2020-05-12 Nr. BB-2357-1-01-1-12540-2015-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-115-788/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12540-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.2; 1.2.3.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu trejiems metams, pagal 187 straipsnio 2 dalį – areštu penkiasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.

Priteista iš M. G. 3352,36 Eur ADB „Gjensidige“ turtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 24 d. nutartis, kuria nuteistojo M. G. ir jo gynėjo advokato Stanislovo Liutkevičiaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. G. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad pasikėsino nužudyti kitą žmogų ir visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą, t. y. 2015 m. kovo 1 d. apie 22.35 val. aikštelėje, apie 500 m atstumu nuo namo, esančio Kaune, Romuvos g. 98, šaunamuoju ginklu „Glock 19“ ne mažiau kaip tris kartus šovė į automobilį „Audi A6“ vairavusį L. S., tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes L. S. spėjo iš įvykio vietos nuvažiuoti. Taip veikdamas M. G. taip pat sugadino L. S. vairuotą automobilį, padarydamas kairiųjų priekinių ir galinių durelių stiklo, priekinio stiklo, stogo ir galinio stiklo sujungimo srities, priekinės keleivio sėdynės ir dešiniųjų priekinių durelių vidinės veidrodėlio apdailos šautinius pažeidimus, dėl to ADB „Gjensidige“ patyrė 3352,36 Eur turtinę žalą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo M. G. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria M. G. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo dėl to atmestas apeliacinis skundas, ir šią bylos dalį M. G. nutraukti, likusias nuosprendžio ir nutarties dalis pakeisti – pagal BK 187 straipsnio 2 dalį M. G. skirti baudą. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta arba neapibrėžta tyčia. Kasacinės instancijos teismo praktikoje akcentuojama nurodytų tyčios rūšių nustatymo svarba, kai iškyla klausimas, kaip reikėtų vertinti kaltininko veiksmus, kada būtina atriboti pasikėsinimą nužudyti nuo tyčinio sveikatos sutrikdymo kaip panaudoto smurto padarinių. Dar svarbiau nustatyti tyčios rūšį būna tais atvejais, kai nukentėjusiajam iš viso nepadaromas joks kūno sužalojimas. Būtent tokia situacija teismų nustatyta nagrinėjamoje byloje, iš jos matyti, kad M. G. šūviais iš pistoleto buvo tik apgadintas automobilis, o jį vairavęs asmuo nepatyrė jokio fizinio poveikio; byloje nenustatyta, kad kaltininkas šovė tiesiai į žmogų. Teismai, nekreipdami dėmesio į šias aplinkybes, padarė išvadą, kad nuteistasis ne tik visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą, bet ir pasikėsino nužudyti L. S.

2.2. Pagal teismų praktiką, pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2011, 2K-239-139/2015, 2K-12-942/2018, 2K-212-303/2018). Dėl to, nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Todėl kvalifikuojant nebaigtas veikas turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė. Rezultato atskleidimas neatsiejamai susijęs su nusikalstamos veikos motyvo bei tikslo arba bent priežasties nustatymu, nes žmogus be niekur nieko paprastai nežudomas, ypač toks, apie kurį kaltininkas negalėjo nieko žinoti, juo labiau naktį negalėjo matyti, kas vairuoja automobilį. Nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai atskleidė nuteistojo tyčios turinį, jos kryptingumą, nukrypdami nuo suformuotos teismų praktikos, pagal kurią subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-410-489/2016, 2K-219-693/2019), t. y. įvertinus ir kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-19/2014, 2K-210/2014).

2.3. Teismų išvada apie M. G. norą nužudyti L. S. yra klaidinga. Teismai nenustatė, kad nuteistasis ir nukentėjusysis iki įvykio konfliktavo, kad jų santykiai buvo tokie, jog kilusį priešiškumą būtų galima spręsti tik nužudant ar fiziškai sužalojant. Kad M. G. neturėjo motyvo ir tikslo žudyti L. S., patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad į automobilį buvo šaudoma be dingsties. Kita vertus, teismai net nenustatė, kad M. G. žinojo, jog automobilį vairavo L. S. Tai akivaizdu, nes įvykis vyko naktį, neapšviestoje miško aikštelėje, automobilio įjungti priekiniai žibintai akino priešais jį esantį žmogų, todėl jis negalėjo matyti, kas vairuoja.

Be to, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad M. G., išlipęs iš kito automobilio, iš karto ėmė šaudyti į priešais esančio automobilio priekinį ar vairuotojo pusės durelių stiklus. Priešingai, šis teismas, išanalizavęs automobilio apžiūros metu gautą informaciją ir atitinkamų tyrimų duomenis, nustatė visiškai kitokias aplinkybes, ir joms apeliacinės instancijos teismas pritarė. Iš nurodytų duomenų matyti, kad viena kulka, kurios judėjimo trajektorija buvo iš užpakalio į priekį, nenustatytu kampu vertikalios plokštumos atžvilgiu iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią nenustatytu kampu horizontalios plokštumos atžvilgiu pataikė į vairuotojo dureles ir įstrigo jų viduje; antra – pataikė į vairuotojo pusės galinių durelių stiklą, todėl tikėtina, kad dėl kontakto su stiklu ar dėl kitos priežasties suskilo į fragmentus, kurie, tikėtina, padarė pažeidimus vairuotojo dėvimos striukės gobtuvo kairiame šone ir kairiojo peties srityje bei automobilio priekiniame stikle iš vidinės pusės, o fragmentų judėjimo trajektorija taip pat buvo iš užpakalio į priekį, iš kairės į dešinę nenustatytu kampu vertikalios plokštumos atžvilgiu ir nenustatytu kampu horizontalios plokštumos atžvilgiu; trečia – pataikė į stogo ir galinio lango stiklo susijungimo sritį, įėjo į saloną bei padarė pažeidimus priekinės keleivio sėdynės viršutinėje dalyje, taip pat keleivio durelių vidinės veidrodėlio apdailos pažeidimus, o jos judėjimo trajektorija vėlgi buvo iš užpakalio į priekį, iš kairės į dešinę nenustatytu kampu vertikalios plokštumos atžvilgiu ir iš viršaus į apačią nenustatytu kampu horizontalios plokštumos atžvilgiu, tos kulkos fragmentai buvo rasti ant priekinės keleivio sėdynės sėdimosios dalies bei po porankiu tarp priekinių sėdynių.

Teismas nuosprendyje akcentavo, kad buvo šaudoma į nuvažiuojantį automobilį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad M. G. apšaudė S. G. buvusio sugyventinio L. S. vairuojamą automobilį. Darydami tokią išvadą, teismai privalėjo atsižvelgti ir į tai, kad L. S. vairavo galingą variklį turintį automobilį, ir kadangi kaltininkui reikėjo šaudyti į greitai nuvažiuojantį automobilį, jis neturėjo laiko taikytis, buvo galima šaudyti tik į automobilio kontūrus, apribotus priekinių ir galinių žibintų šviesų.

2.4. Nustatyta aplinkybė, kad buvo apšaudytas nukentėjusiojo vairuotas automobilis, prieštarauja teismų padarytai išvadai, kad taip buvo kėsinamasi nužudyti L. S. To nepatvirtina ir apeliacinės instancijos teismo nurodyta kulkų judėjimo trajektorija. Priešingai, nuoroda, kad į automobilį pataikiusios kulkos judėjo iš viršaus į apačią, suponuoja išvadą, jog tos kulkos prieš tai buvo pasiekusios aukščiausią trajektorijos tašką, o į automobilį pataikė tuo metu, kai leidosi žemyn. Šis faktas rodo, kad buvo šaudoma iš pakankamai didelio atstumo. Tai patvirtina nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje gauti duomenys, kad į automobilį buvo pataikyta tada, kai jis buvo ties išvažiavimu arba išvažiavime iš aikštelės. Ši aplinkybė paaiškina, kodėl buvo pataikyta į kairįjį automobilio šoną, nes išvažiavime yra posūkis į kairę, todėl išvažiuojantis automobilis turėjo būti šiek tiek pasisukęs į šaudantįjį kairiu šonu. Taigi tai, kad dvi kulkos pataikė į vairuotojo pusę, buvo ne šaudančiojo pastangų rezultatas, o susiklosčiusių aplinkybių pasekmė. Tačiau teismai, ignoruodami savo pačių nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad M. G. šaudė tikslingai, siekdamas pataikyti būtent į automobilį vairavusį L. S. Teismai, darydami išvadą, kad M. G. veikė tiesiogine tyčia, nesilaikė vieno iš pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių reikalavimų įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai bei jų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir jų pagrindu daryti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas. Jeigu teismai būtų vadovavęsi šiais principais, būtų atkūrę automobilio apšaudymo mechanizmą ir būtų nustatę, kad pirma kulka greičiausiai pataikė į galinio stiklo ir stogo sujungimo sritį tuo metu, kai automobilis buvo ties išvažiavimu iš aikštelės arba tik pradėjęs sukti į kairę, kitos dvi pataikė tada, kai automobilis buvo išvažiavimo keliuke ir darė posūkį į kairę, o turint omenyje apeliacinės instancijos teismui pateiktus aikštelės matmenis ir nukentėjusiojo parodymus šios instancijos teisme bei kulkų trajektorijas, būtų konstatuota ne tik tai, kad buvo šaudoma į nuvažiuojantį automobilį, bet ir tai, kad buvo šaudoma iš pakankamai didelio atstumo.

2.5. Iš nustatytų aplinkybių galima spręsti, kad tyčia buvo šaudoma į L. S. vairuojamą automobilį, o ne į nukentėjusįjį, nes šaulio tikslas buvo noras pataikyti į nuvažiuojančią transporto priemonę, kad ją vairuojančiam asmeniui nekiltų minčių grįžti į aikštelę. Taigi visiškai aišku, kad taikinys buvo pasirinktas tikslingai ir šia prasme šaudžiusiojo tyčia buvo pakankamai konkreti ir apibrėžta, tačiau ji neapėmė noro nužudyti automobilį vairavusį žmogų; šaudantysis buvo abejingas padariniams, t. y. tam, ar jo iššautos kulkos pataikys į vairuotoją, ar nepataikys. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad veikiant tiesiogine apibrėžta tyčia buvo kėsinamasi nužudyti L. S.

2.6. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nebuvo pataikyta į ratus ar kitą gyvybei ir sveikatai mažiau pavojingą vietą, nes, atsižvelgiant į aplinkybes, kurioms esant buvo šaudyta (nakties metu, tamsoje, į nuvažiuojantį automobilį, maždaug iš 50–60 m atstumo), to padaryti ir nebuvo galima. Kita vertus, šis teiginys tik dar kartą patvirtina, kad į žmogų ar į gyvybiškai svarbius organus šaudyta nebuvo. Tuo tarpu teismų praktikoje pasikėsinimų nužudyti bylose atkreipiamas dėmesys į tai, kad paprastai būna šaudoma iš nedidelio atstumo, šūviai paleidžiami į gyvybiškai svarbias žmogaus kūno sritis, kuriose išsidėstę gyvybinių funkcijų centrai; tokiais atvejais nukentėjusiajam padaromi įvairaus sunkumo kūno sužalojimai, tačiau jis nemiršta tik todėl, kad šūviai atsitiktinai nepažeidžia gyvybiškai svarbių žmogaus kūno centrų ar nukentėjusiajam laiku būna suteikiama medicininė pagalba. Nagrinėjamoje byloje to nenustatyta. Pagal nustatytas aplinkybes kaltininko veiksmai galėjo būti kvalifikuojami tik pagal atsiradusius padarinius, o šiuo atveju tai yra tyčiniais veiksmais sugadintas svetimas turtas, ir tai padaryta visuotinai pavojingu būdu, nors realiai žmogus nenukentėjo. Tokia nuteistojo veika atitinka BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius.

2.7. Atskirai dėl paskirtos bausmės pagal BK 187 straipsnio 2 dalį argumentų apeliaciniame skunde nebuvo pateikta ir apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde buvo suformuluotas maksimalus prašymas panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kuris išplaukė iš nuteistojo pozicijos, kad jis apskritai nešaudė, apeliacinės instancijos teismui atmetus apeliacinį skundą, atsirado pagrindas abejoti M. G. paskirtos bausmės už BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą teisingumu.

2.8. Pirmosios instancijos teismo už minėto nusikaltimo padarymą nuteistajam paskirta penkiasdešimties parų arešto bausmė dėl savo dydžio yra aiškiai neteisinga, nesuderinama su BK nuostatomis. BK 55 straipsnyje įtvirtinta rekomendacija asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, skirti su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, skirdamas arešto arba terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Skundžiamuose teismų sprendimuose nėra pateikta motyvų, kodėl už apysunkio nusikaltimo padarymą pirmą kartą teisiamam nuteistajam paskirta arešto bausmė, be to, teismai nenustatė, kad dėl turto sugadinimo yra bent viena M. G. atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Visi teismų argumentai dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo tinka ir sprendžiant klausimą dėl baudos pagal BK 187 straipsnio 2 dalį skyrimo. Tai rodo, kad yra visos sąlygos M. G. skirti švelniausią bausmę.

3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Antanas Stepučinskas prašo nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką teismai teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Teismų praktikoje konstatuota, kad pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2011, 2K-239-139/2015, 2K-12-942/2018, 2K-212-303/2018). Taigi, nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė.

3.2. Nužudymo sudėties subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje konstatuota, kad veika kaip pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojama tik esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę, t. y. kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jis savo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to siekia (jis numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori konkrečiai BK straipsnio dispozicijoje apibrėžtų (konkrečių) padarinių). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius kaip nužudymas ar tyčinis sveikatos sutrikdymas tik tuo atveju, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (pavyzdžiui, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2013, 2K-12-942/2018, 2K-13-976/2018, 2K-212-303/2018).

3.3. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-97-693/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-79-489/2017, 2K-12-942/2018, 2K-212-303/2018). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

3.4. Šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis M. G. pasikėsino nužudyti kitą žmogų bei visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes L. S. spėjo iš įvykio vietos išvažiuoti. Ir nors nuteistasis M. G. viso bylos proceso metu kategoriškai neigė minėtą vakarą iš šaunamojo ginklo apšaudęs L. S. automobilį, byloje surinktų ir teismų įvertintų duomenų visetas patvirtino nukentėjusiojo L.

S. parodymus, kad 2015 m. kovo 1 d. apie 22.30 val. jis buvo Lampėdžių miško aikštelėje, ten pamatė stovintį savo buvusios sugyventinės S. G. automobilį ir būtent tuo metu toje vietoje iš S. G. automobilio išlipęs vyras pradėjo šaudyti į jo automobilį. Matyti, kad taip M. G. elgėsi iš esmės be jokios dingsties ir būtinybės, nes joks pavojus nei jam, nei kartu su juo įvykio metu buvusiai S. G. negrėsė, šaunamuoju ginklu šaudė į buvusio S. G. sugyventinio L. S. vairuojamą automobilį, kuris buvo atvažiavęs į miško aikštelę.

Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, M. G. ne vieną kartą iššovė iš šaunamojo ginklo ne norėdamas tik pagąsdinti automobilyje „Audi A6“ esantį asmenį, bet kryptingai, taikydamas būtent į vairuotojo pusę, iššovė ne mažiau kaip tris šūvius, jų metu viena kulka pramušė ir įstrigo vairuotojo durelėse, be to, kulkų skeveldromis buvo padaryti pažeidimai L. S. įvykio metu dėvimos striukės gobtuve ir peties srityje. M. G. iššautų šūvių kiekis, kryptingumas, pataikytų kulkų trajektorijos leidžia daryti išvadą, kad M.

G. šaudė tikslingai, siekdamas pataikyti būtent į automobilį vairavusį L. S. Nusikalstamos veikos M. G. nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes L. S. iš įvykio vietos spėjo išvažiuoti. Taigi nustatytos aplinkybės – M. G. nusikalstamų veiksmų intensyvumas (šauta ne mažiau kaip tris kartus), naudotas įrankis (2008 m. sausio mėn. įgytas šaunamasis ginklas, iš kurio, pagal viešai „Wikipedia“ skelbiamas technines charakteristikas, iššautos kulkos pradinis greitis 350 m/s, o veiksmingas šaudymo nuotolis – 50 m; nuteistasis treniruodavosi šaudyti lauko ir vidaus sąlygomis), būdas (buvo šaudoma kryptingai, taikantis į automobilio vairuotoją), nusikalstamos veikos nutraukimo priežastys (L.

S. spėjo pasišalinti iš įvykio vietos) – yra pagrindas pritarti abiejų instancijų teismų išvadai, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia ir siekė ne kokių nors neapibrėžtų padarinių, o aiškiai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir taip elgėsi norėdamas konkretaus rezultato – atimti nukentėjusiajam gyvybę, t. y. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia.

3.5. Kasacinio skundo argumentai dėl bausmės, paskirtos pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, švelninimo paliktini nenagrinėti, nes apeliaciniame skunde šis klausimas nebuvo keliamas, o apeliacinės instancijos teismas apie tai nutartyje nepasisakė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 367 straipsnio 3 dalis).

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo M. G. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl pasikėsinimo nužudyti

5. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Iš to išplaukia, kad pasikėsinimas įmanomas tik tuo atveju, kai asmuo veikė tiesiogine tyčia. Kai asmeniui inkriminuojamas BK straipsnis, apibrėžiantis formaliąją nusikalstamos veikos sudėtį, pasikėsinimo stadija gali būti konstatuota, jeigu kaltininkas suvokė savo veikos pavojingumą, norėjo taip veikti ir pabaigti veiką, bet to nesugebėjo padaryti dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Materialiosios nusikalstamos veikos sudėties atveju pasikėsinimui būdinga tai, kad kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato jos padarinius ir jų nori, tačiau įstatymo apibrėžti padariniai nekyla dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Teismų praktikoje pasikėsinimui būdingos tyčios elementu laikomas jos apibrėžtumas (konkretumas, neabstraktumas), nes tik tai sudaro pagrindą sieti asmens baudžiamąją atsakomybę su padariniais, kurių buvo tik siekiama ir kurie tikrovėje nekilo. Tais atvejais, kai kaltininkas savo veikimo ar neveikimo galimų žalingų padarinių sąmonėje nesukonkretina, jo veika kvalifikuojama pagal realiai kilusius padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2013, 2K-13-976/2018, 2K-12-942/2018, 2K-212-303/2018 ir kt.).

6. Tyčios apibrėžtumas yra vienas svarbiausių kriterijų sprendžiant klausimą, ar asmens veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas nužudyti, ar pagal realiai kilusius padarinius. Teismų praktikoje tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose pabrėžiama, kad asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik pagal paties kaltininko aiškinimą, kaip jis suvokė savo veiksmus ir kokių padarinių norėjo. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-624/2012, 2K-521/2013, 2K-13-976/2018 ir kt.).

7. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai, įvertinę bylos įrodymus, padarė išvadą, kad M. G., apšaudęs buvusio savo draugės sugyventinio L. S. vairuotą automobilį, turėjo apibrėžtą tyčią šį nužudyti. Pagrindą tokiai išvadai sudarė tai, kad M. G. iššovė iš šaunamojo ginklo ne vieną kartą, padarė mažiausiai tris šūvius; buvo šauta 9 mm kalibro kulkomis iš pistoleto „Glock 19“; M. G. savo gyvenamojoje vietoje buvo įkūręs savadarbę šaudyklą, taigi mokėjo naudotis ginklu; šauta kryptingai, į vairuotoją (viena kulka pataikė į vairuotojo dureles, antra – į vairuotojo pusės galinių durelių stiklą, trečia – į stogo ir galinio stiklo susijungimo sritį); kulkų skeveldromis buvo padaryti pažeidimai L. S. įvykio metu dėvimos striukės gobtuve ir peties srityje; nusikalstama veika nutrūko, nes nukentėjusysis spėjo pasišalinti iš įvykio vietos. Su teismų vertinimu sutiktina.

8. Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde bando pagrįsti išvadą, kad nuteistasis nenorėjo nukentėjusiojo mirties ir buvo abejingas šaudymo padariniams, t. y. tam, ar jo iššautos kulkos pataikys į vairuotoją, todėl jo veika kvalifikuotina pagal realiai kilusius padarinius. Tačiau tokia kasatoriaus išvada yra subjektyvi, o ją pagrindžiantys argumentai neįtikinami. Kasatoriaus teiginys, kad M. G. apšaudė L. S. vairuojamą automobilį nesitaikydamas, teismų paneigtas įvertinus kulkų judėjimo trajektoriją ir pataikymo vietas. Teismų nustatyta, kad buvo taikomasi į automobilio vairuotoją, ši išvada logiškai motyvuota. Argumentai, kad teismai neįvertino, jog M. G. neturėjo jokio motyvo nužudyti L. S. ir net nežinojo, jog automobilį vairavo būtent jis, taip pat yra subjektyvūs. Net jei tai būtų tiesa, šis faktas nepaneigtų pasikėsinimo nužudyti požymių M. G. veikoje. Intensyvus ir kryptingas automobilio apšaudymas iš šaunamojo ginklo taikantis į automobilyje esantį žmogų, logiškai mąstant, sunkiai suderinamas su išvada, kad šaudantysis nenori to žmogaus mirties. Abejonių dėl šaudančiojo noro nužudyti tokiu atveju galėtų kilti tik nustačius kažkokias specifines aplinkybes, pvz., jei būtų šaudyta guminėmis kulkomis, iš didelio atstumo, žinant, kad automobilis šarvuotas, ir pan. Tačiau jokių tokių aplinkybių byloje nenustatyta, o pats nuteistasis viso proceso metu iš viso neigė padaręs jam inkriminuotą veiką, taigi savo elgesio logikos neatskleidė.

9. Pasakytina ir tai, kad, priešingai nei teigia kasatorius, teismai nenustatė, kad M. G. nusikalstamą veiką padarė neturėdamas jokio motyvo. Kasaciniame skunde minima apeliacinės instancijos teismo išvada, kad M. G. apšaudė nukentėjusiojo automobilį be jokios dingsties ir būtinybės, sietina tik su tuo, kad nukentėjusysis, atvažiavęs į miško aikštelę, nekėlė jokio pavojaus nei jam, nei kartu su juo buvusiai S. G. Todėl nuoroda į šį apeliacinės instancijos teismo teiginį nelaikytina teisiniu argumentu, leidžiančiu suabejoti teismų padaryta išvada, kad M. G. turėjo apibrėžtą tyčią nužudyti L. S. Be to, byloje nustatyta, kad nukentėjusysis L. S. yra nuteistojo draugės S. G. buvęs draugas. Teisme S. G. parodė, kad nukentėjusysis ją sekė, buvo įrengęs sekimo įrangą jos automobilyje, išsakė nuomonę, kad į įvykio vietą jis atvažiavo taip pat ją sekdamas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, pasisakė dėl M. G. elgesio įvykio metu motyvo. Teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis, nors buvo sukūręs šeimą, tačiau vis dar persekiojo savo buvusią draugę S. G. Žinodamas tai, M. G., pamatęs į pasimatymo su S. G. vietą atvažiavusį nukentėjusiojo automobilį, nesuvaldė emocijų. Taigi byloje iš esmės konstatuota, kad nusikalstamos veikos padarymą lėmė asmeninis motyvas, t. y. neigiamas požiūris į nukentėjusįjį, kuris nepalikdavo ramybėje nuteistojo draugės S. G. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nusikalstamos veikos motyvo konkretizavimas šiuo atveju yra apsunkintas nuteistojo ir liudytojos S. G. nenoru atskleisti visų įvykio detalių, tačiau tai šiuo atveju nekeičia objektyviai nustatyto fakto – šaunamojo ginklo panaudojimo prieš kitą asmenį – teisinio vertinimo. Pabrėžtina ir tai, kad motyvas nėra būtinas M. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymis.

Dėl nenagrinėtinos kasacinio skundo dalies

10. Atmetus kasacinio skundo argumentus dėl nepagrįstai taikytų BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies, argumentų dėl pernelyg griežtos bausmės, paskirtos pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, nagrinėjimas netenka procesinės prasmės, nes, pritaikius bausmių apėmimo taisyklę (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas), ši bausmė neturėjo jokios įtakos galutinei M. G. paskirtai bausmei. Atsižvelgiant į tai, ši kasacinio skundo dalis paliktina nenagrinėta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. G. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Armanas Abramavičius

Olegas Fedosiukas