fc694246-89a1-47f4-aff7-ffc382bd8177 · Å iaulių apygardos teismas

Pranešėja Klavdija Kruminienė

Pranešėja Klavdija Kruminienė                                  Baudžiamoji byla

Nr. 1A-136-64/2010

Teisėja Vitalija Liauzginienė                                      Proceso Nr. 1-86-1-00131-2006-9

Sprendimo procesinė kategorija: 1.1.3.2.; 1.2.4.5.; 2.1.6.2.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6.; 2.3.4.6.2.; 2.3.6.3.; 2.3.6.4.5.1.; 2.4.2.1.;2.4.5.2.1.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.; 2.6.9.; 3.12.

 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. rugsėjo 24 d.

Å iauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės, teisėjų Vaclovo Iždono, Virginijos Žindulienės,

sekretoriaujant Irenai Skaringienei, Audronei Peleckienei, Renatai Guruškinienei,

dalyvaujant prokurorams Laimai Mažeikienei, Sigutei Borščienei,

gynėjui advokatui Nerijui Ulčinui,

nuteistajam M. J.,

nukentėjusiajam E. D.,

teismo

posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundÄ dėl TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo

2010 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu

6 mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis.

M. J. pagal Lietuvos Respublikos BK

284 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, paliekant jam teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Iš M. J. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos SAM, kodas 191351679, už E. D. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas 2735 Lt (du tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt penki litai).

n u s t a t ė :

              Â

           M. J. nuosprendžiu pripažintas

kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2006 m. vasario 11 d., apie 23 val., kavinės „(duomenys neskelbtini)“ patalpose,

esančiose adresu (duomenys neskelbtini), iÅ¡ asmeninių paskatų, tyčia kumščiu suduodamas du kartus E. D. į galvÄ , padarė jam poodines kraujosruvas deÅ¡inės akies vokuose, kraujosruvÄ deÅ¡inės akies obuolio junginėje, deÅ¡inio skruostikaulio lūžį, t.y. nukentėjusiajam E.

D. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , nes dėl deÅ¡inio skruostikaulio lūžio jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. J. praÅ¡o panaikinti TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo 2010-01-28 nuosprendį ir jį pagal BK 138 str. 1 d. iÅ¡teisinti, kaip nepadarius veikos, turinčios Å¡io nusikaltimo požymių. Nurodo, kad eksperto iÅ¡vada neturi jokių pranaÅ¡umų, lyginant jÄ su kitais įrodymais. Teigia, kad Å¡ioje byloje buvo remiamasi eksperto R.Raukčio parodymais, kurie, jo nuomone, buvo neobjektyvÅ«s, neiÅ¡samÅ«s ir prieÅ¡taraujantys elementariai medicininiai praktikai, nes posėdžio metu ekspertas

R.Rauktys parodė, kad „<...> nurodyti sužalojimai E. D. buvo padaryti ne anksčiau kaip 2006 m. vasario 9 d. ir ne vėliau kaip 2006 m. vasario 15

d. <...>“. Taigi, ekspertas R.Rauktys nurodė gana ilgÄ , net 6 dienų, laikotarpį, per kurį E.

D. galėjo bÅ«ti padaryti sužalojimai. Kadangi ekspertas R.Rauktys nenurodė tikslaus laiko, kada E. D. buvo padaryti sužalojimai, todėl eksperto iÅ¡vada Å¡ioje dalyje yra tik tikėtino pobÅ«džio, dėl to, teigia, kad teismas neturi vadovautis eksperto iÅ¡vada. Nurodo, kad Å¡ioje byloje ir be eksperto R.Raukčio iÅ¡vados yra aiÅ¡ku, kad sužalojimai E. D. buvo padaryti ne vėliau kaip 2006-02-15, tai yra tada, kai E. D. kreipėsi pagalbos į medikus, bet iÅ¡vadoje nėra nurodyta, kad sužalojimai E. D. buvo padaryti bÅ«tent 2006 metų vasario 13 dienÄ nuo 21.00 vai. iki sekančios dienos 03.00 val. Netikslus, o tik apytikslis 6 dienų sužalojimų E. D. padarymo laikotarpis, reiÅ¡kia tik viena - E. D. sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti ir kitu metu, o ne 2006 m. vasario 13 dienÄ 23.00 val. Å io

neaiškumo teismas nepašalino, nesiėmė būtinų priemonių nustatyti tikslaus E. D. sužalojimo laiko. Eksperto R.Raukčio išvada ir

parodymai dėl E. D. sužalojimo laiko yra tikėtino pobūdžio, pagrįsta daugiau nuomone, o ne faktais ir įrodymais, sužalojimo faktas nėra patvirtintas kitų liudytojų, išskyrus paties E. D.

ir jo draugelių-sugėrovų, parodymais, dėl to mano, kad teismas neturėjo pagrindo laikyti E. D. sužalojimo

faktÄ bÅ«tent 2006 m. vasario 13 dienÄ 23.00 val., įrodytu, netyrė versijos, kad E. D. galėjo bÅ«ti sužalotas po to, kai 2006 m. vasario 14  d. naktį, apie 03.00 val. buvo iÅ¡leistas iÅ¡ policijos komisariato. Taip pat nepagrįstas eksperto teiginys, jog skruostikaulio lūžį galima pastebėti ir iÅ¡ karto, ir po keliolikos valandų, praėjus alkoholio poveikiui, tačiau kelia abejonių, kodėl E.

D. tik kitos dienos vidury pastebi, kad jam sulaužytas skruostikaulis, nes lūžus skruostikauliui, asmenį beveik iÅ¡ karto pradeda kankinti skausmas, atsiranda patinimas, atsiranda kiti, bÅ«dingi lūžiams požymiai. Be to, policijos pareigÅ«nai, pristatę E. D. į policijos komisariatÄ , bei policijos komisariato budintis patvirtino, kad pristatytas į policijos komisariatÄ ir iÅ¡leistas iÅ¡ policijos komisariato E. D. buvo sveikas ir jokių sužalojimų ar sulaužymų požymių jo veide nebuvo pastebėta. Mano, kad net jei ir buvo sulaužytas skruostikaulis E. D., tai skausmÄ jis turėjo pajusti praėjus kelioms valandoms, praÅ¡yti komisariate suteikti jam medicininę pagalbÄ , tačiau to nukentėjęs nepadarė, o dėl skruostikaulio lūžio kreipėsi daugiau nei po dviejų parų. Dėl Å¡ių aplinkybių mano, kad eksperto R.Raukčio bandymas paaiÅ¡kinti, kad E. D. galėjo nepajusti skausmo dėl girtumo, verčia abejoti Å¡io eksperto kompetencija, o toks

E. D. elgesys verčia manyti, kad jis buvo pristatytas iÅ¡ kavinės į policijos komisariatÄ sveikas, nesužalotas ir jam nebuvo sulaužytas skruostikaulis. Be to, posėdžio metu ekspertas R.Rauktys patvirtino, kad jis negali kategoriÅ¡kai pasakyti, kada buvo padaryti sužalojimai – ar vasario 10 d., ar vasario 11 d., ar vasario 12 d., nes apžiÅ«ros metu nustatyti sužalojimai – poodinė kraujosruva ir kt., jau buvo seni, tame tarpe ir akies obuolio junginėje <...>“. Kadangi ekspertas R.Rauktys negalėjo nurodyti tikslaus E. D. sužalojimo laiko, todėl jo iÅ¡vada gali bÅ«ti vadovaujamasi tik dėl paties E. D. sužalojimo fakto, o ne dėl Å¡io sužalojimo laiko. Be to, visiÅ¡kai nesuprantama kaip policijos pareigÅ«nai nepastebėjo iÅ¡orinių

smurto žymių ant E. D. veido - poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose ir kraujosruvos dešinės

akies obuolio junginėje, nes iÅ¡oriniai veido sužalojimai atsiranda netrukus po sumuÅ¡imo, o ne po keliolikos valandų. Todėl kraujosruvas policijos pareigÅ«nai tikrai bÅ«tų pastebėję ant E. D. veido tik esant vienai sÄ lygai - Å¡ios kraujosruvos turėjo bÅ«ti ant E.

D. veido pristatant jį į policijos komisariatÄ . Bet policijos pareigÅ«nai

kraujosruvų nepastebėjo, nes jų nebuvo, o atsirado jos jau vėliau, po to, kai E. D. apie 3 val. nakties buvo išleistas iš policijos

komisariato ir, tikriausiai, įsivėlė į eilinį konfliktÄ , kurio pasekoje ir atsirado kraujosruvos ir skruostikaulio lūžis. Teismas netyrė Å¡ios versijos, o tik laikėsi prokurorų sufabrikuotos bylos versijos. Be to, teigia, kad specialisto iÅ¡vadoje nurodoma, kad E. D. poodinė kraujosruva deÅ¡inės akies voke, deÅ¡inės akies obuolio junginėje ir deÅ¡inio skruostikaulio lūžis, o tokius sužalojimus E. D. galėjo padaryti tik kairiarankis žmogus, o jis yra deÅ¡iniarankis. Atsižvelgiant į tai, Å¡is faktas patvirtina tÄ aplinkybę, kad jis nesužalojo E. D., bet pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į šį faktÄ , apie tai nepasisakė nuosprendyje. Dėl ko pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iÅ¡ esmės paveikti teismo iÅ¡vadas, nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados neatitinka bylos aplinkybių ir tuo buvo padarytas BPK

328 str. 1 d. 3 p. pažeidimas.

Taip pat skunde nurodo, kad teismas

visiÅ¡kai netyrė pristatymo į policijos komisariatÄ aplinkybių, nesiaiÅ¡kino, kokioje bÅ«senoje E. D. buvo

pristatytas į TelÅ¡ių rajono policijos komisariatÄ bei kokioje bÅ«senoje jis buvo iÅ¡leistas iÅ¡ policijos komisariato, o tik nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodė, kad suraÅ¡ytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, jog E. D. 2006 m. vasario 11 d. apie 23 val. 55 min., (duomenys neskelbtini), prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ buvo neblaivus (1 t., b.l. 160). Taip ir lieka neaiÅ¡ku, kur E. D. buvo suraÅ¡ytas administracinio teisės pažeidimo protokolas - prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ ar policijos komisariate?, kada buvo suraÅ¡ytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolÄ ? Nors teismui atrodo smulkmena ir neturinti nieko bendro su

nagrinėjama byla, bet iš tikrųjų tai yra ne taip. Yra žinoma, kad E. D. policijos pareigūnų buvo pristatytas į Telšių rajono policijos

komisariato budinčiÄ dalį, kur jam buvo suraÅ¡ytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, bet apie tai nuosprendyje neužsiminta. Kelia klausimÄ , kodėl yra slepiamas akivaizdus faktas? Mano, kad atsakymas yra toks – policijos pareigÅ«nai matė, kad E. D. yra sveikas ir nesužalotas, o tai patvirtina jo (apelianto) nekaltumÄ , bet teismui nekaltumÄ patvirtinantys įrodymai yra nepriimtini, į nuosprendžio motyvuojamÄ jÄ dalį įraÅ¡yti tik

kaltinimui naudingi parodymai. Atsižvelgiant į tai, daro iÅ¡vadÄ , kad teismas buvo Å¡aliÅ¡kas, neobjektyvus ir neteisingas ir

tuo pažeidė jo teises, nustatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

Konvencijos 6 str. 1 d. Teigia, kad teismo posėdžio metu liudytojas E. A. paaiškino, kad jis surašė E. D. administracinio

teisės pažeidimo protokolÄ , bei neprisimena, kad kas nors bÅ«tų skundęsis, jog apsaugininkai sulaužė žandikaulį. Taigi, policijos pareigÅ«nas, surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolÄ E. D., patvirtino, kad iÅ¡ E. D. nebuvo gauta jokių nusiskundimų dėl sužalojimų, sumuÅ¡imo ar sulaužymų. Netikėti policijos pareigÅ«no parodymais nėra jokio pagrindo, tačiau teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nenurodė, kad buvo apklausiamas policijos pareigÅ«nas E. A. ir kad jo

parodymai patvirtina tÄ faktÄ , kad pristatytas į policijos budinčiÄ dalį E. D. buvo sveikas. Taip pat teismo posėdžio metu liudytojas V. G., 2006 m. vasario 11 dienÄ vykdęs TelÅ¡ių rajono PK

operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo pareigas, parodė, kad E. D. yra girdėtas, kad E. D. pareiškus įtarimus dėl

plėšimo, neprisimena tokio įvykio, kad jis į policijos komisariatÄ bÅ«tų atvežtas sumuÅ¡tas, nes kai atvežtas žmogus yra sužalotas, visada kviečiama greitoji medicinos pagalba arba patys patruliai neveža į ligoninę. Å io policijos pareigÅ«no parodymai yra vieni iÅ¡ svarbiausių, patvirtinančių tai, kad į policijos komisariato budinčiÄ dalį E. D. buvo pristatytas sveikas ir nesumuÅ¡tas, bet teismas ir Å¡io liudytojo parodymus nemotyvuotai atmetė, nes tai nesiderina su kaltinimo versija, todėl mano, kad jam (apeliantui) palankÅ«s parodymai teismo buvo ignoruojami. Taip pat mano, kad teismas, atmesdamas be motyvų liudytojų policijos pareigÅ«nų E. A., V. G. parodymus, pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. - nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė jam (apeliantui) palankius įrodymus.

Liudytojas P.

G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad antrasis apsaugos darbuotojas porÄ smÅ«gių trenkė E. D. į veidÄ , dėl ko pastarasis susmuko prie laiptų ant žemės, tačiau teismo posėdžio metu P. G. Å¡ių parodymų nepatvirtino, teigė, kad neprisimena kaltinamojo veido, ar tai

buvo jis, neprisimena ir negali tvirtinti, kad apsaugos darbuotojas trenkė E. D. į veidÄ . Taigi, liudytojas P.

G. nieko neprisimena ir teismo posėdžio metu anksčiau duotų parodymų patvirtinti negalėjo, bet primygtinai spaudžiamas prokuroro, sutiko, kad bÅ«tų vadovaujamasi jo anksčiau duotais parodymais. Atsakydamas į teisėjos klausimÄ , ar jis pats matė, kaip apsaugos darbuotojas M. J. smÅ«giavo

E. D. į veidÄ , liudytojas P. G. nurodė,

kad E. D. sakė, kad jį sumušė apsaugos darbuotojas. Tokiais parodymais P. G. patvirtino, kad jis iš tikrųjų nieko nematė, o apie

tai, kad E. D. sumušė M. J., sužinojo iš paties E. D., todėl jis (apeliantas) mano, kad, norėdamas padėti E. D. P. G. ir sutiko paliudyti tai, ko nematė ir nežinojo. Be to, liudytojas P.

G. nieko neprisimena ir teismo posėdžio metu ankščiau duotų parodymų patvirtinti negalėjo, bet primygtinai spaudžiamas prokuroro, sutiko, kad būtų vadovaujamasi jo ankščiau duotais parodymais.

Taip pat liudytojas G. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė kaip kavinėje vienas iÅ¡ apsaugos darbuotojų nieko nesakÄ s sudavė du smÅ«gius kumščiu E. D. į veidÄ , po smÅ«gių E. D. nuvirto ant žemės, tačiau posėdžio metu G. J. parodė, jog apsaugos darbuotojai prie gretimo staliuko lyg bandė iÅ¡skirti konfliktuojančius jaunuolius, kas vyko

toliau neprisimena, nes praėjo daug laiko, bet matė, kaip staiga E. D. nukrito ant grindų. Taigi, teismo posėdžio metu G. J. nepatvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų

apie tai, kad jis matė kaip jis (apeliantas) sudavė du smÅ«gius į veidÄ E. D.. Be to, teismo

posėdžio metu G. J. parodė, jog E. D. papasakojo, kad skruostikaulį jam sulaužė apsaugos darbuotojas. Kaip ir liudytojas P. G., G. J. teismo posėdžio metu aiÅ¡kiai pasakė, kad apie E. D. sulaužytÄ skruostikaulį sužinojo iÅ¡ paties

nukentėjusiojo, iš to seka išvada, kad liudytojas G. J., kaip ir P. G. nematė, kad jis (apeliantas) sudavė du

smūgius E. D.. Kaip ir P. G., G. J., norėdamas padėti draugui, sutiko liudyti tai, ko nematė ir nežinojo, o tik girdėjo iš paties

nukentėjusiojo E. D.. Liudytojų P. G. ir

G. J. parodymai yra prieštaringi, prieštarauja parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio, todėl mano, kad teismas privalėjo arba pašalinti minėtus prieštaravimus arba nesivadovauti tokiais

parodymais. Pastebi, kad liudytojų P. G. ir G. J. parodymai yra prieštaringi ir kitais atvejais, nes P. G. nurodė, kad E. D. po smūgių susmuko prie

laiptų ant žemės, o G. J. - kad kavinėje vienas iš apsaugos darbuotojų sudavė du smūgius kumščiu E. D. į

veidÄ . Mano, kad liudytojų P. G. ir G. J. parodymuose yra esminių prieÅ¡taravimų, tačiau teismas nesiėmė paÅ¡alinti Å¡ių prieÅ¡taravimų ir priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį vadovavosi prieÅ¡taringais parodymais. Be to,

teigia, kad apylinkės teismas į nuosprendį įrašė ne teismo metu duotus liudytojų P. G. ir D. J. parodymus, o ikiteisminio metu duotus parodymus,

kadangi Å¡ių liudytojų teismo metu duoti parodymai patvirtino jo (apelianto) nekaltumÄ , o teismui ir kaltinimui tai yra nenaudinga. Tokiu bÅ«du, mano, kad teismas parodė savo Å¡aliÅ¡kumÄ , neobjektyvumÄ ir nesÄ Å¾iningumÄ .

Nukentėjusysis E.

D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad priėjęs prie jo M. J. sugriebė už rankos, pakėlė ir liepė iÅ¡eiti iÅ¡ kavinės, atsakius, kad tuoj iÅ¡eis, M. J. ranka sudavė du smÅ«gius i galvÄ . Atkreipia dėmesį, kad E. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nebuvo tiriami teismo posėdžio metu, nes E. D. teismo posėdyje nedalyvavo ir duotų ikiteisminio tyrimo metu parodymų nepatvirtino. BPK

283 str. 3 d. nurodyta, kad nukentėjusysis apklausiamas ir jo parodymai perskaitomi laikantis visų taisyklių, reglamentuojančių liudytojo apklausÄ ir liudytojo parodymų perskaitymÄ . Kadangi nukentėjusiojo parodymai yra svarbus įrodomosios informacijos Å¡altinis, jo pateikti duomenys gali bÅ«ti reikÅ¡mingi nustatant nusikalstamos veikos aplinkybes (ypač sveikatos sutrikdymo bylose), todėl nukentėjusysis privalo duoti parodymus ir yra apklausiamas pagal visas liudytojo apklausÄ reglamentuojančias taisykles (BPK 279 - 282 str.). Apylinkės teismas

neįvykdė šios pareigos, neiškvietė į teismo posėdį nukentėjusiojo E. D., neapklausė jo teismo posėdžio metu, kaip to reikalauja

BPK, bet nuosprendyje rėmėsi E. D. parodymais. Teismas negali vadovautis įrodymais ir parodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdžio metu. Nukentėjusiojo parodymai gali būti perskaitomi teismo posėdžio metu ne bet kokiais atvejais, o tik tais, kai nukentėjusysis nedalyvauja teismo posėdyje dėl aplinkybių, nurodytų BPK 37 str. E. D. neatvyko į teismo posėdį ir nepateikė teismui įrodymų, dėl kokių priežasčių

neatvyko į teismo posėdį. Teismo posėdžio metu prokuroras paaiškino, kad E. D. neatvyksta į teismo posėdį todėl, kad jis yra pasislėpęs nuo nuosprendžio vykdymo

kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje yra nuteistas. Mano, kad tai yra rimtas pažeidimas, nes neturėjo galimybės teismo posėdžio metu užduoti klausimų nuketėjusiajam E. D. bei galimybės siekti iÅ¡siaiÅ¡kinti kitas, gan svarbias to vakaro įvykio aplinkybes. Apie tai ne kartÄ teismo posėdžio metu pasakė ir jo gynėjas, primygtinai prašė į teismo posėdį iÅ¡kviesti nukentėjusįjį E. D.. Kadangi nukentėjusysis nebuvo iÅ¡kviestas, mano, kad E. D. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo patikrinti ir patvirtinti teismo posėdžio metu.

Taip pat skunde teigia, kad liudytojo

R. R. parodymai yra neiÅ¡samÅ«s ir neaiÅ¡kÅ«s, nes pastarasis nenurodė, kurioje vietoje buvo smÅ«giuota E. D. į veidÄ - prie laiptų, kavinėje, lauke. Å ie prieÅ¡taravimai tarp liudytojų parodymų teismo nebuvo paÅ¡alinti. Ä® teismo posėdį R. R. nebuvo iÅ¡kviestas, tad jo parodymai nebuvo patikrinti teismo posėdžio metu. BPK reikalauja, kad galima vadovautis tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡tirti teismo posėdžio metu. Å iuo atveju R. R. parodomais teismas neturėjo teisės vadovautis, bet, kadangi tai naudinga kaltinimo pusei, teismas nepaisė įstatymo reikalavimų.

Teigia, kad nepagrįstas teismo

nuosprendžio argumentas, kad jo kaltė pilnai įrodyta minėtais įrodymais, o ta aplinkybė, jog liudytojai

L. M. ir L. B. (Č.) nematė, jog

M. J. sudavė smÅ«gius, nepaneigia kitų byloje surinktų įrodymų. Teismas be jokių motyvų atmetė jo nekaltumÄ patvirtinančių

liudytojų L. M. ir L. B. (Č.), A. V., E. A., D. B., V. G. ir K. K. parodymus. Keista teismo logika, nes liudytojai teismui

liudija tai kÄ matė, žinojo ar girdėjo, o ne paneigia kitų liudytojų parodymų. Teismo pareiga yra įvertinti visus įrodymus ir nuspręsti, kurių liudytojų parodymai yra objektyvus, o kurių - neobjektyvÅ«s. Teigia, kad apylinkės teismas to nepadarė, įrodymus vertino pagal principÄ - kaltinamosios pusės liudytojų parodymai teisingi - objektyvÅ«s, gynybos pusės - nepaneigia kaltinamosios pusės liudytojų parodymų, todėl mano, kad teismas, atmesdamas

liudytojų L. M., L. B. (Č.), A. V., E. A., D. B., V. G. ir K. K. parodymus be motyvų, pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. Taip pat

nurodo, kad teismui 2009-09-18 buvo pateikti A.

V. ir dar vieno liudytojo, buvusio tuo metu kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ ir mačiusio visas įvykio aplinkybes, paaiškinimai, tačiau teismas šio liudytojo parodymus visiškai ignoravo, parodymų analizė nebuvo atlikta, teismo posėdžio metu jo parodymai nebuvo paviešinti, nuosprendžio motyvuojamoje dalyje iš viso nėra nurodyti liudytojo A. V. parodymų. Apylinkės teismas neteisėtai ir nepagrįstai, nemotyvuodamas ir

neargumentuodamas atmetė dar vieno gynybos liudytojo parodymus, tuo pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 2 p. Panaši

situacija yra su dar keturių liudytojų parodymais, kuriuos teismas atmetė nemotyvuodamas, tai policijos pareigÅ«nų E. A., D. B., V. G. ir K. K. parodymai. Nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis gali bÅ«ti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiÅ¡kai ir besÄ lygiÅ¡kai įrodytas ir teismo iÅ¡vados apie kaltinamojo kaltumÄ grindžiamos teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, kiekviena versija, visi prieÅ¡taravimai turi bÅ«ti patikrinti ir įvertinti teismo bei visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima paÅ¡alinti, traktuojamos kaltinamojo naudai.

Skunde teigia, kad kaltinimai dėl padarytos nusikalstamos veikos pagrįsti baudžiamajame procese, be kitų įrodymų, daug reikÅ¡mės turi liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymai, jų patikrinimas yra bÅ«tina sÄ lyga, jei norima iÅ¡vengti neteisingo asmens nuteisimo. Siekdamas iÅ¡aiÅ¡kinti apklausiamo asmens (liudytojo, nukentėjusiojo) parodymų patikimumÄ , teismas privalo padaryti jo iÅ¡dėstytų faktų analizę ir įvertinti jų reikÅ¡mę, patikrinti, ar teisingai liudytojas (nukentėjusysis) suprato tų faktų esmę, ar gerai prisimena juos ir teisingai iÅ¡dėstė duodamas parodymus. Apylinkės teismas liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų analizės neatliko, nemotyvuotai atmetė gynybos liudytojų parodymus, netyrė versijos, kad E. D. galėjo bÅ«ti sužalotas po to, kai 2006 m. vasario 12 naktį, apie 03.00 val., buvo iÅ¡leistas iÅ¡ policijos komisariato, o teismas tik perrašė tai, kas buvo suraÅ¡yta kaltinamajame akte, nepaÅ¡alino liudytojų prieÅ¡taravimų, o tokiu atveju teismo apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti laikomas teisėtu ir teisingu. Pagal liudytojų parodymus, prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ atvykę policijos pareigÅ«nai į policijos komisariatÄ pristatę E. D. ir dar vienÄ Å¡ios kompanijos dalyvį, bet teismas nenustatė antro asmens tapatybės, kuris buvo pristatytas kartu su E. D. į policijos komisariatÄ , neapklausė jo teismo posėdyje ir nustatė svarbių bylai aplinkybių

- kokioje bÅ«klėje (sveikas ar sumuÅ¡tas) E. D. buvo pristatytas į policijos komisariatÄ , kiek laiko praleido policijos komisariate, kada buvo iÅ¡leisti iÅ¡ policijos komisariato, kokioje bÅ«klėje (sveikas ar

sužalotas) E. D. bÅ«ro iÅ¡leistas namo, kÄ veikė ir kur ėjo E. D. ir antrasis kartu su juo buvęs asmuo, kai juos iÅ¡leido

iÅ¡ policijos komisariato. Å ios svarbios bylai aplinkybės teismo posėdžio metu net nebuvo tiriamos, nes teismÄ domino tik vienas klausimas - pripažinti jį (apeliantÄ ) kaltu, o aiÅ¡kintis kaltas jis ar ne, teismas nesivargino. Nuosprendyje

turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines

aplinkybes. Nuosprendyje negali bÅ«ti prieÅ¡taravimų bei negali bÅ«ti nepaneigti kaltinimui prieÅ¡taraujantys įrodymai, iÅ¡vados turi atitikti aplinkybes, nustatytas teisiamajame posėdyje, o nuosprendis turi bÅ«ti pagrįstas faktais, o ne prielaidomis. Faktinės bylos aplinkybės, liudininkų parodymai patvirtina jo nekaltumÄ , bet apkaltinamasis nuosprendis priimamas vadovaujantis tik kaltinamosios pusės liudytojų parodymais, tai yra iÅ¡imtinai tik nukentėjusiojo E. D. draugų parodymais. Teismas apkaltinamÄ jį nuosprendį priėmė, vadovaudamasis ne faktais, įrodymais ir liudytojų parodymų analize, tuo, kad įvykio tikėtina eiga galėjo bÅ«ti tokia, o tai reiÅ¡kia, kad ir nuosprendis yra priimtas vadovaujantis ne faktinėmis bylos aplinkybėmis, ne įrodymais o prielaidomis, todėl toks nuosprendis yra neteisėtas, turi bÅ«ti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis.

Nuosprendis turi bÅ«ti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtas nuosprendis yra tada, kai jis priimtas ir suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų ir kitų teisės normų reikalavimų. Taigi, savo forma ir turiniu nuosprendis privalo atitikti BPK 302-307 straipsniuose iÅ¡dėstytų reikalavimų nuostatas. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad apylinkės teismo nuosprendis neatitinka Å¡ių reikalavimų. Nuosprendyje yra pateikti tik kaltinimo pusės liudytojų parodymai, o jo nekaltumÄ patvirtinantys liudytojų parodymai nemotyvuotai atmesti.

Pirmosios instancijos teismas vienu iš pagrindiniu įrodymu laiko eksperto R.Raukčio išvadas, kurios yra tikėtino pobūdžio, bet neatlieka šių išvadų analizės ir nepagrįstai suteikia pirmenybę kaip nenuginčijamam įrodymui. Tuo tarpu BPK reikalauja ne tik išdėstyti įrodymus, bet ir atlikti įrodymų analizę, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes. Nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kaltinimo pusė liudytojų parodymai yra prieštaringi, todėl teismas privalėjo išsamiai atlikti įrodymų ir liudytojų paaiškinimų analizę.

Eksperto iÅ¡vada yra tik vienas iÅ¡ įrodymų, bet ne pagrindinis, lemiamas ir nekvestionuojamas. Taip pat eksperto iÅ¡vados padarytos vykdant konkretų užsakymÄ , kad jos yra neobjektyvios ir nepagrįstos, kad jos padarytos remiantis prielaidomis ir samprotavimais, matyti ir ne specialistui, todėl teismas privalėjo vadovautis tik tomis eksperto iÅ¡vadomis, kurios yra padarytos remiantis ne prielaidomis, faktinėmis įvykio aplinkybėmis. Nuosprendyje negali bÅ«ti prieÅ¡taravimų, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti patvirtintos įrodymais, nuosprendyje nėra nurodyta, kuo remiantis teismas priėmė eksperto aktÄ kaip įrodymÄ ir kodėl atmetė gynybos liudytojų parodymus, kurie taip ir nebuvo teismo paneigti, o tai daro apkaltinamÄ jį nuosprendį nepakankamai motyvuotu ir teisiÅ¡kai nepagrįstu.

Visos Å¡ios aplinkybės patvirtina teismo Å¡aliÅ¡kumÄ .

Skunde teigia, kad Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė faktinių bylos aplinkybių,

neteisėtai ir nepagrįstai atmetė liudytojų L. M. ir L. B. (Č.), A. V., policijos pareigūnų E. A., D. B., V. G. ir

K. K. parodymus, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje net nenurodė, kad teismo posėdžio metu buvo apklausti keturi policijos pareigÅ«nai, patvirtinę kad E. D. į policijos komisariatÄ buvo pristatytas ir iÅ¡ jo iÅ¡leistas sveikas, o tai patvirtina jo nekaltumÄ , perrašė tai, kas buvo suraÅ¡yta kaltinamajame akte, netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ (BPK 328 str. 1 d. 1 p.), nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 1 d. 3 p.), netinkamai iÅ¡sprendė kitus nuosprendžio klausimus (BPK 328 str. 1 d. 4 p.), padarė esminius BPK pažeidimus (BPK 369 str. 3 d.), o tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį (BPK 326 str. 4 d.). Nurodo, kad nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados neatitinka bylos aplinkybių, nes Å¡ių iÅ¡vadų nepatvirtina įrodymai, iÅ¡nagrinėti pirmosios instancijos teismo posėdyje, teismo iÅ¡vados padarytos vadovaujantis konflikte dalyvavusių, o tai reiÅ¡kia suinteresuotų asmenų parodymais, nemotyvuotai atmetant kitų liudytojų parodymus. be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylos

aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas, t.y. teismas neatsižvelgė į tai, ar galėjo E. D. skruostikaulio lūžį pastebėti praėjus ilgam laiko

tarpui, ar galėjo policijos pareigūnai pastebėti kraujosruvas ant E. D. veido, kai pastarasis buvo pristatytas į policijos

budinčiÄ dalį, nenustatė antro asmens, kuris buvo pristatytas kartu su E. D. į policijos budinčiÄ dalį, bei netyrė versijos, kad E. D. galėjo bÅ«ti

sužalotas po to, kai buvo išleistas iš policijos. Taip pat yra prieštaringų įrodymų, turinčių daug reikšmės

teismo išvadoms, nuosprendyje nenurodyta

kuo remdamasis teismas priėmė vienÄ iÅ¡ Å¡ių įrodymų ir atmetė kitus, nes prieÅ¡taringi liudytojų P. G. ir

G. J. parodymai, nemotyvuotai atmesti liudytojų L. M., L. B. (Č.), A.

V. parodymai. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iÅ¡dėstytose teismo iÅ¡vadose yra esminių prieÅ¡taravimų, kurie paveikė nuteistojo kaltumo klausimo iÅ¡sprendimÄ , nes ta aplinkybė, kad E. D. padaryti deÅ¡inės pusės sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti tik kairiarankio žmogaus, o ne deÅ¡iniarankio, teismo nebuvo tiriama, ir tai vertintina kaip esminis teismo iÅ¡vadų prieÅ¡taravimas, kadangi jis tokių sužalojimų, kurie buvo padaryti E. D., padaryti negalėjo. Kaip esminius BPK pažeidimus, nurodo BPK 7 str. įtvirtinto rungimosi principo, Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 str. (teisė į nepriklausomÄ , neÅ¡aliÅ¡kÄ ir teisingÄ teismÄ ), gynybos pateiktų įrodymų ir argumentų nemotyvuoto atmetimo pažeidimus. Nuosprendyje suraÅ¡ant tik tai, kas naudinga kaltinimui, bet visiÅ¡kai ignoruojant gynybos pateiktus įrodymus, negalima tikėtis teisingumo ir tiesos nustatymo, todėl mano, kad toks TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo nuosprendis negali bÅ«ti laikomas teisėtu ir teisingu. Teismas yra įpareigotas neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, pats privalo siekti nustatyti tiesÄ , nes bylos iÅ¡sprendimas priklauso ne tik nuo to kaip Å¡alys rungiasi, bet ir nuo paties teismo iniciatyva atliekamų veiksmų. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu rungimosi principo nebuvo, buvo tik kaltinimai, o bet kokie gynybos praÅ¡ymai, kaip pavyzdžiui iÅ¡kviesti į teismo posėdį nukentėjusįjį, nemotyvuotai buvo atmetami.

Teigia, kad nusikaltimo nepadarė,

vykdė profesinę pareigÄ palaikyti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ . TelÅ¡ių rajono apylinkės teismas buvo Å¡aliÅ¡kas, neobjektyvus ir

neteisingas, neatsižvelgė į visas bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, netyrė kitų galimų E. D. versijų, netyrė aplinkybių, kad galėjo tapti E. D. ir jo draugų - liudytojų G. J., P. G. ir R. R. sÄ mokslo auka, o apsiribojo tik tuo, kÄ pateikė prokuratÅ«ra, priėmė neteisingÄ nuosprendį ir pripažino kaltu nekaltÄ asmenį.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡tyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl M. J. kaltės pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., t.y. nesunkiai sužalojus nukentėjusįjį E. D..

Lietuvos Respublikos BPK 20 str.

3 d. numatyta, jog įrodymais gali bÅ«ti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , kaltinamojo kaltė negali bÅ«ti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas iÅ¡vadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimÄ padariusių asmenų.

Lietuvos Respublikos BPK 301 str.

1 d. numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nors pirmosios instancijos teismas

teisiamajame posėdyje neapklausė nei nukentėjusiojo, nei liudytojo R. R. apie 2006-02-11 įvykio aplinkybes, tačiau iš

teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad Å¡ių asmenų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo perskaityti posėdžio metu. Taigi, nukentėjusiojo ir liudytojo R. R. parodymai, kaip vieni iÅ¡ įrodymų Å¡altinių, buvo iÅ¡tirti teisiamajame posėdyje. Pastebėtina, kad nors pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis ir liudytojas R. R. nebuvo apklausti, tačiau bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka, teisėjų kolegija byloje atliko įrodymų tyrimÄ ir teismo posėdyje apklausė nukentėjusįjį E. D.. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, taip pat ir apeliacinės

instancijos teismas ėmėsi visų būtinų priemonių, kad liudytojas R. R. atvyktų į teismo posėdį ir patvirtintų ikiteisminio

tyrimo metu duotus parodymus, tačiau teismas bÅ«davo informuojamas, kad Å¡is liudytojas yra iÅ¡vykęs į užsienį dirbti. Posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad su draugais buvo kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, gėrė alų, prie gretimo stalelio įvyko konfliktas (lyg kažkas nesumokėjo pinigų), dėl ko buvo iÅ¡kviesti apsaugos darbuotojai, jiems atvykus, jis pats jau buvo girtas, buvo padėjęs galvÄ ant stalelio, o stodamasis pajuto smÅ«gį, po kurio nukrito ir jį draugias, pakėlęs nuo žemės, iÅ¡vedė į laukÄ . taip pat nukentėjusysis patvirtino, kad naktį buvo nuvežtas į policijos komisariatÄ , kad jo ten niekas nesumušė, o dėl sužalojimo kreipėsi į medikus.

E. D. posėdžio metu teigė, kad iÅ¡ draugų P. G. ar R. R. sužinojo asmens, kuris jam sudavė smÅ«gį vardÄ ir pavardę, ir pagal draugų pasakojimÄ policijoje parašė pareiÅ¡kimÄ . Tvirtino, nematęs, kas jam sudavė smÅ«gį, po kurio nukrito ant žemės. Teismo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., buvo perskaityti nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie pagrindinėse įvykio detalėse: apsaugos darbuotojų iÅ¡kvietimo, smÅ«gio sudavimo sutampa su nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis teisme apie jo sužalojimo aplinkybes buvo apklaustas po įvykio praėjus daugiau kaip ketveriems metams, tikėtina, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai praėjus ilgam laiko tarpui, negalėjo iÅ¡samiai nurodyti ne tik visų 2006-02-11 įvykio aplinkybių, bet ir žodis į žodį atkartoti ikiteisminio tyrimo metu duotų savo parodymų. IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis dėl jam padaryto sužalojimo į teisėsaugos institucijÄ kreipėsi 2006-02-14, tÄ pačiÄ dienÄ buvo paimtas ne tik nukentėjusiojo E. D. pareiÅ¡kimas dėl jam padaryto sužalojimo, bet jis apklaustas liudytoju ir pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo (b.l. 2, 13, 17-18, t. 1).

Tiek pareiÅ¡kime, tiek ir paklausos metu nukentėjusysis parodė, kad atvykus į kavinę apsaugos darbuotojams, prie jo priėjo M. J. (teigė, kad kitÄ apsaugos darbuotojÄ L. M. pažįsta) sugriebė už rankos, pakėlė ir liepė eiti lauk, o kai atsakė, kad „tuoj iÅ¡eis“, keldamasis nuo kėdės, pajuto, kad M. J. jam sudavė po vienÄ kartÄ Ä¯ deÅ¡inę ir kairę galvos puses, daugiau smÅ«gių nebuvo suduota, jis nesiprieÅ¡ino;

po jam suduoto antro smÅ«gio prarado sÄ monę, atsipeikėjo lauke prie P. G.. Byloje esantys iÅ¡raÅ¡ai iÅ¡ medicininių dokumentų, o

taip pat ir eksperto išvada patvirtina, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kurį sukėlė dešinio skruostikaulio lūžis (b.l. 37, 41, t. 1). Iš E.

D. asmens sveikatos istorijos duomenų matyti, kad pas medikus nukentėjusysis kreipėsi 2006-02-13 ir nurodė, kad jį 2006-02-11 sumušė saugos darbuotojai kavinėje „(duomenys neskelbtini)“. Taigi, sugretinus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusiojo E. D. duotus parodymus, daroma iÅ¡vada, kad sužalojimÄ nukentėjusysis E. D. patyrė kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, o ne kur nors kitus, pvz. po paleidimo iÅ¡ policijos komisariato 2006-02-12, kaip keliama abejonė apeliaciniame skunde.

Apylinkės teisme apklausti

liudytojais policijos pareigÅ«nai neprisiminė, kad nukentėjusysis E. D. bÅ«damas pristatytas į policijos komisariatÄ bÅ«tų

skundęsis sužalojimais, nes pagal praktikÄ liudytojai paaiÅ¡kino, kad tokiu atveju, jei asmuo skundžiasi, jie aiÅ¡kinasi aplinkybes. Taigi, jei liudytojai neprisiminė ar E. D. buvo pristatytas į policijos komisariatÄ sužalotas ir nesiskundė dėl sužalojimų, nereiÅ¡kia, kad nukentėjusysis į policijos komisariatÄ buvo pristatytas nesužalotas. Dėl to,

teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų E. A., V. G. parodymai nei patvirtina,

nei paneigia aplinkybės, jog į policijos komisariatÄ E. D. buvo pristatytas nesužalotas.

Nors teismo medicinos specialisto iÅ¡vada patvirtina tik faktÄ , kad nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sužalojimas, tačiau specialisto iÅ¡vada buvo duota remiantis ne tik nukentėjusiojo apžiÅ«ra, bet ir pateiktais medicininiais dokumentais, kuriuose nurodyta diagnozė: deÅ¡inio skruostikaulio lūžis, o siuntime (įraÅ¡e iÅ¡ medicininių dokumentų) nurodyta diagnozė – deÅ¡inės pusės skruostikaulio lūžis, trauma

2006-02-11 apie 23.30 val. Be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad E. D. nustatyti sužalojimai: poodinės kraujosruvos dešinės

akies vokuose, kraujosruva deÅ¡inės akies obuolio junginėje, deÅ¡inio skruostikaulio lūžis, galėjo bÅ«ti padaryti užduotyje nurodomu laiku („š.m. vasario 11 d. apie 23 val.“), tam neprieÅ¡tarauja poodinės kraujosruvos ir kraujosruvos spalva bei įraÅ¡ai mediciniuose dokumentuose. Taip pat nurodyta, kad sužalojimai padaryti vieno buko daikto poveikyje nemažiau vieno smÅ«gio pasekoje (b.l. 37, t. 1). Nors teisiamojo posėdžio metu teismo medicinos ekspertas negalėjo nurodyti konkrečiai kada nukentėjusiajam buvo padarytas sužalojimas, tačiau įvertinus teismo medicinos specialisto iÅ¡vadoje ir pateiktose medicininiuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daroma iÅ¡vada, kad nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymÄ sukėlęs deÅ¡inio skruostikaulio lūžis buvo padarytas 2006-02-11 kavinėje „(duomenys neskelbtini)“.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusįjį pristačius į policijos komisariatÄ , policijos pareigÅ«nai jo veide nepastebėjo jokių sužalojimo žymių, dėl ko apeliantas mano, kad nukentėjusysis tuo metu nebuvo sužalotas. Medicinoje kraujosruva apibudinama kaip odos spalvos pakitimas, atsirandantis dėl po oda esančių raumeninių skaidulų bei jungiamojo audinio pažeidimo, nepažeidžiant odos vientisumo. Kraujosruvų atsiradimas priklauso nuo keleto priežasčių: žmogaus odos tvirtumo, gretutinių ligų, tam tikrų medikamentų vartojimo ir kraujosruvos amžių maždaug galima nusakyti pagal jos spalvÄ , iÅ¡ karto po susižeidimo – rausva, vėliau spalva pakinta (internetinė prieiga www.sveikaszmogus.lt). Atsižvelgiant į tai, kad kraujosruva iÅ¡ karto po sužeidimo yra rausva, o spalva pasikeičia tik po 1-2 dienų, daroma iÅ¡vada, kad nukentėjusįjį policijos komisariate pralaikius 3 valandas 35 minutes (b.l. 42-43, t. 1) ir nukentėjusiajam pačiam pareigÅ«nams neiÅ¡reiÅ¡kus nusiskundimo dėl sužalojimo, policijos pareigÅ«nai galėjo ir nepastebėti, kad E. D. yra sužalotas. Be to, apklausos metu teismo medicinos ekspertas R.Rauktys parodė, kad E. D. iÅ¡leidžiant jį iÅ¡ policijos komisariato padarytas sužalojimas galėjo matytis, o taip pat galėjo ir nesimatyti,  o dėl girtumo nukentėjusysis skausmo galėjo nejausti. Ekspertas taip pat paaiÅ¡kino, kad iÅ¡vada buvo suraÅ¡yta remiantis medicininiais dokumentais ir prašė Å¡ia iÅ¡vada remtis nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ (b.l. 6, t. 2). Ä®vertinus paminėtas aplinkybes, susijusias su nukentėjusiajam padaryto sužalojimo nustatymu, dėl sužalojimo padarymo laiko, daroma iÅ¡vada, kad nukentėjusysis E. D. negalėjo bÅ«ti sužalotas anksčiau nei 2006-02-11 ar vėliau, iÅ¡leidus jį iÅ¡ policijos komisariato. Byloje nėra duomenų, jog nukentėjusįjį iÅ¡leidus iÅ¡ policijos komisariato, jis bÅ«tų sužalotas kitų asmenų, nes tokiu atveju medicininiuose dokumentuose nebÅ«tų įraÅ¡o, kad buvo sumuÅ¡tas kavinėje „(duomenys neskelbtini)“.

IÅ¡ byloje apklaustų liudytojų P. G., G. J. bei ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo R. R. parodymų matyti, kad Å¡ie liudytojai apklausti 2006-02-20, t.y. po nukentėjusiojo apklausos 2006-02-14 ir po įvykio praėjus tik savaitei. Å ie liudytojai parodė patys matę kaip į kavinę iÅ¡kviesti atvyko du apsaugos darbuotojai, vienas iÅ¡ jų, kaip liudytojas R. R. nurodė liesesnio kÅ«no sudėjimo, o liudytojas P. G. parodė ne L. M., kurį pažįsta iÅ¡ matymo, sudavė porÄ kartų E. D. į veidÄ , po ko E. D. nukrito ant žemės (b.l. 57, 58, 61-62, t. 1). Å ie liudytojai taip pat parodė, kad E. D. agresyviai

nesielgė. Nors teisme apklausti liudytojai P. G. ir G. J. teigė, jog nematė, kas sudavė smūgius nukentėjusiajam

ir kad iš pastarojo sužinojo, kad jį sužalojo apsaugos darbuotojas M. J., tačiau teisme apklausti liudytojai P.

G. ir G. J. patvirtino ikiteisminio tyrimo duotus parodymus ir teigė, kad iÅ¡ karto po įvykio geriau prisiminė visas aplinkybės ir kad tais jų parodymais galima remtis. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad teisme liudytojai buvo apklausiami po įvykio praėjus daugiau kaip trejiems metams, todėl logiÅ¡ka, kad jie nebeprisiminė savo anksčiau duotų parodymų, dėl ko bylÄ nagrinėjusi teisėja perskaitė jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. BPK

276 str. 4 d. numato, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai. Taigi, teisme perskaičius liudytojų P. G. ir G.

J. ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui duotus parodymus, liudytojai teigė juos patvirtinÄ s, todėl nei apylinkės teismas, nei teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti Å¡ių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu, kai jie po įvykio praėjus trumpam laiko

tarpui buvo apklausti, parodymais. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis E. D. ar kitas asmuo būtų įtakojęs liudytojus P. G., G. J. ar R.

R. duoti vienokius ar kitokius parodymus. Iš byloje apklaustų liudytojų

parodymų matyti, kad jie po įvykio su nukentėjusiuoju bendravo – liudytojas G. J. parvežė E. D. iš ligoninės

Klaipėdoje, liudytojas P. G. parodė, kad su nukentėjusiuoju buvo susitikęs pas jį namuose, matė E. D. sumuÅ¡tÄ

kitÄ dienÄ po jo paleidimo iÅ¡ policijos komisariato, teigė, kad E. D. buvo pamuÅ¡ta akis. Atsižvelgiant į tai, kad

ikiteisminio tyrimo metu liudytojų bei nukentėjusiojo duoti parodymai teismo posėdyje buvo ištirti nepažeidžiant BPK reikalavimų, ir šių asmenų parodymai vieni kitiems neprieštarauja, patvirtina aplinkybę, kad nukentėjusįjį sužalojo

į kavinę iÅ¡kviestas vienas iÅ¡ apsaugos darbuotojų. Atsižvelgiant į liudytojo P. G. parodymus, jog jis iÅ¡ matymo pažįsta apsaugos darbuotojÄ

L. M. ir tvirtino, kad šias apsaugos darbuotojas smūgių

nesudavė, daroma iÅ¡vada, kad smÅ«gius nukentėjusiajam sudavė kartu su liudytoju L. M. į įvykio vietÄ iÅ¡kviestas M. J..

Apeliantas nepagrįstai savo nekaltumÄ grindžia liudytojos L. B. (buvusios Č.) ir buvusio savo kolegos L. M. parodymais. Liudytoja L. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausta teisme parodė, kad nematė kokiomis aplinkybėmis nepageidaujami vaikinai iÅ¡ kavinės buvo iÅ¡vesti iÅ¡ kavinės, nes dirbo prie kasos. Posėdžio metu liudytoja

parodė, kad išėjusi į laukÄ , pamatė kaip E. D. ir P. G., kuriuos pažinojo, stumdosi, kai buvo atvažiavę

policijos pareigūnai. Vertinant liudytojos duotus parodymus, daroma išvada, kad ši liudytoja nepatvirtina apelianto nekaltumo. Liudytojas L. M., apelianto buvęs kolega, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kelis kavinės klientus, nepaklususius jų reikalavimui išeiti iš kavinės, jėga išvarė

iÅ¡ kavinės į laukÄ â€“ jis paėmęs vienÄ jaunuolį už rÅ«bų, perdavė M. J., kuris pastarÄ jį pastÅ«mė link durų, o išėjus į laukÄ

ten pamatė stovinčius iÅ¡varytus jaunuolius, kurie pradėjo jį ir M. J. gÄ sdinti. Teismo posėdžio metu liudytojas L. M. patvirtino duotus parodymus, tvirtino, jog nei jis,

nei jo kolega M. J. nesudavė nei vieno smÅ«gio, tačiau ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus liudytojas parodė, jog lauke iÅ¡varyti jaunuoliai sakė, kad vienam iÅ¡ jų yra blogai su sveikata, kad reikia kviesti med. pagalbÄ (b.l. 69-70, t. 1). Taigi, liudytojui L.

M. buvo žinoma, kad vienam iš jų išvarytam jaunuoliui yra blogai, tačiau abejingai sureagavo į tokius žodžius ir išvažiavo iš įvykio vietos. Be to, pastebėtina, kad tokia liudytojo L. M. apklausos protokole nurodyta aplinkybė verčia abejoti liudytojo parodymais, jog išvarant iš kavinės nepageidaujamus asmenis, nebuvo sužalotų asmenų.

Analizuojant paties apelianto parodymus matyti, kad M. J. teigė, jog nepageidaujamus kavinės lankytojus jie jėga iÅ¡prašė lauk ir manė, kad elgiasi teisingai pagal Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymÄ . Minėto įstatymo 2 str. 2 d. numatyta, kad fizinė prievarta – tai fizinės jėgos ar kovinių imtynių veiksmų panaudojimas. Pagal Å¡io įstatymo 16 str. apsaugos darbuotojas fizinę prievartÄ ir specialiÄ sias priemones turi teisę panaudoti Å¡iais atvejais: 1) atremdamas pasikėsinimÄ , gresiantį jo sveikatai ar gyvybei, taip pat pasikėsinimÄ , kuriuo siekiama atimti iÅ¡ jo specialiÄ jÄ priemonę ir (ar) Å¡aunamÄ jį ginklÄ ; 2) gindamas saugomÄ subjektÄ nuo užpuolimo, gresiančio Å¡io sveikatai ar gyvybei; 3) atremdamas saugomų objektų užpuolimÄ ; 4) sulaikydamas įtariamÄ teisės pažeidėjÄ , jei Å¡is aktyviais veiksmais vengia sulaikymo; 5) paÅ¡alindamas iÅ¡ saugomų objektų, masinių ar kitų renginių asmenis, nesilaikančius nustatytų taisyklių, jeigu Å¡ie asmenys nevykdo teisėtų apsaugos darbuotojo reikalavimų. Taip pat Å¡io įstatymo 15 str. 3 d. įpareigoja apsaugos darbuotojÄ , atsiradus pagrindui panaudoti fizinę prievartÄ , specialiÄ sias priemones ar Å¡aunamÄ jį ginklÄ , įspėti įtariamÄ teisės pažeidėjÄ apie ketinimÄ panaudoti fizinę prievartÄ , specialiÄ sias priemones ar Å¡aunamÄ jį ginklÄ , jei Å¡is nevykdys apsaugos darbuotojo nurodymų, duodamų įgyvendinant Å¡io įstatymo jam suteiktas teises ir pareigas, iÅ¡skyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę apsaugos darbuotojo ar saugomo subjekto, ar saugomame objekte esančių asmenų gyvybei ar sveikatai arba įspėti yra neįmanoma. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad apsaugos darbuotojai buvo iÅ¡kviesti 23:38 val. (b.l. 149, t. 1) tikslu

apsaugoti įvykį, o byloje apklausti liudytojai parodė, kad nepastebėjo, jog E. D. būtų elgęsis agresyviai, jis apsaugos darbuotojams

nesiprieÅ¡ino, vienam iÅ¡ apsaugos darbuotojų pasakė, kad tuoj iÅ¡eis ir stojosi iÅ¡eiti, kai jam buvo suduoti smÅ«giai į veidÄ . Taigi, byloje nenustatyta, kad apsaugos darbuotoju dirbęs M. J. pagal įvykio metu buvusiÄ situacijÄ turėjo teisėtÄ pagrindÄ E. D. atžvilgiu panaudoti fizinę prievartÄ . Kadangi nebuvo pagrindo naudoti fizinę prievartÄ asmens atžvilgiu, pripažįstama, kad M. J. veiksmai – suduodant daugiau nei vienÄ smÅ«gį nukentėjusiajam į veidÄ , buvo tyčiniai, neatitiko Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatyme apsaugos darbuotojo teisių ir pareigų. Nuteistojo parodymai, jog jis smÅ«gių niekam nesudavė vertintini kritiÅ¡kai, nes byloje apklausti liudytojai P. G.,

G. J., R. R. kategoriškai parodė

matę kaip apsaugos darbuotojas sudavė porÄ smÅ«gių nukentėjusiajam E. D., kuriam padarytÄ sužalojimÄ patvirtina teismo

medicinos specialisto išvada.

Pagal BK 138 str. atsako asmuo už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymÄ . Å i nusikalstama veika padaroma tiesiogine ir netiesiogine tyčia. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad po nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto – smÅ«gių sudavimo į veidÄ , nuteistasis turėjo ir galėjo suprasti, kad sukelia nukentėjusiajam fizinį skausmÄ , tačiau, pagal Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymo 8 str. 5 p. bÅ«damas apsaugos darbuotoju ir panaudojęs fizinę prievartÄ , prireikus privalėjo suteikti pirmÄ jÄ medicinos pagalbÄ , to nepadarė. taigi, įvertinus byloje esančių įrodymų

visumÄ , kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. J. pripažino kaltu padarius nusikalstamÄ ir pagrįstai jo

veikÄ kvalifikavo pagal BK 138 str. 1 d., o ne pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., kadangi smÅ«gius sudavė neturėdamas chuliganiÅ¡kų paskatų, nesiekdamas pažeisti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ .

Apeliacinio skundo argumentas, susijęs su nukentėjusiajam suraÅ¡ytu administracinės teisės pažeidimu, yra nepagrįstas, nes nukentėjusiajam administracinės teisės pažeidimo protokolas buvo suraÅ¡ytas už tai, kad jis, bÅ«damas girtas buvo vieÅ¡oje vietoje. IÅ¡ bylos matyti, kad nukentėjusiajam po suduotų smÅ«gių išėjus į iÅ¡ kavinės į laukÄ , buvo iÅ¡kviesta policija, kuri nukentėjusįjį ir dar vienÄ kavinės lankytojÄ iÅ¡sivežė į policijos komisariatÄ . Taigi, nukentėjusysis į policijos komisariatÄ buvo iÅ¡vežtas ne dėl netinkamo elgesio kavinėje, jo apsaugos darbuotojai nebuvo sulaikę už tai ir neperdavė policijos pareigÅ«nams, todėl nukentėjusiajam suraÅ¡ytas administracinės teisės pažeidimo protokolas už girto pasirodymÄ vieÅ¡oje vietoje – prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ 2006-02-12 nepatvirtina ir nepaneigia apelianto keliamos versijos, kad ne jis sužalojo nukentėjusįjį. Å is nukentėjusiajam suraÅ¡ytas protokolas patvirtina, kad įvykio metu nukentėjusysis E. D. buvo neblaivus. Å iÄ aplinkybę patvirtina ne tik pats nukentėjusysis, bet ir byloje apklausti liudytojai. Atsižvelgus į paminėtas aplinkybes, kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad skundžiamame nuosprendyje nurodytas nukentėjusiajam suraÅ¡ytas administracinės teisės pažeidimo protokolas kaip M. J. kaltę pagrindžiantis įrodymas nurodytas todėl, kad nuo 2006-02-10 iki 2006-02-16 policijos komisariate nebuvo užregistruotas nei vienas įvykis, susijęs su E. D., iÅ¡skyrus tai, kad jam buvo suraÅ¡ytas minėtas administracinės teisės apžeidimo protokolas, t.y. paneigta apelianto versija, kad nukentėjusysis galėjo bÅ«ti sužalotas po to, kai jis buvo paleistas iÅ¡ policijos komisariato.

Taip pat nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad nenustatytas asmuo, kuris kartu su nukentėjusiuoju buvo pristatytas į policijos komisariatÄ . IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad į policijos komisariatÄ kartu su E. D. buvo pristatytas E. E., kyris kaip ir nukentėjusysis buvo pristatytas iÅ¡blaivinimui ir administracinės teisės pažeidimo protokolo suraÅ¡ymui. kadangi byloje nustatyta, kad smÅ«giai nukentėjusiajam buvo suduoti kavinėje, tad E. E. iÅ¡kvietimas į teismÄ liudytojų buvo netikslingas, kadangi E. E. taip pat kaip ir nukentėjusysis buvo neblaivus, ir galėjo taip pat nepastebėti nukentėjusiojo veide sužalojimo žymių. Taigi, įvertinus Å¡ias aplinkybes, kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad E. E. iÅ¡kvietimas į teismÄ ir jo apklausa yra netikslingi, kadangi nuteistojo kaltę patvirtina byloje surinkti kiti įrodymai.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas, suraÅ¡ydamas skundžiamÄ nuosprendį pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimÄ . Minėtas straipsnis numato, kad apkaltinamojo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dėstoma ne tik įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t.y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, bÅ«das, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, bet ir įrodymai, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas nuosprendyje iÅ¡vardino įrodymus – asmenų, kurių parodymai, teismo nuomone, pagrindžia kalto asmens kaltę. Kadangi liudytojais apklaustų policijos pareigÅ«nų parodymai nei patvirtina, nei paneigia nei vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai, todėl nebuvo tikslinga atlikti Å¡ių liudytojų parodymų analizę ir juos vertinti su kitais byloje esančiais įrodymais.

Kolegija pripažįsta, kad skundžiamo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje neatlikta iÅ¡dėstytų įrodymų analizė, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes, tačiau tai nelaikytina esminiu BPK reikalavimų pažeidimu, kuris suvaržė apelianto įstatymo garantuojamas teises ir sukliudė teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ sprendimÄ . Pagal BPK 369 str. 3 d. esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ nuosprendį ar nutartį.

IÅ¡ bylos matyti, kad M. J. įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės nebuvo suvaržytos – kaltinamasis turėjo pasirinktÄ gynėjÄ , buvo tenkinti kaltinamojo ir jo gynėjo praÅ¡ymai dėl papildomų liudytojų iÅ¡kvietimo bei papildomų įrodymų iÅ¡reikalavimo. Be to, nuteistasis pasinaudojo savo teise – apskundė jo atžvilgiu priimtÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį, o ir apeliacinio skundo nagrinėjimo metu, siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti skunde nurodytus argumentus, buvo atliktas įrodymų tyrimas, patenkintas nuteistojo reikalavimas teisme apklausti nukentėjusįjį.

Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas nesilaikė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimo ir skundžiamo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje neatliko nurodytų įrodymų analizės, neiÅ¡dėstė motyvų, kuriais vadovaujantis atmetė kitus įrodymus, tačiau Å¡is pažeidimas nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio bÅ«tų pagrindas panaikinti skundžiamÄ nuosprendį dėl teismo Å¡aliÅ¡kumo ar nesilaikant BPK 224-225 str. nustatytų teismingumo taisyklių.

Pagal teismų praktikÄ Å¡aliÅ¡ku pirmosios instancijos teismu visada turėtų bÅ«ti pripažįstami atvejai, kai pirmosios instancijos teisme bylÄ nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese BPK 58 str. numatytais pagrindais. Byloje nenustatyta, kad bylÄ iÅ¡nagrinėjusi teisėja bÅ«tų buvusi Å¡aliÅ¡ka arba byla buvo iÅ¡nagrinėta pažeidžiant bylų teismingumo taisykles. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma iÅ¡vada, kad skundžiamÄ nuosprendį priėmė neÅ¡aliÅ¡kas teismas, todėl nėra pagrindo apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir bylÄ grÄ Å¾inti nagrinėti pirmosios instancijos teismui ar apeliantÄ iÅ¡teisinti.

Remiantis išdėstytu, daroma išvada, kad nėra pagrindo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

          Â

           nuteistojo

M. J. apeliacinį skundÄ dėl TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. nuosprendžio atmesti.

          Â

Kolegijos pirmininkė                                                                                      Klavdija

Kruminienė

Teisėjai                                                                                                           Vaclovas

Iždonas

                                                                                                           Virginija

Žindulienė