2015-12-09 Nr. AB-23886-3-61-3-05158-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-1432-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05158-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Investera“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Investera“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi priimtas nagrinėti pareiškėjo UAB „Investera“ (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriame prašoma panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-5824 atidėti/išdėstyti mokestinės nepriemokos/baudos už administracinį teisės pažeidimą sumokėjimą.

2015 m. lapkričio 12 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti VMI prie FM 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-5824 galiojimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad gavo VMI prie FM 2015 m. spalio 19 d. nurodymą Nr. (23.31-08)467-140225 ir 2015 m. lapkričio 2 d. nurodymą Nr. (23.31-08)467-149981 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Nesustabdžius skundžiamo sprendimo vykdymo, skundžiamas sprendimas bus priverstinai įvykdytas, o teismo sprendimas bus deklaratyvus ir negalės būti laikomas teisingumo įvykdymu, nes priverstinai išieškojus mokestinę nepriemoką, neliks ginčo objekto.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str.).

Teismas konstatavo, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pagal ABTĮ 92 straipsnį, skundžiamo akto panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju privalo būti atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis. Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011, kt.).

Pareiškėjas ginčą kelia dėl VMI prie FM 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-5824, kuriuo nuspręsta neatidėti pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimo (25 462,38 Eur). Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai ir byloje esanti medžiaga nesudaro pagrindo darytį išvadą, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būsimo teismo sprendimo dėl pareiškėjo skundo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 111 straipsnyje nustatyta, jog paaiškėjus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo mokestį ar su juo susijusias sumas, jos grąžinamos šio Įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos.

Taigi, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju, panaikinus skundžiamą aktą, nebūtų kliūčių atkurti iki ginčijamo akto priėmimo buvusios padėties net ir tuo atveju, jeigu mokestinė nepriemoka būtų sumokėta iki teismo sprendimo priėmimo. Iš pareiškėjo pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimas nesukeltų įmonei ženklių neigiamų finansinių padarinių. Remiantis tuo, kas išdėstyta, prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmestas.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos laikinai sustabdyti ginčijamo sprendimo galiojimą.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog gavo VMI prie FM 2015 m. spalio 19 d. nurodymą Nr. (23.31-08)467-140225 ir 2015 m. lapkričio 2 d. nurodymą Nr. (23.31-08)467-149981 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Nesustabdžius skundžiamo sprendimo vykdymo, skundžiamas sprendimas bus priverstinai įvykdytas, o teismo sprendimas bus deklaratyvus ir negalės būti laikomas teisingumo įvykdymu, kadangi priverstinai išieškojus mokestinę nepriemoką neliks ginčo objekto. Be to, mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas (nurašymas) sukeltų pareiškėjui ženklių neigiamų finansinių padarinių. Pareiškėjo finansinė būklė taptų kritinė, pareiškėjas turėtų didelių sunkumų vykdydama kitus savo finansinius įsipareigojimus, kadangi yra klaidingai vertinamas pareiškėjo pajamų, gautų per 2015 metus, padidėjimas 5 kartus bei pasiektas 250 558 Eur grynasis pelnas (šis pajamų padidėjimas ir grynasis pelnas yra iš esmės susiję ne su kasdienine pareiškėjo veikla ir jos tęstinumu, o su 2015 m. sausio 30 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. MK-800 ir pagal ją gautomis vienkartinio pobūdžio pajamomis).

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodė, kad LVAT yra pažymėjęs, jog, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007).

Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad nesiėmus jo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas. VMI prie FM nuomone, nėra pagrindo teigti, kad, priėmus ir įsiteisėjus galbūt pareiškėjui palankiam sprendimui, nebūtų galimybės grąžinti pareiškėjui piniginių sumų, kurias iš jo nusprendė išieškoti VMI prie FM. Atskirajame skunde nurodyta, kad mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas sukeltų pareiškėjui ženklius neigiamus finansinius padarinius (pareiškėjo finansinė padėtis taptų kritinė, pareiškėjas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus), tačiau šis teiginys neparemtas jokiais įrodymais.

Priešingai, VMI prie FM duomenimis, pareiškėjo veikla 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. rugpjūčio 31 d. buvo pelninga, jis gavo 250 558 Eur grynojo pelno. Be to, pareiškėjui jau buvo suteikta galimybė stabilizuoti savo finansinę būklę ir pridėtinės vertės mokesčio nepriemoką sumokėti vėliau – per mokesčių administratoriaus sprendime nustatytą laikotarpį, nes dėl tos pačios PVM mokestinės nepriemokos sumokėjimo jau buvo priimtas pareiškėjui palankus sprendimas atidėti/išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. 2015 m. balandžio 17 d. mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta, nes pareiškėjas nesilaikė mokestinės paskolos sutarties sąlygų.

Akivaizdu, kad pats pareiškėjas nesiekia sumokėti paties deklaruotų PVM sumų per kuo trumpesnį laiką. Atsižvelgiant ir į tai, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos laikinai sustabdžius ginčijamo sprendimo galiojimą būtų ribojamos valstybės (savivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas, nes nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku valstybės (savivaldybės) biudžetas negauna pajamų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Tikrinamu atveju ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nepatenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teisėjų kolegija pastebi, jog iš nurodytos normos konstrukcijos matyti, kad įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą siejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą ir priimto teismo sprendimo įgyvendinimą, bet ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo visų galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su tikrinamos bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjo ginčijamu VMI prie FM 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-5824 nuspręsta, vadovaujantis MAĮ 14 straipsnio 7 dalimi, 88 straipsniu, Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268, 2015 m. rugsėjo 22 d. išvada Nr. (23.31-08)-326-4819, neatidėti pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti VMI prie FM 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-5824 galiojimą, t. y. prašė taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.

Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr. LVAT 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-627/2012 ir kt.). Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytus argumentus dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir byloje esančią medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė aplinkybių, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad mokestinės nepriemokos išieškojimo galimybė pati savaime nepatvirtina, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas įtvirtina galimybę grąžinti nepagrįstai pagal mokesčio administratoriaus sprendimus išieškotas mokesčių sumas (MAĮ 111 str.).

Prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pareiškėjas iš esmės remiasi argumentais, susijusiais būtent su pareiškėjo finansine padėtimi.

Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas sukeltų pareiškėjui ženklių neigiamų finansinių padarinių, nėra pagrįstos jokiais įrodymais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nepritaikė pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo UAB „Investera“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius