2017-09-12 Nr. AB-16491-3-61-3-02975-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. P-54-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02975-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. B. individualios įmonės prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje A442-1435/2014 pagal pareiškėjo P. B. individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2013 m. sausio 4 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 44.1-58/2012-1 pakeitė Šiaulių AVMI 2012 m. spalio 30 d. patikrinimo aktą ir pareiškėjui P. B. individualiai įmonei (toliau – ir Įmonė, pareiškėjas) nurodė sumokėti 122 799 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 306 698 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 69-48 patvirtino Šiaulių AVMI 2013 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 44.1-58/2012-1. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. S-113 patvirtino VMI 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 69-48.

2. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti MGK 2013 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. S-113(7-104/2013), VMI 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 69-48 ir Šiaulių AVMI 2013 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 44.1-58/2012-1 bei priimti naują sprendimą – neapmokestinti dienpinigių 122 799 Lt GPM, 306 698 Lt VSD įmokomis.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 (toliau – ir Nutarimas) 2.5 punkte (Komandiruočių į užsienį kompensacijomis laikomi Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse, patvirtintose šiuo nutarimu, komandiruotėms į užsienį nustatyto dydžio dienpinigiai, kurių bendra suma per mėnesį neviršija 50 procentų darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio tuo atveju, kai darbuotojui nustatytas darbo užmokestis neviršija minimaliosios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficiento 1,3, arba kai darbo užmokestis yra apskaičiuotas taikant valandinį tarifinį atlygį, neviršijantį minimaliojo valandinio atlygio, padauginto iš koeficiento 1,3) įtvirtinta sąvoka „neviršija“ teisės akte buvo neapibrėžta.

Pareiškėjas šią sąvoką suvokė kaip reiškiančią „mažiau“. MGK sprendime nepagrįstai teigė, jog, remiantis lingvistiniu aiškinimu, nėra pagrindo teigti, kad žodis „viršijimas“ apima lygią 1 040 Lt sumą. Pareiškėjo įsitikinimu, mokestiniame ginče lingvistiniam teisės normos aiškinimui neturi būti teikiama lemiama reikšmė. Vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir kompetentingų specialistų išaiškinimais, pareiškėjas darė išvadą, kad darbo užmokesčiui esant lygiam 1 040 Lt, t. y. jam viršijant minimalią mėnesinę algą (toliau – ir MMA), padaugintą iš koeficiento 1,3, prievolė apmokestinti dienpinigius nekyla.

Mokesčių administratoriui ir mokesčių mokėtojui ginče minimas sąvokas aiškinant skirtingai, turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas. Dienpinigių neapmokestinimas pareiškėjo atveju atitiktų protingumo bei teisingumo principus (MAĮ 8 str.). Pareiškėjas nesutiko ir su MGK sprendimo argumentu, kad nustatydamas atitinkamo dydžio darbo užmokestį darbuotojams jis siekė sumažinti mokestinę naštą, teigė, kad darbo užmokestis įmonėje buvo nustatomas remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodeksu laisvu susitarimu tarp darbdavio ir darbuotojo.

Pareiškėjo manymu, MGK turėjo pasisakyti ir dėl VMI sprendimo argumentų, kad pareiškėjo savininko ir jo sutuoktinės mokestinių tyrimų metu nustatytos aplinkybės šiam mokestiniam ginčui jokios reikšmės neturi, kadangi šiais argumentais centrinis mokesčių administratorius grindė savo sprendimą. Pareiškėjas nesutiko su MGK sprendimo išvada, kad jis mokestiniame ginče neįvykdė pareigos įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalies nuostatas, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, tik tuomet, kai mokesčių administratoriaus pozicija yra visiškai argumentuota ir aiški.

Savo ruožtu VMI rėmėsi išimtinai Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateikiamu žodžio „viršyti“ apibrėžimu, kuris niekaip nepagrindžia padarytų apskaičiavimų pagrįstumo ir teisingumo, nes yra mokesčių administratoriaus nuomonė žodžių reikšmių srityje, kurioje jis nėra kompetentingas.

4. Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. ir nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., nustatęs darbuotojams atlyginimą, kuris neviršijo atitinkamo laikotarpio nustatytos MMA x 1,3, ir išmokėjęs dienpinigius bei neapmokestinęs GPM dienpinigių, kurie viršijo 50 proc. nustatyto darbo užmokesčio, pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymo) 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Nutarimo 2.5 punkto nuostatas. Todėl vietos mokesčių administratorius pagrįstai nuo Įmonės išmokėtų dienpinigių skirtumo, susidariusio tarp išmokėtų dienpinigių ir 50 proc. nustatyto darbo užmokesčio, t. y. atitinkamo laikotarpio MMA x 1,3, papildomai apskaičiavo 122 799 Lt GPM. Atsakovo manymu, šiame ginče tikslinga taikyti lingvistinį teisės normos aiškinimą. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis „viršyti“ aiškinamas taip: padaryti daugiau nei nustatyta (viršyti normą, užduotį). Šiuo atveju yra neiginys „ne“, kuris yra suprantamas kaip nepadaryti daugiau nei nustatyta (neviršyti normos, užduoties). Pareiškėjas, manydamas, kad jį suklaidino specialisto paaiškinimas, gali kreiptis dėl žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, mokesčių administratorius nėra atsakingas už minėto asmens nuomonę. Tai, kad pareiškėjas neteisingai suprato sąvoką „neviršija“, nesudaro pagrindo teigti, jog teisės aktai yra neaiškūs, neapibrėžti ir dėl to galėtų būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo apmokestinimo metu buvo pritaikytas MAĮ 8 straipsnio 3 punkte numatytas protingumo ir teisingumo principas: vietos mokesčių administratorius atleido pareiškėją nuo visų delspinigių ir baudų. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas darbuotojams, išvykstantiems į komandiruotę užsienyje, darbo užmokestį iki Nutarimo 2.5 punkte aptarto dydžio padidino prieš pat išvykimą į komandiruotę. Atsakovo vertinimu, ši aplinkybė rodo, kad tokiais veiksmais pareiškėjas siekė sumažinti mokestinę naštą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių AVMI atsiliepime į skundą su pareiškėjo skunde išdėstytais teiginiais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad mokestinis ginčas byloje vyksta dėl 2007 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu pareiškėjo darbuotojams išmokėtų dienpinigių už komandiruotes į užsienį, viršijančių 50 proc. nustatyto darbo užmokesčio, apmokestinimo GPM ir dėl VSD įmokų, kurios apskaičiuotos nuo papildomai nustatytų A klasės pajamų, susijusių su darbo santykiais. Pagrindinis pareiškėjo nesutikimo su ginčijamais sprendimais argumentas yra skirtingas Nutarime vartojamos sąvokos „neviršija“ supratimas ir aiškinimas.

Teismas nurodė, jog lingvistinis (kalbinis) teisės aiškinimas – vienas iš pagrindinių teisės aiškinimo metodų. Atsižvelgdamas į lingvistinį teisės normos aiškinimą, centrinis mokesčių administratorius teigė, kad žodis „viršijimas“ neapima lygios 1 040 Lt (MMA x 1,3) sumos. Pareiškėjo į bylą pateiktoje Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos specialisto išvadoje Nr. E-13-14 teigiama esant dvi galimas frazės „nustatytas darbo užmokestis neviršija minimalios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficiento 1,3“ reikšmes.

Šiuo atveju mokesčių administratorius rėmėsi tiksliausia žodžio „neviršyti“ reikšme. Su centrinio mokesčių administratoriaus pateiktu lingvistiniu teisės normos aiškinimu teismas visiškai sutiko bei pažymėjo, kad šiuo atveju įstatymų leidėjas laikėsi apmokestinimo aiškumo principo, nes, priešingu atveju, norėdamas nustatyti du galimus šios teisės normos taikymo variantus, būtų nurodęs: „nustatytas darbo užmokestis neviršija arba yra lygus minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš koeficiento 1,3“. Toks aiškinimas atitinka ir mokesčių administratoriaus poziciją, paskelbtą 2012 m. rugpjūčio 30 d.

Mokesčių informacijos centro dokumente Nr. KD-7608 „Komandiruočių sąnaudos ir komandiruočių kompensacijos“. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo į užsienį vykusių darbuotojų darbo užmokestis laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. buvo 1 040 Lt, nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 1 050 Lt. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas darbuotojams nustatė atlyginimą, kuris neviršijo atitinkamo laikotarpio nustatytos MMA x 1,3 ribos. Todėl išmokėjus dienpinigius, dienpinigiai, kurie viršijo 50 proc. nustatyto darbo užmokesčio, privalėjo būti apmokestinti GPM.

Tačiau pareiškėjas nesilaikė Nutarimo 2.5 punkto nuostatų, todėl pagrįstai pripažintas pažeidęs GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Atitinkamai Šiaulių AVMI pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo 122 799 Lt GPM bei, vadovaudamasi 2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2535 (su vėlesniais papildymais ir pakeitimais) 7 ir 9 straipsnių nuostatomis, apskaičiavo 306 698 Lt VSD įmokų nuo 772 220 Lt A klasės pajamų, susijusių su darbo santykiais (apmokestinamoji dienpinigių suma).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad MAĮ 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas nagrinėjamoje byloje negali būti taikomas, kadangi Nutarimo 2.5 punkte gana aiškiai apibrėžtos taisyklės, remiantis kuriomis dienpinigiams yra taikomas apmokestinimas GPM. Ginčijamu atveju nėra pagrindo teigti, kad egzistuoja teisės aktų neaiškumai ar prieštaravimai ginčo klausimu. Aplinkybė, kad pareiškėjas neteisingai suprato mokesčių administratoriaus pateiktus paaiškinimus, neatleidžia pareiškėjo nuo mokestinių prievolių vykdymo (MAĮ 40 str., 66 str. 1 d.), nes priešingu atveju būtų pažeisti proporcingumo, mokesčių mokėtojų lygiateisiškumo principai.

Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjo nurodytuose Mokesčių informacijos centro dokumentuose, paaiškinančiuose dienpinigių apmokestinimo sąlygas, buvo vartojamos tos pačios sąvokos, kaip ir Nutarime – „viršija“ arba „neviršija“, bet juose nebuvo kalbama apie mėnesinį darbo užmokestį, lygų konkrečiai sumai. Atsižvelgiant į tai, teigti, kad centrinis mokesčių administratorius kitaip aiškino Nutarimo 2.5 punkto nuostatas, nebuvo pagrindo. Teismas pažymėjo, jog asmenų, kurių neteisingos konsultacijos lėmė mokesčių mokėtojui mokestinių prievolių atsiradimą, veiksmai galėtų sudaryti prielaidas reikalauti iš jų atlyginti žalą remiantis CK normomis, tačiau tai negali būti pagrindas atleisti mokesčių mokėtoją nuo mokestinės prievolės. Oficialus dienpinigių apmokestinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas (konsultacija) centrinio mokesčių administratoriaus buvo pateiktas 2012 m. rugpjūčio 30 d., tačiau ši aplinkybė netrukdė pareiškėjui, esant neaiškumams, pačiam kreiptis į centrinį mokesčių administratorių konsultacijos.

Teismas pažymėjo, jog vietos mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 8 ir 10 straipsniais bei 100 ir 141 straipsniais, atleido Įmonę nuo baudų ir delspinigių. Atsižvelgdamas į mokestinio ginčo proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principus, teismas taip pat laikė pagrįstu MGK sprendimą nepasisakyti dėl pareiškėjo savininko ir jo sutuoktinės mokestinių patikrinimų rezultatų, kadangi tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek pats pareiškėjas pripažino, kad šios aplinkybės nėra reikšmingos šio mokestinio ginčo išnagrinėjimui.

Remdamasis nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek MGK visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas šiam mokestiniam ginčui reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, todėl naikinti ginčijamus sprendimus nėra teisinio pagrindo.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

10. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartojo skunde pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus, papildomai nurodė, jog tai, kad Įmonė pagrįstai sąvoką „neviršija“ suvokė kaip reiškiančią „mažiau“, patvirtina į bylą pateikta Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos specialisto išvada Nr. E-13-14. Centrinis mokesčių administratorius nėra įgaliotas aiškinti žodžių reikšmių ir nėra kompetentingas tai daryti, todėl jo žodžio „neviršija“ aiškinimas laikytinas tik institucijos nuomone. Žodis „neviršija“ buvo išaiškintas skirtingai, jis nėra vienareikšmis, todėl iškilę neaiškumai turi būti aiškinami pareiškėjo naudai. Dienpinigių neapmokestinimas, remiantis teisingumo ir protingumo principais, niekaip nepažeistų kitų MAĮ 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų principų: mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo. Pareiškėjo nuomone, jis teisėtai ir pagrįstai dienpinigių neapmokestino GPM. Nesant GPM apmokestinamosios dalies, VSD įmokos taip pat neskaičiuojamos.

11. Atsakovas VMI prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į skundą.

IV. 12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

13. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamas mokestinis ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo 2007 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu komandiruotiems į užsienį darbuotojams išmokėtų dienpinigių apmokestinimo GPM ir VSD įmokomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ (Vyriausybės 2006 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 633 redakcija) 2.5 punktas nustato, kad komandiruočių į užsienį kompensacijomis laikomi Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse, patvirtintose šiuo nutarimu, komandiruotėms į užsienį nustatyto dydžio dienpinigiai, kurių bendra suma per mėnesį neviršija 50 procentų darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio tuo atveju, kai darbuotojui nustatytas darbo užmokestis neviršija minimaliosios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficiento 1,3 arba kai darbo užmokestis yra apskaičiuotas taikant valandinį tarifinį atlygį, neviršijantį minimaliojo valandinio atlygio, padauginto iš koeficiento 1,3. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilęs dėl Nutarimo 2.5 punkto aiškinimo. Pareiškėjo nuomone, tais atvejais, kai komandiruoto į užsienį darbuotojo nustatytas darbo užmokestis yra lygus minimalios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficiento 1,3, dydžiui ar viršija šį dydį, tai darbuotojui išmokėti dienpinigiai turėtų būti neapmokestinami. Mokesčių administratorių, MGK ir pirmosios instancijos teismo nuomone, tais atvejais, kai komandiruoto į užsienį darbuotojo nustatytas darbo užmokestis yra lygus minimalios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficiento 1,3, dydžiui ar yra mažesnis už šį dydį, tuomet neapmokestinama per mėnesį darbuotojui išmokėtų dienpinigių suma negali viršyti 50 procentų darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio.

14. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu Nutarimo 2.5 punkto nuostatų aiškinimu. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų argumentų, kurie nebuvo nurodyti skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl Nutarimo 2.5 punkto aiškinimo, detaliai jų nevertino. Apeliacinės instancijos teismas pastebėjo, kad Nutarimo 2.5 punkte vartojamas žodis „neviršija“ nėra specifinis teisinis terminas, todėl jo reikšmė turi būti aiškinama pagal bendrinėje kalboje vartojamą prasmę.

Viena žodžio „viršyti“ reikšmė yra „padaryti daugiau negu nustatyta“ (žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 938, arba Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Šeštas (trečias elektroninis) leidimas. Kompaktinė plokštelė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006, internetinė versija, 2011 – http://dz.lki.lt/get/86652/). Taigi bendrinės kalbos prasme žodis „viršyti“ gali reikšti, kad kažkas padaroma, nustatoma daugiau negu yra fiksuotas tam tikras dydis. Prie žodžio „viršyti“ pridėtas priešdėlis „ne“ rodo pamatiniu žodžiu „viršyti“ pasakyto dalyko priešybę.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į žodžio „neviršyti“ reikšmę, vartojamą bendrinėje kalboje bei aiškinant Nutarimo 2.5 punktą lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, jame įtvirtinta nuostata „kai darbuotojui nustatytas darbo užmokestis neviršija minimaliosios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficiento 1,3“ reiškia nustatyto darbuotojui darbo užmokesčio dydį, kuris yra lygus dydžiui, gaunamam minimalią mėnesinę algą padauginus iš koeficiento 1,3 arba nustatytas darbuotojui darbo užmokestis yra mažesnis už šį dydį.

Remdamasis byloje surinktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2007 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu komandiravo savo darbuotojus į Daniją ir Švediją ir jiems mokėjo teisės aktais nustatyto dydžio dienpinigius. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas išmokėjo darbuotojams dienpinigius, viršijančius 50 proc. jiems nustatyto darbo užmokesčio, neviršijusio MMA, padaugintos iš koeficiento 1,3. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra. Tuo pareiškėjas pažeidė GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Nutarimo 2.5 punkto nuostatas, nes neapskaičiavo gyventojų pajamų mokesčio nuo apmokestinamosios dienpinigių sumos.

Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui papildomą GPM nuo išmokėtų dienpinigių ir viršijančius 50 procentų nustatyto darbo užmokesčio, neviršijančio atitinkamo laikotarpio MMA, padaugintos iš koeficiento 1,3, skirtumo. Be to, mokesčių administratorius nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuotų A klasės pajamų, susijusių su darbo santykiais, apskaičiavo papildomas VSD įmokas. Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo dėl papildomai apskaičiuoto GPM ir papildomai apskaičiuotų VSD įmokų teisingumo.

15. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Nutarimo 2.5 punkte nustatytos taisyklės yra aiškiai apibrėžtos. Šiame punkte nėra specifinių sąvokų, dviprasmiškų nuostatų. Nutarimo 2.5 punkto prasmės atskleidimui pakanka vien lingvistinio teisės aiškinimo metodo, todėl nėra jokio pagrindo, vadovaujantis MAĮ 3 straipsnio 5 dalimi, Nutarimo 2.5 punktą aiškinti taip, kaip jį aiškino pareiškėjas. MAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Nors šio straipsnio 3 dalis numato, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais, tačiau vien tik protingumo ir teisingumo kriterijai negali būti pagrindas atleisti mokesčių mokėtoją nuo mokestinės prievolės. Mokesčių administratorius tai gali padaryti tik įstatymuose aiškiai numatytais atvejais. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl jo atleidimo nuo mokestinės prievolės, nepagrindžiant tokių aplinkybių įstatymais, numatančiais konkrečius mokesčių mokėtojo atleidimo nuo mokestinės prievolės atvejus, nėra pagrindas vien tik vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais pareiškėją atleisti nuo papildomai apskaičiuoto GPM sumokėjimo.

16. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

V. 17. Pareiškėjas P. B. individuali įmonė 2017 m. birželio 26 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą, kuriuo prašė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktais.

18. Pareiškėjas nurodo, jog Šiaulių AVMI, vadovaudamasi akivaizdžiai dviprasmiškai suformuluotu Nutarimo 2.5 punktu, jam nepagrįstai papildomai priskaičiavo 426 627,71 Lt mokesčių. Pareiškėjas pažymi, jog Nutarime kilusį neaiškumą Lietuvos Respublikos Vyriausybė ištaisė 2017 m. sausio 11 d., priimdama pataisą 2.5 punkto pataisą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. sausio 11 d. nutarimas Nr. 14 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“). Ankstesnė 2.5 punkto redakcija, pareiškėjo teigimu, neužtikrino dvinarių (daugianarių) apmokestinimo sąlygų privalomas daugiafaktorinės koreliacijos principo bei teisingumo ir protingumo principų įgyvendinimo.

19. Pareiškėjo manymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. sausio 11 d. priėmė nutarimą Nr. 14. kuriuo pakeitė ir aiškiai nustatė Nutarimo 2.3 ir 2.5 papunkčių turinį ir tokiu būdu, pripažino, kad pareiškėjo P. B. individualiai įmonei priskaičiuota 426 627,71 Lt suma buvo priskaičiuota dėl aiškiai neapibrėžtos ir nevienareikšmiškai suprantamos sąvokos (formuluotės), susijusios su mokesčių objekto apmokestinimu. Pareiškėjas akcentuoja, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu privalėjo taikyti MAĮ 6 ir 10 straipsniuose ir įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą bei mokesčių teisės aktų neaiškumus aiškinti mokesčių mokėtojo naudai mokestinio patikrinimo, mokestinio ginčo bei kitų mokesčių administravimo procedūrų metu (MAĮ 3 straipsnio 5 punktas).

20. 2017 m. sausio 11 d., priėmus Nutarimo pakeitimus, pareiškėjas 2017 m. kovo 30 d. su prašymu kreipėsi į VMI dėl esminės klaidos ištaisymo 2012 m. spalio 30 d. patikrinimo akte Nr. 35-61. VMI, kuri 2017 m. balandžio 26 d. pateikė raštą Nr. (29.5-31.3)-R-2482 (toliau – ir Raštas), nurodydama, jog VMI neprieštarauja, kad pareiškėjas dėl proceso atnaujinimo kreiptųsi į teismą. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu pripažino, jog Nutarimo 2.5. punkto nuostatos turėjo būti aiškinamos būtent taip, kaip jas aiškino pareiškėjas.

21. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014 buvo padaryti esminiai materialiosios teisės normų pažeidimai, kadangi prilaikant neaiškią ir dviprasmišką teisės normą pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti papildomus mokesčius, kurių mokėjimo prievolė nebūtų atsiradusi, jeigu būtų taikomas Nutarimo 2.5. punktas po 2017 m. sausio 11 d. pakeitimo.

22. Pareiškėjas akcentuoja, jog apie egzistuojančią aplinkybę, kad Nutarimo 2.5. punkto nuostatos turi būti aiškinamos būtent taip, kaip jis jas aiškino ginčo nagrinėjimo procese ir kad su tokiu aiškinimu sutinka Mokesčių administratorius, sužinojo gavęs VMI 2017 m. balandžio 26 d. Raštą. Vadinasi, pareiškėjas, pateikdamas 2017 m. birželio 26 d. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014, nepraleido nustatyto trijų mėnesių termino.

23. Atsakovas VMI 2017 m. rugpjūčio 28 d. gautame atsiliepime su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

24. Atsakovas nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vykdydamas jam įstatymu pavestą įstatymų bei kitų teisės aktų aiškinimo funkciją, administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014 nurodė, kad Nutarimo 2.5 punkto nuostata yra aiški bei nedviprasmiška. Pažymėtina, kad ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija nei 2015 m. gegužės 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P-69-602/2015, nei 2016 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P-7-146/2016 pakeista nebuvo. Todėl atsižvelgiant į tai, kad teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, inicijuojant Nutarimo 2.5 punkto pakeitimą kitos valstybės institucijos išreikšta nuomonė dėl teisės normos taikymo ar VMI išaiškinimas dėl Nutarimo 2.5 punkto pakeitimo esmės nėra ir negali būti vertinama kaip naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė, kuri vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nagrinėjamu atveju sudarytų pagrindą atnaujinti procesą.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad yra nustatytas materialinės teisės normų pažeidimas, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014, materialinės teisės normą aiškino ir taikė priešingai nei yra tikroji jos reguliavimo turinio esmė; nustatyto materialinės teisės normos pažeidimo akivaizdumą patvirtina Lietuvos Respublikos Seimo Audito komiteto priimtas sprendimas ir VMI raštas, kuriuose nedviprasmiškai konstatuojama, jog Nutarimo 2.5 punkto nuostatų taikymas pareiškėjo atžvilgiu buvo klaidingas; pažeidimas yra esminis, nes mokestinis ginčas administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014 kilo išimtinai tik dėl Nutarimo 2.5 punkto nuostatų aiškinimo bei taikymo, todėl, pasak pareiškėjo, nagrinėjamu atveju yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytas pagrindas atnaujinti procesą. VMI vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai negali pagrįsti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ankstesnį pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, 2015 m. gegužės 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P-69-602/2015, kuria pareiškėjo prašymą atmetė ir proceso neatnaujino, nustatė, kad nagrinėtu atveju pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiamas alternatyvus teisės normų (Nutarimo 2.5 punkto, MAĮ 3 str. 5 d.) aiškinimo variantas, bei išaiškino, kad: „Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 str. 2 d. 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-602-8/2012)“. Kadangi pareiškėjo prašyme nepateiktas joks alternatyvus LVAT materialiosios teisės normų aiškinimas, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų interpretavimą, darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 156 str. 2 d. 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.

26. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju administracinė byla Nr. A442-1435/2014 buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi, todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas, 2017 m. birželio 26 d. pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, praleido ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą. VMI vertinimu, trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą nėra pagrindo skaičiuoti nuo pareiškėjo sužinojimo apie VMI 2017 m. balandžio 23 d. raštą. Atsakovas pažymi, jog VMI 2017 m. balandžio 23 d. rašte iš esmės tik pateikė informaciją apie Nutarimo 2.5 punkto pakeitimo esmę, apie kurį pareiškėjas galėjo žinoti ir žinojo jau ankščiau, todėl šis raštas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, apie kurią pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) kaip apie proceso administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014 atnaujinimo pagrindą, numatytą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktuose. Todėl terminas paduoti prašymą dėl proceso administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014 atnaujinimo turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties priėmimo ir paskelbimo ir yra praleistas.

27. Atsakovas VMI 2017 m. rugpjūčio 29 d. gautame atsiliepime į patikslintą pareiškėjo prašymą sutinka su pareiškėjo prašymu ir prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 28. Sprendžiant dėl pateikto prašymo, visų pirma, pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Nurodytas proceso atnaujinimo tikslas lemia, kad proceso atnaujinimas yra specifinė administracinės teisenos stadija. Administracinių bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis numato baigtinį sąrašą pagrindų, kuriems esant procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, o ABTĮ 159 straipsnyje reglamentuojami prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminai.

29. Vadovaujantis ABTĮ 162 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tais atvejais, kai teismas konstatuoja, kad buvo pagrindas atsisakyti priimti prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą.

30. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Taigi matyti, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Nustačius, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas apie jo nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turėjo sužinoti anksčiau, nei jo nurodomas sužinojimo momentas, prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nurodomo sužinojimo momento, bet nuo turėjimo sužinoti apie nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą momento (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009, 2016 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-7-146/2016). Be to, pastebėtina, jog ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto trijų mėnesio termino eigos pradžios nustatymas gali skirtis priklausomai nuo pagrindo, nurodyto prašyme dėl proceso atnaujinimo.

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014 teisiniu pagrindu nurodo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktus.

32. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią ABTĮ nuostatą, ne kartą yra konstatavęs, jog naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-44/2012 ir kt.).

33. Pareiškėjas esminėmis aplinkybėmis nurodo VMI 2017 m. balandžio 26 d. raštą Nr. (29.5-31-3)-R-2482, tačiau prašyme atnaujinti procesą akcentuoja aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. sausio 11 d. priėmė nutarimą Nr. 14 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 „Dėl Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo išaiškino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 2.5 punkto nuostatas. Taigi nagrinėjamu atveju matyti, kad naujai paaiškėjusia aplinkybe pareiškėjas iš esmės laiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. sausio 11 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 „Dėl Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ priėmimą, kuris įsigaliojo 2017 m. vasario 1 d. Pažymėtina, jog būtent ši informacija pareiškėjui buvo suteikta ir VMI 2017 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (29.5-31-3)-R-2482. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, jog apie prašyme atnaujinti procesą nurodomas naujai paaiškėjusias aplinkybes pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2017 m. vasario 1 d., tuo tarpu prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė tik 2017 m. birželio 26 d. (žr. žymą ant voko (t. 2, b. l. 74)), t. y. praleidęs ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 3 mėnesių terminą. Pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą išdėstyti argumentai, esą apie naujai paaiškėjusias aplinkybes jam tapo žinoma tik gavus VMI 2017 m. balandžio 26 d. raštą Nr. (29.5-31-3)-R-2482, vertintini kritiškai, kadangi pagal Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį teisės aktas įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. sausio 11 d. nutarimo Nr. 14 3.1 punkte nustatyta, kad jis įsigaliojo 2017 m. vasario 1 d. Atitinkamai laikytina, jog nuo būtent nuo šios datos jis tapo visuotinai žinomas ir pareiškėjas apie jį turėjo sužinoti.

34. Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas taip pat grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, pagal kurį procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodomas padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, t. y. tais atvejais, kai proceso atnaujinimo pagrindu nurodomas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas, minėtos aplinkybės paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi ir trijų mėnesių termino pradžios eiga) paprastai siejamas su sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo (pirmosios instancijos teisme) ar paskelbimo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo atveju) momentu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-84/2009, 2009 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P822-166/2009, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-17/2012, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-73/2012, 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-33/2014, kt.).

35. Nagrinėjamu atveju administracinės bylos duomenys patvirtina, kad administracinė byla Nr. A442-1435/2014 buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi (t. 1, b. l. 182–188), vadinasi, pareiškėjas, 2017 m. birželio 26 d. pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, grindžiamą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, praleido ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą. Pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą teiginiai, kad apie ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytą proceso pagrindą jis sužinojo tik iš VMI 2017 m. balandžio 26 d. rašto Nr. (29.5-31-3)-R-2482, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą nėra pagrindo skaičiuoti nuo pareiškėjo sužinojimo apie minėtą VMI raštą, kadangi materialinės teisės normos yra įtvirtintos įstatymuose ir poįstatyminiuose norminiuose teisės aktuose. Tuo tarpu prie pareiškėjo pakartotinio prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu pridėtame VMI 2017 m. balandžio 26 d. rašte Nr. (29.5-31-3)-R-2482 pateikta tik informacija apie atitinkamų teisės aktų nuostatų pasikeitimą. Taigi šis VMI raštas ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje numatyto termino paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo prasme negali būti vertinamas kaip aplinkybė, apie kurią pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) kaip apie proceso administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014 atnaujinimo pagrindą, nustatytą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte. Todėl terminas paduoti prašymą dėl proceso administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014 atnaujinimo pagal šį pagrindą turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties priėmimo ir paskelbimo ir šiuo atveju yra praleistas.

36. Pažymėtina, jog minėtos aplinkybės pareiškėjui jau buvo išaiškintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-7-146/2016, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios ABTĮ redakcijos 153 str. 2 d. 10 p.) pagrindu dėl to, kad pareiškėjas tokį prašymą pateikė praleidęs ABTĮ nustatytą terminą. Be to, byloje taip pat nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo, paduoto nepraleidus ABTĮ nustatyto termino, kuriame pareiškėjas, be kita ko, prašė atnaujinti procesą ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios ABTĮ redakcijos 153 str. 2 d. 10 p.) pagrindu.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 159 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kartu su 2017 m. birželio 26 d. prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014 prašymo atnaujinti praleistą prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą nepateikė. Priešingai, pareiškėjas laikosi nuomonės, kad šis terminas nėra praleistas. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių nėra pagrindo traktuoti pareiškėjo sužinojimą apie VMI 2017 m. balandžio 26 d. raštą Nr. (29.5-31-3)-R-2482 kaip sužinojimą apie ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktuose numatytus proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014 pagrindus.

38. Nustačius, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu paduotas praleidus prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą, pareiškėjas šio termino atnaujinti neprašo, nors tokia teisė jam buvo išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartimi (t. 2, b. l. 76–77), t. y. buvo pagrindas atsisakyti priimti prašymą dėl proceso atnaujinimo, todėl pateiktas prašymas netenkinamas ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014 atsisakytina (ABTĮ 162 str. 2 d.). Konstatavęs, kad prašymas atnaujinti procesą paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, teismas pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą iš esmės nenagrinėja.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. B. individualios įmonės prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014 pagal pareiškėjo P. B. individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė