2016-05-17 Nr. AB-10826-3-61-3-04905-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3295-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04905-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovams Lietuvos kariuomenei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenės Judėjimo kontrolės centrui dėl įsakymo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. R. N. (toliau – pareiškėjas) per elektroninių paslaugų portalą padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, pasirašytą įgalioto atstovo L. J., kuriame prašoma panaikinti Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. spalio 7 d. įsakymą Nr. PK-1568 „Dėl eil. R. N. išleidimo į atsargą“ ir priteisti iš Lietuvos valstybės 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Dalis reikalavimų teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi nepriimta.

Skunde paaiškino, kad 2014 m. spalio 7 d. Lietuvos kariuomenės vadas priėmė įsakymą Nr. PK-1568 „Dėl eil. R. N. išleidimo į atsargą“ (toliau – Įsakymas), kuriuo nutarė nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su eil. R. N. Lietuvos kariuomenės Judėjimo kontrolės centro (toliau –JKC) 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. P-65 2014 m. spalio 22 d. atleistu iš JKC Ginkluotosios palydos vieneto Trečiosios ginkluotosios palydos grupės karinio tranzito operacijų specialisto pareigų ir atleisti R. N. iš profesinės karo tarnybos į atsargą.

Teigė, kad Įsakymas yra neteisėtas ir turėtų būti panaikintas. Pateikė argumentus, susijusius su karių atestavimu. Rėmėsi 2012 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro (toliau – ir krašto apsaugos ministras) įsakymu Nr. V-1039 „Dėl profesinės karo tarnybos karių atestavimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintu aprašu (toliau – Aprašas). Nurodė, kad sprendžiant iš Aprašo 3 dalies, atestavimo tikslas turi būti padėti kariui siekti geresnių rezultatų, tobulėti. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju buvo siekiama ne padėti kariui identifikuoti jo silpnąsias vietas, o sukurti sąlygas jo atleidimui iš tarnybos.

Pareiškėjo skunde aprašyti atvejai (2013 m. rugsėjo 13 d. atestavimas, 2014 m. rugsėjo 1 d. atestavimas), kai jis buvo atestuojamas neteisingai, nesilaikant Apraše nurodytos tvarkos ir sąlygų.

Pažymėjo, kad atestavimuose nurodyti pareiškėjo tarnybos trūkumai, jo įvertinimas nepasitvirtina jokiais kitais dokumentais. Teigė, kad 2013 m. rugsėjo 16 d. atestavimo dokumente buvo nurodyta, kad pareiškėjui nustatomas 6 mėnesių bandomasis laikotarpis, kuris turėjo pasibaigti 2014 m. kovo 16 d., ir būtent šią dieną turėjo būti sprendžiamas pareiškėjo tolimesnės tarnybos klausimas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 35 straipsnio 1 dalimi. Teigė kad pareiškėjas per bandomąjį laikotarpį pasitaisė, nes priešingu atveju būtų buvęs atleistas. Nesutiko, kad ankstesniame atestate buvęs įrašas apie įspėjimą apie atleidimą galioja neribotą laiką ir kito atestavimo metu galima pareiškėją atleisti. 2014 m. rugsėjo 22 d. atestate yra tik rekomendacija dėl atleidimo, tačiau ji nemotyvuota.

Manė, kad pareiškėjo asmens byla buvo sprendžiama šališkai ir neobjektyviai, ką jo, teigimu, patvirtino ir 2014 m. lapkričio 3 d. vado plk. S. M. raštas „Dėl atsisakymo pradėti nagrinėti skundą“ neva praleidus jo padavimo terminą, nors skundas buvo išsiųstas dar terminui nepasibaigus.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo paaiškino, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė gilius tiek dvasinius, tiek fizinius išgyvenimus nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą. Pažymėjo, kad darbo netekimas yra vertinamas kaip vienas stipriausiai stresą sukeliančių veiksnių. Atestavimų metu pareiškėjo savybės buvo vertinamos neobjektyviai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nei viename atestate nėra nurodytos konkrečios priežastys, dėl kurių būtent yra priimamas toks sprendimas, pareiškėjas nebuvo siunčiamas į kursus, nebuvo taikomos rekomendacijos, kaip pareiškėjas turėtų kelti kvalifikaciją.

Teismo posėdžiuose pareiškėjas ir jo atstovas papildė savo motyvus ir teigė, kad pareiškėją neigiamai vertino pareigūnas, kuris tam neturėjo jokios teisės, nes būnant tarnyboje tiesioginiam pareiškėjo vadui, vertinimas buvo patikėtas būtent tam pareigūnui, kuris buvo žinomas kaip asmuo, diskriminuojantis lenkų tautybės asmenis, jis buvo itin nusistatęs prieš pareiškėją ir turėjo tikslą jį bet kuriuo atveju atleisti. Nurodė, kad pareiškėjas šiuo metu tarnauja statutiniu pareigūnu kitoje sistemoje ir yra atestuojamas teigiamai, kas pasak pareiškėjo rodo, kad jo skundžiamas Įsakymas, priimtas remiantis neobjektyvių ir neteisėtų atestavimų duomenimis. T.y. skundas papildomai buvo grindžiamas tuo, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas dėl tautybės.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM), atsiliepime į skundą pasisakė, kad atsakovo atstovas su skundu nesutinka, teigė, kad skundas yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas.

Dėl pareiškėjo profesinės karo tarnybos vertinimo paaiškino, kad pareiškėjo atleidimą iš profesinės karo tarnybos lėmė du paskutiniai neigiami jo atestavimo rezultatai, kas patvirtino, jog pareiškėjas buvo atleistas iš profesinės karo tarnybos, esant įstatyminiam pagrindui, taip pat dėl to, kad jo asmeninės ir profesinės savybės neleido jam tarnauti. Pareiškėjo atestacijose už 2012 m. rugsėjo 12 d. – 2013 m. rugsėjo 12 d. ir už 2013 m. rugsėjo 12 d. – 2014 m. rugsėjo 12 d. tarnybos laikotarpius nurodyta, kad pareiškėjo tarnybinė veikla vertinama nepatenkinamai, o kario potencialas nurodytas žemas. Nurodytais laikotarpiais su pareiškėju buvo pravedami individualūs pokalbiai, nurodomos klaidos ir pareiškėjas įspėtas, kad nepakeitus požiūrio, taip pat tarnybinės veiklos, su pareiškėju gali būti nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis, tačiau pareiškėjas savo tarnybinės veiklos nepakeitė.

Rėmėsi KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 35 straipsniu ir paaiškino, kad remiantis įstatymo nuostatomis kariuomenės vadas 2014 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. PK-1568 nutraukė su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartį ir atleido jį iš profesinės karo tarnybos.

Nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog nenubaudus jo drausminėmis nuobaudomis, nebuvo galima neigiamai vertinti atitinkamų jo padarytų pažeidimų. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo skundo argumentus.

Nesutiko su reikalavimu priteisti neturtinę žalą, nes manė, jog nėra jokių Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) numatytų tokios žalos atlyginimo pagrindų. Taip pat rėmėsi ir tuo, kad KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kokie teisės aktai taikomi susiklosčiusiems teisiniams santykiams, ir nėra nurodyta galimybė taikyti žalos atlyginimą reglamentuojančius teisės aktus.

Teismo posėdyje atstovas papildomai paaiškino, kad pareiškėjo įvertinimas, atliekant naują statutinę tarnybą neturi reikšmės nagrinėjamu atveju, nes pradžioje ir kariuomenėje pareiškėjas buvo vertinamas teigiamai. Nurodė, kad liudytojų parodymuose nebuvo tiesioginių duomenų, kad jie patys yra girdėję diskriminacinių, atestatus pasirašiusio, asmens pasisakymų pareiškėjo atžvilgiu, liudytojai kalbėjo tik apie gandus, todėl liudytojų parodymai nėra tiesioginiai įrodymai. Teigė, kad byloje yra tiesioginių įrodymų, kad pareiškėjas blogai atliko savo pareigas.

Atsakovas Lietuvos Kariuomenės atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas 2011 m. balandžio 12 d. pasirašė su Lietuvos kariuomene profesinės karo tarnybos (toliau – PKT) sutartį. PKT karys yra kasmet įvertinamas tiesioginio ir aukštesniojo vado. Pareiškėjui už 2012 m. rugsėjo 12 d. – 2013 m. rugsėjo 12 d. laikotarpį buvo surašytas jo atestatas, kuriame pareiškėjo veikla buvo įvertinta nepatenkinamai. Aukštesnysis vadas sutiko su tiesioginio vado įvertinimu ir skyrė pareiškėjui 6 mėnesių laikotarpį tarnybai pagerinti nurodydamas, jog pareiškėjui nepasitaisius, rekomenduos jį atleisti iš PKT. Su pareiškėju pravestas individualus pokalbis, kurio metu pareiškėjui nurodyta jo neigiamai vertinama tarnybinė veikla bei pateiktos rekomendacijos, kaip pagerinti tarnybinių pareigų atlikimą.

Pareiškėjo tarnybinės veiklos už 2013 m. rugsėjo 12 d. – 2014 m. rugsėjo 12 d. laikotarpį vertinimo atestate jo tarnybinė veikla vėl buvo įvertinta nepatenkinamai. Pareiškėjo aukštesnysis vadas sutiko su tiesioginio vado vertinimu ir rekomendavo atleisti pareiškėją iš PKT. Su pareiškėju buvo pravestas pokalbis.

Krašto apsaugos ministro įgaliotas Lietuvos kariuomenės vadas, atsižvelgdamas į pareiškėjo atestatus, bei vadovaudamasis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 2014 m. spalio 31 d. nutraukė su pareiškėju PKT sutartį ir išleido jį iš PKT į atsargą. Rėmėsi KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 35 straipsnio nuostatomis ir paaiškino, kad kario tarnybinę veiklą vertinti ir jį atestuoti netinkamu karo tarnybai suteikta teisė tik kario tiesioginiam ir aukštesniajam vadui. Tačiau, atsižvelgiant į atestatus, Krašto apsaugos ministras turėjo pagrindą nutraukti su pareiškėju PKT sutartį ir atleisti jį iš tarnybos, todėl skundžiamas Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. spalio 7 d. įsakymas PK-1568 yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad jo tarnybinė veikla buvo vertinta šališkai ir neobjektyviai, paaiškino, kad karių atestavimo tvarką nustato krašto apsaugos ministras (KASOKTĮ 35 straipsnio 9 dalis), Profesinės karo tarnybos karių atestavimo tvarkos aprašas. Nurodė, kad kario tarnyba buvo įvertinta laikantis visų Apraše keliamų reikalavimų, jam jo tarnybinės veiklos trūkumai buvo nurodyti, duotos rekomendacijos kaip juos ištaisyti, tačiau pareiškėjas į rekomendacijas neatsižvelgė. Pareiškėjas aiškino, kad per jam duotą bandomąjį laikotarpį jis pasitaisė, nes priešingu atveju būtų atleistas tam laikotarpiui pasibaigus. Su tokiais teiginiais atsakovas nesutiko. Rėmėsi KASOKTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 4 dalimi, 31 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad bandomasis laikotarpis nustatomas tik priimant į PKT ir numatant tą laikotarpį sutartyje. Visi kiti po bandomojo laikotarpio esantys vertinimo laikotarpiai, kiti laikotarpiai, surašant individualaus pokalbio rezultatus, nėra tokie, kuriems pasibaigus karį būtina atleisti, o tęsiant tarnybą, galima laikyti, kad karys įvykdė jam keliamus uždavinius. Taip pat dėl pareiškėjo nurodyto 6 mėnesių bandomojo laikotarpio, rėmėsi Aprašo 35 punktu ir paaiškino, kad įspėjimas dėl galimo siūlymo atleisti iš PKT dėl netinkamumo tarnybai galioja iki kito vertinimo laikotarpio pabaigos.

Dėl drausminių nuobaudų neskyrimo paaiškino, kad dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas teikė ne vieną paaiškinimą dėl jo padarytų karo tarnybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, tame tarpe ir dėl uniformos dėvėjimo taisyklių pažeidimo. Pareiškėjas paaiškinimuose buvo pripažinęs, kad padarė tuos pažeidimus. Todėl, nors jam nuobaudos ir nebuvo skiriamos, tai neturėtų būti pagrindu abejoti atestate nurodytais veiklos trūkumais. Lietuvos kariuomenės drausmės statuto 15 straipsnis numato ir kitas poveikio priemones.

Nesutiko su pareiškėjo prašymu priteisti neturtinę žalą, nes atsakovo manymu, nėra būtinųjų žalos atlyginimo pagrindų. Pareiškėjas nurodė atestato pildymo trūkumus, tačiau KASOKTĮ 35 straipsnyje nei atestatų turinys, nei pildymo tvarka nereglamentuojama. Manė, kad pareiškėjo tarnyba buvo įvertinta teisingai, todėl skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad vertinimą atliko tinkami vadai, nes vertinimą atlikti atitinkamam vadui ar jo pavaduotojui skiria personalo skyrius, įvertinęs, kuris iš tiesioginio vado pareigas ėjusių vadų geriau žino apie kario tarnybą, juo labiau, kad vadas ilgą laiką nepertraukiamai nebuvo tarnyboje, todėl neturi reikšmės, ar vadas vertinimo dieną buvo tarnyboje. Pareiškėjas nurodė, kad A. Č. negalėjo jo vertinti, nes buvo nusistatęs prieš jį, veikė tendencingai, ėmėsi vertinti, nors neturėjo tam teisės. Atsakovo atstovas paaiškino, kad A. Č. neturi jokių tarnybinių įgaliojimų pats imtis vertinimo, jam tai pavedama atlikti personalo skyriaus specialistų nurodymu. Teigė, jog liudytojai nepatvirtino, kad A. Č. buvo nusistatęs prieš pareiškėją dėl jo tautybės, tik vienas jų girdėjo gandus, bet nenurodė iš kur, kas jam tai sakė, galėjo tai pasakyti ir pats pareiškėjas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenės judėjimo ir kontrolės centras atsiliepimo nepateikė, teismo posėdyje atstovas nedalyvavo, Lietuvos kariuomenės 2014 m. lapkričio 28 d. atsiliepime paaiškinta, kad Lietuvos kariuomenė yra vientisa institucija, turinti juridinio asmens statusą (KASOKTĮ 11 str. 2 d.), todėl atsiliepimas teikiamas ir trečiojo suinteresuoto asmens vardu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. PK-1568 „Dėl eil. R. N. išleidimo į atsargą“ teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas ginčija įsakymą ir tuo pagrindu, kad jo atestuoti negalėjo seržantas A. Č., nes nebuvo jo tiesioginis vadas, sprendė, kad būtina nustatyti, kur pareiškėjas ir A. Č. tarnavo atestavimo laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo atestuojamas neigiamai.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas į profesinę karo tarnybą priimtas Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų vado 2011 m. balandžio 11 d, įsakymu Nr. PKT-22 „Dėl R. N. priėmimo į profesinę karo tarnybą“. Nuo 2011 m. balandžio 12 d. pareiškėjas priimtas į profesinę karo tarnybą ir paskirtas Lietuvos kariuomenės J. V. inžinerijos bataliono vado žinion. PKT sutartyje nurodyta, kad kariui nustatomas 6 mėnesių bandomasis laikotarpis. Lietuvos kariuomenės vado 2011 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. PK-639 pareiškėjas paskirtas Lietuvos kariuomenės Judėjimo kontrolės centro vado žinion. Po bandomojo laikotarpio R. N. ėjo inspektoriaus pareigas Logistikos pajėgose, LK judėjimo kontrolės centre (JKC), Ginkluotosios palydos būryje (GPB), pirmajame ginkluotosios palydos skyriuje (GPS), kurio vadas buvo seržantas A. Č.. Atleidimo momentu pareiškėjas ėjo JKC Ginkluotosios palydos vieneto Trečiosios ginkluotosios palydos grupės tranzito operacijų specialisto pareigas (į kurias paskirtas Logistikos valdybos vado 2013 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. PK-258, taip pat į šias pareigas paskirtas nuo 2013 m. spalio 11 d. Kariuomenės logistikos valdybos vado 2013 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. PK-267). Pareiškėjui einant JKC GPB GPS specialisto pareigas pagal jo pareigybės aprašymą, patvirtintą 2012 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu, jis tiesiogiai pavaldus GPB GPS vadui, o 2013 m. lapkričio 5 d. įsakymu patvirtintuose pareiginiuose nuostatuose nurodyta, kad specialistas tiesiogiai pavaldus GPG (Ginkluotosios palydos grupės) vadui.

Taip pat nustatė, kad Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos vado 2013 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. PK-258 pareiškėjas nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. buvo perkeltas iš GPV pirmojo GPS specialisto pareigų į GPV Trečiosios ginkluotosios palydos grupės Karinio tranzito operacijų specialisto pareigas, tuo pačiu įsakymu seržantas A. Č. perkeltas iš GPV Pirmojo GPS vado pareigų į GPV vado pavaduotojo pareigas. Iki 2013 m. rugsėjo 26 d. A. Č. buvo tiesioginis pareiškėjo vadas, o nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. tiesioginiu pareiškėjo vadu buvo paskirtas vyr. seržantas E. Ž., kurio pavaduotoju buvo A. Č..

Iš JKC PKT laiko apskaitos žiniaraščių (bylos III tomas), teismas nustatė, kad 2013 m. rugsėjo – 2014 m. rugsėjo mėnesių laikotarpiu pareiškėjo vadas E. Ž. nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2014 m. gegužės 15 d. nebuvo tarnyboje dėl nedarbingumo, nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2014 m. birželio 27 d. buvo kasmetinėse atostogose. Atsižvelgė į atsakovo Lietuvos kariuomenės paaiškinimus, kad per paskutinį atestavimo laikotarpį pareiškėjo tiesioginis vadas nebuvo tarnyboje 5 mėnesius, nedavė pareiškėjui užduočių ir nestebėjo, kaip jis tas užduotis vykdo. Taip pat dėl pareiškėjo nebuvimo tarnyboje ir jo tiesioginio vado nebuvimo tarnyboje, jie ir kitais tarnybos laikotarpiais netarnavo kartu. Nesant tiesioginiam vadui, pareiškėjas ilgą laikotarpį buvo pavaldus tiesiogiai jo pavaduotojui A. Č.. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo išvadai, kad A. Č. neturėjo teisės surašyti pareiškėjo atestato už paskutinį laikotarpį prieš atleidimą bei, kad jis šio atestavimo ėmėsi savo iniciatyva. Pareiškėjas neneigė, kad jam tiesiogiai vadovavo A. Č., nenurodė jokių laikotarpių, kai jam užduotis davė vadas E. Ž., nors tokie laikotarpiai paskutiniaisiais metais galėjo būti.

Teismas vadovavosi PKT karių atestavimo tvarką nustatančio Aprašo 22, 31, 34–35 punktų nuostatomis ir įvertinęs pareiškėjo atestavimų dokumentus, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog atestavimo rezultatai įforminti su tokiais pažeidimais, kurie pareiškėjo atestavimus 2012 m. – 2014 m. laikotarpiu daro neteisėtais.

Teismas iš bylos medžiagos taip pat nustatė, kad pareiškėjas buvo atestuojamas už periodą nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d. pasibaigus bandomajam laikotarpiui. Vertinimo rezultatai surašyti atestate, kuriame kario veikla ir potencialas įvertinti „gerai“, žodžiu aprašant, kad vertinimo laikotarpiu karys savo pareigas vykdė gerai, paskirtas užduotis atliko tinkamai ir laiku. Pažymėta, kad reikėtų tobulinti organizacinius sugebėjimus, rodyti daugiau iniciatyvos domintis profesinėmis naujovėmis, labiau pasitikėti savimi. Nurodytas padalinys, kuriame pareiškėjas galėtų potencialiai tarnauti. Pasiūlyta suėjus laikui pakelti laipsnį. Šį vertinimą pasirašė štabo seržantas A. Č. GPB 1-ojo GPS vadas 2011 m. rugsėjo 12 d. ir ltn. I. L. GPB vadė. Vadinasi, atestatą pasirašė tas pats seržantas A. Č., kurio ypatingo šališkumo tautiniu pagrindu problema pareiškėjo ir atstovo buvo keliama byloje. Pareiškėjas ir jo atstovas nepaaiškino, kodėl vertinant pareiškėją 2011 m. laikotarpiu, nurodytu atestate, nepasireiškė A. Č. šališkumas, nors ir tuo metu jis turėjo gerai žinoti pareiškėjo tautybę. Be to, neigiamai įvertinus pareiškėją už bandomąjį laikotarpį, buvo paprasčiau jį atleisti, jeigu nurodytas vadas turėtų neigiamą nusistatymą tautiniu požiūriu, kaip aiškino pareiškėjo atstovas.

Pareiškėjas buvo atestuojamas už 2011 m. rugsėjo 12 d. – 2012 m. rugsėjo 12 d. laikotarpį (kasmetinė atestacija). Atestate nurodyta, kad pareiškėjas įvertinamas „patenkinamai“. Vertinimas yra pagrindžiamas, įvertinant atestate nurodytas savybes atskirai (tokias kaip iniciatyva, patikimumas ir kt.). Žodžiu nurodomos tokios pastabos: vertinimo laikotarpiu karys savo pareigas vykdė patenkinamai, trūksta žinių profesinėje veikloje, ekstremaliose situacijose trūksta ryžtingumo priimant sprendimus, nerodo iniciatyvos atliekant paskirtas užduotis, reikėtų daugiau domėtis profesinėmis naujovėmis, rodyti daugiau iniciatyvos, labiau pasitikėti savimi. Taigi, iš esmės pareiškėjas vėl vertinamas teigiamai, nurodant tuos pačius kaip ir anksčiau trūkumus.

Nagrinėdamas bylą, teismas pažymėjo, kad byloje ginčijami paskesni atestatai už laikotarpius nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 12 d., 2013 m. rugsėjo 12 d. – 2014 m. kovo 12 d., 2013 m. rugsėjo 12 d. – 2014 m. rugsėjo 1 d., kurie ir buvo pagrindu nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį. Už 2012 m. – 2013 m. laikotarpį atestate nurodomas vertinimas „Nepatenkinamai“. Atestavimo duomenys rodo, kad ne visos pareiškėjo savybės buvo įvertintos neigiamai. Žodžiu pažymėta, kad 2013 m. kovo 14 d. su pareiškėju buvo pravestas individualus pokalbis, kuriame pareiškėjas buvo įspėtas, kad tuo atveju, jeigu jis nepagerins tarnybos per ateinantį atestavimo laikotarpį, bus rekomenduojama jį atleisti iš karo tarnybos. Nurodyta, kad karys nesiėmė iniciatyvos pagerinti tarnybą, išvadų nepadarė ir neatsižvelgė į jam duotas rekomendacijas. Šį atestatą 2013 m. rugsėjo 13 d. pasirašė štabo seržantas A. Č., GPV 1-ojo GPS vadas, patvirtino 2013 m. rugsėjo 16 d. plk. Ltn. R. V., JKC vadas, kuris pastabose ir nurodė, kad skiriamas bandomasis 6 mėnesių laikotarpis dėl tolesnės tarnybos, nepasitaisius rekomenduoja atleisti iš PKT. Pareiškėjas įrašė, kad su vertinimu nesutinka.

Dėl nurodyto atestato teismas padarė išvadą, kad jo duomenys taip pat paneigia pareiškėjo ir jo atstovo paaiškinimus dėl ypatingo A. Č. šališkumo pareiškėjo atžvilgiu, kadangi pareiškėjui dar kartą duota galimybė pakeisti požiūrį į tarnybą ateinančiu atestavimo laikotarpiu, atsižvelgiant ir į ankstesniame atestate nurodytas rekomendacijas. Nors įrašas apie 6 mėnesių bandomąjį laikotarpį ir buvo perteklinis, nes teisės aktai nenumato tokio bandomojo laikotarpio nustatymo, tačiau šis įrašas iš esmės nedaro atestato neteisėtu. Įvertinęs tolimesnius veiksmus, teismas sprendė, kad pareiškėjui buvo suteiktas iš esmės ne 6 mėnesių, o 12 mėnesių laikotarpis pasitaisyti, kas buvo naudinga pareiškėjui.

Pažymėjo, kad 2013 m. – 2014 m. atestate, kurį 2014 m. kovo 12 d. pasirašė A. Č., nurodant, kad jis yra GPV vado pavaduotojas, pareiškėjas vėl vertinamas neigiamai („Nepatenkinamai“). Šis atestavimas buvo tarpinis ir nebūtinas, tačiau jo surašymas nedaro paskesnio atestato neteisėtu, nes šis tarpinis atestatas pareiškėjui jokių pasekmių nesukėlė.

Pareiškėjas buvo vertinamas už 2013 m. rugsėjo 12 d. ir 2014 m. rugsėjo 1 d. laikotarpį, atestatą 2014 m. rugsėjo 1 d. pasirašė A. Č., GPV vado pavaduotojas. Pareiškėjas vertinamas „Nepatenkinamai“. Žodžiu pateikiami komentarai, kad kariui 2013 m. balandžio 30 d. buvo pravestas individualus pokalbis, kurio metu karys buvo įspėtas, kad tuo atveju, jeigu jis nepagerins tarnybos per ateinantį atestavimo laikotarpį, bus rekomenduojama jį atleisti iš karo tarnybos. Aptarti ankstesni atestavimai. Nurodyta, kad karys atestavimo laikotarpiu buvo apatiškas, nesiėmė iniciatyvos pagerinti tarnybą, ne kartą pažeidė kario uniformos dėvėjimo taisykles, arogantiškai reagavo į pastabas (pravedant tarnybos instruktažą). Rekomenduota karį atleisti iš PKT, atestavimą patvirtino plk. Ltn. R. V., JKC vadas 2014 m. rugsėjo 22 d., tą pačią dieną su tokia išvada supažindintas pareiškėjas, kuris nurodė, kad nesutinka su išvadomis.

Teismas nustatė, kad tuose atestatuose, kurie nulėmė pareiškėjo atleidimą, A. Č. pasirašo kaip 1-ojo GPS vadas arba vado pavaduotojas, o atestavimus patvirtina JKC vadas, kuris nurodo, kad sutinka su tiesioginio vado įvertinimu. Darė išvadą , kad nėra pagrindo abejoti tuo, kad galimai JKC vadas nežinojo, kas ir kokiu pagrindu ėjo pareiškėjo tiesioginio vado pareigas atestavimo laikotarpiu. Be to, kaip minėta pirmiau, Aprašas pavedė personalo specialistui nurodyti tiesioginiam vadui apie artėjantį atestavimą, pateikti jam reikiamus dokumentus.

Pažymėjo, jog aplinkybę, kad su pareiškėju buvo pravedami individualūs pokalbiai, patvirtina Individualių pokalbių rezultatų lapai. Pareiškėjas neneigė, kad tokie pokalbiai buvo pravedami, pareiškėjas yra pasirašęs tuose lapuose. Pokalbių aprašymuose nurodyti tie patys tarnybos trūkumai, kurie pažymėti ir pirmiau aprašytuose atestatuose.

Nustatė, kad pareiškėjas ne kartą yra rašęs paaiškinimus dėl tarnyboje pasitaikiusių trūkumų (2012 m. rugpjūčio mėn., (diena nenurodyta), 2012 m. rugsėjo 19 d., be datos, dėl 2012 m. spalio 1 d. pavėlavimo, 2013 m. birželio 26 d., 2013 m. rugsėjo 9 d. (dėl uniformos), 2013 m. spalio 22 d., 2014 m. kovo 20 d. – du paaiškinimai, 2014 m. balandžio 7 d. – du paaiškinimai, 2014 m. balandžio 10 d.), todėl darė išvadą, kad nepagrįsti pareiškėjo atstovo ir pareiškėjo argumentai, kad į pareiškėjo neva daromus pažeidimus nebuvo reaguojama, nebuvo keliamos drausmės bylos, reiškia pažeidimų nebuvo. Teismas sutiko su Kariuomenės atsiliepimo argumentais, kad į tarnyboje padarytus pažeidimus nebūtinai reaguojama keliant drausmės bylas, pakanka vadų žodinių pastabų, įspėjimų, o galiausiai tais faktais remdamiesi vadai, atestuojant karius, padaro atitinkamas išvadas. Pravestų pokalbių ir pareiškėjo rašytų paaiškinimų turinys patvirtina 2012 m. – 2014 m. atestatuose nurodytą vertinimą ir išvadas.

Iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjui buvo žinomi jo pareiginiai nuostatai, patvirtinti tiek JKC vado 2012 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. V-131, tiek 2013 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. V-179, kur buvo numatytos JKC ginkluotosios palydos būrio ginkluotosios palydos skyriaus specialisto funkcijos, kurios reikalavo tinkamai vykdyti užduotis ir pavedimus, mokėti priimti sprendimus savarankiškai, tuo tarpu atestatuose, kurie buvo pagrindu atleisti pareiškėją, nurodyta, kad šios funkcijos pareiškėjo nebuvo tinkamai vykdomos. Pareiginiuose nuostatose yra numatyta, kad specialisto veiklos rezultatus vertina GPB GPS vadas (2012 m.), GPG vadas (2013 m.).

Proceso šalių prašymu teisme buvo apklausiami liudytojai.

Liudytojas L. S. ėjo tokias pačias pareigas kaip pareiškėjas. Liudytojas teisme paaiškino, kad jis ne geriausios nuomonės apie vado pavaduotoją A. Č., jis, pasak liudytojo, linkęs nueiti į asmeniškumus, tačiau liudytojas nežinojo, kad A. Č. būtų nusistatęs prieš lenkus ir rusus, jis asmeniškai iš A. Č. tokių kalbų nebuvo girdėjęs. Tačiau jis girdėjo iš kitų, neprisimena iš ko, kad A. Č. negražiai kalbėjo apie lenkus. Liudytojas taip pat negalėjo patvirtinti, kad A. Č. būtų neigiamai vertinęs R. N. tarnybą. Liudytojas tarnavo ir su R. N., problemų su juo nebuvo.

Liudytojas G. N. teisme parodė, kad su pareiškėju tarnavo skirtinguose skyriuose, jis pats tarnavo JKC neetatiniu vyr. puskarininkiu, turi viršilos laipsnį. Paaiškino, kad pareiškėjo vadas prašė pasikalbėti su R. N., jis tai padarė. Liudytojas nepastebėjo, kad tarp pareiškėjo ir jo tiesioginio vado būtų kokie nors asmeniškumai. Liudytojas tarnybos metu yra girdėjęs, kad vadai „užsisėdo“ ant pareiškėjo, tačiau tai jis girdėjo iš kitų. Jis pats to nepastebėjo, tik žino, kad vadai siekė, kad užduotys būtų vykdomos gerai. Jo pareiga buvo tarpininkauti santykiuose tarp karių ir seržantų. Jeigu reikdavo, jis eidavo pas vadą pasikalbėti, kaip spręsti iškilusias problemas. Liudytojas bendravo su pareiškėju, nes vadas skundėsi, apie tai jie ir kalbėjosi. Nurodė, kad tiesioginis vadas geriau žino apie kario tarnybą. Liudytojas nematė iš vado pusės diskriminacijos faktų. Tarp vado ir N. buvo konfliktas tik dėl neigiamo vertinimo atestatuose. Liudytojas pasiūlė vadui įrašyti į atestaciją bandomąjį laikotarpį, nurodyti rekomendacijas pagilinti žinias, nevėluoti, pasitaisyti, tačiau į jo pareigas neįėjo kontroliuoti, kaip vyksta tas pasitaisymo procesas.

Liudytojas D. V. teisme parodė, kad A. Č. su pavaldiniais bendravo nevienodai, su N. bendravo taip, kad aišku buvo, jog šis vadui nepatinka. Kad vadas būtų blogai bendravęs su pareiškėju dėl tautybės, liudytojas to nematė, tačiau buvo girdėjęs iš kitų, neva vadas sakė, kad kitų tautybių asmenys čia netarnaus. Iš ko tai girdėjo, neprisimena. Nurodė, kad ir jis A. Č. yra rašęs pasiaiškinimą. Liudytojas nėra pastebėjęs, kad pareiškėjas būtų blogai vykdęs užduotis, atsikalbinėjęs, konfliktavęs.

Liudytojas A. Č. teisme paaiškino kaip atestuojami kariai, nurodė, kad R. N. visą laiką buvo jam pavaldus, kad teko jam du kartus taikyti poveikio priemones – pavesta mokytis iš naujo statutus, procedūras ir instrukcijas. Nurodė, kad pareiškėjas arogantiškai reagavo į pastabas. Paaiškino, kad tarp vado ir kario turi būti pavaldumo santykiai ir privaloma vado nurodymus vykdyti tinkamai ir laiku, todėl tik tiesioginis vadas gali tinkamai įvertinti karį. Liudytojas neigė, kad turėjo kokį nors nusistatymą prieš pareiškėją, visus karius vertina vienodai.

Atsižvelgęs į liudytojų parodymus, teismas padarė išvadą, kad iš jie nepatvirtina, jog A. Č. būtų kaip nors ypatingai neigiamai bendravęs su pareiškėju ir juo labiau, nusiteikęs prieš jį dėl tautinės neapykantos. Iš liudytojų parodymų sprendė, kad pareiškėjo ir A. Č. santykiai nebuvo geri tik dėl tarnybos atlikimo, užduočių vykdymo ir tuo pačiu dėl neigiamo atestavimo. Nei vienas liudytojas nėra patvirtinęs, jog būtų girdėjęs iš A. Č., jog kitos tautybės kariai jo padalinyje netarnaus, ar, kad jis blogai nusiteikęs pareiškėjo atžvilgiu kokiu nors neteisėtu pagrindu. Tik viršila G. N. paaiškino, kad A. Č. turėjo nusiskundimų dėl R. N. netinkamos tarnybos, tie nusiskundimai buvo konkretūs, nes pagal jų turinį liudytojas ir pasiūlė atitinkamas rekomendacijas, kaip pareiškėjui pasitaisyti (nevėluoti ir kt.), liudytojo pareiga buvo tarpininkauti tarp vado ir karių, todėl jis ir kalbėjosi su pareiškėju dėl jo tarnybos pagerinimo. Kiti liudytojai tai kariai, kurie taip pat buvo pavaldūs A. Č., turėjo vykdyti jo nurodymus, kas galėjo jiems sukelti tam tikras neigiamas emocijas, tačiau kariuomenėje turi būti statutiniai pavaldumo santykiai, kitaip ši institucija negalėtų funkcionuoti. Visgi ir šie liudytojai jokių neteisėtų A. Č. veiksmų nepatvirtino, o kalbas jie galėjo girdėti ir iš paties pareiškėjo, kadangi jau nuo 2012 m. jis buvo atestuojamas neigiamai, su tuo nesutiko. Liudytojai nenurodė, iš kur jie žino apie tai, kad A. Č. turi šališką ir neigiamą nusistatymą pareiškėjo atžvilgiu, nenurodė, kad patys būtų tai stebėję. Todėl liudytojų parodymai nepatvirtino pareiškėjo argumentų dėl galimos diskriminacijos ir šališkumo.

Teismas vadovavosi KASOKTĮ 38 straipsnyje nustatytais PKT sutarties nutraukimo pagrindais ir 35 straipsnyje nustatyta karių atestavimo tvarka. Atsižvelgęs į pirmiau aprašytus ir pareiškėjo ginčijamus atestatus nuo 2012 m. iki 2014 m., konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, kad jie neatitiktų KASOKTĮ 35 straipsnio 1 dalies reikalavimų – PKT kario savybes, gabumus, elgesį, mokymąsi bei tobulinimąsi ir kaip karys atlieka tarnybos pareigas, stebi jų vadai (viršininkai) ir savo pastabas bei vertinimus surašo į dokumentą, vadinamą kario atestatu, kur jie pateikia savo išvadas ir rekomendacijas dėl kario tarnybos, o jeigu reikia, įspėja jį dėl galimo pripažinimo netinkamu tarnybai. Pažymėjo, kad pareiškėjas neneigia, kad A. Č. buvo jo vadas. Pareiškėjas po pirmojo neigiamo vertinimo niekam oficialiai nesiskundė, kad A. Č. yra prieš jį nusistatęs dėl tautybės, to nesakė ir tarpininkui tarp karių ir vadų G. N., ar, kad A. Č. nėra jo vadas, kad jo tarnybos eigą ar savybes geriau žino kitas vadas, kurio užduotis jis vykdė. KASOKTĮ 35 straipsnio 3 dalyje nustatyta atestato surašymo tvarka. Šios tvarkos iš esmės buvo laikomasi, nes atestatus pasirašė tiesioginis vadas, taip pat ir aukštesnysis vadas, atestatuose atsižvelgiama į tarnybos interesus, atestatai konkrečiai apibūdino atestuojamo kario asmenybę, kario galimybes, kaip jis vykdo tarnybos pareigas. Nurodytas aplinkybes patvirtino paties pareiškėjo rašyti paaiškinimai, liudytojo G. N. parodymai, pokalbių aprašymai. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jo atveju atestatais nebuvo siekiama tų tikslų, kurie nurodyti Aprašo 3 punkte, nes visuose atestatuose konkrečiai buvo nurodoma, kaip pareiškėjas turėtų pagerinti tarnybą.

Atsižvelgė į KASOKTĮ 35 straipsnio 7 dalies nuostatas ir sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis galėjo būti atleistas tik po tos atestacijos, kai buvo įspėtas, kad gali būti atleistas ir jam duotas 6 mėnesių bandomasis laikotarpis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, atestuojant jį už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 12 iki 2013 m. rugsėjo 12 d., 2013 m. rugsėjo 13 d., buvo įspėtas, kad gali būti rekomenduota jį atleisti iš karo tarnybos. Tai reiškia, kad pareiškėjas turėjo pagerinti tarnybą per kitą atestavimo laikotarpį (KASOKTĮ 35 straipsnio 4 dalies 4 punktas nustatė 12 mėnesių nuo paskutinės atestacijos dienos laikotarpį), nes priešingu atveju gali būti atleistas.

Todėl tai, ar karys pagerino tarnybą, galėjo paaiškėti tik atestuojant jį už kitą atestavimo laikotarpį. Tai, kad pareiškėjas buvo atestuotas po 6 mėnesių 2014 m. kovo 12 d. „nepatenkinamai“ ir nebuvo atleistas, o atestate buvo parašyta, kad jis atestuojamas už bandomąjį laikotarpį, nereiškia, kad šiuo atveju turi būti taikomi teisės aktai, skirti bandomajam laikotarpiui sudarant PKT sutartį - tokiu atveju taikomas KASOKTĮ 34 straipsnis. Atestuojant taikomas KASOKTĮ 35 straipsnis, kurio 7 dalyje nenustatyta per kokį laikotarpį reikia pakartotinai atestuoti karį ir, jam nepasitaisius, jį atleisti, o tik nustatyti atestavimo laikotarpiai – 12 mėnesių (4 dalis 4 punktas).

Šioje normoje tik nustatyta, kad būtina karį įspėti dėl netinkamumo tarnybai (tai buvo padaryta), po to, jam nevykdant rekomendacijų ir nepagerinant tarnybos, jis gali būti atestuotas kaip netinkamas tarnybai. Pažymėjo, kad atestuojant pareiškėją už kitus 6 mėnesius, buvo konstatuota, kad jis dar nepasitaisė, tačiau iš esmės, kita atestacija galėjo įvykti praėjus 12 mėnesių nuo paskutinės atestacijos dienos (KASOKTĮ 35 straipsnio 4 dalies 4 punktas), todėl galutinės išvados dėl to, kaip karys vykdo rekomendacijas, galėjo būti padarytos praėjus 12 mėnesių laikotarpiui.

Pirmiau minėta, kad atestate buvo nurodyta, kad skiriamas 6 mėnesių bandomasis laikotarpis, nepagrįstai. KASOKTĮ 35 straipsnis tokio laikotarpio nenumato, tačiau vėliau ši klaida buvo ištaisyta ir iš esmės pareiškėjui skirtas 12 mėnesių laikotarpis, todėl ši klaida nedaro atestavimų neteisėtais. Atestavimas po 12 mėnesių buvo pareiškėjo naudai, nes jam buvo suteikta dar viena galimybė pagerinti savo tarnybą. Todėl atestuojant pareiškėją už 12 mėnesių laikotarpį po tos atestacijos, kai jis buvo įspėtas, pagal KASOKTĮ 35 straipsnio 4 dalies 4 punkto ir 7 dalies nuostatas, galėjo būti nurodyta, kad jis netinkamas tarnybai, JKC vadas pritarė rekomendacijai atleisti karį iš PKT.

JKC vadas atestatą pasirašė 2014 m. rugsėjo 22 d. Pareiškėjas šios atestacijos išvadą skundė 2014 m. spalio 22 d. skundu LK logistikos valdybos vadui, kaip tai numatyta KASOKTĮ 35 straipsnio 10 dalyje, tačiau 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. S-1032 vadas skundą nagrinėti atsisakė, nes skundas buvo paduotas praleidus 1 mėnesio terminą. Pareiškėjas nurodė, kad ir ši aplinkybė patvirtina šališkumą, tačiau pareiškėjas neskundė 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo, todėl jo teisėtumo teismas nevertino. Kita vertus, pažymėjo, kad tai nesutrukdė pareiškėjui kreiptis į teismą, ginčijant tą pačią atestaciją.

Pabrėžė, kad tai, jog pareiškėjas įvertintas teigiamai dabartinėje jo tarnyboje Vilniaus pataisos namuose už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. spalio 2 d., nekeičia teismo padarytų išvadų, nes tarnyba vidaus reikalų sistemoje ir Lietuvos kariuomenėje yra skirtingo pobūdžio. Be to, pareiškėjas ir vidaus reikalų sistemoje už žinių lygį, darbo kokybę nėra vertinamas labai gerai, jo silpnosios savybės nurodytos beveik tokios pačios kaip ir kariuomenėje (trūksta pasitikėjimo savimi, drąsos, veržlumo). Tačiau bet kuriuo atveju vertinimas kitoje tarnyboje negali įtakoti atestavimo kariuomenėje.

Atsižvelgęs į paminėtą teisinį reglamentavimą ir faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. spalio 7 d. įsakymas Nr. PK-1568 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti pagrindo nėra.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo atlyginti neturtinę žala, teismas vadovavosi 6.271 straipsnio nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų ir pažymėjo, kad kaip matyti iš pareiškėjo reikalavimo, neturtinę žalą jis kildina iš, jo manymu, neteisėto PKT sutarties nutraukimo ir išleidimo į atsargą. Teismas nenustatė, kad Lietuvos kariuomenės vadas būtų priėmęs neteisėtą įsakymą dėl pareiškėjo išleidimo į atsargą, todėl nenustatė, kad valdžios institucija atliko neteisėtus veiksmus. Konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, kad nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui jo prašomą neturtinę žalą.

III. Pareiškėjas R. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, gražinti pareiškėją į tarnybą, priteisti už priverstines pravaikštas, butpinigius ir maistpinigius bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat pareiškėjas prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nes liko neatskleista daug aplinkybių, ir kaip liudytoją iškviesti bei teismo posėdžio metu apklausti pareiškėjo tiesioginį vadą, kuris, pasak pareiškėjo, ir turėjo atlikti vertinimo procedūrą.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad teismo sprendime nebuvo aptartos visos byloje nustatytos aplinkybės, o liudytojų parodymai iškraipyti. Pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neįgyvendino Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų, buvo šališkas ir neobjektyvus. Be to, nurodo, kad teismas neteisingai taikė Lietuvos kariuomenės drausmės statutą, nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas buvo nedrausmingas ir, kad paaiškinimų davimas žymi nedrausmingumą.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo atliktu atestatų, kaip įrodymų vertinimu, nes pasak pareiškėjo, vertinimo skyriai vienas kitam prieštarauja. Pažymi, kad teismas be jokio pagrindo nustatė, kad neva atestatuose vertinimas yra pasirašytas tinkamo tiesioginio vado. Teigia, kad vertinimo laikotarpiu tarnyboje buvo R. N. vadas, tačiau teismui tai nekliudė padaryti neteisingas išvadas.

Taip pat nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į liudytojų parodymus dėl padalinyje sklidusių kalbų apie vado teiginius, kad lenkai netarnaus. Tautinės neapykantos apraiškos buvo akivaizdžios, tačiau teismas neįpareigojo KAM atlikti tyrimo dėl šio įvykio.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos kariuomenė su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl Lietuvos kariuomenės drausmės statuto taikymo ir, vadovaudamasis Karo tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2008 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. V-163, 24.3 punkto nuostatomis, Lietuvos kariuomenės drausmės statuto 12, 13, 15 straipsnių nuostatomis, Aprašo 23 punkto nuostatomis, pažymi, kad faktas, jog pareiškėjas 2012 – 2014 m. nebuvo nubaustas drausmine nuobauda už drausmės pažeidimo padarymą nepaneigia fakto, kad pareiškėjas tarnyboje darė klaidas ir tarnybą atliko bei savo elgesį vedė su trūkumais. Pareiškėjo sistemingas paaiškinimų teikimas nebūtinai žymi pareiškėjo nedrausmingumą, už kurią pareiškėjo nuomone, jo atžvilgiu turėjo būti atliekami tarnybiniai patikrinimai ir skiriamos drausminės nuobaudos, tačiau patvirtina tai, kad pareiškėjas savo tarnybą atliko su nuolatiniais trūkumais ir pareiškėjo vadai, atsižvelgdami į trūkumus, jų konstatavimo galimas pasekmes pačiam pareiškėjui ir kitas reikšmingas aplinkybes, pagal teisės aktų suteiktas teises patys pasirinkdavo, kokiu būdu auklėti pareiškėją ir stengtis, kad pareiškėjo tarnybos rezultatai pagerėtų. Todėl priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, mano, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino šias aplinkybes ir jų įtaką pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimui.

Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl liudytojų parodymų vertinimo, ir teigia, kad jei pirmos instancijos teismas būtų pripažinęs tautinės nesantaikos faktą JKC, tai būtų atlikęs tik remdamasis prielaidomis ir gandais, o ne patikimais ir patikrintais įrodymais, todėl aplinkybės, kurių egzistavimas grindžiamas prielaidomis ir gandais, natūralu, kad teismo negali būti patvirtintos.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog teismas be jokio pagrindo nustatė, kad pareiškėjo atestatuose vertinimas yra pasirašytas tinkamo vado, nors vertinimo laikotarpiu tarnyboje buvo pareiškėjo vadas, atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo su pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimu susijusias faktines aplinkybes, vertino tarnybinės veiklos vertinimą reglamentuojančius teisės aktus, todėl apelianto skunde nurodytas teiginys, jog pareiškėjo atestatą pasirašė netinkamas vadas yra nepagrįstas. Pateikia informaciją, dėl pareiškėjo perkėlimų Lietuvos kariuomenėje, jo vadų kaitos ir vertinimų, kuri buvo pateikta ir pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas KAM su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal pareiškėjo skundą ištyrė visus į bylą surinktus įrodymus, apklausė su byla susijusius liudytojus, tinkamai taikė bei aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, todėl apeliacine tvarka naikinti pirmos instancijos teismo sprendimo pagrindo nėra.

Teigia, jog apeliacinio skundo argumentai, kad priimant pirmos instancijos teismo sprendimą buvo iškraipyti liudytojų parodymai, teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, yra nepagrįsti, nes pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų pagrindžiančių šiuos teiginius. Be to, nurodo, kad pirmos instancijos teismas savo sprendime teisingai atskleidė liudytojų parodymų esmę ir nustatė, kad pareiškėjo ir vado A. Č. santykiai galėjo būti blogi ne dėl pareiškėjo tautybės, o dėl tarnybos atlikimo ir užduočių vykdymo (sprendimo 8 lapas, 2 pastraipa).

Nurodo, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas bylą, apskritai netaikė Lietuvos kariuomenės drausmės statuto nuostatų, kadangi byloje buvo sprendžiamas pareiškėjo kvalifikacijos tinkamumo tarnauti profesinėje karo tarnyboje klausimas, o ne pareiškėjo drausminės atsakomybės klausimas, todėl skundo argumentai dėl Lietuvos kariuomenės drausmės statuto taikymo nepagrįsti.

Pabrėžia, kad vertindamas pareiškėjo vertinimo atestatus, pirmosios instancijos teismas nuodugniai gilinosi ir juos analizavo bei padarė pagrįstas išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad priimdamas sprendimą teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, šių nuostatų nepažeidė, tokiu atveju, šalis, nesutinkanti su pateiktu įrodymų vertinimu, turi teisę teikti naujus įrodymus, paneigiančius teismo padarytas išvadas. Pareiškėjas šio ginčo atveju naujų įrodymų, paneigiančių teismo vertinimo teisingumą, nepateikė bei tokių įrodymų nenurodė, todėl nėra pagrindo vertinti teismo ištirtų įrodymų iš naujo.

Dėl teisės taikymo ginčo santykiams pažymėtina, kad pareiškėjas išleistas į atsargą remiantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 6 punktu, t. y. kai šio įstatymo 35 straipsnio nustatyta tvarka karys atestuotas kaip netinkamas tarnybai. Pareiškėjo nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 12 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. atestavimo rezultatai yra nepatenkinami, jie nėra paneigti, todėl išleidimo į atsargą teisinis pagrindas tinkamas ir jis nekeistinas.

Pareiškėjas, susipažinęs su atestavimo išvadomis, neteikė komentaro dėl vertinimo šališkumo, todėl tokios aplinkybės, neparemtos įrodymais, nurodymas teisminio nagrinėjimo metu vertinamas kaip pareiškėjo pasirinkta gynybos pozicija.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė šališką, nepagrįstą bei neobjektyvų sprendimą, todėl šie apeliacinio skundo argumentai vertinami kaip nepagrįsti.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė