2022-03-02 Nr. AB-4851-3-61-3-03734-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1246-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03734-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų T. S. (T. S.) ir I. S. (I. S.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. S. ir I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai T. S. ir I. S. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 21M29037 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija2) 2021 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 6K-1082; 3) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija1) 2021 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 6K-1084; 4) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai savo reikalavimus grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjai bendrame skunde nurodė, kad gimtoje šalyje jiems kilo pavojus dėl jų tautinės priklausomybės (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei ir asmeninio T. S. konflikto su valdančiajai daugumai priklausančiais asmenimis. Asmeninė pareiškėjų patirtis, įskaitant patirtus grasinimus ir užpuolimo veiksmus, išdėstyta apklausos metu, sudaro pagrindą pareiškėjams suteikti prieglobstį. Dėl savo tautybės kultūrinių ir socialinių papročių pareiškėjai kilmės šalyje patyrė persekiojimą ir diskriminaciją, todėl negalėjo jaustis saugūs. Atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvą.

2.2. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru, abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjų savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėjai nesutiko, kad jų paaiškinimas apie pasitraukimo iš kilmės valstybės priežastis nenuoseklus, teigė, jog pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes priklauso Departamentui ir tokia našta neturėtų būti perkelta jiems. Pabrėžė, jog priešingai nei teigė atsakovas, pareiškėjai nurodė tikslias aplinkybes, kodėl jų gyvybei gresia pavojus. Pareiškėjai pateikė ne tik konkrečias faktines aplinkybes, bet ir nurodė tikslius asmenis (vardus, pavardes), kurie buvo pas juos atvykę, grasino ir dėl kurių veikos pareiškėjai turėjo pabėgti iš savo kilmės šalies. Akivaizdu, jog Departamentas visiškai nesigilino į šias pareiškėjų pateikiamas aplinkybes, jų nevertino, o tyrimą atliko paviršutiniškai ir formaliai, pateikė tik savo interpretaciją ir spėliones. Pareiškėjai nurodė, jog pas juos asmenys atvyko tiek į darbovietę, tiek į mokyklą bei namus, todėl jie neturi jokios saugios vietos savo kilmės šalyje, kad galėtų pasislėpti, todėl yra reali grėsmė pareiškėjų gyvybėms ir laisvėms, grąžinus juos į (duomenys neskelbtini).

2.3. Pareiškėjas T. S. savo skunde taip pat tvirtino, jog Departamentas neįsigilino į jo pateiktus argumentus ir priėmė Sprendimą, formaliai išnagrinėjęs bylą. Neišsamiai atliktas tyrimas dėl prieglobsčio suteikimo pasireiškė tokiomis faktinėmis aplinkybėmis: nebuvo atliktas išsamus prieglobsčio prašytojo baimės dalyvauti kariniuose veiksmuose, kuriuose gali būti pažeidžiamos žmogaus teisės, pagrįstumo vertinimas; nebuvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos tyrimas ir vertinimas, kurio reikalauja teisės aktai, tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai, neišsamiai ir nevisapusiškai; nebuvo pakankamai įvertintos asmeninės aplinkybės, kurioms esant pareiškėjui kilmės šalyje grėstų realus pavojus dėl paplitusios prievartos, kylančios ginkluoto konflikto metu arba sudarančios sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams; nebuvo įrodyta, kad prieglobsčio prašytojas, kuriam atsisakyta suteikti prieglobstį, galės grįžti į savo kilmės šalį; nebuvo tinkamai įvertintos grėsmės, galėjusios kilti pareiškėjui, t. y. atsakovas neįvertino, ar T. S. jo kilmės valstybėje galėtų kilti kokių nors bendro pobūdžio grėsmių dėl paplitusios prievartos ir panašiai. Iš pareiškėjo nepagrįstai buvo reikalaujama pateikti objektyviai neįmanomų įrodymų dėl jo pateiktų faktų, taip pat nebuvo vadovautasi principu, kad prieglobsčio prašytojui taikomas jo pasakojimo neprieštaringumo ir nuoseklumo reikalavimas, o abejonės turi būti vertinamos jo naudai. Departamentas nesilaikė reikalavimo, jog, sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio formos suteikimo konkrečiam asmeniui, vienos ar kitos prieglobsčio formos nesuteikimas turi būti motyvuotas, aiškiai nurodant, kokio kriterijaus asmuo neatitinka ir kokie duomenys tai patvirtina.

2.4. Pareiškėjas T. S. teigė, jog atsakovas nenurodė, kodėl pareiškėjas neatitinka reikalavimų asmenims, prašantiems prieglobsčio; nesutiko su išvada, jog jo pasakojimai nepasižymėjo informatyvumu, nuoseklumu, nebuvo paremti objektyviais įrodymais. (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos, žinodamos, kurioje pusėje pareiškėjas kariavo (duomenys neskelbtini) karo metu, bando įtraukti jį į savo politinius žaidimus. 2021 m. rugpjūčio 12 d. vykusių apklausų metu pareiškėjas nurodė, kad dalyvavo pirmajame (duomenys neskelbtini) kare ((duomenys neskelbtini) pusėje), o antrajame (duomenys neskelbtini) kare, kadangi nenorėjo jame dalyvauti (duomenys neskelbtini) pusėje, buvo pasodintas į kalėjimą R. K. režimo. Pareiškėjas savo skunde pateikė argumentus dėl to, kad jis (duomenys neskelbtini) buvo nuteistas nepagrįstai ir jo byla buvo sufabrikuota, jis buvo kankinamas. Pareiškėjo brolis T. V. S. (T. V. S.) pateikė skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – ir EŽTT), pareiškimo Nr. (duomenys neskelbtini), ko pasekoje pareiškėjo brolis buvo išteisintas, o iš (duomenys neskelbtini) jam priteista (duomenys neskelbtini) suma. Tame EŽTT teismo sprendime minimas ir pareiškėjas, t. y. teismo sprendime nurodytos aplinkybės, kad kankinant T. S., bandant dar labiau jį įbauginti, jam buvo pranešta, kad jo brolis T. S. jau yra nužudytas. Vėliau pareiškėjo brolis, bėgdamas iš (duomenys neskelbtini), kreipėsi į (duomenys neskelbtini) dėl prieglobsčio suteikimo, kurioje jam buvo suteiktas prieglobstis.

2.5. Pareiškėjas T. S. manė, jog iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar jis nebus nužudytas. Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad yra tikimybė, jog, pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės nebus pažeistos.

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjai nepateikė jokių jų motyvus pagrindžiančių įrodymų, todėl Departamentas pagrįstai iš jų tikėjosi išsamaus ir detalaus paaiškinimo ir pasakojimo, tačiau tiek vertinant pareiškėjų pasakojimus atskirai, tiek kartu kaip papildančius vieną kitą, nebuvo galima prieiti prie išvados, kad jų pasakojimai pagrįsti. Jų pasakojimai nepasižymėjo informatyvumu, nuoseklumu, pasakojimams trūko konkrečių detalių ir tikslumo, tam tikri pasakojimo epizodai akivaizdžiai improvizacinio pobūdžio, pateiktų detalių dėl jų pobūdžio nebuvo galima patikrinti. Pareiškėjas I. S. savo pasakojimą grindžia ne savo asmenine patirtimi, o tėvo T. S. problemomis. Atlikdamas pareiškėjų prašymų suteikti prieglobstį pagrįstumo vertinimą, Departamentas surinko kilmės valstybės informaciją pareiškėjų pateikto pasakojimo kontekste: apie politinę kilmės valstybės informaciją, žmogaus teisių pažeidimus (duomenys neskelbtini), teisėtvarkos pareigūnų vykdomus sulaikymus, asmenų, patenkančių į valdžios ir teisėtvarkos institucijų akiratį, profilius, susidorojimo su valdžios kritikais būdus, statistiką apie spaudimą internetinei veiklai ir valdžios smurtą prieš internete savo nuomonę reiškiančius asmenis, išpuolius prieš žurnalistus ir tinklaraštininkus. Atsakovas įvertino tokių oficialių įstaigų kaip Norvegijos migracijos tarnybos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, Nyderlandų užsienio ministerijos pateiktus duomenis bei viešo pobūdžio informaciją internete. Nors pareiškėjai teigė, kad nebuvo įvertintos jų asmeninės savybės, tačiau Departamentas atsižvelgė netgi į jų šeimyninę situaciją. Pareiškėjas T. S. savo pasakojimą apie jam kylančias grėsmes grindė išimtinai trečiųjų asmenų, kurių pasakojimo neįmanoma patikrinti, tariamai pateikta informacija, o ne savo asmenine patirtimi. Dėl skunde nurodytų argumentų, kad nebuvo įvertinta pareiškėjo baimė dalyvauti kariniuose veiksmuose bei asmeninės savybės, dėl kurių jam padidėtų grėsmė ginkluoto konflikto metu, pažymėjo, kad pareiškėjo T. S. dalyvavimas pirmajame (duomenys neskelbtini) kare nesusijęs su jo pateiktais prieglobsčio prašymo motyvais, o surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyksta ginkluotas konfliktas.

3.2. Priimdamas tiek Sprendimą, tiek Komisijos1 ir Komisijos2 sprendimus, Departamentas įvertino pareiškėjų situaciją bei nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jiems gresia kankinimai arba mirties bausmė, todėl jie neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, taip pat konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

3.3. Pareiškėjo nurodyti teismų sprendimai yra teisėti ir nenuginčyti, Departamentas neturi teisės jų kvestionuoti. Šiuo atveju pateiktos bylos nepagrindžia pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvų, nepatvirtina nei jo pagrįstos baimės būti persekiojamam asmenų, nuo 2021 m. birželio mėnesio siekusių jį įtraukti į tinklaraštininkus žudyti ieškančių asmenų tinklą, nei galimų persekiotojų, nei jų motyvų persekioti pareiškėją. Šie dokumentai neturi sąsajumo su pareiškėjo įvardytomis šiuo metu jam tariamai kylančiomis grėsmėmis kilmės valstybėje. Atsakovas teigė, jog pareiškėjo T. S. pateikti dokumentai patvirtina jo brolio statusą ir su juo susijusias aplinkybes, tačiau nesuponuoja išvados, kad pareiškėjo ir jo brolio situacijos yra kaip nors tarpusavyje susijusios (pareiškėjas šių aplinkybių neteigia bei neįrodinėja). Skunde nurodyti dokumentai savaime nepatvirtina nei pareiškėjui kylančios grėsmės, nei individualaus persekiojimo grėsmės, nei sudaro galimybes identifikuoti persekiotojus ar atskleisti persekiojimo motyvus, taip pat nepatvirtina pareiškėjo įvardyto tinklo, kurio nariai ieško tinklaraštininkų Europoje žudikų, egzistavimo, t. y. nepatvirtina ir neįrodo tų aplinkybių, kurių pagrindu pareiškėjas siekia gauti tarptautinę apsaugą, todėl prašymo motyvų vertinimo tyrime jais nebuvo pagrindo remtis.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Teismas nusprendė pakeisti Migracijos departamento 2021 m. spalio 4 d. sprendimo 21M29037 rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip: „Uždrausti T. S. ir I. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeisti Migracijos departamento 2021 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 21M29037 rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo T. S. ir I. S. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, bei atitinkamai pakeisti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6K-1082 ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6K-1084 dalis.

5. Remdamasis rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad:

5.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Švenčionių pasienio užkardos pareigūnai 2021 m. liepos 12 d. sulaikė 4 asmenis, neteisėtai kirtusius Lietuvos Respublikos sieną pėsčiomis iš Baltarusijos Respublikos teritorijos. Tarp šių asmenų buvo ir pareiškėjai. Pareiškėjai pateikė prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriuos grindė tuo, kad pažįstamas siekia įtraukti T. S. į nelegalaus tinklo veiklą ir reikės ieškoti žmonių, kurie Europoje žudo tinklaraštininkus / blogerius, o, siekiant išvengti šantažo, su juo iš kilmės šalies išvyko ir jo sūnus.

5.2. Departamentas Sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

5.3. Pareiškėjai, nesutikdami su Sprendimu, apskundė jį Komisijai1 ir Komisijai2. Komisija2 2021 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 6K-1082 atmetė skundo dalį, kuria ginčijama I. S. atžvilgiu priimta Sprendimo dalis, o skundo dalį, kuria ginčijama T. S. atžvilgiu priimta Sprendimo dalis, paliko nenagrinėtą. Komisija1 atmetė T. S. skundą.

6. Įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas, o atsakovas ginčijamais sprendimais pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą; taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis ir nėra priežasčių pareiškėjų atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas, arba jie galėtų tokiu būdu būti baudžiami. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Teismas nustatė, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Teismas vadovavosi Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir teismų praktika, sutiko su Departamento vertinimu, kad pareiškėjų kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Teismas nepritarė Departamento išvadai, jog pareiškėjams pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jų padarytam pažeidimui. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, gali būti nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas (su išimtimis). Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjai praeityje pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padarė kokių nors teisės pažeidimų.

9. Teismas konstatavo, kad kai Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atmetė kitą skundo dalį, kadangi nenustatyti pagrindai panaikinti Komisijos2 ir Komisijos1 sprendimus.

III. 10. Pareiškėjas I. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

11. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Atsižvelgus į naujausią kilmės šalies informaciją, manytina, kad grėsmė pareiškėjui patirti persekiojimą yra visiškai reali, tai praktikuojama kilmės šalyje, todėl tokios grėsmės negalima vertinti kaip hipotetinės. Galimybė, jog prieglobsčio prašytojas bus sulaikytas ir nubaustas, gali būti sąlygota paties prieglobsčio prašytojo elgesio ateityje, tačiau reikalavimas susilaikyti nuo konkrečių veiksmų prieštarauja pačiai prieglobsčio teisės esmei ir yra nesuderinamas su kertiniais prieglobsčio teisės principais – iš asmens, kuris prašosi prieglobsčio, negali būti reikalaujama slėpti savo įsitikinimus ar pažiūras ir tuo argumentuojant teigti, jog asmuo gali saugiai grįžti į savo kilmės valstybę.

11.2. Atsakovas visiškai nesirėmė naujausia informacija apie pareiškėjo kilmės šalies politinę situaciją, taigi, atsakovas netinkamai įvertino faktines su pareiškėjo asmeniu susijusias aplinkybes kilmės šalies faktinės situacijos kontekste, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą. Ginčijamame teismo sprendime teigiama, kad pareiškėjas nepaneigė atsakovo surinktos informacijos apie kilmės šalį, tačiau, pareiškėjo nuomone, rinkti bendro pobūdžio informaciją apie kilmės šalį nėra pareiškėjo pareiga – jis privalo pagrįsti savo asmeninę patirtį ir nurodyti asmenines priežastis.

11.3. Atsakovas formaliai taikė Tvarkos aprašo nuostatas ir neindividualizavo pareiškėjo atvejo būtent pagal jo nurodytas aplinkybes ir nesirėmė ginčui aktualia kilmės valstybės informacija, apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiais. Visa pareiškėjo situacija buvo suprimityvinta iki buitinio chuliganizmo atvejo, tokiu būdu iškreipiant prašymo suteikti prieglobstį motyvus. Sprendimo kontekste atsakovas neištyrė ir nenustatė, ar pareiškėjo situacijoje nėra aplinkybių, kilmės valstybės poveikio priemonių ir politikos (įskaitant ir neoficialios), dėl kurios pareiškėjui būtų daromas poveikis ar realu, jog, grąžinus pareiškėją į kilmės šalį, jis nepatirs persekiojimo / kankinimo ir kitokio nežmoniško elgesio veiksmų. Atsakovas netinkamai vykdė pareigą atlikti išsamų pareiškėjo atvejo tyrimą, surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją, atsižvelgti į pareiškėjo padėties skirtumus lyginant su kitais tos pačios šalies piliečiais.

11.4. Pareiškėjas nesutinka, jog jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, pagal kuriuos suteikiama papildoma apsauga. Tvirtina, kad, atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, jog pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog, pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

12. Pareiškėjas T. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą bei suteikti jam prieglobstį. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, apžvelgia ginčui aktualią teismų praktiką.

13. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Byla išnagrinėta formaliai, perkeliant Sprendime nurodytas aplinkybes ir neatsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimus ir nurodytas aplinkybes, pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismo posėdyje pareiškėjas nuosekliai nurodė aplinkybes, dėl kurių jis ryžosi bėgti ir prašyti prieglobsčio Lietuvoje su sūnumi.

13.2. Aplinkybė dėl likusios šeimos (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad Departamento tyrimas ir Sprendimas buvo formalūs. Pareiškėjas buvo paaiškinęs, kad (duomenys neskelbtini) likę broliai nedalyvavo nei pirmajame, nei antrajame (duomenys neskelbtini) kare, turi savo šeimas ir savo gyvenimą, jie neliečiami. Jo broliai turi prieglobstį (duomenys neskelbtini), nes yra persekiojami savo gimtojoje šalyje.

13.3. Baimė dėl persekiojimo yra pagrįsta ne tik pareiškėjo subjekyviais įsitikinimais, bet ir objektyviai surinkta informacija, t. y. dėl politinių įsitikinimų asmenys yra laikomi priešais, jie yra persekiojami, jiems kyla reali grėsmė sveikatai ar gyvybei, teisėsaugos institucijos yra šališkos, jos tiria tai neefektyviai, turėdamos valdžios nurodymus, o tai reiškia apsaugos nebuvimą. Pareiškėjas mano, jog iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis vėl bus kankinamas, su juo gali būti nežmoniškai elgiamasi ar jis gali būti nužudytas, nes šiuo metu (duomenys neskelbtini) dingsta žmonės. Išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

14. Atsakovas Departamentas nesutinka su pareiškėjų apeliaciniais skundais. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais.

14.1. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pažymi, kad pareiškėjai, nesutikdami su teismo išvadomis, jų nepaneigė jokiais objektyviais duomenimis ar įtikinamais paaiškinimais, pavyzdžiui, nepaaiškinta, kodėl pareiškėjas I. S., bijodamas persekiojimo, iš kilmės valstybės išvyko tik su vienu sūnumi, palikęs ten žmoną su kitais trimis vaikais. Atsakovas pabrėžia, kad I. S. kylančios individualios grėsmės savaime nepatvirtina jo broliui suteiktas prieglobstis (duomenys neskelbtini), straipsniai apie specialiosios tarnybos priimtą nuosprendį.

14.2. Individualios pareiškėjams kylančios grėsmės nepatvirtina ir kartu su apeliaciniu skundu pateikti laiškai bei vėliau pateiktas vaizdo įrašas ir laiškas. Vaizdo įrašas yra prastos kokybės, kyla abejonių dėl vertimo tikrumo, neįmanoma nustatyti, nei kada šis įrašas buvo padarytas, nei kur, nei kas jame užfiksuotas. Laiškai, kuriuose prašoma suteikti asmeniui prieglobstį, kadangi jam yra nesaugu grįžti į kilmės valstybę dėl jo politinių įsitikinimų, nepatvirtina, kad pareiškėjas kilmės valstybėje susidūrė su persekiojimo veiksmais, o juose nurodytos aplinkybės paremtos išimtinai laiško autorių daromomis subjektyviomis prielaidomis. Laiško autoriai nedalyvavo nurodytuose įvykiuose, jie taip pat nėra tariami persekiotojai, todėl jiems negali būti žinomi tariamo persekiotojo tikslai ir motyvai. Kai kurie iš autorių pripažino, jog pareiškėjų net nepažįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 21M29037 panaikinimo, Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6K-1082, taip pat, Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6K-1084 teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas I. S. apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka (2021 m. gruodžio 16 d. teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjai ir jų atstovai advokatas bei advokato padėjėjas), o apeliaciniuose skunduose nenurodytos jokios priežastys, dėl kurių byla ir apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, netenkina šio prašymo.

17. Teisėjų kolegija pastebi, kad kartu su pareiškėjo T. S. apeliaciniu skundu teismui buvo pateikta Tarptautinės parlamentarų grupės (duomenys neskelbtini) problemoms spręsti pažyma bei buvusios (duomenys neskelbtini) ambasadorės Lietuvoje prašymas. 2022 m. vasario 14 d. teisme taip pat gautas T. S. prašymas pridėti prie bylos Ministrų kabineto pirmininko A. Z. patvirtinimą (su vertimu) ir filmuotą medžiagą (nuoroda), kurioje matyti, kaip (duomenys neskelbtini) valdžia per informacijos priemones grasina nepaklūstantiems gyventojams susidorojimu su jais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepaaiškino, kodėl apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi dokumentai nebuvo ir negalėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Nors rašytiniai dokumentai buvo parengti po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo, iš jų turinio darytina išvada, kad jie buvo parengti pareiškėjų (arba vieno iš jų) prašymu, taigi, toks prašymas atitinkamoms institucijoms galėjo būti pateiktas ir anksčiau, pareiškėjai neįvardijo kliūčių tai padaryti. Teismui taip pat nepateikti duomenys, iš kurių būtų galima nustatyti vaizdo įrašo, į kurį pateikta nuoroda, autentiškumą ir jame sakomo teksto vertimas į lietuvių kalbą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 str. 2 d.).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atsisako pridėti prie bylos medžiagos papildomai pateiktus minėtus dokumentus.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Sprendime atsakovo padarytos išvados atitinka byloje esančius duomenis. Apeliaciniame skunde pareiškėjai iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus, deklaratyviai tvirtindami, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinių skundų argumentus.

19. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

20. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

21. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

22. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

23. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

24. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

25. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

26. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

27. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

28. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai T. S. ir jo sūnus I. S. tvirtino, jog T. S. siekiama įtraukti į nelegalaus tinklo veiklą, t. y. reikės ieškoti žmonių, kurie galėtų žudyti tinklaraštininkus / blogerius Europoje. Be to, šis pareiškėjas teigė buvęs persekiojamas ir anksčiau (dėl atsisakymo dalyvauti kare, pareiškėjui sufabrikuota byla, dėl kurios jis 10 metų praleido kalėjime, buvo persekiojamas ir vėliau, pvz., įpareigojamas nuolat atvykti tikrintis į policijos komisariatą). Pareiškėjai išvyko iš kilmės valstybės, siekdami išvengti šantažo, persekiojimo. Išvykstant iš kilmės valstybės, I. S. jau buvo 18 metų, pagal vietinius papročius tokį asmenį jau galima kankinti, todėl jis išvyko kartu su tėvu. Pareiškėjams jau būnant Lietuvoje, T. S. motinai buvo atsiųstas pareiškėjui skirtas šaukimas atvykti į teismą. T. S. taip pat akcentavo aplinkybes, susijusias su dviem jo broliams suteiktu prieglobsčiu, tačiau užsiminė, kad kiti jo broliai, nedalyvavę kare, turi savo šeimas ir gyvenimą, todėl jų niekas ir neliečia. T. S. nurodė buvęs kankinamas, tačiau tik prieš laisvės atėmimo bausmę.

31. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjų pasakojimas nebuvo informatyvus, nuoseklus, pasakojimui trūko konkrečių detalių ir tikslumo, pateiktų detalių dėl jų pobūdžio nebuvo galima patikrinti, todėl pareiškėjų pasakojimai nelaikytini patikimu įrodymu, pagrindžiančiu persekiojimo kilmės valstybėje tikimybę. Departamentas, nagrinėdamas prašymus suteikti prieglobstį, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, ją vertino individualių aplinkybių kontekste. Aplinkybė, kad pareiškėjai nesutinka su atsakovo ir teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, savaime nepatvirtina, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės arba padarytos nepagrįstos išvados. Pareiškėjų pateikiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiai apie bendrą situaciją (duomenys neskelbtini), T. S. patirtus kankinimus ir pan. nepaneigia pirmosios instancijos teismo atlikto ginčijamų administracinių aktų vertinimo, juolab kad patys pareiškėjai nurodė, jog kiti jų šeimos nariai nepatyrė persekiojimo. Be to, pareiškėjai nepateikė konkrečių argumentų ir įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti atsakovo surinktos informacijos patikimumu ar išsamumu.

32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų T. S. (T. S.) ir I. S. (I. S.) apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius