2019-05-08 Nr. AB-10808-3-61-3-04351-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1392-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04351-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), 11 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2017 m. sausio 1 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kadangi jam nebuvo išduotos higienos priemonės: dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai. Pareiškėjui ėmė gesti dantys, juos skaudėjo, todėl teko kreiptis į odontologą. Dėl to pareiškėjas negalėjo palaikyti asmeninės higienos, patyrė depresiją, nemigą, psichologines kančias, buvo pažemintas jo orumas, jautėsi diskriminuojamas, jautė nepasitikėjimą savimi.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime (b. l. 30–32) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu galiojusiu teisiniu reglamentavimu buvo nustatyta, jog dantų šepetėlis, dantų pasta bei skutimosi peiliukai turėjo būti išduodami tik suimtiems asmenims. Pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, jo statusas buvo nuteistasis, o nuteistiesiems šių higienos priemonių išdavimas ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas. Paaiškino, jog nuteistųjų materialinį buitinį aprūpinimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. IR-139 (toliau – ir Aprūpinimo normos). Atkreipė dėmesį į tai, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) įsigaliojusia Aprūpinimo normų redakcija (Aprūpinimo normos redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, jog vienam vyrui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose turėjo būti skiriama (1 mėnesiui): skalbiamojo muilo (200 g), tualetinio muilo (100 g), tualetinio popieriaus (1 rulonas), o kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis į dušą, kiekvieną kartą turėjo būti išduodama po 30 g muilo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. lR-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ nauja redakcija buvo patvirtintos Aprūpinimo normos, kuriomis nuteistiesiems buvo numatyta išduoti pareiškėjo skunde minimas higienos priemones.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus PN pareiškėjo prašomų higienos priemonių nusprendė neišduoti pargrįstai, kadangi neturėjo teisės plečiamai aiškinti ginčo laikotarpiu galiojusia Aprūpinimo norma nustatyto išduodamų daiktų sąrašo. Pažymėjo, kad pareiškėjui, kaip ir visiems kitiems nuteistiesiems, buvo išduodamos ginčo laikotarpiu galiojusiose Aprūpinimo normose nurodytos higienos priemonės. Akcentavo, jog pareiškėjas disponavo savo asmeninėje sąskaitoje turimomis piniginėmis lėšomis, reguliariai apsipirkinėjo pataisos įstaigos parduotuvėje, kurioje turėjo galimybę įsigyti skunde nurodomas higienos priemones.

Vilniaus PN nuomone, pareiškėjo argumentai dėl tam tikrų higienos priemonių neišdavimo bei dėl to kilusios neturtinės žalos buvo grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtino jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo A. T. skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 664 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nurodė, jog ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė, pasak pareiškėjo, dėl laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2017 m. sausio 1 d. jam būnant Vilniaus PN neišduotų higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio ir skutimosi peiliukų.

7. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad nuteistiesiems (vyrams), atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, vieną kartą per mėnesį turėjo būti išduodami šie higienos reikmenys: skalbiamojo muilo (200 g); tualetinio muilo (100 g); tualetinio popieriaus (1 rulonas). Aprūpinimo normos (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nenumatė dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimo nuteistiesiems. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2010 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) 7 punktas numatė, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Įvertinusi šį teisinį reguliavimą teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis – dantų pasta bei šepetėliu ir skutimosi peiliukais, o nuteistiesiems šios higienos priemonės nebuvo išduodamos.

8. Teismas, vadovaudamasis ir nenukrypdamas nuo aukščiau nurodytos LVAT praktikos, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, į tai, kad Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme. Nustatęs neteisėtą Vilniaus PN neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatuoja esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį.

9. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių raštu yra kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. Be to, pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl higienos priemonių neišdavimo. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

10. Teismas, atsižvelgė į aukščiau nustatytas aplinkybes, taip pat į CK 6.250 straipsnį bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, padarė išvadą, kad buvo pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas vertino, kad nurodyti pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių.

11. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės 332 paras, konstatavo, jog pareiškėjui buvo nepagrįstai sukelti nepatogumai, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemino žmogiškąjį orumą, sukėlė dvasines kančias, todėl nutarė pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 664 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 12. Pareiškėjas A. T. apeliaciniu skundu (b. l. 101) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą pilnai.

13. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus įvertino netinkamai.

14. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytas aplinkybes.

15. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes, kadangi neišsireikalavo duomenų apie jo sveikatos būklę.

16. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l.104–108) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. Atsakovas nurodo, jog ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reglamentavimas numatė, kad dantų šepetėlis, dantų pasta bei skustuvai yra išduodami tik suimtiems asmenims. Tuo tarpu ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, jo statusas buvo nuteistasis. Teisės aktai ginčui aktualiu laikotarpiu nenumatė pareiškėjo prašomų higienos priemonių išdavimo nuteistiesiems, todėl Vilniaus PN neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui tokių higienos priemonių kaip dantų pasta, dantų šepetėlis ir skustuvai.

18. Atsakovas pažymėjo, kad teismui pateikė Vilniaus PN Ūkio skyriaus 2018 m. sausio 24 d. pažymą Nr. 14-513, patvirtinančią, jog pareiškėjas dėl higienos priemonių nebuvo kreipęsis. Nėra jokio pagrindo abejoti minėtoje pažymoje pateikiamais duomenimis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuolatos apsipirkdavo pataisos įstaigoje esančioje parduotuvėje, kurioje, be kita ko, yra prekiaujama ir higienos priemonėmis (dantų šepetukais, dantų pasta, skutimosi peiliukais). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apsipirkdavo už pakankamai dideles pinigų sumas.

19. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Šie paaiškinimai turi būti patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl žalos atlyginimas neturėtų būti priteistas.

20. Atsakovas atsiliepime (b. l. 110–111) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

21. Nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmos instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pareiškėjui už tai, kad Vilniaus PN nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2017 m. sausio 1 d. buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, nes jam nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau –ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų

24. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

25. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, nors ir teisės aktuose pataisos namuose laikomiems nuteistiesiems dantų šepetėlių, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas neįtvirtintas, tačiau pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės 332 paras, todėl pareiškėjui buvo nepagrįstai sukelti nepatogumai, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemino žmogiškąjį orumą. Priteisė pareiškėjui neturtinės žalos iš atsakovo.

26. Pareiškėjas ir atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti pilnai pareikštą pareiškėjo neturtinės žalos reikalavimą, o atsakovas nurodė, jog, Vilniaus PN neišdavus higienos priemonių, tai neturėtų būti vertinama kaip teisės aktų pažeidimas (nes pareiškėjas su prašymu dėl higienos priemonių į administraciją nesikreipė), todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, taikytinų teisės normų nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas.

28. Pagal EŽTT praktiką, Konvencijos 1 straipsnyje nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 straipsniu, lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (žr., pvz., EŽTT 2011 m. gegužės 1 d. sprendimą Ebcin prieš Turkiją, 2001 m. gegužės 10 d. sprendimą Z. ir kt. prieš Jungtinę Karalystę, 1998 m. rugsėjo 23 d. sprendimą A. prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendime byloje Elefteriadis prieš Rumuniją konstatavo, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

29. Nagrinėjamai bylai aktualus EŽTT sprendimas byloje Melnitis prieš Latviją, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį. Asmuo skundėsi tuo, kad dėl to, jog įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų ir muilu, dantų šepetuku, dantų pasta, jis nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. Teismas pripažino, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas. Akivaizdu, kad tai sukėlė kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kančią. Dar daugiau, nacionalinės valdžios nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis pažeidė tarptautinius standartus, o tarp jų Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip jų gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas taikomas suimtiems asmenims neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai pažeminimą.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog EŽTT pozicija išreikšta dėl suimtojo asmens statusą turinčio kalinimo sąlygų, išaiškinimas reikšmingas ir nuteistų asmenų atžvilgiu. Esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį.

31. Teisėjų kolegija nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui jo skunde nurodytos higienos priemonės nebuvo išduotos. Atsakovas nurodė, kad šių higienos priemonių išdavimas pareiškėjui nebuvo numatytas. Tačiau atsakovas akcentavo, jog pareiškėjas ir nesikreipė į administraciją, jog higienos priemonės jam būtų išduotos, todėl atsakovas ir neturėjo pareigos jas išduoti pareiškėjui. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2017 m. sausio 1 d. kreipėsi į administraciją raštu su prašymu, jog jam būtų išduotos higienos priemonės.

32. Teisėjų kolegija pažymi, jog, remiantis Lietuvos informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatyta, jog administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 (Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03648-2015-2) ginčas vyko tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko, tik kitu laikotarpiu. Minėtoje byloje pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos buvo tenkinti iš dalies ir Lietuvos vyriausiais administracinis teismas konstatavo, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. liepos 7 d. raštu kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl higienos priemonių išdavimo (žr. 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017).

33. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nėra aktualus pareiškėjo prašymų raštu (dėl higienos priemonių) Vilniaus PN administracijai fakto konstatavimas, nes įsiteisėjusiu sprendimu yra teismo konstatuota, jog pareiškėjas (laikotarpyje nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. liepos 7 d.) buvo pateikęs Vilniaus PN administracijai prašymą dėl higienos priemonių išdavimo.

34. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

35. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį ir jų trukmę, į pareiškėjo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu ir tai, kad nėra duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui turi būti priteistas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinės žalos atlyginimas. Nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

36. Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Virginija Volskienė