2026-02-25 Nr. AB-4245-3-65-3-00405-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-7-1047/2026

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00405-2023-3

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2026 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. Z. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-735-442/2025 pagal pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Z. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja V. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. VPE_SP1E-125978 (toliau – ir Skyriaus sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, ir Valdyba) 2023 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-3268 (toliau – ir Valdybos sprendimas); įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių perskaičiuoti V. Z. socialinio draudimo senatvės pensijos bazinę dalį, įskaitant į socialinio draudimo stažą darbo laiką inžinieriaus mechaniko kvalifikacijos įgijimo Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), su atostogomis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., ir perskaičiuoti individualią dalį, išmokėti įsiskolinimą, įrašyti į Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą pareiškėjos visus duomenis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad Skyriaus sprendimas ir Valdybos sprendimas yra nepagrįsti, nes į pareiškėjos socialinio draudimo stažo darbo laiką turėjo būti įskaičiuotas mokymosi Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d., su atostogomis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. Pareiškėja paaiškino, kad laikotarpiu nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. atlikinėjo darbo praktiką, už kurią buvo mokama, ir nuo sumokėto atlyginimo buvo mokami valstybinio socialinio draudimo įnašai (laikotarpiu nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjai buvo suteiktos atostogos), bet šie laikotarpiai nėra įskaityti į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą. Pareiškėja pažymėjo, kad atostogų metu, laikotarpiu nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., taip pat buvo mokami atostoginiai, nuo kurių buvo mokami valstybinio socialinio draudimo įnašai.

3. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

3.1. Pareiškėja skundžia Skyriaus sprendimo dalį, kuria į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaitytas laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. Pareiškėja teisę į socialinio draudimo senatvės pensiją įgijo 2022 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėja prašymą dėl socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo pateikė 2022 m. rugpjūčio 9 d., kartu su prašymu buvo pateikta Kauno technologijos universiteto 2022 m. balandžio 27 d. pažyma Nr. DV32-168, kuri patvirtina, jog pareiškėja nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. laikotarpiu studijavo Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute ir įgijo inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją, jai išduotas diplomas Nr. ЖB 294770.

3.2. Skyriaus sprendimu pareiškėjai buvo paskirta 473,76 Eur dydžio senatvės pensija nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. neatsižvelgiant į mokymosi laikotarpį Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute. Prie Skyriaus sprendimo pateiktame socialinio draudimo senatvės pensijos paskaičiavime nurodyta, jog laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. neįskaitytas į stažą. Skyriaus sprendimas yra pagrįstas, nes mokymasis (studijos) aukštojoje mokykloje negali būti vertinamas kaip mokymasis kvalifikacijos įgijimo kursuose, kas yra įskaitoma į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

3.3. Pareiškėja pradėjo dirbti tik 1982 m. rugsėjo 15 d. metalo dirbinių gamybiniame susivienijime „Nemunas“. Duomenų apie ankstesnius pareiškėjos darbo laikotarpius nėra, todėl įskaityti pareiškėjos atostogų laikotarpį nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. į stažą nėra teisinio pagrindo. Ginčo laikotarpiu pareiškėja nesimokė aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ir internatūroje, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja jos mokymosi aukštojoje mokykloje laikotarpiu ar iki 1982 m. rugsėjo 15 d. dirbo, todėl nurodyti laikotarpiai pagrįstai nevertinti skaičiuojant pareiškėjos stažą.

4. Atsakovas Valdyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Pareiškėja nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. mokėsi tuometinio Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto dieniniame skyriuje. Mokymasis aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje nelaikytinas mokymusi kvalifikacijos įgijimo arba kvalifikacijos kėlimo kursuose, todėl Valdybos sprendime pagrįstai konstatuota, kad Skyriaus sprendime, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 10 straipsnio 7 dalimi ir 2 priedo 2.4 papunkčiu, teisėtai ir pagrįstai neįskaitytas į pareiškėjos stažą pensijai skirti pareiškėjos mokymosi Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute laikotarpis.

4.2. Metalo dirbinių gamybiniame susivienijime „Nemunas“ pareiškėja pradėjo dirbti tik nuo 1982 m. rugsėjo 15 d., o ankstesnių pareiškėjos darbo laikotarpių pensijos byloje nėra. Pareiškėjos kasmetinių atostogų laikotarpis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. negali būti laikomas stažui prilyginamu laikotarpiu Pensijų įstatymo prasme. Valdybos sprendime pagrįstai konstatuota, kad įskaityti į pareiškėjos stažą laikotarpį nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. nėra teisinio pagrindo.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes dėl socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo, Pensijų įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7, 10 straipsnių, 2 priedo 2.4 punkto, Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (2018 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. A1-422 redakcija) (toliau – ir Nuostatai), 6 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad mokymasis Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute akivaizdžiai nėra tapatus mokymuisi aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ir internatūroje (Pensijų įstatymo 2 priedo „Laikotarpiai, prilyginami stažui“ 2.4 p.), todėl nėra teisinio pagrindo ginčo laikotarpį įskaityti į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą. Teismas akcentavo, kad analogiškų nuostatų laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai, išskyrus Pensijų įstatymo 2 priedo 2.4 punktą, nenumato galimybės įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą mokymosi laikotarpius.

7. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kad ginčo laikotarpiu ji atlikinėjo darbo praktiką, už kurią buvo mokama, ir nuo sumokėto atlyginimo buvo mokami valstybinio socialinio draudimo įnašai, su atostogomis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., bet šie laikotarpiai nėra įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą, įvertino Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalies ir Nuostatų 1 priedo 26 punktą. Teismas nurodė, kad į stažą įskaitomas studentų ir moksleivių gamybinės praktikos laikas, jeigu jie dirbo mokamą darbą arba ėjo pareigas, už kurias buvo mokama. Teismas pažymėjo, kad jokių tai patvirtinančių dokumentų nei VSDFV Panevėžio skyriui, nei VSDFV, nei teismui pareiškėja nepateikė.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja pradėjo dirbti tik 1982 m. rugsėjo 15 d. metalo dirbinių gamybiniame susivienijime „Nemunas“, o duomenų apie ankstesnius pareiškėjos darbo laikotarpius nėra, todėl nėra teisinio pagrindo ginčo laikotarpį ir pareiškėjos atostogų laikotarpį nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. įskaityti į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą.

9. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, konstatavo, kad Skyriaus sprendimas ir Valdybos sprendimas yra pagrįsti objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis ir teisės normomis, jie yra teisėti ir pagrįsti, ir nėra pagrindo juos naikinti pareiškėjos skunde nurodytais motyvais.

10. Teismas nustatęs, jog Skyriaus sprendimas ir Valdybos sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, netenkinto ir išvestinio reikalavimo įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių atlikti veiksmus.

III. 11. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė patenkinti skundą ir panaikinti Skyriaus sprendimą ir Valdybos sprendimą ir įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių perskaičiuoti pareiškėjos socialinio draudimo senatvės pensiją, įskaitant į stažą darbo laiką nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., išmokant įsiskolinimą nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėja apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

11.1. Panevėžio skyrius, priimdamas Skyriaus sprendimą, neįvertino pareiškėjos pateiktų dokumentų, kurie patvirtina, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ne tik mokėsi, bet ir dirbo tarnautoja Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute. Tokiu būdu VSDFV Panevėžio skyrius pažeidė pareiškėjos teises į socialines garantijas, į objektyvią, teisingą socialinio draudimo senatvės pensijos išmoką, nes nepagrįstai sumažino pareiškėjos darbo stažą bei apskaičiavo mažesnę pensiją.

11.2. Atsakovai ignoravo iki 1990 m. kovo 11 d. galiojusį teisinį reguliavimą, kuris nustatė, kad visi kvalifikacijos įgijimo laikotarpiai buvo apmokami, t. y. prilygdavo darbo pajamoms ir nuo jų buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

11.3. VSDFV Panevėžio skyrius, priimdamas Skyriaus sprendimą, pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, objektyvumo, pagarbos žmogui, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisinės valstybės pricipus.

11.4. Atsakovai nesilaikė teisės aktų, nustatančių, kad asmens kasmetinės atostogos įskaičiuojamos į darbo stažą, ignoravo aktualią teismų praktiką.

11.5. Teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, pareiškėjos pateiktus įrodymus dėl jos darbo ginčo laikotarpių, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjos mokymasis ginčo laikotarpiu Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute, taip pat atostogų laikotarpis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. nėra įtraukiami į darbo stažą.

11.6. Teismo sprendimas nepagrįstai apriboja pareiškėjos teises į nuosavybę (pensiją).

12. Atsakovas Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Valdyba nurodė, kad apeliaciniame skunde nėra pateiktų argumentų, kurių pagrindu galėtų būti daroma išvada, jog teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas ar neištyrė įrodymų administracinėje byloje.

13. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. VSDFV Panevėžio skyrius nurodė, kad apeliaciniame skunde pareiškėja iš esmės nenurodė jokių naujų argumentų ir aplinkybių, taip pat nepateikė jokių naujų dokumentų, kurie nebūtų vertinti priimant Skyriaus sprendimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėja nepagrindė, dėl ko nesutinka su teismo sprendimo motyvais ir dėl kokių teisinių priežasčių teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.

14. Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė atsikirtimus į atsakovų atsiliepimus bei šių atsikirtimų papildymus. Juose pareiškėja pakartojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjos pilietines teises būti nediskriminuojamai, teisę į teisingą, nešališką teismą, teisę į teisinį tikrumą, nesivadovavo LVAT praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1203-756/2021, Nr. 2020 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1459-502/2020).

IV. 15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-735-442/2025 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, o Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.

16. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2022 m. rugpjūčio 8 d. pateikė VSDFV Kauno skyriui prašymą dėl socialinio draudimo pensijos skyrimo ir pridėjo dokumentus, be kita ko, patvirtinančius jos darbo stažą. VSDFV Panevėžio skyriaus 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. VPE_SP1E-125978 „Dėl socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo“ pareiškėjai nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. paskirta senatvės pensija, kurią skiriant buvo nustatyta, kad pareiškėja įgijo 38 m. 3 mėn. 2 d. stažą senatvės pensijai gauti. Į pareiškėjos stažą nebuvo įtrauktas laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d., kai pareiškėja mokėsi Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute, taip pat atostogų laikotarpis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. Pareiškėja, nesutikdama su Skyriaus sprendime nurodytu jos įgyto stažo apskaičiavimu, padavė skundą Valdybai, kuri ginčijamu Valdybos sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą ir įtraukti į jos įgytą stažą pensijai gauti ginčo laikotarpį.

17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Pensijų įstatymo 2 straipsnio 12 dalies nuostatas ir šio įstatymo 2 priedą, Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 15 punkto nuostatas, LVAT praktiką, kad jokie kiti mokymosi laikotarpiai, negu numato Pensijų įstatymo 2 priedo 1.1 punktas ir Nuostatų 1 priedo 32 punktas, t. y. mokymasis kvalifikacijos įgijimo arba kvalifikacijos kėlimosi kursuose, bei Pensijų įstatymo 2 priedo 2.4 punktas, t. y. mokymasis aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ir internatūroje, į stažą neįskaitomi, o mokymasis (studijos) aukštojoje mokykloje negali būti vertinamas kaip mokymasis kvalifikacijos įgijimo kursuose, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad ginčo laikotarpis neturėjo būti įskaitytas į pareiškėjos stažą.

18. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančios pareiškėjos darbo knygelės kopijos nustatė, kad joje nėra įrašų, jog pareiškėja iki darbo metalo gaminių gamybiniame susivienijime „Nemunas“ pradžios (t. y. iki 1982 m. rugsėjo 15 d.) būtų dirbusi. Kauno technologijos universiteto 2022 m. balandžio 27 d. pažymoje apie studijas Nr. DV32-168 nurodyta, kad pareiškėja nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. dienine studijų forma studijavo Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) Mašinų gamybos fakultete ir 1982 m. liepos 2 d. jai buvo suteikta diplomuoto inžinieriaus mechaniko kvalifikacija bei išduotas diplomas. Pareiškėja nepateikė jokių faktinių duomenų apie darbą Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute dieninių studijų metu. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėja pradėjo dirbti tik nuo 1982 m. rugsėjo 15 d., kai buvo paskirta dirbti į metalo dirbinių gamybinį susivienijimą „Nemunas“, o duomenų apie ankstesnius pareiškėjos darbo laikotarpius ir jai suteiktas atostogas nėra, todėl atsakovas neturėjo pagrindo įskaityti atostogų laikotarpį nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo14 d. į pareiškėjos stažą.

19. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Nuostatų 2 punktas nustato, jog socialinio draudimo pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Nuostatais, todėl atsakovas Valdybos Panevėžio skyrius, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Pensijų įstatyme ir Nuostatuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, galiojusiu pareiškėjos teisės į senatvės pensiją įgijimo dieną.

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytų administracinių bylų, kuriose priimtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniais sprendimais, kaip teismo precedentais, jos nuomone, turėjo būti remiamasi, aplinkybės nėra tokios pačios arba panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, todėl pareiškėjos nurodytose bylose suformuota teisminė praktika šiai bylai nėra reikšminga.

V. 21. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra priimtas nagrinėti pareiškėjos V. Z. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-735-442/2025, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 4 d. nutartimi (toliau – ir Nutartis), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu.

22. Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą iš esmės nurodo, kad paaiškėjo naujų aplinkybių, turinčių esminės reikšmės pareiškėjos teisėms, jog bylą nagrinėję teisėjai neatskleidė bylos esmės, nepateikė argumentų ir teisinių motyvų, netinkamai vertino byloje pareiškėjos pateiktus dokumentus. Pareiškėja taip pat pasisako dėl formalaus proceso, remiasi teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir kitais bendraisiais teisės principais.

23. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti.

24. Atsakovas atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo nurodo:

24.1. Pareiškėja nenurodo jokių naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėja išsako savo subjektyvią nuomonę ir nesutikimą su teismų priimtais procesiniais sprendimais, taip pat juose esančiu bylos duomenų vertinimu, tačiau tai negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą ar jį atnaujinus priimti pareiškėjai palankų sprendimą vien tuo pagrindu, jog esamas teismo procesinis sprendimas netenkina pareiškėjos.

24.2. Šioje byloje susiklostė iš esmės analogiška situacija kaip nurodyta LVAT 2025 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eP-8-552/2025, kurioje konstatuota, kad pareiškėja iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, jog nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 25. Pareiškėja V. Z. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 4 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-735-442/2025 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą.

26. Proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuri taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Proceso atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galbūt neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai (nutartys). Taigi proceso atnaujinimas yra išimtinė priemonė administraciniame procese, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais. Proceso atnaujinimo pagrindų baigtinis sąrašas yra įtvirtintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje.

27. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktikoje, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, akcentuoja vieną iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principą, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02)).

28. Akcentuotina, kad bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas (-i) proceso atnaujinimo pagrindas (-ai) leidžia protingai abejoti byloje priimto teismo procesinio sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Be to, proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

29. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje, yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-6-968/2025; kt.).

30. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu atnaujinti procesą galima remiantis tik tokiomis naujai paaiškėjusios esminėmis bylos aplinkybėmis, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-120-822/2015; 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-89-520/2022; kt.).

32. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje.

33. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo suranda naujus įrodymus, patvirtinančius, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodančiam asmeniui.

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs apeliacinės instancijos teismas administracinėje byloje Nr. A-735-442/2025 priimdamas 2025 m. birželio 4 d. nutartį.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašyme išdėstytus argumentus, kuriais ji grindžia proceso atnaujinimo būtinybę, sprendžia, kad pareiškėja iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, jog nesutinka su Nutarties motyvais, apeliacinės instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl ginčo laikotarpių įskaitymo į pensijų socialinio draudimo stažą. Pareiškėja nepateikė jokių naujų faktinių duomenų, dėl kurių turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai.

36. Pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą argumentai, grindžiami bendraisiais teisės principais, taip pat negali paneigti Nutartyje padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo. Pareiškėjos dėstomos aplinkybės nėra naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, dėl kurių galėjo būti priimtas kitoks apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas.

37. Kaip nustatyta, administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir kartu teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-10-520/2026, 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-24-602/2025, 2023 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-21-815/2023, 2022 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-94-821/2022, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-1-520/2019 ir kt.).

38. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu.

39. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis atmetamas ir atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-735-442/2025.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. Z. prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-735-442/2025 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-735-442/2025 pagal pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Z. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis