2025-04-09 Nr. AB-6101-3-61-3-00744-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-436-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00744-2025-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atsakovei L. V.-M. dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su prašymu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovės L. V.-M. išieškoti 2 491 Eur dydžio savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką (toliau – ir Įmoka).

II. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. vasario 24 d. nutartimi pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) prašymą (teismo nurodytas skundas laikytinas rašymo apsirikimu) atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad prašymą Administracija iš esmės grindė Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostata, pagal kurią Įmoką savivaldybei moka Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys, planuojantys teritorijoje, kurioje pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus numatoma savivaldybės infrastruktūra, statyti ar rekonstruoti statinį, kuris nepriklauso savivaldybės infrastruktūrai ir kuriam reikalinga savivaldybės infrastruktūra, tačiau statybą leidžiančio dokumento nereikia.

Teismas akcentavo, kad faktiniu reikalavimo priteisti iš atsakovės Įmoką pagrindu pareiškėjas nurodė tai, kad L. V.-M. 2024 m. balandžio 15 d. pasistatė sodo namą, nesudariusi sutarties dėl Įmokos mokėjimo. Atsakovė 2024 m. rugpjūčio–spalio mėnesiais Administracijai teikė prašymus kartu su projektu pakeisti šio statinio paskirtį į vienbutį gyvenamąjį namą, tačiau šių prašymų pareiškėjas netenkino, kadangi L. V.-M., dar prieš statydama sodo namą, turėjo sumokėti Įmoką. Taip pat pareiškėjas paprašė atsakovės sumokėti ir Įmoką už sodo namo statybą. Kadangi L. V.-M. atsisakė geruoju sumokėti Įmoką, pareiškėjas teismo prašė Įmoką iš atsakovės priteisti teismo tvarka.

Teismas nurodė, kad pagal Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo nuostatas, dėl Įmokos mokėjimo yra sudaroma sutartis tarp savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriaus, savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatoriaus (iniciatorių), savivaldybės infrastruktūros valdytojo (valdytojų) ir (ar) elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojų, kuri sudaroma vadovaujantis šiuo įstatymu ir Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu. Ši sutartis gali būti keičiama ir / ar nutraukiama šalių susitarimu arba Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatyme ir Civilinio kodekso nustatytais atvejais bei tvarka. Ginčai dėl šių sutarčių vykdymo, išlaidų, patiriamų įgyvendinant savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartį, kompensavimo sprendžiami šalių derybomis, o šalims nesusitarus – teisme.

Teismas akcentavo, kad aiškindama savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties pobūdį, Specialioji teisėjų kolegija teismingumui yra pažymėjusi, jog teisės aktų nustatyta tvarka spręsdamas klausimą dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo, atsakovas (atitinkama savivaldybės institucija) veikia kaip civilinių teisinių santykių subjektas. Sudaromos sutarties, nors jos sudarymo pagrindus ir tvarką inter alia (be kita ko) reglamentuoja viešosios teisės aktai, prigimtis yra civilinė. Atitinkamos administracinės procedūros, kurios turi būti įvykdytos, siekiant sutarties sudarymo, yra ikisutartinio teisinio pobūdžio, ir šiuo atveju nelemia ginčo rūšinio teismingumo (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos teismingumui 2021 m. balandžio 21 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-43/2021).

Teismas sprendė, kad aptartos faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas patvirtina, jog pareiškėjo inicijuotas ginčas yra kilęs iš civilinių teisinių santykių, dėl kurių ginčai yra sprendžiami bendrosios kompetencijos teisme.

Teismas pažymėjo, kad pagal nustatytas teismingumo taisykles, administracinis teismas sprendžia tik viešojo administravimo srities ginčus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d.). Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 str. 1 d.). Bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 str. 2 d.).

Teismas pažymėjo, kad tai, jog tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-664-624/2024.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas (prašymas) yra nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, todėl teismas jį atsisakė priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 24 d. nutartį panaikinti ir Administracijos prašymo dėl Įmokos priteisimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Aptaręs faktines bylos aplinkybes ir skundžiamos teismo nutarties esmę, pareiškėjas teigia, kad teismas klaidingai vertino faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reguliavimą, todėl padarė neteisingas išvadas ir dėl to nepagrįstai atsisakė priimti Administracijos prašymą.

Administracija pažymi, kad atsakovė pastatė pastatą, o jo statybai nereikėjo statybą leidžiančio dokumento. Visgi, nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojus Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymui, statytojui yra apskaičiuojama infrastruktūros plėtros įmoka, kurią yra privaloma sumokėti. Remiantis Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka – tai vienkartinė savivaldybės tarybos sprendimu nustatyto dydžio įmoka, kurią savivaldybei moka Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys, pateikę prašymą gauti statybą leidžiantį dokumentą statiniui statyti ar rekonstruoti teritorijoje, kurioje pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus numatoma savivaldybės infrastruktūros plėtra, ir (ar) planuojantys toje teritorijoje statyti ar rekonstruoti inžinerinį statinį, kuriam reikalinga savivaldybės infrastruktūra, tačiau statybą leidžiančio dokumento nereikia. Taigi, minėta teisės akto nuostata reiškia, kad infrastruktūros plėtros įmoka yra privaloma net ir tuo atveju, kai statybai neprivaloma gauti statybą leidžiančio dokumento. L. V.-M. pastatytas pastatas ir susidariusi situacija visiškai atitinka reikalavimus Įmokos mokėjimo būtinumui pagrįsti.

Administracija nesupranta, kodėl teismas padarė išvadą, jog atsakovė 2024 m. balandžio 15 d. pasistatė sodo namą, nesudariusi sutarties dėl Įmokos mokėjimo. Pareiškėjas niekur prašyme nenurodė ir neteigė, kad L. V.-M. būtų turėjusi sudaryti sutartį dėl mokėjimo. Administracija raštuose atsakovei ir teismui pateiktame prašyme laikėsi nuoseklios pozicijos, kad L. V.-M. turėjo sumokėti Įmoką, tačiau nieko neturėta omenyje dėl sutarties dėl Įmokos mokėjimo sudarymo. Pareiškėjas pastebi, kad, kaip nurodyta priede Nr. 5, „<...> siūlome ne vėliau kaip per 5 darbo dienas pateikti prašymą dėl įmokos akto išdavimo ir, jį gavus, nedelsiant sumokėti jame nurodyto dydžio įmoką“. Nei raštuose atsakovei, nei prašyme, kuris buvo pateiktas teismui, nebuvo jokio teiginio, kad L. V.-M. turėjo sudaryti sutartį, ją sudarė / nesudarė ir (ar) tos sutarties pagrindu turėjo sumokėti Įmoką.

Administracijos nuomone, teismo nutartyje buvo klaidingai vertintas Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas, kuris nagrinėjamu atveju yra visiškai neaktualus, kadangi ne savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartį reikėjo sudaryti, o reikėjo sumokėti Įmoką.

Administracija atkreipia dėmesį, kad ši institucija ne pirmą kartą kreipėsi į teismą dėl Įmokos priteisimo (išieškojimo) ir administraciniams teismams nekildavo abejonių dėl prašymo priėmimo. Kaip pavyzdžius pareiškėjas pateikia administracines bylas Nr. eI3-5578-811/2023 (buvo nutraukta, Administracijai atsisakius prašymo, kadangi Įmoka buvo sumokėta geranoriškai), Nr. eA-598-575/2025 (byla šiuo metu yra nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme), Nr. eI3-11623-872/2023 (byla buvo nutraukta, pareiškėjui atsisakius prašymo, kadangi Įmoka buvo sumokėta geranoriškai), Nr. eI3-11617-983/2023 (byla buvo nutraukta, Administracijai atsisakius prašymo, kadangi Įmoka buvo sumokėta geranoriškai).

Pareiškėjas pažymi, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog teismams nekilo abejonių dėl ginčo teismingumo, t. y. kad ginčus dėl Įmokos priteisimo turi nagrinėti būtent administraciniai teismai. Administracija teigia, kad teismui išdėstė savo argumentus, kodėl prašymas yra teikiamas būtent administraciniam teismui, tačiau pirmosios instancijos teismas į šiuos argumentus bei aktualų teisinį reguliavimą visiškai neatsižvelgė ir motyvų dėl to nepateikė.

Administracijos nuomone, teismas netinkamai taikė rūšinio teismingumo taisykles, nustatančias teisės normas, ir, atsisakydamas priimti prašymą, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 24 d. nutarties, kuria teismas Administracijos prašymą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi jus ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą).

Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020, 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-601-502/2023). Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Viena iš tokių aplinkybių – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo (prašymo) reikalavimas turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reguliuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-631-492/2019, 2023 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-26-575/2023). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 1 d.). Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą (prašymą, pareiškimą) tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 str. 1 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnyje.

Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą (prašymą, pareiškimą) tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą (prašymą, pareiškimą), turi pareigą pagrįsti, jog ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas.

Pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme Administracija prašė jai iš atsakovės L. V.-M išieškoti 2 491 Eur dydžio savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką. Savo poziciją pareiškėjas grindė tuo, kad atsakovė pastatė pastatą, o jo statybai nereikėjo statybą leidžiančio dokumento, tačiau nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojus Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymui, statytojui yra apskaičiuojama infrastruktūros plėtros įmoka, kurią yra privaloma sumokėti (Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo 2 str. 7 d.). Šios įstatyme nustatytos pareigos L. V.-M neįvykdė netgi Administracijos raginama, todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl Įmokos iš atsakovės priteisimo.

Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ginčas šiuo atveju yra kilęs ne dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, o dėl L. V.-M. Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo nustatytos pareigos nevykdymo. Įvertinus išdėstytus argumentus, nėra pagrindo vadovautis pirmosios instancijos teismo nurodyta Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2021 m. balandžio 21 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-43/2021 pateiktais išaiškinimais, kadangi joje buvo sprendžiami kitokių teisinių santykių teismingumo klausimai. Minėtoje nutartyje Specialioji teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovė, teisės aktų nustatyta tvarka spręsdama dėl naujų susisiekimo komunikacijų įrengimo darbų Kauno miesto savivaldybėje esančioje valstybinėje žemėje sutarties sudarymo, veikia kaip civilinių teisinių santykių (valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančio nekilnojamojo turto) subjektas. Sudaromos atitinkamos sutarties, nors jos sudarymo pagrindus ir tvarką inter alia reglamentuoja viešosios teisės aktai, prigimtis yra civilinė. Aptartoje teismingumo byloje ieškovė siekė civilinių teisinių padarinių, t. y. anksčiau minėtos sutarties sudarymo, tačiau šioje byloje pareiškėjas siekia visai kitų teisinių pasekmių, o būtent atsakovės nesumokėtos savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos iš jos priteisimo. Jokie nagrinėjamai administracinei bylai aktualūs teismingumo klausimai Specialiosios teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 21 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-43/2021 nebuvo sprendžiami.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad tai, jog tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bei rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-664-624/2024, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad teismo nurodytoje byloje pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2024 m. liepos 24 d. raštą Nr. A33(1)-8554 „Dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų sutarties koregavimo“ bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. birželio 28 d. prašymą. Nurodytoje byloje buvo konstatuota, kad pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą dėl santykių, kilusių siekiant sudaryti sutartį dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros; jis siekia būtent civilinių teisinių padarinių, t. y. savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo jo norimomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą, kuriame dominuoja civiliniai teisiniai santykiai ir kuris turi būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso tvarka bendrosios kompetencijos teisme. Nagrinėjamoje byloje, kaip jau minėta, Administracija iš L. V.-M. siekia prisiteisti Įmoką, jokie nagrinėjamai administracinei bylai aktualūs klausimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-664-624/2024 nebuvo nagrinėjami. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartimi.

Kaip teisingai pažymi Administracija, pirmosios instancijos teismo nutartys, priimtos administracinėse bylose Nr. eI3-5578-811/2023, Nr. eI3-2450-484/2024 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. eA-598-575/2025), Nr. eI3-11623-872/2023 ir Nr. eI3-11617-983/2023, patvirtina, kad ginčus dėl Įmokos priteisimo nagrinėja administraciniai teismai.

Įvertinus šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Administracijos prašymo reikalavimas bei keliamas ginčas nėra kilę iš civilinių teisinių santykių, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Administracijos prašymą atsisakė priimti.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjo prašymo nagrinėjimas nėra priskirtas administraciniam teismui. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma pagrįsta, todėl turi būti panaikinta, o Administracijos prašymo priėmimo klausimas turi būti perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 154 str. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 24 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis