2019-03-20 Nr. AB-6860-3-61-3-01950-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3705-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01950-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 37.2.; 37.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ramūno Gadliausko, Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. J. ir J. J. (pareiškėjo S. J. teisių perėmėjų) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 45 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo per mažai ploto. Pareiškėjui teko valgyti atšalusį maistą, nes nebuvo pakankamai vietos prie stalo. Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko. Pareiškėjas turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, o pasivaikščiojimo kiemelių būklė nebuvo tinkama. Kameras buvo galima vėdinti tik per langus, būdavo drėgna. Nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Kamerose žiemą būdavo šalta, o vasarą – karšta, buvo pelėsių. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, rankšluosčiais, čiužiniai buvo netinkamos būklės. Šiukšlių konteineriai buvo statomi prie kamerų langų ir skleisdavo nemalonų kvapą. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas, jis įrengtas netinkamai – nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. Dušų būklė buvo netinkama. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto vandens ir nebūdavo galimybės prausti visą kūną po šiltu vandeniu. Nebuvo sudaryta galimybė papildomai nusiprausti duše, nors pareiškėjas sirgo (duomenys neskelbtini). Nebuvo sąlygų nemokamai skalbti drabužius ir išdžiovinti paties išskalbtus drabužius. Kamerose būdavo buitinių parazitų. Maistas buvo nepakankamai kaloringas ir neskanus, atšalęs, maisto dalintojai jį dalindavo be higieninių pirštinių. Trumpalaikio sulaikymo kameros buvo per ankštos, purvinos, nedezinfekuotos.

3. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, diskomfortą. Kamerų perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu, tai buvo labai traumuojanti patirtis.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Lukiškių TI-K paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas su pertraukomis nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes įstaigoje laikomiems asmenims pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

6. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus. Tačiau atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Laikomiems asmenims suteikiama teisė ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, tam įrengti įvairaus dydžio pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie atitinka nustatytus reikalavimus. Taip pat suteikiama galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną šiltu vandeniu. Suimtieji (nuteistieji) tinkamai aprūpinami patalyne, rankšluosčiais, sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Trumpalaikio sulaikymo kamerose asmenys laikomi iki dviejų valandų, maitinami dienotvarkėje nustatytu grafiku. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo S. J. skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė.

8. Teismas nustatė, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko itin mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 495 paras per pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjui taip pat nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, jis ne visada buvo tinkamai aprūpinamas minkštuoju inventoriumi, kurio būklė ne visuomet buvo tinkama, taip pat dušų būklė ne visuomet buvo tinkama, pareiškėjui, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, nebuvo sudaryta galimybė papildomai praustis duše. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį.

9. Teismas sprendė, kad dėl suėmimo sąlygų visumos pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Įvertinęs nustatytų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 4 700 Eur sumos priteisimas.

III. 10. Pareiškėjas S. J. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

11. Pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog jis neįvardijo, kuriose kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, kadangi skunde buvo nurodyta, kad jų nebuvo pirmojo ir trečiojo korpusų kamerose, o tikslius kamerų numerius nurodyti objektyviai nėra galimybės. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymų išreikalauti papildomus įrodymus, dėl to nepagrįstai buvo nustatyta, kad maitinimas atitiko nustatytas normas; neišreikalavo duomenų dėl kamerose esančių baldų, kad būtų įsitikinta, jog sanitariniuose mazguose nebuvo lentynėlių higienos reikmenims sudėti, į teismo posėdį pagal pareiškėjo prašymą nebuvo iškviesti liudytojai. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigė, kad jo teisės buvo suvaržytos, teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, todėl buvo pažeisti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Taip pat nevertinti jo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo tuo aspektu, kad jų stogeliuose buvo asbesto, nors pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad visų pasivaikščiojimo kiemelių būklė buvo bloga.

12. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė klausimo dėl karantino kamerų būklės ir oro temperatūros jose, adekvačiai neatsižvelgė į sunkią pareiškėjo sveikatos būklę ir ligą, į tai, kad pareiškėjui sąmoningai nebuvo suteikta galimybė papildomai naudotis dušu. Teismas nepasisakė dėl naktinio kamerų apšvietimo atitikimo nustatytiems reikalavimams, dėl privatumo neužtikrinimo dušo patalpose, dėl to, kad dušo patalpose sudrėksta asmeniniai drabužiai, dėl paskirstymo patalpų, įrengtų sename Lukiškių TI-K korpuse, nenurodė Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006) pažeidimų.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimo nepagrindė jokiais įrodymais, nėra nustatytų visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytų viešosios atsakomybės sąlygų. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino bylos aplinkybes ir išsamiai ištyrė rašytinius įrodymus, o pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

IV. 15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 25 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-3225-415/2018) pareiškėjo S. J. teisių perėmėjų G. J. ir J. J. apeliacinį skundą patenkino iš dalies, t. y. pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir pareiškėjams G. J. ir J. J. (pareiškėjo S. J. teisių perėmėjams) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 7 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

16. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo priimtas nagrinėti atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-3225-415/2018. Atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais. Atsakovas teigė, kad dalis apeliacinės instancijos teismo nutarties yra be motyvų, be to, teismas šioje administracinėje byloje nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos ir šioje byloje yra būtina užtikrinti vienodos praktikos formavimą.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 29 d. nutartimi atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3225-415/2018 tenkino iš dalies: atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A-3225-415/2018 pagal pareiškėjo S. J. teisių perėmėjų G. J. ir J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu; neatnaujino proceso administracinėje byloje Nr. A-3225-415/2018 pagal pareiškėjo S. J. teisių perėmėjų G. J. ir J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu.

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 29 d. nutartyje, be kita ko, konstatavo, kad tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-4535-463/2016, tiek nagrinėjamoje byloje, t. y. abejose bylose nagrinėtos tos pačios aplinkybės, susijusios su pareiškėjo patirta neturtine žala dėl kalinimo per mažo ploto kamerose nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2014 m. birželio 5 d. Todėl teisėjų kolegija vertino, kad atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos abiejų bylų faktinės aplinkybės dėl pareiškėjo atsakovui pareikšto reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl to, kad pareiškėjas nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2014 m. birželio 5 d. buvo laikomas mažo ploto kamerose, teisiniai argumentai, susiję su ABTĮ nuostatomis, draudžiančiomis pakartotinai nagrinėti jau kitoje byloje išnagrinėtas tas pačias aplinkybes, sudaro faktinį ir teisinį pagrindą konstatuoti, kad priimant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartį buvo nukrypta nuo administracinių teismų praktikos, t. y. atsakovo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu yra pagrįstas.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimų bei atitinkančių higienos reikalavimus sąlygų.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. (iš viso 495 dienų) neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo kameroje, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui priteistina neturtinė žala pinigais, todėl iš atsakovo priteisė 4 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 29 d. nutartyje, be kita ko, konstatavo, jog tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendime (kuris įsiteisėjo 2016 m. vasario 2 d.) administracinėje byloje Nr. I-4535-463/2016, tiek nagrinėjamoje byloje, t. y. abejose bylose nagrinėtos tos pačios aplinkybės, susijusios su pareiškėjo patirta neturtine žala dėl kalinimo per mažo ploto kamerose nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2014 m. birželio 5 d., dėl ko procesas administracinėje byloje Nr. A-3225-415/2018 buvo atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu. Taigi dėl aplinkybės, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, pirmosios instancijos teisme nagrinėtos bylos dalis (dėl pareiškėjo kalinimo per mažo ploto kamerose laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2014 m. birželio 5 d.) turėjo būti nutraukta. Pirmosios instancijos teismui neteisingai nustačius ginčo laikotarpį ir dėl to iš dalies nepagrįstai priteisus žalos atlyginimą, minėta bylos dalis šiuo atveju nutraukiama pagal ABTĮ (2016 m. rugsėjo 27 d. įstatymo Nr. XII-2655 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 5 punktą, o skundžiama teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti žalą už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2014 m. birželio 5 d. panaikinama.

23. Teisėjų kolegija pažymi, jog teisėjų ir teismų nepriklausomumas bei nešališkumas kaip vienas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo principų įtvirtintas 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis 44 straipsnio 1 ir 2 dalimis, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (ABTĮ 44 str. 6 d.). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Be to, ABTĮ 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu.

24. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83)). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, sukeliančių abejonių teisėjų nešališkumu. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 21257/93, 21258/93,21259/93). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą Wettstein prieš Šveicariją, (pareiškimo Nr. 33958/96); EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, (pareiškimo Nr. 19874/92)). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 26 d. sprendimą Miller ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, (pareiškimo Nr. 45825/99, 45826/99, 45827/99; 2005 m. liepos 15 d. sprendimą Mežnarić prieš Kroatiją, (pareiškimo Nr.71615/01); kt.).

25. Teisėjo, nagrinėjusio bylą pirmosios instancijos teisme, šališkumas ir neobjektyvumas grindžiamas aplinkybėmis, nurodytomis Nutarties 25.2 punkte. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina įrodymų vertinimo taisyklę – teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Prašymų dėl papildomų įrodymų išreikalavimo ir liudytojų apklausos atmetimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo nešališkumą ir neobjektyvumą patvirtinantis faktas. Tai, esant pagrindui konstatuoti ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės pažeidimą, galėtų būti teisinis pagrindas pripažinti procesinės teisės normų pažeidimą arba netinkamą jų pritaikymą, dėl ko skundžiamas sprendimas galėtų būti panaikintas, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.). Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, savaime negali būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą.

26. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas neišsireikalavo papildomų įrodymų teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir pareikalavo iš atsakovo Lukiškių TI-K papildomų įrodymų. Atsakovas, vykdydamas minėtą nutartį, pateikė duomenis apie gyvenamosiose patalpose esančius baldus, pasivaikščiojimo kiemelius ir dušus (II t., b. l. 73–96). Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K dušinių patalpos atitinka higienos reikalavimus, visose gyvenamosiose kamerose yra viena lentyna, spintelės ir viršutinių drabužių pakabos. Taip pat pažymėjo, jog Lukiškių TI-K statinių konstrukcijose gofruoti ar kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Šiuos duomenis patvirtino atsakovo pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 12 d. (I t., b. l. 100–101) patikrinimo aktai. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir drėgmės dušuose laikytini nepagrįstais ir neįrodytais.

27. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

28. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Lukiškių TI-K informacija apie kamerų plotą ir sanitarinių mazgų plotą kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. (I t., b. l. 41–45), konstatuoja, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos kamerose buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis 521 paras (o ne 495 dienas, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas) (atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą), taigi jam tenkantis kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m. Todėl pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį ir Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu taip pat nustatė šiuos pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimus: nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjas ne visada buvo aprūpintas minkštuoju inventoriumi, kurio būklė ne visuomet buvo tinkama, dušų būklė taip pat nebuvo visuomet tinkama, pareiškėjui, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, nebuvo sudaryta galimybė papildomai praustis duše. Taigi dėl nurodytų aplinkybių visumos darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

30. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

31. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

32. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

33. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytas aplinkybes ir tai, kad byloje aktualus ginčo terminas yra ne 2013 m. spalio 16 d. – 2016 m. gegužės 9 d., o 2014 m. birželio 6 d. – 2016 m. gegužės 9 d., į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 4 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra visiškai adekvatus ir pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors ginčui aktualus laikotarpis šioje byloje, kaip minėta, buvo nustatytas neteisingai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-3-520/2019), tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė pareiškėjui priteistinos žalos dydį.

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, su kitomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl skundžiame sprendime aptartų pareiškėjo kalinimo sąlygų iš esmės sutinka ir jų papildomai nekartoja.

36. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes (t. y. dėl ginčui aktualaus laikotarpio), tačiau priteisė pareiškėjui adekvačią padarytiems pažeidimams neturtinės žalos atlyginimo sumą, taip pat iš dalies neteisingai taikė proceso teisės normas.

37. Dėl šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių naikinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3225-415/2018 ir priimama nauja nutartis: pareiškėjų G. J. ir J. J. (pareiškėjo S. J. teisių perėmėjų) apeliacinis skundas atmetamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo dalis dėl pareiškėjo S. J. skundo reikalavimo priteisti žalą už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2014 m. birželio 5 d. panaikinama ir ši bylos dalis nutrauktina pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 165 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3225-415/2018 ir priimti naują nutartį:

Pareiškėjų G. J. ir J. J. (pareiškėjo S. J. teisių perėmėjų) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjo S. J. skundo reikalavimo priteisti žalą už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2014 m. birželio 5 d. panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan