2016-10-03 Nr. AB-18853-3-61-3-03041-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1544-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03041-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. V. su skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM, Ministerija) 2013 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. 1D-6986(11);

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, nuo 2012 m. sausio 1 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – pensija) dalį (po 228,42 Lt už mėnesį);

3) įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki pensijos sumažinimo.

Taip pat prašė sustabdyti bylą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) išnagrinės bylą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo.

Pareiškėja paaiškino, kad iki šiol jai yra mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažinta pensija ir tokiu būdu ribojama jos konstitucinė teisė į nuosavybę, pažeisti konstituciniai asmenų lygybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisingumo ir proporcingumo principai. Pareiškėja abejoja, kad pensijos mažinimas 2012–2013 metais buvo ir yra būtina priemonė, t. y. ar atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus. Pirmąją sumažintą pensiją pareiškėja gavo 2012 m. sausio mėnesį.

Atsakovai atsiliepime (b. l. 27-29) prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti.

Teigė, jog pareiškėja praleido Lietuvos Respublikos valstybinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą reikalavimui pateikti, todėl byla nutrauktina. Pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. vasario 26 d., o pareiškėjos ikiteisminis skundas buvo paduotas praėjus daugiau nei 6 mėnesiams. Taip pat nurodė, kad sprendimas perskaičiuoti pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra teisėtas, nes šios teisės normos atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) iki šiol nėra paneigta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu (b. l. 61-64) nutraukė bylą dalyje dėl pareiškėjos L. V. reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 25 d. Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad administracinėje byloje Nr. I-1488-624/2013 buvo išnagrinėtas pareiškėjos skundas atsakovams VRM ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai VRM, dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 8 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimas minėtoje byloje buvo priimtas 2013 m. vasario 25 d. ir įsiteisėjo 2013 m. liepos 3 d. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovų neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, toje dalyje, kurioje prašoma priteisti pensijos dalį laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 25 d. yra išnagrinėtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, byla šioje dalyje nutraukta.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Konstitucinis Teismas ištirs Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumą, teismas nurodė, kad 2013 m. gruodžio 4 d. teismo nutartimi nagrinėjama byla buvo sustabdyta. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu išsprendė minėtos Laikinojo įstatymo nuostatos konstitucingumo klausimą, todėl 2015 m. gegužės 28 d. teismo nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas.

Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. vasario 26 d.) pareiškėjai buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 1 303,79 Lt iki 1 075,37 Lt (t. y. 17,52 proc.) sumažinta pensija. Dėl nepriemokos išmokėjimo ir pensijos dydžio atstatymo pareiškėja su 2013 m. liepos 11 d. prašymu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Į minėtą prašymą pareiškėjai atsakyta ginčijamu VRM 2013 m. liepos 23 d. raštu Nr. 1D-6986(11), kuriame nurodyta, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, pensijos bus perskaičiuojamos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį iki 2013 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, VRM minėtame rašte konstatavo, kad išmokėti pareiškėjai nepriemoką nėra teisinio pagrindo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką, teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu, kuriame pensijų mažinimo taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pratęsimas 2012 ir 2013 metams pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, kad nustatytas teisinis reguliavimas, be kita ko, reiškė pareiškėjos diskriminavimą kitų pensininkų atžvilgiu, dėl Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos, teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad VRM teisėtai ir pagrįstai ginčo laikotarpiu pareiškėjai skaičiavo ir mokėjo pensiją, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl pareiškėjai priteisti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią neišmokėtą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai, nagrinėjamoje byloje ginčijamas VRM raštas pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Teismas taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nuo 2014 m. sausio 1 d. nebegalioja ir pareiškėjos atžvilgiu nebebuvo taikoma, skundo reikalavimas įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki pensijos sumažinimo, nepagrįstas.

III. Pareiškėja L. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 67-70), kurio prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą, ta apimtimi, kuria bylos dalis dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. yra nutraukta ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo, nors turėjo vadovautis, Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsniu, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma. Pažymi, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikintas dalies socialinių išmokų mažinimas, todėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimą pratęsiant 2012 ir 2013 metams buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, diskriminuojami pareigūnai ir kariai, gaunantys valstybines pensijas.

2) Atkreipia dėmesį, kad paduodama skundą pareiškėja prašė priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką – po 228,42 Lt, už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Kadangi nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokama atstatyta, nebesumažinta pensija, teismas turėjo priimti sprendimą dėl laikotarpio nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., tačiau dėl neaiškių priežasčių, sprendimas priimtas tik už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 25 d. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjos prašymą dėl pensijos nepriemokos už 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 78-79), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą dalyje dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas patvirtina, kad pareiškėjos pensijos mažinimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2012 ir 2013 metais buvo teisėtas. Šiuo metu mažinimas nebetaikomas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai L. V. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Visų pirma pažymėtina, jog pareiškėja, teismui paduodama šioje byloje nagrinėjamą skundą, jame, be kita ko, suformulavo reikalavimą priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (po 228,42 Lt) už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Nuo 2014 m. sausio 1 d. pensijos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nebėra mažinamos.

Atitinkamai, pareiškėjos reikalavimo dalis priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo atmestina kaip nepagrįsta, toliau pasisakytina dėl reikalavimo dalies dėl pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pasisakant dėl pastarojo skundo reikalavimo dalies (pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) visų pirma pažymėtina, jog dėl jo dalies yra įsiteisėjęs teismo sprendimas kitoje administracinėje byloje – Nr. I-1488-624/2013 (bylos numeris ją nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme – A-602-1485/2013). Pastarojoje byloje pareiškėja iš tų pačių kaip ir šioje byloje atsakovų – Ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, prašė priteisti po 228,42 Lt kas mėnesį neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2011 m. gruodžio 8 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. priimtu sprendimu, kuris pareiškėjai pateikus apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartimi paliktas nepakeistu, pareiškėjos skundą atmetė. Vadinasi, teismas jau išsprendė bylą dėl reikalavimo priteisti pareiškėjai pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 8 d. iki 2013 m. vasario 25 d. Į šį laikotarpį patenka ir nagrinėjamoje byloje pareiškėjos skundu apibrėžtas laikotarpis nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 25 d., todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktu, pagal kurį teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, byla šioje dalyje nutrauktina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, toliau byla nagrinėjama tik dėl reikalavimo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjai susidariusios nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai Ministerijos 2012 m. sausio 3 d. sprendimu Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo L. V. nuo 2012 m. gruodžio 8 d. neterminuotai buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Paskirtos pensijos dydis – 943,79 Lt. Pareiškėjai taip pat buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas. Viso paskirta pensija su minėtu priedu sudarė 1303,79 Lt. Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėja su 2013 m. liepos 11 d. prašymu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašydamas išmokėti sumažintą valstybinę pensijos dalį. Ministerija, atsakydama į pareiškėjos prašymą, 2013 m. liepos 23 d. sprendime Nr. 1D-6986(11) nurodė valstybinės pensijos perskaičiavimo teisinį pagrindą, taip pat nurodė, kad išmokėti susidariusios pensijos nepriemokos neturi teisinio pagrindo. Iš pastarojo sprendimo matyti, jog pareiškėjai paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8248) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 1075,37 Lt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Kartu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl pareiškėjos argumentų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012 ir 2013 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime (nutarimas, iki kurio priėmimo pareiškėja prašė sustabdyti šią bylą) Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjos teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti pareiškėjos prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Pasisakant dėl pareiškėjos argumentų, jog teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia jos teises, t. y. diskriminuoja pareiškėją kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat išaiškinta, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Kartu pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėja, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjos, nėra duomenų, kad pareiškėja buvo diskriminuojama. Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Apeliaciniame skunde pareiškėja iš esmės prašo bylą nagrinėti tiesiogiai taikant Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nesivadovauti nurodytomis teisės normomis ir ginčą spręsti tiesiogiai taikydamas Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas.

Atkreiptinas dėmesys, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-316-552/2016 ir kt.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinus tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjai nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkama apimtimi išnagrinėjo pareiškėjos skundą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas