2015-12-09 Nr. AB-23851-3-61-3-04885-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-1407-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04885-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas pripažinti neteisėtais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) veiksmus (neveikimą), kuriais buvo apribota pareiškėjo teisė skambinti savo šeimos nariams telefonu 2015 m. liepos 21 d., taip pat priteisti jam iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 13 d. nutartimi (b. l. 20–21), konstatavęs, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, o tai yra pagrindas teismui įpareigoti jį sumokėti nustatytą 28 Eur žyminį mokestį, nustatė pareiškėjui terminą iki 2015 m. spalio 20 d. pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius nustatyto žyminio mokesčio sumokėjimą.

Minėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartyje nustatytu terminu pareiškėjas pateikė prašymą (b. l. 25), kuriame nurodė, kad neturi galimybės sumokėti žyminį mokestį, kadangi yra laikomas Lukiškių TI-K, niekur nedirba ir jokių pajamų negauna, todėl prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. nutartimi (b. l. 31–32) pareiškėjo prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio netenkino ir skundą laikė nepaduotu.

Teismas nurodė, kad 2015 m. spalio 21 d. raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K, prašydamas pateikti pareiškėjo asmens sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. Atitinkamai Lukiškių TI-K 2015 m. spalio 23 d. raštu pateikė pareiškėjo asmens sąskaitą, iš kurios matyti, kad 2015 m. spalio 1 d. pareiškėjo sąskaitoje buvo 78,96 Eur, o 2015 m. spalio 20 d. – 108,93 Eur. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad minėti objektyvūs duomenys patvirtina, jog pareiškėjas turi galimybę sumokėti žyminį mokestį, šią galimybę turėjo ir teismo nutartimi nustatytu terminu skundo trūkumams pašalinti. Taigi, įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjas turi pajamų, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad 2015 m. spalio 13 d. nutartimi nustatyti skundo trūkumai nebuvo nustatytu terminu pašalinti, todėl skundas laikomas nepaduotu ir grąžintinas pareiškėjui. Teismas kartu išaiškino pareiškėjui, jog ši nutartis neužkerta kelio jam pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, atitinkančiu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 24 straipsnių reikalavimus.

III. Pareiškėjas T. S., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 36–37), prašydamas minėtą nutartį panaikinti ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas pažymi, kad jo asmeninėje sąskaitoje Lukiškių TI-K esantys pinigai nėra pajamos, kadangi šias lėšas jam pagal galimybę skiria artimieji, šių lėšų gavimas nuo jo nepriklauso, be to, jos išskirtinai naudojamos išgyvenimui Lukiškių TI-K. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad su gausybe skundų kreiptis į teismą jis yra priverstas ne savo iniciatyva, o dėl jų gausos neturi galimybės padengti visų reikalaujamų mokesčių. Kartu paaiškina, kad jo išsilavinimas (12 klasių) neleidžia jam deramai ginti savo teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ir skundas laikytas nepaduotu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Visų pirma, pažymėtina, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas šią ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatą, yra pažymėjęs, kad įstatymai garantuoja asmens teisę kreiptis teisminės gynybos, tačiau šia teise turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011 ir kt.).

Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-861/2011, 2010 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-85/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas neapmokestinamų žyminiu mokesčiu skundų (prašymų) kategorijas (ABTĮ 40 str.), suteikdamas teismui teisę, esant pagrindui, visiškai ar iš dalies atleisti fizinius asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo tais atvejais, kai jų teikiami skundai (prašymai) priskirti apmokestinamų žyminiu mokesčių skundų kategorijai (ABTĮ 41 str.), sudaro prielaidas teisės į teisminę gynybą realizavimui (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-1072/2014 ir kt.).

Kita vertus, įstatymų leidėjas, suteikdamas teismui teisę nustačius piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise (ABTĮ 40 str. 4 d.), pareikalauti, kad asmuo sumokėtų žyminį mokestį, įpareigoja asmenis nepiktnaudžiauti teisminės gynybos teise, ja naudotis sąžiningai, t. y. siekiant realiai pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo. Atitinkamai teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies taikymo praktiką (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), remdamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pažymi, kad šiuo atveju, vertinant ne tik pagal kiekybinį kriterijų, bet ir pagal pareiškėjo keliamų ginčų pobūdį bei skundų (prašymų) išsprendimo baigtį, yra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atleidimo nuo žyminio mokesčio institutas išimtinai siejamas tik su sunkia fizinio asmens finansine padėtimi. ABTĮ 41 straipsnyje nustatyta, jog administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog pareiga įrodyti sunkią finansinę padėtį tenka pareiškėjui (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-873/2011).

Pagal ABTĮ 41 straipsnį, prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas kartu su prašymu atleisti jį nuo žyminio mokesčio nepateikė jokių šį prašymą patvirtinančių įrodymų. Tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinis teismas, siekdamas išsamiai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jo skundo priėmimo klausimą, 2015 m. spalio 21 d. raštu (b. l.

29) kreipėsi į Lukiškių TI-K, prašydamas pateikti pareiškėjo asmens sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. Atitinkamai Lukiškių TI-K 2015 m. spalio 23 d. raštu (b. l.

29) pateikė pareiškėjo asmeninės sąskaitos išklotinę (b. l. 30), iš kurios matyti, kad 2015 m. spalio 1 d. pareiškėjo sąskaitoje buvo 78,96 Eur, 2015 m. spalio 8 d. į jo sąskaitą buvo pervesta 40 Eur, o 2015 m. spalio 9 d. – dar 100 Eur. Tuo tarpu 2015 m. spalio 13 d., kai pareiškėjui Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartimi (b. l. 20–21) buvo nustatytas terminas iki 2015 m. spalio 20 d. pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius nustatyto žyminio mokesčio sumokėjimą, jo sąskaitoje buvo 152,29 Eur, o 2015 m. spalio 20 d., t. y. pareiškėjui nustatyto termino skundo trūkumams pašalinti pabaigoje, jo sąskaitoje buvo 108,93 Eur.

Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas objektyviai turėjo galimybę sumokėti žyminį mokestį ir teismo nustatytu terminu pašalinti skundo trūkumus, o nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Todėl, pareiškėjui nustatytu terminu nepašalinus nurodytų skundo trūkumų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nutarė pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu (ABTĮ 37 str. 1 d.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis yra laikomas Lukiškių TI-K, niekur nedirba ir jokių pajamų negauna, o lėšas jam pagal galimybę skiria artimieji, todėl jų gavimas nuo jo nepriklauso, šios konkrečios nagrinėjamos bylos aspektu esminės teisinės reikšmės neturi.

Juolab kad, kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas sumokėti nustatytą 28 Eur žyminį mokestį buvo įpareigotas būtent nustačius, jog jis piktnaudžiauja teisminės gynybos teise. Tuo tarpu pareiškėjo atskirojo skundo teiginys, kad jo išsilavinimas (12 klasių) neleidžia jam deramai ginti savo teises, taip pat nesudaro pagrindo atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, kadangi, kaip jau buvo minėta, atleidimo nuo žyminio mokesčio institutas išimtinai siejamas tik su sunkia fizinio asmens finansine padėtimi, o ne su jo išsilavinimu.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta bei paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius