A-662-1477-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1477/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00332-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 14.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui V. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. T. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 5, 25) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 1250-(14.12.104)-1468 (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti Tarnybos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrių duoti sutikimą valstybinėje žemėje rengti detaliojo teritorijų planavimo dokumentą, numatantį suformuoti žemės sklypą po jam nuosavybės teise priklausančiu pastatu – malūnu (unikalus Nr. 4400-1983-5526), esančiu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajono savivaldybėje.

Paaiškino, jog 2011 m. rugpjūčio 5 d. atsakovui pateikė prašymą leisti rengti detalųjį planą valstybinėje žemėje prie jam nuosavybės teise priklausančio pastato – malūno, unikalus Nr. 4400-1983-5526. Prašyme nurodė, kad detaliuoju planu nori suformuoti žemės sklypą prie jam nuosavybės teise priklausančio pastato pagal jo naudojimo paskirtį. 2011 m. rugsėjo 15 d. gavo Sprendimą, kuriame nurodyta, jog Tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrius neduoda sutikimo valstybinėje žemėje rengti detalųjį planą su tikslu suformuoti žemės sklypą prie nebaigto pastato (baigtumas 4 procentai), nes nebaigtas statinys nėra naudojamas pagal paskirtį. Teigė, kad žemės sklypas, reikalingas jam nuosavybės teise priklausančiam pastatui eksploatuoti, yra nesuformuotas, jis naudojasi neapibrėžto ploto valstybine žeme. Kadangi yra valstybinės žemės naudotojas, ketina rengti detalųjį teritorijų planavimo dokumentą, kuriuo nori suformuoti žemės sklypą prie pastato, nes būtina fiziškai pažeistą pastatą atstatyti (rekonstruoti) ir jį eksploatuoti pagal nustatytą paskirtį, tačiau šių veiksmų negali atlikti, kol nėra suformuotas žemės sklypas. Pastatui atstatyti reikalingas statybos leidimas, o jam gauti pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą reikia pateikti dokumentus, įrodančius, kad sklypą, kuriame stovi statomas statinys, jis valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pabrėžė, kad Žemės įstatymas nedraudžia pirkti ir nuomotis ne aukciono tvarka žemės sklypą, kuriame nuosavybės teise priklauso statiniai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Akcentavo, kad negali realizuoti Statybos įstatymo 40 straipsnyje numatytos statinių naudotojų pareigos pastatą remontuoti, rekonstruoti, nes atsakovas neduoda leidimo rengti žemės sklypo planą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimais į skundą ir patikslintą skundą (b. l. 15-16; 39-40) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą, 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą, atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002 ir pabrėžė, kad žemės sklypai, užimti asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais, turi būti naudojami, todėl teigė, kad svarbu ne tik statinio buvimo faktas žemės sklype, bet ir jo naudojimas konkrečiai veiklai. Pažymėjo, kad pareiškėjui priklausančio pastato – malūno, baigtumas – 4 procentai. Atsakovo manymu, nebaigtas statinys dėl neužbaigtų statybos darbų negali būti naudojamas pagal paskirtį ir nėra pripažįstamas tinkamu naudoti statinį pagal paskirtį. Nunykus statiniui, buvusio statinio savybės tampa nebepanaudojamos jo naudotojo poreikiams tenkinti, t. y. statinys nenaudojamas pagal jo paskirtį, o tai reiškia, jog ir žemės sklypas nebenaudojamas statinio eksploatacijai, todėl valstybinės žemės sklypas, kuriame yra nunykusio statinio pamatai, negali būti parduotas ar išnuomotas asmenims be aukciono pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto, 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto bei Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.2 punkto nuostatas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą, 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2.1, 2.2, 2.4, 3, 31 punktus, pažymėjo, kad nei Taisyklės, nei kiti teisės aktai žemės sklypo naudojimo neapibrėžia. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2004 ir konstatavo, kad byloje būtina nustatyti, ar pareiškėjo prašymo dėl leidimo rengti detalųjį planą valstybinėje žemėje pateikimo atsakovui metu egzistavo faktinės aplinkybės, patvirtinančios žemės sklypo naudojimo faktą bei faktą, kad žemės sklypas yra reikalingas esantiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal registre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

Nurodė Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 5, 72 dalis, 24 straipsnio 1 dalį, aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ (toliau – ir STR „Statybos užbaigimas“) 43 punktą, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1414/2008 ir darė išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti tiriami įrodymai, patvirtinantys galimybę naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002 ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė yra ne tiek statinio buvimo faktas, kiek jo naudojimas konkrečiai veiklai. Nustatė, kad pagal bylos medžiagą pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio pastato – vandens malūno, baigtumas – 4 procentai, paskirtis – gamybos, pramonės. Nurodė, jog nagrinėjamam ginčui aktualus pastatas negali būti naudojamas naudotojo poreikiams tenkinti pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą paskirtį. Teismo nuomone, tai patvirtina ne tik statinio baigtumo procentai, bet ir pareiškėjo atstovo paaiškinimai teismo posėdžio metu. Nustatė, kad sklype yra akmeniniai pamatai ir rūsys. Tarybiniais laikais statytas vandens malūnas pradėjo pūti, todėl pareiškėjas išvežė supuvusias lentas. Jis siekia naudotis pastatu – nori suformuoti žemės sklypą ir sukurti kompleksą kaimo turizmui. Pastate būtų gaminami suvenyrai, meninės išraiškos daiktai, kurie būtų parduodami turistams. Pareiškėjo atstovas pažymėjo, jog malūnas miltų nemals. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas buvusio statinio vietoje siekia pastatyti visiškai naują kitos paskirties statinį nei buvęs nebaigtas statyti statinys (kurio paskirtis – gamybos, pramonės). Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-977/2009 pažymėjo, jog statinio atkūrimas reiškia naują statybą, nes pačių pamatų likučių, kaip atskiro statinio, pagal registre numatytą paskirtį nėra galimybės naudoti.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, pareiškėjo atstovo paaiškinimus, konstatavo, kad neįrodyta aplinkybė, jog pareiškėjui priklausantis statinys yra naudojamas pagal registre įregistruotą jo tiesioginę paskirtį. Nors pareiškėjo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas prižiūri teritoriją, šienauja, iškerta krūmynus, teismas teigė, kad, net ir darant prielaidą, jog žemės sklypas yra naudojamas, neįrodyta faktinė aplinkybė, kad žemės sklypas yra reikalingas jame esantiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įregistruotą jo tiesioginę paskirtį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašė duoti leidimą rengti detalųjį planą prie faktiškai nenaudojamo statinio, laikė, kad atsakovas pagrįstai nusprendė neduoti leidimo rengti detalaus teritorijų planavimo dokumento, tokį sprendimą įformindamas 2011 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. 1250-(14.12.104)-1468. Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą duoti sutikimą valstybinėje žemėje rengti detaliojo teritorijų planavimo dokumentą, numatantį suformuoti žemės sklypą prie pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio pastato – malūno (unikalus Nr. 4400-1983-5526).

Pažymėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl įpareigojimo priimti administracinį aktą, skundo pagrindu nurodė ir savo daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą pažeidimą. Pabrėžė, kad, jeigu pareiškėjas mano, jog jo teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeidžiami dėl to, kad jis negali įgyvendinti savo teisių į nekilnojamąjį daiktą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuostolių atlyginimo, dėl nekilnojamojo daikto registravimo teisėtumo arba su kitais reikalavimais.

III. Pareiškėjas A. T. apeliaciniu skundu (b. l. 68-70) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Tarnybą duoti sutikimą rengti valstybinėje žemėje detaliojo teritorijų planavimo dokumentą, numatantį suformuoti žemės sklypą prie pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio pastato – malūno, unikalus Nr. 4400-1983-5526, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje.

Pabrėžia, kad ginčas vyksta ne dėl žemės sklypo nuomos ar pardavimo, bet dėl to, ar atsakovas teisėtai atsisakė duoti sutikimą rengti detalųjį planą valstybinėje žemėje. Nurodo Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnį, 20 straipsnio 1, 2 dalis, Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3, 12 punktus. Paaiškina, kad vadovaudamasis minėtomis normomis, kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybę, siekdamas parengti teritorijų planavimo dokumentą ir gauti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, tačiau nepateikė valstybinės žemės valdytojo sutikimo.

Tuomet kreipėsi į Tarnybą dėl sutikimo gavimo. Pažymi, kad atsakovo ginčijami veiksmai patenka į teritorijų planavimo procedūrų teisinio reguliavimo sritį, reglamentuotą viešojo administravimo norminių aktų. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 30 d. aprobuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taikant teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimą ir teigia, kad kilęs ginčas turėjo būti sprendžiamas remiantis viešosios teisės aktų (Teritorijų planavimo įstatymo ir Aprašo) nustatyta tvarka, nes Aprašas jokių nuorodų į kitus teisės aktus nenumato.

Pažymi, kad teismas, kaip ir atsakovas, sprendimą grindė valstybinės žemės nuomos ar pardavimo sutarties sudarymo ateityje negalimumu, t. y. nustatė, kad ginčas kilęs iš civilinių teisinių santykių. Mano, kad tokiu atveju teismas negalėjo nagrinėti bylos, nes pagal rūšinį teismingumą byla būtų Klaipėdos apygardos administraciniam teismui neteisminga. Pažymi, kad nei atsakovas, nei teismas nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu atsisakoma duoti sutikimą rengti detalųjį planą. Nurodo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 3 straipsnio 2 dalį, 8 straipsnio 1 dalį ir daro išvadą, kad atsakovas pažeidė minėtas nuostatas, o teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat pažeidė pareiškėjo teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą.

Atkreipia dėmesį, kad nei Apraše, nei kituose teisės aktuose nenumatyta, jog Tarnyba gali atsisakyti duoti sutikimą rengti detalųjį planą tuo pagrindu, kad nebaigtas statinys nėra naudojamas pagal paskirtį. Nurodo Aprašo 3 punktą ir pažymi, kad, jei Tarnyba būtų įrodžiusi, jog pareiškėjo prašyme nurodyti detaliojo teritorijų planavimo tikslai prieštarauja kokiems nors teisės aktams ar bendrajam planui, tai atsisakymo duoti sutikimą rengti detalųjį planą teisinis pagrindas būtų buvęs Aprašo 3 punktas. Nurodo Aprašo 12 punkte įtvirtintą Tarnybos diskrecijos teisę priimti sprendimus dėl leidimo rengti detalųjį planą valstybinėje žemėje ir pažymi, kad ši viešojo administravimo subjekto teisė nėra absoliuti, turi būti realizuojama teisės aktų nustatytose ribose.

Pareiškėjo manymu, atsisakymas duoti sutikimą turi būti teisiškai pagrįstas. Teigia, kad jokių prieštaravimų teisės aktams nėra, todėl nebuvo teisinio pagrindo atsisakyti duoti sutikimą pareiškėjui rengti detalųjį planą. Pareiškėjo manymu, teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes, nes iki šiol prie pareiškėjui priklausančio pastato nėra jokio žemės sklypo, jis negali juo naudotis, kadangi jo fiziškai nėra. Paaiškina, kad nebaigto statyti pastato neįmanoma pabaigti statyti ir jo eksploatuoti pagal paskirtį, nes nėra prie jo suformuoto žemės sklypo.

Nurodo, kad griūvančio pastato sutvarkymui reikia parengti projektą, gauti Statybos įstatymo nustatyta tvarka leidimą atstatyti griūvantį pastatą, tačiau tai įmanoma padaryti tik po to, kai bus suformuotas žemės sklypas. Teigia, kad fiziškai naudotis pastatu neįmanoma, kol nėra suformuotas žemės sklypas. Nurodo, kad pastato tiesioginė paskirtis yra gamybos ir pramonės. Paaiškina, kad norėjo atstatyti buvusį malūną, pajungiant (duomenys neskelbtini) vandenį sukti malūno girnas, tačiau, rengiant detalųjį planą ir numatant joje ūkinę veiklą, gali paaiškėti, kad nebus galima pajungti (duomenys neskelbtini) upelio vandens dėl gamtos apsaugos, todėl teks numatyti švarią, ekologišką gamybą, pvz., suvenyrų gamybą.

Teigia, kad teismas neteisingai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2004, kadangi joje keliamas klausimas, ar asmuo naudojasi žemės sklypu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002, nes joje pasisakyta, ar svarbu, ar žemės sklype vykdoma veikla. Atkreipia dėmesį, kad net ir nustačius savavališkos statybos atvejus, statytojams suteikta teisė nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. savo noru kreiptis į savivaldybės administraciją dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos savavališkos statybos įteisinimo.

Daro išvadą, kad jam, stengiantis veikti teisėtai, turėtų būti suteikiama daugiau teisių nei savavališkos statybos statytojui.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 78-80) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nesutinka, kad ginčo santykius reglamentuoja Teritorijų planavimo įstatymas ir Aprašas, kadangi, atsakovo teigimu, ginčo teisinius santykius reglamentuoja Žemės įstatymas, Statybos įstatymas, Taisyklės, STR „Statybos užbaigimas“. Nurodo Taisyklių 3 punktą, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą, 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą. Pabrėžia, kad žemės sklypai, užimti asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais, turi būti naudojami. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002 ir daro išvadą, kad svarbu ne tik statinio buvimo faktas žemės sklype, bet ir jo naudojimas konkrečiai veiklai. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2004, pažymi, kad nunykus statiniui buvusios statinio savybės tampa nebepanaudojamos jo naudotojo poreikiams tenkinti, o tai reiškia, kad žemės sklypas nebenaudojamas statinio eksploatacijai, todėl valstybinės žemės sklypas, kuriame yra nunykusio statinio pamatai, negali būti parduotas ar išnuomotas asmenims be aukciono pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto, 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto, Taisyklių 2.2 punkto nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-09-02 sprendimo Nr. 1250–(14.12.104)–1468, kuriuo neduotas sutikimas valstybinėje žemėje rengti detalųjį planą su tikslu suformuoti žemės sklypą prie nebaigto pastato (baigtumas 4 procentai), teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX–1962 redakcija) 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriai yra savivaldybės administracijos direktorius (1) ir valstybinės žemės valdytojai (2). To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog savivaldybė ar valstybinės žemės valdytojai Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo 12.5 punkte nustatyta, kad žemės sklypų valdytojai ir naudotojai, pageidaujantys sudaryti sutartį, savivaldybei ar valstybinės žemės valdytojui pagal žemės sklypo buvimo vietą pateikia žemės sklypo valdytojo sutikimą, kai sutartis sudaroma su žemės sklypo naudotoju. Iš šio teisinio reguliavimo seka, kad kreiptis dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo turi teisę tik žemės sklypų valdytojai ir naudotojai.

Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX–1983 redakcija) 2 straipsnio 11 dalį, žemės naudotojas apibrėžiamas kaip žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu. To paties straipsnio 26 dalyje pateikta žemės valdytojo sąvoka. Tai žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas įstatymų, kitų teisės aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu įgiję teisę valdyti privačią žemę, taip pat valstybės ar savivaldybės nuosavybės teisę įgyvendinantis subjektas, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka valstybinė ar savivaldybės žemė perduota patikėjimo teise.

Nagrinėjamu atveju byloje nepateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų teisėtas žemės sklypo naudotojas ar valdytojas ir dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra. Kitaip sakant, A. T. nėra žemės sklypo naudotojas, todėl pareiškėjas pirmiausia turi įgyti žemės sklypo naudotojo statusą, o tik po to kreiptis dėl žemės sklypo valdytojo sutikimo gavimo. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagal pateiktus dokumentus nėra teisinio pagrindo pareiškėją laikyti atitinkamo žemės sklypo, kuriame yra faktiškai nenaudojamas statinys, valdytoju ar naudotoju (nepateiktos tokius teisinius santykius patvirtinančios sutartys), o pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalį, Aprašo 3 punktą savivaldybės administracijos direktorius gali sudaryti sutartį dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo tik su žemės sklypų valdytoju ar naudotoju.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodė, jog ginčo teisiniams santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX–1983 redakcija) (šis Įstatymas reglamentuoja žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje), Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX–583 redakcija) (šis Įstatymas nustato visų Lietuvos Respublikos teritorijoje, teritoriniuose vandenyse ir tarptautiniuose vandenyse esančiame jos kontinentiniame šelfe, į kurį Lietuvos Respublika turi išimtines teises, statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, statybos, statybos užbaigimo, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo ir visos šios veiklos priežiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, statinių savininkų (ar naudotojų) ir kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus ir atsakomybę), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės (nustato naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos santykius) bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-09-28 įsakymu Nr. D1–828 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ (šis statybos techninis reglamentas detalizuoja statybos užbaigimo tvarką, nurodytą Statybos įstatymo 24 straipsnyje).

Kaip jau buvo minėta anksčiau, ginčas byloje kilęs dėl atsisakymo duoti sutikimą valstybinėje žemėje rengti detalųjį planą su tikslu suformuoti žemės sklypą prie nebaigto pastato. Tuo tarpu tiek Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrius 2011-09-02 sprendimą Nr. 1250–(14.12.104)–1468, tiek pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindžia teisės aktais, kurie reguliuoja valstybinės žemės pardavimo ir nuomos santykius, taip pat statybos užbaigimą. Taigi sprendimas dalyje grindžiamas juridiniais ir faktiniais argumentais, kurie šio ginčo išsprendimui nėra reikšmingi. Išanalizavęs įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog neįrodyta aplinkybė, kad pareiškėjui priklausantis statinys yra ir bus naudojamas pagal registre įregistruotą jo tiesioginę paskirtį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas ne visai teisingai motyvavo priimtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, keistini pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl atsisakymo duoti sutikimą valstybinėje žemėje rengti detalųjį planą su tikslu suformuoti žemės sklypą prie nebaigto pastato, o rezoliucinė teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Vaida Urmonaitė-Maculevičienė