2020-03-10 Nr. AB-5519-3-61-3-00522-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-234-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00522-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. T. (I. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas I. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. vasario 12 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad jis į Vilniaus PN atvyko 2017 m. sausio 16 d. ir buvo laikomas Vilniaus PN netinkamomis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis. Manė, kad valstybė netinkamai vykdo pareigą išversti Konvencijos 3 straipsnio išaiškinimus į lietuvių kalbą. Pareiškėjo teigimu, gyvenamosiose patalpose nepakako ploto (ypač atsižvelgiant į baldų užimamą plotą). Pareiškėjas patyrė papildomų sunkumų dėl savo ligos ((duomenys neskelbtini)), dėl kurio turėdavo dažnai naudotis tualetu, ypač naktį (gaudavo priekaištų iš kitų nuteistųjų), neturėjo galimybės kasdien apsiprausti šiltu vandeniu, dėl prastos ventiliacijos jis prieš grįždamas į patalpą turėdavo 10 min. išbūti koridoriuje, kad prasisklaidytų šlapimo kvapas. Pirtyje, kuria galima pasinaudoti tik kartą per savaitę, neužtikrintas privatumas naudojantis dušu, pareiškėjas dėl jo ligos būdavo apžiūrinėjamas, iš jo šaipomasi. Patalpose nepakakdavo natūralios šviesos dėl grotų languose. Pasivaikščiojimo kiemeliai būdavo perpildyti, ir, nors leidžiama žaisti krepšinį arba tinklinį, atskirų sporto aikštelių nebuvo. Vilniaus PN I-ame korpuse antrame aukšte maždaug 100–120 žmonių turėjo naudotis tik dviem tualetais, kuriuose tik po 5 kabinas, bet ir tos be klozetų. Antrame aukšte taip pat nėra poilsio kambario. Pareiškėjas teigė dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Akcentavo, kad žala padaryta sąmoningai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas tvirtinto, kad, atsižvelgiant į patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pažymėjo, jog ne visos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos. Be to, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Dienotvarkėje numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Atsakovo įsitikinimu, pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir kiti asmenys. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), gyvenamuosiuose kambariuose langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Vilniaus PN I-ojo korpuso kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui, sanitariniai mazgai identiški, juose yra po 5 tualeto vietas, 4 pisuarus, 4 praustuves ir 3 prausyklas. Sanitariniuose mazguose įrengti tupimi tualetai, tai nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Teisės aktai taip pat nenumato reikalavimo įrengti pertvaras dušinėse. Nuteistiesiems užtikrinama teisės aktuose įtvirtinta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti dušu, tam nustatytas naudojimosi dušu grafikas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai apie kliūtis pasivaikščioti kiemelyje neatitinka tikrovės, kadangi kiemeliai įrengti vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių reikalavimais, jų plotas nėra reglamentuojamas. Skunde išdėstyti nusiskundimai yra visiškai nepagrįsti, be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginius apie kalinimo sąlygų įtaką jo fizinei ir psichinei sveikatai.

5. Pareiškėjas 2018 m. kovo 13 d. pateiktame (išsiųstame) atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą akcentavo Europos Sąjungos teisinį reglamentavimą. Teigė, kad jam turi būti užtikrintas ne mažiau nei 4 kv. m vidutinis asmeninis plotas, bet jokiais būdais ne mažesnis nei 3 kv. m, taip pat pakankamai didelis ir lengvai praleidžiantis šviesą langas, pakankama ventiliacija, ne žemesnė nei 18 laipsnių temperatūra, tualetas, kuriame galima užsirakinti. Pataisos įstaigoje negali būti grybelio, parazitų. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis (duomenys neskelbtini) susirgo būtent įkalinimo įstaigoje, dėl sveikatos būklės jam reikia kuo daugiau judėti (medikų rekomendacija), todėl jis nesutinka su atsakovo pozicija, jog jo teisės nebuvo pažeistos, nes teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto. Pareiškėjas taip pat teigė, kad gyvenamosiose patalpose nepakanka natūralaus apšvietimo, o dėl dirbtinio apšvietimo dažnai pradeda skaudėti akis.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 20 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo I. T. skundą, t. y. pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis dušu bei teisė naudotis teisės aktų reikalavimus atitinkančiu sanitariniu mazgu.

7. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2018 m. vasario 12 d.), kai pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, jam teko ne mažiau nei 3,24 kv. m, taigi, pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto – 3,1 kv. m.

8. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nusiskundimų dėl sanitarinių mazgų įrengimo (sanitarinių įrenginių skaičiaus, sėdimų unitazų neįrengimo) pagrįstumo, apžvelgė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) bei Eksploatavimo taisyklių nuostatas, teismų praktiką ir konstatavo pagrindą pripažinti, jog „nesėdimo“ tualeto įrengimas (buvimas) neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl tai pažeidžia pareiškėjo teises.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo galimybes pasinaudoti dušu, pastebėjo, kad, pareiškėjas neneigė, jog jam buvo sudarytos sąlygos praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas taip pat nenurodė kreipęsis į Vilniaus PN, prašydamas jam sudaryti sąlygas dažniau nei kartą per savaitę praustis po šiltu vandeniu dėl (duomenys neskelbtini), o Vilniaus PN atsisakė tenkinti jo prašymą. Tačiau Vilniaus PN pateiktos nuotraukos patvirtina, kad dušinėse neįrengtos pertvaros, todėl pareiškėjo privatumas naudojantis dušu nebuvo užtikrintas.

10. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl sąlygų gyvenamosiose patalpose (ventiliacijos, apšvietimo) neatitikties higienos reikalavimams, akcentuodamas, jog Eksploatavimo taisyklių 11.5 papunktyje numatyta galimybė langus iš lauko pusės apsaugoti grotomis.

11. Teismas laikė nepagrįstomis ir pareiškėjo pretenzijas dėl poilsio kambario neįrengimo, atsižvelgęs į atsakovo nurodytas aplinkybes, kad Vilniaus PN kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta virtuvė-poilsio kambarys. Be to, pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje.

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas patvirtino besinaudojantis pasivaikščiojimo kiemelyje teise. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad Eksploatavimo taisyklėse nereglamentuojami pasivaikščiojimo kiemelių dydžiai, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus.

13. Teismas akcentavo, jog (duomenys neskelbtini) paūmėjimas pareiškėjui buvo diagnozuotas 2016 m. kovo 1 d. būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pareiškėjas skunde nepaaiškino, kaip dėl nustatytų pažeidimų (jog nebuvo įrengtas unitazas bei neužtikrintas privatumas naudojantis dušu) pablogėjo jo padėtis, t. y. kuo pasireiškė patirta neturtinė žala. Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų apie šių pažeidimų pareiškėjui sukeltas pasekmes, pareiškėjo pretenzijas pataisos įstaigai dėl netinkamo sanitarinio mazgo ir dušinių įrengimo, įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad pažeidimų pripažinimas bus pakankama satisfakcija pareiškėjui už jo teisių pažeidimą.

III. 14. Pareiškėjas I. T. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimo prašo tenkinti jo skundo reikalavimus.

15. Pareiškėjo nuomone, teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, neatsižvelgė į pareiškėjo sveikatos būklę bei tai, kad Vilniaus PN pažeidė Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus. Teigia, kad Vilniaus PN nuo pat pradžių žinojo apie pareiškėjo sveikatos būklę, todėl turėjo paskirti jį ten, kur užtikrinamos tokios sveikatos būklės asmeniui tinkamos sąlygos, tačiau nieko nesiėmė, siekiant sudaryti pareiškėjui normalias bausmės atlikimo sąlygas. Dėl šių priežasčių pareiškėjas buvo traumuotas fiziškai ir psichologiškai.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovo įsitikinimu, teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, visiškai neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, taip pat nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio.

18. Pareiškėjas 2020 m. vasario 26 d. paduotame atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą pabrėžia teismui pateikęs pažymą apie savo ligą ((duomenys neskelbtini)), kuria susirgo būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Teigia, kad Vilniaus PN žinojo apie pareiškėjo ligą, vartojamus vaistus, dėl kurių tekdavo nuolat šlapintis, gydytojo rekomendaciją daugiau vaikščioti, bet netenkino pareiškėjo prašymo paskirti jį į būrį, kuriame laikomi neįgalieji, motyvuodamas tuo, kad jo liga nėra pakankama perkėlimui. Pareiškėjas taip pat pakartoja, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nepakako vietos, o keliems nuteistiesiems nusprendus pažaisti, nebebūdavo galimybės pasivaikščioti. Nurodo, kad Vilniaus PN nespėjo arba nenorėjo įrengti unitazų sanitariniame mazge, todėl pareiškėjui teko nuolat kęsti nemalonius kvapus. Dėl to, kad dušuose nebuvo pertvarų ir pareiškėją galėjo matyti neaiškios kilmės nuteistieji, jam būdavo nemalonu praustis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2018 m. vasario 12 d., atlyginimo priteisimo.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo nurodytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose ir pasivaikščiojimo kiemelyje, galimybės nusiprausti po šiltu dušu dažnumo, grotų ant langų, poilsio kambario neįrengimo yra nepagrįstos, tačiau pareiškėjui neužtikrintas pakankamas privatumas naudojantis dušu. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, pažymi, kad Vilniaus PN privalėjo perkelti jį gyventi sąlygomis, kurios atitiktų jo sveikatos būklę. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su dauguma pirmosios instancijos teismo išvadų, pripažįsta tikslinga tik papildyti, pakoreguoti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

22. Teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl apeliacinio skundo ir atsikirtimo į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą teiginių, susijusių su geresnių nei kitiems nuteistiesiems bausmės atlikimo sąlygų suteikimu pareiškėjui dėl jo sveikatos būklės, jo perkėlimu į kitas patalpas, atsisakymu tenkinti atitinkamus jo prašymus, kadangi šios aplinkybės nebuvo išdėstytos pirmosios instancijos teismui ir, atitinkamai, nebuvo išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Kitaip tariant, pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui išdėstyti argumentai peržengia paties pareiškėjo skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis nenurodė ir negalėjo nurodyti šių aplinkybių pirmosios instancijos teismui, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo tirti šias aplinkybes bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

23. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

24. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Vilniaus PN buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

25. Pareiškėjas skunde paminėjo, kad Vilniaus PN sanitariniuose mazguose, kuriais jam teko naudotis, įrengti tupimi tualetai. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę, dėl kurios byloje nebuvo ginčo, pripažino pareiškėjo teisių pažeidimu, iš esmės remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadomis administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 (2017 m. birželio 1 d. nutartis) ir administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017 (2017 m. balandžio 26 d. nutartis). Teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 spręsdamas dėl pareiškėjo (toje byloje) nusiskundimų, jog tualetas yra tupimas, pagrįstumo, konstatavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkto nuostatos, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, pažeidimą. Tapatų pažeidimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino ir administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017. Pabrėžtina, kad Higienos norma HN 76:2010 neteko galios 2015 m. spalio 30 d., todėl jos nuostatos nėra aktualios nagrinėjamam ginčui. Šią higienos normą pakeitusioje Higienos normoje HN 134:2015, įsigaliojusioje 2015 m. lapkričio 1 d., kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra įtvirtinti reikalavimai sanitarinio mazgo įrengimui. Eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktyje numatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui), reikalavimai tokių mazgų įrengimui nedetalizuoti. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste atsižvelgė į Eksploatavimo taisyklių 16.6 papunkčio nuostatas, tačiau minėtos nuostatos reglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimą būtent kamerose, be to, jose nurodoma įrengti unitazą arba nerūdijančio plieno klozetą.

26. Akcentuotina, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 ir įsigaliojusių 2017 m. birželio 8 d., 7.6 papunktyje nurodoma, jog prausykloje, tualete turi būti klozetas (gali būti ir tupimas). Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 ir galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d., taip pat buvo numatyta, kad prausykloje, tualete įrengiamas klozetas arba unitazas.

27. Teisėjų kolegija iš aptarto teisinio reglamentavimo daro išvadą, kad nei ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2018 m. vasario 12 d.), nei iki jo (nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) teisės aktuose nebuvo įtvirtintas imperatyvus reikalavimas bendrabučio tipo patalpose esančiame sanitariniame mazge įrengti unitazą (sėdimą tualetą). Priešingai – buvo tiesiogiai numatyta galimybė (alternatyva) įrengti tupimą tualetą. Pastebėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių savo ypatybių (negalios, fizinių traumų, kt.), dėl kurių jis būtų galėjęs patirti sunkumus naudojantis taip įrengtu (t. y. tupimu) tualetu. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose akcentavo savo ligą, dėl kurios tekdavo dažnai šlapintis, tačiau jis neginčijo atsakovo nurodytų aplinkybių, jog Vilniaus PN sanitariniuose mazguose įrengti pisuarai. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą teigia, kad dėl to, jog sanitariniame mazge nebuvo įrengti unitazai, jam teko kęsti smarvę, tačiau pastebėtina, jog pareiškėjas šios aplinkybės nebuvo nurodęs bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir nepaaiškino to priežasčių. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neįvardijo kliūčių aplinkybes dėl iš klozeto sklindančio nemalonaus kvapo nurodyti pirmosios instancijos teismui, šie jo teiginiai apeliacinės instancijos teisme plačiau nenagrinėjami. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, kad unitazo neįrengimas Vilniaus PN sanitariniame mazge yra suderinamas su teisės aktuose expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtintais reikalavimais sanitarinio mazgo įrengimui, taip pat kad byloje nenustatytos individualios pareiškėjo savybės, dėl kurių naudojimasis taip įrengtu tualetu jam būtų objektyviai apsunkintas (šią aplinkybę vertinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. ir Konvencijos 3 str. įtvirtinto draudimo, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 str. numatyto humanizmo principo bei 173 str. 6 d. nustatyto reikalavimo, be kita ko, neįgaliesiems sudaryti geresnes gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygas, kontekste), konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįsti pripažino, kad „nesėdimo“ tualeto įrengimas (buvimas) neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl tai pažeidžia pareiškėjo teises.

28. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 papunktyje nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui pataisos įstaigose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,1 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jam tekusį gyvenamosios patalpos plotą.

29. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, kuriose jam teko 3,24–3,34 kv. m gyvenamojo ploto, abiejose patalpose įrengta po 10 miegamųjų vietų. Sanitarinio mazgo patalpa įrengta atskirai nuo šių patalpų. Pareiškėjas neneigė atsakovo nurodytų aplinkybių, jog jis dienotvarkėje numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, užsiimti leistina veikla, be to, remiantis paties pareiškėjo paaiškinimais, jis galėjo naudotis ir pasivaikščiojimo kiemeliu, kuriame sudarytos sąlygos žaisti krepšinį, tinklinį. Nors pareiškėjas teigia, kad kiemeliuose nepakako vietos pasivaikščioti, šis teiginys grindžiamas tik subjektyviu jo įsitikinimu, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja lokalinio sektoriaus kiemelių dydžio. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai pripažino, kad naudojantis dušu pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl nevisiškai užtikrinto privatumo, tačiau kitos pareiškėjo pretenzijos yra atmestinos. Byloje nėra objektyvių įrodymų, jog tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimas pakenkė pareiškėjo sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

31. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2018 m. vasario 12 d. neužtikrintas privatumas naudojantis dušu, jis teigė dėl savo sveikatos būklės iš kitų nuteistųjų sulaukęs papildomo dėmesio, patyčių. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

32. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Vilniaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (13 mėnesių laikotarpyje daugmaž kartą per savaitę neužtikrintas privatumas naudojantis dušu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, kad pareiškėjo teiginiai apie kitų nuteistųjų šaipymąsi yra abstraktūs ir nesudaro pagrindo manyti, jog toks elgesys jo atžvilgiu buvo dažnas, intensyvus), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisių pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau teisėjų kolegija sutinka su priimtu galutiniu sprendimu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. T. (I. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė