2021-02-10 Nr. AB-3013-3-61-3-00392-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1520-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00392-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei L. V. dėl privalomos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu priteisti iš atsakovės L. V. (toliau – ir atsakovė) 57,50 Eur dydžio nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

2. Pareiškėjas prašyme nurodė:

2.1. Atsakovė nuo 2011 m. spalio 19 d. nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini). Jurbarko rajono savivaldybės taryba 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T2-84 patvirtino Jurbarko rajono savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d., ir kurie tuo metu, kai atsakovei buvo paskaičiuota vietinė rinkliava, buvo privalomi visiems Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje nekilnojamojo turto turintiems fiziniams bei juridiniams asmenims. Visi atliekų turėtojai turi apmokėti atliekų tvarkymo išlaidas ir laikytis nustatytų atliekų tvarkymo reikalavimų, tačiau atsakovė už 2017 m. liepos 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. laikotarpį nesumokėjo pareiškėjui 57,50 Eur dydžio vietinės rinkliavos. Jurbarko rajono savivaldybės taryba turi teisę nustatyti vietinės rinkliavos lengvatas, tačiau atsakovės atžvilgiu Jurbarko rajono savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos taikymo.

3. Atsakovė L. V. atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 22 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė jam iš atsakovės 57,50 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2020 m. sausio 29 d. išrašą atsakovei nuosavybės teise priklauso pastatas – gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad atsakovei atskiru Jurbarko rajono savivaldybės tarybos sprendimu būtų buvusi nustatyta vietinės rinkliavos lengvata, todėl darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu atsakovės komunalinės atliekos buvo tvarkomos Jurbarko rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje ir ji turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą.

6. Iš pareiškėjo atsakovei skirtų mokėjimo pranešimų ir pažymos „Apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolą“ teismas nustatė, kad atsakovė nevykdė teisės aktais jai nustatytos pareigos Jurbarko rajono savivaldybės tarybos 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T2-84 patvirtintuose Jurbarko rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatuose nustatyta tvarka mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), todėl per 2017 m. liepos 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. laikotarpį susidarė 57,50 Eur skola.

7. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė tinkamai vykdė Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) 3 straipsnyje įtvirtintą pareigą nustatytu laiku mokėti vietinę rinkliavą, o iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Nuostatų nustatyta tvarka ir terminais informavo atsakovę apie susidariusią skolą ir apie pareigą sumokėti vietinę rinkliavą, sprendė, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir priteisti jam iš atsakovės 57,50 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos, susidariusios nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

III. 8. Atsakovė L. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma:

8.1. Pareiškėjas sąmoningai klaidiną teismą ir pateikia tikrovės neatitinkančius išrašus iš Tauragės registrų centro filialo. Pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra negyvenamas, fiziškai nusidėvėjęs, griūvantis, jame jokia veikla nevykdoma, jokie asmenys ten savo gyvenamosios vietos nėra registravę. Atsakovė jau daug metų gyvena Vilniuje, Jurbarko rajone jokių atliekų neturi.

8.2. Atsakovė, kaip proceso šalis, nebuvo išklausyta, negalėjo pateikti procesinių dokumentų, įrodančių tai, kad ši skola jai neturi būti priteisiama. Teismo procesiniai dokumentai jai nebuvo įteikti asmeniškai, įmesti į pašto dėžutę, nors ji visą laiką buvo namuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 9. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl UAB „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymo priteisti iš atsakovės L. V. 57,50 Eur dydžio nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. pagrįstumo.

10. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė iš atsakovės 57,50 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pastatas, kurio atžvilgiu paskaičiuota rinkliava, yra negyvenamas, fiziškai nusidėvėjęs, griūvantis, jame jokia veikla nevykdoma ir jokie asmenys jame negyvena, o pati atsakovė nuolat gyvena Vilniuje.

11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovės apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

12. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

13. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

14. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus pirmiausia pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

15. Teisę – mokėti minimalią rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo rinkliavos ar dalies rinkliavos mokėjimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019).

16. Nagrinėjamu atveju iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso nekilnojamas turtas pastatas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad atsakovei atskiru Jurbarko rajono savivaldybės tarybos sprendimu būtų buvusi nustatyta vietinės rinkliavos lengvata. Byloje taip pat nėra duomenų (pateikta įrodymų), jog atsakovė nekilnojamojo turto objektu nesinaudoja, juo disponuojant (plačiąja prasme) komunalinės atliekos nesusidarė ir negalėjo susidaryti. Šiuo aspektu atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad pastatas negyvenamas, fiziškai nusidėvėjęs, griūvantis, jame jokia veikla nevykdoma ir jokie asmenys jame negyvena, nelaikytini objektyviais duomenimis, neabejotinai patvirtinančiais, kad jokios (komunalinės) atliekos nesusidarė ir pareiškėja negali būti pripažinta „atliekų turėtoja“, nes ji neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 dalies nuostatose. Vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovė pripažintina atliekų turėtoja ir atitinkamai vietinės rinkliavos mokėtoja Nuostatų prasme.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo atliktus procesinius veiksmus, nenustatė, jog atsakovės teisė būti išklausytai buvo pažeista. Teismo procesiniai dokumentai, siųsti atsakovei pareiškėjo prašyme nurodytu jos gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)), teismui grąžinti neįteikti, nurodant, jog adresatas neatsiėmė pašto siuntos per siuntos saugojimo laiką. Atsakovė apie teismo procesą buvo informuota viešo paskelbimo būdu, vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 7 dalies ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 130 straipsnio nuostatomis. Taigi pirmosios instancijos teismas, informuodamas pareiškėją apie teisminį procesą, proceso teisės normų nepažeidė. Pareiškėja turėjo teisę kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentus, patvirtinančius jos argumentus, kad skola jai neturi būti priskaičiuota, tačiau šia teise nepasinaudojo.

18. Apibendrindama nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktinės aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė