2023-06-21 Nr. AB-12542-3-61-3-01573-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-468-502/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01573-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 27.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Malijauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės skundą atsakovui Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (toliau – Bendruomenė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (toliau – ir Muziejus) 2021 m. balandžio 15 d. raštą Nr. S-39 „Dėl informacijos suteikimo“ (toliau – Raštas) ir 2021 m. balandžio 27 d. raštą Nr. S-45 „Dėl Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės prašymo (toliau – Pakartotinis raštas); 2) įpareigoti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejų pateikti visą „Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus“ investicinio projekto „Istorinio hebrajų gimnazijos Tarbut pastato, (duomenys neskelbtini), aktualizavimas” (toliau – ir Projektas) kopiją pareiškėjui.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), teikia viešąsias visuomenei naudingas paslaugas, šio pastato atskirta dalimi naudojasi atsakovas, abu pastatai turi bendras komunikacijas, inžinerinius tinklus, pastatytas ant bendro sklypo, pastatai turi vienodą istorinę reikšmę. Jis kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti jam Muziejaus vykdomo Projekto kopiją bei visus šio Projekto priedus. Atsakovas skundžiamu Raštu ir Pakartotiniu raštu atsisakė suteikti prašomą informaciją. Pareiškėjo manymu, toks atsisakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

2.2. Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2020 m. gegužės 18 d. raštu Nr. S-2095 „Dėl galimybės susipažinti su ES investicijų projektu“ nurodė, kad atsakovas turi pateikti pareiškėjui jo prašomą informaciją ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo tokio prašymo gavimo dienos. Dėl šios priežasties pareiškėjas ir kreipėsi su prašymu į atsakovą, prašydamas pateikti Projektą. Minėtas raštas nėra panaikintas, todėl jis galioja.

2.3. Atsakovas, kaip ir kitos valstybinės institucijos, privalo bendradarbiauti vadovaujantis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo nuostatomis ir suteikti advokatui prašomą informaciją. Pareiškėjas informacijos prašė naudodamasis specialia nurodyto įstatymo nuostata, kurios pagrindu turi būti užtikrinamas bendradarbiavimas tarp valstybinių institucijų ir advokato. Raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas bei prieštaraujantis Advokatūros įstatymo nuostatoms, advokatų veiklai ir teisei rinkti (gauti) informaciją. Prašyme atsakovui buvo nurodoma, jog pareiškėjas pastate vykdo visuomenei naudingą veiklą. Iš viešai prieinamų duomenų pareiškėjui tapo žinoma, jog atsakovas pagal Projektą vykdys pastato kapitalinio remonto darbus. Atsakovo prašomi dokumentai pareiškėjui yra reikalingi tam, jog vykdomi remonto darbai nederinami su pareiškėju. Pareiškėjui nesuteikiama informacija apie planuojamus atlikti darbus. Atsakovas, neįspėjęs pareiškėjo ir nesitaręs su juo jau pastatė mūro sieną (pertvarą) bendrai naudojamame koridoriuje. Tik gavus visą Projektą bus įmanoma suteikti visapusišką teisinę pagalbą pareiškėjui bei atsakyti į jo užduodamus klausimus dėl pareiškėjo interesų ar teisių pažeidimo, tiek dėl atliekamų darbų atitikties teisės aktų reikalavimams, tiek dėl Projekte pateiktos informacijos teisingumo ir pateiktų faktų atitikimo.

2.4. Tarp pareiškėjo ir atsakovo vyko susirašinėjimas ir atsakovui jau ne kartą buvo išsakyta pareiškėjo pozicija tiek žodžiu, tiek ir raštu. Atsakovui buvo žinoma, dėl kokių priežasčių yra prašoma pateikti visą Projektą. Pareiškėjo teigimu, nurodyta informacija buvo pakankama ir susijusi su teisinių paslaugų teikimu pareiškėjui. Atsakovas – biudžetinė įstaiga ir biudžetinės įstaigos įgytas turtas nuosavybės teise priklauso biudžetinės įstaigos savininkui. Muziejaus savininkas yra valstybė, todėl atsakovas yra priskiriamas prie valstybinių įmonių, įstaigų ar organizacijų, dėl to jis kaip bet kuri kita valstybinė ar savivaldybės įstaiga taip pat privalo vadovautis Advokatūros įstatymo 44 straipsniu ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ) suteikti prašomą informaciją, todėl atsakovas visiškai neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė vykdyti jam pavestų viešojo administravimo funkcijų. Toks atsakovo nepagrįstas atsisakymas suteikti informaciją prieštarauja skaidrumo bei gero administravimo principams.

2.5. Ne visi objektai yra saugomi autorių teisių ir ne visi objektai yra laikyti intelektinės veiklos rezultatu, todėl pareiškėjas įsitikinęs, jog Projektas nėra ir negali būti laikytinas ar juo labiau tapatinamas su autorių teisių apsaugos objektu. Pareiškėjo teigimu, Projektas nėra nei literatūros, nei mokslo, nei meno kūrinys ir negali būti jam prilyginamas. Pasak pareiškėjo, tai tik informacinio pobūdžio dokumentas, kuris parengiamas ir užpildomas pagal atsakingų institucijų nustatytas griežtas formas ir yra skirtas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) paramai gauti. Ginčijamas Raštas turi būti panaikintas, nes Projektas nėra autorių teisių objektas ir nėra saugomas Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo.

3. Atsakovas Muziejus atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė:

3.1. Teisės aktai nenumato Muziejui jokių viešojo administravimo įgaliojimų. Atsakovo kompetencija apima išimtinai kultūros muziejinės srities funkcijas ir su tuo susijusius klausimus. Muziejus neturi įgaliojimų veikti viešojo administravimo srityje, taip pat priimti atitinkamus aktus, kurie sukeltų teisines pasekmes. Šiuo atveju pareiškėjo ginčijamuose raštuose išdėstyta pozicija nesukelia jam jokių realių teisinių padarinių. Atsakovas yra tik viešųjų kultūros paslaugų teikėjas, tačiau šių paslaugų teikimą administruoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir kitos institucijos. Šioje situacijoje pareiškėjo ir atsakovo santykiai nėra kilę iš viešojo administravimo, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas nenagrinėtinas administraciniuose teismuose. Be kita ko, atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovui, kaip valstybės nekilnojamojo turto pastatų, esančių: (duomenys neskelbtini), valdytojui patikėjimo teise bei buvusiam patalpų šiuose pastatuose panaudos davėjui, nuo 2020 m. rugpjūčio 15 d. nutraukus 2002 m. liepos 1 d. patalpų, esančių minėtuose pastatuose, panaudos sutartį ir pareiškėjui neinicijavus naujos panaudos sutarties sudarymo, šio ginčo šalių nebesieja jokie panaudos teisiniai santykiai.

3.2. Atsakovas yra vienintelis Projekto vykdytojas. Pareiškėjas nėra Projekto ar jo finansavimo sutarties šalis, partneris ar kitoks dalyvis. Atsakovas statybos darbus atlieka išskirtinai tik savo valdomo ir naudojamo nekilnojamo turto: pastato (duomenys neskelbtini) (valdomas patikėjimo teise) bei žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (valdoma panaudos teise), ribose ir neįgyvendina pareiškėjos be jokio teisinio pagrindo naudojamame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini). Minėtame pastate statybos darbai vykdomi griežtai laikantis su kompetentingomis institucijos suderinto techninio projekto.

3.3. Projektas, kaip ir kitų subjektų finansavimo paraiškos, nėra nei oficialūs dokumentai, nei vieša informacija. Muziejus informaciją apie Projektą, kurią viešai skelbti atsakovą įpareigoja teisės aktai, paskelbė teisės aktų bei Projekto finansavimo sutartyje nustatyta tvarka ir apimtimi;

3.4. Nesutinka su skundo teiginiais dėl atsakovo nebendradarbiavimo (ar netinkamo bendradarbiavimo) su pareiškėją atstovaujančiais advokatais, teikiant jiems prašomą informaciją, kuri reikalinga teisinėms paslaugoms teikti. Šie teiginiai neatitinka tikrovės ir tai įrodo pareiškėjo skundžiami raštai. Muziejus, bendradarbiaudamas su pareiškėjo advokatais, tinkamai atsakė į advokatų prašymą ir dėl apimties pakartotinai neteikė tik tos informacijos, kuri jau buvo pateikta pačiam pareiškėjui arba kurią atsakovas pagrįstai laiko savo konfidencialia informacija.

3.5. Atkreiptinas dėmesys, kad faktą, jog ginčo pastatas yra du atskiri turtiniai vienetai, įrodo Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko išrašas, nes iš jo matyti, kad pastatai turi atskirus unikalius numerius (duomenys neskelbtini). Jie buvo suformuoti ir atskirti ne Muziejaus valia ir dar gerokai prieš 2002 m., taigi klaidingas skundo teiginys, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo atidalintas nuo pastato (duomenys neskelbtini), apie tai nepranešus ir nežinant pareiškėjui. Jokie teisės aktai nenumato atsakovui pareigos (duomenys neskelbtini), pastate atliekamų rangos darbų derinti su kaimyninio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), naudotoju, kuris nėra tvarkomo nekilnojamojo turto bendrasavininkas. Darbai yra atliekami teisės aktų nustatyta tvarka pagal suderintą techninį projektą bei išduotą statybos leidimą. Apie darbus, kurie gali sukelti nepatogumų, atsakovas pareiškėją informuoja, o siena tarp turtinių vienetų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), 1 aukšte buvo sumūryta pagal techninį projektą ir dalyvaujant pareiškėjo atstovams.

3.6. Atsakovas neturi jokių jam suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų, todėl negalėjo pažeisti ir nepažeidė VAĮ nurodytų nepiktnaudžiavimo valdžia ir skaidrumo principų. Pabrėžė, kad pareiškėjui bei jo advokatams prašomą informaciją atsakovas suteikė, išskyrus tą, kuri buvo suteikta pareiškėjui anksčiau bei kurią pagrįstai atsakovas laiko savo konfidencialia informacija. Dėl to pareiškėjo skundo teiginiai dėl galimo atsakovo piktnaudžiavimo jam pavestomis funkcijomis, trukdymo įgyvendinti teisę gauti informaciją bei ja naudotis, skaidrumo bei gerojo administravimo principų pažeidimo, yra nepagrįsti.

3.7. Nesutiktina su pareiškėju, kad Projektas yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, kuris parengiamas ir užpildomas pagal atsakingų institucijų nustatytas griežtas formas. Pasak atsakovo, Projekto parengimui yra būtina daugelio duomenų analizė ir išvados, kam yra reikalingos daugelio mokslo sričių kompetencijos. Būtent visi šie kriterijai ir įrodo Projekto išskirtinumą, originalumą, meninę ir mokslinę vertę bei kad Projektas yra autorių teisių objektas. Pabrėžia, kad pareiškėjo naudojami pastatai turi visas atskiras komunikacijas ir inžinerinius tinklus, nes jie privalėjo būti ir buvo atskirti įgyvendinant atsakovo techninį projektą, o Projektas įgyvendinamas tik atsakovo valdomame ir naudojamame nekilnojamame turte ir nėra įgyvendinamas bei susijęs su pareiškėjo be jokio teisinio pagrindo naudojamu pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), todėl nepažeidžia ir negali pažeisti pareiškėjo interesų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Muziejaus Raštą ir Pakartotinį raštą; įpareigojo atsakovą pareiškėjui pateikti visą Projekto kopiją per 20 darbo dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

5. Teismas nustatė, kad 2021 m. balandžio 8 d. Muziejus gavo advokatų profesinės bendrijos „Constat“, kuri 2020 m. spalio 1 d. atstovavimo sutarties pagrindu atstovauja pareiškėją, raštą, kuriuo prašoma pateikti valstybės turto patikėjimo teise Muziejaus valdomame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), įgyvendinamo Projekto visą projektinę dokumentaciją.

6. Skundžiamu Raštu, kuris priimtas 2021 m. balandžio 15 d., atsakovas pareiškėją informavo, kad Muziejus prašomos su Projektu susijusios informacijos neprivalo pateikti ir nurodė teisinius argumentus: 1) Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame numatyta advokato, vykdančio veiklą, teisė gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat registrų, valstybės informacinių sistemų jų turimą ar tvarkomą ir teisinėms paslaugoms teikti reikalingą informaciją, duomenis (įskaitant specialių kategorijų asmens duomenis), dokumentus, jų nuorašus. Šios teisės įgyvendinimą riboja pareiga laikytis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją) ir kitų tokią teisę reglamentuojančių įstatymų reikalavimų. Be to, ši teisė Muziejaus, kaip biudžetinės įstaigos, kuri nėra valstybės institucija, registrų ar valstybės informacinės sistemos tvarkytojas, atžvilgiu, nėra taikoma; 2) Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymas netaikomas dokumentams, kurių tvarkymas nėra institucijai įstatymuose ar kituose norminiuose teisės aktuose nustatyta viešoji funkcija, išskyrus informaciją apie darbuotojų darbo užmokestį. Muziejaus paslaugų teikėjai turi autorių, gretutines bei kitokias intelektinės nuosavybės teises. Dėl šių priežasčių prašoma pateikti Projekto dokumentacija sudaro Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytas šio įstatymo taikymo išimtis. Projekto dokumentacija sudaro Muziejaus komercinę paslaptį. Taip pat Rašte paaiškinta, kad pareiškėjas nėra niekaip susijęs su Projektu ir jo teisės bei teisėti interesai įgyvendinant Projektą nėra ir negali būti pažeidžiami. Raštu Muziejus atsisakė pakartotinai teikti savo įgyvendinamo Projekto dokumentaciją.

7. Muziejus 2021 m. balandžio 26 d. gavo jam Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos persiųstą pareiškėjo raštą Nr. S2-1290, kuriuo pareiškėjas prašė pateikti visą Projektą. Pakartotiniu raštu, priimtu 2021 m. balandžio 27 d., pareiškėjui buvo atsakyta, jog atsakovas į pareiškėjo pateiktą prašymą pateikti visą Projektą jau atsakė skundžiamu Raštu, kuriame buvo išnagrinėtos visos pareiškėjo prašymuose Muziejui ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos nurodytos aplinkybės bei pateikti teisiniai ir faktiniai argumentai. Dėl šios priežasties į tą patį prašymą ir į tuos pačius teisinius bei faktinius argumentus Muziejus pakartotinai nebeatsakinės.

8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Rašto ir Pakartotinio rašto, su kuriais pareiškėjas nesutinka, manydamas, jog Muziejus nepagrįstai atsisakė suteikti jo prašomą informaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo prašymas pateikti visą Projektą yra grindžiamas Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkto nuostatomis, pagal kurią advokatas, vykdydamas advokato veiklą, turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat registrų, valstybės informacinių sistemų jų turimą ar tvarkomą ir teisinėms paslaugoms teikti reikalingą informaciją, duomenis (įskaitant specialių kategorijų asmens duomenis), dokumentus, jų nuorašus.

10. Teismas pastebėjo, kad Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkto norma nėra skirta tiesiogiai advokato kliento (advokato teikiamų teisinių paslaugų gavėjo) ar konkrečią bylą nagrinėjančio teismo teisiniams santykiams su nurodytomis institucijomis (informacijos teikėjais) reglamentuoti. Advokato interesas gauti informaciją yra išvestinis iš jo pareigos suteikti atstovaujamam asmeniui kokybišką (kvalifikuotą) teisinę pagalbą. Nagrinėjamu atveju iš ginčijamų Rašto ir Pakartotinio rašto turinio teismas sprendė, kad atsakovas, atsisakydamas išduoti pareiškėjo atstovui prašomo dokumento (pilno Projekto) kopijas nurodė tokį atsisakymą lėmusį teisinį pagrindą – Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kurio, pasak atsakovo, įgyvendinimą riboja pareiga laikytis Advokatūros įstatymo ir kitų tokią teisę reglamentuojančių įstatymų reikalavimų, taip pat manydamas, jog minėtas įstatymas netaikomas dokumentams, kurių tvarkymas nėra institucijai įstatymuose ar kituose norminiuose teisės aktuose nustatyta viešoji funkcija.

11. Teismas su tokia atsakovo pozicija nesutiko, nes šiuo atveju Muziejus turėjo pareigas, kurias jam nustato Advokatūros įstatymas (kad taikytinas šis įstatymas atsakovas ir neginčija). Taigi šiuo požiūriu veikė kaip viešojo administravimo subjektas ir todėl turėjo vadovautis tiek Advokatūros įstatymo, tiek VAĮ normomis, kurios numato, jog administraciniame sprendime turi būti nurodytas teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punktas). Nors pareiškėjas (jo atstovas) prašymą dėl Projekto kopijų pateikimo grindė Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktu, tačiau atsakovas, atsisakydamas suteikti prašomą informaciją, pagrindų, kuriais pagal Advokatūros įstatymą ar kitus teisės aktus pareiškėjo atstovas tokios informacijos negalėtų gauti, iš esmės nepagrindė. Šiuo atveju pareiškėjas suteikė informaciją, kokiu tikslu siekiama gauti Projektą ir dėl ko prašomi dokumentai yra reikalingi. Taigi iš esmės tokia informacija atsakovui yra suteikta.

12. Teismas nurodė, kad Muziejus remiasi Advokatūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuris numato, kad šis įstatymas netaikomas dokumentams, kurių tvarkymas nėra institucijai įstatymuose ar kituose norminiuose teisės aktuose nustatyta viešoji funkcija. Kaip matyti iš bylos medžiagos (Finansų ministerijos 2020 m. gegužės 18 d. rašto Nr. S-2095) Projektas yra finansuojamas viešųjų finansų lėšomis – iš Kultūros ministerijos administruojamos 2014-2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto lėšų. Taigi šiuo atveju Muziejus naudoja viešuosius finansus viešosioms funkcijoms vykdyti. Tokia jo veikla susijusi su viešosiomis funkcijomis ir nėra pagrindo riboti informacijos apie tai, kaip naudojamos viešųjų finansų lėšos. Atvirkščiai – akivaizdu, kad viešasis interesas reikalauja, kad tokia informacija būtų vieša. Iš esmės tokia pozicija atsispindi ir aptartame Finansų ministerijos rašte.

13. Taip pat atsakovas remiasi tuo, kad dalį Projekto sudaro konfidenciali informacija. Teismas nesutiko su atsakovo tokia pozicija, kad Projekto pateikti negalima dėl jame esančios konfidencialios informacijos, nes atsakovas nepateikia jokių įrodymų, kodėl galima tą informaciją laikyti konfidencialia. Teismas pastebėjo, kad Muziejaus atsisakymo suteikti informaciją pareiškėjai vieną iš argumentų – Projektas yra autorių teisių objektas, tačiau su tokiu vertinimu nėra pagrindo sutikti, nes pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas (4 straipsnio 1 dalis), o įvertinus šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje išvardintus autorių teisių objektus, vis tik spręstina, kad Muziejaus parengtas Projektas, kuris yra skirtas ES finansavimui gauti, negali būti laikomas originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje.

14. Teismas pažymėjo, kad Projektas, kaip dokumentas, sudarytas ne siekiant mokslo, meno ar literatūros rezultato, o tam, kad pagrįsti finansavimo poreikį ir apibrėžti viešųjų lėšų naudojimo sritis ir ribas. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 5 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teisės aktai, oficialūs administracinio, teisinio ar norminio pobūdžio dokumentai (sprendimai, nuosprendžiai, nuostatai, normos, teritorijų planavimo ir kiti oficialūs dokumentai), taip pat jų oficialūs vertimai nelaikomi autorių teisės saugomais objektais. Šiuo atveju, Projektas teiktas kaip finansavimą grindžiantis dokumentas pagal iš Europos Sąjungos fondų bendrai finansuojamų projektų administravimo ir finansavimo taisykles. Taigi laikytina, kad Projektas turi administracinio dokumento požymių. Atsakovas nei atsiliepime, nei jo atstovės atsakydamos į klausimus teismo posėdžio metu neįvardino, kokia konkreti Projekto dalis laikytina kūriniu, taip pat atsakovas ir neturi aiškios pozicijos, ar tai meno, ar literatūros ar mokslo kūrinys, todėl jo aptariamas argumentas laikytinas deklaratyviu teiginiu. Net ir pripažinus Projekto dalį kūriniu, tai nėra pagrindas neatskleisti jo pareiškėjui. Todėl teismas atmetė atsakovo argumentus, susijusius su autorių teisių apsauga, kaip nepagrįstus.

15. Atsakovas remiasi ir tuo, kad Projekte yra ir komercinių paslapčių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalis). Nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu atsakovas tiksliai neįvardijo, kuri Projekto dalis sudaro komercinę paslaptį. Teismo posėdžio metu paaiškino, kad komercinę paslaptį galėtų sudaryti informacija apie ekspozicijų išdėstymą, tačiau negalėjo patvirtinti, kad tokia informacija buvo Projekte. Todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas teikdamas aptariamą argumentą remiasi tik prielaidomis. Be to, Muziejus yra biudžetinė įstaiga ir komercinės veiklos nevykdo (Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad biudžetinė įstaiga – ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, įgyvendinantis valstybės ar savivaldybės funkcijas ir išlaikomas iš valstybės ar savivaldybės biudžetų asignavimų, taip pat iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų ir kitų valstybės pinigų fondų lėšų). Apibendrinęs išnagrinėtą reguliavimą ir ginčo šalių argumentus, teismas padarė išvadą, kad atsakovas privalo suteikti informaciją apie Projektą, nes atsakovui taikytinas Advokatūros įstatymo nuostatos kaip valstybės ir savivaldybių institucijai, t. y., ginčijamais Raštu ir Pakartotiniu raštu atsisakymai išduoti Projektą priimti, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant skundžiamus raštus.

16. Teismas nurodė, kad kiti argumentai (dėl to, kad pastatai turi visas atskiras komunikacijas ir inžinerinius tinklus, kad Projektas įgyvendinamas tik atsakovo valdomame ir naudojamame nekilnojamame turte) niekaip nekeičia teismo padarytų išvadų ir yra teisiškai nereikšmingi.

17. Teismas įvertino pareiškėjo skunde pateiktą procesinį prašymą įpareigoti Muziejų pateikti visą Projektą ir pažymėjo, kad šiuo atveju ginčas ir kilo dėl atsisakymo atlikti veiksmus, kuriuos atsakovas privalėjo atlikti, taigi susijęs su realiu pažeistų teisių gynimu. Todėl, atsižvelgdamas ir į ta, kad susirašinėjimas su atsakovu dėl Projekto pateikimo dar nuo 2020 m., teismas vertino, kad įpareigojimas atlikti veiksmus neviršytų teismo kompetencijos ribų. Atsižvelgęs į tai, atsakovą teismas įpareigojo pateikti visą Projektą pareiškėjui. Prašymams pateikti informaciją taikomas VAĮ 10 straipsnio 4 dalies terminas (20 darbo dienų), todėl atsakovas įpareigotas per šį terminą pateikti reikalaujamą Projektą ir iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pateikti valstybės turto patikėjimo teise Muziejaus valdomame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), įgyvendinamo Projekto visą projektą.

III. 18. Atsakovas Muziejus apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašo atlyginti visas bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes ir papildomai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nurodo:

19.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo ir nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodomų aplinkybių, kad šis ginčas nenagrinėtinas administraciniame teisme, tokiu būdu nesivadovaudamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika iš esmės analogiškoje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 22 d. administracinėje byloje Nr. eAS-108-520/2020 priėmė nutartį, kurioje paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį atsisakyti priimti pareiškėjo skundą Trakų istorijos muziejui dėl sprendimo panaikinimo. Taigi pareiškėjas ginčija ne viešojo administravimo subjekto sprendimus, ginčo teisiniai santykiai yra susiklostę tarp pareiškėjo ir Muziejaus ir jie nėra tarnybiniai ar kilę iš viešojo administravimo, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas nenagrinėtinas administraciniuose teismuose pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas.

19.2. Pirmosios instancijos teismas apskritai ignoravo Muziejaus atsiliepime į skundą nurodomas aplinkybes ir jų nevertino, tai yra kad 1) pareiškėjui nepateiktos Projekto dalys nėra niekaip susijusios su atliekamais statybos darbais bei jų apimtimi; 2) nepateiktos Projekto dalys atitinka komercinės paslapties požymius ir pareiškėjas nei 2020 m. rugpjūčio 18 d. Muziejaus rašto (kur pareiškėjui motyvuotai atsakyta apie nepateiktų Projekto dalių atitikimą CK 1.116 straipsnyje nurodytiems kriterijams), nei Kultūros ministerijos 2020 m. rugpjūčio mėnesio rašto, kuriuo pritariama Muziejaus 2020 m. rugpjūčio 18 d. rašte nurodytiems argumentams, neskundė, taigi su jais sutiko. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis) ir neatskleidė bylos esmės.

19.3. Pareiškėjas neginčija, kad Muziejus jam yra pateikęs pilnos apimties (duomenys neskelbtini) kapitalinio remonto techninį projektą, Projekto projektinius pasiūlymus bei investicinį projektą, išskyrus tas investicinio projekto dalis, kurios sudaro Muziejaus konfidencialią informaciją, atitinkančią visus komercinės paslapties požymius. Pareiškėjui nepateiktos Projekto investicijų projekto dalys nėra niekaip susijusios su atliekamais statybos darbais bei jų apimtimi ir tai įrodo atsakovo kartu su atsiliepimu pateikti duomenys apie tai, kokios investicijų projekto dalys nebuvo pateiktos pareiškėjui (žr. Muziejaus atsiliepimo priedą Nr. 4, l. 30). Kaip matyti iš pareiškėjui kartu su 2020 m. gegužės 28 d. raštu pateikto investicijų projekto, Bendruomenei nėra pateiktos investicijų projekto dalys: „4. Finansinė analizė“, „5. Ekonominė analizė“, „6. Jautrumas ir rizikos“, „7.Vykdymo planas“. Taigi iš viešai skelbiamos informacijos apie Investicijų projektą bei daugkartiniais atsakovo raštais pareiškėjui pateiktos informacijos yra akivaizdu, kad visa informacija apie atsakovo investicijų projekto įgyvendinimo tikslus, Atsakovo savo valdomuose pastate (duomenys neskelbtini) bei žemės sklype (duomenys neskelbtini)atliekamus kapitalinio remonto (ne rekonstrukcijos) darbus, jos mastą, planuojamo Investicijų projekto veikloms užimti Atsakovo valdomo valstybei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo apimtį bei panaudojimo būdą buvo Pareiškėjui suteikta. Šios informacijos nesuteiktose Investicijų projekto dalyse nėra, kas matyti vien iš Pareiškėjui pateikto Investicijų projekto turinio ir buvo akcentuota ir 2021 m. balandžio 15 d. Atsakovo rašte Pareiškėjo advokatams.

19.4. Nepateikta dalis Muziejui turi potencialios komercinės vertės būtent dėl to, kad nėra vieša. Tokiai informacijai tapus viešai prieinamai, ja galėtų pasinaudoti kiti panašioje srityje veikiantys subjektai, kurių šiuo metu yra gausu įgyvendindami panašius projektus, taip pat ir investicijų projekto visai informacijai tapus prieinamai, tokie subjektai pasinaudotų Muziejaus sukaupta patirtimi, intelektinės veiklos rezultatu, jiems alternatyvių projektų rengimas bei įgyvendinimas taptų paprastesnis, greitesnis ir kainuojantis mažiau finansinių ir žmogiškųjų išteklių ir taip jie įgytų konkurencinį pranašumą (CK 1.116 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

19.5. Tiek įgyvendinant investicijų projektą, tiek pareiškėjui nepateikiant investicijų projekto dalių, kurias argumentuotai Muziejus laiko savo komercine paslaptimi, nėra ir negali būti pažeidžiamos pareiškėjo, juolab šiuo metu (duomenys neskelbtini) pastatą naudojančio be jokio teisinio pagrindo (žr. Atsakovo atsiliepimo priedas Nr. 5, l. 96), teisės bei teisėti interesai. Be to, jokie atsakovo atliekami kapitalinio remonto darbai nėra slepiami nuo pareiškėjo ar kitų asmenų ir jie atliekami laikantis su atsakingomis valstybės institucijomis suderinto techninio projekto bei pagal suteiktą statybą leidžiantį dokumentą, kurie pareiškėjui yra pateikti.

19.6. Teismas teiginį, kad Muziejus negali turėti komercinių paslapčių, grindžia ir tuo, kad Muziejus nevykdo komercinės veiklos. Šią poziciją jis grindžia biudžetinės įstaigos sąvoka, į kurią nepatenka savybė, kad muziejus gali vykdyti ūkinę – komercinę veiklą. Muziejaus nuostatų (Atsiliepimo priedas Nr. 1) 30.5 punktas nustato, kad Muziejaus lėšas sudaro ir kitos teisėtai įgytos lėšos, t. y. Muziejus gali gauti lėšų iš ūkinės veiklos. Teisės doktrinoje ūkinė komercinė veikla apibrėžiama kaip nuolatinė, savarankiška, t. y. savo rizika plėtojama, asmens veikla, siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu-pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą (žr., Valentinas Mikelėnas ir kt., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002. Psl .23). Aiškinant paminėtą ūkinės komercinės veiklos sąvoką lingvistiškai, išskirtini tokie pagrindiniai ūkinei komercinei veiklai būdingi požymiai: pirma, tęstinumas, nuolatinis veikos pobūdis; antra, savarankiškumas, t. y. veikimas savo rizika ir savo vardu; trečia, atlygintinumas, t. y. veikla siekiama pelno, tam tikros ekonominės naudos. Iš tiesų, Muziejus, parduodamas bilietus, suvenyrus, edukacijų, ekskursijų paslaugas, teikdamas kitas atlygintines paslaugas (atvaizdų suteikimas ir pan.), vykdo komercinę veiklą, turinčią visus komercinės veiklos požymius – tęstinumą, nuolatinį veikos pobūdį; antra, savarankiškumą, t. y. veikimą savo rizika ir savo vardu; trečia, atlygintinumą, t. y. veikla siekiama pelno, tam tikros ekonominės naudos.

20. Pareiškėjas Bendruomenė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų dėl bylos teismingumo, nurodo, kad su apelianto argumentais nesutinka ir atkreipia dėmesį į Muziejaus cituojamą Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį priimtą administracinėje byloje Nr. eAS-108-520/2020, kurioje atsakovas visiškai nepagrįstai nurodo, jog tarp ginčo šalių yra susiklostę analogiški teisiniai santykiai. Nurodytoje byloje ginčas kilo tarp darbuotojos ir darbdavio dėl (Trakų istorijos muziejaus), todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėja ir atsakovas (Trakų istorijos muziejus) veikia privačių teisinių santykių srityje.

22. Pareiškėjas paaiškina, kad Muziejaus teisinė forma – biudžetinė įstaiga, o biudžetinės įstaigos yra priskiriamos prie viešojo sektoriaus įstaigų, teikia viešąsias paslaugas, vykdo viešąjį administravimą, todėl laikomas viešojo administravimo subjektu VAĮ 4 straipsnio 3 dalies prasme.

23. Pareiškėjo manymu, teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog vadovaujantis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 5 straipsnio 2 punkto nuostatomis Projektas turi administracinio dokumento požymių, nes Projektas teiktas kaip finansavimą grindžiantis dokumentas pagal iš Europos Sąjungos fondų bendrai finansuojamų projektų administravimo ir finansavimo taisykles. Projektas neatitinka nei autorinio kūrinio apibrėžimo, nei komercinės paslapties, nes buvo parengtas ES finansavimui gauti.

24. Pasisakydamas dėl Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkto nuostatų taikymo viešojo administravimo subjektams, pareiškėjas nurodo, kad Muziejus, kaip ir kitos valstybinės institucijos privalo bendradarbiauti remiantis Advokatūros įstatymo nuostatomis ir suteikti advokatui prašomą informaciją. Konkrečiu atveju, informacijos buvo prašoma naudojantis specialia įstatymo nuostata, kurios pagrindu turi būti užtikrinamas bendradarbiavimas tarp valstybinių institucijų ir advokato.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Muziejaus Rašto ir Pakartotinio rašto, kuriais atsisakyta pareiškėjui pateikti visos sudėties Projektą, pagrįstumo ir teisėtumo.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Muziejaus Raštą ir Pakartotinį raštą, įpareigojo atsakovą pareiškėjui pateikti visą Projekto kopiją per 20 darbo dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad Muziejus, vykdydamas viešojo administravimo funkcijas privalėjo pateikti prašomą informaciją pareiškėjui pagal VAĮ, Advokatūros įstatymo nuostatas, konstatavęs, kad Projektas visa savo apimtimi nėra komercinės paslapties ar autorių teisių objektas.

27. Muziejus apeliaciniame skunde teigia, jog teismas neįsigilino ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai nesilaikė teismingumo taisyklių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme, taip pat teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovas atlieka viešojo administravimo funkcijas ir privalėjo visa apimtimi pateikti pareiškėjui Projektą, nors jo dalys nėra susiję su pareiškėjo interesais.

28. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai; teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis). Taigi, administraciniame procese apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, kartu ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ar nėra sprendimo negaliojimo pagrindų.

29. Minėta, jog be kitų argumentų atsakovas apeliaciniame skunde kelia proceso taisyklių pažeidimo klausimą, teigdamas, kad byla išnagrinėta teismo, kuriam ji neteisminga. ABTĮ 18 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos teismams.

30. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

31. Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatyme nustatyta, kad skundams (prašymams) dėl viešojo ir vidinio administravimo subjektų priimtų administracinių aktų bei veiksmų ar neveikimo (t. y. pareigų nevykdymo) nagrinėti įsteigti specializuoti administraciniai teismai (1 straipsnio 1 dalis), jų kompetenciją nustato ABTĮ ir kiti įstatymai (1 straipsnio 2 dalis). ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) 2 straipsnio 18 dalyje viešasis administravimas apibrėžtas kaip teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas, kas atitinka to paties įstatymo 6 straipsnyje išvardytas viešojo administravimo sritis. Biudžetinės įstaigos laikytinos valstybinio ar savivaldybių administravimo subjektais tik tais atvejais, kai jos teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos atlikti viešąjį administravimą (VAĮ 4 straipsnio 2, 5 dalys). ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis numato, kad administraciniu ginču laikytinas asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas.

32. Bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimų sprendimas reglamentuojamas ABTĮ 22 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis (2 dalis), o byla negali būti nutraukta arba skundas (prašymas, pareiškimas) paliekamas nenagrinėtas vien dėl tos priežasties, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, tokiais atvejais byla turi būti perduodama pagal rūšinį teismingumą (1 dalis).

33. Pareiškėjo ginčijami raštai yra surašyti atsakovo Muziejaus, kuris nėra įgaliotas atlikti viešąjį administravimą ir nėra valstybinio administravimo subjektas (pagal Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-384 (nuostatų nauja redakcija, patvirtinta kultūros ministro 2020 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. ĮV-286 redakcija, jam nepriskirtas administracinių sprendimų priėmimas, administracinių paslaugų teikimas ar kitokie viešojo administravimo įgaliojimai). Taigi pareiškėjo ginčijami Muziejaus raštai nėra viešojo administravimo subjekto sprendimai, tarp šalių susiklostę ginčo teisiniai santykiai nėra kilę iš viešojo administravimo, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai nenagrinėtini administraciniuose teismuose pagal ABTĮ normas (žr. pvz., LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-108-520/2020).

34. Konstatavus, kad Muziejus nėra viešojo administravimo subjektas ir pripažinus, kad ginčas nepriskirtinas nagrinėti administraciniam teismui skundą turėjo būti atsisakyta priimti (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas buvo priimtas ir išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme pažeidus bylų rūšinio teismingumo taisykles. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pagal teismingumą bendrosios kompetencijos teismui, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismui (ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis, 103 straipsnio 1 punktas).

36. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis proceso šalis kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nors pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas, tačiau kilęs ginčas nėra išnagrinėjamas iš esmės, todėl nėra sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė