš Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programos matyti, kad Šiaulių TI organizuojamas laisvalaikio užimtumas suimtiesiems ir nuteistiesiems. Teismas konstatavo, kad atsakovas pareiškėjo teisių dėl jo užimtumo organizavimo nepažeidė.

15. Dėl pasivaikščiojimų trukmės teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 suimtiesiems ir nuteistiesiems nustatyta vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore trukmė. Šiaulių TI direktoriaus 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1/01-358 ir 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-130, suimtiesiems nustatyta dviejų valandų pasivaikščiojimo trukmė gryname ore. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad Šiaulių TI direktoriaus įsakymas dėl pasivaikščiojimo trukmės nebuvo vykdomas, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kad pareiškėjas turėjo teisę į ilgesnį, nei vienos valandos (nuo 2017 m. lapkričio 22 d. – dviejų valandų) pasivaikščiojimą gryname ore, skundų Šiaulių TI administracijai dėl pasivaikščiojimo trukmės neteikė, todėl šie argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

16. Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas nurodė, kad stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje yra asbesto, jis nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Šie pareiškėjo teiginiai abstraktūs, nedetalizuoti, deklaratyvūs, todėl atmesti kaip nepagrįsti.

17. Pareiškėjo teiginiai, kad patalpose buvo tarakonų ir kitokių parazitų, graužikų, nebuvo vykdoma dezinfekcija ir deratizacija, patalynė, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, atmesti kaip nepagrįsti. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų matyti, kad dėl patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos, taip pat patalynės dezinfekcijos pažeidimų nenustatyta. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad įstaigoje nuolat atliekama kamerų dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija. Šias aplinkybes patvirtino dezinfekcijos planai.

18. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis buvo nepakankamai aprūpinamas tinkamos kokybės tualetiniu popieriumi, patalyne, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintu „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas“ (toliau – ir Aprašas). Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs. Pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Pareiškėjas neteikė skundų Šiaulių TI administracijai dėl nepakankamo aprūpinimo tualetiniu popieriumi ar nekokybiška patalyne. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas taip pat nenustatė pažeidimų dėl nekokybiškos patalynės išdavimo. Teismas pareiškėjo argumentus dėl aprūpinimo tualetiniu popieriumi ir patalyne atmetė.

19. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jam buvo tiekiamas nekaloringas maistas, jo per mažai, tačiau pareiškėjas nesikreipė su skundais ar prašymais dėl per mažų maisto porcijų ar papildomo maitinimo, nenurodė aplinkybių, kad jam rekomenduotas papildomas maitinimas, tokių duomenų byloje nebuvo. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai abstraktūs, jis nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada jis gavo nekokybišką maistą, ar jo buvo per mažai. Iš Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos patikrinimo akto matyti, kad ištyrus maisto pavyzdžius dėl maisto kiekio ir kokybės pažeidimų, susijusių su nagrinėjamas byla, nenustatyta. Teismas konstatavo, jog neįrodyta, kad pareiškėjui buvo tiekiamas nekaloringas ar teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maistas ar per mažas jo kiekis.

20. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad kameroje nebuvo signalizacijos mygtuko, abstraktūs, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisų pažeidimas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punktas numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 punktas numato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Šiaulių TI gyvenamosioms patalpoms negali būti taikomas reikalavimas dėl pavojaus mygtuko įrengimo, todėl pareiškėjo teiginys, kad dėl pavojaus mygtuko nebuvimo buvo pažeistos jo teisės, nepagrįstas.

21. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis neturėjo galimybės išsiplauti savo asmeninius rūbus, teismas vadovavosi HN 134:2015 40 punktu, Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintu Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašu. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI atsisakė priimti skalbimui pareiškėjo viršutinius rūbus, pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su prašymu skalbti jo viršutinius rūbus, neteikė skundų dėl atsisakymo skalbti jo rūbus, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų, kada ir kokiomis aplinkybėmis Šiaulių TI atsisakė sudaryti galimybę pareiškėjui išsiskalbti viršutinius rūbus. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada jam nebuvo sudarytos galimybės skalbtis apatinius rūbus. Todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

22. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl ne visada buvo galima nusiprausti duše, yra abstraktūs, nedetalizuoti. Pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių TI direktorių dėl tinkamų sąlygų praustis po dušu bei galimybės praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu. Byloje nebuvo duomenų, kad atsakovo atstovas būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjui daugiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes šie pareiškėjo teiginiai atmesti kaip nepagrįsti.

23. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja inventoriaus pasivaikščiojimo kiemeliuose. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad neįrodyta, jog patalpose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo būtino inventoriaus.

24. Pareiškėjo teiginiai dėl pasimatymų nesuteikimo yra deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodė, kada ir su kokiu asmeniu jam nebuvo suteiktas pasimatymas. Pareiškėjas neteikė skundų Šiaulių TI administracijai dėl nesuteiktų pasimatymų. Iš pažymos matyti, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu su prašymais suteikti ilgalaikį pasimatymą į Šiaulių TI administraciją nesikreipė. Teismas pareiškėjo argumentus dėl nesuteikto ilgalaikio pasimatymo atmetė kaip nepagrįstus.

25. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

26. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus, pareiškėjas Šiaulių TI per ginčo laikotarpį buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžta, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nenustatyti. Pažymėta, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas.

27. Teismas, atsižvelgdamas į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

III. 28. Pareiškėjas R. A. apeliaciniame skunde (b. l. 175–176) prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

29. Pareiškėjas pabrėžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad asmuo, kuris yra kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje, be to, šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias.

30. Pareiškėjas pabrėžia, kad Europos Sąjungos teisės normos yra taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos teisės aktus. Pareiškėjo teigimu, pagal Europos teisę nuteistajam arba suimtajam asmeninis vidutinis plotas turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m. Jokiu būdu negali būti pateisintas plotas mažesnis nei 3 kv. m. Langas turi būti švarus, pakankamai didelis ir laisvai praleisti šviesą. Turi būti ventiliacija. Temperatūra negali būti žemesnė nei 18 °C. Turi būti švarus tualetas, kuriame galima užsirakinti. Ant sienų negali būti pelėsio. Negali būti žiurkių, tarakonų. Tačiau, pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI tokių sąlygų nėra. Šiaulių TI pažeidimų aplinkybės yra visuotinai žinomos ir ne kartą pripažintos.

31. Pareiškėjo teigimu, nacionalinis reglamentavimas prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui, nes EŽTT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vienam asmeniui valstybė negali teikti minimalaus gyvenamojo ploto mažiau nei 3 kv. m, tai reiškia, kad į minimalų ir privatų gyvenamąjį plotą negali būti įskaičiuoti baldai, sanitarinis mazgas.

32. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudarė pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

33. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 179–184) prašo apeliacinį skundą atmesti.

34. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. liepos 27 d., atlyginimo.

36. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 23 kuri neatitiko higienos normų reikalavimų ir pripažinęs pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl kameroje buvusio blogo kvapo, konstatavo, kad nors pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus, todėl nusprendė nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

37. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad Šiaulių TI nėra sąlygų, atitinkančių Europos Sąjungos normų reikalavimus, bei pabrėžia, jog į minimalų ir privatų gyvenamąjį plotą negali būti įskaičiuoti baldai, sanitarinis mazgas, ir prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

38. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.).

39. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI, visų pirma akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos iš nepriimtinų kalinimo sąlygų įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde tik nurodo reikalavimus kalinimo sąlygoms, jo teigimu, nustatytus Europos Sąjungos teisės normų, ir apibendrintai teigia, kad šių reikalavimų Šiaulių TI neatitinka. Tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde visiškai nedetalizavo būtent su jo konkrečiomis kalinimo sąlygomis susijusių aplinkybių, kurios leistų abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Šiaulių TI pažeidimų aplinkybės yra visuotinai žinomos ir ne kartą pripažintos, pažymėtina, jog kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013, 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-859/2013). Todėl šiuo atveju pagrįstai buvo vadovaujamasi būtent šiai bylai aktualiais pareiškėjo ir atsakovo pateiktais duomenimis apie sąlygas būtent tose Šiaulių TI kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas.

41. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto apskaičiavimu, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto dydį reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtina, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šioje nuostatoje nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

42. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausią praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis EŽTT sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

43. Atsižvelgiant į Šiaulių TI teismui pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose buvusių asmenų skaičių (b. l. 30–35), vienam asmeniui kameroje teko nuo 3,66 kv. m iki 18,56 kv. m ploto. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui pagal nurodytą teisinį reglamentavimą turėjusi tekti ploto norma (3,6 kv. m) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo užtikrinta. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl gyvenamojo ploto normos pareiškėjui neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.

44. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

45. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (higienos normų reikalavimų pažeidimas dėl per žemos temperatūros kameroje Nr. 23, blogo kvapo kameroje), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pats pareiškėjas, savo procesiniuose dokumentuose įvardindamas tik bendro pobūdžio teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar būtų kilę kokių nors kitų reikšmingų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

47. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė