A-575-88-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-88/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01999-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjai O. V., pareiškėjos atstovei Dovilei Mikučionytei, atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Aušrai Gecevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, delspinigių priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja O. V. (toliau – ir pareiškėja) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK, atsakovas) viršininko 2010 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 10-S-9901 „Dėl informacijos pateikimo“, priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato jai nepagrįstai ir neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 17 700,99 Lt už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d., įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išmokėti jai priklausančias delspinigių sumas:

už 2007 m. sausio mėnesį per laikotarpį nuo 2007 m. vasario 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 415,17 Lt ir po 0,38 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2007 m. vasario mėnesį per laikotarpį nuo 2007 m. kovo 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 391,91 Lt ir po 0,37 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2007 m. kovo mėnesį per laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 392,10 Lt ir po 0,37 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2007 m. balandžio mėnesį per laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 454,63 Lt ir po 0,44 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2007 m. gegužės mėnesį per laikotarpį nuo 2007m. birželio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 442,80 Lt ir po 0,44 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2007 m. birželio mėnesį per laikotarpį nuo 2007-07-18 iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010-07-01 - 431,35 Lt ir po 0,44 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2007 m. liepos mėnesį per laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 419,50 Lt ir po 0,44 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2007 m. rugpjūčio mėnesį per laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 376,89 Lt ir po 0,41 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2007 m. rugsėjo mėnesį per laikotarpį nuo 2007 m. spalio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 376,54 Lt ir po 0,43 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2007 m. spalio mėnesį per laikotarpį nuo 2007 lapkričio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 392,52 Lt ir po 0,44 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendinio įvykdymo dienos;

už 2007 m. lapkričio mėnesį per laikotarpį nuo 2007 gruodžio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 372,93 Lt ir po 0,44 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2007 m. gruodžio mėnesį per laikotarpį nuo 2008 m. sausio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 361,09 Lt ir po 0,44 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2008 m. sausio mėnesį per laikotarpį nuo 2008 vasario 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 269,73 Lt ir po 0,34 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2008 m. vasario mėnesį per laikotarpį nuo 2008 m. kovo 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 261,18 Lt ir po 0,34 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2008 m. kovo mėnesį per laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 246,90 Lt ir po 0,30 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2008 m. balandžio mėnesį per laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 263,71 Lt ir po 0,33 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2008 m. gegužės mėnesį per laikotarpį nuo 2008 m. birželio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 224,37 Lt ir po 0,33 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2008 m. birželio mėnesį per laikotarpį nuo 2008 m. liepos 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 208,98 Lt ir po 0,33 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2008 m. liepos mėnesį per laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 216,06 Lt ir po 0,34 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2008 m. rugpjūčio mėnesį per laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 179,04 Lt ir po 0,30 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2008 m. rugsėjo mėnesį per laikotarpį nuo 2008 m. spalio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 198,08 Lt ir po 0,34 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2008 m. spalio mėnesį per laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 190,37 Lt ir po 0,35 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2008 m. lapkričio mėnesį per laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 198,67 Lt ir po 0,38 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2008 m. gruodžio mėnesį per laikotarpį nuo 2009 m. sausio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 188,59 Lt ir po 0,38 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2009 sausio mėnesį per laikotarpį nuo 2009 m. vasario 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 281,47 Lt ir po 0,37 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2009 vasario mėnesį per laikotarpį nuo 2009 m. kovo 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 271,19 Lt ir po 0,37 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2009 kovo mėnesį per laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 261,37 Lt ir po 0,37 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2009 balandžio mėnesį per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 197,53 Lt ir po 0,29 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2009 gegužės mėnesį per laikotarpį nuo 2009 m. birželio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 186,76 Lt ir po 0,29 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2009 birželio mėnesį per laikotarpį nuo 2009 m. liepos 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 182,37 Lt ir po 0,29 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2009 liepos mėnesį per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 180,73 Lt ir po 0,30 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2009 rugpjūčio mėnesį per laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 158,40 Lt ir po 0,28 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2009 rugsėjo mėnesį per laikotarpį nuo 2009 m. spalio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 148,59 Lt ir po 0,28 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2009 spalio mėnesį per laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 148,44 Lt ir po 0,28 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2009 lapkričio mėnesį per laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 134,50 Lt ir po 0,27 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

už 2009 gruodžio mėnesį per laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2010 m. liepos 1 d. – 140,41 Lt ir po 0,28 Lt už kiekvieną uždelsimo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Skunde pareiškėja paaiškino, kad šiuo metu eina Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės (toliau – VPK KPV KPR) 1-os kuopos 1-o būrio vyresniosios patrulės pareigas. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 13 d. iki 2009 m. gruodžio 1 d. faktiškai vykdė ne savo kaip Vilniaus apskrities VPK KPV KPR vyresniosios patrulės pareigybės aprašyme numatytas funkcijas, o Vilniaus apskrities VPK Personalo skyriaus Personalo valdymo poskyrio (toliau – PS PVP) specialisto pareigybei priskirtas funkcijas. Minimu laikotarpiu jai buvo mokamas darbo užmokestis kaip Vilniaus apskrities VPK KPV KPR 1-os kuopos 1-o būrio vyresniajai patrulei. Dėl to 2010 m. gegužės 5 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininką dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2010 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 10-S-9901 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Sprendimas) nurodė, kad pareiškėjai darbo užmokestis buvo apskaičiuotas teisingai ir nėra pagrindo tenkinti jos prašymą dėl darbo užmokesčio nepriemokos.

Pareiškėja nurodė, kad nuo perkėlimo į Vilniaus miesto VPK Personalo skyrių iki išėjimo nėštumo ir gimdymo atostogų 2009 m. lapkričio 18 d., ji nevykdė savo, kaip policininkės, vėliau, kaip vyresniosios policininkės bei vyresniosios patrulės, pareigų, o atliko vien tik Vilniaus apskrities VPK PS PVP specialisto pareigybei numatytas funkcijas, todėl tai nelaikytina papildomų funkcijų vykdymu, o turi būti vertinama, jog ji faktiškai dirbo specialiste. Vilniaus apskrities VPK pareiškėjai raštu nenurodė, kokias konkrečiai papildomas užduotis ji turėtų atlikti, taip pat nenurodė, jog į Vilniaus miesto VPK Personalo skyrių ji siunčiama dėl Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, (toliau – ir Statutas, Vidaus tarnybos statutas) 30 straipsnyje numatytų aplinkybių ir dėl to turės dirbti viršvalandžius. Konkrečiai už šių funkcijų vykdymą atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 26 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos priemokos nemokėjo, tai patvirtina atsiskaitymo lapeliai. Pažymėjo, kad nuo 2007 metų balandžio mėnesio priemoka pareiškėjai buvo mokama, tačiau už tai, jog ji vykdė ne tik Vilniaus apskrities VPK PS PVP specialisto pareigybės funkcijas, tačiau atliko ir kitas funkcijas, kurios net nėra priskirtos šiai pareigybei, nebuvo mokama. Per visą ginčijamą laikotarpį nebuvo priimtas joks individualus aktas, kuriame matytųsi, kad Vilniaus miesto VPK PS PVP specialisto pareigybės funkcijų vykdymas vertintinas kaip papildomos užduoties skyrimas. Teigė, jog atsakovas mokėdamas priemoką nuo 2006 m. balandžio mėnesio faktiškai patvirtino, kad ją nuo 2003 m. sausio 13 d. perkėlė į aukštesnes pareigas.

Pareiškėja nesutiko su atsakovo Sprendime nurodyta aplinkybe, kad ji 2003 m. gegužės 9 d. negalėjo būti perkelta, nes tuo metu neatitiko Vilniaus miesto VPK PS specialisto pareigybės aprašyme nustatyto specialaus reikalavimo, neturėjo aukštojo išsilavinimo. Pagal Statuto 16 straipsnio 8 dalies nuostatas nuo 2003 m. sausio 13 d. iki 2009 m. gruodžio 1 d. pareiškėjai darbo užmokestis turėjo būti paskaičiuojamas ir mokamas pagal tas pareigas, į kurias ji buvo perkelta, t. y. pagal Vilniaus apskrities VPK PS PVP specialisto pareigybę, kuriai tuo metu buvo didesnis pareigybės lygis ir kategorija B 5. Teigė, jog atsakovas pažeidė ir Statuto 16 straipsnio 8 dalyje numatytą nuostatą, pagal kurią pareigūno laikinas perkėlimas į kitas pareigas per penkis jo tarnybos metus negali trukti ilgiau nei vienerius metus, taip pažeisdamas jos konstitucinę teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą.

Pareiškėja nurodė, kad, remiantis atsakovo pateiktais duomenimis, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 16 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d. jai nepagrįstai nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, t. y. skirtumas tarp darbo užmokesčio, kurį atsakovas turėjo mokėti pagal Vilniaus apskrities VPK PS PVP specialisto pareigybę, ir faktiškai mokėto pagal Vilniaus apskrities VPK KPV KPR 1-os kuopos 1-o būrio vyresniosios patrulės pareigybę, kurią sudaro iš viso – 29 069,01 Lt. Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsniu, iš atsakovo turėtų būti priteisiama nesumokėto darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d., iš viso 17 700,99 Lt.

Dėl delspinigių priteisimo pareiškėja rėmėsi DK 207 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi. Skunde nurodė, kad pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 5-V-143 „Dėl policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo 2 punktą už kiekvieną 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d. laikotarpio mėnesį su pareiškėja turėjo būti visiškai atsiskaityta iki kito kalendorinio mėnesio 10 dienos.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, o patenkinus skundą, taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėja nebuvo perkelta į aukštesnes pareigas, tik savanoriškai atliko papildomas funkcijas, už kurias jai, vadovaujantis Statuto 38 straipsniu, nuo 2003 m. liepos 1 d. buvo nustatyta priemoka prie atlyginimo. Atsakovas paaiškino, kad remiantis DK 27 straipsnio 1 ir 2 dalimis, DK 298 straipsniu, aktualus yra paskutiniųjų 3 metų laikotarpis, kai pareiškėja ėjo Vilniaus miesto VPK viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinės (toliau – ir VP EPT KPR) 1-os kuopos 1-o būrio vyresniosios patrulės pareigas ir Vilniaus apskrities VPK KPV KPR 1-os kuopos 1-o būrio vyresniojo patrulio pareigas.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja dėl įsakymų, kuriais ji buvo atleidžiama ir perkeliama į kitas pareigas, t. y. vyresniosios policininkės ar patrulės, buvo nustatytas pareigybės C lygis, 3 ar 4 kategorijos, jokių pretenzijų nereiškė ir neskundė šių įsakymų. Dėl paskyrimų į kitas (policininkės ir patrulės) pareigas ji neprieštaravo, su pareigybės aprašymais susipažino ir šias pareigas eina iki šiol. Pažymėjo, kad pareiškėja ėjo pareigas bei buvo perkelta į jas jai pačiai sutikus (prašant). Teigė, jog pareiškėja nebuvo laikinai perkelta į aukštesnes pareigas, todėl nėra pagrindo jai perskaičiuoti darbo užmokesčio. Argumentavo, kad pareiškėja neįrodė, jog ji ėjo kitas aukštesnes pareigas. Pareigūnė ėjo patrulės ir policininkės pareigas ir jai turėjo būti apskaičiuojamas bei mokamas darbo užmokestis atitinkantis jos pareigybės aprašymuose, kuriuos ji pasirašė, nustatytas pareigas ir pareigybės kategoriją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 10-S-9901 „Dėl informacijos pateikimo“, priteisė pareiškėjai iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 2 818,84 Lt ir delspinigius 706,31 Lt, iš viso 3 525,15 Lt. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Kelių policijos valdybos 2010 m. spalio 11 d. rašte Nr. 10-10-S-21893 pažymėta, kad pareiškėja nuo 2003 m. sausio 13 d. iki 2009 m. gruodžio 1 d. nevykdė vyresniojo patrulio pareigybės aprašyme numatytų funkcijų. Faktą, kad pareiškėja atliko pareigas Personalo skyriuje patvirtina ir 2007 metų spalio mėnesio pareigūno atestacijos lapas, rodantis, kad pareiškėja buvo atestuojama Personalo skyriuje vertinant jos sugebėjimus dirbti šiame skyriuje. Teismas pažymėjo, kad atsakovo įsakymuose, kurių pagrindu pareiškėjai pavesta dirbti kitą darbą, nėra numatytas tokio pavedimo teisinis pagrindas. Teisinis kito darbo pavedimo pagrindas nebuvo nurodytas ir teisminio nagrinėjimo metu. Teismas rėmėsi Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 5 ir 8 dalimis.

Teismas padarė išvadą, jog asmens laikinu perkėlimu laikytina situacija, kai asmuo dirba ne jo pareigybei, o kitai pareigybei priskirtas pareigas. Kada asmuo vykdo jam pavestas funkcijas bei kartu atlieka ir kitas jam raštu pavestas funkcijas, kurios nėra įrašytos į pareigybės aprašymą, jis įgyja teisę į priedą prie jam paskirto darbo užmokesčio - priemoką. Pareiškėja neturėjo jokių rašytinių pavedimų dėl papildomų užduočių vykdymo. Jos atžvilgiu buvo priimti du įsakymai – Vilniaus miesto VPK vyriausiojo komisaro 2003 m. sausio 16 d. įsakymas Nr. 1-V2-20 „Dėl tarnybos eigos“ ir Vilniaus miesto VPK viršininko 2003 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. 1-V2-215 „Dėl tarnybos eigos“, pagal kuriuos ji buvo pasiųsta dirbti į Vilniaus miesto VPK Personalo skyrių. Prieš aštuonerius metus priimti įsakymai yra bendro pobūdžio, jie neapibrėžia pareiškėjai pavedamų užduočių, nustato tik tarnybos atlikimo vietą, todėl negali būti laikomi rašytiniais pavedimais atlikti papildomas užduotis.

Teismas konstatavo, jog padėtis, kai pareiškėja atliko ne jos pareigybei priskirtą darbą, o dirbo kitame struktūriniame padalinyje ir vykdė šio skyriaus darbuotojo pareigas teisiškai gali būti kvalifikuojama kaip laikinas perkėlimas į kitas pareigas. Teismo vertinimu, pareiškėja buvo perkelta sutinkamai su Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 5 dalimi, kuri, priešingai nei perkeliant pagal Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 1-2 dalis, nereikalauja, kad perkeliamasis turėtų privalomą išsilavinimą, atitinkantį siekiamas pareigas, ir atitinka siekiamos pareigybės aprašymo reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad tai, jog atsakovas nesilaikė Vidaus tarnybos įstatymo 16 straipsnio 8 dalyje numatytos perkėlimo trukmės, negali turėti įtakos pareiškėjos padėčiai. Ši aplinkybė yra atsakovo vidaus administravimo reikalas, termino nesilaikymas negali turėti reikšmės atsiskaitant su darbą dirbusiu asmeniu. Padaręs išvadą, kad pareiškėja buvo laikinai perkelta į kitas pareigas, teismas konstatavo ir tai, kad jai pagal Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 8 dalį turi būti mokamas darbo užmokestis pagal tas pareigas, į kurias pareigūnas buvo perkeltas – šiuo atveju pagal Vilniaus m. VPK Personalo skyriaus specialisto pareigas.

Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad pareiškėja negalėjo būti perkelta į personalo skyriaus specialisto pareigas, nes nebuvo laisvų etatų. Teismas įvertino, jog darbdavio įsakymuose teisiniu priemokos pareiškėjai skyrimo pagrindu buvo nurodytas Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktas (už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą), o nuo 2009 metų – Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 8 dalies nuostata, kad laikinai perkeltam asmeniui mokamas darbo užmokestis pagal pareigas, į kurias asmuo buvo perkeltas, nesudaro pagrindo laikyti, kad pareiškėjai, kaip patrulei, paskirtos priemokos procentine darbo užmokesčio dalimi gali būti pripažįstamos kaip skirtos pareiškėjai, atsižvelgiant į jos atliekamas pareigas personalo skyriuje. Perkėlimas pareiškėjai paskirtų priemokų prie specialistui mokamo atlyginimo reikštų tokių priemokų nustatymą teismo sprendimu, tačiau teismui tokia įstatyminė teisė nesuteikta. Teismas pažymėjo, jog jis neturi teisinio pagrindo nustatyti pareiškėjai priemokas kaip personalo skyriaus darbuotojai.

Teismas, remdamasis DK 27 straipsniu, konstatavo, jog pareiškėja turi teisę į darbo užmokestį nuo 2007 m. liepos 1 d. Nurodė, kad delspinigiai priteisiami remiantis DK 207 straipsnio 1 dalimi. Atsakovui buvo žinoma padėtis, kad pareiškėja atlieka kitą, o ne jai pagal pareiginę instrukciją priklausantį darbą, todėl jis pripažįstamas pavėluotai išmokėjusiu pareiškėjai šiuo sprendimu priteisiamą darbo užmokestį. Teismas priteisė delspinigius iki teismo sprendimo paskelbimo dienos.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 45-49), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl 3 525,15 Lt sumos priteisimo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai.

1. Teigia, jog, visų pirma, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi darbo užmokesčio nepriemoka ir delspinigiai buvo apskaičiuoti netinkamai. Nurodo, kad teismas jokiais konkrečiais paskaičiavimais nepagrindžia, kodėl jai priteistina 2 818,84 Lt suma, todėl teismo sprendimas nėra aiškus ir neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalyje ir 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų reikalavimų.

2. Pažymi, jog, nors teismas ir pripažino, kad Vilniaus miesto VPK viršininko 2003 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 1-V2-215 „Dėl tarnybos eigos“ jos išsiuntimas dirbti į Vilniaus miesto VPK Personalo skyrių laikytinas perkėlimu, nepagrįstai į paskaičiavimus dėl jai, kaip Vilniaus miesto VPK personalo skyriaus specialistei mokėtino atlyginimo (A lygis, 7, 8 kategorijos) neįtraukė pagal šią pareigybę paskaičiuotų laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d. buvusių paskirtų procentinių priemokų sumų. Nurodo, jog į teismą kreipėsi dėl darbo užmokesčio skirtumo priteisimo tuo pagrindu, kad laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d. jai darbo užmokestis buvo mokamas pagal Vilniaus apskrities KPV KPR 1-os kuopos 1-o būrio vyresniosios patrulės pareigybę, o ne Vilniaus apskrities VPK PS PVP specialisto pareigybę, kuriai paskirtas pareigas ji vykdė. Pažymi, jog, kadangi teismas nenustatė, kad atsakovas, mokėdamas procentinę priemoką, tokiu būdu būtų tinkamai atsiskaitęs su pareiškėja dėl Personalo skyriaus specialistei numatytų funkcijų vykdymo, jos nuomone, teismas, apskaičiuodamas priteistinos nepriemokos sumą, turėjo vadovautis duomenimis dėl jai kaip Personalo skyriaus specialistei mokėtino atlyginimo, paskaičiuoto pagal visas darbo užmokesčio dalis, kurios buvo išmokėtos pagal vyresniosios patrulės pareigybę. Nurodo funkcijas (darbo laiko apskaitos žurnalų žiniaraščių rengimas ar pareigūnų bei valstybės tarnautojų tarnybinių pažymėjimų apskaita, pareigūnų perduotų dokumentų, susijusių su važiavimo išlaidų kompensavimu, kiekvieną mėnesį pateikimas Vilniaus miesto VPK Finansų skyriui, sekretoriavimas darbo grupėse ir komisijose dėl Vilniaus apskrities VPK naudojamų techninių matavimo prietaisų įskaitų laikymo), kurios, jos manymu, nėra priskirtinos nei Vilniaus apskrities VPK PS PVP specialisto pareigybei, nei Vilniaus apskrities KPV KPR 1-os kuopos 1-o būrio vyresniosios patrulės pareigybei, todėl mano, kad tos funkcijos yra laikytinos papildomomis, ir buvo pagrindas darbo užmokesčio skirtumą apskaičiuoti įtraukiant duomenis jai kaip Personalo skyriaus specialistei mokėtinos procentinės priemokos. Teismas, nespręsdamas klausimo dėl 20–30 procentų procentinės priemokos mokėjimo faktinio pagrindo, neišsprendė ginčo iš esmės.

3. Atkreipia dėmesį, kad visose atsakovo pateiktose pažymose išdėstyti paskaičiavimai dėl darbo užmokesčio skirtumo nesutampa. Teigia, jog pažyma Nr. 10-20-PAZ1-61, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, negali būti laikoma objektyviu įrodymu.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 52-54) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo administracinę bylą, tinkamai pritaikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas. Palaiko pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pažymi, kad pareiškėjai buvo mokama priemoka kaip Vilniaus apskrities VPK KPV KPR 1-os kuopos 1-o būrio vyresniosios patrulei ir nebuvo laikoma, kad pareiškėja dirbo Personalo skyriaus specialisto pareigose. Nurodo, jog pareiškėjos nurodytos funkcijos, kurias ji įvardija kaip papildomas, - pareigūnų ir valstybės tarnautojų tarnybinių pažymėjimų apskaita – yra funkcija, numatyta Vilniaus apskrities VPK Personalo skyriaus nuostatų 8.1.9 punkte, ir Vilniaus miesto VPK PS PVP inspektoriaus pareigybės aprašymuose, todėl teigti, jog tai papildoma funkcija, už kurią Personalo skyriaus specialistui turėtų būti mokamas papildoma priemoka, nėra pagrindo. Teigia, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymas pareiškėjai buvo pavestas Vilniaus miesto VPK viršininko 2005 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 10-V-123, pareiškėjai buvo pavesta pildyti Vilniaus miesto VP EPT KPR 1-osios kuopos 1-ojo būrio darbo laiko apskaitos žiniaraštį, tai yra smulkus darbas, kuris yra atliekamas nustatytu darbo metu. Pažymi, jog duomenų, kad Vilniaus apskrities VPK viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos viršininko pavedimą pildyti darbo laiko apskaitos žiniaraščius pareiškėjai nėra. Teigia, jog ir kitų pareiškėjos kaip papildomų nurodytų funkcijų nėra pagrindo vertinti kaip papildomas. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai priemoka buvo mokama kaip patrulei, o ne kaip Personalo skyriaus vyriausiajai specialistei. Akcentuoja, kad pareiškėja turi teisę į darbo užmokestį nuo 2007 m. liepos 1 d. Nurodo, jog pažyma Nr. 10-20-PAZ1-61 buvo paskaičiuota atsižvelgiant konkrečiai į pareiškėjos gautą darbo užmokestį ir gautiną kaip specialisto darbo užmokestį, teismo posėdžio metu jokių argumentų dėl šios pažymos klaidingumo nebuvo pateikta, todėl pareiškėjos teiginiai dėl neteisingų duomenų pažymoje atmestini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d. pareiškėjai nepagrįstai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, t. y. skirtumo tarp darbo užmokesčio, kurį atsakovas turėjo mokėti pagal Vilniaus apskrities VPK PS PVP specialisto pareigybę, ir faktiškai mokėto darbo užmokesčio pagal Vilniaus apskrities VPK KPV KPR 1-os kuopos 1-o būrio vyresniosios patrulės pareigybę.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėja buvo laikinai perkelta į Vilniaus apskrities VPK PS PVP specialistės pareigas ir jai, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 8 dalimi, nepagrįstai nebuvo mokamas darbo užmokestis pagal tas pareigas, į kurias ji buvo perkelta, t. y. Vilniaus apskrities VPK PS PVP specialistės pareigas.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Vilniaus miesto VPK vyriausiojo komisaro 2003 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 1-V2-20 „Dėl tarnybos eigos“ pareiškėja Vilniaus miesto VPK VP EPT KPR 1-os kuopos 1-o būrio vyr. policininkė, nuo 2003 m. sausio 13 d. buvo pasiųsta dirbti į Vilniaus miesto VPK Personalo skyriaus Komplektavimo poskyrį (I t., b. l. 55). Vilniaus miesto VPK viršininko 2003 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 1-V2-215 „Dėl tarnybos eigos“ pareiškėja, Vilniaus apskrities VPK KPV KPR 1-os kuopos 1-o būrio vyresnioji policininkė, nuo 2003 m. gegužės 1 d. buvo pasiųsta dirbti į Vilniaus miesto VPK Personalo skyrių (I t., b. l. 56). Vilniaus miesto VPK vyriausiasis komisaras 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 10-TE-596 „Dėl tarnybos eigos“, vyresniąją policininkę O. V., laikinai pasiųstą darbui į Vilniaus apskrities VPK Personalų skyrių, nuo 2009 m. gruodžio 1 d. grąžino į Vilniaus apskrities KPV KPR 1-os kuopos 1-o būrio vyresniojo patrulio pareigas (I t., b. l. 57, II t., b. l. 13). Vilniaus apskrities VPK 2010 m. birželio 1 d. raštu Nr. 10-8-9901 išaiškino pareiškėjai, kad ji buvo siųsta dirbti, bet ne perkelta į kitas pareigas (I t., b. l. 7).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, konstatavo, kad pareiškėja nuo 2003 m. sausio 13 d. iki 2009 m. gruodžio 1 d. nevykdė Vilniaus apskrities VPK KPV KPR patrulės pareigybei priskirtų funkcijų (I t., b. l. 95), o atliko Vilniaus apskrities VPK PS PVP specialistės pareigas.

Vidaus tarnybos statuto (2003 m. balandžio 29 d. redakcija Nr. IX-1538, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.) 16 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog esant tarnybiniam būtinumui, vidaus reikalų įstaigos vadovas turi teisę laikinai perkelti pareigūną į kitas lygiavertes ar aukštesnes pareigas toje pačioje vidaus reikalų įstaigoje. To paties straipsnio 8 dalyje numatyta, jog pareigūno laikinas perkėlimas į kitas pareigas per 5 jo tarnybos metus negali trukti ilgiau nei vienus metus. Laikino perkėlimo metu pareigūnui mokamas visas darbo užmokestis pagal pareigas, iš kurių jis buvo perkeltas į kitas pareigas, o jeigu perkeliama į aukštesnes pareigas – mokamas darbo užmokestis pagal tas pareigas, į kurias pareigūnas perkeltas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, jog padėtis, kai pareiškėja atliko ne jos pareigybei priskirtą darbą, o dirbo kitame struktūriniame padalinyje ir vykdė šio skyriaus darbuotojo pareigas teisiškai gali būti kvalifikuojama kaip laikinas perkėlimas į kitas pareigas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad tai, jog atsakovas nesilaikė Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 8 dalyje numatytos perkėlimo trukmės, negali turėti įtakos pareiškėjos teisinei padėčiai.

Pareiškėja apeliaciniame skunde kelia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą bei teigia, jog pirmosios instancijos teismas jokiais konkrečiais paskaičiavimais nepagrindžia, kodėl pareiškėjai priteistina būtent 2 818,84 Lt neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjai priteistiną sumą, vadovavosi pažyma Nr. 10-20-PAZ1-61 (II t. b. l. 3-8), tačiau priteisdamas pareiškėjai 2 818,84 Lt neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d., teismas nepagrindė ir nemotyvavo, kokiu būdu jis apskaičiavo būtent tokią sumą. Taip pat neaišku, kokius skaičiavimus atlikdamas pirmosios instancijos teismas apskaičiavo būtent 706,31 Lt sumą delspinigių.

Administraciniame procese teismas yra aktyvus. Tai matyti iš įvairių teisės normų, įtvirtintų ABTĮ, ypač iš tų, kurios numato administracinio teismo įgaliojimus renkant, tiriant ir vertinant įrodymus (ABTĮ 57 str. 4 d., 81 str.). Aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas suponuoja tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis laiko teismas. Teisėjų kolegijos pastebi, jog vertinant pažymą Nr. 10-20-PAZ1-61 kyla abejonių dėl būtent tokios pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo pagrįstumo, šias abejones pirmosios instancijos teismas turėtų pašalinti nagrinėdamas bylą iš naujo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei nurodyta ABTĮ 81 straipsnyje, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, visapusiškai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų, todėl galbūt neteisingai apskaičiavo pareiškėjai priteistiną sumą. Šiam klausimui išspręsti tikslinga surinkti daugiau įrodymų (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.). Teisėjų kolegija pažymi, jog iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme įvertintinas ir pažymų, kuriomis vadovaujantis apskaičiuotinas pareiškėjai neišmokėtas darbo užmokestis, duomenų tikslumas ir objektyvumas.

Be kita ko, apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, jog į jai priteistiną sumą teismas nepagrįstai neįtraukė 20–30 procentų procentinės priemokos, išmokėtos jai kaip Vilniaus apskrities VPK KPV KPR 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniajai patrulei. Pažymėtina, jog pareiškėjai Vilniaus miesto VPK viršininko įsakymais buvo nustatyta 20–30 procentų priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 3 dalimi ar 38 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog 20-30 procentų priemokos pareiškėjai buvo skirtos būtent kaip Vilniaus apskrities VPK KPV KPR 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniajai patrulei, o ne Vilniaus apskrities VPK PS PVP specialistei, todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog procentinių priemokų, išmokėtų pareiškėjai kaip Vilniaus apskrities VPK KPV KPR 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniajai patrulei, nėra teisinio pagrindo vertinti kaip procentines priemokas, kurios taip pat turėtų būti išmokėtos pareiškėjai kaip Vilniaus apskrities VPK PS PVP specialistei. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš Vilniaus miesto VPK viršininko įsakymų, kuriais pareiškėjai buvo paskirtos procentinės priemokos, (I t., b. l. 58, 59, 62,63, 64, 65, 66, 67, 68, 70, 71, 72, 73), nematyti, už kokių būtent įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą pareiškėjai buvo skirtos procentinės priemokos, todėl nėra pagrindo šių procentinių priemokų vertinti kaip išmokėtų už pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytų, jos manymu, papildomų užduočių atlikimą.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei nurodyta ABTĮ 81 straipsnyje, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, visapusiškai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ta apimtimi, kuria nustatyta konkreti pareiškėjai priteistina suma, t. y. 2 818,84 Lt neišmokėta darbo užmokesčio dalis ir 706,31 Lt delspinigių, ir administracinė byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kiti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais,

n u t a r i a :

Pareiškėjos O. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti šio sprendimo dalį ta apimtimi, kuria pareiškėjai O. V. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d. priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis 2 818,84 Lt ir delspinigiai 706,31 Lt, iš viso 3 525,15 Lt, ir bylą dėl šios dalies perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė