A-662-1966-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1966/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01660-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei J. L. ,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovei J. U. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos bei trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. A. , R. T. , S. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsakymų panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. A. , R. T. ir S. S. skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymus Nr. B-04-41, B-04-38, B-04-39, pripažinti, kad pareiškėjai atleisti iš Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos (toliau – ir Tarnyba) neteisėtai ir grąžinti juos į ankstesnes pareigas, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Nurodė, kad ginčijami atsakovo įsakymai prieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 daliai, nes pareiškėjai atleisti nepasibaigus įspėjimo terminui. Pažymėjo, kad pareiškėjai nebuvo supažindinti su nauja įstaigos struktūra, jiems nebuvo siūlomos kitos pareigybės. Paaiškino, kad tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei, jo sutikimu, užimti žemesnes pareigas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad 2011 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu buvo nuspręsta sumažinti Tarnybos darbuotojų skaičių, dėl to Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus 2011 m. birželio 29 d. įsakymu buvo panaikinta 20 Tarnybos pareigybių ir patvirtintas naujai įsteigtų pareigybių sąrašas. Apie tai, kad pareiškėjų pareigybės bus naikinamos, pareiškėjai pasirašytinai supažindinti 2011 m. birželio 29 d., 2011 m. birželio 30 dieną.

Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija suponuoja darbdaviui pareigą iš valstybės tarnybos atleidžiamiems tarnautojams per įspėjimo laikotarpį siūlyti tarnautojui užimti tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigybę. Atsakovo teigimu, šios garantijos buvo laikomasi. Paaiškino, kad Tarnyboje įspėjimo įteikimo metu nebuvo laisvos pareigybės ir etato, kurie galėtų būti siūlomi R. T. ; 2011 m. liepos 19 d. buvo panaikinta Tarnybos vyr. specialisto (dirbančio pagal darbo sutartį) pareigybė ir įsteigta vyr. specialisto A lygio 12 kategorijos valstybės tarnautojo pareigybė, tačiau R.

T. neatitiko šiai pareigybei keliamo specialaus reikalavimo turėti ne mažesnę kaip dvejų metų darbo patirtį audito srityje. Nurodė, kad ši pareigybė 2011 m. liepos 19 d. buvo pasiūlyta reikalavimus atitinkančiam Tarnybos Finansų audito skyriaus vedėjo pavaduotojui A. L. , kuris su pasiūlymu nesutiko. Atsižvelgiant į tai, 2011 m. liepos 28 d. įsakymu buvo pakeistas minėtos pareigybės aprašymo 6.2 punktas, numatant, kad jai keliamas reikalavimas turėti ne mažesnę kaip dvejų metų darbo patirtį audito, viešojo administravimo ar kontrolės srityje.

Kadangi R. T. atitiko šį reikalavimą, jam 2011 m. liepos 28 d. buvo pasiūlyta užimti minėtas pareigas, tačiau pareiškėjas su pasiūlymu nesutiko. Paaiškino, kad 2011 m. rugpjūčio 9 d. S. S. buvo pasiūlyta užimti A lygio 12 kategorijos valstybės tarnautojo vyr. specialisto pareigas, minėtas pasiūlymas buvo išsiųstas elektroniniu ir registruotu paštu, taip pat jį buvo bandoma įteikti per antstolį. Atsakovo siunčiami dokumentai neįteikti, nes S. S. nerastas jo nurodytu gyvenamosios vietos adresu. Nurodė, kad, panaikinus pareiškėjos A.

A. pareigybę, nebuvo laisvos pareigybės, kuriai keliamus specialiuosius reikalavimus ji atitiktų. Paaiškino, kad 2011 m. liepos 22 d. įsakymu tarnybinio kaitumo būdu iš Tarnybos į Generalinę prokuratūrą buvo perkeltas O. Lago. Atsilaisvinusi A lygio 15 kategorijos vyresniojo patarėjo pareigybė 2011 m. liepos 25 d. buvo pasiūlyta E. P. , o šiam atsisakius, 2011 m. liepos 28 d. pasiūlyta pareiškėjai A. A.. Nurodė, kad pasiūlymas išsiųstas elektroniniu ir registruotu paštu, taip pat per antstolį, tačiau jo įteikti nepavyko, pareiškėja gyvenamosios vietos adresu nerasta.

Darė išvadą, kad pareiškėjai buvo supažindinti su struktūriniais atsakovo pertvarkymais, tinkamai įspėti apie pareigybės panaikinimą, pareiškėjams buvo siūloma užimti laisvas pareigas. Kadangi 2011 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta, jog šis sprendimas įsigalioja nuo 2011 m. liepos 1 d., teigė, kad visi struktūriniai pakeitimai turėjo būti atlikti iki šio termino. Nurodė, kad dėl to pareiškėjų atleidimo iš tarnybos data buvo nukelta iki pasibaigs įspėjimo terminas, numatant, kad per įspėjimo terminą pareiškėjams gali būti siūlomos tos pačios ar žemesnės pareigos.

Paaiškino, kad pareiškėjai A. A. atleidimo data perkelta į 2011 m. rugpjūčio 31 d., išlaikant 2 mėnesių bendrąjį įspėjimo apie pareigybės panaikinimą terminą; S. S. atleidimo data perkelta į 2011 m. rugpjūčio 31 d., išlaikant įspėjimo terminą, o R. T. – į 2011 m. spalio 31 d., atsižvelgiant į specialųjį 4 mėnesių įspėjimo terminą. Pabrėžė, kad atleidimo datos perkėlimo, kaip ir įspėjimo, tikslas – tam tikrą terminą užtikrinti darbuotojo socialines ir kitas garantijas. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-1784/2008, kurioje konstatuota, jog perkėlus atleidimo iš tarnybos datą iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas, atleidimo tvarka nepažeista.

Pažymėjo, kad pareiškėjai nuo skundžiamų 2011 m. birželio 30 d. įsakymų dėl atleidimo iki jų atleidimo dienos 2011 m. rugpjūčio 31 d. ir 2011 m. spalio 31 d. gauna vidutinį mėnesį darbo užmokestį, išsaugomos kitos garantijos. Atkreipė dėmesį, kad to neginčija ir pareiškėjai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas R. T. dalyvavo darbo grupės, įgaliotos kontroliuoti Tarnybos struktūros pertvarkymą, veikloje, kuri sprendė dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimo įgyvendinimo Tarnyboje. Todėl pareiškėjo teiginius, kad jis nebuvo supažindintas su struktūros pertvarka, laikė nepagrįstais, be to, atkreipė dėmesį, kad tarybos sprendimai yra vieši, o pareiškėjams visa informacija suteikta 2011 m. birželio 29 d. ir 2011 m. birželio 30 d. pranešimais. R. T. teiginius dėl atsakovo pareigos siūlyti laisvas pareigas nevykdymo laikė nepagrįstais. Paaiškino, kad pareiškėjui 2011 m. liepos 28 d. buvo siūloma užimti Tarnybos vyr. specialisto A lygio 12 kategorijos pareigas, tačiau pareiškėjas jų atsisakė. Nurodė, kad pareiškėjai A. A. 2011 m. liepos 28 d. teiktas siūlymas užimti laisvas A lygio 15 kategorijos Tarnybos vyresniojo patarėjo pareigas, tačiau įteikti siūlymo pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu nepavyko. Darė išvadą, kad A. A. visą įspėjimo laikotarpį vengė priimti atsakovo siūlymą, todėl laikė, kad ji pareigų atsisakė. Nurodė, kad analogiška procedūra vykdyta ir pareiškėjo S. S. atžvilgiu, kuriam siūlymas užimti A lygio 12 kategorijos vyr. specialisto pareigas nesėkmingai teiktas 2011 m. rugpjūčio 9 dieną. Vilniaus miesto savivaldybės nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostata dėl įspėjimo termino nebuvo pažeista. Pabrėžė, kad pareiškėjams suteikta visa įmanoma informacija apie numatomus struktūros pokyčius, jiems buvo siūloma užimti laisvas pareigybes, jie galėjo susipažinti su naujai įsteigtomis pareigybėmis. Vilniaus miesto savivaldybės nuomone, pareiškėjai piktnaudžiauja teise į gynybą, jų reikalavimai laikytini ne tik nepagrįstais, bet ir neatitinkančiais sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principų. Darė išvadą, kad pareiškėjų grąžinimas į valstybės tarnybą yra neįmanomas dėl jų pačių atsisakymo dirbti Tarnyboje, o ne dėl atsakovo kaltės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Teismas pripažino pareiškėjų atleidimą iš Tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą neteisėtu. Panaikino Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. B-04-41, kuriuo A. A. atleista iš Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojo (A lygis 17 kategorija) karjeros valstybės tarnautojo pareigų, grąžino A. A. į Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojo (A lygis 17 kategorija) karjeros valstybės tarnautojo pareigas.

Sprendimo dalį dėl A. A. grąžinimo į valstybės tarnybą nusprendė vykdyti skubiai. A. A. prašymą priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką atmetė kaip nepagrįstą. Panaikino Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. B-04-38, kuriuo S. S. atleistas iš Tarnybos 1-ojo veiklos audito skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) karjeros valstybės tarnautojo pareigų. Grąžino S. S. į Tarnybos 1-ojo veiklos audito skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) karjeros valstybės tarnautojo pareigas.

Priteisė S. S. iš Tarnybos 6365,89 Lt (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir iki teismo sprendimo įvykdymo dienos skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį (vidutinis mėnesio darbo užmokestis - 4806,16 Lt, vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 227,78 Lt). Sprendimo dalį dėl S. S. grąžinimo į valstybės tarnybą nurodė vykdyti skubiai. Sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio S. S. priteisimo - 4806,16 Lt (suma nurodyta neatskaičius mokesčių), nurodė vykdyti skubiai.

Panaikino Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. B-04-39, kuriuo R. T. atleistas iš Tarnybos 1-ojo veiklos audito skyriaus vedėjo (A lygis 15 kategorija) karjeros valstybės tarnautojo pareigų. Grąžino R. T. į Tarnybos 1-ojo veiklos audito skyriaus vedėjo (A lygis 15 kategorija) karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Sprendimo dalį dėl R. T. grąžinimo į valstybės tarnybą nurodė vykdyti skubiai. Pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjai yra atleisti iš pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (Valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama) ir pažymėjo, kad valstybės tarnautojo atleidimą iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, galima pripažinti teisėtu, kai yra konstatuojamas valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas. Nustatė, kad ginčijamu atveju buvo panaikinta 20 Tarnybos pareigybių, įsteigtos naujos pareigybės ir patvirtintas naujas Tarnybos pareigybių sąrašas. Nurodė, kad, remiantis Vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnio 9 dalies 1 punktu, savivaldybės kontrolierius, jeigu sudaroma savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba, tvirtina šios tarnybos struktūrą, pareigybių sąrašą, pareigybių aprašymus ir pareiginius nuostatus. Darė išvadą, kad pareiškėjai buvo atleisti pagal kompetentingo valdymo organo sprendimą dėl pareiškėjų pareigybių panaikinimo.

Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymas nustato tam tikrus apribojimus, kuriems esant tarnautojas negali būti atleistas iš tarnybos (Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 5, 6 d.), nustato išeitinių išmokų ir kompensacijų mokėjimą (Valstybės tarnybos įstatymo 41 str.) bei kitas garantijas atleidžiamiems valstybės tarnautojams (Valstybės tarnybos įstatymo 43 str.). Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, pabrėžė, kad pranešimo apie pareigybės panaikinimą terminai įstatymo leidėjo nustatyti tam, kad karjeros valstybės tarnautojas žinotų, jog jo pareigybė artimiausiu laiku bus panaikinta, o šiuo terminu užtikrinamos valstybės tarnautojo teisės, socialinės ir kitos garantijos bei teisėti interesai.

Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė tarnauja ne valstybės tarnautojo įstatymo suteiktų galių išsaugojimui, kurių panaikinant pareigybę faktiškai netenkama, o šios taisyklės tikslas yra užtikrinti valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, teises, socialines ir kitas garantijas, taip pat teisėtus interesus. Darė išvadą, kad dėl šių priežasčių būtina spręsti, ar atsakovo veiksmai, kai pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta anksčiau nei suėjo pranešimo apie pareigybės panaikinimą terminas, objektyviai pažeidžia pareiškėjos teises ir teisėtus interesus.

Teismas konstatavo, kad atsakovas reikalavimo dėl įspėjimo termino nesilaikė ir apie pareigybės panaikinimą pareiškėjams pranešė vieną dieną iki įsakymų dėl atleidimo priėmimo, t. y. 2011 m. birželio 29 dieną. Atkreipė dėmesį, kad tais pačiais įsakymais pareiškėjų A. A. ir S. S. atleidimo iš valstybės tarnybos diena perkelta į 2011 m. rugpjūčio 31 d., pareiškėjo R. T. – į 2011 m. spalio 31 dieną. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A39-1784/2008, teismas pažymėjo, kad esant minėtoms aplinkybėms, perkėlus atleidimo iš valstybės tarnybos datą iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas, atleidimo tvarka nebuvo pažeista.

Ginčijamu atveju teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas visiškai netaikė pareiškėjams jokio įspėjimo termino, tačiau nurodė, kad šiuo atveju sprendžiamas klausimas ne dėl būtino įspėjimo termino trukmės, o dėl tam tikro įspėjimo termino pažeidimo. Darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nevykdė minėtų įstatymo reikalavimų ir ginčijamais įsakymais pripažino šią aplinkybę bei perkėlė atleidimo datą.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 130 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta garantija darbuotojui, kurią taiko darbo ginčą nagrinėjanti institucija darbuotojo teisių pažeidimo atveju. Pažymėjo, kad DK 130 straipsnio 8 dalis negali būti aiškinama kaip taisyklė, leidžianti pažeisti kitos teisės normos nustatytą reikalavimą įspėti atleidžiamą darbuotoją ar valstybės tarnautoją. Pabrėžė, kad ši norma negali būti aiškinama kaip institucijos, atleidžiančios valstybės tarnautoją, teisė pašalinti savo planuojamą ir daromą Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo įspėti atleidžiamą valstybės tarnautoją, pažeidimą. Teigė, kad toks šios normos aiškinimas ir taikymas iškreiptų jos paskirtį. Pabrėžė, kad ypatingai svarbus teisingas ir protingas šios normos aiškinimas yra valstybės tarnybos teisinių santykių atveju. Nurodė, kad, atsakovui pritaikius šią normą taip, kad įspėjimo terminas buvo visiškai netaikytas, o pati institucija perkėlė atleidimo datą, nagrinėjamu atveju sukurta tokia situacija, kad valstybės tarnautojams buvo sumokėtas darbo užmokestis už atitinkamai 2 ir 4 mėnesius, kuriuos valstybės tarnautojai nedirbo, t. y. be pagrindo panaudojamos įstaigai skirtos valstybės biudžeto lėšos. Pažymėjo, kad valstybės institucijai nėra suteikta teisė siūlyti atleidžiamam valstybės tarnautojui sumokėti didesnę kompensaciją ar atlikti kitus veiksmus, siekiant užkirsti kelią atleisto tarnautojo teisių pažeidimo konstatavimui ar galimo tarnybinio ginčo atsiradimui. Nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymas nenustato galimybės nutraukti valstybės tarnybos santykius šalių susitarimu (kaip DK, kuris nustato galimybę nutraukti darbo sutartį) ar atlikti panašius veiksmus. Teismas darė išvadą, kad ginčijamu atveju Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo įspėti atleidžiamą valstybės tarnautoją nesilaikymas yra vienas iš esminių pažeidimų, dėl kurio pareiškėjų atleidimas pripažįstamas neteisėtu.

Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo įspėti atleidžiamą valstybės tarnautoją nesilaikymas yra susijęs su kitos šioje normoje nustatytos garantijos – esant galimybei, gauti pasiūlymą būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas, taikymo tvarka. Nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu atleidžiamas valstybės tarnautojas turi teisę gauti minėtą pasiūlymą, o institucija turi pareigą, esant galimybei, teikti tokį pasiūlymą nuo įspėjimo apie atleidimą iki atleidimo datos. Darė išvadą, kad ginčijamu atveju institucija netinkamai įgyvendino ir savo pareigą pasiūlyti kitas pareigas pareiškėjams, nes nebuvo minėto laikotarpio, per kurį buvo galima įgyvendinti šią pareigą. Nustatė, kad pareiškėjams kitos pareigos buvo siūlomos po atleidimo iš darbo. Teigė, kad, jeigu pareiškėjai būtų sutikę užimti siūlomas pareigas, toks priėmimas į valstybės tarnybą būtų neteisėtas, nes pareiškėjai minėta tvarka galėtų būti tik perkelti į kitas pareigas, bet ne iš naujo priimti į valstybės tarnybą. Pabrėžė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, valstybės tarnautojas iš pareigų atleidžiamas, jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas. Darė išvadą, kad atsakovui pažeidus Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimus įspėti atleidžiamą valstybės tarnautoją ir, esant galimybei, pasiūlyti kitas pareigas laikotarpiui nuo įspėjimo iki atleidimo, atsakovas pažeidė ir kitą minėtą šios normos nustatytą taisyklę – atleisti valstybės tarnautoją, kuris nebuvo perkeltas į kitas pareigas. Konstatavo, kad pareiškėjai atleisti iš valstybės tarnybos pažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką, todėl jų atleidimas pripažintas neteisėtu. Pažymėjo, kad, atsakovui pažeidus minėtą tvarką, negalėjo būti tinkamai vykdomas reikalavimas, esant galimybei, pasiūlyti kitas pareigas laikotarpiui nuo įspėjimo iki atleidimo.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A438-1743/2009, A143-227/2011, A146-174/2011, kuriose konstatuota, jog Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties lygio ir tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigas – nėra absoliuti. Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus. Nustatė, kad, panaikinus R. T. iki tol užimtą A lygio 15 kategorijos valstybės tarnautojo 1-ojo veiklos audito skyriaus vedėjo pareigybę ir etatą, laisvų pareigybių ir etato, kuriuos pareiškėjas būtų galėjęs užimti 2011 m. birželio 30 d., nebuvo. 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. B-04-49 įsteigus A lygio 12 kategorijos vyr. specialisto pareigybę, R. T. neatitiko specialaus reikalavimo turėti ne mažesnį kaip dvejų metų darbo patirtį audito srityje, todėl ši laisva pareigybė buvo pasiūlyta kitam asmeniui, kuris siūlymo atsisakė. Pakeitus pareigybės aprašymą, R. T. 2011 m. liepos 28 d. buvo pasiūlyta užimti minėtas pareigas, tačiau R. T. siūlomų pareigų atsisakė.

Nustatė, kad, panaikinus S. S. iki tol užimtą A lygio 12 kategorijos valstybės tarnautojo 1-ojo veiklos audito skyriaus vyr. specialisto pareigybę ir etatą, laisvų pareigybių ir etatų, kuriuos pareiškėjas būtų galėjęs užimti 2011 m. birželio 30 d., nebuvo. 2011 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. B-04-50 buvo pakeistas minėtos pareigybės aprašymas taip, kad S. S. atitiko specialiuosius reikalavimus, keliamus šiai pareigybei. Atsižvelgiant į tai, S. S. 2011 m. rugpjūčio 9 d. pasiūlyta užimti Tarnybos vyr. specialisto pareigas (karjeros valstybės tarnautojas, A lygis, 12 kategorija), pasiūlymas buvo išsiųstas S. S. elektroniniu ir registruotu paštu, teiktas per antstolį, tačiau pareiškėjui dokumentų įteikti nepavyko, atsakymo dėl siūlomos pareigybės pareiškėjas nepateikė.

Nustatė, kad, panaikinus A. A. iki tol užimtą A lygio 17 kategorijos savivaldybės kontrolieriaus pavaduotojos pareigybę ir etatą, laisvų pareigybių ir etato, kuriuos pareiškėja būtų galėjusi užimti 2011 m. birželio 30 d., nebuvo. 2011 m. liepos 22 d. į kitą instituciją tarnybinio kaitumo būdu perkėlus A lygio 15 kategorijos valstybės tarnautojo vyresniojo patarėjo pareigas užėmusį tarnautoją, šią pareigybę užimti atsisakius vienam iš atsakovo įstaigos darbuotojų, 2011 m. liepos 28 d. pareigybė pasiūlyta pareiškėjai A. A. , pasiūlymas buvo išsiųstas pareiškėjai elektroniniu ir registruotu paštu, teiktas per antstolį, tačiau dokumentų pareiškėjai įteikti nepavyko, atsakymo dėl siūlomos pareigybės pareiškėja nepateikė.

Teismo vertinimu, tokios aplinkybės dar kartą patvirtina, kad atsakovui perkėlus atleidimo datą susidariusi situacija neleido tinkamai įgyvendinti atsakovo pareigos pasiūlyti pareiškėjams kitas pareigas.

Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja atleidimo iš tarnybos pripažinimo neteisėtu tvarkos, teismas taikė DK normas. Nurodė DK 297 straipsnio 3 dalį, pagal kurią į darbuotojui priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką įskaitytina šio darbuotojo gauta išeitinė išmoka (DK 10 str.). Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005, kurioje toks DK 297 straipsnio 3 dalies aiškinimas grindžiamas tuo, jog šioje teisės normoje nustatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Jų dydžio nustatymas ir priteisimas, neatsižvelgiant į išeitinės išmokos forma darbuotojui jau išmokėtas lėšas, neatitiktų DK 297 straipsnio 3 dalies, kaip pažeistų darbo teisių gynimo būdo, tikslų, nes reikštų, kad kompensuojama didesniu mastu nei darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti.

Nustatė, kad pareiškėjos A. A. vidutinis mėnesio darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, yra 6379,37 Lt, o vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 302,34 Lt. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gruodžio 19 d. pareiškėjos vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo faktinės atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo priėmimo dienos suma yra 23 068,53 Lt ((3 mėn. x 6379,37 Lt = 19138,11 Lt) + (13 d. d. x 302,34 Lt = 3930,42 Lt)). Nustatė, kad pareiškėjai buvo išmokėta 5575,27 Lt kompensacija už 46 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų (104 49,65 Lt pareiškėjai išmokėta darbo užmokesčio už rugpjūčio mėnesį ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma - 4874,38 Lt pareiškėjai išmokėto darbo užmokesčio už rugpjūčio mėnesį). Pažymėjo, kad, apskaičiuojant vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinės pravaikštos laikotarpį, išskaičiuojama išmokėtos išeitinės išmokos bei kompensacijų už nepanaudotas kasmetines atostogas suma. Nustatė, jog ginčijamu įsakymu nurodyta išmokėti pareiškėjai 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, kuri sudarytų 25 517,48 Lt (4 x 6379,37 Lt). Darė išvadą, kad pareiškėjai priteistina vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį suma gaunama mažesnė už jai išmokėtą išeitinės išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas sumą, todėl nepriteistina.

Nustatė, kad pareiškėjo R. T. vidutinis mėnesio darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, yra 6078,28 Lt, o vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 288,07 Lt. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 19 d. pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo faktinės atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo priėmimo dienos suma yra 9823,19 Lt (1 mėn. x 6078,28 Lt + 13 d. d. x 288,07 Lt). Nustatė, kad ginčijamu įsakymu nurodyta išmokėti pareiškėjui 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, kuri sudarytų 121 56,56 Lt (2 x 6078,28 Lt). Darė išvadą, kad pareiškėjui priteistina vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį suma gaunama mažesnė už jam išmokėtą išeitinės išmokos sumą, todėl nepriteistina.

Nustatė, kad pareiškėjo S. S. vidutinis mėnesio darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, yra 4806,16 Lt, o vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 227,78 Lt. Teismas konstatavo, kad už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gruodžio 19 d. pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo faktinės atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo priėmimo dienos suma yra 17 379,62 Lt ((3 mėn. x 4806,16 Lt = 14418,48 Lt) + (13 d. d. x 227,78 Lt = 2961,14 Lt)). Nustatė, kad pareiškėjui buvo išmokėta 1401,41 Lt kompensacija už 23 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų. Pažymėjo, kad, apskaičiuojant vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinės pravaikštos laikotarpį, išskaičiuojama išmokėtos išeitinės išmokos bei kompensacijų už nepanaudotas kasmetines atostogas suma. Nustatė, kad ginčijamu įsakymu nurodyta išmokėti pareiškėjui 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, kuri sudarytų 9612,32 Lt (2 x 4806,16 Lt). Darė išvadą, kad pareiškėjui priteistina vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį suma 6365,89 Lt (17379,62 Lt – 1401,41 Lt – 9612,32 Lt).

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje pareiškėjų skundas tenkintas, pakeisti ir pareiškėjų skundą atmesti.

Tvirtina, kad teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotos taisyklės dėl įspėjimo instituto aiškinimo ir taikymo, kai atleidimo iš valstybės tarnybos data yra nukeliama iki pasibaigs įspėjimo apie pareigybės panaikinimą terminas, atleidžiant valstybės tarnautoją iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-1784/2008, kurioje konstatuota, jog, perkėlus atleidimo iš valstybės tarnybos datą iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas, atleidimo tvarka nėra pažeidžiama.

Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-822/2004, kurioje pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, suteikdamas prioritetą ne valstybės tarnautojo teisių, socialinių ir kitų garantijų, taip pat teisėtų interesų apsaugai, o, priešingai, suteikiant prioritetą valstybės tarnautojo turimiems įgaliojimams viešojo ir / ar vidaus administravimo srityse. Atkreipia dėmesį, kad teismas vadovavosi minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo motyvais, tačiau priėmė priešingą išvadą.

Nurodo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 1, 2 dalis ir pabrėžia, kad teismui nėra suteikta teisė keisti suformuotą teismų praktiką. Prieštaraujantį teismų praktikai Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies išaiškinimą laiko siurpriziniu, nes atsakovas, įvykdęs įstatymo jam nustatytas pareigas taip, kaip jos yra aiškinamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pagrįstai galėjo tikėtis, jog atleidimo procedūra, nukėlus pareiškėjų atleidimo iš valstybės tarnybos datą iki pasibaigs įspėjimo terminas, nebus pažeista.

Pažymi, kad teismas iš esmės vertino ir suabsoliutino tik procedūrinius atleidimo aspektus, kurie vertintini tiek, kiek turėjo įtakos priimamų sprendimų pagrįstumui turinio prasme. Atkreipė dėmesį, kad teismas neanalizavo faktinių bylos aplinkybių, aktualių vertinant pareiškėjų atleidimo iš valstybės tarnybos datos nukėlimo aplinkybes, t. y., kad atsakovas privalėjo vykdyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą, kuriame numatyta konkreti Tarnybos struktūros pertvarkos įsigaliojimo data – 2011 m. liepos 1 diena.

Pažymi, kad šis Tarybos sprendimas nebuvo ginčijamas, todėl yra galiojantis, jo teisėtumas preziumuojamas, pagal jį pareiškėjų iki tol užimtos pareigybės ir vykdytos funkcijos buvo panaikintos nuo 2011 m. liepos 1 dienos. Paaiškina, kad panaikinus pareiškėjų pareigybes neliko toms pareigybėms priskirtų funkcijų, todėl likti atsakovo tarnyboje iki pasibaigs įspėjimo terminas pareiškėjai negalėjo. Daro išvadą, kad, nukeldamas pareiškėjų atleidimo datą iki tos datos, kada būtų baigęsis įspėjimo apie pareigybės panaikinimą terminas, atsakovas, mokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, tinkamai užtikrino pareiškėjų socialines ir kitas garantijas, įskaitant ir kitų laisvų pareigybių siūlymą Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka.

Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d, nutartį administracinėje byloje Nr. 3K-3-204, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, A662-684/2010 ir daro išvadą, kad institucijos struktūros pertvarkos, įskaitant ir tai, nuo kurio momento kompetentingo subjekto sprendimu naikinamos atitinkamos darbo funkcijos, tikslingumo klausimas yra šios subjekto kompetencijos klausimas, todėl teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, neturi įgaliojimų vertinti, ar šiuo atveju pareiškėjų pareigybių ir funkcijų panaikinimo data buvo pasirinkta tinkamai.

Pažymi, kad užtikrinęs darbuotojui socialines ir kitas garantijas darbdavys nepažeis įstatymo reikalavimų dėl atleidžiamo tarnautojo teisių ir teisėtų interesų. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai A. A. skundžiamu 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. B-04-41 atleidimo iš valstybės tarnybos data buvo perkelta į 2011 m. rugpjūčio 31 d., t. y. išlaikant Valstybės tarnybos įstatyme numatytą 2 mėnesių bendrąjį įspėjimo apie pareigybės panaikinimą terminą ir užtikrinant visas su tuo susijusias garantijas; pareiškėjui S. S. atleidimo iš valstybės tarnybos data perkelta į 2011 m. rugpjūčio 31 d., taip pat išlaikant įstatyme nustatytą įspėjimo terminą; pareiškėjui R.

T. atleidimo data nukelta į 2011 m. spalio 31 d., atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytą specialųjį 4 mėnesių įspėjimo apie pareigybės panaikinimą terminą asmenims, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, taip pat išlaikant įstatyme numatytas socialines ir kitas garantijas. Mano, kad teismas privalėjo patikrinti visas skundžiamų įsakymų priėmimo aplinkybes, įvertinti tiek darbdavio veiksmus siūlant pareiškėjams užimti kitas pareigybes atsakovo tarnyboje, užtikrinant pareiškėjams socialines garantijas, tiek pačių pareiškėjų veiksmus: atsakovo bandomų įteikti dokumentų nepriėmimas, pareiškėjo R.

T. aiškus valios išreiškimas atsisakant siūlomos pareigybės. Pabrėžia, kad pareiškėjai pasirašytinai buvo įspėti, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu naikinamos jų pareigybės, jie nei karto nesikreipė į atsakovą dėl papildomos informacijos pateikimo, jei ji pareiškėjams buvo būtina. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų pareigybių panaikinimo faktas yra įvykęs. Nesutinka su teismo išvada, kad atleidimo datos nukėlimas sutrukdė atsakovui vykdyti pareigą siūlyti pareiškėjams užimti kitas pareigybes, nes R. T. pasirašytinai atsisakė užimti siūlomas pareigas, kiti pareiškėjai, nepriimdami dokumentų, iš esmės piktnaudžiavo savo teisėmis, suvokdami, kad tokiu būdu jų padėtis darbdavio atžvilgiu bus pranašesnė ginčą nagrinėjant teisme.

Mano, kad atleidimo datos nukėlimas tais atvejais, kai nei viena iš šalių nepiktnaudžiauja savo teisėmis, nėra kliūtis darbdaviui vykdyti įstatymo nustatytą įpareigojimą siūlyti atleidžiamam tarnautojui užimti kitas pareigybes. Nurodo, kad, sumažinus pareigybių skaičių atsakovo tarnyboje, pareiškėjai nebuvo įgiję įstatyme nustatytos pirmenybės teisės likti darbe, neatitiko atsakovo tarnyboje naujai įsteigtoms pareigybėms keliamų specialių reikalavimų ir tik per įspėjimo laikotarpį atsakovo tarnyboje atsilaisvinus pareigybėms, kurioms keliamus reikalavimus pareiškėjai atitiko, jiems jos buvo nedelsiant pasiūlytos.

Pažymi, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovui nukėlus pareiškėjų atleidimo iš valstybės tarnybos datą iki sueis įspėjimo terminas, atsakovas negalėjo per šį laikotarpį siūlyti pareiškėjams užimti kitų laisvų pareigybių atsakovo įstaigoje, nes tokiu atveju pareiškėjai į tarnybą būtų neperkelti, o priimti iš naujo. Teigia, kad teismas nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis prieita minėta išvada. Pabrėžia, kad pareiškėjai nebuvo atleisti iš tarnybos 2011 m. birželio 30 dieną. Mano, kad atsakovui nukėlus pareiškėjų atleidimo iš valstybės tarnybos datą per šį laikotarpį atsakovas pagrįstai pareiškėjams užtikrino socialines ir kitas garantijas, vykdė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą per šį laikotarpį siūlyti pareiškėjams užimti to paties lygio ar žemesnės kategorijos pareigybes atsakovo įstaigoje.

Vadovaudamasis teismų praktika daro išvadą, kad net ir tais atvejais, kai tarnautojams suteikiama 100 procentų laisvo darbo laiko naujo darbo paieškoms, tarnautojams privalo būti mokamas darbo užmokestis, nes tai yra imperatyviai reglamentuota teisės aktuose ir šių įstatymo normų laikymasis negali būti laikomas biudžeto lėšų švaistymu. Pažymi, kad teismas, nusprendęs grąžinti pareiškėjus į valstybės tarnybą, neišsiaiškino, ar pareiškėjai po atleidimo iš Tarnybos eina valstybės tarnautojo pareigas kitose valstybės įstaigose, taip pat, ar dėl atsakovo struktūros pertvarkos toks pareiškėjų teisių gynimo būdas yra įmanomas.

Paaiškina, kad pareiškėjų eitos pareigybės yra panaikintos. Nurodo, kad A. A. , S. S. eina valstybės tarnautojo pareigas kitose valstybės įstaigose.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas dėl didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičiaus įsigaliojo 2011 m. liepos 1 d., todėl sprendimai dėl struktūrinių pertvarkymų turėjo būti priimti ir pareigybės panaikintos iki 2011 m. liepos 1 d. Atkreipia dėmesį, kad tiek 2011 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-74, tiek Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus 2011 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. B-04-35 yra galiojantys. Teigia, kad pareigybės panaikinimo faktas pats savaime dar nereiškia valstybės tarnybos santykių pabaigos konkrečiam valstybės tarnautojui.

Nurodo, kad papildomos garantijos valstybės tarnautojui kituose Valstybės tarnybos įstatymo straipsniuose sietinos ne su pareigybės panaikinimo diena, bet su atleidimo iš pareigų diena. Tvirtina, kad valstybės tarnybos teisinių santykių pasibaigimas ir su tuo susijusių garantijų turėjimas sietinas su valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų diena. Teigia, kad teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl atleidimo datos perkėlimo iki pasibaigs įstatymų nustatytas įspėjimo terminas.

Pažymi, kad tuo atveju, jei Tarnyba nebūtų mokėjusi pareiškėjams nustatyto darbo užmokesčio, būtų pažeidusi pareiškėjų teises ir socialines garantijas. Atkreipia dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymas numato ir kitus atvejus, kai valstybės tarnautojams garantuojamas nustatytas darbo užmokestis, nors jie faktiškai pareigų ir neina. Mano, kad Tarnybos veiksmai vertintini ne kaip biudžeto lėšų panaudojimas be pagrindo, bet kaip tinkamai įvykdyta pareiga užtikrinti valstybės tarnautojams jų teises ir teisėtus interesus.

Tvirtina, kad teismas neteisingai aiškina įspėjimo datą, pareigybės panaikinimo datą, atleidimo iš pareigų datą. Pažymi, kad įvykusių struktūrinių pertvarkymų pasekoje 2011 m. birželio 30 d. Tarnyboje nebuvo kitų laisvų pareigybių, į kurias pareiškėjai galėjo pretenduoti. Daro išvadą, kad atsakovas neturėjo objektyvaus pagrindo pasiūlyti pareiškėjams pareigų, tačiau pažymi, kad pareiškėjams nuo įspėjimo įteikimo pradžios iki atleidimo dienos buvo teikti pasiūlymai užimti pareigas Tarnyboje, kai tokios pareigos atsirado.

Teigia, kad teismo sprendimas turi būti realiai įvykdomas, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad pareigybės, kuria užėmė pareiškėjai, buvo realiai panaikintos. Pažymi, kad pareiškėjai, tiek atsisakydami atsakovo teikiamų pasiūlymų užimti kitas pareigas, tiek nepriimdami pasiūlymų, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu išreikšdami savo poziciją, parodė akivaizdų nebendradarbiavimą ir darbdavio ignoravimą, nepageidavimą užimti pareigas ir dirbti Tarnyboje. Pažymi, kad pareiškėjai iki teismo sprendimo paskelbimo dienos įsidarbino kituose darbuose.

Paaiškina, kad Tarnyboje nėra tų pareigybių, į kurias teismas nurodė grąžinti pareiškėjus skubos tvarka. Teigia, kad trūkstamo etato nustatymas, teismo sprendime nurodytoms pareigybėms skirto finansavimo padidinimas nėra Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus kompetencijos sritis, o yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, nustatyta Vietos savivaldos įstatyme. Daro išvadą, kad teismo sprendimas dėl pareiškėjų grąžinimo į pareigas skubaus vykdymo suvaržė viešojo administravimo subjekto steigėjo ir viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisę, kuri naudojama siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas.

Teigia, kad pareiškėjai nepageidauja grįžti į pareigas tarnyboje. Atkreipia dėmesį, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl S. S. priteistinos vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį sumos, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nuo 2011 m. lapkričio 17 d. eina pareigas valstybės tarnyboje, todėl jis už tą patį laikotarpį gavo darbo užmokestį už einamas pareigas valstybės tarnyboje, be to, jam priteista vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką Tarnyboje suma.

Pareiškėjai A. A. , S. S. ir R. T. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad teismas nekėlė klausimo, jog sprendimas būtų priimtas nekompetentingo subjekto. Nurodo, kad iš apeliacinio skundo neaišku, kokias teisės normas teismas netinkamai aiškino ir taikė. Teigia, kad pareiškėjams nereikėjo ginčyti nurodytų sprendimų, nes savo atleidimo neteisėtumo pagrindus jie grindė visai kitais argumentais. Pažymi, kad apelianto nurodyta teismų praktika neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Sutinka su teismo prieita išvada, kad ginčijamu atveju Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo įspėti atleidžiamą valstybės tarnautoją nesilaikymas yra vienas iš esminių pažeidimų, dėl kurio pareiškėjų atleidimas pripažintinas neteisėtu. Sutinka su teismo išvada, kad atsakovui perkėlus atleidimo datą susidariusi situacija neleido tinkamai įgyvendinti atsakovo pareigos pasiūlyti pareiškėjams kitas pareigas, todėl visus apelianto teiginius dėl pasiūlymų įteikimo laiko teisiškai nereikšmingais. Teigia, kad apelianto argumentai dėl nepagrįsto darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo yra nepagrįsti tuo aspektu, jog tai yra išvestinis reikalavimas, susijęs su pirminiu, kadangi patenkinus reikalavimą grąžinti į darbą, pareiškėjui priteisiamas darbo užmokestis, jei jam nemokama išeitinė išmoka, kuri yra įskaitoma į priverstinės pravaikštos laiką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjų atsiliepimą į apeliacinį skundą paaiškina, kad teismas, spręsdamas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymo, nepagrįstai pripažino, jog atsakovas, priimdamas įsakymus dėl pareiškėjų atleidimo iš valstybės tarnybos, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai pripažino, jog atsakovas, priimdamas įsakymus dėl pareiškėjų atleidimo iš valstybės tarnybos, pažeidė įstatyme numatytą garantiją dėl įspėjimo apie tarnautojo pareigybės panaikinimą ir atleidimą iš valstybės tarnybos. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-349/2012.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Ginčas byloje kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus įsakymų (I t., b. l. 16, 21, 39), kuriais pareiškėjai buvo atleisti iš užimamų karjeros valstybės tarnautojų pareigų Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyboje (toliau – ir Tarnyba), teisėtumo bei pagrįstumo. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo ir patikslinto skundo argumentų (I t., b. l. 1, 2, 46, 47), savo subjektinių teisių pažeidimą pareiškėjai iš esmės kildina iš aplinkybės, jog, vykdant jų atleidimo iš tarnybos procedūrą, buvo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) reikalavimai.

Ši įstatymo nuostata įtvirtina, kad „<...> karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius“.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal to paties įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Šios nuostatos, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Primintina ir tai, kad privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 20 p.), o kreipdamasis teisminės gynybos, pareiškėjas visuomet skunde privalo suformuluoti reikalavimą (skundo dalyką) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d. 7 p.). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirenkant elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas. Administracinės bylos nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus.

Taigi, nagrinėjamu atveju savo teisių ir teisėtų interesų galimą pažeidimą pareiškėjai kildina iš įstatymo nuostatos, kurioje išdėstytos taisyklės iš esmės yra suformuluotos, kaip karjeros valstybės tarnautojo garantijos, akcentuodami pranešimo apie panaikinamą pareigybę įteikimo terminų pažeidimą bei, iš šio pažeidimo kildindami garantijos, susijusios su teise būti paskirtiems į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, paneigimą. Būtent tai apibrėžia šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas.

V. Šiuo klausimu nagrinėjamoje byloje, be kita ko, nustatyta, kad:

(1) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m birželio 13 d. sprendimo Nr. 1-74, kuris įsigaliojo nuo 2011 m. liepos 1 d., 4 punktu buvo patvirtintas didžiausias leistinas Tarnybos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičius (I t., b. l. 62, 63);

(2) 2011 m. birželio 29 d. Tarnybos pranešimais Nr. R-08-14, Nr. R-08-20 ir Nr. R-08-29 pareiškėjai pasirašytinai informuoti, jog numatoma pertvarkyti Tarnybos struktūrą ir pranešta, kad bus panaikintos pareiškėjų užimamos karjeros valstybės tarnautojų pareigybės (I t., b. l. 12, 23. 37): A. A. ir S. S. – 2011 m. rugpjūčio 31 d.; R. T. – 2011 m. spalio 31 d.;

(3) Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus 2011 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. B‑04‑35, vykdant minėto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 n. birželio 13 d. sprendimo Nr. 1‑74 4 punktą, nuo 2011 m. birželio 30 d. panaikintos Tarnybos karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybės, nurodytos įsakymo 1 priede (viso 20 pareigybių), įskaitant pareigybes, kurias užėmė pareiškėjai, taip pat įsteigtos naujos Tarnybos karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybės, nurodytos įsakymo 2 priede (viso 11 pareigybių), patvirtinti naujai įsteigtų pareigybių aprašymai ir pareigybių sąrašas. Įsakymo nuostatos dėl naujų pareigybių įsteigimo ir jų aprašymų patvirtinimo įsigaliojo nuo 2011 m. liepos 1 d. (I t., b. l. 68–72);

(4) 2011 m. birželio 30 d. Tarnybos pranešimais Nr. R-08-47, Nr. R-08-35 ir Nr. R‑08‑36 pareiškėjai pasirašytinai informuoti, jog Vilniaus miesto savivaldybės kontrolierius 2011 m. birželio 29 įsakymu Nr. B‑04‑35 panaikino pareiškėjų užimamas karjeros valstybės tarnautojų pareigybes ir etatus. Šiais pranešimais taip pat buvo įspėta, kad 2011 m. birželio 30 d. pareiškėjai gali būti atleisti iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, atleidimo iš darbo datą perkeliant iki to laiko, kada pagal įstatymą turėtų pasibaigti pranešimo apie pareigybės panaikinimą terminas (I t., b. l. 13, 22, 38);

(5) 2011 m. birželio 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus įsakymais Nr. B‑04‑41, Nr. B‑04‑39 ir Nr. B‑04‑38, pareiškėjai atleisti iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, atleidimo datą perkeliant į: A. A. ir S. S. – 2011 m. rugpjūčio 31 d.; R. T. – 2011 m. spalio 31 d. (I t., b. l. 16, 21, 39).

Taigi, iš pareiškėjų skundžiamų atsakovo įsakymų matyti, kad jie iš užimamų pareigų buvo atleisti Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) pagrindu. Pagal šią teisės normą valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai „<...> valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama“.

Dėl šio tarnybos santykių nutraukimo pagrindo pirmiausia primintina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, šios bei to paties įstatymo 43 straipsnio 1 dalies (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) nuostatų taikymas pirmiausia reikalauja, kad atitinkama pareigybė būtų realiai (faktiškai) (pa)naikinama. Tai lemia, jog sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą pirmenybė turi būti teikiama su pareigybės (pa)naikinimu susijusių teisinių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (formai), šiuo tikslu, be kita ko, išsiaiškinant (nustatant) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. būtina nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga (šiuo klausimu, pvz., žr. 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143‑247/2010, 2011 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63‑2053/2011, 2012 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2330/2012).

Šiuo aspektu nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus 2011 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. B‑04‑35 (I t., b. l. 68–72) nuo 2011 m. birželio 30 d. panaikintos Tarnybos karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybės, nurodytos šio įsakymo 1 priede – viso 20 pareigybių. Tuo pačiu įsakymu taip pat buvo įsteigtos naujos pareigybės, nurodytos šio teisės akto 2 priede – viso 11 pareigybių. Viso buvo panaikintos 9 pareigybės. Atitinkamai, susipažinusi su pareiškėjų užimtomis (I t., b. l. 11, 17, 172), minėtu įsakymu patvirtintais panaikintų, naujai įsteigtų ir esamų pareigybių sąrašais (I t., b. l. 69–72), šiuose sąrašuose nurodytų karjeros valstybės tarnautojų pareigybių lygiais ir kategorijomis bei buvusių ir naujai įsteigtų pareigybių aprašymais (I t., b. l. 72–87, 92–94, 173–175, 181–183; II t., b. l. 9, 10), išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjų pareigybės, kurias jie užėmė jų atleidimo iš pareigų metu, buvo iš tiesų panaikintos.

Tokio vertinimo, kiek tai susiję su S. S. iki atleidimo užimta pareigybe (karjeros valstybės tarnautojas, vyr. specialistas, A lygis, 12 kategorija), nagrinėjamu atveju negali paneigti ir aplinkybė, kad 2011 m. liepos 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus įsakymu Nr. B‑04‑49 (I t., b. l. 88) iš darbo atleidus darbuotoją, dirbusį pagal darbo sutartį, 2011 m. liepos 19 d. to paties pareigūno įsakymu Nr. B-04-50 panaikinus šio darbuotojo pareigybę buvo įsteigta Tarnybos vyr. specialisto pareigybė (karjeros valstybės tarnautojas, A lygis, 12 kategorija) (1 t., b. l. 90, 91). Iš tiesų byloje esantys duomenys ir šios naujos pareigybės įsteigimo aplinkybės neleidžia abejoti, kad tokio paties lygio ir kategorijos pareigas byloje ginčijamų įsakymų priėmimo metu užėmusio S. S. pareigybė buvo realiai panaikinta.

Tačiau taip pat pastebėtina, kad vien tik formalus Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) numatyto pagrindo egzistavimas savaime nesudaro prielaidos valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų visais atvejais pripažinti pagrįstu ir teisėtu. Darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) veiksmai, susiję su valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų vykdymu, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, nepažeisti inter alia tokių Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos principų, kaip įstatymų viršenybės, teisėtumo, skaidrumo, karjeros bei tarnybinio bendradarbiavimo (Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 1 d. (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI‑286 redakcija), užtikrinti visas teises ir garantijas, kurios įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų yra garantuojamos atleidžiamiems asmenims. Iš tiesų tarnybos santykių nutraukimo teisėtumą lemia ne tik Valstybės tarnybos įstatyme numatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai atlikta (įstatyme nustatyta) valstybės tarnautojo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra.

VI. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas pareiškėjų pareigybes panaikino ir juos atleido iš jų užimamų karjeros valstybės tarnautojų pareigų nepaisydamas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) nustatytų pranešimo apie (pa)naikinamą pareigybę įteikimo terminų. Kita vertus, kaip minėta, šioje byloje ginčijamais įsakymais atsakovas pareiškėjų atleidimo datą perkėlė į laikotarpio, kuris atitiko minėtoje Valstybės tarnybos įstatymo nuostatoje numatytą minimalų valstybės tarnautojo informavimo apie panaikinamą pareigybę terminą, pabaigą.

Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusios (ir šiuo metu galiojančios) Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos nenumatė (ir nenumato) galimybės perkelti atleidimo datą, kai valstybės tarnautojas iš pareigų šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) pagrindu yra atleidžiamas pažeidžiant prieš tai aptarto pranešimo apie naikinamą valstybės tarnautojo pareigybę įteikimo terminą. Neigdamas padarytą aptariamų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų pažeidimą, atsakovas, be kita ko, remiasi Darbo kodekso 130 straipsnio 5 dalimi (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X‑1534 redakcija), įtvirtinančia, kad „<...> jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo nepasibaigus įspėjimo terminui, jo atleidimo iš darbo data perkeliama iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas“.

Primintina, kad, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, „<...> darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas“. Papildomai išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad, net ir tais atvejais, kai atitinkamų tarnybos santykių Valstybės tarnybos įstatymas nereguliuoja, gali būti taikomos tik tokios kitų teisės aktų nuostatos ir tik tokia apimtimi, kad, be kita ko, nebūtų paneigta pačio valstybės tarnautojo statuso (teisinės padėties) ir (ar) jo socialinių garantijų paskirtis bei esmė.

Nagrinėjamos bylos kontekste šiuo aspektu pažymėtina, kad, nors Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) nustato pranešimo apie pareigybės panaikinimą terminus, vis dėlto, atsižvelgiant į įstatyme apibrėžtas pareigybės panaikinimo pasekmes (valstybės tarnautojas turi būti atleidžiamas iš pareigų), sutiktina, kad pagal turinį šis pranešimo įteikimo terminas vertintinas, kaip įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminas minėtos Darbo kodekso nuostatos prasme.

Toliau sprendžiant klausimą dėl aptariamos Darbo kodekso nuostatos taikymo ginčo teisiniams santykiams, pirmiausia paminėtina, kad analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir iki Darbo kodekso įsigaliojimo darbo santykius reglamentavusio Darbo sutarties įstatymo 34 straipsnio 5 dalyje (2001 m. kovo 22 d. įstatymo Nr. IX-222 redakcija). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią Darbo sutarties įstatymo nuostatą, yra pažymėjęs, kad atleidimas iš darbo darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, gali būti pripažintas neteisėtu, jeigu darbuotojas iš viso nebuvo įspėtas apie būsimą atleidimą; o įstatyme nustatytų įspėjimo terminų nesilaikymas nesukelia tokių teisinių padarinių, nes įstatymų leidėjo įtvirtintas tik atleidimo datos perkėlimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-765/2000; 2003 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-138/2003). Darbo sutarties įstatyme nustatyto įspėjimo apie būsimą atleidimą iš darbo termino pažeidimas negali būti pagrindas pripažinti darbo sutarties su darbuotoju nutraukimą neteisėtu, šis pažeidimas gali būti ištaisomas perkeliant atleidimo iš darbo datą įstatymu nustatytam įspėjimo terminui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2000; 2000 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑67/2000; 2000 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-701/2000; 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1141/2003). 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2012 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės vertino, kad pirmiau aptarti išaiškinimai dėl darbuotojo atleidimo iš darbo nepasibaigus įspėjimo terminui padarinių yra aktualūs sprendžiant ir Darbo kodekso 130 straipsnio 5 dalies (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X‑1534 redakcija) aiškinimo bei taikymo klausimus.

Taigi, aptariama Darbo kodekso nuostata reglamentuoja situaciją, kai darbuotojas yra atleidžiamas pažeidžiant darbo teisės normas dėl įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminų, atitinkamai tokį pažeidimą pripažįstant tik procedūros pažeidimu, kuris savaime nelemia pačio atleidimo neteisėtumo. Kitaip tariant, Darbo kodekso 130 straipsnio 5 dalimi (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X‑1534 redakcija) nėra nustatoma darbdavio teisė pažeisti darbo įstatymuose nustatyto įspėjimo apie atleidimą terminą, bet apibrėžiamos tokio pažeidimo teisinės pasekmės.

Šiomis aplinkybėmis sutiktina su pareiškėjų argumentais, kad atsakovas, neturėdamas įstatyminio pagrindo, pažeidė Valstybės tarnybos įstatyme nustatytus pranešimo apie panaikinamą pareigybę įteikimo terminus, o tai sudaro pagrindą pripažinti atsakovą pažeidusiu atleidimo procedūrą reglamentuojančias taisykles. Vis dėlto, nors atsakovo veiksmų ir ginčijamų bei kitų priimtų sprendimų pagrindu susiklosčiusi faktinė situacija teisėtumo aspektu yra kritikuotina ir iš esmės netoleruotina, išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prieš tai apibrėžtas šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, taip pat pastebi, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos (pareigų) teisėtumo ir pagrįstumo, kiekvienu atveju vertindamas nustatytus atleidimo procedūros pažeidimus, turėtų atskirai įvertinti tokio pažeidimo reikšmę bei jo sukeltus teisinius padarinius konkrečiam valstybės tarnautojui (nagrinėjamu atveju – pareiškėjams), ir tik po to, vadovaudamasis, be kita ko, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, spręsti, ar toks pažeidimas konkrečiu atveju sudaro savarankišką pagrindą pripažinti atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, ar tokiu pažeidimu atsiradusios neigiamos pasekmės gali būti šalinamos kitu būdu. Nagrinėjamu atveju šiame baigiamajame teismo akte aptartos bylos nagrinėjimo ribos suponuoja, kad toks vertinimas atliekamas tik pareiškėjų su atleidimu iš valstybės tarnybos susijusių garantijų užtikrinimo kontekste.

VII. Byloje nustatyta, kad tą pačią dieną po pranešimo apie pareigybės panaikinimą atsakovas atleido pareiškėjus iš tarnybos, atleidimo datą perkeldamas tokios trukmės laikotarpiui, kuris turėjo būti taikomas pranešant apie pareigybės panaikinimą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) nustatytus reikalavimus. Šiais sprendimais pareiškėjai taip pat buvo informuoti apie tai, kad šiuo laikotarpiu jiems bus siūlomos kitos pareigos, nurodyta mokėti jiems vidutinį darbo užmokestį. Byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu nuo ginčijamų įsakymų priėmimo iki juose (įsakymuose) nurodytos atleidimo iš pareigų perkėlimo datos, pareiškėjams būtų paneigtos garantijos, susijusios su, pavyzdžiui, valstybiniu socialiniu draudimu, privalomuoju sveikatos draudimu, ribojamos teisės, susijusios su pasiruošimu atleidimui. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjai.

Pasisakydama dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su jų garantijos būti paskirtiems į kitas pareigas, numatytos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija), paneigimu, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad, kaip matyti iš šios nuostatos turinio, pranešimo apie naikinamą pareigybę įteikimas įstatyme numatytais terminais yra, be kita ko, tiesiogiai susijęs ir su tinkamu šios garantijos įgyvendinimu.

Iš tiesų Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) imperatyviai įpareigoja darbdavį (valstybės tarnautoją į pareigas priimantį asmenį) karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, siūlyti kitas (laisvas) pareigas, o šiam tarnautojui sutikus – paskirti į to paties lygio ir kategorijos, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos, pareigas. Tačiau taip pat pastebėtina, kad, kaip matyti iš aptariamos įstatymo nuostatos turinio, jos (nuostatos) pagrindu karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeliamas į kitas pareigas, kai jo užimama pareigybė yra „naikinama“, t. y., kai Valstybės tarnybos įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų nustatyta tvarka yra išreikšta kompetentingo subjekto valia panaikinti atitinkamą pareigybę ir valstybės tarnautojui yra pranešta apie jo užimamos pareigybės panaikinimą. Kitaip tariant, aptariama karjeros valstybės tarnautojo garantija būti paskirtam į kitas pareigas gali būti įgyvendinama tik iki valstybės tarnautojo užimamos pareigybės panaikinamo, t. y. iki įsigalioja sprendimas panaikinti atitinkamą pareigybę. Aptariamos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžia laikotarpį, per kurį gali būti įgyvendinama minėta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas pareigas. Matyti, kad įstatymų leidėjas šio laikotarpio pradžią sieja su darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) išreikšta valia (sprendimu (plačiąja prasme) panaikinti atitinkamą pareigybę ateityje, kartu numatydamas pareigą pranešti apie naikinamą pareigybę, o pabaigą – su sprendimo dėl šios pareigybės panaikinimo įsiteisėjimo momentu. Pabrėžtina ir tai, kad įstatymas nenumato kitokio darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) elgesio modelio po to, kai pareigybė panaikinama, kaip tik atleisti šios pareigybės panaikinimo momentu atitinkamas pareigas užėmusį valstybės tarnautoją.

Nagrinėjamoje byloje vertinant, ar ginčijamais atsakovo veiksmais buvo paneigta aptariama pareiškėjų garantija, pirmiausia paminėtina, kad, kaip teisingai pastebi apeliantai, kompetentingo subjekto sprendimas dėl valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo, nėra sprendimas dėl atitinkamo valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų. Nors, kaip minėta, iš Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) yra aišku, kad darbdavys (valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo) yra įstatymų leidėjo imperatyviai įpareigojamas atleisti tarnautoją iš pareigų, kai jo užimama pareigybė yra panaikinta, šios pareigos įgyvendinimas reikalauja atskiro darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) sprendimo atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų. Valstybės tarnautojas laikomas atleistu iš užimamų pareigų tik nuo minėtame sprendime dėl atleidimo nurodytos atleidimo dienos.

Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad valstybės tarnyba, inter alia, yra grindžiama įstatymų viršenybės, teisėtumo bei skaidrumo principais (Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 1 d.), kurie, be kita ko, reikalauja, kad visi sprendimai, susiję su valstybės tarnautojo teisinio statuso (teisinės padėties) ar atskirų jo (statuso, teisinės padėties) elementų įgijimu, pasikeitimu ar pasibaigimu, būtų priimami griežtai laikantis įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų reikalavimų ir juose nustatytais pagrindais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (pvz., žr. šio teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimus) formuojamoje oficialioje konstitucinėje doktrinoje yra konstatuota, jog valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu. Tai, kad valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą.

Valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Valstybės tarnybos teisiniai santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar susiklostančiais valstybinėse institucijose, ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose). Jų teisiniai statusai skiriasi. Įstojęs į valstybės tarnybą ir pradėjęs eiti atitinkamas pareigas valstybės tarnyboje (valstybės ar savivaldybės institucijoje), pilietis įgyja valstybės tarnautojo statusą.

Nuo šiol jis toje valstybės ar savivaldybės institucijoje priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) ir šitaip garantuojant viešąjį interesą. Valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas. Todėl valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokia valstybės tarnybos teisinių santykių specifika bei valstybės tarnautojo ypatinga padėtis, taip pat tai, kad valstybės tarnautojo užimamos pareigos valstybės tarnyboje yra neatsiejama jo, kaip valstybės tarnautojo, statuso dalis (Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 2 d.), reikalauja, kad su tokiu šių asmenų teisinės padėties elementu, kaip užimamos pareigos valstybės tarnyboje, susiję teisiniai santykiai atsirastų ir pasikeistų tik įstatyme griežtai numatytais teisiniais pagrindais. Kaip jau buvo minėta šiame baigiamajame teismo akte, Valstybės tarnybos 43 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) numatytu pagrindu valstybės tarnautojas į kitas pareigas gali būti paskirtas tik iki jo užimamos pareigybės panaikinimo. Kitaip tariant, būtent pareigybės panaikinimas, o ne atleidimas iš pareigų yra ta teisiškai reikšminga aplinkybė, iki kurios atsiradimo aptariama karjeros valstybės tarnautojo garantija būti paskirtam į kitas pereigas gali būti įgyvendinama. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, siūlymas užimti pareigas po to, kai buvo panaikinta karjeros valstybės tarnautojo pareigybė, nepriklausomai nuo to, kad atleidimo data buvo perkelta, realiai (siūlymas) negali būti įgyvendinamas minėtos įstatymo nuostatos nustatyta tvarka, toks siūlymas akivaizdžiai yra fiktyvus ir neteisėtas. Tai nagrinėjamu atveju reiškia, kad atsakovas, vykdydamas aptariamas pareiškėjų atleidimo iš valstybės tarnybos procedūras, iš esmės paneigė jiems įstatymų garantuotą teisę būti paskirtiems į kitas karjeros valstybės tarnautojų pareigas.

Išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta, jog toks atleidimo procedūros pažeidimas paneigė vieną iš pagrindinių Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) pagrindu atleidžiamų karjeros valstybės tarnautojų garantijų, todėl nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptariamas pažeidimas leidžia pripažinti pareiškėjų atleidimą neteisėtu, Pastebėtina, kad šioje byloje nenustatyta jokių ypatingų (išskirtinių) aplinkybių, kurios, laikantis šiame baigiamajame teismo akte nurodytų atleidimo procedūros pažeidimo vertinimo taisyklių, leistų pripažinti, kad aptariamu atveju minėta pažaida gali būti vertinama, kaip atleidimo procedūros pažeidimas, savaime nesudarantis pagrindo pareiškėjų atleidimo pripažinti neteisėtu, o tokio pažeidimo pasekmes vertinti, pavyzdžiui, pagal minėtą Darbo kodekso 130 straipsnio 5 dalį.

Tokio šioje administracinėje byloje susiklosčiusių teisinių santykių vertinimo negali paneigti ir atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens argumentai dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m birželio 13 d. sprendimo Nr. 1-74 (I t., b. l. 62, 63), kuris, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nevertinant ir nepasisakant dėl šio administracinio akto teisėtumo, tiek, kiek tai susiję su jame nustatytais jo (sprendimo) įgyvendinimo terminais laikytinas teisiškai ydingu, nes jį priimant akivaizdžiai nebuvo įvertinta, kaip, be kita ko, bus užtikrinamos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) įtvirtintos karjeros valstybės tarnautojų garantijos, vykdymo. Iš tiesų šis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas, nepriklausomai nuo to, jog jis yra galiojantis ir nenuginčytas, nagrinėjamu atveju negali būti pripažintas eliminavusiu atsakovo, kaip darbdavio, pareigą užtikrinti įstatymų reikalavimus atliekant pareiškėjų atleidimo iš pareigų (tarnybos) procedūras, todėl apeliacinių skundų argumentai šioje dalyje taip pat atmestini, kaip nepagrįsti.

Šiomis aplinkybėmis pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias materialinės teisės nuostatas, todėl šio teismo sprendimas dalyje, kuria pareiškėjų atleidimas iš Tarnybos buvo pripažintas neteisėtu ir panaikinti atitinkami atsakovo įsakymai, paliktinas nepakeistu.

Atskirai pasisakydama dėl atsakovo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administravimo teismo sprendimuose ir nutartyse pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo pavyzdžių, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad šie procesiniai sprendimai neturi res judicata galios nagrinėjamoje administracinėje byloje, o pati teismų praktika nėra ir negali būti visiškai statiška. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, kaip yra nagrinėjamu atveju, šį būtinumą tinkamai motyvuojant. Siekis stiprinti žmogaus teisių apsaugą yra svarbus tikslas, galintis pateisinti teismų praktikos kitimą. Tinkamai motyvuota teismų praktikos kaita, kai ji nėra atsitiktinė, atitinka teisinės valstybės imperatyvą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A143‑67/2009, Administracinė jurisprudencija Nr. 7(17), 2009, p. 289–303; 2008 m. rugsėjo 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A556‑984/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 6(16), 2008, p. 224–239).

VIII. Atsakant į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai grąžino pareiškėjus į pareigas, kurių (pareigų) teismo sprendimo priėmimo metu Tarnyboje nebebuvo, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad savo argumentus šioje dalyje apeliantai iš esmės motyvuoja organizacinėmis priežastimis. Iš tiesų Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalis, kuri, nesant atitinkamų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, taikoma ir sprendžiant ginčus dėl neteisėto valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520‑2234/2012 ir kt.), numato, kad „<...> jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam [Darbo] kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos“.

Šiuo aspektu pirmiausia sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė pareiškėjus grąžinti į jų buvusias pareigas konkrečiai jas nurodydamas (įvardindamas), nors tokio šio teismo sprendimo priėmimo metu tokių pareigų jau nebebuvo. Iš tiesų tokiu sprendimu, be kita ko, buvo nepagrįstai suvaržyta atsakovo diskrecija spręsti klausimus, susijusius su įstaigos (institucijos) organizacine struktūra. Todėl, atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte aptartas ginčo nagrinėjimo ribas bei Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatos, iš kurios pareiškėjai kildina savo pažeistas teises, turinį, vertintina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažinęs pareiškėjų atleidimą neteisėtu, turėjo, nenustačius minėtoje Darbo kodekso nuostatoje (DK 297 str. 4 d.) išvardintų aplinkybių, juos (pareiškėjus) grąžinti į lygiavertes pareigas. Kaip yra matyti iš byloje esančio Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. B-04-82 (III t., b. l. 116), atsakovas įsteigė pareigybes, į kurias apeliaciniais skundais ginčijamu teismo sprendimu buvo grąžinti pareiškėjai. Tačiau tai nagrinėjamu atveju savaime nepaneigia minėtos atsakovo diskrecijos suvaržymo. Atsižvelgiant į tai, kad A. A. ir S. S. (III t., b. l. 113, 114, 139) atsisakė grįžti į Tarnybą, o į pareigas grįžo tik R. T. , nagrinėjamu atveju ši pažaida šalintina atitinkamai tikslinant Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą dalyje, kuria į pareigas buvo grąžintas pastarasis (t. y. R. T.) pareiškėjas. Byloje taip pat nebuvo (ir šiuo metu nėra) duomenų, jog pareiškėjus grąžinus į tarnybą, šiems gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, nenustatytos kitos Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalyje išvardintos aplinkybės. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, kad geriausiai bus atkurtos pareiškėjų pažeistos teisės grąžinus juos į tarnybą.

Galiausiai atmetant atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui S. S. priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį dalyje, kai šis asmuo užėmė valstybės tarnautojo pareigas kitoje įstaigoje, pakanka pastebėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012 yra pripažinusi, kad aplinkybė, jog priverstinės pravaikštos laikotarpiu neteisėtai iš pareigų atleistas valstybės tarnautojas gavo pajamų kitoje darbovietėje, pati savaime (automatiškai) nelemia, kad turi būti mažinamas priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos bei trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir šioje dalyje esantį sakinį – „Grąžinti R. T. į Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos 1-ojo veiklos audito skyriaus vedėjo (A lygis 15 kategorija) karjeros valstybės tarnautojo pareigas“ išdėstyti taip:

„Grąžinti R. T. į Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos 1-ojo veiklos audito skyriaus vedėjo (A lygis 15 kategorija) arba lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas“.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Stasys Gagys Ričardas Piličiauskas Virginija Volskienė Skirgailė Žalimienė