2013-04-22 Nr. AB-1291-3-61-3-01850-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-853/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01850-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2; 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kupiškio rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Viešųjų pirkimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – akcinė bendrovė DNB bankas).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Kupiškio rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 4S-2763 dėl sutikimo nedavimo pakeisti neesmines pirkimo sutarties sąlygas sutarčių galiojimo laikotarpiu.

Paaiškino, kad Administracija 2011 m. gegužės 23 d. pasirašė kreditavimo sutartį Nr. K-3400-2011-12 (toliau – ir Sutartis-2) tarp Administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens AB DnB NORD banko (toliau – ir Bankas, trečiasis suinteresuotas asmuo) dėl 3 968 400 Lt ilgalaikės paskolos pirkimo. Sutartis pasirašyta atlikus supaprastinto atviro konkurso procedūras. Administracija taip pat yra sudariusi 2010 m. rugpjūčio 10 d. Kreditavimo sutartį Nr. K-3400-2010-28 (toliau – ir Sutartis-1), kuri pasirašyta atlikus atviro konkurso sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme (toliau – ir VPĮ).

Ilgalaikėms paskoloms pirkti, kaip tai numato Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 16 straipsnio 2 dalies 28 punktas, buvo gautas Kupiškio rajono savivaldybės tarybos pritarimas. Minėtoms pirkimų sutartims sudaryti nugalėtojai buvo nustatyti pagal mažiausią pasiūlytą banko maržą, o ne pagal mokamų palūkanų sumą, todėl, keičiant mokėjimo grafikus, nebūtų pažeisti kitų dalyvių teisėti interesai bei lūkesčiai. Dėl kreditų grąžinimo grafikų keitimo Administracijos bankui mokamų palūkanų suma nepadidės. Administracija 2012 m. vasario 23 d. raštu Nr. SI-312(8.23) kreipėsi į Tarnybą dėl sutikimo pakeisti sutarčių sąlygas sutarčių galiojimo laikotarpiu, būtent kreditų grąžinimo grafiką.

Pareiškėjas laikėsi VPĮ 18 straipsnio 8 dalies reikalavimų. Pažymėjo, kad parengtas papildomas susitarimas (kredito grąžinimo grafikas) tarp sutarties šalių yra normali, toliaregiška šalių reakcija į numatomus pasikeitimus realiame gyvenime. Papildomas susitarimas, gavus atsakovo sutikimą, būtų pasirašytas abiejų šalių laisva valia saugant bei gerbiant viešuosius, privačius bei kitus interesus. Sutarties sudarymo galimybę pareiškėjas taip pat grindė civilinėje teisėje pripažįstamu civilinių sutarčių laisvės principu.

Pareiškėjas, rengdamas pirkimo dokumentus ir sudarydamas sutartis, negalėjo numatyti įstatymų leidėjo valios, kad 2011 m. lapkričio 29 d. bus pakeistas Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo (toliau – ir Metodikos įstatymas) 12 straipsnio 3 dalis, kuria sumažinamos 2012 metų savivaldybių pajamos iki 85 procentų 2009 biudžetinių metų pajamų. Dėl to Kupiškio rajono savivaldybei (toliau – ir Savivaldybė) 2012 metų biudžeto pajamos sumažėjo 3,2 milijono litų. Dėl pasikeitusio reguliavimo pareiškėjas negali subalansuoti 2012 metų savivaldybės biudžeto, nepakeitęs kredito grąžinimo grafiko.

Pareiškėjas, siekdamas nepažeisti 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos ir vadovaudamasi racionalumo principu, prašė atsakovo duoti sutikimą pakoreguoti tik sutarčių mokėjimo grafikus, nes 2012 metais Savivaldybės grąžintina paskolų ir palūkanų suma viršytų 15 procentų limitą. Taip būtų sutrikdytos VSĮ 6 straipsnyje numatytos savarankiškosios savivaldybės funkcijos ir kitų savivaldybėms priskirtų funkcijų vykdymas. Pareiškėjas bus priverstas nutraukti sudarytas finansavimo ir administravimo sutartis dėl Europos Sąjungos paramos lėšų investiciniams projektams įgyvendinti, taip netekdamas 1,6 milijono litų savivaldybės ilgalaikio turto, skirto visuomenės interesams tenkinti, sukūrimui. Pareiškėjas, vengdamas įstatymo pažeidimų ir prisiimdamas įsipareigojimus dėl išaugsiančių sumų grąžinimo vėlesniais metais, pasvėrė savo finansines galimybes. Parengtuose sutarčių keitimo projektuose buvo nurodyta, kad kai kuriais tarpiniais kreditų grąžinimo laikotarpiais sumos būtų didesnės nei nustatytos pirminiuose sutarčių prieduose, tačiau tai vienintelė galimybė pareiškėjui vykdyti prisiimtas ir sukurtas prievoles. Ir tai labai svarbu, nes bus vykdomi kiti prisiimti įsipareigojimai prieš bendruomenę ir bendruomenės labui. Teigė, jog pareiškėjo parengti ir atsakovui pateikti dokumentai sutarčių galiojimo laikotarpiu nepažeistų VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų ir būtų pasiektas pirkimų tikslas – racionaliai ir efektyviai naudojamos pareiškėjo lėšos. Nurodė, jog kreipdamasis į atsakovą, pareiškėjas siekė saugoti ir užtikrinti bendruomenės interesus ir vykdyti investicinius projektus, finansuojamus iš Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės paramos. Pareiškėjo prašymas dėl neesminių sutarčių sąlygų keitimo nepažeistų imperatyvių VPĮ nuostatų laikymosi, taip pat užtikrintų Viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygų keitimo rekomendacijų, patvirtintų Viešųjų pirkimų tarnybos prie Vyriausybės direktoriaus 2009 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1S-43 reikalavimus (toliau – ir Rekomendacijos), laikymąsi.

Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Sutartis-1 sudaryta pareiškėjui įvykdžius atvirą konkursą „5 000 000 Lt ilgalaikė paskola“ (toliau – ir Pirkimas-1), o Sutartis-2 – įvykdžius supaprastintą atvirą konkursą „3 968 400 litų ilgalaikės paskolos pirkimas“ (toliau – ir Pirkimas-2). Išanalizavus kartu su prašymu pateiktus Sutarties-1 ir Sutarties-2 pakeitimus (susitarimas Nr. K-3400-2010-28/1 (toliau – ir Susitarimas-1) ir susitarimas Nr. K-3400-2011-12/1 (toliau – ir Susitarimas-2)), matyti, jog pareiškėjas siekia pakeisti Pirkimo-1 ir Pirkimo-2 dokumentuose bei Sutarties-1 ir Sutarties-2 sąlygose nustatytus tarpinius kreditų grąžinimo sumų dydžius per visą kreditų grąžinimo laikotarpį taip, kad grąžintinos paskolos nebėra išdėstytos lygiomis dalimis kiekvieną ketvirtį.

Kaip nustatyta Pirkimo-1 ir Pirkimo-2 dokumentuose, pareiškėjas privalėtų mokėti už paimtus kreditus pagal Sutartyje-1 ir Sutartyje-2 nustatytas palūkanas, skaičiuojamas nuo litais negrąžintų kreditų dalies, o vertinant Susitarimą-1 ir Susitarimą-2, kai kurios tarpinės grąžinimo sumos atitinkamais laikotarpiais būtų ženkliai didesnės, nei buvo nustatyta Sutartyje-1 ir Sutartyje-2 (pvz., Sutartyje-1 nustatyta, kad 2014 m. sausio 31 d. grąžintina paskolos dalis – 312 500 Lt, o Susitarime-1 tokiam pačiam laikotarpiui grąžintina paskolos dalis – 750 000 Lt).

Vertinant pareiškėjo prašymą, buvo laikytasi VPĮ ir Perkančiųjų organizacijų prašymų dėl Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimų pateikimo ir nagrinėjimo ir pagrindimų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje nustatytais atvejais teikimo Viešųjų pirkimų tarnybai taisyklių, patvirtintų Tarnybos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1S-90 (toliau – ir Taisyklės). Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2009 m. birželio 23 d.

Viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgos, paskelbtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 29 d. biuletenyje „ Teismų praktika“ Nr. 31, (toliau – ir Apžvalga) nuostatomis. Atsakovo manymu, Susitarimu-1 ir Susitarimu-2 pakeitus ketvirčiais grąžinamų paskolų dalis, keičiasi abiejų sutarčių šalių ekonominė pusiausvyra, nes tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas turės grąžinti didesnes paskolos dalis, nei buvo nustatyta pradinėse Sutartyje-1 ir Sutartyje-2. Be to, pareiškėjas nepagrindė, kad Susitarimu-1 ir Susitarimu-2 pakeitus paskolų grąžinimo grafikus (t. y. ketvirčiais grąžintinų paskolų dalis), bus užtikrintas VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas viešųjų pirkimų tikslas – sudaryti viešojo pirkimo-pardavimo sutartį racionaliai naudojant tam skirtas lėšas, t. y. nebuvo pateikta įrodymų, kad, suėjus galutiniams kreditų grąžinimo terminams, pareiškėjui neišaugs bendra Bankui grąžintina suma (t. y., kartu sudėjus, kreditas, palūkanos, apskaičiuotos nuo faktinių paskolos likučių, ir kt. mokesčiai), lyginant su pradinėse Sutartyje-1 ir Sutartyje-2 nustatytomis sąlygomis (nes Sutartyse nustatyta, jog pareiškėjas moka Bankui kintamas palūkanas, o palūkanos skaičiuojamos nuo faktinio paskolos likučio).

Tad grąžinamų kreditų grafikų keitimas de jure laikytinas esminių Sutarties-1 ir Sutarties-2 sąlygų keitimu, o tai reiškia naujų viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą, kuomet turi būti taikomos viešojo pirkimo procedūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011). Atsakovo teigimu, negali būti keičiamos esminės viešojo pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos, kurias esminėmis perkančioji organizacija yra nurodžiusi viešojo pirkimo dokumentuose ir viešojo pirkimo-pardavimo sutartyje (nagrinėjamu atveju tiek Pirkimo-1 ir Pirkimo-2 dokumentuose, tiek Sutartyje-1 ir Sutartyje-2 nustatyta, jog kreditas kas ketvirtį grąžinamas lygiomis dalimis).

Europos Teisingumo Teismas konstatavo, jog tam, kad būtų užtikrintas skaidrumo principo įgyvendinimas, viešojo pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimai negali būti daromi, o turi būti skelbiamas naujas konkursas tais atvejais, kai atliekami pakeitimai iš esmės neatitinka pradinės viešojo pirkimo-pardavimo sutarties nuostatų (Europos Teisingumo Teismo byla C-454/06, Pressetext). Atsakovas nesutiko su skundo dalimi dėl pareiškėjui iškilusios būtinybės prašyti Tarnybos sutikimo pakeisti sutarčių sąlygas, nes Administracija pažeistų Įstatymą.

Paaiškino, kad Įstatymo 1 straipsniu nustatomas tik 2012 metų valstybės biudžetas, o 2 straipsniu – 2012 metų savivaldybių biudžetas, todėl Susitarimu-1 ir Susitarimu-2 numatomas kreditų grąžinimo grafikų keitimas nėra pagrįstas, kadangi keičiami ne tik 2012 metų, bet iš anksto ir viso vėlesnio laikotarpio (t. y. iki 2015 m. liepos 31 d. pagal Sutartį-1 ir iki 2016 m. kovo 31 d. pagal Sutartį-2) grafikai, neturint teisinio pagrindo (įstatyminio reguliavimo dėl 2013, 2014, 2015 ir 2016 metų savivaldybių biudžetų dydžio) ar pagrįstų argumentų, kodėl būtent tokios grąžintinų kreditų dalys yra nustatomos.

Be to, pareiškėjas tiek prašyme, tiek skunde neįrodė, kad jo finansinė padėtis vėlesniu laikotarpiu bus tokia, jog jis galės sugrąžinti būtent Susitarime-1 ir Susitarime-2 nustatytas paskolų dalis atitinkamais laikotarpiais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo Kupiškio rajono savivaldybės administracijos skundą patenkinti ir panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 4S-2763.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė VPĮ 82 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, 18 straipsnio 8 dalį, Rekomendacijų 11, 12, 15 punktus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011, 2011 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011, Europos Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 9 d. sprendimą (Komisija prieš CAS Succhi di Frutta C-496/99 P, Rink. 2004, p. I-3801), 2000 m. spalio 5 d. sprendimą (Komisija vs.

Prancūzija, C‑337/98, Rink. 2000, p. I-8377), 2008 m. birželio 19 d. sprendimą (pressetext Nachrichtenagentur, C-454/06, Rink. 2008, p. I-4401) ir kt., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Apžvalgos nuostatas, Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 9 d. sprendimą (Komisija vs. CAS Succhi di Frutta, C-496/99 P, Rink. 2004, p. I-3801), 2000 m. spalio 5 d. sprendimą (Komisija prieš Prancūziją, C‑337/98, Rink. 2000, p. I-8377), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-458/2007. Pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad racionalaus lėšų panaudojimo tikslas nedaro įtakos ir nepateisina viešųjų pirkimų principų pažeidimų, t. y.

šis tikslas negali būti suabsoliutinamas, paneigiant imperatyviuosius viešųjų pirkimų principus, kitus VPĮ įsakmius reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2009 ir kt.). Teismas nurodė, kad aplinkybės, nustatytinos šiame ginče, yra nuspręsti, ar siūlomi viešųjų pirkimų sutarčių pakeitimai gali būti laikomi esminiais, t. y. ar jomis:

a) yra nustatomos sąlygos, kurios, jei būtų nurodytos pradinės sutarties sudarymo procedūros metu, būtų suteikusios galimybę dalyvauti kitiems, nei dalyvavo, konkurso dalyviams arba konkurso nugalėtoju pripažinti kito, nei pasirinktasis, asmens pasiūlymą;

b) labai išplečiama pirkimo apimtis, įtraukiant anksčiau nenumatytą pirkimo objektą;

c) ekonominė sutarties pusiausvyra pasikeičia asmens, su kuriuo sudaryta sutartis, naudai taip, kaip nebuvo nustatyta pirminės sutarties sąlygose;

d) pakeičiamas viešojo pirkimo sutarties kontrahentas (ar jo subrangovas, jei jo nurodymas pasiūlyme lėmė šio pasiūlymo pripažinimą laimėjusiu), su kuriuo iš pradžių sudaryta viešojo pirkimo sutartis. Teismas pastebėjo, kad aplinkybės „b“ (labai išplečiama pirkimo apimtis, įtraukiant anksčiau nenumatytą pirkimo objektą) ir „d“ (pakeičiamas viešojo pirkimo sutarties kontrahentas (ar jo subrangovas, jei jo nurodymas pasiūlyme lėmė šio pasiūlymo pripažinimą laimėjusiu), su kuriuo iš pradžių sudaryta viešojo pirkimo sutartis) šiuo atveju nesvarstytinos. Šioje byloje minimose kreditavimo sutartyse nėra numatyta, kokios konkrečios sąlygos pagal sutartis yra laikomos esminėmis, sutartyse nėra išankstinių draudimų pakeisti kurią nors iš jų sąlygų.

Pagal sutarčių turinį kolegija sprendė, jog esminės sutarčių sąlygos šiuo atveju yra kredito suma, galutinis kredito grąžinimo terminas ir banko marža, nustatyta tvirta iki sutarčių pabaigos. Nei viena iš šių sutarčių sąlygų, sutartis pakeitus, nesikeistų. Kas dėl palūkanų dydžio, mokamų priklausomai nuo to, kiek yra likę negrąžintos kredito sumos, tai bendra grąžintinų palūkanų suma, pakeitus paskolos grąžinimo grafikus, keistis neturėtų, nes jei atitinkamais periodais kredito bus grąžinama mažiau, akivaizdu, kad mokamos palūkanų sumos bus didesnės, nei buvo numatyta pagal pirmines sutartis, bet vėliau, pradėjus mokėti didesnes kredito sumas, palūkanos atitinkamai sumažės. Tokią teismo poziciją patvirtina ir Banko 2012 m. balandžio 27 d. raštas, pagal kurį palūkanų dydį gali nulemti tik vienas jos komponentų – kintamos palūkanų normos (VILIBOR) – padidėjimas, tačiau ši aplinkybė nuo sutarties šalių valios nepriklauso ir kintamoji palūkanų norma (VILIBOR) teoriškai gali didėti tiek vykdant nepakeistą, tiek pakeistą sutartis.

Įvertinus, jog kreditų sumos, galutiniai kreditų grąžinimo terminai ir banko maržos, nustatytos tvirtos iki sutarčių pabaigos, nesikeičia, nėra pagrindo konstatuoti, kad sutarčių pakeitimais yra nustatomos sąlygos, kurios, jei būtų nurodytos pradinės sutarčių sudarymo procedūros metu, būtų suteikusios galimybę dalyvauti kitiems, nei dalyvavo, konkurso dalyviams arba konkurso nugalėtoju pripažinti kito, nei pasirinktasis, asmens pasiūlymą. Teismas taip pat sprendė, kad dėl jau nurodytų motyvų, pakeitus abi kreditavimo sutartis, ekonominė sutarčių pusiausvyra nepasikeistų Banko naudai taip, kaip nebuvo nustatyta pirminių sutarčių sąlygose, nes Bankui bus grąžinta ta pati kredito bei palūkanų suma, o galimas mokėtinų palūkanų padidėjimas susijęs ne su sutarčių pakeitimu, o nuo VILIBOR galimų svyravimų.

Kolegija sutiko su atsakovo argumentu, jog prašomi pakeisti kreditų grąžinimo grafikai yra sudaryti labai netolygiai (atskirais ketvirčiais grąžintinų kreditų sumos svyruoja nuo 10 tūkst. litų iki beveik 1 700 tūkst. litų), bet tai jau susiję su pareiškėjos prisiimta atsakomybe už sutarčių sąlygų vykdymą. Teisėjų kolegija sprendė, jog prašomi suderinti sutarčių pakeitimai VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindiniams viešųjų pirkimų principams bei VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam racionalaus lėšų panaudojimo principui neprieštarauja, todėl skundas tenkinamas.

III. Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba apeliaciniu skundu (b. l. 91-95) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad jis yra nepagrįstas, neargumentuotas, priimtas objektyviai neišanalizavus teisinio reglamentavimo, galimų padarinių, pakeičiant Sutartį-1 ir Sutartį-2, ir yra nesuderinamas su viešųjų pirkimų tikslu. Pažymi, jog Pirkimo-1 sąlygų 73.1 punkte nustatyta, jog paskola numatoma pradėti grąžinti nuo 2011 m. spalio 31 d. lygiomis dalimis, kiekvienais metais sausio, balandžio, liepos, spalio mėnesių paskutinėmis dienomis. Galutinis grąžinimo terminas – 2015 m. liepos 31 d.

Analogiška sąlyga įtvirtinta ir Pirkimo-1 sąlygų II dalies „Pirkimo objektas“ 8.4 ir 8.8 punktuose bei skelbime apie Pirkimą-1. Nurodo, jog Pirkimo-2 sąlygų 70.1 punkte nustatyta, jog paskola numatoma pradėti grąžinti nuo 2012 m. birželio 30 d. lygiomis dalimis, kiekvieną ketvirtį (kovo, birželio, rugsėjo, gruodžio mėnesių paskutinėmis dienomis). Galutinis grąžinimo terminas – 2016 m. kovo 31 d.“. Analogiška sąlyga įtvirtinta ir Pirkimo-2 sąlygų II dalies „Pirkimo objektas“ 8.4 ir 8.8 punktuose. Pažymi, jog Sutarties-1 Bendrosios dalies 9 punkte ir Sutarties-2 Bendrosios dalies 8 punktuose įtvirtinta, kad kredito gavėjas įsipareigoja grąžinti Bankui kreditą dalimis ir terminais, nurodytais Sutarties specialioje dalyje arba kredito grąžinimo grafike, jeigu Sutarties specialioje dalyje nustatyta, kad prie Sutarties pridedamas kredito grąžinimo grafikas.

Sutarties-1 Specialiosios dalies 4 punkte nustatyta, jog galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2012 m. liepos 31 d., o tarpiniai kredito grąžinimo terminai ir sumos numatyti kredito grąžinimo grafike. Analogiškai nustatyta ir Sutarties-2 Specialiosios dalies 4 punkte. Pažymi, kad Sutarties-1 Priede Nr. 1 Kredito grąžinimo grafike nustatyti kredito grąžinimo terminai laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 31 d. iki 2012 m. liepos 31 d. kiekvieną ketvirtį (sausio, balandžio, liepos, spalio mėnesių paskutinėmis dienomis) bei grąžintinos sumos lygiomis dalimis po 312 500 Lt, o Sutarties-2 Priede Nr. 1 Kredito grąžinimo grafike – laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 30 d. iki 2016 m. kovo 31 d. kiekvieną ketvirtį (birželio, rugsėjo, gruodžio, kovo mėnesių paskutinėmis dienomis) bei grąžintinos sumos lygiomis dalimis po 248 025 Lt.

Dėl Sutarties-1 ir Sutarties-2 pakeitimų išdėstė analogiškus argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Teigia, jog atsižvelgus į Pirkimo-1 ir Pirkimo-2 bei Sutarties-1 ir Sutarties-2 nuostatas, jog kreditų grąžinimo grafikas (nustatyta sąlyga, jog kreditai grąžinami lygiomis dalimis) buvo įtvirtintas ne tik Sutartyje-1 bei Sutartyje-2, bet ir Pirkimo-1 bei Pirkimo-2 dokumentuose, darytina pagrįsta išvada, kad kreditų grąžinimo grafikas bei sąlygos (kreditų grąžinimas lygiomis dalimis) ne tik yra, bet ir turi būti laikomas esmine atitinkamai Sutarties-1 bei Sutarties-2 sąlyga.

Teismas neargumentavo, kodėl, jo nuomone, kreditu gražinimo grafikas ir sąlygos nelaikytinos Sutarties-1 bei Sutarties-2 esminėmis sąlygomis. Be to, priešingai nei teigia teismas sprendime, tiek Sutartyje-1 (Specialiosios dalies 13.1 punktas), tiek Sutartyje-2 (Specialiosios dalies 11 punktas) nustatyta bendra taisyklė, jog Sutarties-1 bei Sutarties-2 sąlygos nekeičiamos, išskyrus tokias sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti VPTĮ 3 straipsnyje nustatyti principai ir tikslai bei tokiems Sutarties sąlygų pakeitimams bus gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas.

Toks bendras draudimas keisti viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas nustatytas ir VPTĮ 18 straipsnio 8 dalyje.

Nesutinka su teismo sprendimo išvada, jog esminės sutarčių sąlygos šiuo atveju yra kredito suma, galutinis kredito grąžinimo terminas ir banko marža, nustatyta tvirta iki sutarčių pabaigos. Minėta sprendimo dalis yra visiškai nemotyvuota ir nepagrįsta. Teismas visiškai nevertino Sutarties -1 ir Sutarties-2 kainos, kurią sudaro ne tik banko marža, bet ir bankui mokamos palūkanos, kaip esminės šių sutarčių sąlygos. Teigia, jog Pirkimo-1 sąlygų 8.6 ir 73.2 punktuose, Pirkimo-2 sąlygų 8.6 ir 70.2 punktuose įtvirtinta, kad palūkanos skaičiuojamos nuo faktinio paskolos likučio ir mokamos kas mėnesį.

Sutarties-1 Bendrosios dalies 15 ir Sutarties-2 Bendrosios dalies 14 punktuose nustatyta, kad už kiekvieną mėnesį Kredito gavėjas privalo mokėti Bankui Sutarties specialiojoje dalyje nustatytas palūkanas nuo faktiškai paimtos ir dar negrąžintos kredito sumos, t. y. pagal Sutartį-1 iki 2011 m. vasario 1 d. nustatoma 3,81 proc. metinė palūkanų norma, suėjus šiam terminui palūkanų norma pakeičiama ir toliau keičiama prie palūkanų bazės pridedant nustatytą Banko maržą (1,58 proc.), o pagal Sutartį-2 – iki 2011 m. spalio 31 d. nustatoma 3,04 proc. metinė palūkanų norma, kuri suėjus šiam terminui keičiama ir toliau keičiama prie palūkanų bazės pridedant nustatytą Banko maržą (1,08 proc.).

Remiasi Apžvalgos nuostatomis, Europos Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 9 d. sprendimu Komisija prieš CAS Succhi di Frutta, C-496/99. Teigia, jog teismas sprendime deklaratyviai pasisakė, kas dėl palūkanų dydžio, mokamų priklausomai nuo to, kiek yra likę negrąžintos kredito sumos, tai bendra grąžintinų palūkanų suma, pakeitus paskolos grąžinimo grafikus, keistis neturėtų. Teismas taip pat sprendė, kad dėl jau nurodytų motyvų, pakeitus abi kreditavimo sutartis, ekonominė sutarčių pusiausvyra nepasikeistų Banko naudai taip, kaip nebuvo numatyta pirminių sutarčių sąlygose, nes Bankui bus grąžinta ta pati kredito bei palūkanų suma, o galimas mokėtinų palūkanų padidėjimas susijęs ne su sutarčių pakeitimu, o nuo VILIBOR galimų svyravimų.

Teismo padaryta išvada, jog Sutarties-1 bei Sutarties-2 kaina, kurios dalį sudaro trečiajam suinteresuotam asmeniui mokamos palūkanos, pasirašius Susitarimą-1 bei Sutarimą-2, nesikeis, yra niekuo nepagrįsta, teismas remiasi pareiškėjo pateiktu Banko 2012 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 800-173 „Dėl mokėtinų palūkanų paskaičiavimo“, kuris nepatvirtina ir negali patvirtinti, jog galutinės Sutarties-1 ir Sutarties-2 kainos, pakeitus kreditų grąžinimo grafikus, neišaugs. Priešingai, minėtame rašte nurodyta, jog atsižvelgiant į Administracijos 2010 m. rugpjūčio 10 d. kreditavimo ir 2011 m. gegužės 23 d. sutarties nustatytas kintamas palūkanų normas, pateikti tikslius mokėtinų palūkanų paskaičiavimus visam kredito sutarčių laikotarpiui nėra galimybės. Todėl kyla pagrįstų abejonių, kuo remiantis sprendime konstatuojama, jog bendra grąžintinų palūkanų suma, pakeitus paskolos grąžinimo grafikus, keistis neturėtų, nors pats teismas sprendime sutiko, kad prašomi pakeisti kreditų grąžinimo grafikai yra sudaryti labai netolygiai (atskirais ketvirčiais grąžintinų kreditų sumos svyruoja nuo 10 tūkst. litų iki beveik 1 700 tūkst. litų).

Teismas nevertino, kaip pasikeis Sutarties-1 ir Sutarties-2 šalių ekonominė pusiausvyra pasirašius Susitarimą-1 ir Susitarimą-2 ir, nesant jokių įrodymų ar skaičiavimų, nepagrįstai preziumavo, jog Sutarties-1 ir Sutarties-2 kaina nedidės, t. y. rėmėsi išimtinai pareiškėjo pateiktais argumentais.

Pakartoja, jog Tarnyba vertindama Prašymą, laikėsi Taisyklių, nurodo VPĮ 18 straipsnio 8 dalį, pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui pateiktą teismo praktiką ir argumentus, remiasi Europos Teisingumo Teismo 2007 m. sausio 18 d. sprendimu (byloje Aurom v. Commune de Roanne, C-220/05) ir teigia, jog grąžinamų kreditų grafikų keitimas, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas sprendime, de jure laikytinas esminių Sutarties-1 ir Sutarties-2 sąlygų keitimu, o tai reiškia naujų viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą, kuomet turi būti taikomos viešojo pirkimo procedūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011). Pakartoja argumetnus, kad negali būti keičiamos esminės viešojo pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos, kurias esminėmis perkančioji organizacija yra nurodžiusi viešojo pirkimo dokumentuose ir viešojo pirkimo-pardavimo sutartyje. Pažymi, jog Sutarties-1 Specialiosios dalies 13.1 punkte bei Sutarties-2 Specialiosios dalies 11 punkte nustatyta, kad sutarties sąlygų keitimu nebus laikomas Sutarties sąlygų koregavimas joje numatytomis aplinkybėmis, jei šios aplinkybės numatytos aiškiai ir nedviprasmiškai bei buvo pateiktos konkurso sąlygose. Nurodo, jog pareiškėjas nepasinaudojo šia teise, Pirkimo-1 bei Pirkimo-2 dokumentuose nenumatė Sutarties-1 ir Sutarties-2 keitimo galimybės, pasikeitus savivaldybių skolinimosi limitui, nors tokią galimybę kaip bonus pater familias turėjo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas turi prisiimti atsakomybę dėl pasirašytų Sutarties-1 bei Sutarties-2 vykdymo jose nustatytomis sąlygomis, o ne perkelti atsakomybės naštą Tarnybai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3106/2012. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neargumentuotas, priimtas vienareikšmiškai pasiremiant pareiškėjo procesiniuose dokumentuose pateikta pozicija, neanalizuoti padariniai pasirašius Susitarimą-1 bei Susitarimą-2.

Pareiškėjas Kupiškio rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 101-105) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Mano, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir priėmė teisingą ir motyvuotą sprendimą, sprendimo naikinti kaip nepagrįsto nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. 4S–2763, kuriuo atsakovas nesutiko, kad pagal Perkančiosios organizacijos pateiktus Sutarčių keitimo projektus būtų pakeistos prie sutarties pridedamame kredito grąžinimo grafike numatytos tarpinės kredito grąžinimo sumos, nekeičiant kredito grąžinimo datų ir galutinio grąžinimo termino 2011 m. gegužės 23 d. Kreditavimo sutartyje Nr. K-3400-2011-12, sudarytoje tarp Kupiškio rajono savivaldybės administracijos ir AB DnB Nord banko (dabar – AB DNB bankas) ir 2010 m. rugpjūčio 10 d. Kreditavimo sutartyje Nr. K-3400-2010-28, sudarytoje tarp Kupiškio rajono savivaldybės administracijos ir AB DnB Nord banko (dabar – AB DNB bankas), teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Kupiškio rajono savivaldybės administracija 2012-02-23 raštu Nr. S1–312(8.23) kreipėsi į atsakovą, kuriuo prašė sutikimo pakeisti 2011 m. gegužės 23 kreditavimo sutarties Nr. K-3400-2011-12 priede Nr. 1 (kredito grąžinimo grafikas) ir 2010 m. rugpjūčio 10 d. kreditavimo sutarties Nr. K-3400-2010-28 priede Nr. 1 (kredito grąžinimo grafikas) numatytas grąžinamo kredito sumas, nekeičiant kitų kreditavimo sąlygų. Pareiškėjas nurodo, jog iškilo būtinybė koreguoti kredito grąžinimo grafikus, nes Kupiškio rajono savivaldybė viršytų Lietuvos Respublikos 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI–1823 redakcija) 12 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieną iš skolinimosi limitų. Grąžintina 2012 metais ir vėlesniais minėtais Kupiškio rajono savivaldybės paskolų, palūkanų ir kitų su paskolų ėmimu susijusių įmokų suma negali viršyti 15 procentų patvirtintų savivaldybės biudžeto pajamų (neįskaitant iš valstybės biudžeto savivaldybei skiriamų spacialiųjų tikslinių dotacijų ir valstybės biudžetui grąžinamų bendrosios dotacijos kompensacijų), t. y. 3381,3 tūkst. Lt. Pagal visas pasirašytas paskolų ir lizingo sutartis 2012 metais Kupiškio rajono savivaldybė faktiškai turėtų grąžinti 3680,3 tūkst. Lt. Kupiškio rajono savivaldybės administracija 2012-03-27 raštu Nr. S1-485(8.23) ir 2012-04-26 raštu Nr. S1-671(8.23) teikė papildomus paaiškinimus, nurodydama, jog Sutarčių keitimas reikalingas, kad savivaldybė racionaliai išdėstytų grąžinamas paskolų sumas ir nepažeistų nustatytų skolinimosi limitų ir kad dėl Kreditų grąžinimo grafikų keitimo Kupiškio rajono savivaldybės administracijos bankui mokamų palūkanų suma nepadidės.

Atsakovas ginčijamame sprendime nurodo, kad Perkančioji organizacija siekia pakeisti nustatytus tarpinius kreditų grąžinimo sumos dydžius per visą kredito grąžinimo laikotarpį. Pakeitus šias sumas, Perkančioji organizacija privalėtų mokėti už paimtus kreditus pagal Sutartis nustatytas palūkanas už negrąžintas kreditų dalis, o vertinant pateiktus Sutarčių keitimo projektus, kai kurios tarpinės kreditų grąžinimo sumos atitinkamais laikotarpiais būtų ženkliai didesnės nei buvo nustatytos pirminiuose Sutarčių prieduose, tokiu būdu nebūtų užtikrintas racionalus šiems Pirkimams skirtų lėšų panaudojimo principas, ekonominė Sutarties šalių pusiausvyra banko naudai pasikeistų taip, kaip nebuvo numatyta Pirkimų dokumentuose ir pradinėse Sutartyse, ir tai suponuotų naujų susitarimų sudarymą, todėl būtų pažeisti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindiniai viešųjų pirkimų principai ir neužtikrintas Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pirkimų tikslas įsigyti Perkančiajai organizacijai reikalingų paslaugų racionaliai naudojant tam skirtas lėšas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šioje byloje minimose kreditavimo sutartyse nėra numatyta, kokios konkrečios sąlygos pagal sutartis yra laikomos esminėmis, sutartyse nėra išankstinių draudimų pakeisti kurią nors viena iš jų sąlygų bei padarė išvadą, jog esminės sutarčių sąlygos šiuo atveju yra kredito suma, galutinis kredito grąžinimo terminas ir banko marža, nustatyta tvirta iki sutarčių pabaigos. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013 nurodė, kad galiojančios viešojo pirkimo sutarties pakeitimas gali būti laikomas esminiu, jei juo: a) nustatomos sąlygos, kurios, jei būtų nurodytos pradinės sutarties sudarymo procedūros metu, būtų suteikusios galimybę dalyvauti kitiems, nei dalyvavo, konkurso dalyviams arba konkurso nugalėtoju pripažinti kito, nei pasirinktasis, asmens pasiūlymą; b) labai išplečiama pirkimo apimtis, įtraukiant anksčiau nenumatytą pirkimo objektą; c) ekonominė sutarties pusiausvyra pasikeičia asmens, su kuriuo sudaryta sutartis, naudai taip, kaip nebuvo nustatyta pirminės sutarties sąlygose; d) pakeičiamas viešojo pirkimo sutarties kontrahentas (ar jo subrangovas, jei jo nurodymas pasiūlyme lėmė šio pasiūlymo pripažinimą laimėjusiu), su kuriuo iš pradžių sudaryta viešojo pirkimo sutartis (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 19 d. sprendimas pressetext Nachrichtenagentur,C-454/06, Rink. 2008, p. I-4401; 2010 m. balandžio 13 d. sprendimas Wall, C-91/08. Rink. 2010, p. I-2815). Nagrinėjant bylą iš naujo ypatingą dėmesį reikėtų skirti ekonominės sutarties pusiausvyros analizei.

Taip pat Kupiškio rajono savivaldybės administracija raštuose atsakovui nurodo, kad bankui mokamų palūkanų suma nepadidės. Šiuo aspektu byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių šį pareiškėjo teiginį. Bendro pobūdžio informacija pateikta ir AB DNB banko 2012-04-27 rašte Nr. 800–173 „Dėl mokėtinų palūkanų paskaičiavimo“, iš kurio nėra jokių galimybių nustatyti apie mokėtinų palūkanų pokyčius pakoregavus kreditų grąžinimo kreditus ir kiek pagrįsta trečiojo suinteresuoto asmens padaryta išvada, kad mokėtinos palūkanos preliminariai nepasikeis. Priešingai, jeigu ateityje pagal priedus (kredito grąžinimo grafikus) atskirtais laikotarpiais bus numatomos grąžinti didesnės piniginių lėšų sumos, tai neišvengiamai turėtų didinti ir paskolos kaštus, dėl ko ekonominė sutarčių pusiausvyra pakryps kredito davėjo naudai. Todėl nesant tokių duomenų byloje nėra jokių galimybių tinkamai įvertinti, ar bankui mokamos palūkanos didės (jeigu taip ir kiek), ar ne. Iš naujų kredito gražinimo grafikų matyti, jog didžiausios sumos pagal 2010 m. rugpjūčio 10 d. Kreditavimo sutartį Nr. K-3400-2010-28 numatytos grąžinti priešpaskutiniais (2014) ir paskutiniais (2015) metais, o pagal 2011 m. gegužės 23 d. Kreditavimo sutartį Nr. K-3400-2011-12 – paskutiniais (2016) metais, tačiau administracinės naštos rodiklio prasme jos nėra reikšmingos. Kita vertus, jeigu bendra paskolos (mokamų palūkanų suma) vertė preliminariai nepadidėtų arba padidėtų nežymiai, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, svarstytinas klausimas dėl leidimo pakeisti Kredito sutarčių sąlygas.

Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė