2013-09-23 Nr. AB-5164-3-63-3-00476-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-912/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00476-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.1.; 11.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. U. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja T. U. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 5-7) atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą paduoti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į mirusio A. U. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 79,45 ha žemę (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad jos vyras R. B. 1949 m. kovo 15 d. Bronės ir A. U. buvo įvaikintas ir jam suteikta U. pavardė. Įtėvis A. U. mirė 1990 m. rugsėjo 9 d. Į jo turto paveldėjimą galėjo pretenduoti jo žmona B. U. bei įvaikis (pareiškėjos vyras) R. U. 1997 m. rugpjūčio 18 d. mirus R. U., ji slaugė jo mamą Bronislavą, kuriai reikėjo nuolatinės priežiūros. Tik po B. U. mirties, 2004 m. gruodžio 6 d., teisė į A. U. turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą perėjo jai, tačiau įstatymu nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teisės bei giminystės ryšius patvirtinančių dokumentų padavimui jau buvo pasibaigę. Nurodė, kad dėl silpnos sveikatos negalėjo atvykti į Lietuvą pateikti prašymo ar kitaip pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimo klausimais. Teigė, jog įstatymu nustatytą terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl prašė atnaujinti terminą pateikti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybę ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Šilalės skyrius atsiliepime į pareiškėjos prašymą (b. l. 102-103) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį pagrindinis reikalavimas subjektui, siekiančiam atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal 10 straipsnio 1 ir 4 punktą prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., kartu su prašymu turi būti pateikiami ir Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai. Nurodė, kad T. U. savo teises į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendino tik 2011 m. rugsėjo mėn., o tai reiškia, kad pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybės ir neatitiko minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu (b. l. 116–121) pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenis (b. l. 18-19) A. U., (duomenys neskelbtini) turėjo 79,45 ha žemės. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad R. B. 1949 m. kovo 15 d. buvo įvaikintas Algirdo ir B. U. ir jam suteikta pavardė U. (b. l. 16). 1979 m. rugpjūčio 27 d. R. U. susituokė su pareiškėja, tuo metu turėjusia D. pavardę, po santuokos pareiškėja tapo T. U. (b. l. 95-96). A. U. mirė 1990 m. rugsėjo 9 d. (b. l. 23-24). Po jo mirties turto paveldėtojais galėto būti sutuoktinė B. U. bei įsūnis R. U. R. U. mirė 1997 m. rugpjūčio 18 d. (b. l. 28-29). Pareiškėja skunde nurodė, kad B. U. sirgo Alzheimerio liga ir kitomis ligomis bei jai reikėjo nuolatinės slaugos. B. U. mirė 2004 m. gruodžio 6 d. (b. l. 49-50). Dėl šių priežasčių pareiškėja teigia negalėjusi laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. U. iki nacionalizacijos turėtą nuosavybę. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos sutuoktinis R. U. ar jo įmotė B. U., prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesui nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. U. iki nacionalizacijos turėtą žemę. Pareiškėja tik 2012 m. rugpjūčio 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilalės skyriui padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos mirusio vyro R. U. įtėvio A. U. turėtą 79,45 ha žemę (duomenys neskelbtini) (b. l. 30). 2012 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėja NŽT Šilalės skyriaus buvo informuota, jog ji prašymą pateikė jau pasibaigus prašymų pateikimo terminui.

Teismas rėmėsi prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustatančio 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas), 21 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi (2001 m. rugpjūčio 3 d.

įstatymo Nr. IX-489 redakcija), 10 straipsnio 4 dalimi (2003 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. IX-1634 redakcija), 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pagal kurią, sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vertinamos aplinkybės, kurios susiklostė laikotarpiu nuo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą konkrečiam asmeniui atsiradimo (Atstatymo įstatymo 2 str. ir Atkūrimo įstatymo 2 str.) iki įstatymu nustatytų terminų paduoti prašymą (2001 m. gruodžio 31 d.) ir dokumentus pabaigos (2003 m. gruodžio 31 d.), ir nustatoma, ar šios aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis.

Svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus atitinkamos teisės realizavimo terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmens valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Svarbių priežasčių įrodymus teismui turi pateikti prašymą dėl praleistų terminų atnaujinimo padavęs asmuo. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas prašymų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir dokumentų pateikimui buvo nustatęs ilgus terminus, kurie pretendentams, jei jie elgėsi apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami savo valiai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareikšti, praleisti terminai gali būti atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nepriklausančios nuo pretendentų valios priežastys (2007 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-870/2007, 2008 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-197/2008, 2008 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-188/2007, 2008 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-233/2008 ir kt.).

Taip pat rėmėsi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1403/2006, pagal kurią viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu. Pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas. Kaip antai, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Tokiu būdu, minėtai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų), yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Sistemiškai aiškindamas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, teismas padarė išvadą, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos atstovas nurodė, jog pareiškėja (tuo metu T. D.) į Jungtines Amerikos Valstijas išvyko 1979 metais, turėdama TSRS pasą. Iš byloje pateikto paso (b. l. 88-90) teismas nustatė, kad TSRS pasas, išduotas T. D. galiojo iki 1992 m. sausio 20 d. Nors byloje nėra pateikta vėliau išduoto asmens dokumento nuorašo, tačiau pareiškėjos atstovas nurodė, jog pareiškėja, tikėtina, įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, tačiau visą laiką laikė save lietuve ir išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio (1997 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 2 punktą pareiškėja turėjo teisę į neterminuotą pilietybės išsaugojimą. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu (byla Nr. 45/03-36/04) kuriame išaiškinta, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nurodyti asmenys – tai asmenys, gyvenantys užsienyje; jie, turėdami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, savaime nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege – kad taptų Lietuvos Respublikos piliečiais, jie turi pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) nustatytus reikalavimus.

Teismas nusprendė, kad nėra teisinių prielaidų kvestionuoti, kad pareiškėja neterminuotai buvo išsaugojusi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau, kad taptų Lietuvos Respublikos piliete, turėjo įvykdyti minėto įstatymo 17 straipsnyje nustatytas sąlygas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 4.2, 4 ir 4.2.6 p.). Konkrečiai, turėjo pateikti atitinkamai Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios institucijai prašymą, kuriuo išreikštų savo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras dėl šio prašymo turėjo priimti atitinkamą sprendimą (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (1997 m. liepos 2 d. redakcija) 31 str. 2 d.). Pareiškėja šių sąlygų, būtinų Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti, aptariamu laikotarpiu neįvykdė, todėl nebuvo įgyvendinusi iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d.– savo išsaugotos teisės, tai yra nebuvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybės, o tuo pačiu, kaip subjektas, neatitiko šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą. Lietuvos Respublikos pilietybė pareiškėjai atkurta tik 2011 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų ministrui priėmus įsakymą Nr. 1V-663 Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kurio 1 punktu T. U. atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė.

Teismas taip pat akcentavo, kad tik 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui, pareiškėjai atsirado galimybė turėti dvigubą pilietybę, tai yra šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numatė, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pagal šio straipsnio 2 dalį, minėti asmenys pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai, tačiau yra numatyta išimtis tiems asmenims, kurie pasitraukė iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijo kitos valstybės pilietybę (7 straipsnio 3 punktas). Pareiškėjai, vadovaujantis minėtomis nuostatomis, 2011 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-683 buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, o 2011 m. rugsėjo 20 d. išduotas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentas – asmens pasas (b. l. 91). Iš šių aplinkybių teismas padarė išvadą, jog pareiškėja iki minėto įstatymo įsigaliojimo, neturėjo siekio atkurti nuosavybės teises į A. U. turėtą žemę, nors tokia prielaida egzistavo nuo 1997 m. kai mirė jos vyras R. U., nes pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, ji prieš įgyvendinant savo išsaugotą teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, būtų turėjusi atsisakyti Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybės. Ir tik įsigaliojus Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatoms dėl dvigubos pilietybės pareiškėja nutarė kreiptis ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino pabaigos – 2001 m. gruodžio 31 d., nebuvo realizavusi teisės į pilietybės atkūrimą ir nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė, t. y. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Pareiškėja, nebūdama Lietuvos Respublikos pilietė iki 2001m. gruodžio 31 d., neįgijo įstatyminės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, todėl jos atžvilgiu įstatyminis terminas šiai teisei realizuoti neprasidėjo ir negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A14-1260/06; Nr. A261-871/2008).

Konstatavus, kad pareiškėjos atžvilgiu prašomas atnaujinti įstatyminis terminas byloje nagrinėjamu laikotarpiu net neprasidėjo ir negali būti atnaujintas, pareiškėjos nurodytos įstatymu nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintos teisiškai nereikšmingomis ir neanalizuotos.

III. Pareiškėja T. U. apeliaciniu skundu (b. l. 124–127) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą tenkinti.

Apeliacinis skundas šiais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią tam, jog pareiškėjas taptų Lietuvos Respublikos piliečiu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1997 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) numatytu pilietybės išsaugojimo būdu, jis turėjo įvykdyti šiame straipsnyje nustatytas sąlygas – pateikti atitinkamai Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios institucijai prašymą, kuriuo išreikštų savo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras dėl šio prašymo turėjo priimti atitinkamą sprendimą, nėra visiškai teisinga, ji gali ir turi būti koreguojama.

2. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (1995 m. birželio 13 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kad „Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės“, yra aiški teisės norma ir negali būti aiškinama plečiamai ar kitaip nukrypstant nuo aiškaus lingvistinio šios normos teksto. Ši norma iš esmės reiškia, kad asmens pilietybė yra besitęsiantis asmens teisinis santykis su valstybe ir jei ji buvo įgyta gimstant, šis santykis negalėjo pasikeisti dėl neteisėtais pripažintų kitų valstybių okupacinių veiksmų, o šios pilietybės turėjimas taip pat negali būti siejamas su kokiais nors papildomais reikalavimais atlikti kokius nors veiksmus, o vienintelė sąlyga šio santykio nutrūkimui – kitos valstybės pilietybės įgijimas.

3. Pareiškėja gimė 1936 m. gegužės 21 d. Lietuvoje ir gimdama įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Jokios kitos šalies pilietybės iki 2001 m. gruodžio 31 d. (termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo) neįgijo. 1979 m. rugpjūčio 27 d. sudariusi santuoką su R. U., pareiškėja 1982 m. išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas kaip TSRS pilietė ir gyveno ten su leidimu nuolat gyventi šioje šalyje rezidento teisėmis, kurį gavo dėl santuokos su nuolatiniu taip pat Jungtinių Amerikos Valstijų rezidento teisėmis gyvenusiu R. U. sudarymo. Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, kaip antrąją pilietybę, pareiškėja įgijo tik 2011 m. balandžio 20 d. (jau įsigaliojus Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2011 m. balandžio 1 d. redakcijai, leidžiančiai turėti dvigubą pilietybę), taigi, tuo ji Lietuvos pilietybės neprarado ir niekada jos neatsisakė, o 2011 m. rugsėjo 20 d. gavo Lietuvos Respublikos pasą. Taigi, pilietybės teisinio santykio su Lietuvos Respublika pareiškėja niekada nebuvo praradusi ir visą laiką turėjo ir turi visas subjektines Lietuvos Respublikos pilietės teises, tarp jų ir teisę į neteisėtai nusavinto turto grąžinimą pagal Atkūrimo įstatymą, išanalizavus ir pripažinus, kad prašymo ir kitų dokumentų padavimo terminai buvo praleisti dėl svarbių priežasčių ir juos atnaujinus. Tos pačios svarbios ir objektyvios aplinkybės, kurios užkirto kelią pareiškėjai įstatymo nustatytais terminais pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat sąlygojo ir tai, kad ji negalėjo kreiptis ir dėl Lietuvos Respublikos paso išdavimo, kuris būtų tik patvirtinęs jos pilietybės turėjimą, o ne sukurtų šį teisinį santykį su Lietuvos Respublika.

4. Apie 1944-1945 m. R. U. kartu su įtėviais Bronislava ir A. U. iš Lietuvos pasitraukė į vakarus, po to visą laiką gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo R. U. buvo nuvykęs į Lietuvą ir aktyviai domėjosi nuosavybės teisių atkūrimu, lankėsi nuosavybės teises atkuriančiose institucijose, kur jam buvo paaiškintos tuo metu galiojančio įstatymo nuostatos, kurios neleido į nuosavybės teisių atkūrimą pretenduoti ne Lietuvoje gyvenantiems asmenims. 1997 m. liepos 9 d. priėmus Atkūrimo įstatymą, R. U. siekti nuosavybės teisių atkūrimo nebesuspėjo – 1997 m. rugpjūčio 22 d. jis žuvo autokatastrofoje. Po R. U. mirties likusi kita galima pretendentė į A. U. turėto turto nuosavybės teisių atkūrimą buvo B. U.. Tačiau ji apie 1995 m. susirgo sunkia Alzhaimerio ligos forma, taip pat jai buvo išsivysčiusi demensija su elgesio sutrikimais, ji sirgo gausybe kitų sunkių ligų, jai buvo reikalinga globa. Akivaizdu, kad esant tokiai diagnozei dėl savo sveikatos būklės rūpintis Lietuvos Respublikos pilietybės atstatymo ir nuosavybės teisių atkūrimo reikalais ji negalėjo. Pati pareiškėja, nors ir būdama silpnos sveikatos, iki pat mirties globojo ir slaugė R. U. motiną B. U. (šią aplinkybę patvirtina įrašas jos ligos istorijoje). Iš B. U. ligos istorijoje esančių susirgimų sąrašo matyti, jog jos negalima buvo palikti vienos nei vienai dienai. Tik po B. U. mirties 2004 m. gruodžio 6 d. teisė į A. U. turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą perėjo pareiškėjai. Tačiau Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teises bei giminystės ryšius patvirtinančių dokumentų padavimui jau buvo pasibaigę (atitinkamai 2000 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d. Taigi, nuo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo T. U. po vyro R. U. mirties (1997 m. rugpjūčio 22 d.) per visą likusį termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitus dokumentus laikotarpį ji neturėjo jokios galimybės atvykti į Lietuvą ar kitaip rūpintis nuosavybės teisių atkūrimo klausimais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilalės skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 134–135) su juo nesutinka prašo atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, išsamus ir paremtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos (pavyzdžiui, administracinėse bylose Nr. A8-1403/2006, Nr. A63-2756/2011, Nr. A525-2516/2012 ir kt.), kad pagal Atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalį viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu. Pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, pavyzdžiui, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kita. Šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatymo numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir nebuvimas bent vieno iš elemento (prielaidos arba sąlygos) yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

2. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31d. Taip pat nustatyta, kad asmenims praleidusiems terminą atlikti minėtus veiksmus, šis terminas teismo sprendimu gali būti atnaujintas. Įstatymas numato galimybę atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme numatytų sąlygų, būtinų asmens subjektinei teisei atsirasti įvykdymu. Ir priešingai nenumato galimybių atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie susiję su įstatyme nustatytų būtinų prielaidų egzistavimu.

3. Pareiškėja pati savo apeliaciniame skunde pripažįsta, kad nesiekė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (1995 m. birželio 13 d. redakciją), o atkūrė Lietuvos Respublikos pilietybę tik įsigaliojus Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2011 m. balandžio 1 d. redakcijai, leidžiančiai turėti dvigubą pilietybę ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu, 2011 m. rugsėjo 20 d. gavo Lietuvos Respublikos pilietės pasą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistus terminus pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį A. U. nekilnojamąjį turtą.

Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia netinkamu faktinių aplinkybių įvertinimu bei teisės taikymu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas, sprendžiant ginčą, yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su padarytomis išvadomis, tačiau tik pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo argumentų.

Ginčo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Atkūrimo tvarka).

Pagal Atkūrimo tvarkos 5 punkto (2005 m. balandžio 11 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 400 redakcija) piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį Atkūrimo įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi nustatyta, kad terminas prašymams teikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Atkūrimo tvarkos 11 punktas numato, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. sprendimus priimančioms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytąjį šių dokumentų pateikimo terminą, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi.

Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisės į Atkūrimo įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, nagrinėjamu atveju – žemę (Atkūrimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 p.), atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939 – 1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises, piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-912/2007, sistemiškai aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra nurodęs, kad šios dalies 1-4 punktų nuostatos yra chronologiškai išdėstytos prioritetinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nustatymo būdu. Tai rodo nuostatos, kad nuosavybės teisės pirmiausia yra atkuriamos turto savininkui, kai jis yra gyvas (1 p.), o kituose punktuose nurodyti subjektai gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs. Tai leidžia daryti išvadą, kad kiekvienas kitas iš eilės šios dalies punktas yra taikytini tik tuo atveju, kai nėra aplinkybių, numatytų chronologiškai aukščiau nurodytuose punktuose. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad R. U. įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą po jo įtėvio A. U. mirties 1990 m. rugsėjo 9 d. ,o pareiškėja po jos sutuoktinio R. U. mirties.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A502-881/2008 pažymėjo, kad minėtų nuostatų taikymą riboją Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti.

Tokiu būdu pareiškėja įgijo teisę teikti prašymą ir dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui po jos vyro, R. U., mirties 1997 m. rugpjūčio 22 d., kadangi nėra duomenų apie tai, kad pats turto savininkas ar kiti asmenys po turto savininko A. U. mirties teikė prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant analogiškus teisinius santykius, yra konstatuota, kad sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d.. <...> Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę, asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartis, administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Byloje pateiktas pareiškėjos Lietuvos Respublikos piliečio paso nuorašas patvirtina, kad pasas pareiškėjai buvo išduotas 2011 m. rugsėjo 20 d., tai yra pasibaigus nustatytam prašymų ir dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui pateikimo terminui (b. l. 91). Pažymėtina, kad pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimas iki 2001 m. gruodžio 31 d., arba nepateikimas kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, negali būti tapatinamas su asmens faktiniu buvimu Lietuvos Respublikos piliečiu iki nurodytos datos, nes piliečio pasas ar kitas jį atstojantis dokumentas, tik įrodo juridinę reikšmę turintį faktą – asmens subjektinę teisę į pilietybę – tačiau jos nesukuria bei nepanaikina (byla Nr. A8-1403/2006). Pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgyvendinusi savo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl negalėjo būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, nes Lietuvos Respublikos pilietybė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas yra būtina prielaida asmens subjektinei teisei į nuosavybės teisių atkūrimą atsirasti. Pažymėtina, jog tokios išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A8-1403/2006; A63-494/2009), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo nuostatas.

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir tik jiems, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams.

Tokiu būdu pareiškėjai neįgijus iki 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos pilietybės, ji netapo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu reglamentuojamo teisinio santykio subjektu, dėl ko jai negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo bylą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką analogiškose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos T. U. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas