2021-12-08 Nr. AB-26348-3-61-3-02060-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4044-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02060-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo U. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas U. T. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 20PR-3 „Dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo Lenkijos Respublikai“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėjas teigė, kad vien dėl to, kad Departamentas netinkamai vykdė reglamentuotas procedūras, neatliko pareiškėjo apklausos, neišsiaiškino, kokie jo socialiniai ryšiai Lietuvos Respublikoje, tik formaliai konstatavęs, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikos gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia valstybė narė Prašymui nagrinėti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nepagrįstai nepasinaudojo 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, (toliau – ir Dublino III reglamentas) 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecine išlyga, numatančia galimybę Prašymą nagrinėti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas yra glaudžiai susijęs su Lietuvos Respublika, t. y. turi Lietuvoje gyvenamąją vietą, socialinių ryšių, moka rusų kalbą, kuria Lietuvoje ganėtinai paprasta susišnekėti, dėl ko gali tokioje visuomenėje oriai gyventi. Tuo tarpu Lenkijos Respublikoje pareiškėjas neturėtų jokių ekonominių ar socialinių garantijų ir, kaip bet kuris kitas prieglobsčio prašytojas, tikėtina, gali būti patalpintas valstybinėse patalpose ar net apribota jo laisvė prašymo prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo metu. Tai iš esmės pablogintų pareiškėjo padėtį ir keltų grėsmę jo orumui. Kultūrinė ir kalbinė aplinka Lietuvos Respublikoje daug palankesnė pareiškėjo integracijai. Šios aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą Departamentui priimti sprendimą, užtikrinantį pareiškėjo teises, tačiau vietoje to Departamentas pasirinko veikti formaliai.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad byloje buvo atlikta tik pirminė jo apklausa, t. y. surinkta tik labai kukli ir esminė informacija, kurios negalima traktuoti kaip išsamios ir pakankamos priimti Sprendimą. Turėjo būti atlikta dar viena pareiškėjo apklausa, įgyvendinant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 64 punkto 2 pastraipą bei Dublino III reglamento 5 straipsnio 2 dalies b) punktą. Prieglobsčio prašytojui turi būti sudarytos ne formalios, o realios sąlygos pateikti visą, išsamią informaciją, duomenis, įrodymus, kurie aktualūs sprendžiant dėl valstybės narės, turinčios nagrinėti prieglobsčio prašytojo prašymą, nustatymo. Nors pirminės apklausos metu pareiškėjas davė paaiškinimus, jo nuomone, tai nereiškia, kad jis suprato, kad Departamentas tokius jo paaiškinimus traktuos kaip papildomą išsamią, galutinę pareiškėjo teikiamą informaciją, kuria bus vadovaujamasi sprendžiant dėl valstybės narės, atsakingos už Prašymo nagrinėjimą, nustatymo. Dublino III reglamento 5 straipsnio 2 dalyje įvardyta sąlyga, kada apklausa gali nevykti, tenkinama tik tuo atveju, jei prieglobsčio prašytojas aiškiai ir jam suprantamai informuotas apie jo teikiamos informacijos reikšmę, panaudojimo tikslą. Šiuo atveju pareiškėjui nebuvo aišku ir jis nebuvo konkrečiai informuotas, kad jis turi įrodyti, jog Prašymą turėtų nagrinėti Lietuvos Respublika, o ne Lenkijos Respublika. Pareiškėjas aiškiai nesuprato savo paaiškinimų teikimo svarbos ir pasekmių. Todėl Departamentas, spręsdamas kuri valstybė narė turi nagrinėti Prašymą, Dublino III reglamento 5 straipsnio 2 dalies b) punkte nurodytos sąlygos taikyti negalėjo. Departamentas privalėjo surengti pareiškėjo apklausą, įsigilinti į jo situaciją. Departamentui nesuteikus pareiškėjui galimybės pateikti išsamių paaiškinimų, jis negalėjo įrodyti, kad Prašymas turėtų būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Departamentas paaiškino, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 26 d. pateikė Prašymą, prie kurio pridėjo ir Baltarusijos Respublikos piliečio pasą Nr. AB 2834661, kuriame buvo Lenkijos Respublikos konsulato Breste išduota Šengeno valstybių D tipo viza POL009645213, galiojanti nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 72 straipsnio 1 dalis įpareigoja Departamentą, vadovaujantis Dublino III reglamentu, nustatyti valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Vykdydamas šį įpareigojimą, taip pat vadovaudamasis Dublino III reglamento 12 straipsnio 2 dalimi, 18 straipsnio 1 dalies a) punktu, 26 straipsniu ir 29 straipsnio 1 punktu, Įstatymo 74–75 straipsniais ir Aprašo 72.1, 74,75 ir 82 punktais, įvertinęs per pareiškėjo pirminę apklausą pateiktą informaciją ir tai, kad nenustatyta aplinkybių, kurios pagrįstų Dublino III reglamento 17 straipsnio 1 dalies taikymą bei vadovaudamasis pareiškėjo pateiktais duomenimis (kurių pagrindu Departamentas pasikreipė į Lenkijos institucijas su prašymu perimti pareiškėją savo žinion ir šis prašymas buvo patenkintas), Departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė perduoti pareiškėją į Lenkijos Respubliką, išduoti pareiškėjui vykimui į Lenkijos Respubliką laissez-passer kelionės dokumentą ir pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) vykdyti pareiškėjo perdavimą į Lenkijos Respubliką, laikantis Dublino III reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų terminų.

7. Departamentas paaiškino, kad pareiškėjo atveju aktuali Dublino III reglamento 12 straipsnio 2 dalis, kadangi Prašymo pateikimo metu pareiškėjas turėjo galiojančią Lenkijos Respublikos išduotą vizą. Tokiais atvejais už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga vizą išdavusi valstybė narė.

8. Departamentas teigė, kad nors Dublino III reglamento 16 ir 17 straipsniuose nustatytos tam tikros išimtys, kuomet gali būti nukrypstama nuo jame pateiktų atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijų, tačiau šiuo atveju Departamentas pagrindų taikyti diskrecinę išlygą nenustatė. Įvertinus tyrimo metu surinktą informaciją, buvo padaryta išvada, kad Dublino III reglamento 16 straipsnis pareiškėjui negali būti taikomas, nes pareiškėjas nėra teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančių asmenų išlaikomas asmuo ir neturi teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančių išlaikytinių.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje negyvena pareiškėjo šeimos nariai, o pareiškėjo socialiniai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia valstybė narė jo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti. Vadovaudamasis Dublino III reglamento 17 straipsnio 1 dalimi ir ja aiškinančiu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimu byloje C-661/17, įvertinęs per pareiškėjo pirminę apklausą pateiktą informaciją ir kitą tyrimo metu surinktą bei turimą informaciją, Departamentas nenustatė aplinkybių, numatytų Departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d.

įsakyme Nr. 3K-56 „Dėl 2013m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr.604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ (toliau – ir Įsakymas), dėl kurių galėtų būti taikoma Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga. Departamentas: neturėjo duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog Lenkijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūrų ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais (Įsakymo 1 p.); neturėjo duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog pareiškėjas yra ar buvo prekybos žmonėmis ar nelegalaus darbo auka (Įsakymo 2 p.); nebuvo gavęs užsienio valstybės prašymo dėl pareiškėjo ekstradicijos (Įsakymo 3 p.); nenustatė, kad pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, apribojančios jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įsakymo 4 p.); nuturėjo duomenų, patvirtinančių, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo šeimos nariai (Įsakymo 5 p.); neturėjo pagrindų vertinti, kad pareiškėjo atveju egzistuoja tokios individualios humanitarinės priežastys, dėl kurių pareiškėjo perdavimas Lenkijos Respublikai sukeltų jam pernelyg didelę ir neproporcingą žalą (Įsakymo 6 p.).

9. Departamentas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo noras, kad Prašymas būtų nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje, nėra pagrįstas objektyviais duomenimis. Be to, toks noras nėra savaime pakankamas pagrindas nukrypti nuo Dublino III reglamente nustatytų atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijų. Nagrinėjamu atveju aplinkybės, kurių pagrindu galėjo būti taikoma Dublino III reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, nebuvo nustatytos.

10. Departamentas pažymėjo, kad apklausas vykdo laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Pareiškėjas pirminės apklausos metu buvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, davė išsamius paaiškinimus ir nebuvo ribojamas nei laiko, nei pateikiamų motyvų išsamumo atžvilgiu. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių pirminės apklausos pažeidimų, jos metu ar po jos pretenzijų dėl netinkamai vykdytos pirminės apklausos neišreiškė. Pareiškėjas skunde nenurodė aplinkybių, kurių nepasakė pirminės apklausos metu, arba būtų norėjęs nurodyti, kaip papildomas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 26 d. pateikė Prašymą, Baltarusijos Respublikos piliečio pasą Nr. AB 2834661, kuriame buvo Lenkijos Respublikos konsulato Breste išduota Šengeno valstybių D tipo viza POL009645213, galiojanti nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. Departamentas, vadovaudamasis Dublino III reglamento nuostatomis, kreipėsi į atsakingas Lenkijos Respublikos institucijas, prašydamas perimti pareiškėją savo žinion. Lenkijos Respublikos Užsieniečių tarnyba 20201 m. gegužės 21 d. raštu Nr. DPU.WPD.425.549.2021 sutiko perimti pareiškėją.

Nagrinėjant pareiškėjo Prašymą, pareiškėjas buvo apklaustas, vykdant pirminę apklausą, kurios metu pateikė visą informaciją, reikalingą Dublino III reglamento 7–12 straipsniuose nurodytų aplinkybių vertinimui. Todėl Departamentas, vadovaudamasis Dublino II reglamento 5 straipsnio 2 dalies b) punktu, nusprendė, kad rengti pareiškėjo apklausą netikslinga. Pagal Dublino III reglamento 3 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui Dublino III reglamento 8–11 straipsniai netaikytini, nes pareiškėjas nėra nelydimas nepilnametis ir neturi kitose valstybėse tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių.

Nustatyta, kad pareiškėjui taikytinas Dublino II reglamento 12 straipsnis, nes Prašymo pateikimo metu jis turėjo nacionalinę galiojančią Lenkijos Respublikos vizą. Dublino III reglamento 16 straipsnis pareiškėjui netaikytinas, nes jis nėra išlaikomas asmuo ir neturi išlaikytinių. Nenustatyta aplinkybių, kuriomis galėjo būti taikoma ir Dublino III reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, t. y. Departamentas: neturėjo duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad Lenkijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūrų ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais (Įsakymo 1 p.); neturėjo duomenų, kad pareiškėjas yra ar buvo prekybos žmonėmis ar nelegalaus darbo auka (Įsakymo 2 p.); nebuvo gavęs užsienio valstybės prašymo dėl pareiškėjo ekstradicijos (Įsakymo 3 p.), nenustatė, kad pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, apribojančios jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įsakymo 4 p.); nenustatė, kad pareiškėjo šeimos nariai gyvena Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjo socialiniai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis pagrindė prielaidas, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia valstybė narė pareiškėjo Prašymui nagrinėti (Įsakymo 5 p.); nenustatė individualių humanitarinių priežasčių, dėl kurių pareiškėjo perdavimas Lenkijos Respublikai sukeltų jam pernelyg didelę ir neproporcingą žalą (Įsakymo 6 p.).

13. Įvertinęs tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamentas pagrįstai ir teisėtai priėmė Sprendimą perduoti pareiškėją Lenkijos Respublikai, išduoti jam kelionės dokumentą laissez-passer, skirtą vienai kelionei į Lenkijos Respubliką, bei pavedė Tarnybai vykdyti pareiškėjo perdavimą Lenkijos Respublikai, laikantis Dublino III reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų terminų.

14. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, pareiškėjo skundo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Konstatavęs, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo perduoti pareiškėjo Prašymą nagrinėti iš naujo.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto tas pačias faktines aplinkybes, kurias išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas detaliai neanalizavo ir nevertino pagrindinių pareiškėjo skundo motyvų, kad byloje buvo atlikta tik pirminė pareiškėjo apklausa, t. y. kad buvo surinkta tik labai kukli ir esminė informacija, kurios negalima traktuoti kaip išsamios ir pakankamos, kurios pagrindu būtų galima spręsti dėl diskrecinės išlygos taikymo ar ne pareiškėjo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė ir neanalizavo pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, kad pokalbio nerengianti valstybė narė turi suteikti prieglobsčio prašytojui galimybę pateikti visą papildomą informaciją, reikalingą norint teisingai nustatyti atsakingą valstybę narę, prieš priimant sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo valstybei narei, kuri būtų atsakinga už jo nagrinėjimą pagal Dublino III reglamento 26 straipsnio 1 dalį. Nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nepaneigė pareiškėjo argumento, kad Dublino III reglamento 5 straipsnio 2 dalies b) punkte įvardyta sąlyga, kada apklausa gali nevykti, nagrinėjamu atveju turėjo būti pritaikyta. Departamentas turėjo surengti pareiškėjo apklausą, įsigilinti į pareiškėjo situaciją, o ne elgtis formaliai. Departamentui nesuteikus pareiškėjui galimybės pateikti išsamių paaiškinimų, pareiškėjas negalėjo įrodyti ar pasisakyti dėl Prašymo nagrinėjimo Lietuvos Respublikoje. Šių argumentų pirmosios instancijos teismas ne tik, kad nepaneigė, jie liko neišnagrinėti apskritai.

15.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56–57 straipsnius, 80 straipsnį, 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktus, nes neatliko visapusiško įrodymų vertinimo, teismo posėdžio metu bylos įrodymų netyrė, savo išvadas grindė išimtinai Departamento nuomone.

15.3. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos analogiškoje byloje Nr. eA-200-442/2021, kurioje teismas konstatavo, kad Departamentas, gavęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, vis dėlto nepakankamai įvertino prieglobsčio prašytojo situaciją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Departamento) 2021 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 20PR-3 „Dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo Lenkijos Respublikai“ (Sprendimas), kuriuo pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (Prašymas) buvo perduotas nagrinėti Lenkijos Respublikai, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo skundą atmetė.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, neišnagrinėjęs pareiškėjo skundo pagrindinių argumentų dėl nepagrįstai netaikytos diskrecinės išlygos ir Prašymo nagrinėjimo procedūros pažeidimo, pažeidė ABTĮ nustatytas taisykles dėl įrodymų vertinimo ir visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo bei įtvirtintus reikalavimus teismo sprendimo formai ir turiniui, nukrypo nuo panašaus pobūdžio bylose suformuotos teismų praktikos, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

19. Nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl nagrinėjama byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas, neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, netyrė bylos įrodymų visapusiškai ir objektyviai bei apskritai nevertino pareiškėjo skundo argumentų, kuriais pareiškėjas grindė Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, pirmiausia primena, kad, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje išdėstyta, kas turi būti nurodyta teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismo sprendimo motyvų nebuvimas pripažįstamas vienu iš sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3731-575/2020; 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1273-438/2017; 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006).

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrinusi aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl teismo pareigos motyvuoti priimamus sprendimus, nurodė, kad teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad ginčo šalis nesutinka su teismo sprendimo motyvais ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Išplėstinė teisėjų kolegija patvirtino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotą poziciją, kad tik tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Tai reiškia, kad, jeigu teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (žr. 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-26-438/2020).

23. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas norą, jog Lietuvos Respublika būtų pripažinta valstybe atsakinga nagrinėti Prašymą, ir atitinkamai nesutikimą su Sprendimu, kuriuo pareiškėjas ir kartu Prašymo nagrinėjimas perduotas Lenkijos Respublikai, grindė tuo, kad pareiškėjas yra glaudžiai susijęs su Lietuvos Respublika, todėl šis ryšys sudaro pakankamą pagrindą Departamentui taikyti diskrecinę išlygą ir nagrinėti Prašymą, Departamentas, remdamasis Dublino III reglamento 5 straipsnio 2 dalies b) punktu, neteisėtai ir nepagrįstai neatliko pareiškėjo apklausos, taip nesudarydamas pareiškėjui galimybės pateikti išsamių paaiškinimų, dėl ko pareiškėjas negalėjo pasinaudoti savo teise įrodyti Departamentui, kad Prašymas turėtų būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje, o ne Lenkijos Respublikoje.

24. Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. kovo 1 d.) 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Departamentas, vadovaudamasis Dublino III reglamentu, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nustatydamas valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją.

Departamentas, gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei (Įstatymo 74 str. 1 d.). Prieglobsčio prašytojui, kuris perduodamas Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Departamentas išduoda kelionės dokumentą (Laissez-passer), skirtą vienai kelionei į šią Europos Sąjungos valstybę narę (Įstatymo 75 str.).

Procedūra, kurios metu priimamas sprendimas, nustatytas Įstatymo 74 straipsnio 1 dalyje, detalizuota Aprašo V skyriuje „ES valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymas ir prieglobsčio prašytojo perdavimas atsakingai ES valstybei narei“, kurio atitinkamai 64 punkte reglamentuojama prieglobsčio prašytojo apklausos, kurios tikslas surinkti duomenis, reikalingus už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą atsakingai ES valstybei narei nustatyti, taip pat suteikti galimybę prieglobsčio prašytojui argumentuotai paaiškinti, kodėl, jo nuomone, jo prašymas suteikti prieglobstį turi būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje arba kitoje ES valstybėje narėje, rengimo procedūra ir 73 punkte nustatyta, kad, net nustačius, kad kita ES valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimą, Departamentas gali nuspręsti nagrinėti gautą prašymą suteikti prieglobstį iš esmės remdamasis diskrecine išlyga, nustatyta Dublino III reglamento 17 straipsnio 1 dalyje, numatančioje, kad kiekviena valstybė narė nukrypdama nuo Dublino III reglamento 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal Dublino III reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.

25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir įvertinusi bylos medžiagą bei skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą ir atmetęs pareiškėjo skundą, apskirtai nevertino ir neatsakė į pagrindinius nagrinėjamos bylos faktinius (pirma, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindė savo glaudų ryšį su Lietuvos Respublika, yra realios; antra, ar pareiškėjui buvo sudarytos galimybės pateikti visą, jo nuomone, reikšmingą informaciją procedūros, kurios metu priimtas Sprendimas, metu) ir teisinius (pirma, kokia valstybė yra atsakinga už Prašymo nagrinėjimą; antra, nustačius, kad valstybė atsakinga už Prašymo nagrinėjimą yra ne Lietuvos Respublika, ar šiuo konkrečiu atveju Departamentas turėjo ar neturėjo atsižvelgti į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindė savo glaudų ryšį su Lietuvos Respublika, spręsdamas, ar nėra pagrindo pasinaudoti Dublino III reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecine išlyga ir nagrinėti pareiškėjo Prašymą; trečia, ar Departamentas, taikydamas Dublino III reglamento 5 straipsnio 2 dalies b) punktą, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą neatlikti pareiškėjo apklausos) aspektus.

26. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nevertinęs ir argumentuotai neatsakęs į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, priėmė sprendimą be motyvų (146 str. 2 d. 5 p.), dėl ko byla negali būti laikoma išspręsta teisingai (146 str. 1 d.). Konstatavus absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, likusių pareiškėjo apeliacinio skundo išdėstytų argumentų vertinimas tampa neaktualus. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 145 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo U. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius