A-552-2808-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -2808/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00738-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.2; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjui J. K., jo atstovui advokatui Mindaugui Martinaičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. skundu (b. l. 4–5, 91-93) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) viršininko 2010 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 30-S-12094, kuriuo netenkintas pareiškėjo 2010 m. spalio 14 d. prašymas atleisti jį iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statuto) 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu ir įpareigoti atsakovą atleisti pareiškėją iš tarnybos Klaipėdos AVPK šiuo pagrindu.

Pareiškėjas nurodė, kad prašymą dėl atleidimo iš tarnybos Klaipėdos AVPK viršininkui pateikė 2010 m. spalio 14 d., prašydamas atleisti iš tarnybos nuo sekančios dienos. Jis nesutinka su ginčijamu sprendimu, kuriuo atsisakyta tenkinti jo prašymą , motyvuojant tuo, kad 2010 m. spalio 15 d. pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl galimo pareiškėjo dalyvavimo eismo įvykyje ir taip padaryto tarnybinio nusižengimo. Mano, kad skundžiamas sprendimas užkerta jam kelią pereiti dirbti į geriau apmokamą darbą ir yra neteisėtas, pažeidžia jo konstitucines teises, t. y. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę pasirinkti darbą bei verslą. Jo 2010 m. spalio 14 d. prašymas (toliau – ir Prašymas) buvo pateiktas nustatytu terminu ir atitinka visus Statuto 55 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus. Atliekamas tarnybinis patikrinimas negali būti pagrindu atsakovui nevykdyti Statuto 55 straipsnio 2 dalies nuostatų ir netenkinti Prašymo. Dėl eismo įvykio Klaipėdos rajono policijos komisariate jis buvo apklaustas liudytoju, tačiau jo atžvilgiu jokia teisena nepradėta ir jokie kaltinimai jam nepareikšti. Todėl atsakovas pagal Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos 10 punktą, tarnybinį patikrinimą dėl administracinės teisenos tyrimo turi sustabdyti iki bus priimtas procesinis sprendimas administracinėje byloje.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo J. K. skundą (b. l. 11) su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2010 m. spalio 15 d. gavo pareiškėjo Prašymą nuo 2010 m. spalio 15 d. jį atleisti iš tarnybos jo paties prašymu. Į šį Prašymą atsakė 2010 m. spalio 27 d. raštu Nr. 30-S-12094, kuriuo informavo pareiškėją, kad jo atžvilgiu pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl to, kad pareiškėjas 2010 m. spalio 15 d. galimai neblaivus vairavo transporto priemonę ir yra autoįvykio dalyvis. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. sausio 16 d. nurodymo Nr. 5-N-3 „Dėl neblaivių policijos pareigūnų kontrolės ir atsakomybės“ 1.1.4 punktą, tokiais atvejais policijos įstaigos vadovas turi užtikrinti, kad pareigūnai nebūtų atleisti iš vidaus tarnybos kitais pagrindais, kol nebus išspręsta jų tarnybinė atsakomybė, todėl jo prašymas ir nebuvo patenkintas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu (b. l. 121-127) pareiškėjo J. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad analizuojant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktų ir 55 straipsnio nuostatų turinį, vertinant faktines bylos aplinkybes ir prašymo argumentus, darytina išvada, kad šių nuostatų taikymas ginčo atveju neturi faktinių bei juridinių pagrindų ir ginčo situacija į aptariamo straipsnio teisės normų reguliavimo sritį nepatenka. Pažymėjo, kad ginče aktualios faktinės aplinkybės, patvirtinančios, jog 2010 m. spalio 14 d. pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį yra atleistas iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (savo poelgiu pažemino pareigūno vardą) ir teismas pareiškėjo atleidimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrino.

Pažymėjo, kad nors kiekvienas asmuo yra laisvas pasirinkti vieną ar kitą jam labiausiai priimtiną elgesio variantą, tačiau įgyvendindamas savo teises asmuo turi veikti sąžiningai ir teisingai darbdavio atžvilgiu, nepiktnaudžiauti savo teisėmis, ir turi prisiimti galimus neigiamus tokio pasirinkimo padarinius (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2737/2011). Nurodė, kad pareiškėjui, kaip aukštąjį išsilavinimą bei didelę vadovaujančio darbo patirtį turinčiam asmeniui, turėjo būti gerai žinomos Statuto nuostatos, tame tarpe ir reglamentuojančios pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos klausimus. Padarė išvadą, kad pareiškėjas 2010 m. spalio 14 d. prašymu prašė atleisti jį iš tarnybos paties prašymu nuo kitos dienos, t. y. 2010 m. spalio 15 d., o ginčijamo akto priėmimo dieną, iš esmės jau nuo 2010 m. spalio 18 d., žinodamas, kad jo atžvilgiu atliekamas tarnybinis patikrinimas, vis gi nesiėmė jokių veiksmų įgyvendinti savo teisę atšaukti paduotą prašymą ir pan., o kreipėsi į teismą dėl ginčijamo akto panaikinimo ir įpareigojimo atsakovą atleisti jį jo paties prašymu. Teismas vertino, kad tokie veiksmai parodo pareiškėjo galimai netinkamą faktinį ir juridinį situacijos įvertinimą ir (ar) siekį išvengti galimai neigiamų pasekmių dėl atleidimo Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (savo poelgiu pažeminus pareigūno vardą).

Teismas konstatavo, kad sistemiškai aiškinant Policijos veiklos įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 3 ir 14 punktų, Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – Taisyklės) 5 ir 30 punktų nuostatas, atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir faktines bylos aplinkybes, darytina išvada, kad ginčo situacijoje atsakovas veikė kaip viešojo administravimo subjektas ir ginčijamą aktą priėmė nepažeisdamas tokių prašymų nagrinėjimo tvarkos ir terminų.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog jis žodžiu kalbėjosi su Klaipėdos AVPK viršininku apie tai, kad po vasaros sezono ketina išeiti iš tarnybos dėl sveikatos problemų, teismas nurodė, kad tai nesudaro faktinio pagrindo pripažinti, kad taip pareiškėjas pateikė žodinį prašymą atleisti iš tarnybos, kadangi akivaizdu, kad atleidimo iš vidaus tarnybos klausimas nėra ir negali būti išspręstas pareigūnui susitarus su vadovu žodžiu, o privalo būti pateiktas rašytinis pareigūno prašymas, kuris turi būti jo pasirašytas, nurodant jo vardą, pavardę, pareigas ir kt.

Įvertinęs ginčijamo akto turinį ir formą, teismas padarė išvadą, kad aktas priimtas kompetentingo subjekto – Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko, pareiškėjui išsamiai ir argumentuotai išaiškinant prašymo netenkinimo motyvus, nurodant faktines aplinkybes, todėl ginčijamas aktas yra teisėtas ir pagrįstas.

III. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 129-132), kuriuo prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas (b. l. 129-132) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, neobjektyviai ir šališkai. Teismo šališkumą įrodo tai, kad pareiškėjo prašymai, susiję su esminę reikšmę turinčių bylos aplinkybių nustatymu, nuo pat bylos pradžios buvo nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetami. Nors pareiškėjas išreiškė pageidavimą sujungti šią bylą su kita administracine byla (Nr. 1-227-342/2011) ir visas aplinkybes, susijusias su jo atleidimu iš darbo, nagrinėti vienu metu, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė išspręsti bylų sujungimo klausimą, o vėliau sustabdė šios bylos nagrinėjimą iki įsiteisės sprendimas kitoje administracinėje byloje. Nors teismo pakartotinai paprašė, kad būtų užtikrintas Klaipėdos AVPK viršininko B. I. bei kitų liudytojų dalyvavimas teismo posėdyje, tačiau teismas šių asmenų dalyvavimo teismo posėdyje neužtikrino. Pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio nuostatas, teismas nevertino kitų pareiškėjo pateiktų įrodymų, t. y. telefoninių pokalbių išklotinės, 2012 m. kovo 28 d. UAB „Pajūrio turtas“ raštiško atsakymo bei 2012 m. kovo 28 d. Klaipėdos AVPK viršininko atsakymo Nr. 30-S-4133 ir kt. Todėl sprendžia, kad teismas vertino ne visus byloje esančius įrodymus, o tik tuos, kurie pareiškėjui buvo nepalankūs.

2. Nepagrįstas teismo teiginys, kad pareiškėjas tik žodžiu kalbėjosi su atsakovu apie pastarojo atleidimą iš tarnybos, nepateikęs jokio rašytinio prašymo. Pažymi, kad byloje yra 2010 m. spalio 14 d. J. K. rašytinis prašymas dėl jo atleidimo iš tarnybos nuo 2010 m. spalio 15 d. Priešingai nei nurodė teismas, prašymą dėl priėmimo į kitą darbą galėjo pateikti tik tuo atveju, jei savalaikiai būtų sudaryta galimybė nutraukti darbinius santykius su ankstesniu darbdaviu, kadangi šį prašymą galima pateikti tik sekančią dieną po atleidimo.

3. Nesutinka su teismo išvada, kad sprendžiant kilusį ginčą Statuto 55 straipsnio nuostatos iš viso netaikomos, kadangi Statuto 1 straipsnyje numatyta, kad jis inter alia nustato vidaus tarnybos sistemos pareigūnų priėmimą ir atleidimą iš tarnybos. Todėl tuo atveju, jei tarp specialaus įstatymo ar kito norminio teisės akto nuostatų yra prieštaravimų, taikomos Lietuvos Respublikos Darbo kodekso normos. Teismas visiškai neteisingai ir nepagrįstai vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo ir Taisyklių nuostatomis, kadangi šie norminiai aktai vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo, priėmimo, atleidimo, atsakomybės ir kitų pagrindų nereglamentuoja.

4. Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad J. K. buvęs darbdavys negalėjo atleisti iš tarnybos savo noru, kadangi vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. sausio 16 d. nurodymo Nr. 5-N- l „Dėl neblaivių policijos pareigūnų kontrolės ir atskaitomybės“ 1.1.4 punktu (kai pareigūnai vairuoja transporto priemonę būdami neblaivūs ir kt.). Teismas, priėmęs sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-227-342/2011 nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. spalio 14 d. vakare transporto priemonės iš viso nevairavo, o į autoįvykio vietą atvyko vėliau. Todėl nurodytas pagrindas visiškai nesusijęs su ginčo dalyku.

5. Mano, kad remiantis Statuto 55 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas tinkamai pasinaudojo jam suteikta teise kreiptis į darbdavį dėl priešlaikinio jo atleidimo iš tarnybos. Nagrinėjamu atveju pirmesnis veiksmas laiko požiūriu yra pareiškėjo prašymas atleisti jį iš tarnybos savo noru, o ne vėlesnis jo elgesys, kuris įvertintas kaip žeminantis pareigūno vardą. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad atsakovas neteisingai taikė teisės normas ir nepagrįstai bei neteisėtai atsisakė pareiškėją atleisti iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o pareiškėjas turi teisę reikalauti, kad būtų pakeistas įrašas apie jo atleidimo iš tarnybos pagrindą.

Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 136) prašė jį atmesti, kadangi pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl atsakovo veiksmų, atsisakant atleisti vidaus tarnybos pareigūną, kuris yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, iš tarnybos jo paties prašymu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pagal Statuto 55 straipsnį pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą paties prašymu. Prašymas pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų. Pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pasibaigimo, o vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, sutikimu - ir nepasibaigus šiam terminui. Pareiškėjo nuomone, jokios kitos faktinės aplinkybės tam neturėtų kliudyti, be to , savo valią būti atleistam iš tarnybos, jis išreiškė prieš įvykstant autoįvykiui, dėl kurio buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas.

Administracinių teismų praktika tokiose bylose yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-481/2005. Joje konstatuota, kad nustatytų reikšmingų tarnybiniams santykiams faktų (veikų bei įvykių) teisinis vertinimas pagal teisės taikymo taisykles reiškia nuoseklų veiksmų (įvykių) kvalifikavimą pagal jų padarymo (vykimo) laiką. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai dėl anksčiau laiko prasme vykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas neigiamoms pasekmėms kilti – atleisti pareigūną iš tarnybos, kitų, vėlesnių įvykių teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. spalio 14 d. vakare ne tarnybos metu vilkėjo policijos pareigūno uniformą, buvo eismo įvykio vietoje neblaivus, nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų ir nurodymų, trukdė jiems atlikti savo tarnybines pareigas. Tokie jo veiksmai buvo įvertinti kaip policijos pareigūno vardą žeminantis elgesys ir J. K. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 30-TE-588 buvo atleistas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. spalio 15 d. pateikė Klaipėdos AVPK viršininkui prašymą, kuriuo prašė atleisti iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą (paties prašymu).

Taigi chronologiškai pirmiausia pareiškėjas atliko veiksmus, žeminančius pareigūno vardą, dėl kurių buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, o po to raštu išreiškė savo valią būti atleistas iš tarnybos. Nors apeliantas teigia, kad Prašymą jis buvo parašęs dar 2010 m. spalio 14 d., tik nerado Klaipėdos AVPK vadovo, tačiau šie jo argumentai vertintini kaip siekimas išvengti neigiamų pasekmių, kylančių dėl jo atleidimo iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių šią apelianto versiją, juolab kad pats J. K. nenurodo, kas jam trukdė Prašymą palikti Klaipėdos AVPK sekretoriate 2010 m. spalio 14 d. Kiti apeliaciniame skunde minimi įrodymai – telefono skambučių sąrašas, pažyma iš UAB „Pajūrio turtas“ – tiesiogiai nepatvirtina, kad apeliantas iki pažemindamas pareigūno vardą jau buvo atlikęs visus teisės aktų nustatytus veiksmus, reikalingus tinkamai išreikšti valią dėl savanoriško atsistatydinimo iš tarnybos.

Apelianto argumentai dėl nepagrįsto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. sausio 16 d. nurodymo Nr. 5-N- l „Dėl neblaivių policijos pareigūnų kontrolės ir atskaitomybės“ 1.1.4 punkto taikymo nepagrįsti, nes šis teisės aktas skirtas ne tik neblaivių pareigūnų, vairuojančių transporto priemones kontrolei, bet ir kitiems atvejams, kai teisės pažeidimus padaro arba pareigūno vardą pažemina neblaivūs policijos pareigūnai. Apeliantas būtent tokią ir veiką ir padarė..

Nors apeliantas teigia, kad teismas buvo šališkas, tačiau tai pagrindžiančių objektyvių duomenų nepateikė. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą ar kad netenkino apelianto prašymų, nėra pagrindu pripažinti teismą šališku. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

Prašyto apklausti liudytoju teismo posėdyje Klaipėdos apskrities VPK viršininko B. I. paaiškinimai iš esmės yra išdėstyti jo pasirašytame atsiliepime į pareiškėjo skundą (b.l.11) bei atsakyme adv. M. Martinaičiui (b. l. 99), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad jo apklausa teismo posėdyje nebūtina.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir teisėtu, jį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė