2021-04-14 Nr. AB-7623-3-61-3-00976-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-229-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00976-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. J. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K; po reorganizavimo – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN)) priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2018 m. kovo 10 d. iki 2019 m. vasario 15 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas privatumas, taip pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. J. J. manė, kad sanitarinio mazgo atskyrimas sienele ar užuolaida yra netinkamas. Nurodė, kad per stebėjimo akutę buvo stebimas pareigūnų, o tai pareiškėjui sukėlė neigiamus išgyvenimus.

3. J. J. pažymėjo, kad teikė skundus dėl privatumo neužtikrinimo, tačiau į juos nebuvo reaguojama. Pasak pareiškėjo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamoje praktikoje yra nurodyta, kad kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais mazgais.

4. J. J. teigė, kad dėl minėtų aplinkybių patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė stresu, pažeminimu, depresija ir kitais nepatogumais. Dėl to pareiškėjas turėjo kreiptis į psichiatrę.

5. Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą J. J. papildomai nurodė, kad atsakovo atstovas klaidina teismą dėl ginčo laikotarpio. Jis taip pat teigė, kad nepatogumai dėl naudojimosi sanitariniu mazgu labai paveikė pareiškėjo psichinę sveikatą (nervus), todėl jam turi būti priteista neturtinė žala. J. J. taip pat akcentavo, kad jam nebuvo suteiktas tinkamas gydymas.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo J. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu nepažeidė, kadangi tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, o toks sanitarinio mazgo įrengimas teisės aktų reikalavimus atitinka. Pažymėjo, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa.

8. Atsakovo atstovas teigė, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai, siekdami užtikrinti nuolatinę laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus bei užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, suimtuosius bei nuteistuosius nuolat stebėjo per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Akcentavo, kad Vilniaus PN kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose bei siuntinių priėmimo patalpoje.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi nustatytų elgesio taisyklių bei reikalavimų ir bendrųjų mandagumo bei etikos principų stengiasi nepažeisti.

10. Vilniaus PN nuomone, J. J. skundą grindė abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, juose nebuvo konkretumo, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Jis taip pat nekonkretizavo, kuo jam padaryta neturtinė žala pasireiškė, ir nepateikė jokių faktinių aplinkybių bei kitaip neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio. Atsakovo atstovas teigė, kad yra būtina įrodyti, jog tam tikri J. J. skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Vilniaus PN pažymėjo, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Teigė, kad šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo J. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas aptarė su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią teismų praktiką. Aptaręs su sanitarinio mazgo įrengimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią teismų praktiką, teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. kovo 10 d. iki 2019 m. vasario 14 d. (2019 m. vasario 15 d. jis išvyko į Alytaus pataisos namus). Teismas akcentavo, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog J. J. prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą nuo 2017 m. rugsėjo 8 d. iki 2018 m. gegužės 5 d., tačiau tai teismas laikė technine klaida (suklydimu), kadangi toliau atsiliepime yra nurodytas laikotarpis nuo 2018 m. kovo 10 d. iki 2019 m. vasario 14 d. ir kameros, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas būtent jo nurodytu laikotarpiu, t. y. tokį pat laikotarpį skunde nurodo ir J. J., prašydamas jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pažymėjo, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjas Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo kalinamas vienas (iš viso 310 parų).

13. Teismas pažymėjo, kad kaip nurodė Lukiškių TI-K, gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kuri nuo likusio kameros ploto yra atskirta 1,5 m sienele. Teismas nurodė, kad iš Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešimo „Dėl J. J. skundo“ matyti, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau J. J. pagal bylos duomenis nei vienoje iš atsakovo atstovo išvardytų kamerų nebuvo kalinamas. Taip pat nurodyta, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti sanitarinio margo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo 2016 m. gruodžio mėnesio buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, siekiant, kad jos visiškai uždengtų matomumą ir gerinant suimtųjų (nuteistųjų) kalinimo sąlygas bei jų privatumui užtikrinti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas vienas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atskirtas 1,5 m sienele ir užuolaidomis.

14. Teismas akcentavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 punktas ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Taigi, akcentuojamas privatumo trūkumas dėl kitų kalinių buvimo. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atskirti nuo gyvenamosios patalpos, nepaneigė, tačiau nurodė, kad visgi šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas ir nors sanitarinė zona nebuvo visiškai atskirta nuo gyvenamosios patalpos, privatumo trūkumo dėl kitų kalinių nebuvo. Teismas sutiko su atsakovo atstovu, kad pareigūnai privalo nuolat stebėti kamerose laikomus asmenis tam, kad užtikrintų asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teismas sprendė, kad esant įrengtai 1,5 sienelei ir užuolaidai, tokia kontrolė asmens privatumo daugiau nei būtina kalinimo sąlygomis nepažeidžia. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad J. J. teisė į privatumą nebuvo pažeista, todėl šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas buvo pripažintas nepagrįstu ir atmestas.

15. Teismas nurodė, kad J. J. teismo taip pat prašė kaip įrodymus įvertinti jo pateiktus Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Tarnyba) Paslaugų kokybės priežiūros skyriaus Asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo Nr. T3-379/2018 ataskaitą (2019 m. vasario 18 d. Nr. D17-33-(1.27) ir Tarnybos 2019 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. T4-38 (1.34.) „Dėl J. J. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“. Teismas pažymėjo, kad iš minėtų ataskaitos ir įsakymo matyti, jog pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą dėl jam suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos (netinkamo gydymo) ir po patikrinimo buvo konstatuota Lukiškių TI-K gydytojos padaryta klaida, o J. J. buvo atsiprašyta, todėl nėra ryšio tarp šių pareiškėjo argumentų ir reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis buvo kalinamas ginčo laikotarpiu. Teismo nuomone, šie įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 13 d. kreipėsi į psichiatrą dėl jautrumo, nemigos, dirglios nuotaikos ir jam buvo paskirtas medikamentinis gydymas, tačiau byloje nėra duomenų, kad kalinimo Lukiškių TI-K sąlygos J. J. sukėlė ilgalaikių (sunkias pasekmes turinčių) sveikatos sutrikimų. Teismas sprendė, kad vis tik trumpalaikiai neigiami išgyvenimai yra galimi, atsižvelgiant į tai, jog tai neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme ir tikslais, o tuo pačiu paties suimtojo (nuteistojo) statusu. Teismas akcentavo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę.

16. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, nenustatė, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 17. Pareiškėjas J. J. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkini visiškai.

18. Pareiškėjo nuomone, teismas nagrinėdamas jo skundą, tinkamai neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo. J. J. teigia, kad teismo sprendimas yra šališkas, jis buvo priimtas piktybiškai bei neįvertinus visų aplinkybių ir parodo, kaip Lietuvos teismai gina Lietuvos piliečių teises ir kalinimo sąlygas, kuriomis pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, išnagrinėjęs skundą, nustatė, jog kamerose J. J. visą nurodytą laikotarpį buvo laikomas vienas, todėl jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeistas, o aplinkybės, kad pareigūnai pro durų stebėjimo langelį jį matydavo, teismas privatumo pažeidimu nelaikė, nors teismų praktika yra priešinga.

19. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas neįvertino ir aplinkybių dėl jam teikiamo gydytojos psichiatrės gydymo, J. J. nedavus paskirtų gydymo medikamentų, ir konstatavo, kad J. J. buvo atsiprašyta, tačiau teigia, kad šis atsiprašymas tos nakties miego sutrikimų negrąžina, be to, jam nebuvo suteiktos sveikatos priežiūros pasaugos, todėl pareiškėjui teko be medikų dieną būti nervingam, sutriko nakties miegas, jis jautėsi blogai, nerimavo, kol ryte negavo paskirtų medikamentų, tačiau pirmosios instancijos teismas to neįvertino ir nusprendė, kad pakako atsiprašymo.

20. J. J. akcentuoja, kad neturtinė žala jam pasireiškė dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais, skausmais, o tokia žala dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais ir tokią žalą įrodyti tiesioginiais įrodymais galėtų būti neįmanoma, todėl teismo teiginys, jog jis nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį ir jų mastas būtų itin didelis, yra absurdiškas. Teigia, kad jo patirti išgyvenimai, dvasinės kančios ir nepatogumai buvo sukelti negrįžtamai, o to nebūtų buvę, jeigu jis būtų buvęs kalinamas tinkamomis sąlygomis, tačiau pirmosios instancijos teismas to neįvertino. J. J. nuomone, teismas netinkamai įvertino, kad jo teisių pažeidimas nebuvo intensyvus. Teigia, kad Lukiškių TI-K elgėsi tyčia ir jau ketverius metus tęsiasi pažeidimai, todėl pataisos institucija turėjo pakankamai laiko keisti kalinimo sąlygos taip, kad nebūtų pažeistas kalinamų asmenų privatumas, tačiau teismas nevertino, kad tinkamos kalinimo sąlygos nėra užtikrinamos tyčia ir pažeidimai sukelia neturtinę žalą.

21. J. J. nurodo, kad teismas taip pat neįvertino, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmens patirtų dvasinių kančių poveikis jo psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys pažeidimai, pasireiškiantys kančia, emocine depresija, nepatogumais. Pareiškėjo nuomone, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Aptarę su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Vilniaus PN nurodo, kad J. J. savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais, kaip reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas skundą grindžia samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo dėl tariamai padarytos neturtinės žalos, o nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Vilniaus PN nuomone, šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

24. Atsakovo atstovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, reikalingus išsamiai įvertinti bylos aplinkybėms, o J. J., teikdamas apeliacinį skundą, naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių nepateikia. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo reikalavimas jam atlyginti neturtinę žalą turėtų būti laikomas nepagrįstu ir traktuojamas kaip nesąžiningas siekis pasipelnyti iš valstybės (sąžiningų mokesčių mokėtojų).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo J. J. prašymo priteisti jam 2 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, atlyginti.

26. Nustatyta, kad į pirmosios instancijos teismą pareiškėjas kreipėsi dėl to, kad jam nuo 2018 m. kovo 10 d. iki 2019 m. vasario 15 d. kalint Lukiškių TI-K, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad visą ginčo laikotarpį J. J. Lukiškių TI-K kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atskirtas 1,5 m sienele ir užuolaidomis, buvo laikomas vienas, o pareigūnai privalo nuolat stebėti kamerose laikomus asmenis, sprendė, kad esant įrengtai 1,5 sienelei ir užuolaidai, tokia kontrolė asmens privatumo daugiau nei būtina kalinimo sąlygomis nepažeidžia, bei konstatavo, kad J. J. teisė į privatumą nebuvo pažeista, todėl jo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti visiškai. J. J. teigia, kad teismas tinkamai neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo bei neįvertino visų aplinkybių.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

28. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje J. J. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

29. Kaip jau minėta, apeliacinį skundą J. J. grindžia tuo, kad buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

31. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas J. J. skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, bei jo privatumo neužtikrinimo, nepaneigė. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, J. J. neužtikrindami privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjas įkalinimo įstaigos kamerose buvo laikomas vienas, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, jog jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant su kitais asmenimis. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020, 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020). Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad J. J. teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo pažeista. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nors nebuvo paneigtos aplinkybės, jog pareiškėjas tualete galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau šių aplinkybių J. J. nedetalizavo: nenurodė nei kas, nei kada jį, besinaudojantį tualetu, stebėjo.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

33. Atsižvelgusi į konstatuotą pataisos įstaigos pareigūnų veiksmų neteisėtumą (pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą), teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės institucijos veiksmai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme buvo neteisėti, o J. J. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam elgesiui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatą.

34. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad J. J. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, tačiau jam neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas pataisos įstaigos darbuotojų padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovo atstovų pažeidimo ir J. J. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimo nepakanka.

36. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020).

37. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

38. Atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę (pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas 319 dienų), intensyvumą, J. J. nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui turi būti priteista 350 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, ši suma yra proporcinga Lukiškių TI-K padarytiems pažeidimams ir pakankama J. J. patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad teismas neįvertino aplinkybių dėl jam teikiamo gydytojos psichiatrės gydymo, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra ryšio tarp šių J. J. argumentų ir reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis buvo kalinamas ginčo laikotarpiu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ginčas, susijęs su sveikatos priežiūros paslaugų kokybe, negali būti laikomas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Atsižvelgiant į tai, aptarti pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

40. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė J. J. privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, todėl nepagrįstai jo skundą atmetė, o toks pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisiant 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 144 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui J. J. (J. J.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 350 Eur (tris šimtus ir penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė