Legislator Case Law & Legislation
fc145bfa-f7dd-4fee-9b83-76dee9b56be4 AI generated

Lithuanian court dismisses appeal against municipality's order to set condominium management fees in appointment decree.

Case Number fc145bfa-f7dd-4fee-9b83-76dee9b56be4
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Outcome Dismissed

Legislator summary

AI generated

The Supreme Administrative Court dismissed the municipality's appeal against a lower court decision to reject the government's request to set condominium management fees. The government argued the lower court failed to verify if the appointment decree included specific fee amounts, while the municipality claimed the decree was legally sufficient. The court ruled that since the appointment decree had already lost legal force, there was no longer any legal basis to evaluate the government's request for setting fees.

Legislator headnote

AI generated

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalis; The court may dismiss an appeal when the underlying administrative act has lost its legal force, rendering the subject matter of the request legally irrelevant.

Keywords

AI generated
administrative appeal condominium fees appointment decree legal force loss subject matter irrelevance municipal administration fee setting authority

Cited Legislation

AI generated
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalis 2 punktas

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. A525-2578/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02461-2011-0Procesinio sprendimo kategorija 35.2(S) LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. spalio 26 d.Vilnius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Dalios ViÅ¡inskienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant AuÅ¡rai Dzičkanecienei,teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje praÅ¡ymÄ atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „CASTRADE“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. PareiÅ¡kėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje praÅ¡ymu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismÄ , praÅ¡ydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimÄ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. 30-2304 ,,Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymo Nr. 30-1258 ,,Dėl UAB ,,CASTRADE“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Ginčijamas įsakymas).Nurodė, kad 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 dėl Administracijos direktoriaus įsakymų kreipėsi į Administracijos direktorių. Vykdydamas savivaldybių administracinę priežiÅ«rÄ , patikrino teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu, ir nustatė, kad savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams.

PareiÅ¡kėjo teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose savivaldybės administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik „nevirÅ¡yti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintÄ Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikÄ nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio“, tačiau įsakymuose konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio.

Tuo savivaldybės administracijos direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 603) 2.2 punkto nuostatÄ dėl mokesčio nustatymo. Remdamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu, darė iÅ¡vadÄ , kad Administracijos direktorius, pareiÅ¡kėjo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose iÅ¡vardintuose įsakymuose, nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių, pažeidė Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatytÄ reikalavimÄ , todėl minėtų teikimų prieduose iÅ¡vardinti Administracijos direktoriaus įsakymai turi bÅ«ti pakeisti, suderinant su minima Vyriausybės nutarimo Nr. 603 nuostata, t. y. nustatant juose daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius.

Taip pat nurodė, kad pareiÅ¡kėjui 2011 m. spalio 20 d. kreipusis su teikimais į Administracijos direktorių, Å¡ie teikimai turėjo bÅ«ti apsvarstyti per 7 dienas nuo jų gavimo dienos ir per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos apie jį turėjo bÅ«ti praneÅ¡ta pareiÅ¡kėjui, tačiau, suėjus įstatyme numatytiems terminams, pareiÅ¡kėjui nebuvo praneÅ¡ta apie teikimų įvykdymÄ . Rėmėsi Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiÅ«ros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiÅ«ros įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika administracinėse bylose Nr. A15-1092/2006 ir Nr. A16-981/2006.Atsakovas Administracija pateikė atsiliepimÄ Ä¯ skundÄ (b. l. 22?28), kuriuo prašė pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

Taip pat pateikė praÅ¡ymÄ kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su praÅ¡ymu iÅ¡tirti ar Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.

Nurodė, kad Ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 (toliau – ir Ä®sakymas Nr. 30-2050) „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai), patvirtintais Vyriausybės nutarimu Nr. 603. Pažymėjo, kad Skundžiamas įsakymas priimtas įgyvendinant savarankiÅ¡kÄ jÄ savivaldybių funkcijÄ .

Nurodė, kad pareiškėjas nei Administracijos direktoriaus Įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (toliau – ir Administravimo nuostatai), nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ teisėtumo neginčijo, prašymo tirti šių norminių teisės aktų teisėtumo nepareiškė.

Rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, 8 dalies 1 punktu ir darė iÅ¡vadÄ , kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių Ginčijamame įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifÄ . Taip pat rėmėsi Ä®sakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Administravimo nuostatų 8.1 punktu ir nurodė, kad administratorius nėra laisvas nevaržomai nusistatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimÄ , kadangi Å¡is mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės tarybos patvirtintÄ metodikÄ ir negali virÅ¡yti pagal tokiÄ metodikÄ apskaičiuoto mokesčio dydžio.

PrieÅ¡ingai, administratorius atlieka tik techninį darbÄ (pagal savivaldybės patvirtintÄ metodikÄ apskaičiuoja kiekvienam patalpų savininkui mokėtinÄ mokestį). Todėl teigti, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtÄ funkcijÄ nustatyti administravimo mokestį yra nepagrįsta. Nurodė, kad teismui patenkinus pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ , Ginčijamas įsakymas bÅ«tų papildytas punktu, įtvirtinančiu konkretų mokesčio dydį, tačiau, vykdant tokį reikalavimÄ , administratorius, skaičiuodamas mokestį, privalėtų vadovautis ir Administravimo nuostatų 8.1 punktu ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės patvirtintÄ metodikÄ (toliau – ir Metodika).

Tokiu atveju nebÅ«tų aiÅ¡ku, kuris mokestis taikytinas tuomet, kai Administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo nustatyto pagal MetodikÄ . Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiÅ¡kėjas nereiÅ¡kia reikalavimo panaikinti Ä®sakymÄ Nr. 30-2050. Nurodė, kad, įvykdžius pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ , Ginčijamo įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui bÅ«tų neįmanomas, nes Administravimo nuostatų 8 punkte bÅ«tų dvi prieÅ¡taringos teisės normos: viena ? numatanti, jog administratorius turi nevirÅ¡yti pagal patvirtintÄ MetodikÄ nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita ? nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį.

Atkreipė dėmesį, kad nei CK, nei Vyriausybės nutarime Nr. 603, nei Pavyzdiniuose nuostatuose nėra įtvirtintas joks įpareigojimas, siÅ«lymas arba rekomendacija, kuri bÅ«tų susijusi su savivaldybių administracijų direktorių tvirtinamais administravimo nuostatais ar priimamais įsakymais dėl administratorių skyrimo. Remdamasis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi, darė iÅ¡vadÄ , kad Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose bÅ«tų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį.

Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad Administracijos direktoriaus Ginčijamas įsakymas ar jo dalis yra neteisėta. Rėmėsi Savivaldybių administracinės priežiÅ«ros įstatymo 4 straipsnio 9 dalimi ir nurodė, kad pareiÅ¡kėjas turi pateikti įrodymus, jog apie šį klausimÄ buvo informuotas ne tik Administracijos direktorius, bet ir meras. Abejones dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto prieÅ¡taravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai grindė Å¡ių teisės aktų nuostatų aiÅ¡kinimu, Konstitucinio Teismo nutarimais (1998-02-18, 2011-06-21, 2001-06-28, 2002-12-24, 2003-05-30, 2004-12-13 nutarimai).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. priėmė sprendimÄ (b. l. 46?50), kuriuo pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ patenkino.Teismas rėmėsi Pavyzdinių nuostatų 2.2 punktu bei Å¡ių nuostatų aiÅ¡kinimu LVAT administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 ir darė iÅ¡vadÄ , kad atitinkamos savivaldybės institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį Å¡ių santykių reglamentavimÄ , tačiau Å¡is reglamentavimas neturi prieÅ¡tarauti Vyriausybės patvirtintiems Pavyzdiniams nuostatams ir Pavyzdiniuose nuostatuose iÅ¡dėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms.

Taip pat, remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu ir 29 straipsnio 8 dalies 1 punktu, konstatavo, kad pareiÅ¡kėjo teikime nurodytame įsakyme nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių, Administracijos direktorius pažeidė Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (redakcija nuo 2010 03 19) nustatytÄ reikalavimÄ . Teismas pažymėjo, jog nesutinka su atsakovo argumentais, kad Pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobÅ«džio, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktÄ savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimÄ , todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių Ginčijamame įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifÄ , ir kad, įvykdžius pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ , Ginčijamame įsakyme ir Administracijos direktoriaus Ä®sakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Administravimo nuostatų 8 punkte bÅ«tų dvi prieÅ¡taringos teisės normos.

Nurodė, kad Administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte ir administratoriaus apskaičiuotas mokestis neturėtų skirtis, nes abu turėjo bÅ«ti nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo Metodika. Atkreipė dėmesį, kad nuo 2011 m. spalio 10 d. iki Å¡iol galiojanti Pavyzdinių nuostatų 8.1. punkto redakcija nustato, kad administratorius apskaičiuoja administravimo mokestį už bendrosios nuosavybės administravimÄ , kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių.

Taigi, prieÅ¡ingai nei teigė atsakovas, jokio nuostatų konkuravimo ar neaiÅ¡kumų administratoriui apskaičiuojant mokesčius už administravimÄ nėra. Remdamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, padarė iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas įpareigoti Administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimÄ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. 30-2304 ,,Dėl administracijos direktoriaus 2009 07 10 įsakymo Nr. 30-1258 ,,Dėl UAB ,,CASTRADE“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas tenkinamas.

Dėl atsakovo praÅ¡ymo kreiptis į Konstitucinį TeismÄ , remdamasis CK 4 knygos IV skirsnio ir XIV skyriaus nuostatomis, darė iÅ¡vadÄ , kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata negali bÅ«ti laikoma prieÅ¡taraujančia Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto nuostatai ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai. Pažymėjo, kad įstatymo leidėjas nustatė pakankamai detalų teisinį reguliavimÄ , susijusį su turto administravimu, todėl, sistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant nurodytas teisės aktų nuostatas, matyti, kad įstatymo leidėjas CK atitinkamose nuostatose nustatė ir administracinio akto turinį.

Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas matyti, kad CK kai kuriais atvejais tiesiogiai nustato administravimo akto turinį turint omeny Å¡iuos duomenis: asmuo, kuris yra skiriamas turto administratoriumi, administruotinas turtas, atlyginimas (mokestis) už turto administravimÄ , kurie atsispindi Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatoje. IÅ¡ nurodytų nuostatų galima daryti iÅ¡vadÄ , kad Vyriausybė nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nenustatė jokio konkuruojančio ar prieÅ¡taraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo CK įstatymo leidėjo nustatytas nuostatas ir konkretizavo administruojamÄ turtÄ apibÅ«dinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis.

Atsižvelgiant į tai, rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTÄ®) 4 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju teismui abejonių dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 603 konstitucingumo nekyla, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį TeismÄ nemato ir atsakovo praÅ¡ymo netenkina. III. Atsakovas Administracija pateikė apeliacinį skundÄ (b. l. 56?66), kuriuo praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

Apeliacinį skundÄ apeliantas grindžia Å¡iais argumentais:1. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo praÅ¡ymÄ kreiptis į Konstitucinį TeismÄ . Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012 ir Nr. I-1380-815/2012 nutarė kreiptis į Konstitucinį TeismÄ , praÅ¡ydamas iÅ¡tirti Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 ir 8.1 punktų atitikimÄ Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, todėl, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiÅ¡kose bylose nutarė kreiptis į Konstitucinį TeismÄ dėl byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo, pirmosios instancijos teismas privalėjo patenkinti analogiÅ¡kÄ atsakovo praÅ¡ymÄ analogiÅ¡koje byloje.

Be to, kadangi byloje kilo abejonės dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų aktų konstitucingumo, analogiÅ¡koje byloje esant kreipimuisi į Konstitucinį TeismÄ , Å¡i byla turėjo bÅ«ti sustabdyta iki bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas dėl reikalingumo pradėti norminio akto tyrimÄ ar nutarimas konstitucinės justicijos byloje.2. Nurodo, kad tam, jog bÅ«tų nustatyta, ar Administracijos direktorius turėjo pareigÄ Ginčijamame įsakyme nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimÄ , buvo bÅ«tina taikyti Administracijos direktoriaus Ä®sakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Administravimo nuostatų 8.1 punktÄ .

Pažymėjo, kad Administracijos direktorius vadovavosi galiojusiomis norminių aktų nuostatomis, kurių prieÅ¡taravimas Vyriausybės nutarimui Nr. 603 nebuvo nustatytas, taigi jo veiksmai buvo teisėti. Taip pat pažymi, kad teismas pažeidė administracinio bylų nagrinėjimo procesÄ , nes, nesulaukęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimų administracinėse bylose Nr. I-2029/2012 ir I-2361/2012, kuriose pareiÅ¡kėjas praÅ¡o iÅ¡tirti Administracijos direktoriau 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Administravimo nuostatų teisėtumÄ bei Administravimo nuostatų 8.1 punkto teisėtumÄ , byloje priėmė sprendimÄ .3.

Teigia, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Ä®sakymas yra individualus teisės aktas, kuris sukuria teises ir pareigas, be kita ko, ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodytų ginčijamo akto priede, bendrųjų patalpų savininkams, jie privalėjo bÅ«ti įtraukti į bylÄ trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, tačiau tai nebuvo padaryta.4. Nurodo, jog praÅ¡yme pareiÅ¡kėjas kėlė ne tik individualaus teisės akto atitikimo Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktui klausimÄ , bet ir netiesiogiai Administracijos direktoriaus patvirtintų nuostatų (norminio administracinio akto), kurių pagrindu buvo priimtas Ä®sakymas, teisėtumo klausimÄ .

Atkreipė dėmesį, kad Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti pareiÅ¡kėjo teikimų Nr. 1T-36 ir T-39, nes jie prieÅ¡taravo Administracijos direktoriaus Ä®sakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Administravimo nuostatų 8.1 punktui. Administracijos direktoriui nevykdant norminių aktų reikalavimų, jam grėstų tarnybinė atsakomybė, todėl pareiÅ¡kėjo reikalavimai neteisėti ir nepagrįsti. Taip pat, remdamasis LVAT praktika byloje Nr. AS858-293/2011 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamomis bylomis Nr. I-1352-624/2012, Nr. I-1322-95/2012, Nr. I-1321-95/2012, Nr. I-1351-624/2012 daro iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas pakeisti Ginčijamo įsakymo nuostatas (nustatyti jame konkrečius mokesčius) yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia Savivaldybių administracinės priežiÅ«ros įstatymo 5 straipsnyje nustatytÄ Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarkÄ , todėl negalėjo bÅ«ti patenkintas.5.

Atkreipia dėmesį, kad teismas įpareigojo Administracijos direktorių atlikti veiksmus, kurių pareiÅ¡kėjas neprašė. PareiÅ¡kėjas prašė įpareigoti Administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimÄ Ä¯sakymuose, o teismas įpareigojo ne tik nustatyti minėtÄ mokestį, bet ir įvykdyti Vyriausybės nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus. Taip teismas išėjo už praÅ¡ymo nagrinėjimo ribų.6. Atkreipia dėmesį, kad bendrųjų patalpų savininkai, nors ir nesudarę jungtinės veiklos sutarties ir neįsteigę bendrijos, Vilniaus mieste turi galimybę savo nuožiÅ«ra keisti administratorių, pagal Savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintÄ apraÅ¡Ä .

Taip sudaromos sÄ lygos administravimo paslaugų teikėjų konkurencijai, o bendrųjų patalpų savininkams gauti geresnes paslaugas už mažiausiÄ kainÄ . Akivaizdu, jog konkurencinėje aplinkoje administravimo paslaugų teikėjų mokestis skiriasi nuo apskaičiuojamo pagal MetodikÄ . Teismui sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį, pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, bÅ«tinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai.7.

Teigia, kad teismas neatsakė į visus atsakovo praÅ¡ymus, tuo pažeisdamas proceso Å¡alių teisinės lygybės principÄ . Teismas nepasisakė dėl atsakovo praÅ¡ymo kreiptis į Konstitucinį TeismÄ dėl Vyriausybės nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai. Remiasi LVAT praktika administracinėje byloje Nr. A756-333/2008, bylos medžiaga, ABTÄ® 25 straipsnio 1 dalimi, 86 straipsnio 3 dalimi, 101 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir daro iÅ¡vadÄ , jog teismas turėjo pareigÄ bylÄ nutraukti.8.

Pažymi, kad teismas Administracijos direktoriaus patvirtintų Administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostatos, kurios pagrindu priimtas Ginčijamas įsakymas, netaikė ir taip pažeidė įstatymo virÅ¡enybės principÄ . Remiasi LVAT praktika administracinėje byloje Nr. I4-19/2001 ir teigia, kad nenustačius ir nenurodžius jokių Ginčijamo įsakymo prieÅ¡taravimų Administracijos direktoriaus patvirtintiems Administravimo nuostatams ir nenustačius ir netyrus Å¡ių nuostatų prieÅ¡taravimo Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ar juo patvirtintiems Pavyzdiniams nuostatams, teismo iÅ¡vada, kad Administracijos direktorius privalėjo nustatyti mokestį už administravimÄ Ginčijamame įsakyme, prieÅ¡tarauja įstatymo virÅ¡enybės principui, yra neteisėta ir nepagrįsta.

Taip pat nurodo, kad Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto ir Nutarimo 2.2 punkto nuostatos nėra tapačios. SistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant komentuojamas nuostatas, akivaizdu, jog Vyriausybė virÅ¡ijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktÄ kompetencijÄ patvirtinti pavyzdinius nuostatus, nes Nutarimo 2.2 punktu nustatė papildomÄ imperatyvų reguliavimÄ . Daro iÅ¡vadÄ , kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas priimtas, neturint tam įgaliojimų. Remiasi Konstitucinio Teismo nutarimais, priimtais 2001 m. spalio 30 d. ir 2009 m. rugsėjo 24 d., ir daro iÅ¡vadÄ , kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas prieÅ¡tarauja CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.9.

Remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, Konstitucijos 119 straipsniu, 120 straipsnio 2 dalimi, Konstitucinio Teismo nutarimais (1998-02-18, 2011-06-1, 2001-06-28, 2002-12-24, 2003-05-30 ir 2004-12-13 nutarimai), CK 4.84 straipsniu, konstatuoja, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas tiesiogiai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.10. Atkreipia dėmesį, kad teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-916/2007, nes bylų faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos.

Teigia, kad galima remtis tik tokiais teismų sprendimais, kurie sukurti analogiÅ¡kose bylose, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis Nr. 3K-3-252/2010, 3K-3-120/2008 ir 3K-3-185/2009.PareiÅ¡kėjas pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ (b. l. 90?99), kuriuo praÅ¡o atsakovo Administracijos apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimÄ .1. Atsakovas, remdamasis ABTÄ® 4 straipsnio 2 dalimi, pritaria teismo iÅ¡vadai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo kreiptis į Konstitucinį TeismÄ , nes teismui nekilo abejonių dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 603 konstitucingumo.

Taip pat pažymi, kad tik tuomet, kai Konstitucinis Teismas priima teismo kreipimÄ si dėl bylos nagrinėjimo, yra realus pagrindas stabdyti nagrinėjamÄ bylÄ , todėl pareiÅ¡kėjo argumentas, jog, atsižvelgiant į tai, kad kitose, vėlesnėse, dvejose administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012 ir Nr. I-1380-815/2012 buvo kreiptasi į Konstitucinį TeismÄ , pirmosios instancijos teismas privalėjo stabdyti Å¡ios bylos nagrinėjimÄ , nepagrįstas. Taip pat pažymi, jog Konstitucinis Teismas nepriėmė praÅ¡ymų dėl minėtų Nr. 603 nutarimo nuostatų atitikties pareiÅ¡kėjo nurodytoms Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms.

Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimais, kurie tiesiogiai susiję su sustabdytomis administracinėmis bylomis, nusprendė atsisakyti priimti nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus.

2. Pažymi, jog antrasis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas nes, byloje ginčo dalykas yra Administracijos direktoriaus įpareigojimas administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimÄ , toks reikalavimas kyla tiesiogiai iÅ¡ CK 4.238 straipsnio 1 dalies ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatų, o Administracijos direktoriaus patvirtintų Administravimo nuostatų 8.1 punktas Å¡ioje byloje neturi įtakos, nes skirtas ne Administracijos direktoriaus, o administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokestį.

Kartu pažymi, kad, prieÅ¡ingai nei teigia atsakovas, kitoje byloje ir kitais pagrindais, pareiÅ¡kėjas ginčijo ir minimus Administravimo nuostatus, tačiau savivaldybės administracijos direktoriui pakeitus ginčijamas nuostatas (taip pat ir 8.1 punktÄ ), ginčo dalyko neliko, todėl byla buvo nutraukta. Pabrėžia, kad ginčo dalykas ne administratoriaus pareiga apskaičiuoti administravimo mokestį daugiabučių namų savininkams, o savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimÄ .

Teigia, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo nurodyta administracinė byla Nr. I-2029/2012 neturi jokio tiesioginio ryÅ¡io su Å¡ia byla, pagrįstai nesustabdė Å¡ios bylos nagrinėjimo. Remdamasis LVAT praktika administracinėse bylose A662-906/2009 ir P63-129/2011, pastebi, kad atsakovo nurodyta administracinė byla Nr. I4-19/2001 visiÅ¡kai neatitinka nei faktinių Å¡ios bylos aplinkybių, nei ginčo nagrinėjimo dalykÄ reglamentuojančių teisės normų, todėl Å¡ioje byloje netaikytina.

3. Dėl trečiojo apeliacinio skundo argumento, pažymėjo, kad Ginčijamas įsakymas yra skirtas administratoriui, o ne savivaldybės administracijos direktoriui bei daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams, be to, į bylÄ Ä¯trauktas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administratorius, kuris turi visas teises atstovauti daugiabučių namų savininkams tokio turto administravimo santykiuose, todėl nesutinka su argumentu, kad neįtraukus savininkų į bylÄ , buvo pažeistos jų teisės.

4. Atsakydamas į atsakovo argumentÄ , jog byloje keliamas ir norminio administracinio akto, kurio pagrindu buvo priimtas Ginčijamas įsakymas, teisėtumas, dar kartÄ pažymi, kad bylos ginčo dalykas yra administracijos direktoriaus įpareigojimas kylantis iÅ¡ CK ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603 reikalavimų. Mano, kad, nevykdant aukÅ¡tesnės galios teisės aktų reikalavimų, Administracijos direktoriui jau turėjo/turi grėsti tarnybinė atsakomybė. Nurodo, kad administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011 priimta nutartis, kuria remiasi atsakovas, neatitinka Å¡ioje byloje esančių teisinių santykių ir aplinkybių.

Remdamasis Savivaldybių administracinės priežiÅ«ros įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad Vyriausybės atstovas, nustatęs savivaldybės administravimo subjekto priimto teisės akto neatitikimus aukÅ¡tesnės galios aktams, neturi teisės nereaguoti į tokį teisės pažeidimÄ , turi vadovautis minėto įstatymo įgaliojimais ir teikti savivaldybės administracijos subjektui teikimÄ paÅ¡alinti nustatytus pažeidimus administracine tvarka.

5. Atkreipia dėmesį, jog atsakovas remiasi ir neįsigaliojusiomis Vilniaus administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. I-1352-624/2012, I-1322-95/2012, I-1321-95/2012, I-1351-624/2012, kuriose teismui kilo abejonių dėl įsakymo preambulėje nurodyto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Administravimo nuostatų, tačiau daugumoje kitų bylų Vilniaus apygardos administraciniam teismui nekilo abejonių dėl norminio teisės akto ryÅ¡io su nagrinėjama byla, todėl teismas pagrįstai netaikė savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Administravimo nuostatų to paties pobÅ«džio bylose, kadangi, iÅ¡nagrinėjus norminio akto bylÄ , bylos rezultatas bÅ«tų neturėjęs įtakos nagrinėjamos bylos ginčo dalykui.

6. Taip pat pažymi, kad mokestis už administravimÄ yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte. Å iuose nuostatuose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Minimas administravimas taikomas privalomojo administravimo pagrindu, tad galimybė tartis apribota. Tačiau, butų ir kitų patalpų savininkams įsteigus bendrijÄ ar sudarius jungtinės veiklos sutartį, savininkams suteikiama laisvė nevaržomai pasirinkti administratorių bei mokėti sutartÄ mokestį už bendrosios nuosavybės administravimÄ . Taip pat pažymi, kad jokie teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės administracijos direktoriaus paskirtam administratoriui taikyti kitokį (mažesnį ar didesnį) mokestį už administravimÄ , nei nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai.

7. Pastebi, kad atsakovo nurodytas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-1794 nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

8. Atsakydamas į atsakovo argumentÄ , kad teismas pasisakė ne dėl visų jo praÅ¡ymų, pareiÅ¡kėjas remiasi ABTÄ® 86 straipsnio 3 dalimi ir pažymi, kad atsakovas, pats be priežasties nedalyvavęs ne tik Å¡ios, bet ir kitų 68 to paties pobÅ«džio bylų nagrinėjime, tokį argumentÄ reiÅ¡kia nepagrįstai, nes, prieÅ¡ingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, teismas nagrinėjo tiek praÅ¡ymÄ , kad pareiÅ¡kėjas pateiktų informacijÄ , tiek praÅ¡ymÄ dėl kreipimosi į Konstitucinį TeismÄ . Remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, nurodo, kad, prieÅ¡ingai nei teigia atsakovas, butų ir kitų patalpų savininkams neįsteigus bendrijos ar nesudarius jungtinės veiklos sutarties, administravimo nustatymas yra ne savarankiÅ¡koji, o valstybinė funkcija.

9. Pastebi, kad atsakovas neteisingai taiko teisės normÄ byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams, todėl nepagrįstai mano, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas prieÅ¡tarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai. Dėl atsakovo ginčijamo Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto prieÅ¡taravimo CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, pažymi, kad atsakovas atsietai nuo kitų CK normų remiasi tik CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis. Remdamasis platesne CK nuostatų, susijusių su turto administravimo, ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto analize, konstatuoja, kad Vyriausybė nutarimo 2.2 punkte nenustatė jokio konkuruojančio ar prieÅ¡taraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo CK įstatymų leidėjo nustatytas nuostatas, konkretizuojant administruojamÄ turtÄ apibÅ«dinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis.

Atsakydamas į atsakovo argumentus dėl galimo Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto prieÅ¡taravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, pažymi, atsakovas nepateikia jokių teiginių ar argumentų Å¡iam teiginiai pagrįsti. Taip pat nurodo, kad savivaldybės paskirti administratoriai atlieka funkcijas pagal įstatyme reglamentuojamÄ privalomÄ jį administravimÄ . Å iuo atveju galimybė tartis su gyventojais dėl mažesnių mokesčių nėra svarbi aplinkybė, nes taip nebÅ«tų skatinamas gyventojų savarankiÅ¡kumas rÅ«pintis bendrÄ jÄ nuosavybe patiems.

Tačiau pabrėžia, kad administratoriai yra laisvi veikti rinkoje ir konkuruoti su kitais administratoriais laisvai pasirenkamo administravimo pagrindu, taigi Konkurencijos įstatymo nuostata nėra pažeidžiama. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai nesikreipė į Konstitucinį TeismÄ . Taip pat pastebi, kad atsakovas dėl neaiÅ¡kių priežasčių pateikia paryÅ¡kintas iÅ¡traukas iÅ¡ LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. A2-916/2007, akcentuodamas visiÅ¡kai ne tas aplinkybes, dėl kurių Å¡i nutartis buvo minima teismo sprendime.

Šia nutartimi buvo remtasi tik atmetant atsakovo teiginius dėl Vyriausybės nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų rekomendacinės galios Administracijos direktoriui, tačiau nesiejant jos su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku.

10. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas konkliudentiniais veiksmais (t. y. Administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454, kuriuo pakeitė Administravimo nuostatų 8.1 punktÄ suderinant su Vyriausybės nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, bei Administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 30-666, papildomai priskirtiems administruoti namams nustatė mėnesinį administravimo mokestį – 0,12 Lt/kv.

m) de facto ir de jure pripažino pareiÅ¡kėjo reikalavimo pagrįstumÄ ir iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ vykdyti aukÅ¡tesnės galios teisės aktų (CK ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603) nuostatas. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.PareiÅ¡kėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismÄ , praÅ¡ydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimÄ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriais buvo paskirti Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai, inter alia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 31 d.

įsakyme Nr. 30-2304 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 30-1258 „Dėl UAB „CASTRADE“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“. Å iuo Ginčijamu įsakymu Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 30-1258 „Dėl UAB „CASTRADE“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintas UAB „CASTRADE“ administruojamų gyvenamųjų namų sÄ raÅ¡as buvo papildytas 14?16 eilutėmis, t. y. prie UAB „CASTRADE“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sÄ raÅ¡o buvo priskirti daugiabučiai gyvenamieji namai, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilnius (b. l. 29-31).

Kaip matyti iš Ginčijamo įsakymo preambulės, jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, Pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija), bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“. CK 4.84 straipsnis nustato, jog jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 dalis); administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas (t. y. savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas atstovas po 2003 m. sausio 28 d.

įstatymu Nr. IX-1327 padarytų Vietos savivaldos įstatymo pakeitimų); administratorius administruoja turtÄ Å¡io kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 dalis); administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus; pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktu (minėto įsakymo priėmimo metu galiojusi 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) buvo nustatyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi bÅ«ti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimÄ , nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika.

Pastebėtina, jog Å¡i Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata Å¡iuo metu yra pakeista Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1194, tačiau teisinis reguliavimas tiek, kiek aktualu Å¡ioje administracinėje byloje, t. y. kiek tai susiję su bÅ«tinybe administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimÄ , iÅ¡ esmės nėra pasikeitęs – 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcijos Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatyta, jog, be kitų duomenų, sprendime skirti administratorių turi bÅ«ti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimÄ , nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos vieÅ¡ojo pirkimo rezultatus (jeigu Å¡ios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintÄ tarifÄ ar tarifÄ , apskaičiuotÄ pagal jos patvirtintÄ metodikÄ .

Kaip minėta, CK 4.84 straipsnio 2 dalis nustato, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtÄ administruoja Å¡io kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. Å¡iuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas. Å i nuostata taip pat nukreipia į CK nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia CK 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatÄ , įtvirtinančiÄ , jog turto administratorius turi teisę į atlyginimÄ , nustatytÄ administravimÄ nustatančiame akte, iÅ¡skyrus atvejus, kai pagal įstatymÄ administravimas yra nemokamas.

Taigi nagrinėjamo klausimo kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimÄ nuosekliai kyla iÅ¡ CK 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgiant į nurodytÄ teisės aktų visumÄ , konstatuotina, jog administravimÄ nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi bÅ«ti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Kaip matyti iÅ¡ Ginčijamo įsakymo turinio, konkretus mokestis UAB „CASTRADE“ už jam priskirtų administruoti gyvenamųjų namų, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilnius, bendrÄ jÄ nuosavybę, nenustatytas – Ginčijamo įsakymo 2.2.2 punktu nurodyta tik nevirÅ¡yti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. I-1206 patvirtintÄ Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikÄ nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio (b. l. 30).

V. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 30-1922 „Dėl UAB „CASTRADE SERVICE“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu nutarta Administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 14 d. įsakymÄ Nr. 30-1184 „Dėl UAB „CASTRADE SERVICE“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios.

Pastaruoju įsakymu UAB „CASTRADE“ administruoti gyvenamieji namai pagal sÄ raÅ¡Ä buvo perduoti administruoti UAB „CASTRADE SERVISE“ ir pakeistas Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. 30-1258. Taigi Ginčijamas įsakymas, kuris papildė minėtÄ Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymÄ Nr. 30-1258 „Dėl UAB „CASTRADE“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimÄ , nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiÅ¡kėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, taip pat yra netekęs galios.

Pastebėtina ir tai, jog Administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 30-1922 buvo nurodytas ir konkretus daugiabučio gyvenamųjų namų adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilnius, administravimo mokestis (2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 30-1922 priedo „UAB „CASTRADE SERVICE“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sÄ raÅ¡as“ 12?13 eilutės). Å iuo aspektu pastebėtina ir tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d.

įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 m. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, inter alia jų 8.1 punktÄ . Pagal Å¡iuo metu galiojančiÄ Å¡io punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakcijÄ , administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimÄ apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimÄ , kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių.

Nors Å¡is Administracijos direktoriaus, įgyvendinant CK 4.84 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus įgaliojimus patvirtinti nuostatus, pagal kuriuos veikia administratorius, priimtas norminis aktas, inter alia minėta 8.1 punkto nuostata tiesiogiai adresuota bendrosios nuosavybės administratoriui ir nustato jam skirtÄ elgesio taisyklę (kaip turi bÅ«ti apskaičiuojami mėnesiniai mokesčiai ir įmokos už bendrosios nuosavybės administravimÄ ), tačiau, kita vertus, Å¡ia nuostata taip pat netiesiogiai įtvirtinama, jog administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi bÅ«ti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimÄ .

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, akivaizdu, jog Å¡ioje administracinėje byloje pareiÅ¡kėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje praÅ¡ymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Ginčijamame įsakyme bÅ«tų nurodytas Å¡iuo įsakymu UAB „CASTRADE“ priskirtų daugiabučių gyvenamųjų namų bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iÅ¡ esmės yra pasiektas, o pareiÅ¡kėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimÄ Ginčijamame įsakyme – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymÄ pripažinus netekusiu galios.

Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiÅ¡kėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiÅ¡kėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje praÅ¡ymas atmestinas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundÄ tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ .Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje praÅ¡ymÄ atmesti.Sprendimas neskundžiamas.

TeisėjaiLaimutis Alechnavičius Dainius Raižys Dalia Višinskienė