fbccd41077bc11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A822-2613/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00260-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.3; 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Linui Songailai,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Viktorui Ostrovnojui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. D. (toliau – ir pareiškėjas) prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2012 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (15/6-14)12PR-4 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui S. D. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ ir įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui prieglobstį.

2012 m. sausio 26 d. skunde dėl minėto Migracijos departamento sprendimo pareiškėjas teigė, kad šis Migracijos departamento sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Paaiškino, kad apklausos metu nurodė, jog gyveno (duomenys neskelbtini), kurioje buvo persekiojamas, nes jo giminaitis R. D. (tėvo pusbrolio sūnus) yra kovotojas. Apie tai pareiškėjas sužinojo tik 2011 m. gegužės 25-26 d., kai pas jį atėjo valdžios pareigūnai, kurie klausinėjo apie giminaitį. Pareiškėjas nieko negalėjo jiems pasakyti, nes su giminaičiu nebendravo, tačiau pareigūnams tas nerūpėjo, jie nurodė, kad pareiškėjas turįs surasti ir atvesti giminaitį, kitaip, jei dėl šio kaltės kas nors atsitiks valdžios pareigūnams, atsakys pareiškėjas ir jo šeima.

Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) yra įprasta, kad už giminaitį atsako kiti giminaičiai. Atsakomybė teko pareiškėjui, nes kiti giminaičiai yra arba seni, arba jaunesni, todėl jiems atsakyti nepriklauso. Teigė, kad antrą kartą pareigūnai atėjo 2011 m. birželio 2 d., vėliau ateidavo kas savaitę. Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. liepos 1 d. buvo pareigūnų išsivežtas į (duomenys neskelbtini) esantį mišką, kur visą dieną su jais ieškojo kovotojų, nes, pareigūnų manymu, jei jiems kas nors atsitiktų, nukentėtų ir pareiškėjas. 2011 m. liepos 11 d. su žmona ir trimis (iš penkių) vaikais išvyko iš (duomenys neskelbtini).

Būdamas Lietuvoje, paskambino broliui, iš kurio sužinojo, kad, jam išvykus, buvo sudegintas jo automobilis. Teigė, kad tai padaryti galėjo tik pareigūnai. Mano, kad broliui nieko nebus, nes jis yra globėjas neįgalių tėvo, pamotės ir sesers, todėl jų niekas neskriaus. Remdamasis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011 m. rugsėjo 16 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini) kovotojų giminių persekiojimą ir 2011 m. lapkričio 25 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), nurodė, kad nuo 2007 m. (duomenys neskelbtini) prasidėjo įtariamų kovotojų giminių persekiojimas; kai kurios šeimos išvaromos, jų namai sudeginami, kitoms yra grasinama; (duomenys neskelbtini) vyriausybė pasirinko atvirą kolektyvinės bausmės politiką, nukreiptą prieš asmenis, įtariamus bet kokiais ryšiais su sukilėliais; nuolat daromi aukšto rango (duomenys neskelbtini) pareigūnų pareiškimai, kuriais pabrėžiama, kad sukilėlių šeimos turėtų tikėtis būti nubaustos, jei neįtikins savo giminaičių pasiduoti. 2010 m.

Jungtinės Karalystės Parlamento žmogaus teisių grupė, lankydamasi (duomenys neskelbtini), taip pat iš žmogaus teisių gynėjų išgirdo apie besitęsiantį kovotojų šeimų persekiojimą, apie įtariamų kovotojų giminių suėmimus antiteroristinių operacijų metu, kartais jie kankinami arba dingsta. Pažymėjo, jog po to, kai 2010 m. kovotojai užpuolė gimtąjį (duomenys neskelbtini) kaimą, jis suteikė papildomų galių jėgos struktūroms, siekiant nustatyti ir nubausti kovotojus, jų rėmėjus ar giminaičius. Nurodė, kad, kaip teigia Memorial ir kitos žmogaus teisių organizacijos, atviras sukilėlių kovotojų giminių namų padeginėjimas matant vaikams ir moterims yra plačiai paplitęs. Teigė, kad tiek prezidentas, tiek jo padėjėjas (duomenys neskelbtini) nuolat viešai pareiškia, kad šeimos turi būti atsakingos už savo narių veiksmus, nukreiptus prieš (duomenys neskelbtini) vyriausybę; jos turi įtikinti šeimos narį pasiduoti arba „sumokėti kainą“ (kurios niekas neįvardino, tačiau žmogaus teisių monitoringo rezultatai rodo, kad tai kovotojų šeimos narių patiriami sumušimai, pasikartojančios namų kratos, beatodairiškas spaudimas, galimi namų sudeginimai).

Paprastai valdžios atstovai naudoja smurtą ir persekioja vyriškos lyties šeimos narius, tačiau jei tokių nėra, tai gali būti tetos, dėdės, pusbroliai. Pareiškėjas nurodė, kad bijo, jog, grįžus į kilmės šalį, jis ir jo šeima bus toliau persekiojami, teigė, jog jų gyvybėms gresia pavojus. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas skundžiamame sprendime bei 2012 m. sausio 13 d. išvadoje Nr. (15/6-14)13PR-4RN pripažino, jog pareiškėjo patirtas psichologinis smurtas buvo pakankamai rimtas savo pobūdžiu ar dažnumu bei gali būti laikomas persekiojimu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) bei 1951 m.

Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) prasme, jo pasakojimas yra nuoseklus, neprieštaringas, visi pateikti faktai, susiję su (duomenys neskelbtini) vykdomu kovotojų giminaičių persekiojimu, atitinka tikrovę, pareiškėjas atitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kas paminėta bei į jam (duomenys neskelbtini) gresiantį pavojų, pareiškėjas turi teisę į prieglobstį Lietuvoje. Teigė, kad Migracijos departamentas, nesuteikdamas prieglobsčio dėl to, jog pareiškėjas vardan savo ir savo šeimos saugumo turėtų persikelti iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) bei kad nesinaudojimas tokia galimybe yra nepateisinamas, pasielgė neteisėtai ir nepagrįstai, nes persikėlimas į (duomenys neskelbtini) už (duomenys neskelbtini) ribų jokiu būdu neužtikrintų pareiškėjo ir jo šeimos saugumo.

Nurodė, kad, spręsdamas dėl persikėlimo galimybės, Migracijos departamentas neįsitikino, jog asmuo nebus persekiojamas kituose (duomenys neskelbtini) regionuose, šio klausimo neanalizavo. Tuo tarpu (duomenys neskelbtini) pareigūnai persekioja kovotojų gimines ne tik (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bet bando jų ieškoti ir Europos Sąjungos valstybėse, todėl persikėlimas į kitus (duomenys neskelbtini) regionus nepanaikintų pareiškėjo ir jo šeimos narių persekiojimo grėsmės (b. l. 1-2).

Atsiliepimu į pareiškėjo skundą Migracijos departamentas prašė atmesti pareiškėjo skundą.

Atsiliepime nurodė, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas iš esmės grindžiamas tuo, jog pareiškėjas turi galimybę pasinaudoti vidaus persikėlimo alternatyva (duomenys neskelbtini) bei tokiu būdu užtikrinti savo saugumą. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Migracijos departamentas tinkamai įvertino galimybę (duomenys neskelbtini) tautybės asmenims ir konkrečiai pareiškėjui apsigyventi (duomenys neskelbtini) teritorijoje už (duomenys neskelbtini) ribų. Remdamasis pareiškėjo minėtomis Migracijos departamento 2011 m. rugsėjo 16 d. ir 2011 m. lapkričio 25 d. pažymomis, teigė, kad Danijos imigracijos tarnybos faktų paieškos misijai apklausti informacijos šaltiniai nurodė, jog (duomenys neskelbtini) yra įprasta persikelti gyventi į kitas (duomenys neskelbtini) vietas, dažniausiai – dėl ekonominių priežasčių.

Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kultūrinė ir socialinė asociacija turi savo atstovybes šešiasdešimtyje rajonų (duomenys neskelbtini), kiekviena atstovybė turi 10-20 tūkstančių narių; didžiausios bendruomenės yra (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) didelė dalis (duomenys neskelbtini) gyvena laikinai prisiregistravę arba be registracijos, dirbdami smulkaus verslo srityje; dažniausiai keliauja tarp (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) būtų labai pažeidžiamas, jei persikeltų gyventi ten, kur neturėtų draugų ir giminių, tačiau (duomenys neskelbtini) bendruomenės veikia beveik visuose (duomenys neskelbtini) regionuose, jos remia ir gina atvykėlius.

Pažymėjo, kad pagrindinės migracijos iš (duomenys neskelbtini) priežastys – konfliktai su valdžia ir baimė dėl savo saugumo; ekonominės bei socialinės priežastys, susijusios su prasta ekonomine padėtimi (duomenys neskelbtini), faktiškai neegzistuojančiu privačiu sektoriumi ir su tuo, kad visas užimtumas susijęs su viešuoju sektoriumi bei (duomenys neskelbtini) vyriausybe; dėl saugumo pajėgų smurtavimo (duomenys neskelbtini) jaučiamas nesaugumas ir baimė. Teigė, kad gyvenamosios vietos registracija (duomenys neskelbtini) grindžiama atitinkamų valdžios institucijų informavimu, vienintelis reikalavimas – pateikti adresą. (duomenys neskelbtini) nesusiduria su daugiau registravimosi sunkumų nei etniniai (duomenys neskelbtini), naudojasi tokiomis pačiomis teisėmis į išsilavinimą, apgyvendinimą, sveikatos priežiūrą, pensijas kaip kitos asmenų grupės (duomenys neskelbtini).

Kilus problemoms su vietos valdžia, (duomenys neskelbtini) asociacijos teisininkai teikia jiems teisinę pagalbą. Pažymėjo, kad federalinė paieška gali būti pradėta tik jei pačioje (duomenys neskelbtini) yra oficialiai iškelta byla ar pradėtas oficialus tyrimas; asmens areštas ir perdavimas (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijoms priklauso nuo to, kokio nusikaltimo padarymu įtariamasis įtariamas; nemanoma, kad federalinė paieška būtų paskelbta niekuo neišsiskiriantiems asmenims, kurie įtariami tik keletą kartų parėmę kovotojų grupes; paprastai (duomenys neskelbtini) gali būti jėga pargabentas tuo atveju, jei yra sukonfliktavęs su aukšto rango (duomenys neskelbtini) pareigūnu.

Teigė, jog vidinio persikėlimo alternatyvą (duomenys neskelbtini) kontekste taiko dauguma šalių, bet tik tuo atveju, jei persekiojimas nekyla iš valstybės. Ji taikoma tuo atveju, jei (duomenys neskelbtini) turi registracijos už (duomenys neskelbtini) ribų štampą. Spręsdamos dėl vidinio persikėlimo alternatyvos, šalys teikia daug svarbos faktui, ar persikėlimo vietoje gyvena asmens giminaičių. Lenkija iš visų Europos Sąjungos šalių narių priima daugiausiai prieglobsčio prašytojų iš (duomenys neskelbtini), tačiau nurodo, kad vien teiginio, jog asmuo yra persekiojamas, nes yra tolimas kovotojo giminaitis ar kad jis yra girdėjęs apie kovotojų giminių persekiojimą, nepakanka tarptautinei apsaugai gauti, toks žmogus, be kita ko, gali persikelti į kitą (duomenys neskelbtini) vietą, jei jaučia, kad gali būti ar yra persekiojamas vietos valdžios atstovų.

Pažymėjo, kad kiekviena Europos Sąjungos šalis kiekvieną prieglobsčio prašymą nagrinėja individualiai, taip pat ir vertindama esamą saugumo situaciją prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje. Darė išvadą, kad, remiantis pateikta informacija, įvertinus individualias aplinkybes, susijusias su pareiškėju, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo pareiškėją turint vidinio persikėlimo (duomenys neskelbtini) teritorijoje alternatyvą, bet dėl savo ir savo artimųjų saugumo ja nepasinaudojo dėl priežasčių, kurios pagal protingumo kriterijus nepateisina tokio poelgio.

Pažymėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra paskelbta paieška, persekiojimas jam gresia tik persekiojimo subjektų jurisdikcijoje – (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo vyresniesiems vaikams 2011 m. lapkričio mėn. buvo išduoti (duomenys neskelbtini) piliečių užsienio pasai (prieglobsčio prašytojo byla (duomenys neskelbtini) 0815; b. l. 37-38 psl.), kas leidžia manyti, kad prieglobsčio prašytojo šeimos narių atžvilgiu pačioje (duomenys neskelbtini) nėra taikomos jokios diskriminacinės, administracinės priemonės, kuriomis būtų siekiama apriboti jų judėjimo laisvę.

Nurodė, jog dėl to, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjas gali grįžti į savo kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini), ir apsigyventi už (duomenys neskelbtini) ribų, tokiu būdu užtikrindamas savo ir savo šeimos saugumą, Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti jam prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad pareiškėjas jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė savo skundo argumento, jog (duomenys neskelbtini) pareigūnai persekioja kovotojų gimines ne tik (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bet bando jų ieškoti ir Europos Sąjungos valstybėse, todėl persikėlimas į kitus (duomenys neskelbtini) regionus nepanaikintų jo šeimos narių persekiojimo grėsmės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad šio ginčo esmė – Migracijos departamento 2012 m. sausio 13 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. ar buvo teisinis pagrindas nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kartu su žmona ir 3 nepilnamečiais vaikais 2011 m. liepos 14 d. buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus rinktinės pareigūnų, nes neteisėtai, ne per VSAT ir muitinės kontrolės punktus, perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, eidami pėsčiomis iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją; 2011 m. gruodžio 20 d. į VSAT Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos Medininkų pasienio kontrolės punktą atvyko dar 2 pareiškėjo nepilnamečiai vaikai, (duomenys neskelbtini) piliečiai – Z. D. ir I. D., dėl kurių Migracijos departamentas priėmė sprendimus nagrinėti prieglobsčio prašymus iš esmės, suteikti jiems laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje; pareiškėjas Lietuvos Respublikos pareigūnams pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio vidaus pasą, vairuotojo pažymėjimą, tačiau jokių atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją teisėtumą patvirtinančių dokumentų neturėjo, todėl jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo; apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog į Lietuvos Respubliką atvyko prašyti prieglobsčio ir pateikė prieglobsčio prašymą, kuriame nurodė, kad (duomenys neskelbtini) yra persekiojamas valdžios pareigūnų dėl to, jog jo tolimas giminaitis, bendrapavardis, prisijungė prie kovotojų; iš (duomenys neskelbtini) išvyko bijodamas dėl savo ir savo šeimos saugumo. Taip pat teismas nustatė, kad 2011 m. liepos 14 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, užpildytas prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolas; 2011 m. liepos 15 d. nutarimu VSAT Vilniaus rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyrius, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, panaikino pareiškėjui paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-14)15PR-158 pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš esmės, suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą ir apgyvendinti jį VSAT Užsieniečių registracijos centre; 2011 m. liepos 21 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa dėl prieglobsčio suteikimo (prieglobsčio prašytojo byla (duomenys neskelbtini); b. l. 1-18, 25-30, 34, 35).

2012 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (15/6-14)12PR-4 Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, nes jo pateikti argumentai neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintų pabėgėlio statuso suteikimo pagrindų bei 1951 m. Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ įtvirtintų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų; nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva (duomenys neskelbtini) ir apsigyventi už (duomenys neskelbtini) ribų, taip užtikrindamas savo ir savo šeimos saugumą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jam grėstų Įstatymo 87 straipsnyje išvardinti veiksmai; įsigaliojus Migracijos departamento sprendimu, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (b. l. 3-4).

Teismas, remdamasis Įstatymu, jo 77 straipsnio 2 dalimi, 86 straipsniu ir 87 straipsniu, nurodė, kad prieglobsčio prašytojas gali tikėtis papildomos apsaugos suteikimo tik tais atvejais, kurie apibrėžti Įstatymo 87 straipsnio 1-3 punktuose. Pagal šias įstatymines nuostatas, baimė dėl galimo kankinimo, žiauraus nežmoniško elgesio, grėsmės prieglobsčio prašytojo, kaip žmogaus, teisėms ir pagrindinėms laisvėms, grėsmės jo gyvybei ir sveikatai, saugumui ar laisvei, turi būti visiškai pagrįsta, turi būti nustatyti tokie faktiniai duomenys, kurie leistų teigti, jog yra pagrindo imtis priemonių prieglobsčio prašytojo apsaugai.

Nurodė, kad priimdamas skundžiamą sprendimą atsakovas vadovavosi Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011 m. rugsėjo 16 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini) kovotojų giminių persekiojimą ir 2011 m. lapkričio 25 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) (prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini) 0815; b. l. 39-50) ir, atsižvelgęs į pažymose esančią informaciją apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje bei pareiškėjo bylos faktinę medžiagą, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo patirtas psichologinis smurtas buvo pakankamai rimtas savo pobūdžiu ar dažnumu bei gali būti laikomas persekiojimu Įstatymo ir Konvencijos prasme, kai persekiojimo dalyviais šiuo atveju buvo valstybiniai subjektai. Pažymėjo, kad, remiantis turima informacija apie (duomenys neskelbtini) kovotojų giminaičių padėtį (duomenys neskelbtini), juos galima išskirti kaip atskirą socialinę grupę. Nurodė, kad pareiškėjas atitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau turi vidinio persikėlimo (duomenys neskelbtini) teritorijoje alternatyvą ir ja nepasinaudojo dėl priežasčių, kurios pagal protingumo principą yra nepateisinamos. Nustatęs, kad pareiškėjas gali užtikrinti savo ir savo šeimos saugumą grįždamas į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini) ir apsigyvendamas už (duomenys neskelbtini) ribų, Migracijos departamentas konstatavo, jog nėra įvykdytos visos Konvencijoje minimos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnyje išvardinti veiksmai, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga.

Teismas nurodė, kad 2011 m. liepos 14 d. ir 2011 m. liepos 21 d. apklausų metu (prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini); b. l. 2-9, 25-30) ir teismo posėdyje pareiškėjas teigė, jog (duomenys neskelbtini) yra persekiojamas valdžios pareigūnų dėl to, kad jo tolimas giminaitis (tėvo pusbrolio sūnus) R. D. yra kovotojas, o pareigūnų nuomone, atsakomybė už giminaičio veiksmus tenka pareiškėjui. Dėl to pareiškėjui buvo taikomas psichologinis smurtas, buvo grasinama jam ir jo šeimai. Bijodamas dėl savo ir šeimos saugumo, pareiškėjas išvyko iš šalies. Išvykęs pareiškėjas sužinojo, kad buvo sudegintas jo automobilis, mano, kad tai padarė pareigūnai.

Ištyręs ir įvertinęs byloję surinktą medžiagą ir pareiškėjo pateiktą informaciją, remdamasis Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovu, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai vertino, jog nors pareiškėjas išvyko iš (duomenys neskelbtini), nes dėl priklausymo socialinei grupei (yra kovotojo giminaitis) buvo persekiojamas valstybės subjektų ((duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnų), ir todėl jis atitinka kelias pabėgėlio statuso apibrėžime numatytas sąlygas, tačiau nenumatyta priežasčių, dėl kurių jis negalėtų grįžti į savo kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini) ir apsigyventi už (duomenys neskelbtini) ribų, tokiu būdu užtikrindamas savo ir savo šeimos saugumą.

Nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nepasinaudojo vidinio persikėlimo (duomenys neskelbtini) teritorijoje alternatyva, nėra įvykdytos visos Konvencijoje minimos pabėgėlio statuso taikymo sąlygos, todėl šis statusas pareiškėjui negali būti suteiktas. Pareiškėjo teiginius, kad, spręsdamas dėl persikėlimo galimybės, Migracijos departamentas neįsitikino, jog asmuo nebus persekiojamas kituose (duomenys neskelbtini) regionuose, neanalizavo šių aplinkybių, laikė nepagrįstais. Nurodė, kad atsakovas vertino 2011 m. lapkričio 25 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini), atsižvelgė į aplinkybes, jog pareiškėjui nėra paskelbta paieška, taigi persekiojimas jam gresia tik (duomenys neskelbtini) teritorijoje, o jo vyresniesiems vaikams Z.

D. ir I. D. išduoti (duomenys neskelbtini) piliečio užsienio pasai (prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini); b. l. 37-38), taigi jo šeimos narių atžvilgiu pačioje (duomenys neskelbtini) nėra taikomos jokios diskriminacinės, administracinės priemonės, kuriomis būtų siekiama apriboti jų judėjimo laisvę. Nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog R. K. pareigūnai persekioja kovotojų gimines ne tik (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bet bando jų ieškoti ir Europos Sąjungos valstybėse, todėl persikėlimas į kitus (duomenys neskelbtini) regionus nepanaikintų jo šeimos narių persekiojimo grėsmės, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, o įrodymų, paneigiančių Migracijos departamento surinktus duomenis, pareiškėjas nepateikė.

Konstatavo, kad pareiškėjui galint grįžti į savo kilmės šalį – (duomenys neskelbtini), apsigyvenant už (duomenys neskelbtini) ribų, nėra pagrindo teigti, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnyje išvardinti veiksmai, todėl nėra pagrindo suteikti jam papildomą apsaugą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo tvarką, ir sprendimus priėmė remdamasis motyvuota Prieglobsčio reikalų skyriaus 2012 m. sausio 13 d. išvada Nr. (15/6-14)13PR-4RN, kurioje pateiktos visos faktinės bylos aplinkybės, bei nurodytas įstatyminis sprendimo pagrindas. Sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Konstatavo, kad, atsisakius pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, jis prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), nes nenustatyta priežasčių, dėl kurių jam nebūtų galima grįžti į savo kilmės valstybę.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su 2012 m. balandžio 2 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, prašo skundą tenkinti ir panaikinti skundžiamą sprendimą bei priimti naują sprendimą (b. l. 36-37).

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti (b. l. 45-46).

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą (b. l. 50; 51), kuriuo atsisako nuo pateikto skundo. Pažymi, jog jam yra žinomos atsisakymo nuo skundo pasekmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis procesas nutrauktinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnis suteikia teisę apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui jo atsisakyti iki baigiamųjų kalbų ir tai yra pagrindas teismui nutraukti apeliacinį procesą (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Iš 2012 m. liepos 26 d. pareiškėjo prašymo, pateikto teismui, matyti, jog pareiškėjas minėta įstatymo suteikta galimybe pasinaudojo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, pareiškėjui apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės yra aiškios. Teisėjų kolegija nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių, nutraukus apeliacinį procesą, galėtų būti pažeistas viešasis interesas. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo pateiktas prašymas yra pagrindas apeliacinį procesą nutraukti (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

priimti pareiškėjo S. D. atsisakymą nuo apeliacinio skundo.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo panaikinimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė