2016-11-29 Nr. BB-5064-1-12-1-00316-2014-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-398-693/2016

Teisminio proceso Nr. 1-12-1-00316-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.2.1; 2.1.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistajam A. S., jo gynėjui advokatui Antanui Bartusevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo iš dalies patenkinus Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Lauros Golubkienės ir nukentėjusiojo Ž. N. apeliacinius skundus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis:

A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį per visą bausmės atlikimo laiką nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, ir neatlygintinai per vienerius metus išdirbti 100 val. sveikatos apsaugos, globos ir rūpybos įstaigose ir nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

nukentėjusiajam Ž. N. pripažinta teisė į civilinį ieškinį, jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka;

panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta bylą perduoti prokurorui nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu A. S. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių. Nukentėjusiojo Ž. N. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Taip pat nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, bylą perduoti prokurorui nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. S. nuteistas už tai, kad, dirbdamas apsaugos darbuotoju naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2014 m. sausio 26 d., apie 4.20 val., pamatęs apsaugos darbuotojo A. D. dėl kilusio konflikto iš salės išvedamą Ž. N., priėjo prie jo iš dešiniojo šono, prispaudė Ž. N. dešinę ranką po savo kairiąja pažastimi ir nuo šios rankos riešo dešine ranka nusegė balto ir geltono aukso apyrankę (30 g, 4700 Lt (1361,21 Eur) vertės) ir ją laikydamas saujoje Ž. N. išstūmė pro duris iš minėto naktinio klubo – taip atvirai pagrobė svetimą turtą.

2. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstos, nemotyvuotos, teismas byloje esančius įrodymus vertino, nesilaikydamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų, konstatavo, kad šis teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl A. S. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti.

3.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis – pagrįstas ir teisingas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis – šališkas, priimtas, pažeidus įrodinėjimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį) ir netinkamai pritaikius materialinės teisės normas – BK 178 straipsnio 2 dalį, nes jis šios veikos nepadarė.

3.2. Kasatorius neigia savo kaltę dėl vagystės ir pažymi, kad tai nukentėjusysis jį melagingai apkalbėjo, o prokuratūra ir apeliacinės instancijos teismas rėmėsi melagingu pranešimu apie nebūtą nusikaltimą. Šis teismas įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, rėmėsi prielaidomis, vadovavosi tik nukentėjusiojo Ž. N. nenuosekliais, nuolat keičiamais parodymais ir taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos bei teisės į gynybą principus. Šio teismo padarytos išvados nepagrįstos faktiniais bylos duomenimis, teismas nepagrįstai rėmėsi neobjektyviais ir kritiškai vertintinais įrodymais. Kasatorius detaliai cituoja kaltinamojo akto turinį, proceso dalyvių parodymus, pažymėdamas, kad nė vienas liudytojas nematė, kaip nuo Ž. N. dešinės rankos riešo buvo nusegta apyrankė. Be to, apeliacinės instancijos teismas ignoravo aplinkybę, kad nukentėjusysis buvo neblaivus.

3.3. Pasak kasatoriaus, teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 162 straipsnio nuostatų pažeidimus, išsamiai neišnagrinėjęs bylos aplinkybių: nebuvo atlikta krata ar padarytas poėmis, nebuvo paimtas kasatoriaus DNR. Byloje nenustatyta, kad jis (kasatorius) buvo sulaikytas nusikaltimo vietoje, kad nusikaltimo vietoje rasti jo DNR pėdsakai ar pas jį rasta „Versace“ apyrankė. Be to, dėl apyrankės vertės kasatorius nurodo, kad jos vertė nepagrįsta jokiais įrodymais, nepateikta nei apyrankės etiketė, nei logotipas, dėl to apeliacinės instancijos teismas privalėjo rinkti papildomus įrodymus. Kasatoriaus manymu, teismui nusprendus, jog nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nėra pakankamai aiškios, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia priimti sprendimą grąžinti bylą prokurorui. Kasatoriui nesuprantama, kodėl iš jo tyrėjai pateiktų dviejų kompaktinių plokštelių, kuriose užfiksuotas jo ir A. D. pokalbis telefonu, 2014 m. lapkričio 22 d. apžiūros protokolo stenogramoje užfiksuotas tik jo balso pokalbio įrašas, o A. D. įrašas neužfiksuotas.

3.4. Kasaciniame skunde pasikartojant plačiai cituojamos BPK ir BK nuostatos, susijusios su įrodymų vertinimu ir asmens pripažinimo padarius nusikalstamą veiką sąlygomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinio teismo praktika dėl nekaltumo ir abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principų turinio, keliama daug retorinių klausimų ir abejonių dėl byloje nagrinėjamo įvykio faktinių aplinkybių, teigiama, kad prokurorė L. Golubkienė jį diskriminuoja dėl jo profesinės veiklos.

4. Nuteistojo A. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teisme

5. Kasaciniu skundu iš esmės ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu padaryta išvada, kad balto ir geltono aukso apyrankę nuo nukentėjusiojo rankos nusegė ir pavogė A. S.. Anot kasatoriaus, byloje esantys įrodymai yra prieštaringi ir nepakankami jo kaltumui, padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, patvirtinti.

6. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad surinktų įrodymų ištyrimas, jų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Ar byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai patikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis, 376 straipsnio 1 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Dėl to kasacinės instancijos teismas kasatoriaus teiginius ir argumentus, susijusius su faktinių aplinkybių nustatymu, nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu bei baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

7. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, kurioje A. S. buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas A. S. išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių, o apeliacinės instancijos teismas jį pripažino kaltu ir nuteisė už tai, kad jis naktiniame klube nuo nukentėjusiojo Ž. N. rankos riešo nusegė balto ir geltono aukso apyrankę ir taip atvirai pagrobė nukentėjusiajam priklausantį turtą.

8. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Taigi, nagrinėjamu atveju skirtingos teismų išvados dėl veikos padarymo, jos įrodytumo suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

9. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytus įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

10. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

11. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės jo kaltę pagrindė tik nukentėjusiojo Ž. N. parodymais, kurie, jo manymu, nenuoseklūs ir nepatikimi, be to, nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, todėl galėjo sumaišyti jį su kitu apsaugos darbuotoju, nusegusiu nuo jo rankos riešo apyrankę.

12. Pirmosios instancijos teismas A. S. išteisinimą grindė tuo, kad byloje dalyvaujančių asmenų, t. y. kaltinamojo A. S., nukentėjusiojo Ž. N., liudytojų A. D., M. Ž., M. L., K. K., parodymai dėl kilusio konflikto ir asmens, kuris nuo nukentėjusiojo rankos riešo nusegė apyrankę, yra prieštaringi; nė vienas liudytojas nematė, kaip apyrankė buvo nusegta; nukentėjusiojo parodymai kelia abejonių dėl patikimumo, nes jis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, painiojo tą vakarą konfliktą malšinusius apsaugos darbuotojus.

13. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas priešingą išvadą, t. y. kad apyrankę nuo nukentėjusiojo rankos riešo nusegė būtent A. S., padarė atlikęs įrodymų tyrimą (kadangi byloje apklausti asmenys davė prieštaringus parodymus, prieštaravimų pirmosios instancijos teismas nepašalino, todėl pakartotinai apklausė A. S., nukentėjusįjį Ž. N., liudytojus A. D., M. Ž., M. L.) ir iš naujo išsamiai išanalizavęs bei įvertinęs visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus. Šis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino nesilaikydamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK normų, todėl nepagrįstai išteisino A. S.. Teismas pateikė motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip nei pirmosios instancijos teismas, įvertino apskųsto nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytus įrodymus.

14. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas dėl A. S. kaltės, padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, byloje surinktus įrodymus tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino apeliacinės instancijos teismas, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi šis teismas, atitikties įstatymų reikalavimams, nepagrįstos. Šis teismas įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek A. S. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia jo kaltę padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

15. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo, jog 2014 m. sausio 26 d. nukentėjusysis drauge su M. Ž., M. L. ir K. K. buvo naktiniame klube, kuriame apsaugos darbuotoju dirbo A. S., ir kad konflikto metu nuo nukentėjusiojo rankos riešo buvo nusegta apyrankė, nėra. Iš nukentėjusiojo parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu, matyti, kad jis visą laiką, priešingai nei teigia kasatorius, nuosekliai tvirtino, jog vyresnysis apsaugos darbuotojas (t. y. A. S.) nutraukė nuo jo rankos riešo apyrankę ir ją pavogė; jis, išvarytas iš klubo, kvietė policijos pareigūnus, telefonu nurodydamas, kad dingo jo apyrankė, kurią apsaugos darbuotojas nuėmė nuo rankos. Nors kasatorius teigia, kad nukentėjusiojo parodymai negali būti laikomi patikimais, nes jis tą vakarą buvo neblaivus, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiojo parodymai dėl asmens, kuris paėmė apyrankę, iš esmės visą laiką buvo nuoseklūs, neprieštaringi, tiek įvykio metu, tiek jau po įvykio jis visą laiką nurodė tą patį asmenį (A. S.), kuris pavogė iš jo apyrankę. Kasatoriaus tvirtinimas, esą nukentėjusysis meluoja, o prokurorė bando jam pakenkti, tėra jo paties niekuo nepagrįsti samprotavimai.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad būtent A. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, vadovavosi ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais bylos tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais iš įvairių šaltinių gautais įrodymais, kurie sudaro vientisą loginę grandinę, visiškai pakankamą tokiai išvadai padaryti. Nors liudytojai M. Ž., M. L. ir K. K., tą vakarą klube buvę kartu su nukentėjusiuoju, įvykio tiesiogiai, t. y. būtent kaip dingo apyrankė ir kas ją paėmė, nematė, tačiau M. Ž. ir M.

L., apklausiami ikiteisminio tyrimo, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu, o K. K. – ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisme metu, nuosekliai tvirtino, kad po susistumdymo su apsaugos darbuotojais nukentėjusysis iškart pasigedo apyrankės, prašė apsaugos darbuotojų ją atiduoti, M. Ž. teigimu, nukentėjusiojo prašymas buvo išsakomas vyresniajam apsaugos darbuotojui. Nukentėjusysis jau pareiškime policijai nurodė apsaugos darbuotojo, kuris nuėmė apyrankę, išvaizdos požymius; asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu jis pagal šiuos požymius atpažino A.

S., kaip asmenį, nuėmusį nuo jo rankos apyrankę. A. S., apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme metu teigė, kad apyrankę paėmė kitas apsaugos darbuotojas (A. D.; pastarasis viso proceso metu kategoriškai neigė ėmęs apyrankę), padėjęs jam skirti konfliktavusius asmenis, tačiau šie A. S. parodymai prieštarauja minėtiems byloje esantiems įrodymams – nukentėjusiojo, liudytojų parodymams, jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas minėtus A.

S. parodymus motyvuotai atmetė. Nors kasatorius teigia, kad byloje nebuvo atlikta krata, poėmis, nepaimtas jo DNR, pas jį nerasta apyrankė, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008).

16. Taigi, aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų ir kad pagal byloje nustatytas ir apkaltinamajame teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada dėl A. S. kaltės, padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, yra teisinga ir pagrįsta, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadaryta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Alvydas Pikelis

Vytautas Masiokas