fc5dc4aa-ae95-43d2-8a20-43cb4aec1514 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. e2A-1294-241/2017Proceso Nr. 2-55-3-00094-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.2 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. gruodžio 21 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Danutės GasiÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Alvydo PoÅ¡kaus,teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės J.

B. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4101-565/2017 pagal ieÅ¡kovės J. B. ieÅ¡kinį atsakovui A. K. dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė J. B. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu praÅ¡ydama priteisti iÅ¡ atsakovo A. K. 55 320,26 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas.IeÅ¡kovė nurodė, kad 2008 m. gegužės 28 d. ji ir atsakovas pasirašė kredito sutartį Nr. 1560818011283-18 (toliau – ir kredito sutartis) su banku, kuria ieÅ¡kovei ir atsakovui buvo suteiktas 280 000 Lt (81 093,61 Eur) kreditas buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui.

Butas buvo nupirktas už 81 093,61 Eur kredito sumÄ ir 28 962 Eur (100 000 Lt) ieÅ¡kovės piniginio įnaÅ¡o sumÄ , viso už 110 055,61Eur. IeÅ¡kovė su atsakovu sudarė kredito sutartį, nes atsakovas tuo metu gyveno su ieÅ¡kovės dukterimi S. A. J. ir vedė bendrÄ Å«kį bei siekė įsigyti šį butÄ . Kredito įmokas, įskaičiuojant palÅ«kanas pagal kredito sutartį, nuo 2008 m. gegužės 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 28 d. mokėjo tik atsakovas, nors nuo 2010 m. liepos mėn. jis buvo nutraukęs santykius su ieÅ¡kovės dukterimi ir iÅ¡sikraustęs iÅ¡ įsigyto buto.

IeÅ¡kovė patyrė žalÄ dėl to, kad atsakovas netinkamai įvykdė kredito sutartį – nutraukė įmokų mokėjimÄ , todėl ieÅ¡kovė turėjo pradėti mokėti įmokas pati. Be to, ieÅ¡kovė buvo priversta nuostolingai parduoti butÄ , prarado savo pradinį įnaÅ¡Ä bei papildomai turėjo pasiskolinti 50 000 Lt. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį atmetė, priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovės 946 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų valstybei ir 2 773,24 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų atsakovui.Teismas konstatavo, kad visos ginčo kredito sumos gavėjais kredito sutartyje nurodyti tiek ieÅ¡kovė, tiek atsakovas, todėl jie abu turi solidariÄ pareigÄ vykdyti įsipareigojimus bankui pagal kredito sutartį – grÄ Å¾inti paimtÄ kreditÄ ir mokėti palÅ«kanas.

Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovė neginčijo kredito sutarties, neprašė pripažinti kredito sutarties negaliojančia jos atžvilgiu kaip tariamo sandorio. Be to, teismas nurodė, kad ieÅ¡kovės paaiÅ¡kinimai apie kredito sutarties sudarymo tikslus yra prieÅ¡taringi.Teismas, remdamasis nagrinėjamai bylai prejudicinę galiÄ turinčiais teismų sprendimais, taip pat byloje esančiais įrodymais, konstatavo, kad buto įsigijimu buvo suinteresuoti tiek ieÅ¡kovė, tiek atsakovas, tiek ieÅ¡kovės dukra – ieÅ¡kovė siekė padėti dukrai įsigyti butÄ , kad dukra Å¡iame bute galėtų gyventų kartu su atsakovu, su kuriuo jÄ (dukrÄ ) siejo artimi ryÅ¡iai, taip pat, kad bÅ«tų iÅ¡vengta buto dalybų dukros galimų skyrybų su sutuoktiniu procese, jei butas bÅ«tų įsigytas dukros vardu, o atsakovas ir ieÅ¡kovės dukra siekė įsigyti butÄ bendram gyvenimui jame.

Teismas vertino, kad nėra pagrindo sutikti su ieÅ¡kovės teiginiu, jog kredito sutartis buvo sudaryta iÅ¡imtinai atsakovo interesais ir visi įsipareigojimai, vykdant Å¡iÄ sutartį, tenka tik atsakovui.Teismas konstatavo, kad įmokų pagal kredito sutartį mokėjimÄ nuo 2011 m. spalio 26 d. perėmė ieÅ¡kovės dukra, tai buvo padaryta ieÅ¡kovės ir jos dukros valia. Todėl teismas laikė nepagrįstu ieÅ¡kovės teiginį, kad atsakovas be pagrindo nustojo vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį.Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad aplinkybė, jog atsakovo ir ieÅ¡kovės dukros santykiai nutrÅ«ko bei butas tapo nebereikalingas jų bendram gyvenimui, nelaikytina neteisėtais atsakovo veiksmais, dėl kurių ieÅ¡kovė buvo priversta parduoti butÄ .

Pripažinus, kad tiek ieÅ¡kovė, tiek atsakovas turėjo solidariÄ pareigÄ vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį – grÄ Å¾inti paimtÄ kreditÄ ir mokėti palÅ«kanas, nesant pagrindo pripažinti, jog atsakovas be pagrindo nustojo vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį, nėra pagrindo pripažinti, kad ieÅ¡kovė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė žalÄ , kuriÄ sudaro ieÅ¡kovės lėšomis sumokėta buto kainos dalis, buto nuvertėjimas.Teismas kritiÅ¡kai vertino aplinkybę, kad 50 000 Lt bankui buvo sumokėta iÅ¡ ieÅ¡kovės pasiskolintų lėšų.

Teismas pažymėjo, kad nors 2013 m. gegužės 17 d. paskolos sutartyje nurodyta, jog paskolos suma ieÅ¡kovei buvo perduota grynais pinigais prieÅ¡ pasiraÅ¡ant paskolos sutartį, tačiau 50 000 Lt pagal kredito sutartį sumokėjo ne ieÅ¡kovė grynais pinigais ar pavedimu, bet ieÅ¡kovės dukra iÅ¡ savo sÄ skaitos. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovas pagal kredito sutartį yra sumokėjęs 24 563,26 Eur, t. y. įvykdęs didesnę prievolės pagal kredito sutartį dalį, nei ieÅ¡kovė, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo iÅ¡ atsakovo priteisti ieÅ¡kovei kompensacijÄ už dalies prievolės pagal kredito sutartį įvykdymÄ .Teismas vertino kaip nepagrįstÄ atsakovo teiginį, kad ieÅ¡kinys turi bÅ«ti atmestas dėl trejų metų ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo.

IeÅ¡kovė prašė priteisti iÅ¡ atsakovo patirtÄ Å¾alÄ , kuriÄ patyrė 2013 m. gegužės mėn., kai buvo sumokėti 50 000 Lt pagal kredito sutartį ir buvo parduotas butas, o ne 2011 m. spalio mėn., kai atsakovas nustojo vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Todėl, teismo nuomone, ieÅ¡kinio senaties termino eiga prasidėjo 2013 m. gegužės mėn. ir jis (terminas) nebuvo praleistas, nes ieÅ¡kinį ieÅ¡kovė pareiÅ¡kė 2016 m. sausio mėn.Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog ieÅ¡kovė piktnaudžiauja procesu, kad ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys yra aiÅ¡kiai nepagrįstas.

Todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo praÅ¡ymÄ skirti ieÅ¡kovei baudÄ už piktnaudžiavimÄ procesu.Teismas sprendė, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos (žyminis mokestis už atskirÄ jį skundÄ , iÅ¡laidos advokato pagalbai), ieÅ¡kinį atmetus, priteistinos iÅ¡ ieÅ¡kovės atsakovui. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai IeÅ¡kovė apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimÄ ir perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieÅ¡kovė ir jos dukra 2011 m. spalio 26 d. kreipėsi į bankÄ su praÅ¡ymu nuo 2011 m. spalio 26 d. įmokas pagal kredito sutartį nuskaityti nuo ieÅ¡kovės dukros sÄ skaitos ir po Å¡ios datos skola bankui buvo dengiama ieÅ¡kovės dukros lėšomis. Teismas neįvertino, kad pirmas į bankÄ nuėjo atsakovas, tačiau banke pasakius, kad jam vis tiek reikės mokėti, buvo iÅ¡gautas ieÅ¡kovės dukters praÅ¡ymas kredito įmokas nuskaityti nuo ieÅ¡kovės dukters sÄ skaitos.

Banko darbuotoja neinformavo, kad praÅ¡ymas bankui nuskaityti kredito įmokas nuo kito asmens, kuris nėra kredito sutarties Å¡alis, sÄ skaitos, yra lygus skolos perkėlimui. Ä®mokų mokėjimas nebuvo perimtas, buvo tik leista nuskaityti kredito įmokas nuo ieÅ¡kovės dukters sÄ skaitos. Tai buvo padaryta atsakovo ir banko iniciatyva, pakiÅ¡us ieÅ¡kovei ir jos dukrai dokumentÄ , kuris reiÅ¡kia skolos perkėlimÄ . Lėšos nuo ieÅ¡kovės dukters sÄ skaitos buvo nuskaitomos priverstinai. PraÅ¡ymo tekstÄ padiktavo banko vadybininkė.Teismas neįvertino notarės liudijimo, kad kai atsakovas sumokės 100 000 Lt, sutartis bus perraÅ¡yta.

Atsakovas taip pat yra patvirtinęs ieÅ¡kovei, jos dukrai, ieÅ¡kovės anÅ«kui, sutartį tvirtinusiai notarei ir ieÅ¡kovės dukros bičiulei, kad butas taps daline jo nuosavybe, kai jis iÅ¡ asmeninių lėšų sumokės (padengs mokėdamas grÄ Å¾inamo kredito įmokas) 100 000 Lt kredito dalį – tai tikrasis Å¡alių susitarimas, konstatuotas įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendime.Atsakovas ir bankas prigrasino ieÅ¡kovei, kad atsakovas nemokės ir ieÅ¡kovė turės dėl to didelių problemų, kredito sutartis bus nutraukta ir butas bus parduotas iÅ¡ varžytynių.

Bankas ieÅ¡kovei ir jos dukrai aiÅ¡kino, kad jiems jokio skirtumo, kas moka pagal kredito sutartį, o ieÅ¡kovė bankui buvo paranki skolininkė, nes turėjo nuosavo nekilnojamojo turto.Teismas nepagrįstai visus Å¡alių tarpusavio santykius vertino tik pagal kredito sutartį ir iÅ¡ jos iÅ¡plaukiančiÄ sutartinę atsakomybę bei visÄ ginÄÄ vertino tik tuo aspektu, ar atsakovas pažeidė kredito sutartį. Tarp Å¡alių susiklostė ir Å¡alių atsakomybė kyla ne tik iÅ¡ kredito sutarties, bet ir iÅ¡ Å¡alių bendro susitarimo įsigyti butÄ iÅ¡ dalinai asmeninių ir iÅ¡ skolintų lėšų bei iÅ¡ Å¡io susitarimo nevykdymo.

Å alių susitarimas bÅ«tų laikomas įvykdytu tinkamai, jeigu atsakovas bÅ«tų nenutraukęs vykdyti kredito sutarties ir padengęs kreditÄ , dėl ko Å¡alys buto nuosavybę bÅ«tų pasidalinę po ½ dalį. 2011 m. nutraukęs mokėjimus bankui, atsakovas pažeidė tiek kredito sutartį, tiek Å¡alių tikrÄ jį susitarimÄ , todėl sukėlė ieÅ¡kovei žalÄ .Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad buvo susitarimas dėl skolos perkėlimo, tik jis buvo neįgyvendintas. IeÅ¡kovės dukra nuėjo į bankÄ teirautis dėl kredito mokėjimo iki 2011 m. spalio 26 d., bankas pasiÅ«lė pasiraÅ¡yti skolos perkėlimo sutartį.

Tačiau ieÅ¡kovės dukra skolos perkėlimo sutarties nepasirašė, nes nebuvo iÅ¡aiÅ¡kintos skolos perkėlimo sutarties sÄ lygos bei nebuvo galutinai suderinto sutarties projekto.Atsakovas nei sykio nesikreipė į ieÅ¡kovę dėl iÅ¡kilusios problemos sprendimo. Gavus atsakovo ieÅ¡kinį 2011 m., ieÅ¡kovės dukra kreditÄ dengė prevenciÅ¡kai, nes nebuvo žinoma, kokia bus atsakovo tuo metu inicijuotos civilinės bylos baigtis. IeÅ¡kovė siekė bendradarbiauti su atsakovu, dalyvavo teismo posėdžiuose, o atsakovas teismo posėdžiuose tiesiogiai dalyvauti vengė.Teismas nepagrįstai vadovavosi tik vienu – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d.

– sprendimu, nemotyvuodamas tokios savo pozicijos. Atsakovas pats nedalyvaudavo teismo posėdžiuose, o jo atstovas negalėjo paaiÅ¡kinti daugelio motyvų ir pagrįsti faktų. Teismas netinkamai vertino įrodymus, dėl daugelio jų nepasisakė. IeÅ¡kinys nebuvo grindžiamas jungtinės veiklos santykiais.Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieÅ¡kovė neginčija ir niekada neginčijo kredito sutarties, atskirų jos sÄ lygų. Tai, kad ieÅ¡kovė, bÅ«dama teisėta buto savininke, neginčijo nei kredito sutarties, nei 2008 m. gegužės 28 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties, nesuteikė teisės atsakovui vienaÅ¡aliÅ¡kai nuspręsti nebevykdyti kredito sutarties, nebemokėti kredito įmokų ir visÄ tinkamo kredito sutarties vykdymo rizikÄ palikti ieÅ¡kovei.Teismas neįvertino, kad ieÅ¡kovė į bankÄ kreipėsi tik po atsakovo praÅ¡ymo, adresuoto ieÅ¡kovės dukrai, banko reikalavimo ir po atsakovo ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo 2011 m..

IeÅ¡kovė kreipėsi į bankÄ praÅ¡ydama, kad kredito įmokos bÅ«tų nuskaitomos nuo jos dukters sÄ skaitos, nes atsakovas nebemokėjo įmokų, 2011 m. padavė teismui ieÅ¡kinį dėl skolos priteisimo. Nurodytas praÅ¡ymas negali bÅ«ti traktuojamas kaip atsakovo atleidimas nuo bet kokio kredito sutarties vykdymo ateityje.Teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad atsakovo veiksmai neįtakojo žalos atsiradimo, jeigu tokia ir bÅ«tų konstatuota. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad jokia žala iÅ¡ kredito sutarties sudarymo neatsirado, nes kreditas buvo grÄ Å¾intas abiejų kredito gavėjų lėšomis.

IeÅ¡kovė neturi nei buto, nei sumokėtų už butÄ lėšų susigrÄ Å¾inimo, turi tik patirtas iÅ¡laidas, nuostolingai parduotÄ butÄ .50 000 Lt suma buvo perduota grynais, tai įraÅ¡yta notaro patvirtintoje paskolos sutartyje. IeÅ¡kovė Å¡iÄ sumÄ perdavė dukrai, nes ji dengė 2008 m. gegužės 28 d. pasiskolintos sumos likutį ir bankas reikalavo, kad visiÅ¡kas atsiskaitymas bÅ«tų atliktas iÅ¡ ieÅ¡kovės dukters banko sÄ skaitos.Atsakovas, įvertinęs nekilnojamojo turto vertes, sÄ moningai nutraukė mokėjimus pagal kredito sutartį, pasinaudodamas tuo, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasiraÅ¡yta tik ieÅ¡kovės vardu, tokiu bÅ«du tikėdamasis iÅ¡vengti pareigos vykdyti tolimesnius įsipareigojimus bankui ir padarydamas tiesioginius nuostolius ieÅ¡kovei.Egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes teismas nusprendė dėl neįtraukto į bylÄ asmens teisių ir pareigų.

Teismui konstatavus, kad ieÅ¡kovės dukra S. A. J. perėmė įsipareigojimus pagal kredito sutartį, ji tai galėjo padaryti tik su sutuoktiniu A. J.. Tuo tarpu jis byloje nedalyvavo.Teismas nepagrįstai priteisė atsakovui visas jo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas, taip pat ir už atskirÄ jį skundÄ . Atsakovo atskirasis skundas buvo atmestas, o ieÅ¡kovei nepalankus teismo sprendimas nereiÅ¡kia, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo nepagrįsta. Atsakovui priteista bylinėjimosi iÅ¡laidų suma mažintina, nepriteisiant jo turėtų iÅ¡laidų už atskirojo skundo suraÅ¡ymÄ .

Be to, teismo atsakovui priteista bylinėjimosi iÅ¡laidų suma yra nepagrįstai didelė, todėl yra mažintina. Teismas už atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ priteisė 1 500 Eur sumÄ , kuri laikytina per didele.Atsakovas praÅ¡o atmesti ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ . Atsiliepime nurodomi Å¡ie argumentai:Teismas atskleidė bylos esmę, nustatė visas bylai tinkamai iÅ¡nagrinėti reikÅ¡mingas faktines aplinkybes ir pritaikė reikiamas teisės normas, tinkamai sprendė dėl atsakovo atsakomybės, kylančios iÅ¡ kredito sutarties vykdymo.Apeliaciniame skunde pateikti teiginiai ir argumentai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad, nepaisant įsiteisėjusių teismų sprendimų kitose bylose, kur konstatuota, kad apeliantės ir atsakovo nesiejo jokie kiti teisiniai santykiai, kad atsakovas nebuvo buto pirkėju, apeliantė įrodinėja ir savo reikalavimus grindžia aplinkybėmis, kuriomis kvestionuoja kredito sutarties sudarymÄ , buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymÄ , tačiau Å¡ių sandorių neginčija.Vieninteliais neteisėtais atsakovo veiksmais ieÅ¡kovė nurodė faktÄ , kad atsakovas nuo 2011 m. rugsėjo 28 d. nebemokėjo bankui įmokų pagal kredito sutartį.

IeÅ¡kovė jokių kitų atsakovo neteisėtų veiksmų neįrodinėjo, taip pat neįrodinėjo priežastinio ryÅ¡io tarp tariamos žalos ir kitų atsakovo veiksmų.IeÅ¡kovė nepagrįstai kalba apie Å¡alių tikrÄ jį susitarimÄ , apie jo galimÄ Ä¯takÄ Å¡ios civilinės bylos rezultatui, nes pati ieÅ¡kovė skirtingose bylose skirtingai nurodo faktines aplinkybes ir klaidina teismÄ . Jokie kitokie santykiai ieÅ¡kovės ir atsakovo nesiejo, iÅ¡skyrus kredito sutartį. Teismas pagrįstai nagrinėjo su atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės taikymu susijusias aplinkybes, dėl jų tinkamai pasisakė.Apeliaciniame skunde pateikti teiginiai apie tai, kad atsakovas anksčiau kreipėsi į bankÄ ir iÅ¡reiÅ¡kė norÄ nebemokėti kredito įmokų arba kad jis prašė ieÅ¡kovės dukters nueiti į bankÄ ir perimti kredito mokėjimÄ , neturi reikÅ¡mės bylos iÅ¡nagrinėjimui ir nekeičia teismo padarytos iÅ¡vados, kad atsakovo veiksmuose nėra neteisėtumo.

Atsakovo siekis iÅ¡spręsti kredito dengimo klausimus, kai kreditas panaudotas kito asmens buto pirkimui, negali bÅ«ti laikomas neteisėtu ir prilygintas sutarties pažeidimui ar neteisėtiems veiksmams. Atsakovas sutartį vykdė iki tol, kol pati ieÅ¡kovė savo veiksmais pakeitė kredito sutarties vykdymo tvarkÄ , t. y. nurodė bankui lėšas nuskaityti nuo kito asmens sÄ skaitos.Apeliantės teiginiai dėl bendradarbiavimo stokos nepagrįsti, nes atsakovas visada siekė kuo greičiau iÅ¡spręsti susidariusiÄ situacijÄ , visada dalyvavo teismo posėdžiuose.

Kadangi tiek ieÅ¡kovė, tiek atsakovas turėjo atstovus, ieÅ¡kovė, norėdama tartis dėl taikos sutarties sudarymo, visada turėjo galimybę susisiekti su atsakovo atstovu ir praneÅ¡ti apie norÄ tartis.Byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog kredito sutartis buvo įvykdyta tinkamai ir jokia žala dėl kredito sutarties vykdymo ieÅ¡kovei neatsirado, kreditas buvo grÄ Å¾intas abiejų kredito gavėjų lėšomis. Nėra jokio priežastinio ryÅ¡io tarp atsakovo veiksmų ir žalos.

IeÅ¡kovė painioja nuostolius, galimai atsiradusius dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, ir nuostolius, patirtus dėl kredito sutarties tariamo pažeidimo atsakovo veiksmais.Apeliaciniame skunde nepagrįstai analizuojami apeliantės dukters ir atsakovo santykiai. Apeliantė savo reikalavimus atlyginti nuostolius kildina iÅ¡ atsakovo tariamai neteisėtų veiksmų – santykių su apeliantės dukra pasibaigimo, tuo tarpu teismas sprendžia tik ginčus dėl teisės, o ne asmeninius konfliktus. Teismas pagrįstai neanalizavo su byla nesusijusių ir ne tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo susiklosčiusių asmeninių santykių.Apeliacinio skundo argumentas, kad byla iÅ¡nagrinėta neįtraukus į bylÄ A.

J., todėl tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, laikytinas nepagrįstu. Teisme buvo sprendžiamas ginčas tik tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo, tik pareikÅ¡to reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo ribose. Jokios teisės ar pareigos iÅ¡ teismo sprendimo Å¡ioje byloje nei ieÅ¡kovės dukrai S. A. J., nei jos sutuoktiniui A. J. neatsiranda, todėl nei vienas iÅ¡ jų neturi bÅ«ti į bylÄ Ä¯trauktas trečiuoju asmeniu. Apeliantės praÅ¡ymas yra kildinamas iÅ¡ nepagrįstos prielaidos, neva teismas teigė, kad apeliantės dukra perėmė įsipareigojimus prieÅ¡ bankÄ .

Tokio konstatavimo teismo sprendime nėra, teismas nenagrinėjo kredito sutarties Å¡alių pasikeitimo klausimo.Apeliantės teiginys, kad pareiÅ¡kusi nepagrįstÄ ieÅ¡kinį, ji pateikė pagrįstÄ praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl atsakovo patirtos iÅ¡laidos rengiant atskirÄ jį skundÄ , neturi bÅ«ti atlyginamos, prieÅ¡tarauja teisinei logikai ir CPK nuostatoms, reglamentuojančioms bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymÄ . IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Dėl žodinio bylos nagrinėjimo, liudytojo apklausos Apeliaciniame skunde suformuluotas apeliantės praÅ¡ymas apeliacinį skundÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Jokių tokį praÅ¡ymÄ pagrindžiančių argumentų apeliaciniames skunde nenurodyta.CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas iÅ¡imtis, t. y. jeigu bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas bÅ«tinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie praÅ¡ymai apeliacinės instancijos teismui nėra privalomi (CPK 322 straipsnis).

Å alys, teikdamos praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos iÅ¡imtines aplinkybes, dėl kurių bÅ«tinas žodinis bylos nagrinėjimas. Vien tik deklaratyvus apeliantės praÅ¡ymas, nenurodant jokių praÅ¡ymÄ pagrindžiančių argumentų, savaime nesuponuoja žodinio proceso poreikio, o teisėjų kolegija žodinio apeliacinio skundo nagrinėjimo bÅ«tinumo taip pat nenustatė. Pripažintina, jog dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose iÅ¡vardintų argumentų pakanka, kad bÅ«tų patikrintas Å¡ioje byloje esančių įrodymų įvertinimo tinkamumas bei iÅ¡spręstas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimas, taigi apeliantės praÅ¡ymas dėl žodinio Å¡ios bylos nagrinėjimo netenkintinas.Apeliantė praÅ¡o kviesti byloje ir apklausti kaip liudytojÄ AB SEB banko darbuotojÄ I.

J.. Nurodo, kad apeliantė teikė teismui praÅ¡ymÄ apklausti Å¡iÄ banko darbuotojÄ kaip liudytojÄ , tačiau ji tuo metu nedirbo ir teismo posėdyje liko neapklausta. Apeliantė pažymi, kad banko darbuotoja bÅ«tų paliudijusi, jog atsakovas iÅ¡ tiesų buvo mokėjimų nutraukimo iniciatorius. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau iÅ¡dėstytus argumentus dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka bÅ«tinybės nebuvimo, atsižvelgdama į tai, kad apeliantė turėjo galimybę teikti praÅ¡ymÄ dėl Å¡ios liudytojos apklausos pirmosios instancijos teisme, daro iÅ¡vadÄ , jog Å¡is praÅ¡ymas apeliacinės instancijos teisme negali bÅ«ti tenkinamas.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimo Apeliaciniame skunde keliamas absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimo klausimas. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja vienas iÅ¡ absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų – teismas nusprendė dėl neįtraukto į bylÄ asmens teisių ir pareigų. Apeliantės nuomone, teismui konstatavus, kad apeliantės dukra S. A. J. perėmė įsipareigojimus pagal ginčo kredito sutartį, o ji tai galėjo padaryti tik su sutuoktiniu A.

J., jis turėjo dalyvauti byloje.CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte iš tiesų yra nurodytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas – atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, ši teisės norma negali būti taikoma, nes pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl apeliantės dukters S. A. J. sutuoktinio A. J. materialiųjų teisių ir pareigų.

Apeliantė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apeliantės dukra perėmė įsipareigojimus pagal ginčo kredito sutartį, klaidingai interpretuoja pirmosios instancijos teismo sprendimÄ . Dėl bylos nagrinėjimo ribų Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui.

Sprendimo motyvavimas yra bÅ«tinas, norint parodyti, kad bylos Å¡alys buvo iÅ¡klausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl Å¡ios priežasties teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ , pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikÅ¡mingas ginčo teisingam iÅ¡nagrinėjimui bylos aplinkybes ir atmesdamas ieÅ¡kinį priėmė iÅ¡ esmės teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ , todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl bylos esmės Bylos duomenimis nustatyta, kad ieÅ¡kovė ir atsakovas su AB SEB banku 2008 m. gegužės 28 d. sudarė kredito sutartį Nr. 1560818011283-18, kuria ieÅ¡kovei ir atsakovui buvo suteiktas 81 093,61 Eur dydžio kreditas, skirtas pirkti butÄ , esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 22-30). 2008 m. gegužės 28 d. buto su rÅ«siu pirkimo-pardavimo sutartimi ieÅ¡kovė asmeninės nuosavybės teise už 380 000 Lt (110 055,61 Eur) kainÄ nupirko butÄ , esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 34-40). 81 093,61 Eur (280 000 Lt) buto kainos dalis buvo sumokėta kredito lėšomis, o 28 962 Eur (100 000 Lt) kainos dalį pagal pirkimo-pardavimo sutarties nuostatas sumokėjo ieÅ¡kovė (1 t., b. l. 32-33).

Ä®mokas pagal kredito sutartį iki 2011 m. rugsėjo 28 d. mokėjo atsakovas; iÅ¡ viso atsakovas sumokėjo 24 563,26 Eur (1 t., b. l. 15-20). IeÅ¡kovė ir ieÅ¡kovės dukra S. A. J. 2011 m. spalio 26 d. kreipėsi į bankÄ su praÅ¡ymu nuo 2011 m. spalio 26 d. įmokas pagal kredito sutartį nuskaityti nuo ieÅ¡kovės dukros sÄ skaitos (1 t., b. l. 218). Pagal 2013 m. rugpjūčio 22 d. AB SEB banko pažymÄ apie įsipareigojimus ieÅ¡kovės dukra pagal kredito sutartį sumokėjo 25 665,03 Eur. 2013 m. gegužės 27 d. mokėjimo pavedimu ieÅ¡kovės dukra kredito įmokoms dengti pervedė bankui 50 000 Lt (14 481 Eur). 2013 m. gegužės 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieÅ¡kovė pardavė butÄ už 226 808,37 Lt (65 525,04 Eur) kainÄ savo dukrai.

Å ia suma buvo galutinai atsiskaityta su banku pagal kredito sutartį.Byloje kilo ginčas dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovui sÄ lygų egzistavimo. CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena Å¡alis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalÄ ) ar sumokėti netesybas (baudÄ , delspinigius), o kita Å¡alis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalÄ ) ar sumokėti netesybas (baudÄ , delspinigius). Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rÅ«Å¡iai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikia nustatyti visas bÅ«tinÄ sias civilinės atsakomybės sÄ lygas: nukentėjusios Å¡alies patirtÄ Å¾alÄ (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); atsakingos dėl žalos atsiradimo Å¡alies neteisėtus veiksmus (neteisėtÄ neveikimÄ ) (CK 6.246 straipsnis); kaltę, kuri preziumuojama, iÅ¡skyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnis), ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2011; kt.).

IeÅ¡kovė, reikalaudama priteisti iÅ¡ atsakovo nuostolių atlyginimÄ , turėjo pareigÄ Ä¯rodyti atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sÄ lygų egzistavimÄ .IeÅ¡kovė apeliaciniu skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktÄ atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sÄ lygų nustatymÄ . Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagÄ , Å¡alių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, juos pagrindžiančius įrodymus, skundžiamo sprendimo turinį bei motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sÄ lygų nebuvimo.

Nors ieÅ¡kovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo civilinės atsakomybės sÄ lygas įvertino netinkamai, tačiau dėl jų netinkamo nustatymo, teisėjų kolegijos vertinimu, jokių pirmosios instancijos teismo neįvertintų esminių argumentų nedėsto. IeÅ¡kovės apeliacinio skundo esminių argumentų turinys iÅ¡ esmės atitinka ieÅ¡kovės pirmosios instancijos teismo proceso metu teiktų procesinių dokumentų (ieÅ¡kinio ir kt.) bei duotų paaiÅ¡kinimų turinį. Å iuos ieÅ¡kovės argumentus tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ .

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieÅ¡kovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų iÅ¡vadų teisingumo.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas mokėjo įmokas pagal kredito sutartį iki 2011 m. rugsėjo 28 d., kad kredito įmokas atsakovas nustojo mokėti (Å¡ias įmokas bankas nustojo nuskaičiuoti nuo atsakovo sÄ skaitos), kai ieÅ¡kovė su dukra 2011 m. spalio 26 d. kreipėsi į bankÄ su praÅ¡ymu nuo 2011 m. spalio 26 d. įmokas pagal kredito sutartį nuskaityti nuo ieÅ¡kovės dukros sÄ skaitos, padarė iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovė nepagrįstai atsakovo neteisėtus veiksmus kildina iÅ¡ įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo.

Teismas konstatavo, kad solidariÄ pareigÄ vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį – grÄ Å¾inti paimtÄ kreditÄ ir mokėti palÅ«kanas – turėjo tiek ieÅ¡kovė, tiek ir atsakovas, o nesant pagrindo pripažinti, kad atsakovas nepagrįstai nustojo vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį, teismo vertinimu, atitinkamai nėra pagrindo pripažinti atsakovo veiksmų neteisėtumÄ nutraukus įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymÄ .Apeliantė, nesutikdama su tokiomis teismo iÅ¡vadomis, teigia, kad jos dukters praÅ¡ymas kredito įmokas nuskaityti nuo apeliantės dukters sÄ skaitos buvo iÅ¡gautas atsakovo ir banko iniciatyva grasinant apeliantei, lėšos nuo apeliantės dukters sÄ skaitos buvo nuskaitomos priverstinai, be to, banko darbuotoja neiÅ¡aiÅ¡kino, kad toks praÅ¡ymas yra tolygus skolos perkėlimui, nors apeliantė ir jos dukra su tuo niekada nesutiko.

Apeliantės teigimu, nueiti į bankÄ ir persiraÅ¡yti kredito sutartį reikalavo atsakovas.Vertindama apeliacinio skundo pagrįstumÄ , teisėjų kolegija pabrėžia, kad vadovaujantis dispozityvumo principu į teismÄ besikreipiančio asmens pasirinktas ieÅ¡kinio pagrindas bei dalykas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas. IeÅ¡kinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ privalo suformuluoti ieÅ¡kovas, – tai faktinio pobÅ«džio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ieÅ¡kinio dalykÄ â€“ materialųjį teisinį reikalavimÄ .

Tinkamas teisės kreiptis į teismÄ Ä¯gyvendinimas visų pirma siejamas su ieÅ¡kovo pareiga tiksliai suformuluoti ieÅ¡kinio pagrindÄ ir dalykÄ . Teismas negali Å¡ios pareigos įvykdyti už ieÅ¡kovÄ .Kartu primintina, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai bÅ«dinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms iÅ¡vadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai iÅ¡tyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t.

CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikÅ¡ti nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliacinis skundas negali bÅ«ti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl bÅ«tent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi bÅ«ti pateikti visi Å¡alių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkcijÄ . Tai reiÅ¡kia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimui pakartoti ar naujiems reikalavimams ir atsikirtimams nagrinėti, o pirmosios instancijos teismo padarytoms teisės ir (ar) fakto klaidoms iÅ¡taisyti.IeÅ¡kovė atsakovo neteisėtus veiksmus ieÅ¡kinyje siejo su tuo, kad atsakovas vienaÅ¡aliÅ¡kai nuo 2011 m. spalio mėn. nutraukė įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymÄ , t. y. neteisėtai nusprendė nebemokėti kredito įmokų bankui.

Apeliantė ieÅ¡kinyje nebuvo nurodžiusi jokių aplinkybių, susijusių su praÅ¡ymo kredito įmokas nuskaityti nuo apeliantės dukters sÄ skaitos iÅ¡gavimu prievarta, grasinimais ir pan. Kadangi apeliacinis procesas nėra laikomas nauju, pakartotiniu bylos nagrinėjimu, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ apeliacinės instancijos teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, nustatytų pirmosios instancijos teismo ir pirmiausia apibrėžtų teismui pateikto ieÅ¡kinio pagrindu.

Viena vertus, remdamasi iÅ¡dėstytu, teisėjų kolegija nemato pagrindo analizuoti apeliaciniame skunde nurodytų, su byloje pateikto ieÅ¡kinio pagrindu nesusijusių argumentų, taip pat naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo iÅ¡dėstytos pirmosios instancijos teisme, ir dėl jų nepasisako. Kita vertus, apeliantės nurodyti argumentai laikytini nepagrįstais jokiais įrodymais arba, prieÅ¡ingai, byloje esantys įrodymai juos panegia. Nors apeliantė teigia, kad nueiti į bankÄ ir persiraÅ¡yti kredito sutartį reikalavo atsakovas, tačiau ieÅ¡kinyje pati apeliantė buvo nurodžiusi, jog ieÅ¡kovas prašė persiraÅ¡yti kredito sutartį.

PastarÄ jÄ aplinkybę patvirtina byloje esantis atsakovo 2011 m. balandžio 27 d. elektroninis laiÅ¡kas apeliantės dukrai (elektroninės bylos popierinio priedo 2 t., b. l. 29).Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visus Å¡alių tarpusavio santykius vertino tik pagal kredito sutartį ir iÅ¡ jos iÅ¡plaukiančiÄ sutartinę atsakomybę, t. y. nepagrįstai apsiribojo vertinimu, ar atsakovas pažeidė ginčo kredito sutartį. Apeliantės įsitikinimu, tarp Å¡alių susiklostė ir jų atsakomybė kyla ne tik iÅ¡ kredito sutarties, bet ir iÅ¡ Å¡alių bendro susitarimo įsigyti butÄ ir Å¡io susitarimo nevykdymo.

Apeliantė pažymi, kad Å¡alių susitarimas bÅ«tų laikomas įvykdytu tinkamai, jeigu atsakovas nebÅ«tų nutraukęs vykdyti kredito sutartį ir padengęs kreditÄ , ir Å¡alys buto nuosavybę bÅ«tų pasidalinusios po ½ dalį. Å iuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apsiribojo vertinimu, ar atsakovas pažeidė ginčo kredito sutartį, nes bÅ«tent Å¡ios sutarties pažeidimÄ ieÅ¡kovė įvardino kaip neteisėtus atsakovo veiksmus civilinės atsakomybės taikymo prasme.

Galimi kiti Å¡alių susitarimai nagrinėjamam ginčui nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi, nes su jais atsakovo neteisėti veiksmai ieÅ¡kinyje nebuvo siejami. Taigi teismas pagrįstai laikėsi ginčo nagrinėjimo ribų, kurias ieÅ¡kinio pagrindu ir dalyku apibrėžė pati apeliantė. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo kredito sutartis nėra nuginčyta, ji pasibaigė tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnis). Be to, byloje nėra ginčo, kad ieÅ¡kovė ir atsakovas turėjo solidariÄ pareigÄ vykdyti įsipareigojimus bankui pagal kredito sutartį – grÄ Å¾inti paimtÄ kreditÄ , mokėti palÅ«kanas ir kt.Apeliantės nurodoma aplinkybė (kuri, beje, ieÅ¡kinyje irgi nebuvo įvardinta), kad banko darbuotoja neiÅ¡aiÅ¡kino praÅ¡ymo dėl sÄ skaitos numerio perraÅ¡ymo pasekmių (kurias apeliantė klaidingai įvardina kaip tolygias skolos perkėlimui), nepagrindžia atsakovo veiksmų neteisėtumo, t. y., kad atsakovas pažeidė ginčo kredito sutartį.

Be to, apeliantė, elgdamasi atidžiai ir rÅ«pestingai, turėdama abejonių dėl galimų savo veiksmų (praÅ¡ymo dėl sÄ skaitos numerio perraÅ¡ymo pateikimo bankui) padarinių, privalėjo konsultuotis su atitinkamų sričių specialistais, o to nepadarius – galimų neigiamų pasekmių rizika tenka pačiai apeliantei.IeÅ¡kinyje buvo praÅ¡oma priteisti iÅ¡ atsakovo nuostolius, kuriuos sudaro ieÅ¡kovės sumokėtas pradinis įnaÅ¡as pagal ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, ieÅ¡kovės sumokėti pinigai bankui, siekiant visiÅ¡kai atsiskaityti pagal kredito sutartį ir negauta pinigų suma, nuostolingai pardavus ginčo butÄ .

IeÅ¡kovė įrodinėjo, kad dėl atsakovo veiksmų ji prarado pradinį įnaÅ¡Ä butui pirkti, taip pat turėjo sumokėti bankui, norėdama visiÅ¡kai atsiskaityti pagal kredito sutartį, be to, nuostolingai pardavė butÄ . Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieÅ¡kovė dėl atsakovo veiksmų patyrė žalÄ , kuriÄ sudaro ieÅ¡kovės lėšomis sumokėta buto kainos dalis, taip pat buto nuvertėjimas. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu bÅ«du, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali bÅ«ti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadoms, konstatuoja, kad ieÅ¡kinio ir apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina, jog ieÅ¡kovės nurodomos iÅ¡laidos (pradinis įnaÅ¡as pagal ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, ieÅ¡kovės sumokėti pinigai bankui, siekiant visiÅ¡kai atsiskaityti pagal kredito sutartį) ir negauta pinigų suma, nuostolingai pardavus ginčo butÄ , buvo nulemtos bÅ«tent atsakovo veiksmų (neveikimo), kurie, kaip jau minėta, nelaikytini neteisėtais. Nenustačius neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė atsakovui negali bÅ«ti taikoma.

Kitų bÅ«tinų civilinės atsakomybės sÄ lygų nustatymas nebeturi reikÅ¡mės teisingam Å¡io ginčo iÅ¡sprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kitų civilinės atsakomybės sÄ lygų taikymu, iÅ¡samiau nepasisako.Apeliantė kvestionuoja įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo tinkamumÄ nagrinėjamoje byloje. Ä®rodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiÅ¡kinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytÄ kasacinio teismo praktikÄ ). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertino kitaip, nei siekė apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos (28 Eur dydžio žyminis mokestis už atskirÄ jį skundÄ , 2 745,24 Eur dydžio iÅ¡laidos advokato pagalbai), ieÅ¡kinį atmetus, priteistinos iÅ¡ ieÅ¡kovės atsakovui. Apeliantė teigia, kad atsakovo atskirasis skundas buvo atmestas, todėl jam priteista bylinėjimosi iÅ¡laidų suma turi bÅ«ti sumažinta iÅ¡laidų už atskirojo skundo suraÅ¡ymÄ dydžiu.

Apeliantės nuomone, jai nepalankus pirmosios instancijos teismo sprendimas nereiÅ¡kia, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo nepagrįsta. Su Å¡iais apeliantės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo klausimus reglamentuoja CPK 93 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies. Taigi lemiamÄ reikÅ¡mę turi galutinio teismo sprendimo priėmimas, o ne atskirų bylos procesinių veiksmų rezultatai.

Todėl darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylinėjimosi iÅ¡laidas, susijusias su atskirojo skundo padavimu, priteisė iÅ¡ bylÄ pralaimėjusios apeliantės ir jų mažinti Å¡ia apimtimi nėra pagrindo.Apeliantė taip pat nesutinka ir su kitomis atsakovui priteistomis bylinėjimosi iÅ¡laidomis (jų dydžiu). Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai už atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ (bylÄ nagrinėjant pirmÄ kartÄ ) atsakovui priteisė 1 500 Eur, nes tokia suma laikytina per didele ir mažintina.

PrieÅ¡taravimų Å¡iems apeliantės argumentams atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundÄ nenurodė. Å i civilinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama antrÄ kartÄ . Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimu ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys buvo atmestas. Dėl Å¡io sprendimo ieÅ¡kovė padavė apeliacinį skundÄ , o atsakovas atsiliepimÄ Ä¯ jį. Už atsiliepimo parengimÄ atsakovas patyrė 1 620 Eur teisinės pagalbos iÅ¡laidų (4 t., b. l. 146-148). Å i bylinėjimosi iÅ¡laidų suma virÅ¡ija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo redakcija) (toliau – Rekomendacijos) 8.16 punkte nustatytÄ maksimalų už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimÄ dydį – 972,40 Eur (748 Eur x 1,3). Ä®vertinus Å¡iÄ aplinkybę, taip pat teiktų teisinių paslaugų pobÅ«dį, darbo laiko sÄ naudas, bylos sudėtingumÄ , spręstina, kad atsakovui iÅ¡ apeliantės priteistas iÅ¡laidų už teisines paslaugas dydis mažintinas iki nurodytos maksimalaus dydžio sumos (CPK 98 straipsnis).

Taigi priteistinų bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų dydis mažintinas 647,60 Eur suma (1 260 Eur – 972,40 Eur) iki 2 097,64 Eur (2 745,24 Eur – 647,60 Eur), kurie priteistini iš ieškovės. Bendra atsakovui iš ieškovės priteistina visų bylinėjimosi išlaidų suma – 2 125,64 Eur (2 097,64 Eur + 28 Eur). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties IÅ¡dėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės tinkamai taikė ir aiÅ¡kino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, o apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas iÅ¡ esmės nepakeistas (CPK 265 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), iÅ¡skyrus sprendimo dalį dėl atsakovo patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų, kuri tikslintina, nurodant, kad atsakovui iÅ¡ ieÅ¡kovės priteistina 2 125,64 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų.

             Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme IeÅ¡kovės apeliacinį skundÄ atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi iÅ¡laidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).Atsakovas praÅ¡o priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės 765 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro advokato teisinės pagalbos iÅ¡laidos atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimui. Å ios iÅ¡laidos nevirÅ¡ija Rekomendacijose nustatytų dydžių.

IeÅ¡kovės apeliacinį skundÄ atmetus, 765 Eur teisinės pagalbos iÅ¡laidų priteistini atsakovui iÅ¡ ieÅ¡kovės.IeÅ¡kovei Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 20 d. nutartimi atidėtas 955 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundÄ sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo (5 t., b. l. 39). Ä®vertinus tai, kad apeliacinis skundas atmestas, apeliantė turi pareigÄ sumokėti valstybei 955 Eur žyminio mokesčio. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimÄ palikti iÅ¡ esmės nepakeistÄ .Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl atsakovo A. K. patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo ir jÄ iÅ¡dėstyti taip:„Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 125,64 Eur (du tÅ«kstančius vienÄ Å¡imtÄ dvideÅ¡imt penkis Eur 64 ct) bylinėjimosi iÅ¡laidų“.Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės J.

B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 765 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt penkis Eur) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.Priteisti iš ieškovės J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 955 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt penkis Eur) žyminio mokesčio. Teisėjai                                                                  Danutė Gasiūnienė Romualda Janovičienė Alvydas Poškus