A-525-2273-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-2273/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00090-2009-7

Procesinio sprendimo kategorija 14.2; 14.5; 14.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Martynui Žilinskui,

atsakovo atstovui L. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. Š. skundą atsakovui Utenos apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Utenos rajono savivaldybei, valstybės įmonei Valstybiniam žemėtvarkos institutui (naujas pavadinimas – valstybės įmonė Valstybės žemės fondas), V. Š. dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. Š. skundais (t. I, b.l. 2–5, t. III, b.l. 38–45) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) įpareigoti rajono lygmens specialiojo plano – Utenos rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos – planavimo procedūrų organizatorių Utenos apskrities viršininką naikinti 2008 m. spalio 29 d. su visuomene svarstytą rajono lygmens Utenos rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemoje pažymėtą realiai nesamo (Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka neįrengto) kelio pažymėjimą esamu keliu („kitu keliu“), einančiu nuo kelio Kvykliai – Gaižiūnai (pažymėto indeksu Nr. Ut-64) arčiau prie Karnadėto ežero, adresu Kvyklių kaimas, Utenos seniūnija, Utenos rajono savivaldybė;

2) panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Utenos AVA) 2009 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr.(3.19)-10-404 „Dėl Utenos rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos“ priimtą sprendimą;

3) įpareigoti rajono lygmens specialiojo plano – Utenos rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos – planavimo procedūrų organizatorių Utenos apskrities viršininką naikinti 2009 m. birželio 5 d. su visuomene svarstytą rajono lygmens Utenos rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemoje realiai nesamo (Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka neįrengto) kelio pažymėjimą esamu vietinės reikšmės vidaus keliu (einančiu nuo kelio Kvykliai – Gaižiūnai, pažymėto indeksu Nr. Ut-66) arčiau prie Karnadėto ežero, adresu Kvyklių kaimas, Utenos seniūnija, Utenos rajono savivaldybė;

4) įpareigoti kelią žymėti kitoje vietoje, ne pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) o laisvos valstybinės žemės teritorijoje.

Nurodė, jog jai nuosavybės teise priklauso 9,14 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Pačkėnų k. v., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis Kvyklių kaime, Utenos rajono savivaldybėje, ir 1,2003 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Pačkėnų k.v., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis Kvyklių kaime, Utenos rajono savivaldybėje. Utenos rajono savivaldybėje viešame stende ir spaudoje buvo paskelbta apie 2008 m. rugsėjo 29 d. – 2008 m. spalio 29 d. planuojamą su visuomene svarstyti rajono lygmens specialųjį planą – Utenos rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemą (toliau – ir Žemėtvarkos schema).

Nustatyta tvarka pareiškėjos vardu 2008 m. spalio 28 d. buvo pateiktas pasiūlymas planavimo organizatoriui – Utenos apskrities viršininkui, taip pat pasiūlymas pateiktas ir Utenos rajono savivaldybei. 2008 m. spalio 29 d. svarstymo su visuomene metu pareiškėjos pasiūlymas pateiktas svarstymo su visuomene susirinkimą organizavusiam ir vedusiam asmeniui. Kadangi iki 2008 m. gruodžio 15 d. planavimo organizatorius nepateikė atsakymo, pareiškėja kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą dėl įpareigojimo priimti sprendimą pagal jos pateiktą pasiūlymą.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą (administracinė byla Nr. I-421-283/2008), kuriuo įpareigojo Utenos AVA pateikti atsakymą. Utenos AVA, vykdydama šį teismo sprendimą, tik 2009 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (1.50)-6-889 „Dėl Utenos rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos sprendinių“ atsakė į jos 2008 m. spalio 27 d. pasiūlymą Nr. 1 (toliau – ir Pasiūlymas Nr. 1). Tačiau šiame rašte išdėstyti argumentai neatitiko faktinės situacijos.

Pažymėjo, jog vienintelis teisinę reikšmę turintis dokumentas yra pareiškėjai kartu su kitais nuosavybės dokumentais išduotas žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) planas, kuriame nei kelias, nei žemėnauda keliui ar kiti kelio objektai nėra pažymėti. Kituose nuosavybės dokumentuose nurodyti objektai taip pat nėra pažymėti. Teigė, jog natūroje ir faktiškai egzistuojančio kelio nėra, tik Utenos apskrities Pačkėnų kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekte yra neteisėtai pažymėtas projektuojamas kelias, tačiau dėl šio klaidingo pažymėjo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjama byla pagal pareiškėjos skundą.

Remdamasi Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, pabrėžė, jog faktiškai neegzistuojant (nesant stabiliu objektu) bei nesant nustatyta tvarka pažymėtam, įteisintam ir įregistruotam keliui, jis negali būti žymimas kaip stabilus objektas Žemėtvarkos schemoje. Atsižvelgė į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1P-53 patvirtinto Geodezijos ir kartografijos techninių reikalavimų reglamento GKTR 2.18.01:2004 8 punktą ir teigė, kad nurodomas kelias nėra pažymėtas nei taškais, nei linijomis arba plotais jokiuose pareiškėjos žemės sklypo nuosavybės dokumentuose, todėl negali būti žymimas ir Žemėtvarkos schemoje.

Taip pat nurodė, jog Utenos AVA, dar nepateikusi atsakymo į jos Pasiūlymą Nr. 1, 2009 m. gegužės 4 d. paskelbė pakartotinį Žemėtvarkos schemos viešojo svarstymo su visuomene susirinkimą, kuris įvyko 2009 m. birželio 5 d. Pažymėjo, jog, planavimo organizatoriui nenutraukus arba nesustabdžius teritorijų planavimo procedūrų, vykdytų po 2008 m. spalio 29 d. įvykusio viešojo Žemėtvarkos schemos svarstymo su visuomene, atitinkamai buvo nepabaigta skundų dėl vykdyto viešojo svarstymo su visuomene 2008 m. spalio 29 d. susirinkime nagrinėjimo procedūra.

Be to, pareiškėjos teigimu, vykdant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 17 straipsnyje numatytą specialiojo planavimo baigiamąjį etapą, buvo iš esmės pakeista Žemėtvarkos schema. Nurodė, jog 2009 m. birželio 5 d. įvykusio viešo svarstymo su visuomene metu pateikė pasiūlymą Nr. 2, prašydama panaikinti pakeistus Žemėtvarkos schemos sprendinius – pareiškėjai priklausančių žemės sklypų teritorijoje atliktus natūroje nesančio vidaus kelio žymėjimus – ir kelią žymėti kitoje vietoje (netoliese prie žemės sklypo esančioje laisvoje valstybinėje žemėje).

Utenos AVA atsakymą į šį pareiškėjos pasiūlymą pateikė 2009 m. liepos 9 d. rašte Nr. (3.19)-10-309 „Dėl kelio Kvyklių kaime“. Pareiškėja šį atsakymą apskundė teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai. Utenos AVA 2009 m. rugsėjo 8 d. pateikė atsakymą Nr. (3.19)-10-404 „Dėl Utenos rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo schemos“ (toliau – ir Raštas), kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjos 2009 m. birželio 5 d. pasiūlymą Nr. 2 (toliau – ir Pasiūlymas Nr. 2).

Pareiškėja su Raštu pateiktu atsakymu nesutiko, nes atsisakymas naikinti Žemėtvarkos schemoje esančius žymėjimus neatitinka faktinės situacijos ir nuosavybės teise patvirtinančių dokumentų turinio. Pažymėjo, jog Žemėtvarkos schemoje įbraižytas vietinės reikšmės vidaus kelias (toliau – ir Kelias), pažymėtas Nr. Ut-66, nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Nurodė, jog Utenos AVA, remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymu, neįvardino ir nenurodė, kad realiai egzistuoja bent minimalūs būdingi Žemėtvarkos schemoje braižomo vietinės reikšmės vidaus kelio, kaip inžinerinio statinio, elementai.

Pabrėžė, jog pagal antstolio A. B. 2009 m. rugsėjo 15 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 42/09 jokio kelio, kaip inžinerinio statinio, elementų pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) faktiškai nėra. Nurodė, jog aiškinamajame rašte su visuomene svarstomos Žemėtvarkos schemos grafinėje dalyje pateikiamas tik vietinės reikšmės viešųjų kelių sąrašas, o vietinės reikšmės vidaus kelių sąrašas, pažeidžiant Kelių įstatymo 6 straipsnio reikalavimus, nesudaromas.

Teigė, jog Rašte nepagrįstai Kelias nurodomas kaip turintis numerį, nes nei viešojo svarstymo su visuomene metu, nei prieš pakartotinai eksponuojant Žemėtvarkos schemą, vietinės reikšmės vidaus kelių sąrašas pateiktas ar derinamas su visuomene nebuvo. Pareiškėja pažymėjo, jog Žemėtvarkos schemos aiškinamajame rašte numeriu „Ut-66“ žymimas vietinės reikšmės viešasis kelias, esantis Utenos seniūnijoje, kuriam suteiktas pavadinimas „Kvykliai – Gaižiūnai“. Todėl atsakovui nesudarius ir visuomenei nepateikus svarstyti vidaus kelių sąrašo, nenustačius tokių vidaus kelių priklausomybės, Žemėtvarkos schemoje ir jos prieduose tokie vietinės reikšmės vidaus keliai, kaip sprendiniai, negalėjo būti tvirtinami.

Pabrėžė, jog Utenos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. TS-277 patvirtintame Utenos rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane, jo grafinėje dalyje vietinės reikšmės vidaus kelio ar kito vietinio kelio ar gatvės, kaip kad įbraižyta Žemėtvarkos schemoje, nėra.

Atsakovas Utenos AVA (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) atsiliepimais į skundus (t. I, b.l. 39–41, t. III, b.l. 86–88) prašė skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodė, jog 2008 m. spalio 28 d. gautas Pasiūlymas Nr. 1 išnagrinėtas ir tokio pasiūlymo atmetimo motyvai nurodyti VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Kraštotvarkos ir teritorijų planavimo skyriaus 2008 m. lapkričio 19 d. rašte Nr. T5/08-507 „Dėl kelio Kvyklių kaime“, tačiau pareiškėja kreipėsi į teismą dėl įpareigojimo priimti sprendimą. Utenos AVA 2009 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (1.50)-6-889 „Dėl Utenos rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo schemos sprendinių“ motyvuotai atsakė į pareiškėjos pasiūlymą, nurodydama, kad priėmė sprendimą, jog pareiškėjos pasiūlymas, kuriame neigiamas kelio buvimas ir reikalaujama jo nežymėti Žemėtvarkos schemoje, yra nepagrįstas.

Pabrėžė, jog, išnagrinėjus VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto turimą archyvinę medžiagą, šiandieninius oficialius žemėlapius, nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) įsiterpęs kelias yra dešifruotas kaip žemės naudmena, žymima kelio ženklu ir pagal Kelių įstatymą turi būti priskiriamas vietinės reikšmės vidaus keliui. Pažymėjo, jog pareiškėjos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo ribų nustatymo brėžinyje (abrise) kelias sutartiniu ženklu pažymėtas dar 2001 m. lapkričio 20 d.

Tos pačios dienos žemės sklypų ribų paženklinimo – parodymo akte, kurį pasirašė ir pareiškėja, nurodyta, kad žemės sklype yra įsiterpęs vietinės reikšmės 6 m pločio ir 0,26 ha ploto kelias. Be to, visos aplinkybės, susijusios su pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančiu keliu ir jo žymėjimu kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, pareiškėjai jau buvo žinomos nuo 2005 metų, kai Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-40-379/2005.

Tuo tarpu kituose pareiškėjos nuosavybės dokumentuose – Utenos apskrities viršininko sprendime dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), VĮ Registrų centro pažymėjime apie šio žemės sklypo nuosavybę – įrašų apie kelią, kaip žemės naudmeną, nėra, nes ši naudmena, skirta bendro naudojimo keliui, nėra įskaičiuota į pareiškėjai priklausančio žemės sklypo plotą. Pabrėžė, kad šis kelias yra įsiterpęs į pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, bet neįeina į pareiškėjos nuosavybę.

Nurodė, kad pareiškėja vietinės reikšmės Keliu privažiuoja į jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, jis yra įbraižytas kelio sutartiniu ženklu Pačkėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, kuris patvirtintas Utenos apskrities viršininko 2000 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 10-08-117. Nurodė, jog vietinės reikšmės vidaus kelias, įsiterpęs į pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, numerio neturi, o Rašte padaryta rašybos klaida, nes „Ut-66“ yra viešojo kelio „Kvykliai – Gaižiūnai“ numeris.

Teigė, jog vietinės reikšmės vidaus kelias reikalingas privažiavimui prie kitų žemės sklypų, o jį projektuoti ir įrengti kitoje vietoje nėra galimybės dėl reljefo ir didelių investicijų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Valstybinis žemėtvarkos institutas (naujas pavadinimas – VĮ Valstybės žemės fondas) atsiliepimu į skundą (t. III, b.l. 82–83) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjos argumentai, jog Žemėtvarkos schemoje pažymėto kelio realiai nėra, paneigti VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto 2008 m. lapkričio 19 d. rašte Nr. TS/08-567, o pareiškėja nepateikė naujų įrodymų, patvirtinančių kelio nebuvimo faktą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendimu (t. III, b.l. 171–178) skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Nustatė, kad Utenos apskrities viršininko 2007 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 16-295 buvo pradėta rajono lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumento – Žemėtvarkos schemos – rengimo procedūra. Viešai paskelbto Žemėtvarkos schemos svarstymo su visuomene metu planavimo procedūrų organizatoriui – Utenos apskrities viršininkui – bei Žemėtvarkos schemą tvirtinančiai institucijai – Utenos rajono savivaldybei – 2008 m. spalio 27 d. buvo pateiktas pareiškėjos Pasiūlymas Nr. 1, kurio vienas egzempliorius išsiųstas paštu, kitas – pateiktas 2008 m. spalio 29 d. vykusio viešojo svarstymo susirinkimo metu susirinkimą vedusiam asmeniui.

Pasiūlymu Nr. 1 pareiškėja siūlė panaikinti realiai nesamo kelio rengiamoje Žemėtvarkos schemoje žymėjimą keliu, einančiu nuo kelio Kvykliai – Gaižiūnai (pažymėto indeksu Nr. Ut-64) arčiau Karnadėto ežero, adresu Kvyklių seniūnija, Utenos rajono savivaldybė, bei išdėstė tokio pasiūlymo argumentus, nurodydama, kad realiai kelio, einančio per jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, nėra, jis nėra pažymėtas jokiuose žemės sklypo nuosavybės dokumentuose, į vietinių kelių sąrašą toks kelias nėra įtrauktas, Pačkėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte ginčo vieta pažymėta kaip žemėnauda projektuojamam, o ne esamam keliui.

Utenos AVA 2009 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (150.)-6-889, atsakydama į Pasiūlymą Nr. 1, nurodė, kad Žemėtvarkos schemos rengimui yra naudojamos oficialios duomenų bazės: kosminio vaizdo žemėlapio M 1:50000 skaitmeninė forma LTDBK50000 bei Lietuvos teritorijos georeferencinio pagrindo duomenų bazės M 1:10000 skaitmeninė forma GDB10LT, kurioje pareiškėjos minimas kelias yra dešifruotas kaip „ašinės lauko ir miško kelių linijos“, pagal VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto turimą archyvinę medžiagą – Utenos rajono Kvyklių ir kitų kaimų „Aušros“ žemės ūkio artelės vidaus žemės sutvarkymo planą, sudarytą 1954 metais Vyriausios žemės tvarkymo valdybos pagal aerofotonuotraukos duomenis, šis kelias dešifruotas kaip žemės naudmena ir žymimas kelio ženklu; pagal sudarytos komisijos 2009 m. kovo 17 d. išvadą įrengti naujus kelius, naikinant esamą kelią pareiškėjos žemės sklype, nėra pagrindo. 2009 m. birželio 5 d.

įvyko pakartotinis viešasis Žemėtvarkos schemos svarstymas, kurio metu pareiškėja pateikė Pasiūlymą Nr. 2, analogišką Pasiūlymui Nr. 1, papildomai nurodydama, kad ginčo kelias neatitinka Kelių įstatymo 2 straipsnio nuostatų, nėra įregistruotas VĮ Registrų centre, vietinės reikšmės kelias braižomas, nenustačius tikslių ribų, nėra nustatyta ir užfiksuota koordinačių, objekto linijų ir jų posūkio taškų, dėl to toks žymėjimas yra netikslus, Pačkėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte yra pažymėta žemėnauda projektuojamam keliui, bet ne kelias, jis nepažymėtas Utenos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių grafinėje dalyje, rengiamoje schemoje šiam keliui nėra suteiktas numeris, nustačius kelio apsaugos zonas, sumažėtų jos žemės sklypo plotas, būtų pažeisti teisės aktų reikalavimai formuoti sveiką ir harmoningą gyvenamąją ir poilsio aplinką.

Utenos AVA į šį pasiūlymą atsakė 2009 m. liepos 9 d. raštu Nr. (3.19)-10-309, nurodydama, kad ginčo kelias pažymėtas apskrities viršininko įsakymu patvirtintame Pačkėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, kelio buvimą patvirtina vietos gyventojai, dokumentai, kurie buvo pateikti pareiškėjai, pagal Kelių įstatymo nuostatas vietinės reikšmės vidaus kelias neprivalo turėti visų šio įstatymo 2 straipsnyje išvardintų elementų, pagal Žemėtvarkos schemą vietinės reikšmės vidaus keliai buvo numeruojami patogesniam žemėtvarkos ir savivaldybės specialistų naudojimui, Žemėtvarkos schema neapsprendžia kelio techninių parametrų, o Utenos AVA negali nagrinėti pasiūlymo dėl kelio numatymo kitoje vietoje, nes žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, Žemėtvarkos schemos rengimui yra naudojama oficiali duomenų bazė – kosminio vaizdo žemėlapio 1:50000 mastelio skaitmeninė forma LTDBK50000, teisę keisti oficialių žemėlapių ar georeferencinės duomenų bazės turinį turi tik Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 7(17) ir pažymėjo, jog TPĮ 32 straipsnio 2 dalies normos planavimo organizatoriui ir valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai nustato privalomo elgesio modelį – laikytis joje nustatytos pasiūlymų nagrinėjimo procedūros bei, atmetus gautus pasiūlymus, motyvuotai raštu apie tai pranešti pasiūlymus pateikusiam asmeniui. Remdamasis TPĮ 32 straipsnio 1, 2 dalimis, 33 straipsniu, įvertinęs Utenos AVA 2009 m. gegužės 15 d. rašto Nr. (1.50)-6-889 ir 2009 m. rugsėjo 8 d. rašto Nr. (3.19)-10-404 turinį, pabrėžė, jog pareiškėjos pasiūlymai buvo išnagrinėti kartu su specialiojo plano rengėjais (VĮ Valstybiniu žemėtvarkos institutu), šie atsakymai yra pakankamai motyvuoti ir išsamūs, nes Utenos AVA nurodė konkrečias priežastis, kodėl negali būti tenkinami pareiškėjos pasiūlymai.

Pareiškėjai paaiškinta, kodėl jos pasiūlymai nepriimtini, parengta priimtų ir motyvuotai atmestų visuomenės pateiktus pasiūlymus apibendrinanti medžiaga, visuomenės dalyvavimo ataskaita. Patikslinus Žemėtvarkos schemą pagal 2008 m. spalio 29 d. viešo svarstymo metu gautus pasiūlymus, paskelbtas pakartotinis viešas svarstymas, kurio metu pareiškėja pasinaudojo jai suteikta galimybe dar kartą teikti pasiūlymus, pateikdama Pasiūlymą Nr.

2. Konstatavo, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad planavimo organizatorius pareiškėjos atžvilgiu netinkamai vykdė savo pareigas viešo svarstymo metu, pažeidė pasiūlymų svarstymo procedūrą. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad planavimo organizatorius iš esmės turėtų atsižvelgti į tuos pasiūlymus, kurie susiję su įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintomis asmenų teisėmis ir teisėtais interesais. Materialiosios teisės taikymo aspektu teismas, nagrinėdamas bylas dėl piliečių pasiūlymų teritorijų planavimo procese (jų tenkinimo ar atmetimo), turi nustatyti, ar pareiškėjas turi įstatymų nustatytas teises ar saugomus interesus, kurių pažeidimą jis nurodo, taip pat nustatyti, ar jo nurodyti pažeidimai buvo iš tikrųjų padaryti.

To nenustačius, paduotas skundas materialiosios teisės taikymo prasme negali būti pripažintas pagrįstu. Nurodė, jog pareiškėja 2001 m. lapkričio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iš S. B. ir A. P. įsigijo teisę atkurti išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisę į 9,14 ha žemės, esančios Kvyklių kaime, Utenos rajone. Tą pačią dieną (2001-11-20) jai buvo paženklintas 9,14 ha žemės sklypas Nr. 61, esantis Utenos rajono Pačkėnų kadastrinės vietovės Kvyklių kaime, sudarytas žemės sklypo ribų nustatymo brėžinys.

Utenos apskrities viršininko 2002 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 58856-40-12151 jai atkurta nuosavybės teisė natūra į 9,14 ha žemės sklypą. Šis žemės sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, jo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Utenos apskrities viršininko 2000 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 10-08-117 buvo patvirtintas Utenos rajono Pačkėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame pažymėtas ginčo kelias, kertantis žemės sklypą Nr. 61. Šis įsakymas nėra nuginčytas. Pažymėjo, jog iš žemės sklypo ribų nustatymo brėžinio aiškiai matyti, kad per žemės sklypą Nr. 61 eina 6 m pločio kelias, 2001 m. lapkričio 20 d.

Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto 3 punkte nurodyta, kad žemės sklype Nr. 61 yra įsiterpęs vietinės reikšmės 3 kategorijos 6 m pločio kelias, kuris sudaro 0,26 ha plotą. Pareiškėja šiuos dokumentus pasirašė ir su jais sutiko. Pažymėjime apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį nurodytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nurodyta kelio sanitarinės apsaugos zona. Ginčo kelias Lietuvos Respublikos teritorijos georeferencinio pagrindo duomenų bazėje M 1:10000 GDB10LT yra pažymėtas kaip lauko ir miško kelias arba neprofiliuotas keliukas į pavienes sodybas.

Teismas padarė išvadą, kad ginčo kelias faktiškai egzistuoja, jis nėra projektuojamas. Be to, šios aplinkybės nustatytos ir Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-111-278/2010, kuriuo taip pat konstatuota, kad ginčo kelio buvimo faktas yra užfiksuotas nuo 1939 metų. Šios aplinkybės taip pat nustatytos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-368/2011, kuriame konstatuota, kad ginčo kelias yra aiškiai matomas Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:00000 skaitmeniniame kadastriniame ortofotografiniame žemėlapyje ORT10Lt, sudarytame pagal 2005 metais atliktą aerofotografinę nuotrauką, Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:000000 skaitmeniniame kadastriniame ortofotografiniame žemėlapyje ORT10LT, sudarytame pagal 1996 metais atliktą aerofotografinę nuotrauką.

Pabrėžė, jog kelio plotas nėra įskaičiuotas į D. Š. priklausančio žemės sklypo plotą, todėl akivaizdu, kad šio kelio duomenys negalėjo būti užfiksuoti šio žemės sklypo valstybinio žemės kadastro duomenų lentelėje nuosavybės teisių atkūrimo procedūros metu. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 3D-518/D1-490 patvirtintų Žemėtvarkos schemų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3, 7.6, 23.13, 10 punktus, pažymėjo, jog nei Taisyklėse, nei paminėtuose teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas žemėtvarkos schemoje planuoti tik vietinės reikšmės vidaus kelių, atitinkančių Kelių įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą apibrėžimą, išdėstymą.

Nurodė, jog Kelių įstatymo 3 straipsnio 2 dalį vertinant kartu su nurodytų Taisyklių punktų nuostatomis, darytina išvada, kad vietinės reikšmės vidaus keliai planuojami, remiantis patvirtintuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose pažymėtais keliais, įvertinus poreikį patekti ir į asmeninės nuosavybės teise kitiems asmenims priklausančius žemės sklypus. Atsižvelgdamas į tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 1P-42 buvo patvirtintas Lietuvos teritorijos oficialių žemėlapių ir duomenų bazių sąrašas, tarp jų – Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:10000 georeferencinio pagrindo duomenų bazė GDB10LT, Lietuvos teritorijos M 1:10000 skaitmeninius kadastrinis ortofotografinis žemėlapis ORT10LT, o šio įsakymo 2 punktas nustatė, kad oficialūs žemėlapiai ir duomenų bazės turi būti naudojami, kuriant valstybės kadastrus, registrus, duomenų bazes, vykdant žemės reformą ir teritorijų planavimo darbus, padarė išvadą, kad planavimo organizatorius, rengdamas Žemėtvarkos schemą, pagrįstai rėmėsi Utenos rajono Pačkėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto sprendiniais, nurodytu įsakymu patvirtintų oficialių žemėlapių ir duomenų bazių duomenimis.

Nurodė, kad ginčo kelias Lietuvos Respublikos teritorijos georeferencinio pagrindo duomenų bazėje M 1:10000 GDB10LT yra pažymėtas kaip „lauko ir miško kelias“ arba „neprofiliuotas keliukas į pavienes sodybas“. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-368/2011 konstatuota, kad šie duomenys yra teisingi ir juos tikslinti, panaikinant ginčo kelio žymėjimą, nėra pagrindo. Teismas rėmėsi TPĮ 2 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog bendrasis teritorijos planas nustato teritorijos vystymo, naudojimo ir apsaugos principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr.7(17), 2009), todėl jam negali būti keliamas reikalavimas pažymėti visus toje teritorijoje esančius vietinės reikšmės vidaus kelius, o tam yra skirtas teritorijos specialusis planavimas, konkrečiai – žemėtvarkos schemų rengimas.

Konstatavo, kad pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog Utenos rajono bendrajame plane nėra pažymėtas ginčo kelias, nesudaro pagrindo Žemėtvarkos schemą laikyti prieštaraujančia bendrojo plano sprendiniams. Pažymėjo, jog ginčo kelias yra skirtas patekti į trečiajam suinteresuotajam asmeniui V. Š. priklausantį žemės sklypą bei dar tris žemės sklypus, esančius į šiaurės vakarus nuo D. Š. priklausančio žemės sklypo. Pabrėžė, jog V. Š. nurodė, kad tai yra vienintelis kelias, kuriuo jis ir jo kaimynai gali patekti į savo žemės sklypus, o ši aplinkybė konstatuota ir Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-111-278/2010, ją patvirtina ir Utenos apskrities viršininko 2007 m. sausio 10 d.

įsakymu Nr. 3-18 sudarytos komisijos 2007 m. sausio 30 d. pažyma. Įvertinęs Kelių įstatyme įvardintą vietinės reikšmės vidaus kelio paskirtį, laikė, kad eismas, vykstantis ginčo keliu, nėra intensyvus. Be to, jis neina per pareiškėjai priklausantį namų valdos žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame yra pareiškėjai priklausantys statiniai, o yra šalia jo. Atsižvelgdamas į TPĮ 3 straipsnio 1, 2 dalis, nurodė, kad konkretaus asmens teisė į sveikos ir harmoningos gyvenamosios, darbo ir poilsio aplinkos formavimą teritorijų planavimo procese nėra absoliuti.

Teismas, papildomai remdamasis proporcingumo ir proceso šalių pusiausvyros principais, atsižvelgdamas į tai, kad specialiuoju planavimu siekiama užtikrinti ir trečiojo suinteresuotojo asmens V. Š. bei kitų asmenų teises į tinkamą jiems priklausančių žemės sklypų naudojimą, padarė išvadą, kad ginčo kelio žymėjimas Žemėtvarkos schemoje kaip vietinės reikšmės vidaus kelio nepažeidžia TPĮ numatyto teritorijų planavimo tikslo formuoti sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką. Nurodė, jog kadangi ginčo kelias neina per D.

Š. priklausantį namų valdos žemės sklypą, nėra pagrindo teigti, kad dėl jo pažymėjimo Žemėtvarkos schemoje sumažėjo jos namų valdos žemės sklypo plotas. Pažymėjo, jog pareiškėja nei pasiūlymuose planavimo organizatoriui, nei skunduose teismui nenurodė, kaip jos įvardinta aplinkybė, kad ginčo kelias Žemėtvarkos schemoje neturi numerio, pažeidžia jos teises, o teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, jog numerio nesuteikimas keliui kokiu nors būdu būtų pažeidęs pareiškėjos teises.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (t. III, b.l. 180–185), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Utenos AVA Raštu priimtą sprendimą, kaip nemotyvuotą, nepagrįstą ir neatitinkantį nurodytos teritorijos (pareiškėjos žemės sklypų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Kvyklių kaime, Utenos rajono savivaldybėje) faktinės situacijos; įpareigoti rajono lygmens specialiojo plano – Žemėtvarkos schemos – planavimo procedūrų organizatorių – Utenos apskrities viršininką, naikinti 2009 m. birželio 5 d. su visuomene svarstytą rajono lygmens Utenos rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemoje vietinės reikšmės vidaus keliu (Nr. Ut-66) (einančiu nuo kelio Kvykliai – Gaižiūnai (pažymėto indeksu Nr. Ut-66) arčiau Karnadėto ežero, adresu Kvyklių kaimas, Utenos seniūnija, Utenos rajono savivaldybė) realiai nesamo (Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka neįrengto) kelio pažymėjimą; įpareigoti kelią žymėti kitoje vietoje, ne pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o laisvoje valstybinėje žemėje. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pažeidžiamos pareiškėjos, kaip žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkės, teisės, nes Žemėtvarkos schemos sprendiniu be pareiškėjos sutikimo įteisinamas faktiškai nesantis vietinės reikšmės kelias jos nuosavybės teise valdomame žemės sklype. Atsižvelgia į Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 14, 20 dalis ir pabrėžia, jog jos sklypas buvo suformuotas ir įregistruotas, sudarant vieną sklypo planą, paženklinant jo ribas su gretimybėmis, registruojant ir suteikiant vieną unikalų numerį, o tai per se patvirtina faktą, kad jis yra vientisas ir turi nustatytas ribas su gretimybėmis. Remiasi Žemės įstatymo 2 straipsnio 19 dalimi ir nurodo, kad žymint jos sklypą vietoje tarp gretimybių nebuvo kelio sklypo, todėl ribos su tokia gretimybe neženklintos ir nenurodytos. Teigia, jog teismo išvados dėl kelio žymėjimo sklypo ribų paženklinimo – parodymo akte ir brėžinyje prieštarauja Žemės įstatymo 2 straipsnio 19 daliai, apibrėžiančiai žemės sklypo ribos sąvoką. Nurodo, kad teismo minimas tariamas kelio žymėjimas ribų nustatymo brėžinyje nėra gretimybė ir nežymi sklypo ribų, todėl atliekant matavimus lauke jokie riboženkliai nežymėti, ribos nerodytos, nematuotos ir dokumentuose neįtvirtintos.

2. Teigia, jog ta aplinkybė, kad tariamai projektuojamo kelio plotas nebuvo įskaičiuotas į jo žemės sklypo plotą, negali būti pagrindu suskaidyti keliu vientisą žemės sklypą ir atskirti jį nuo gretimo pareiškėjos žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini).

3. Nurodo, jog net ir tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad vietinės reikšmės kelias žymimas ne jos, bet su jos sklypais besiribojančiame sklype, nesamo vietinės reikšmės vidaus kelio žymėjimas esamu yra neteisėtas ir pažeidžia jos teises ir interesus.

4. Teigia, jog teismo teiginiai, kad Žemėtvarkos schemoje gali būti planuojami keliai, neatitinkantys Kelių įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinto apibrėžimo, patvirtina, kad teismas neįsigilino į jos skundus ir neišnagrinėjo reikšmingų argumentų. Tokie teismo teiginiai tiesiogiai prieštarauja Kelių įstatymo 8 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, kad keliai projektuojami, tiesiami, statomi, rekonstruojami, taisomi (remontuojami) ir prižiūrimi vadovaujantis įstatymais, kitais teisės aktais bei normatyviniais statybos techniniais dokumentais. Kadangi į bylą pateikti keliui skirto sklypo kadastriniai duomenys patvirtina, kad vietinės reikšmės vidaus kelio šiame sklype nėra, teismo sprendimas prieštarauja ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 daliai.

5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnį, darydamas bylos įrodymais nepagrįstą išvadą, kad planavimo organizatorius, rengdamas Žemėtvarkos schemą, pagrįstai rėmėsi Utenos rajono Pačkėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto sprendiniais, oficialių žemėlapių ir duomenų bazių duomenimis. Pažymi, jog šis žemėtvarkos projektas yra teritorijų planavimo dokumentas, kuriuo, atsakovo teigimu, formuojamas kelio sklypas (bet ne kelio statinys). Tuo tarpu nei georeferencinio pagrindo duomenų bazėse, nei topografiniuose žemėlapiuose nėra pažymėtas vietinės reikšmės vidaus kelias. Pats teismas nurodė, jog šiose bazėse pažymėtas tik lauko ir miško kelias arba neprofiliuotas keliukas į pavienes sodybas.

6. Teismas nevertino pareiškėjos skundo argumentų, kad kelias yra įbraižytas šalia jai nuosavybės teise priklausančios sodybos, kas pažeidžia jos, kaip žemės sklypo ir pastatų savininkės, teises ir interesus, kadangi dėl taikytinų kelio apsaugos zonos apribojimų bus apribotos disponavimo turtu galimybės, sodybinio pastato rekonstrukcijos ir naudojimo galimybės. Be to, toks kelio atstumas yra nesaugus ir pavojingas sodyba besinaudojantiems pareiškėjos vaikams ir mažamečiams anūkams. Taip pat nepagrįstai nevertintas argumentas, kad kelias Žemėtvarkos schemoje įbraižytas, nepažymint pareiškėjos sodybinio pastato.

7. Nurodo, jog jos pasiūlymas kelią žymėti kitoj vietoje, ne pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, o laisvoje valstybinėje žemėje, Utenos AVA iš viso nebuvo išnagrinėtas, kas sudarė pakankamą pagrindą panaikinti ginčijamus administracinius aktus.

8. Teigia, jog teismas nepagrįstai vadovavosi V. Š. paaiškinimais, nevertindamas, ar tokie suinteresuoto, savavališką ginčo kelio statybą pradėjusio ir ją įteisinti siekiančio asmens paaiškinimai neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Taip pat be pagrindo buvo remtasi 2007 m. sausio 30 d. komisijos pažyma, nes pareiškėjos pasiūlymo pateikimo metu ji jau buvo nebeaktuali. Be to, teismas vadovavosi Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu, pažeisdamas pareiškėjos teisę į tinkamą procesą, nes nurodytas teismo sprendimas grindžiamas Žemėtvarkos schemos sprendiniu, kuris yra ginčo objektu šioje byloje.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Utenos AVA teisių perėmėjas) atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 2–6) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir Utenos AVA atsiliepimai į skundus pirmosios instancijos teisme, taip pat sutinkama su teismo sprendime pateiktais argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis.

Papildomai nurodo, kad Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. TS-373 buvo patvirtinta Utenos rajono savivaldybės vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo schema, kuri įregistruota Utenos rajono savivaldybės administracijos tvarkomame Teritorijų planavimo duomenų registre. Šioje žemėtvarkos schemoje pažymėta, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra įsiterpęs vietinės reikšmės vidaus kelias. Vadovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1P-105 „Dėl kelio kadastro duomenų bylos rengimo taisyklių patvirtinimo“, UAB „Altiplanas“ nustatė kelio juostos kadastro duomenis ir parengė kelio juostos žemės sklypo planą. Pažymi, jog, remiantis nurodytomis taisyklėmis, kelio juostos užimamo žemės sklypo ribos vietovėje neženklinamos, todėl žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktas nepildomas ir derinimo procedūra su besiribojančių žemės sklypų savininkais nereikalinga. Šis kelias atskiru sklypu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2010 m. kovo 19 d., o įregistravimo pagrindas – Utenos apskrities viršininko 2010 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 14-531.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 9–12) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo iš pareiškėjos jo naudai priteisti visų jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime sutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, taip pat pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nesutinka su pareiškėjos teiginiais, jog nagrinėjamu atveju įteisintas faktiškai nesantis vietinės reikšmės kelias. Pabrėžia, jog tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 25 d. sprendime, tiek ir Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 10 d. sprendime aiškiai nurodė, kad kelias faktiškai egzistuoja.

2. Pažymi, jog pareiškėja nutyli, kad žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) suformuotas, atlikus preliminarius matavimus, t. y. neįmanoma tiksliai nustatyti jo ribų ir ploto. Tuo tarpu valstybinės žemės sklypas, kuriame faktiškai egzistuoja kelias, suformuotas, atlikus detalius matavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Utenos AVA 2009 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. (3.19)-10-404 „Dėl Utenos rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos“ priimtą sprendimą bei įpareigoti Utenos apskrities viršininką atlikti jos prašomus veiksmus, susijusius su, pareiškėjos teigimu, realiai nesamo kelio, einančio nuo kelio Kvykliai – Gaižiūnai (pažymėto indeksu Nr. Ut-64) arčiau prie Karnadėto ežero, adresu Kvyklių kaimas, Utenos seniūnija, Utenos rajono savivaldybė, pažymėjimu Žemėtvarkos schemoje. Pareiškėja taip pat prašo įpareigoti kelią žymėti kitoje vietoje, ne pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o laisvos valstybinės žemės teritorijoje. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas aplinkybes, pateiktą teisės normų aiškinimą ir jų pagrindu padarytas išvadas, sutinka su teismo sprendimu, todėl papildomai dėl visų pareiškėjos skunde nurodytų aspektų iš naujo nepasisakys.

Taigi, pareiškėja nesutinka su ginčo Kelio žymėjimu nurodytoje vietoje, teigdama, kad Kelias ten negali būti pažymėtas, nes jo ten realiai nėra ir nebuvo, Kelias negali būti žymimas pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, taip pažeidžiamos jos teisės.

Byloje pateiktas 2001 m. lapkričio 20 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas patvirtina, jog dar iki nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai, atliekant žemės sklypo ribų paženklinimą, jau buvo nurodyta, kad žemės sklype yra vietinės reikšmės 6 m pločio kelias, kuris sudaro 0,26 ha plotą. Kelias taip pat pažymėtas ir 2001 m. lapkričio 20 d. ribų nustatymo brėžinyje. Pareiškėja abu nurodytus dokumentus pasirašė, patvirtindama, kad sutinka su juose užfiksuotomis aplinkybėmis. Byloje taip pat buvo pateiktas ir 2002 m. birželio 6 d. parengtas Pažymėjimas apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį (t. II, b.l. 28–29), kuriame aiškiai prie žemės naudojimo ribojimų, taikomų pareiškėjai priklausančio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) atžvilgiu, nurodyta, kad nustatyta kelio sanitarinės apsaugos zona.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad Kelias, kurio buvimą pareiškėja neigia šioje byloje, egzistavo ir jis buvo pažymėtas nurodytoje vietoje dar prieš pareiškėjai atkuriant nuosavybės teises į žemę, o pareiškėjai buvo žinoma apie Kelio egzistavimą ir ji sutiko su nuosavybės teisių atkūrimu, pažymint Kelią toje pačioje vietoje kaip ir Žemėtvarkos schemoje. Pastebėtina, jog bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad Kelias nebuvo įtrauktas į pareiškėjai nuosavybės teise priklausančios žemės plotą, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Todėl sutiktina ir su teismo pozicija, jog būtent dėl nurodytų aplinkybių dokumentuose, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, nenurodytas kelio buvimas.

Byloje esantys pareiškėjai priklausančio žemės sklypo pažymėjimo kadastro vietovėje duomenys taip pat patvirtina, jog ginčo vietoje pažymėtas 6 metrų pločio kelias. Šis Kelias pažymėtas ir 2000 metų Pačkėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos plane, patvirtintame Utenos apskrities viršininko 2000 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 10-08-117 (M 1:10 000); taip pat ištraukoje iš Utenos rajono kadastro žemėlapio. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog bylos medžiaga vienareikšmiškai paneigia pareiškėjos teiginius dėl to, kad Kelias pirmą kartą pažymėtas ginčo vietoje tik rengiant Žemėtvarkos schemą. Priešingai, remiantis bylos duomenimis, kaip jau minėta, šis Kelias jau buvo pažymėtas dar iki nuosavybės teisių atkūrimo pagrindu pareiškėjai perduodant ginčo žemę.

Papildomai pabrėžtina, jog nurodytos aplinkybės jau buvo nustatytos ir įsiteisėjusiais bei privalomais vykdyti teismų procesiniais sprendimas. Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-111-278/2010 buvo konstatuota, kad ginčo kelio buvimo faktas yra užfiksuotas nuo 1939 metų. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A502-368/2011 konstatavo, kad ginčo kelias yra aiškiai matomas Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:00000 skaitmeniniame kadastriniame ortofotografiniame žemėlapyje ORT10Lt, sudarytame pagal 2005 metais atliktą aerofotografinę nuotrauką, Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:000000 skaitmeniniame kadastriniame ortofotografiniame žemėlapyje ORT10LT, sudarytame pagal 1996 metais atliktą aerofotografinę nuotrauką.

Taigi, įsiteisėjusiais ir vykdytinais teismų procesiniais sprendimais jau buvo nustatyta, kad ginčo vietoje yra Kelias, jis ten egzistavo jau nuo 1939 metų. Šios aplinkybės, atsižvelgiant į šioje byloje keliamo ginčo pobūdį, sudaro pagrindą konstatuoti, kad, kaip pagrįstai iš esmės teigė ir pirmosios instancijos teismas, Žemėtvarkos schema buvo ne naujai projektuojamas Kelias, o atliktas esamo Kelio įbrėžimas į vientisą kelių išdėstymą reglamentuojančią schemą. Pažymėtina ir tai, jog tokios aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kad Kelias nurodytoje vietoje jau buvo pažymėtas ir anksčiau, sudaro pagrindą teigti, kad Žemėtvarkos schemoje pažymint Kelią nebuvo ir negalėjo būti pažeistos pareiškėjos teisės. Papildomai atmestini pareiškėjos teiginiai, kad teismas negali atsižvelgti į Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu nustatytas aplinkybes, nes šis teismo sprendimas grindžiamas Žemėtvarkos schemos sprendiniu, kuris yra ginčo objektu šioje byloje. Pabrėžtina, jog nurodytas sprendimas yra įsiteisėjęs, o jame nurodytos aplinkybės laikomos nustatytomis, todėl nurodyti teiginiai yra ne tik paneigti byloje surinktais įrodymais, bet ir nepagrįsti.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog byloje pateikta Utenos AVA komisijos 2007 m. sausio 30 d. pažyma, iš kurios matyti, kad, įvertinus reljefo ypatumus, privačių sklypų išdėstymą ir istoriškai susiklosčiusią situaciją, padaryta išvada, jog nėra galimybės privažiuoti į sklypus (Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) kita vieta. Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad ginčo Kelias yra skirtas patekti į trečiajam suinteresuotajam asmeniui V. Š. priklausantį žemės sklypą bei dar tris žemės sklypus, esančius į šiaurės vakarus nuo D. Š. priklausančio žemės sklypo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių, šalių pateiktus įrodymus, nepagrįstais pripažįsta pareiškėjos teiginius dėl jos teisių pažeidimo, pareiškėjos teigimu, neteisėtai ir nepagrįstai pažymint Kelią vietoje, kurioje jo nėra. Atitinkamai, įvertinus pareiškėjos ginčijamą Raštu priimtą sprendimą, konstatuotina, jog byloje nenustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą panaikinti ginčijamą aktą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, bei nepažeidžia pareiškėjos teisių.

Papildomai pažymėtina, jog, remiantis bylos išsprendimui aktualios TPĮ redakcijos 32 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, pasiūlymai dėl teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriui teikiami raštu per visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpį iki viešojo susirinkimo ir jo metu, taip pat konsultavimosi metu. Planavimo organizatorius, išnagrinėjęs visuomenės pateiktus pasiūlymus, parengia priimtų ir motyvuotai atmestų pasiūlymų apibendrinančią medžiagą, kurią kartu su parengtais teritorijų planavimo dokumentais teikia teritorijų planavimo dokumentą derinančioms institucijoms.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (byla Nr. A143-201/2009), kad šie pasiūlymai nėra privalomi planavimo organizatoriui. Tai parodo sąvokos „pasiūlymai“ lingvistinis aiškinimas bei pats šios teisės normos turinys, iš kurio matyti, kad, gavęs nurodytus pasiūlymus, planavimo organizatorius turi diskreciją į juos atsižvelgti arba neatsižvelgti. Tačiau aptariamose teisės normose yra nustatytas planavimo organizatoriui bei valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai privalomo elgesio modelis – laikytis joje nustatytos pasiūlymų nagrinėjimo procedūros bei, atmetus gautus pasiūlymus, motyvuotai raštu pranešti apie tai pasiūlymus pateikusiam asmeniui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog planavimo organizatorius nustatytos tvarkos iš esmės laikėsi, pateikė atsakymus į jam pateiktus pareiškėjos pasiūlymus, motyvavo nesutikimą su šiais pasiūlymais, o byloje nenustatytas teisės aktų reikalavimų pažeidimas, kuris sudarytų pagrindą tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo prašymą priteisti iš pareiškėjos jo naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, o V. Š. šiuo atveju nurodytų dokumentų nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, šis prašymas negali būti tenkinamas. Tačiau ši išvada neužkerta kelio trečiajam suinteresuotam asmeniui pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio nustatyta tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Dalia Višinskienė