2019-05-08 Nr. AB-11126-3-61-3-00306-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-589-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00306-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja N. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. S-1(7234/2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 68-274 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (4.65)FR0682-403 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas); 4) patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde paaiškino, kad Komisija menkaverčiais argumentais bandė pagrįsti išvadą, jog pareiškėja 2004 metų pradžioje galėjo faktiškai turėti 49 999 Lt. Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymas (toliau – VGTDĮ) suteikė teisę asmenims nedeklaruoti sumų mažesnių nei 50 000 Lt ir jomis grįsti patirtas išlaidas, todėl mokesčių administratorius nepagrįstai reikalauja pagrįsti, kad ji mažesnę nei nurodytoji sumą buvo sukaupusi ir nurodyti tokių lėšų šaltinius.

3. Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratoriaus nustatytas 14 metų išlaidų ir pajamų vertinimo laikotarpis grynųjų pinigų likučiui tikrinamojo laikotarpio pradžiai nustatyti iš esmės ir lėmė pareiškėjai papildomai apskaičiuotas mokestines prievoles. Komisijos dviprasmiška pozicija iš dalies pripažįstant tokį laikotarpį neteisėtu, bet šios aplinkybės neanalizuojant kaip galėjusios nulemti pareiškėjai be teisinio pagrindo apskaičiuotas mokestines prievoles, turi būti pripažinta nemotyvuota. Nėra žinomas teisės aktas, kuriuo remiantis buvo pasirinkta tokia nepagrįstai ilga tikrinamojo laikotarpio apimtis. Mokesčių administratorius, savavališkai, nesant teisinio pagrindo, nustatydamas tokį ilgą išlaidų ir pajamų vertinimo laikotarpį pažeidė teisinio apibrėžtumo, protingumo ir teisingumo principus. Pareiškėjos atžvilgiu atliktas 1994–2004 m. išlaidų ir pajamų vertinimas turi būti pripažįstamas neteisėtu, pažeidžiančiu lex retro non agit (lot. įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą.

4. Pareiškėjai be teisinio pagrindo buvo priskirti statistiniai vartojimo išlaidų dydžiai, lėmę papildomų mokestinių prievolių apskaičiavimą. Toks išlaidų metodas buvo nustatytas tik 2004 m., tuo tarpu jis pritaikytas pareiškėjos vartojimo išlaidoms nuo 1994 m., taip pažeidžiant įstatymo galiojimo principą. Pareiškėja 1994 – 2007 metais nevedė atskiro savarankiško ūkio, buvo išlaikoma tėvų bei dalinai R. Š. piniginėmis lėšomis. Nepagrįstai nuo 1998 m. vidutinių statistinių išlaidų rodikliai taikyti ir pareiškėjos vaikams, nors jų poreikiai buvo patenkinti iš pašalpų bei tėvo pervedamų piniginių lėšų. Pareiškėjos išlaidoms apskaičiuoti buvo taikyti per dideli statistiniai rodikliai, jos vartojimo išlaidos turėjo būti apskaičiuojamos nuo pagal tuo metu nustatyto MGL dydžio.

5. Komisija nepagrįstai nepripažino fakto, jog pareiškėja gavo R. Š. suteiktą 86 400 Lt paskolą. Tai pagrindžia pareiškėjos nuoseklūs parodymai. Pareiškėjos teigimu, tik R. Š. mokestinį patikrinimą ir nustačius, kad jis neturėjo galimybės paskolinti tokio dydžio sumos, buvo galima daryti išvadą, kad paskola pareiškėjai nebuvo suteikta. Šiuo atveju įrodinėjimo našta buvo perkelta pareiškėjai, nors atlikti mokestinį patikrinimą, siekiant nustatyti, ar buvo faktiškai paskolintos lėšos teismai vertina kaip įprastą praktiką.

6. Pareiškėja nei karto nebuvo informuota apie netinkamą jos mokestinių pareigų įgyvendinimą ar pasyvų bendradarbiavimą, ji vykdė visas prievoles, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnį. Nors Komisija atleido pareiškėją nuo 50 proc. jai priskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir privalomojo socialinio draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) delspinigių, tačiau pareiškėja turėtų būti iš viso atleista nuo delspinigių mokėjimo. Delspinigių dydį lėmė ne pareiškėja ir jos neteisėti veiksmai, o mokesčių administratoriaus veiksmai bei atlikto mokestinio patikrinimo trukmė.

7. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja grynųjų pinigų likučio 2008 m. sausio 1 d. ne banke neturėjo. Jis įvertino, kad pareiškėja 1994 m. sausio 1 d. turėjo 3 100 Lt grynųjų pinigų likutį, nuo 1994 m. iki 2007 m. ji gavo 68 232,75 Lt pajamų ir patyrė 320 234,68 Lt išlaidų, taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėja 2007 m. gruodžio 31 d. turėjo 1 252 Lt pinigų likutį banko sąskaitose.

9. Mokesčių administratorius taip pat buvo vertino aplinkybę, kad pareiškėja 2008 m. sausio 1 d. teiktuose paaiškinimuose nenurodė turėto turto ir piniginių lėšų, jų pagrindimo šaltinių. Mokesčių administratorius, įvertinęs R. Š. parodymus, ir atsižvelgęs į tai, kad baudžiamojoje byloje jis nebuvo įspėtas už melagingų parodymų davimą, kritiškai vertino pareiškėjos teiginius, kad R. Š. jai suteikė 86 400 Lt paskolą ir pagrįstai nepripažino šių pareiškėjos pajamų.

10. VMI teigimu, nepagrįsti pareiškėjos teiginiai dėl 2003 m. gruodžio 31 d. turėtos 49 999 Lt sumos, kadangi pareiškėja nėra pateikusi jokių duomenų, patvirtinančių, kad ji šiuos pinigus turėjo. Pareiškėja nepateikė jokių patikimų ir pakankamų įrodymų, kad jos vartojimo išlaidos apskaičiuotos neteisingai. Pareiškėjos atleisti nuo delspinigių mokėjimo nėra pagrindo, kadangi nebuvo ir nėra nustatyta mokesčių administratoriaus neteisėti ir nepagrįsti veiksmai, t. y. sąmoningas vengimas vertinti gautą informaciją, mokestinio patikrinimo vilkinimas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjos N. P. skundą atmetė.

12. Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI sprendimo, kuriuo pareiškėjai papildomai apskaičiuoti GPM ir PSDĮ, GPM ir PSDĮ delspinigiai ir baudos, taip pat dėl VMI ir Komisijos Sprendimų, kuriais ikiteismine tvarka išnagrinėti pareiškėjos skundai, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad 2013 m. gegužės 21 d. pavedimo Nr. 83-38 pagrindu buvo atliktas pareiškėjos GPM ir PSDĮ apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo patikrinimas už 2008–2011 metus; išnagrinėjusi mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją, Vilniaus AVMI surašė 2016 m. balandžio 15 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-276 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame, nustačiusi, kad pareiškėjos 2008 metų bei 2009 metų išlaidos (45 804 Lt ir 327 680 Lt) viršijo pajamas grynais pinigais ir išlaidų sumai padengti pareiškėja galėjo naudoti kitas, įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas pajamas, kurių nedeklaravo, pareiškėjai papildomai apskaičiavo 16 904,25 Eur GPM už 2008–2009 metus ir 5 694,22 Eur PSDĮ už 2009 metus; nesutikdama su Patikrinimo akto išvadomis, pareiškėja Vilniaus AVMI pateikė pastabas; išnagrinėjusi Patikrinimo aktą, pareiškėjos pastabas, Vilniaus AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir jame pareiškėjai papildomai apskaičiavo 16 904,25 Eur GPM ir 5 694,22 Eur PSDĮ, apskaičiavo 10 562,97 Eur GPM delspinigių ir 3 800,04 Eur PSDĮ delspinigių, skyrė 1 690 Eur GPM baudą ir 569 Eur PSDĮ baudą; pareiškėja, nesutikdama ir su Vilniaus AVMI sprendimu pateikė VMI; VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, skundžiamu sprendimu Vilniaus AVMI Sprendimą patvirtino; Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl VMI sprendimo, priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą Komisijos sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą tenkino iš dalies –VMI sprendimą patvirtino, tačiau atleido pareiškėją nuo 50 proc. delspinigių, t. y. nuo 5 281,48 Eur GPM delspinigių ir 1 900,02 Eur PSDĮ delspinigių mokėjimo.

14. Įvertinęs bylos nagrinėjimo metu šalių pateiktus argumentus, teismas nurodė, pareiškėja neginčija aritmetinio mokesčių, įmokų, baudų ir delspinigių apskaičiavimo, tačiau nesutinka su mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu ir Komisijos išvadomis išnagrinėjus pareiškėjos skundą. Teismas sprendė, jog būtina įvertinti, ar mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, ar tinkamai nustatė pareiškėjos 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų piniginių lėšų likutį, ar pagrįstai, nustatinėdamas grynųjų pinigų likutį mokestinio patikrinimo pradžiai (t. y. 2008 m. sausio 1 d. ), atliko 1994–2007 metų pareiškėjos turėtų pajamų ir išlaidų vertinimą, ar tinkamai apskaičiavo pareiškėjos vartojimo išlaidas, ar nustatinėdamas pareiškėjos pajamas ir išlaidas už 2008 metus pagrįstai į pareiškėjos gautas pajamas neįtraukė R. Š. pareiškėjai suteiktos paskolos, ir ar pagrįstai, atsižvelgiant į mokestinio patikrinimo trukmę, apskaičiuoti delspinigiai.

15. Tesimas, atsižvelgdamas į MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytus pagrindus, kai mokesčių administratorius įgyja teisę mokestį apskaičiuoti pagal atliekamą įvertinimą, atmetė pareiškėjos argumentą, jog mokesčių administratorius nepagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnį. Teismas nurodė, jog mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad 2008 m. ir 2009 m. pareiškėjos išlaidos viršijo pajamas ir mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėja turėjo 373 484 Lt Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė jokių juridinę galią turinčių dokumentų ar kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių visas pareiškėjos turėtas pinigines lėšas. Pareiškėjos argumentus, kad ji vykdė jai įstatymų nustatytas pareigas, bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teismas vertino kaip abstrakčius, be to mokestinio patikrinimo metu pareiškėja buvo patvirtinusi, jog neturi dokumentų, pagrindžiančių vertinamas aplinkybes. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo teisinis pagrindas MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymui, todėl mokesčių administratorius turėjo teisę ir pareigą už 2008–2009 metus pareiškėjai priklausiusias sumokėti GPM ir PSDĮ sumas apskaičiuoti pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir, prireikus, parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

16. Dėl pareiškėjos 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų piniginių lėšų likučio, teismas nurodė, jog pagal VGDTĮ 3 straipsnio 1 dalį pareiškėja neturėjo imperatyvios pareigos 2003 m. gruodžio 31 d. deklaruoti 49 999 Lt dydžio pinigų sumą, tačiau, teismo vertinimu, tai nereiškia, jog mokesčių mokėtojams suteikiama teisė turėti nepagrįstų piniginių lėšų, kurios yra neapmokestintos įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju, atliekant mokestinį patikrinimą ir mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, nebuvo surinkta (pateikta) jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėja jos nurodomą pinigų sumą (t. y. 49 999 Lt) sukaupė (sutaupė) ar tokią pinigų sumą 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo. Pareiškėja privalėjo pagrįsti šią sumą, nepriklausomai nuo to, jog neprivalėjo jos deklaruoti.

17. Dėl pareiškėjos teiginių, kad mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti išlaidų ir pajamų likutį mokestinio patikrinimo pradžiai (t. y. 2008 m. sausio 1 d.), nepagrįstai vertino jos patirtas išlaidas ir gautas pajamas nuo 1994 m. iki 2004 m., ir kad toks išlaidų ir pajamų vertinimas turi būti pripažįstamas neteisėtu, atliktu pažeidžiant lex retro non agit (lot. įstatymas atgal negalioja) principą, teismas pažymėjo, jog mokesčių administratorius pareiškėjai papildomus mokesčius apskaičiavo tik už 2008–2009 metus todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeista MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostata. Mokesčių administratorius tik vertino ankstesniais laikotarpiais pareiškėjos pateiktus duomenis, kiek tai susiję su atliekamu mokestinių patikrinimu, ir tokiais veiksmais teisės aktų nepažeidė.

18. Dėl vartojimo išlaidų paskaičiavimo teismas nurodė, jog, bylos duomenimis, pareiškėja papildomų pajamų nedeklaravo ir nuo jų mokesčių nesumokėjo. Nei mokestinio patikrinimo, nei mokestinio ginčo metu pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie jos ir jos šeimos patirtas vartojimo išlaidas. Nustatęs, kad pareiškėja nekelia ginčo dėl vartojimo išlaidų apskaičiavimo teisingumo, teismas skundo argumentus šiuo klausimu atmetė, kaip nepagrįstus jokiais objektyviais įrodymais.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai papildomos mokestinės prievolės apskaičiuotos taikant MAĮ nuostatas, kurios galiojo atitinkamais mokestiniais metais. Teismas darė išvadą, jog mokesčių administratoriaus atliktas pareiškėjos išlaidų ir pajamų vertinimas už 1994–2004 m. neturėjo jokios neigiamos įtakos jos papildomų mokestinių prievolių apskaičiavimui, todėl pareiškėjos argumentus dėl teisės aktų taikymo atgaline data, apskaičiuojant pajamas ir išlaidas minėtu laikotarpiu pažeistas nebuvo.

20. Dėl R. Š. 86 400 Lt paskolos suteikimo fakto teismas pažymėjo, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, o vien atskirų formalių įrodymų apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Teismas nurodė, jog pareiškėjos 2008 m. išlaidas, be kita ko, sudarė 48 145,97 Lt sumokėtos įmokos už nekilnojamą turtą Bulgarijoje. Bylos duomenimis, pareiškėja mokesčių administratoriui nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių ar paneigiančių objektyvų 48 145,97 Lt pajamų gavimo faktą. Nors pareiškėja mokesčių administratoriui nurodė, jog nekilnojamą turtą Bulgarijoje įsigijo savo bei savo tėvo santaupomis, o likusi suma buvo apmokėta R. Š. piniginėmis lėšomis, kurias pareiškėja jam grąžino ir jis tai patvirtino teisme, teismas, išanalizavęs pareiškėjos pateiktą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. nuosprendį, darė išvadą, jog R. Š. parodymai duoti ne apie ginčo nekilnojamo turto objektą, o apie kitą butą. Pareiškėja, mokesčių administratoriui 2015 m. sausio 20 d. paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą, nenurodė jokių duomenų apie piniginių lėšų gavimą iš R. Š.. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, jog pareiškėja nei mokestinio patikrinimo, nei mokestinio ginčo metu nepateikė tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kurie pagrįstų piniginių lėšų iš R. Š. gavimo ar tokių lėšų jam grąžinimo faktą.

21. Atsakydamas į pareiškėjos argumentą, kad ji turi būti iš viso atleista nuo delspinigių mokėjimo, nes delspinigių dydį lėmė ne pareiškėja, o mokesčių administratoriaus veiksmai bei atlikto mokestinio patikrinimo trukmė, teismas nurodė, jog Komisija, įvertinusi mokestinio patikrinimo eigą, pripažino, kad pareiškėjos, kaip vieno fizinio asmens mokestinio patikrinimo trukmė – 3 metai, yra akivaizdžiai per didelė ir, vadovaudamasi teisingumo, protingumo, proporcingumo bei gero administravimo principais, atleido pareiškėją nuo 50 proc. delspinigių. Atsižvelgiant į teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas, patvirtinančias, kad skundžiami mokesčių administratoriaus sprendimai, kuriais pareiškėjai papildomai apskaičiuota 16 904,25 Eur GPM už 2008–2009 metus ir 5 694,22 Eur PSDĮ už 2009 metus yra teisėti ir pagrįsti, teismas sprendė, jog byloje nenustatytos aplinkybės, patvirtinančios, kad mokesčių administratorius atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėjos veiksmai (2008–2009 metais nedeklaruotos gautos pajamos ir nuo jų neapskaičiuotas bei nesumokėtas GPM) lėmė papildomos mokestinės prievolės apskaičiavimą. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija neatitiko MAĮ 141 straipsnio 1 dalies punktuose nustatytų sąlygų, dėl kurių pareiškėja galėtų būti atleista 100 proc. nuo delspinigių mokėjimo.

22. Kadangi pareiškėjos skundas netenkintinas, teismas atmetė ir pareiškėjos prašymą priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl teismo pareigos pagrįsti sprendimą, pažymėjo, jog pareiškėja ir atsakovas procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nebuvo esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeitė šiame sprendime padarytų išvadų, todėl jų teismas nenagrinėjo.

III. 23. Pareiškėja N. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti pareiškėjos skundą tenkinti – panaikinti Komisijos, VMI ir Vilniaus AVMI sprendimus, perduoti bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

24. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratoriaus atliktas pareiškėjos išlaidų ir pajamų vertinimas už laikotarpį nuo 1994 metų iki 2007 metų neturėjo jokios neigiamos įtakos jos papildomų mokestinių prievolių apskaičiavimui. Mokesčių administratorius skaičiuoja išlaidas ir grynųjų pinigų likutį nuo 1994 metų, kai tuo tarpu vienkartinis gyventojų pajamų ir turto deklaravimas buvo reglamentuotas Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymu. Būtent Mokesčių administratoriui pritaikius vidutines statistines išlaidas už 1994-2011 metus pagal Statistikos departamento informaciją lėmė, kad pareiškėjai Vilniaus AVMI apskaičiavo sumą 285 452, 62 Lt sumą, kuri yra vidutinės vartojimo išlaidos, ir vertinamos kaip patirtos išlaidos grynais pinigais ir tuo pagrindu būtent paskaičiavo mokestines prievoles. Apeliantės realios faktinės patirtos vartojimo išlaidas yra mažesnės, negu yra vidutinės statistinės vartojimo išlaidos, ir faktinės išlaidos, kaip nurodo Vilniaus AVMI sudarė minėtu laikotarpiu 31 001,74 Lt. Vilniaus AVMI neturi jokių duomenų apie pareiškėjos faktines išlaidas patirtas nuo 1994 m. iki 2001 metų, ir nėra galimybės jų lyginti su gautomis pajamomis, kaip nustatyta VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr.VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14 ir 15 punktuose.

25. Vilniaus AVMI, skaičiuodama pareiškėjos išlaidas ir nustatydama grynųjų pinigų likutį nuo 1994 metų, viršijo savo kompetenciją ir pažeidė MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatas ir VMI komentarą, kad bendras vertinimo laikotarpis negali būti ilgesnis nei 8 metai, vadovavosi vidiniais rekomendaciniais dokumentais (Geros praktikos vadovu, atliekant gyventojų mokamų mokesčių kontrolės procedūras), kurie nėra teisės norminiai aktai. Pareiškėjos pajamos ir išlaidos pradėtos skaičiuoti pradedant 1994 m., baigiant 2011 m. vadovaujantis minėtomis Taisyklėmis, neatsižvelgiant į tai, kad 1994–2004 metais šis teisės aktas net nebuvo priimtas, o mokestinius klausimus reglamentavo kiti teisės aktai. Taigi, atliktas pajamų-išlaidų vertinimas už 1994–2004 metus turi būti pripažįstamas neteisėtu, pažeidžiančiu lex retro non agit principą.

26. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad mokestinio ginčo metu pareiškėja nepateikė jokių papildomų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad mokesčių administratoriaus atliktas ankstesnių faktinių aplinkybių, svarbių teisingam mokesčio apskaičiavimui, vertinimas neatitinka tikrovės. Tačiau mokesčių administratorius akivaizdžiai sukūrė teisinę situaciją, kai pareiškėjos statistinės vidutinės išlaidos yra skaičiuojamos nuo 1994 metų žinant, kad pareiškėja negalės gauti jokių dokumentų ar įrodymų apie realias patirtas faktines išlaidas, kai teisės aktuose 10 metų bendras buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminas. Pareiškėjos teigimu, skaičiuojant mokestinę prievolę neatsižvelgta į realiai patirtas faktines išlaidas, jos nėra lyginamos nuo 1994–2001 metų, tiesiog nuo 1994 metų priskaičiuojamos teorinės vidutinės statistinės išlaidos, pagal Statistikos departamento duomenis ir vertinta, kad pareiškėja tokias išlaidas patyrė grynais pinigais. Teismui reikalaujant iš pareiškėjos pagrįsti išlaidas dar nuo 1994 metų, kuomet fiziniam asmeniui net nebuvo nustatyta pareiga tvarkyti finansinę apskaitą, kaupti ar kitaip saugoti su tuo susijusius dokumentus, yra pažeidžiami protingumo ir teisingumo principai, įtvirtinti MAĮ 8 straipsnyje, taip pat viešojo administravimo principai. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas net neįvertino, ar Vilniaus AVMI atliktas patikrinimas ir priimtas sprendimas atitinka MAĮ 68 straipsnio 1 dalies. nuostatas bei Taisyklių reikalavimus.

27. Pirmosios instancijos teismas nesuprato ir neįvertino, kad VMI paskaičiuota mokestinė prievolė pareiškėjai yra tik teorinės vidutinės statistinės išlaidos nuo 1994 metų remiantis Statistikos departamento duomenimis, kurių pareiškėja realiai nepatyrė.

28. Pareiškėja visą mokestinio ginčo laikotarpį akcentavo, kad 1994–2007 metais buvo išlaikoma tėvų (tai patvirtino pareiškėjos mamos pateiktas paaiškinimas, dovanojimo sutartys, gyvenamosios vietos duomenys ir kiti įrodymai, esantys Vilniaus AVMI sprendime ir Patikrinimo akte), o taip pat vaikų tėvo išlaikymui pervedamomis lėšomis, atskirais laikotarpiais gaudavo pašalpas, tačiau atskiro savarankiško namų ūkio nevedė, todėl jai negalėjo būti taikomos vidutinės statistinės išlaidos kaip atskiram namų ūkio vienetui. Teismas nepagrįstai nevertino, ar galėjo prie apeliantės išlaikymo ir patirtų mažų vartojimo išlaidų prisidėti sugyventinis R. Š., nes tarp R. Š. bei pareiškėjos 2004–2014 metais buvo susiklostę šeimyninio pobūdžio santykiai. R. Š. prisidėjimas prie pareiškėjos ir jos vaikų išlaikymo, tam tikra apimtimi lėmė patirtas nedideles namų ūkio vartojimo išlaidas, todėl vidutinių statistinių išlaidų taikymas nėra nei teisingas, nei protingas. Pareiškėjos teigimu, vaikams iš viso neturėjo būti taikomi vidutiniai statistiniai rodikliai, kadangi šie buvo nepilnamečiai, nevedė savarankiško ūkio, o mokesčių administratorius neįrodė, kad jų išlaikymui reikalingos išlaidos gali būti nepadengiamos iš aukščiau minėtų šaltinių.

29. Pareiškėja nurodo, jog delspinigiai buvo apskaičiuoti už beveik 7 metus, Komisija nurodė, jog delspinigių dydis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų, jie ir yra neadekvatūs lyginant su pareiškėjai papildomai apskaičiuotais mokesčiais. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas delspinigių klausimą remiasi tik MAĮ 141 straipsnio 1 dalies punktuose nustatytomis sąlygomis, taip nukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir neatsižvelgė, kad turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, o ilgas bylos nagrinėjimas yra pagrindas mokesčių mokėtoją atleisti nuo visų su mokesčiais susijusių sumų. Pareiškėja geranoriškai bendradarbiavo ir teikė visą informaciją mokesčių administratoriui, todėl teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių.

30. Mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas iš esmės 3 kartus dėl papildomos informacijos pateikimo, tačiau daugiau informacijos kodėl buvo ilgi sustabdymo terminai Patikrinimo akte nėra pateikta. Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų operatyvumą ir mokestinio tyrimo stabdymo pagrįstumą ir tikslingumą. Dar nagrinėjant mokestinį ginčą ikiteisminės procedūros metu pareiškėja kėlė klausimą dėl trijų mokesčių administratoriaus sprendimu atliktų mokestinio patikrinimo sustabdymų (nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. (1 m. 5 mėn. 11 d.); nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. vasario 22 d. (11 d.); nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2016 m. sausio 20 d. (sustabdymo trukmė - 10 mėn. 18 d.). Tyrimo trukmė tiesiogiai įtakoja mokėtinų delspinigių dydį, mokestinis patikrinimas buvo stabdomas ne dėl pareiškėjos kaltės, jo trukmė nesuderinama su jokiais terminais, per kuriuos rekomenduojama atlikti fizinio asmens mokestinį patikrinimą.

31. Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą, nevisapusiškai išnagrinėjo visas reikšmingas aplinkybes ar jų iš viso nenagrinėjo, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Sprendimas priimtas pažeidžiant pamatinius teisinės valstybės principus: įstatymų galiojimo, proporcingumo bei protingumo, taip pat MAĮ 6, 8, 32 straipsniuose nurodytus principus.

32. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas iš esmės nevertino byloje esančių įrodymų, nemotyvavo, kurios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytos, kurios nenustatytos. Teismo sprendimas iš esmės yra grindžiamas tik mokesčių administratorių ir Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nesiaiškino pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių bei argumentų pagrįstumo, o pripažino mokesčių administratorių ir Komisijos išvadų pagrįstumą. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo kilusio mokestinio ginčo, tuo pažeisdamas procesines teisės normas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnis, 87 straipsnio 4 dalis), dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

33. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiai argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, jog pritaria VMI atsiliepimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus AVMI, VMI ir Komisijos sprendimų, kuriais pareiškėjai papildomai apskaičiuota ir nurodyta į biudžetą sumokėti 16 904,25 Eur GPM, 5 694,22 Eur PSDĮ, 1 690 Eur GPM baudą ir 569 Eur PSDĮ baudą, 5281,48 Eur GPM delspinigių ir 1 900,02 Eur PSDĮ delspinigių, teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Šie mokesčiai pareiškėjai priskaičiuoti už tai, kad 2008 - 2009 m. laikotarpiu jos išlaidos viršijo pajamas ir pareiškėja turėjo 373 484 Lt Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.

37. Pareiškėja nesutikimą su ginčijamais sprendimais iš esmės grindžia trimis pagrindais: 1. kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokėtinus mokesčius už 2008 - 2009 m. laikotarpį, neteisėtai bei neteisingai vertino jos pajamas ir išlaidas už ankstesnį laikotarpį (1994 m.- 2007 m.); 2. kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjos pajamas ir išlaidas neteisingai pritaikė MAĮ 70 straipsnio ir Taisyklių nuostatas; 3. kad nepagrįstai bei neteisingai jai yra nustatytas delspinigių dydis, nes mokestinis patikrinimas truko tris metus dėl mokesčių administratoriaus kaltės ir pan..

38. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y., apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

39. Byloje nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, Mokesčių administravimo įstatymas bei kiti teisės aktai susiję su jų įgyvendinimu. Todėl byloje teisinę reikšmę turinčių aplinkybių vertinimas ir materialinės teisės normų taikymas turi būti atliekamas, atsižvelgiant į šių teisės aktų nuostatas.

40. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas asmuo gavęs arba uždirbęs pajamų (bet kokia jų forma) privalo jas deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti, o jų teisingumui pagrįsti turi turėti visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentus, sandorius ir pan.. (2; 3; 5; 19; 24; 25 str.). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius, jų pobūdį bei teisėtumą.

41. Šia prasme įvairios civilinio teisinio pobūdžio sutartys dėl atitinkamų lėšų gavimo, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme, nėra pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, neginčijamai patvirtinantys atitinkamų lėšų gavimo faktą. Tokio pobūdžio sutartys tik sudaro pagrindą prielaidai, kad asmuo galėjo gauti atitinkamų lėšų pagal šiuos sandorius, tačiau jos pačios savaime neįrodo, kad asmuo iš tikrųjų šias lėšas ir gavo ir jomis disponavo.

42. Tokiais atvejais realus lėšų gavimo/negavimo faktas tampa įrodinėjimo dalyku, kuris gali būti įrodinėjamas bei paneigiamas visomis leistinomis priemonėmis (tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais), šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tokiais atvejais nustatymas aplinkybės, ar asmuo gavo/negavo atitinkamas lėšas, ar jos apmokestinamos GPM, ar ne, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (žr., pvz., Administracinė byla Nr. A-438-1097/2009; Administracinė byla Nr. A-438-721/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-1111/2011; 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016 ir kt.).

43. Visa tai apsprendžia ir byloje įrodinėtinų aplinkybių pobūdį bei apimtį, o būtent, asmuo turi įrodyti, kad jis pagal civilinio teisinio pobūdžio sandorius, ar kitais pagrindais, realiai gavo GPM nepamokestinamas lėšas, o mokesčių administratorius atitinkamai turi įrodyti, kad asmuo šių lėšų pagal jo nurodomus sandorius negavo; kad jų kilmė ir pobūdis yra kitokie ir pan..

44. Minėta, kad papildomi mokesčiai pareiškėjai priskaičiuoti už 2008 - 2009 m. laikotarpį, nustačius, jog tuo laikotarpiu jos išlaidos viršijo jos gautas pajamas 373 484 Lt.

45. Tai, kad aptariamu laikotarpiu pareiškėjos išlaidos viršijo jos gautas pajamas, pareiškėja iš esmės ir neginčija. Tačiau ji teigia, kad 2008-2009 m. laikotarpio išlaidas atliko iš pajamų, kurias buvo gavusi bei sukaupusi iš ankstesnio laikotarpio, t. y., iki 2008 m..

46. Pagal prieš tai aptartas įrodinėjimo naštos tarp šalių paskirstymo taisykles, tai lemia, kad pareiškėjai tenka pareiga nustatyta tvarka įrodyti aplinkybes: 1. jog ji 2008-2009 m. laikotarpio pradžioje turėjo atitinkamas lėšų sumas, kurias sukaupė iš pajamų gautų iki 2008 m. ; 2. kad 2008-2009 m. laikotarpio išlaidas atliko iš šių lėšų. Atitinkamai mokesčių administratoriui tenka pareiga nustatyta tvarka paneigti šiuos pareiškėjos teiginius.

47. Visa tai apsprendžia ir laikotarpį už kurį šalys renka bei vertina duomenis apie pareiškėjos gautas pajamas ir patirtas išlaidas iki 2008 m., tikslu pagrįsti savo teiginius. Pažymėtina, kad, mokestine teisine prasme, laikotarpis iki 2008 m. nėra mokėtinų mokesčių apskaičiavimo dalykas. Šis laikotarpis yra įrodymų, reikšmingų apmokestinimui už 2008 - 2009 m. laikotarpį, vertinimo dalykas. Todėl pareiškėjai teigiant, kad ji atitinkamas pajamas gavo iki 2008 m. bei nurodant konkrečius jų gavimo šaltinius, šių pajamų apimtis ir jų šaltiniai, tampa įrodinėjimo dalyku. Dėl ko apeliacinio skundo teiginiai, kad mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjos pajamas ir išlaidas už laikotarpį iki 2008 m. pažeidė MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pan., yra nepagrįsti bei neteisingi, nes MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja laikotarpį už kurį mokesčių mokėtojui gali būti apskaičiuoti mokesčiai, bet nereglamentuoja laikotarpio už kurį gali būti renkami bei vertinami įrodymai, reikšmingi apmokestinamajam laikotarpiui.

48. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja, nei leistinų tiesioginių nei netiesioginių įrodymų, išskyrus tik savo pačios teigimą, apie sukauptas lėšas iki 2008 m. ir jų panaudojimą 2008-2009 m., nepateikė. Ir priešingai, atsakovo surinkti duomenys apie pareiškėjos pajamas ir išlaidas iki 2008 m. ir jų panaudojimą 2008-2009 m., šiuos pareiškėjos teiginius paneigia. Įrodymų vertinimo prasme visa tai lemia, kad mokesčių administratorius įrodė, jog pareiškėja iki 2008 m. neturėjo lėšų, kurių pakaktų išlaidoms 2008-2009 m. patirti bei kad šias išlaidas patyrė iš pajamų, gautų 2008-2009 m., iš nenustatytų šaltinių, kurios (gautos pajamos) yra Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo objektas.

49. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį „Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

50. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1. mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2. to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos - nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

51. Minėta, kad buhalterinės apskaitos duomenys pagal teisės aktų nuostatas yra pirminiai ir leistini informacijos šaltiniai, kurių pagrindu yra galima nustatyta tvarka apskaičiuoti mokėtinus į biudžetą mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokių duomenų mokesčio mokėtojas nerenka, juos iškraipo ar sunaikina, yra prarandama objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas (dydžius).

52. Tai lemia, kad pareiškėjos veikla, gaunant atitinkamas pajamas 2008 -2009 m., bet joms pagrįsti nepateikiant buhalterinės apskaitos dokumentų, sudarė prielaidas mokesčių administratoriui taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas. Dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.

53. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje, suteikiančiame mokesčių administratoriui teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal jo įvertinimą, yra apibrėžtas ir šio mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti „atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“ , o jų nepakankant – „parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

54. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas savo nustatytus įvertinimo metodus (nustatytus Taisyklėse), arba jų netaikydamas. Metodų nustatytų Taisyklėse jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis, ekonomikos - finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka, atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Taisyklių 6.2. –6.3.; 28-29 punktai).

55. Toks metodų nustatytų Taisyklėse pobūdis savo ruožtu lemia, kad jų taikymas, o tuo pačiu ir mokesčių, remiantis jais apskaičiavimas, yra susijęs su specialių žinių panaudojimu bei pritaikymu. Pagal įrodymų vertinimo taisykles, duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, kaip taisyklė, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (ABTĮ 56 str. 2 d.; 60- 62 str.). Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius, pareiškėjai mokėtinus mokesčius apskaičiavo, taikydamas išlaidų metodą, numatytą Taisyklių 14-17 punktuose. Visa tai patvirtina, kad atsakovas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes – pareiškėjai priklausančias mokėti mokesčių sumas, panaudojo teisės aktais leistinus bei tinkamus tokių duomenų surinkimo ir nustatymo metodus.

56. Kadangi pareiškėja tokio pobūdžio įrodymų neteikia, todėl darytina išvada, kad ji nustatyta tvarka nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių apie pareiškėjos nesumokėtų mokesčių apimtį ir jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo.

57. Pagal MAĮ 96-98 straipsnių nuostatas delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą mokestį, juos pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis turėjo būti sumokėtas į biudžetą ir baigiami skaičiuoti mokesčio sumokėjimo į biudžetą dieną.

58. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio nuostatas asmuo gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos, privalo pats deklaruoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokesčio sumas nuo gautų pajamų.

59. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad byloje nagrinėjamu atveju, pareiškėja gyventojų pajamų mokestį ir kitus su juo susijusius mokesčiu už gautas 2008-2009 m. pajamas, atitinkamai turėjo sumokėti iki 2009 m. gegužės 1 d. ir 2010 m. gegužės 1 d.. Iš bylos matyti, kad pareiškėjai delspinigiai pradėti skaičiuoti nuo 2009 m. gegužės 6 d.. Visa tai patvirtina, kad mokesčių administratoriaus veiksmai, pradedant delspinigius pareiškėjai skaičiuoti už laiku nesumokėtus mokesčius nuo 2009 m. gegužės 6 d., yra atitinkantys minėtų teisės aktų reikalavimus.

60. Iš bylos taip pat matyti, kad Komisija, atsižvelgusi į mokestinio patikrinimo trukmę ir mokesčių administratoriaus veiksmus jį stabdant ir pan., pareiškėjai priskaičiuotų delspinigių dydį sumažino perpus. Nors pareiškėja ir teigia, kad delspinigiai turėtų būti dar labiau sumažinti, tačiau papildomų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinusi Komisija savo sprendime, iš esmės nenurodo. Nagrinėjamu atveju, kolegija sutinka su Komisijos išvadomis dėl delspinigių dydžio sumažinimo ir jų nekartoja, todėl nesant kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinusi Komisija, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos prašymo dėl delspinigių dydžio sumažinimo didesne apimtimi.

61. Kolegija taip pat sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis priimtomis byloje nagrinėjamais klausimais ir jų detaliai nebekartoja (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

62. Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.“ Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad rašytinis procesas apeliacijoje yra pagrindinė teismo posėdžio forma, o žodinis bylos nagrinėjimas yra išimtis iš šios taisyklės, kuri taikoma tais atvejais, kai byloje reikia išsiaiškinti bei nustatyti atitinkamas su byla susijusias aplinkybes. Pareiškėja nors ir nurodo, kad byloje reikia pakartotinai įvertinti byloje surinktus įrodymus bei išanalizuoti pareiškėjos argumentus, susijusius su jos apmokestinimu, tačiau šių teiginių nesukonkretina ir nedetalizuoja. Kolegijos vertinimu, byloje yra surinkta pakankamai duomenų, reikalingų bylai išspręsti, todėl jų vertinimas gali būti atliktas ir be papildomo tų pačių aplinkybių analizavimo. Todėl nesant būtinybės šių aplinkybių papildomai analizuoti, nėra pagrindo tenkinti ir prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

63. Apibendrinus darytina išvada, kad šį ginčą nagrinėjusios institucijos byloje priėmė pagrįstus bei teisingus sprendimus dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė