2021-06-30 Nr. AB-13880-3-61-3-00744-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Delta Ventus“) dėl sprendimo panaikinimo.
Legislator headnote
AI generated2021-06-30 Nr. AB-13880-3-61-3-00744-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėja K. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. (15/5-3) 50U-00849 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
Full text
Administracinė byla Nr. eA-3284-552/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00744-2021-3
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Delta Ventus“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. 1. Pareiškėja K. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. (15/5-3) 50U-00849 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja skunde nurodė:
2.1. Migracijos departamento Marijampolės skyrius 2020 m. vasario 3 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2022 m. vasario 3 d. Pareiškėja pagal nacionalinę D vizą nuo 2020 m. sausio 14 d. dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Delta Ventus“ (toliau – ir Bendrovė, Darbdavys) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoja. Atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įsakymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu, kuris numato, kad leidimas užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ir 4 (1) punktus, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams.
2.2. Šiuo atveju Darbdavys, kaip juridinis asmuo, nėra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams. Už administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje ir ANK 95 straipsnio 1 dalyje ir 34 straipsnio 6 dalyje, yra nubaustas Darbdavio vadovas I. B., kuriam Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. kovo 10 d. nutarimais skyrė baudas. Tokiu būdu atsakovas fizinio asmens administracinį baustumą perkėlė juridiniam asmeniui ir priėmė neteisingą, faktinių aplinkybių neatitinkantį sprendimą.
2.3. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, formaliai vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu ir neatkreipė dėmesio, kad leidimas pareiškėjai buvo išduotas dar iki teismo sprendimo skirti baudą įsiteisėjimo. Be to, darbo santykiai tarp pareiškėjos ir Darbdavio atsirado anksčiau nei buvo nubaustas Darbdavio vadovas. Šiuo metu nuo baudų paskyrimo jau praėjo vieneri metai.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:
3.1. Pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą tuo pagrindu, kad pareiškėja ketino dirbti UAB „Delta Ventus“. Migracijos departamento turimais duomenimis UAB „Delta Ventus“ direktorius, kaip darbdavio atstovas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įvykdė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 95 straipsnio 1 dalyje (nelegalus darbas). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. kovo 10 d. nutarimais administracinių nusižengimų bylose pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį jam paskirtos administracinės nuobaudos – baudos po 1 000 Eur. Baudos sumokėtos 2020 m. balandžio 1 d. ir 2020 m. birželio 29 d.
3.2. UAB „Delta Ventus“ direktorių patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą, atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjos darbdavio UAB „Delta Ventus“ vadovas (įmonės direktorius), kuris įsipareigojo įdarbinti ir vėliau įdarbino pareiškėją, įvykdė administracinį nusižengimą, t. y. buvo nubaustas už nelegalų darbą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą.
3.3. Nutarimų, kuriais UAB „Delta Ventus“ vadovui paskirtos nuobaudos, esmę sudaro tai, kad darbdavio atstovas, būdamas UAB „Delta Ventus“ vadovu, nesilaikydamas norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, leido įmonėje dirbti trečiųjų šalių piliečiams, kurie turėjo nacionalines vizas ar laikinus leidimus gyventi, suteikiančius teisę dirbti kitose įmonėse. Taigi tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose.
3.4. UAB „Delta Ventus“ direktoriui paskirtos administracinės nuobaudos buvo sumokėtos 2020 m. balandžio 1 d. ir 2020 m. birželio 29 d., vadinasi, Įstatyme numatytas vienerių metų terminas nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, nėra praėjęs.
3.5. Sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Delta Ventus“ pateikė atsiliepimą, kuriame buvo nurodyta:
4.1. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 21 straipsnis nustato, kad darbdavys yra įmonė ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis aiškiai nustato administracinę atsakomybę darbdaviui, o ne asmeniui dirbančiam įmonėje. Migracijos departamentas administracinę juridnio asmens atsakomybę perkėlė pareiškėjai, ir priėmė neteisingą sprendimą. Atsakovas 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. (15/5)50U-04537 jau buvo panaikinęs pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, tačiau Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2021 m. vasario 17 d. administracinėje byloje Nr. eA-2544-662/2021 pareiškėjos skundą patenkino. Todėl atsakovas nutarė imtis veiksmų ir 2021 m. vasario 22 d. panaikino pareiškėjos leidimą kitais pagrindais.
4.2. Pareiškėjai leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo sprendimas jau buvo pavėluotas, nes nuo teismo nutarimų dėl baudos skyrimo praėjo daugiau kaip vieneri metai, Migracijos departamento Sprendimas įsigaliojo per 14 dienų nuo Sprendimo įteikimo pareiškėjai dienos, t. y. nuo 2021 m. kovo 1 d. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, formaliai vadovavosi Įstatymu ir nekreipė dėmesio, kad leidimas išduotas iki to termino, kada teismo skirta bauda. Teisės praktikoje galioja nuostata, kad teisės normos atgaline tvarka netaikomos.
4.3. Sprendimas sukėlė neigiamas pasekmes ne tik pareiškėjai, bet ir UAB „Delta Ventus“. Trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėją vertina kaip atsakingą ir gerai atliekančią savo darbą. Jai dėl atliekamo darbo nebuvo pareikšta jokių priekaištų bei pastabų. Dirbdama tarptautinių krovinių pervežimo transporto priemonės vairuotoja, ji visada buvo drausminga ir suprantanti darbo specifiką bei prisiimtą įsipareigojimą t. y. atsakomybę.
II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, t. y. nustačius, kad Bendrovės vadovas I. B. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. kovo 10 d. nutarimais administracinio nusižengimo bylose Nr. A5.-895-1057/2020 ir Nr. A5.-432-1013/2020 nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už nelegalų darbą, jam paskirtos administracinės nuobaudos – po 1 000 Eur baudos. Nutarimai įsiteisėję, nebuvo skųsti, vadovas paskirtas baudas sumokėjo 2020 m. balandžio 1 d. ir 2020 m. birželio 19 d.
7. Teismas nurodė, kad Bendrovės vadovui pažeidus teisės aktų reikalavimus ir padarius administracinį nusižengimą, Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės kilo ir pareiškėjai, nors ji Bendrovėje dirbo teisėtai, o apie jos įdarbinimą buvo tinkamai ir laiku pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Bendrovės vadovas buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kadangi jis ėjo bendrovės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis buvo nubaustas ne kaip Bendrovės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo. Todėl pareiškėjos argumentus, kad nebuvo nustatytas pareiškėjos Darbdavio nubaudimo faktas, taip pat tai, kad leidimas pareiškėjai laikinai gyventi buvo išduotas dar prieš teismo nutarimus skirti baudas, darbo santykiai prasidėjo anksčiau nei buvo nubaustas Darbdavio vadovas, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nepaneigiančius Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės.
8. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymas nepažeidžia pareiškėjos teisėtų lūkesčių apsaugos principo bei teisingumo ir protingumo kriterijų. Analogiškose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį bendrovės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Taigi, tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose. Teismo nuomone, pareiškėja iš esmės remiasi savo subjektyviu darbdavio sąvokos interpretavimu, kuriuos paneigia ginčui aktualių teisės normų sisteminis vertinimas, atitinkantis suformuotą ir nuoseklią teismų praktiką.
9. Teismas atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad ji turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas.
10. Dėl pareiškėjos teiginių, kad Įstatyme numatytas vienerių metų terminas nuo paskirtos baudos yra praėjęs, teismas nurodė, jog byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog paskirtas baudas Bendrovės vadovas sumokėjo 2020 m. balandžio 1 d., 2020 m. birželio 29 d., t. y. datos, kada įvykdytos paskirtos nuobaudos. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo panaikintas 2021 m. vasario 22 d., todėl Įstatyme numatytas vienerių metų terminas nėra praėjęs.
11. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi aktualia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio redakcija; tokia pati teisės norma galiojo tiek pareiškėjai teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek ir nutarimų administracinio nusižengimo bylose priėmimo metu. Todėl pareiškėja nepagrįstai nurodė, kad atsakovas nesivadovavo lex retro non agit principu.
12. Teismas vertino, kad trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, kad Sprendimas sukelia neigiamas pasekmes tiek pareiškėjai, tiek ir Bendrovei, neturi įtakos Sprendimo pagrįstumui. Leidimo laikinai gyventi panaikinimas nelaikytinas nei pareiškėjos, nei Bendrovės nubaudimu. Tai, kad panaikinus pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje jos Darbdavys galbūt patirs ar patiria tam tikrus nepatogumus ir apsunkinimus, susijusius su veiklos organizavimo ar finansinių įsipareigojimų vykdymu, yra pačios Bendrovės vadovo administracinio nusižengimo padarymo pasekmė, lėmusi Migracijos departamento pareigą priimti ginčijamą Sprendimą.
13. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir remdamasis teisiniu reglamentavimu, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas tinkamai įvertino ginčo situaciją ir priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.
III. 14. Pareiškėja K. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti visiškai, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma:
14.1. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatos ir suformuota teismų praktika pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą. Tiek baudžiamajame, tiek administraciniame procese sprendžiama dėl įstatyme numatytų sankcijų taikymo, prieš tai nustačius, kad buvo padaryta įstatymo draudžiama veika. Šiuo atveju dėl to, jog Darbdavys buvo nubaustas administracine nuobauda, pareiškėjos kaltės nėra, ji su Darbdavio padarytu administraciniu nusižengimu niekaip nėra susijusi. Nepaisant to, būtent pareiškėjai pritaikoma administracinė sankcija – panaikinamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tokiu būdu perkeliant jai Darbdavio kaltę.
14.2. Teismo išvada, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad ji turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos, pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus. Teismas netinkamai įvertino aplinkybę, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai buvo išduotas dar iki teismo sprendimo skirti Darbdaviui baudą įsiteisėjimo.
14.3. Atsakovas ne pirmą kartą bando panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2544-662/2021 tenkino pareiškėjos apeliacinį skundą ir panaikino atsakovo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. (15/53) 50U04537 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“. Ši aplinkybė leidžia įtarti atsakovo subjektyvų požiūrį pareiškėjos atžvilgiu, ieškant bet kokios dingsties panaikinti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:
15.1. Tai, kad pareiškėja jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad jai negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šios normos reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl ginčijamas Sprendimas priimtas pagrįstai ir nepažeidė nekaltumo prezumpcijos principo.
15.2. Pareiškėja nenurodė nei vienos priežasties ar išimtinės aplinkybės, kodėl jai turėtų būti taikomos kitokios taisyklės, nei visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėja negalėjo turėti lūkesčių dėl jai palankaus sprendimo priėmimo.
15.3. Įstatymas neapibrėžia laikotarpio, kada leidimas laikinai gyventi panaikinamas, t. y. šios Įstatymo normos formuluotė nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo ir / ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir / ar išduotas leidimas laikinai gyventi. Toks Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimas prieštarautų Įstatymo tikslams, elementariai logikai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
15.4. Apeliaciniame skunde nurodytas Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas dėl visiškai skirtingų pagrindų ir negali turėti įtakos ginčijamo Sprendimo pagrįstumui ar teisėtumui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo , kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, nurodęs, kad atsakovas Sprendimu, kuris priimtas imperatyvaus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
18. Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes pareiškėjai perkelta Darbdavio kaltė; teismas netinkamai įvertino aplinkybę, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai buvo išduotas dar iki teismo sprendimo skirti Darbdaviui baudą įsiteisėjimo, todėl atsakovo Sprendimas pažeidžia pareiškėjos teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus; atsakovas yra subjektyvus pareiškėjos atžvilgiu, nes ne pirmą kartą bando panaikinti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
20. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jai ketinant dirbti UAB „Delta Ventus“, buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindais. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjos darbdavio UAB „Delta Ventus“ atstovas (direktorius) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. kovo 10 d. nutarimais buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2021 m. vasario 22 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
21. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto (2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-1310 redakcija) a papunktyje įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą – „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, yra pažymėjęs, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio (nelegalus darnas) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr. 2019 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eA-2450-624/2021; ir kt.).
23. Taigi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo teisinis pagrindas yra susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Minėtos Įstatymo normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys. Taigi šiuo aspektu pareiškėjos teiginiai, kad jos leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas anksčiau negu UAB „Delta Ventus“ vadovas padarė administracinį nusižengimą, neturi teisinės reikšmės.
24. Akcentuotina ir tai, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir toks sprendimas nevertintinas kaip darbdavio kaltės perkėlimas darbuotojui.
25. Šiuo nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjos darbdavio UAB „Delta Ventus“ atstovas (direktorius) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. kovo 10 d. nutarimais nubaustas už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
26. Pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad ji turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas. Nustatytas teisinis reglamentavimas yra aiškus, ir šiuo atveju pareiškėjos vertinimas, jog ginčijamas Sprendimas neatitinka teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, nėra pagrindas jį panaikinti.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2544-662/2021 turinį, neturi pagrindo sutikti su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiais, kad atsakovas yra subjektyvus jos atžvilgiu ir ieško bet kokios dingsties panaikinti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-2544-662/2021 vertintas Migracijos departamento 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Nr. (15/53)50U04537 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ buvo priimtas kitokiu pagrindu (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalis 6 punktu) ir šiai nagrinėjamai bylai neturi teisinės reikšmės. Byloje pateikti duomenys nepatvirtina pareiškėjos teiginių dėl atsakovo suinteresuotumo priimti jai nepalankų sprendimą, todėl tokie jos teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
28. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos K. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Ričardas Piličiauskas