fbc2f650-1124-4232-8320-6ca9aee7d3b5 · Å iaulių apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-12-300/2015Teisminio proceso Nr. 1-81-1-00524-2008-2             Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.13.1; (S)              1.2.29.1; 1.2.18.10; 1.1.12.1; 2.4.7.                                                                            ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS                                    N U T A R T I S                                   LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                     2015 m. sausio 28 d.                                                              Šiauliai Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,teisėjų Vaclovo Iždono, Zigmo Kavaliausko, sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorams Sigitui Dobiliauskui, Gintautui Vileikiui,specialistei A.

J.,nukentėjusiojo G. V. atstovui advokatui Zigmantui Lipnevičiui,nuteistajam A. G.,nuteistojo gynėjui advokatui Sauliui Juzukoniuicivilinio atsakovo atstovui advokatui Sauliui Juzukoniui,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo G. V. ir nuteistojo A. G. apeliacinius skundus dėl RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 222 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 50 MGL (1882 eurų) dydžio bauda, įpareigojant jÄ sumokėti per 6 (Å¡eÅ¡is) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.  Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, į bausmės dalį įskaitytas sulaikyme iÅ¡bÅ«tas laikas nuo 2008-10-20 iki 2008-10-22, t. y. dvi paros (1:2).

Baudžiamasis procesas A. G. atžvilgiu pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BK 95 str. 1 d. 1 p. b pap., BPK 3 str. 1 d. 2 p.). Nukentėjusiųjų G. P. ir G. V. civiliniai ieÅ¡kiniai palikti nenagrinėti. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : A. G. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamÄ buhalterinę apskaitÄ , jei dėl to negalima iÅ¡ dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, o bÅ«tent: bÅ«damas individualios įmonės savininku, atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimÄ , į apskaitÄ neįtraukė visų Å«kinių operacijų, Å«kinių įvykių, susijusių su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžiu arba struktÅ«ros pasikeitimu, visų Å«kinių operacijų ir įvykių nepagrindė apskaitos dokumentais, t. y. laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 12 d. iki 2008 m. rugpjūčio 19 d.

Ž. V. sumokėjo 12 400 Lt darbo užmokestį, Å¡io atlyginimo neįformino apskaitos dokumentais ir neįrašė į įmonės buhalterinę apskaitÄ , laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 14 d. iki 2008 m. liepos 1 d. S. S. iÅ¡mokėjo 3100 Lt darbo užmokestį, Å¡io atlyginimo neįformino apskaitos dokumentais, neįrašė į įmonės buhalterinę apskaitÄ , Å¡iais veiksmais įmonės savininkas A. G. pažeidė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d. – „į apskaitÄ privaloma įtraukti visas Å«kines operacijas ir Å«kinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktÅ«ros pasikeitimu“, 12 str. 1 d.

„visos Å«kinės operacijos ir Å«kiniai įvykiai turi bÅ«ti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 12 str. 4 d. „apskaitos registruose Å«kinių operacijų ir Å«kinių įvykių duomenys užregistruoti Å«kinės operacijos arba Å«kinio įvykio dienÄ arba iÅ¡kart po to, kai yra galimybė tai padaryti“ reikalavimus, dėl ko negalima nustatyti iÅ¡ dalies A. G. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktÅ«ros 2008 metais. Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad bÅ«damas darbdaviu, pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas, o bÅ«tent, A.

G. bÅ«nant individualios A. G. įmonės savininku, kuris yra atsakingas įmonėje už darbų saugos ir sveikatos reikalavimų vykdymÄ ir instruktavimÄ , neinstruktavo nuo 2008 m. vasario 12 d. nelegaliai A. G. komercinėje įmonėje dirbančio Ž. V., 2008 m. rugpjūčio 20 d., tiksliai nenustatytu laiku, automobilių angare, (duomenys neskelbtini), žinodamas ir suprasdamas, kad Ž. V. neinstruktuotas pagal saugos ir sveikatos instrukcijas, per dirbtuvių vedėjÄ J. V., kuris darbuotojų ir sveikatos klausimais neatestuotas ir kuriam nesuteikta teisė instruktuoti, pavedė atlikti Ž.

V. darbÄ â€“ automobiliui „Mersedez Benz 1833 ACTROS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pakeisti kairės pusės oro pagalvę, neinstruktuotam Ž. V. atsukus oro pagalvės vamzdelį, įvyko nelaimingas atsitikimas – automobilio kabinos greitas nusileidimas, dėl to žuvo Ž. V., Å¡iais veiksmais darbdavys A. G. pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 str. 1 d. „darbdavys negali reikalauti, kad darbuotojas pradėtų darbÄ Ä¯monėje, jeigu jis neinstruktuotas saugiau dirbti jam pavestÄ darbÄ , kai darbuotojui nepakanka profesinių įgÅ«džių arba instruktavimo metu suteiktų žinių, kad darbuotojas galėtų saugiai dirbti ir nebÅ«tų pakenkta jo sveikatai, darbdaviui atstovaujantis asmuo, darbdavio įgaliotas asmuo organizuoja darbuotojo mokymÄ darbo vietoje...“, taip pat pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo atestavimo tvarkos 29.3 punkto „kiekvienas darbuotojas instruktuojamas individualiai, paaiÅ¡kinant, kaip saugiai atlikti konkrečius jam pavestus darbus, technologines gamybines darbo operacijas“ reikalavimus.

Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad suklastojo ir panaudojo žinomai suklastotus tikrus dokumentus, tai yra, žinodamas ir suprasdamas, kad 2008 m. rugpjūčio 20 d. Ž. V. praÅ¡ymas priimti į darbÄ A. G. komercinę įmonę yra suklastotas, 2008 m. rugpjūčio 20 d., po įvykusio nelaimingo atsitikimo A. G. komercinėje įmonėje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, žinodamas ir suprasdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo už Ž. V. pasirašė 2008-08-20 darbo sutartyje Nr. 71, 2008-08-20 įmonės darbuotojų supažindinti su pareiginiais nuostatais, registracijos žurnale eilutėje „2008.08.20“ skiltyje „darbuotojo paraÅ¡as“, 2008-08-20 įmonės darbuotojų, supažindintų su profesinės rizikos vertinimo dokumentais registracijos žurnale eilutėje „08.08.20“ skiltyje „darbuotojas paraÅ¡as“, 2008-08-20 individualios įmonės įsakymų registravimo žurnale eilutėje „08.08.20...Ž.

V.“ skiltyje „Įsakymo gavėjo paraÅ¡as“, jis patvirtino Å¡iuos dokumentus savo paraÅ¡u ir tokiu bÅ«du suklastojo tikrus dokumentus, bei juos panaudojo pateikdamas 2008-08-20 Valstybinės darbo inspekcijos darbuotojai ir policijos pareigÅ«nams. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieÅ¡kovas G. V. praÅ¡o panaikinti RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį. Skunde nurodo, kad teismas skundžiamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje dėl kaltinimų pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, nustatė tik tai, kuo kaltinamasis A.

G. yra kaltinamas, tačiau, pasak apelianto, teismas nenustatė ir netyrė, ar kaltinamasis A. G. iÅ¡ viso padarė tas nusikalstamas veikas. Taip pat nurodo, kad, jeigu teismas nenustatė, ar kaltinamasis A. G. padarė apeliaciniame skunde apraÅ¡ytas veikas, tai apeliantui nėra aiÅ¡ku, kaip teismas dėl kaltinimų pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį kaltinamojo A. G. atžvilgiu procesÄ gali nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Teigia, kad toks teismo vertinimas ateityje gali turėti pasekmių sprendžiant nukentėjusiojo civilinio ieÅ¡kinio klausimus.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. praÅ¡o panaikinti RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį – pagal visus pareikÅ¡tus kaltinimus jį iÅ¡teisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Skunde nurodo, skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis tiek dėl jo nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, tiek dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, naikintinas ir jam turi bÅ«ti priimtas iÅ¡teisinamasis nuosprendis, kadangi jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktai).

Pirmiausia atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl veikų, numatytų BK 176 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, yra visiÅ¡kai nemotyvuotas, nuosprendyje nepateikta jokia įrodymų analizė, neaiÅ¡ku ir nesuprantama, kokius faktinius duomenis teismas pripažino įrodymais, kokie įrodymai patvirtina minėtų veikų faktines aplinkybes, nuosprendyje niekaip nepasisakyta, kaip vertinami kaltinamÄ jį teisinantys įrodymai, ir iÅ¡vis, kaip teismas vertino paties kaltinamojo pozicijÄ (t. y. argumentuotÄ neprisipažinimÄ padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas) ar netgi kaltinimo pateiktus faktinius duomenis.

Nurodo, jog teismas nuosprendyje teisingai pateikė nuorodÄ Ä¯ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ tais atvejais, kai sprendžiamas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties klausimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-216/2010 ir kt.), tačiau pats tos praktikos ir nesilaikė. Teigia, kad Kasacinio teismo keliami reikalavimai reiÅ¡kia, kad patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminų suėjimas savaime neatleidžia baudžiamÄ jÄ bylÄ nagrinėjantį teismÄ nuo pareigos suraÅ¡yti motyvuotÄ nuosprendį.

Teismo pareiga yra vykdyti teisingumÄ . Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartÄ yra pažymėta, kad tik motyvuotÄ , argumentuotÄ teismo baigiamÄ jį aktÄ galima laikyti teisingumo vykdymu. Taip pat nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija kasacinėje byloje Nr. 2K-P-100/2008, pasisakydama dėl atvejų, kai baudžiamasis procesas dėl senaties nutraukiamas nuosprendžiu, nedviprasmiÅ¡kai konstatavo, kad „nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla (...) taip pat nėra apkaltinamasis nuosprendis, tačiau priimant tokį nuosprendį turi bÅ«ti nustatyta, kad asmuo padarė nusikalstamÄ veikÄ ir nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje turi bÅ«ti iÅ¡dėstytos visos BPK 305 straipsnio 1 dalyje 1-3 punktuose nurodytos aplinkybės“.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos ir tuo pačiu nuosprendžiu nutraukė baudžiamÄ jį procesÄ pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, nes konstatavo, kad suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai. Taigi nurodo, kad teismas priėmė teisingos formos procesinį dokumentÄ â€“ nuosprendį, nes bÅ«tent to tokiais atvejais (kai dėl vienų veikų kaltinamasis pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – procesas nutraukiamas suėjus senačiai) reikalauja ir LAT praktika, tačiau priimdamas nuosprendį teismas turėjo laikytis BPK 305 straipsnyje iÅ¡dėstytų reikalavimų jo turiniui.

Å iuo atveju, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys visiÅ¡kai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies, 4 dalies nuostatų – nuosprendyje tik formaliai perraÅ¡yta, kuo A. G. buvo kaltinamas, tačiau nenurodyta nei įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, nei įrodymai, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, nei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir iÅ¡vados. Nurodo, kad teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, nors nepateikė jokios įrodymų analizės ir jokių motyvuotų iÅ¡vadų dėl BK 176 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų buvimo apskritai.

Nuteistojo teigimu, teismų praktikoje laikomas vieningos pozicijos, kad baudžiamÄ jį procesÄ nutraukti dėl senaties galima tik įrodžius ir konstatavus nusikalstamos veikos buvimÄ . Jei nusikalstamos veikos sudėtis nenustatoma, asmuo turi bÅ«ti iÅ¡teisintas, t. y. priimtas iÅ¡teisinamasis nuosprendis, o ne priimamas sprendimas nutraukti baudžiamÄ jį procesÄ dėl senaties. Be to, nurodo ir tai, kad tokiu bÅ«du teismas suvaržė nuteistajam A. G. teisę veiksmingai gintis ir nuo kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi nustatydamas Å¡ios veikos faktines aplinkybes jis rėmėsi kaltinimų pagal BK 300 straipsnį aplinkybėmis – teismas teigė, jog nukentėjusysis Z.

V. jo įmonėje dirbo nelegaliai, gaudavo kažkokį tariamÄ atlygį iki 2008 m. rugpjūčio 20 d. nelaimingo atsitikimo (taigi, tÄ dienÄ Ä¯vykusio dokumentų įforminimų nelaikė teisėtu, o tai yra esminis kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį momentas). Teigia, kad visi trys pareikÅ¡ti kaltinimai A. G. yra glaudžiai susiję ir privalėjo bÅ«ti analizuojami iÅ¡ esmės, o dabar išėjo taip, kad dėl dviejų kaltinimų teismas įrodymų ir motyvų nepateikė, o analizuodamas trečiÄ â€“ rėmėsi faktinėmis aplinkybės iÅ¡ pirmų dviejų kaltinimų.

Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka jokių tokio pobÅ«džio procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų ir turi bÅ«ti panaikintas. Taip pat nurodo manantis, kad pirmosios instancijos teismas ne tik pažeidė baudžiamojo proceso reikalavimus, bet ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias iÅ¡vadas. Nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 13 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant mokesčių vengimo ir kitų nusikaltimų finansams baudžiamÄ sias bylas (BK 322, 323, 324, 325 straipsniai)“ 30 punktÄ , tik Å«kio vadovas atsako už apgaulingÄ ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymÄ tuo atveju, jei Å«kio subjekto vadovas pats tvarko buhalterinę apskaitÄ .

Apelianto teigimu, aiÅ¡kindamas Å¡ias nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę (kasacinė byla Nr. 2K-41/2012), kad tik tuo atveju, kai įmonės vadovas pats veda buhalterinę apskaitÄ arba nors ir ne pats, tačiau jis paslepia, sunaikina buhalterinės apskaitos dokumentus, jis atsako pagal BK 222 straipsnį savarankiÅ¡kai nepriklausomai nuo asmens, atsakingo už buhalterinės apskaitos vedimÄ , patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Dar vienas atvejis, kai įmonės vadovas atsako už apgaulingÄ buhalterinės apskaitos tvarkymÄ , tai nusikaltimo tarpinio vykdymo atvejis (pastarojo atvejo byloje nenustatyta).

Visais kitais atvejais, nuteistojo įsitikinimu, už apgaulingÄ buhalterinės apskaitos vedimÄ atsako asmuo, kuris pagal darbo sutartį buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymÄ , paprastai – įmonės buhalteriai. Å ioje byloje, pasak nuteistojo, akivaizdžiais įrodymais (liudytojos D. N. parodymais, kitų liudytojų parodymais, paties A. G. parodymais, pagaliau – oficialiais A. G. individualios įmonės buhalteriniais dokumentais) nustatyta, kad A. G. individualioje įmonėje yra savarankiÅ¡ka buhalterinės apskaitos tarnyba, įmonėje yra buhalterio etatas ir nuo 1999-04-01 buhaltere dirba liudytoja D.

N.. Taigi nurodo, kad bÅ«tent ji ir buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymÄ . Teigia, kad, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymÄ , buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos vedimas bei tvarkymas yra ne tas pats. A. G. negali atsakyti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį visų pirma dėl to, kad Å¡ioje situacijoje jis yra netinkamas subjektas, BK 222 straipsnio 1 dalis numato reikalavimus specialiam subjektui. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad įmonės vadovas buhalterei sÄ moningai pateikinėjo suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus, kad ji juos įtrauktų į apskaitÄ , arba sÄ moningai nuslėpė ar sunaikino kažkokius apskaitos dokumentus.

Tokio pobÅ«džio aplinkybės neatsispindi ir A. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pareikÅ¡tame kaltinime. Taip pat nurodo, kad nėra jokių duomenų ir apie A. G. bei D. N. bendrininkavimÄ apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitÄ , pati A. N. byloje yra tik liudytoja. Todėl mano, kad jis negalėjo bÅ«ti traukiamas baudžiamojon atsakomybė už apgaulingÄ apskaitos tvarkymÄ , nes jos jis iÅ¡ tikrųjų netvarkė, neprisidėjo prie apskaitos tvarkymo, nenaikino, neslėpė buhalterinės apskaitos dokumentų ir suklastotų apskaitos dokumentų nepateikinėjo buhalterei.

Nuteistojo įsitikinimu, byloje iÅ¡vis nėra jokių duomenų, kad jis pildė kokius nors žiniaraščius ar kitus su buhalterine apskaita susijusius dokumentus. Dėl to mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiÅ¡kino BK 222 straipsnio 1 dalies taikymÄ , neatsižvelgė į minėtÄ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ ir nepagrįstai pripažino jį BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo vykdytoju. Taip pat nurodo, kad nepagrįsti bylos medžiagoje esančiais faktiniais duomenimis ir kiti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginiai dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo (konkrečiai dėl pačios veikos ir kilusių padarinių).

Teigia, kad kaltinimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį grindžiamas FNTT prie Lietuvos Respublikos VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus Å iaulių apskrities skyriaus specialistės A. Č. 2009-09-21 specialisto iÅ¡vada Nr. 5-4/89, tačiau, pasak apelianto, Å¡io dokumento analizė rodo, kad specialisto iÅ¡vada yra sÄ lyginė, visiÅ¡kai tikimybinė, paremta ne oficialiais buhalterinės apskaitos dokumentais, o neaiÅ¡kaus turinio duomenimis. Nurodo, jog specialistė konstatavo, kad A. G. individualioje įmonėje tiriamuoju laikotarpiu buhalterinę apskaitÄ tvarkė D.

N.. Taip pat nurodo, kad, tirdama įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, specialistė jokių buhalterinės apskaitos vedimo pažeidimų nenustatė, apeliantas ypač atkreipia dėmesį, kad nenustatyta jokių grynųjų pinigų likučių įmonės kasos knygoje ir Didžiojoje knygoje neatitikimų, nes pastaroji aplinkybė, pasak nuteistojo, turi esminę reikšmę sprendžiant, ar įmonės darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas laikantis teisės aktų reikalavimų.

Teigia, kad įmonės kasoje grynųjų pinigų likutis atitinka pirminius buhalterinius dokumentus, o specialisto iÅ¡vada nenustatė, kad įmonė turėjo neapskaitytų grynųjų pinigų, kuriuos bent teoriÅ¡kai bÅ«tų buvę galima panaudoti kokiems nors neteisėtiems mokėjimams. Taigi nurodo, kad Å¡i specialisto iÅ¡vados dalis, atitinka tyrimo pobÅ«dį, naudotus metodus, įstatymo reikalavimus. Tačiau, pasak apelianto, kitoje iÅ¡vados dalyje specialistė, nors turėjo atlikti (ir iÅ¡ esmės atliko) įmonės Å«kinės-finansinės veiklos tyrimÄ , tačiau rėmėsi ne buhalterinės apskaitos dokumentais ir padarė tikimybines ir sÄ lygines iÅ¡vadas, kuriomis nepagrįstai apkaltinamÄ jį nuosprendį pagrindė pirmosios instancijos teismas.

Nurodo, jog, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymÄ , buhalterinis apskaitos dokumentas yra popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis Å«kinę operacijÄ arba Å«kinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti Å«kinės operacijos arba Å«kinio įvykio tapatumÄ , taip pat Å¡io įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nurodytas dokumentas (2 straipsnis). Tačiau, pasak nuteistojo, specialistė, pateikdama tikimybinio pobÅ«džio iÅ¡vadas apie tariamai įvykusias ir buhalterinėje apskaitoje atspindėtas Å«kines operacijas rėmėsi Ž.

V. užrašų knygele, kuriÄ tyrė kartu su įmonės buhalteriniais dokumentais. Dėl to nurodo, kad privataus asmens užrašų knygelė nėra buhalterinės apskaitos dokumentas. Taip pat nurodo, jog specialistė, pateikdama A. G. individualios įmonės Å«kinės finansinės veiklos tyrimÄ , rėmėsi ir liudytojų parodymais. Taigi teigia, kad Å¡iuo atveju specialistė virÅ¡ijo savo įgaliojimus. Nurodo, jog aukÅ¡tesniųjų teismų praktikoje pasisakyta, kad specialistas, atlikdamas įmonės Å«kinės-finansinės veiklos tyrimÄ ir pateikdamas iÅ¡vadas, turi vertinti apskaitos dokumentus, o ne vadovautis liudytojų parodymais ar jų pateiktais darbo užmokesčio apskaičiavimo užraÅ¡ais, kurie nėra apskaitos dokumentai (naujausia iÅ¡ teismų praktikos – Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartis byloje Nr. 1A-330/2014).

Kita vertus, apeliantui visiÅ¡kai nesuprantama, kodėl specialistė analizavo tik tų liudytojų, kurių nurodomos aplinkybės nepalankios kaltinamajam, parodymus ir nekreipė dėmesio į asmenų, paneigiančių tariamo neteisėto atlyginimo mokėjimo faktų buvimÄ , parodymus. Akcentuoja, kad aukÅ¡tesnieji teismai nepritaria tokiai praktikai, kada Å«kinės finansinės veiklos tyrimÄ atliekanti specialistė atlikdama tyrimÄ remiasi ne buhalterinės apskaitos dokumentais, o subjektyviais asmenų parodymais.

Tai, pasak apelianto, reiškia, kad byloje pateikta specialisto išvada Nr. 5-4/89 neatitinka BPK 90 straipsnio reikalavimų, nes specialisto naudojami tyrimo metodai turi atitikti tyrimo pobūdį, o išvados motyvuotai, nuosekliai ir logiškai išplaukti iš specialisto išvados, kaip procesinio dokumento, tiriamosios dalies. Šiuo atveju, nuteistojo įsitikinimu, šių įstatymo reikalavimų specialistė nesilaikė, todėl jos išvados teismas neturėjo pagrindo vertinti kaip A. G. kaltę patvirtinančio įrodymo.

Nurodo, kad tariami Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimai teismo apkaltinamajame nuosprendyje nustatyti remiantis liudytojo S. S. ir nukentėjusiosios G. P. parodymais apie tai, kad A. G. individualioje įmonėje S. S. ir Ž. V. tam tikrÄ laikotarpį buvo mokamas darbo užmokestis, kuris neapskaitytas įmonės buhalterinėje apskaitoje. Tačiau, pasak apelianto, nė vienas byloje apklaustas asmuo nematė ir nepatvirtino fakto, kad Ž.

V. atlyginimas buvo mokamas A. G. individualioje įmonėje. Pats Ž. V. buvo liudytojo J. V. pažįstamas ir galėjo lankytis A. G. individualios įmonės patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau atkreipia dėmesį, kad Å¡ioje teritorijoje yra net kelios įmonės, ir Ž. V. galėjo lankytis ar netgi dirbti kažkokius darbus jose. Mano, kad vien buvimas įmonės teritorijoje dar nereiÅ¡kia, kad Ž. V. atliko darbines funkcijas. Nuteistasis, analizuodamas kiekvienÄ tariamÄ Ä¯rodymÄ apie Ž.

V. „darbÄ â€œ nuo 2008 m. vasario mėn. iki 2008 m. rugpjūčio 19 d. (dokumentais nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 20 d. Ž. V. įmonėje jau dirbo), mato, kad 1) jokių objektyvių duomenų, tarp jų raÅ¡ytinių dokumentų, oficialių buhalterinės apskaitos dokumentų apie Ž. V. darbÄ minėtu laikotarpiu nėra;

2) apklausti absoliuti dauguma liudytojų, iÅ¡skyrus akivaizdžiai suinteresuotus asmenis ar duodančius prieÅ¡taringus parodymus, neigia Ž. V. darbo faktÄ (liudytojai D. N., J. R., V. R., J. V., A. D., D. S.);

3) nenustatyta, kad A. G. individuali įmonė aptariamu laikotarpiu būtų disponavusi neapskaitytais grynaisiais pinigais, įmonės kasos likučiai pagrįsti dokumentais, neatitikimų buhalterinės apskaitos registruose tarp jų nėra;

4) netgi tie liudytojai, kurie nurodė, jog, jų manymu, Ž. V. tariamai dirbo A. G. individualioje įmonėje – E. P., R. M., R. N., A. M., A. L. – niekada nematė, kaip ir kieno pinigais Ž. V. buvo mokamas tariamas darbo užmokestis;

5) nukentėjusioji G. P. nurodė, kad pinigus Ž. V. mokėjo asmuo vardu A. (galbÅ«t A. I.), vėliau – J. V., nors nė vieno pinigų mokėjimo fakto ji pati nematė. A. I. ir J. V. apklausti paneigė pinigų Ž. V. (kaip ir liudytojui S. S.) mokėjimÄ . Atkreipia dėmesį, kad nepaisant Å¡ių asmenų parodymų, niekas niekada nematė, kad pinigus Ž. V. (kaip ir S. S.) mokėjo A. G.. Taigi nurodo manantis, kad visi Å¡ie duomenys nepatvirtina ir S. S. tariamo neapskaityto atlyginimo už du mėnesius gavimÄ .

Pats S. S. teigia, kad jam algÄ vokelyje mokėjo asmuo, vardu A.. A. I. atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas, nenustačius, kad jis padarė kokiÄ nors nusikalstamÄ veikÄ . S. S. ir G. P. yra giminaičiai, o G. P., kaip buvusi Ž. V. sugyventinė, turi aiÅ¡kų turtinį interesÄ byloje, tai rodo ir jos pareikÅ¡to civilinio ieÅ¡kinio dydis, todėl jų parodymai apeliantui kelia abejonių ir turi bÅ«ti vertinami kritiÅ¡kai. Apibendrindamas tai, kas paminėta, konstatuoja, kad patikimų, objektyvių įrodymų apie tai, kad A.

G. įmonėje buhalterinė apskaita buvo vedama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nėra. PrieÅ¡ingai, visi įmonės buhalteriniai dokumentai yra tvarkingi, įmonė nuolat ir laiku teikė VMI ir kitoms suinteresuotoms institucijoms pelno (nuostolio) ataskaitas, deklaracijas, jokių abejonių dėl įmonės veiklos skaidrumo ar gebėjimo nustatyti tikrÄ jÄ finansinę, Å«kinę bÅ«klę, turto ar įsipareigojimų dydį bei struktÅ«rÄ niekam nekildavo. Dėl to mano, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių buvimÄ pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis vien prielaidomis, suinteresuotų  liudytojų abejotinais ir prieÅ¡taringais parodymais, kurių nepatvirtina ne tik A.

G. įmonės administracijos darbuotojai, bet ir buhalteriniai dokumentai. Todėl nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl jo nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį naikintinas ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat nurodo, kad kaltinimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 176 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas ir dėl šios dalies taip pat turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Teigia, kad jis nei pažeidė darbų saugos ar sveikatos darbe reikalavimus, nei yra tinkamas atsakomybės pagal BK 176 straipsnio 1 dalį subjektas. Nurodo, kad jau pats jam suformuluoto kaltinimo pobÅ«dis rodo, kad byloje yra akivaizdÅ«s prieÅ¡taravimai dėl to, kieno pavedimu ir kokį darbÄ atliko Ž. V.. Kaltinime teigiama, kad konkrečiÄ užduotį pastarajam per dirbtuvių vedėjÄ J. V. davė pats įmonės savininkas A. G.. Tačiau Å¡i iÅ¡vada yra iÅ¡galvota ir visiÅ¡kai neparemta baudžiamosios bylos medžiagoje esančias faktiniais duomenimis.

Nurodo, jog įmonės savininkas niekada neduodavo konkrečių nurodymų darbininkams, kurie dirbo jiems priklausančius darbus dirbtuvėse. Darbus skirstė, atsižvelgdamas į pareigybės apraÅ¡ymÄ , dirbtuvių vedėjas J. V.. Ä®monės vadovas A. G. su konkrečių darbų skirstymu dirbtuvėse dirbantiems darbininkams neturėjo nieko bendro. Pasak nuteistojo, byloje iÅ¡tirti įrodymai rodo, kad konkretus pavedimas Ž. V. remontuoti automobilį „Mercedes Benz ACTROS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Ž.

V. nebuvo duotas. Apklaustas liudytojas J. V. viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nuosekliai parodė, kad 2008 m. rugpjūčio 20 d., jam dirbant dirbtuvių vedėju A. G. individualioje įmonėje, Ž. V. buvo įsidarbinęs pirmÄ dienÄ . Anksčiau Ž. V. ateidavo į įmonę, praÅ¡ydavo darbo, bet nedirbo. 2008 m. rugpjūčio 20 d. rytÄ jis atėjusį Ž. V. nusiuntė pas direktorių A. G., ten buvo suraÅ¡yti visi reikiami įdarbinti dokumentai, direktorius Ž. V. pravedė darbų saugos instruktaÅ¾Ä ir Ž.

V. išėjo praeiti medicininę komisijÄ . J. V. taip pat parodė, kad jokio konkretaus pavedimo atlikti konkretų darbÄ Å½. V. jis nedavė, tik pastarajam sakė, kad po pietų reikės keisti automobilio oro pagalvę ir tai reikės daryti su labiau patyrusiu darbuotoju E. M.. Å iuos liudytojo J. V. parodymus liudytojas E. M. patvirtino. Dėl to nuteistajam neaiÅ¡ku, iÅ¡ kokių duomenų prokuratÅ«ra kaltinamajame akte padarė iÅ¡vadÄ , kad pavedimÄ remontuoti automobilį per J. V. Ž. V. davė įmonės vadovas A.

G., tokių duomenų byloje nėra. A. G. su konkrečiu pavedimu atlikti Ž. V. konkretų darbÄ â€“ remontuoti automobilį „Mercedes Benz ACTROS“ nesusijęs, tokio pavedimo jis nedavė, kaip nedavė ir liudytojas J. V.. Atkreipia dėmesį į tai, kad oficialiais buhalterinės apskaitos dokumentais ir netgi nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktu nustatyta, kad Ž. V. 2008 m. rugpjūčio 20 d. dirbo pirmÄ dienÄ oficialiai A. G. individualioje įmonėje. Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo akte nustatyta, kad nelaimingo atsitikimo priežastys yra darbo atlikimas nustatyta tvarka neapmokyto ir /ar instruktuoto saugos ir sveikatos darbe klausimais asmens, pasireiÅ¡kęs tuo, kad Å¡altkalviu priimtas Ž.

V. pirmÄ darbo dienÄ prileistas prie darbo, davė jam pasiskaityti autoÅ¡altkalvio saugos ir sveikatos instrukcijÄ , kurioje apie automobilio remontÄ praktiÅ¡kai niekas neparaÅ¡yta ir neįsitikinus, ar darbuotojas žino ir moka atlikti jam pavestÄ darbÄ . Ekspertas Titas Dėjus, surašęs ekspertizės aktÄ , tiek jame nurodė, tiek paaiÅ¡kino ir teisiamajame posėdyje, kad nelaimingam atsitikimui įtakos turėjo Ž. V. veiksmai. Pastarasis netinkamu bÅ«du atliko darbinę operacijÄ , pradėjo nuo baigiamosios operacijos, vietoj to, kad pakeltų ir paremtų automobilio kabinÄ .

Nagrinėdamas nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktÄ , ekspertizės aktÄ ir eksperto paaiÅ¡kinimus, nuteistasis mato, kad Ž. V. atliko darbÄ , kurio dirbti nemokėjo, jam paprasčiausiai trÅ«ko reikiamos profesinės kvalifikacijos. BÅ«tent todėl dirbtuvių vedėjas J. V. jam buvo priskyręs dirbti po pietų labiau patyrusį porininkÄ E. M.. J. V. negalėjo numatyti, kad pietų pertraukos pabaigoje į darbÄ Å½. V. ateis neblaivus ir pats savavaliÅ¡kai imsis darbo, kurio nemoka dirbti. Juo labiau, to numatyti negalėjo ir neprivalėjo įmonės vadovas A.

G.. Taigi teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, iÅ¡ kurių galima daryti prielaidÄ , kad A. G. turėjo galimybę numatyti, kad Ž. V. pietaudamas pasigers ir po to ateis į darbÄ . Atkreipia teismo dėmesį ir į tai, kad ekspertas T. Dėjus teisiamajame posėdyje paaiÅ¡kino, jog, jei žmogus atėjo dirbti neblaivus, darbdavys privalo jį patikrinti alkoholio matuokliu ir neleisti dirbti, jei asmuo ateina dirbti savavaliÅ¡kai, darbdavys turėjo užrakinti dirbtuves. Tačiau, pasak apelianto, jam pareikÅ¡tame kaltinime Å¡ios faktinės aplinkybės neatsispindi.

Jis kaltinamas tuo, kad neinstruktavo Ž. V.. Tuo tarpu iÅ¡ visos įmonės dokumentacijos matyti, kad Ž. V. buvo instruktuotas, apie jo priėmimÄ Ä¯ darbÄ informuota „Sodra“. Mano, kad vien aplinkybė, kad raÅ¡ysenos specialistė pateikė tikimybinę iÅ¡vadÄ , kad tyrimui pateiktuose A. G. įmonės darbuotojų, supažindintų su pareiginiais nuostatais registracijos žurnale ir darbuotojų, supažindintų su profesinės rizikos vertinimo dokumentais registracijos žurnale, pasirašė ne Ž.

V., neduoda pagrindo teigti, kad Ž. V. su Å¡iais dokumentais nebuvo supažindintas. Grįsdamas tokį savo teiginį nurodo, kad specialisto iÅ¡vada kelia abejonių savo patikimumu, kadangi, pagal Lietuvos teismo ekspertizės centre nusistovėjusiÄ praktikÄ , naudojamÄ Europos SÄ jungos Å¡alyse, objektų tyrimÄ atlieka ir raÅ¡ysenos ekspertizę pateikia mažiausiai du ekspertai (specialistai), nes garantuotos mokslinės metodikos, leidžiančios pasisakyti dėl raÅ¡to tapatumo, nėra, visuomet iÅ¡lieka klaidos galimybė, ypač, jei tyrimÄ atlieka tik vienas specialistas.

Antra, tiek liudytoja J. R., tiek pats A. G. patvirtino, kad Ž. V. tikrai 2008 m. rugpjūčio 20 d. ryte buvo atėjęs įsidarbinti, pasiraÅ¡inėjo dokumentus, bet jam drebėjo rankos (atsižvelgiant į Å¡ias aplinkybes, kokybiÅ¡kų raÅ¡ysenos lyginamųjų pavyzdžių trÅ«kumÄ apeliacinės instancijos teismo praÅ¡o papildomai apklausti raÅ¡ysenos specialistę A. J. ir spręsti klausimÄ dėl raÅ¡ysenos ekspertizės atlikimo). Taigi teigia, kad duomenų, jog Å¡ie dokumentai (kaip ir darbo sutartis bei kiti kaltinime pagal BK 300 straipsnio 1 dalį iÅ¡vardyti dokumentai) yra netikri ar suklastoti, A.

G. neturėjo ir negalėjo turėti. Kaltė yra bÅ«tinas kiekvienos nusikaltimo sudėties požymis. Dėl to nurodo, kad jo veiksmuose jos nėra, nes jis subjektyviai suvokė, kad Ž. V. yra instruktuotas ir gali tinkamai atlikti darbÄ , prižiÅ«rimas labiau patyrusių darbuotojų. Visa A. G. individualios įmonės dokumentacija, susijusi su darbuotojų sauga, yra atitinkanti teisės aktų nuostatus. Ä®monėje dar 2005 m. savininko įsakymu Nr. 1-D įsteigta darbuotojų saugos ir sveikatos tarnyba.

Darbų saugos klausimais nuolat buvo bendradarbiaujama su profesionaliais konsultantais – įmone „E.“. Mano, kad priežasčių, leidžiančių teigti, kad A. G., bÅ«damas įmonės savininku, nesiėmė bÅ«tinų priemonių užtikrinti darbų saugÄ ir instruktaÅ¾Ä Ä¯monės darbuotojams, nenustatyta. Taigi nurodo, kad pagrindinė nelaimingo atsitikimo sÄ lyga buvo paties žuvusiojo Ž. V. itin neatsargÅ«s veiksmai, girtumas, savavaliÅ¡kas priėjimas prie darbo priemonių, kÄ jei ir galėjo kas nors sutrukdyti, tai tik tiesioginis jo virÅ¡ininkas, bet ne įmonės vadovas, kuris Å¡ių aplinkybių neturėjo ir negalėjo numatyti.

Taigi teigia, kad pagal pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ dėl BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos A. G. turi bÅ«ti iÅ¡teisintas. Kita vertus, nurodo ir tai, kad pagal Å¡iuo metu surinktus duomenis, tiesiogiai už neblaivaus darbuotojo prileidimÄ prie darbo turėtų atsakyti tiesioginis jo virÅ¡ininkas – dirbtuvių vedėjas, o ne jis. Visa tai, pasak apelianto, rodo, kad tiesioginio priežastinio ryÅ¡io tarp jo veiksmų ir Ž. V. žūties jam atliekant savavaliÅ¡kai darbÄ , nėra. Todėl jis pagal BK 176 straipsnio 1 dalį turi bÅ«ti iÅ¡teisintas, kadangi nenustatyta jo neatsargi kaltė ir priežastinis ryÅ¡ys tarp veiksmų ir kilusių padarinių.

Taip pat nurodo, kad visiškai nepagrįstas ir jam pareikštas kaltinimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Nurodo, jog kaltinimo dalis, kurioje jis kaltinamas suklastojęs tikrus dokumentus, yra absoliučiai neteisinga, kadangi net jau aptartoje ir pagrįstų abejonių savo patikimumu keliančioje 2009-05-20 rašysenos specialistės A. J. išvadoje Nr. HS-23(09) nustatyta, kad kaltinime nurodomuose dokumentuose – darbo sutartyje, įmonės darbuotojų supažindinti su pareiginiais nuostatais, registracijos žurnale, įmonės darbuotojų, supažindintų su profesinės rizikos vertinimo dokumentais, registracijos žurnale, individualios įmonės įsakymų registravimų žurnale tose skiltyse, kur turėjo būti Ž.

V. paraÅ¡as, pasirašė ne jis. Taigi teigia, kad jis neklastojo Å¡ių dokumentų, o vien ta aplinkybė, kad Å¡iuos dokumentus jis patvirtino savo paraÅ¡u, nereiÅ¡kia, kad jis juos suklastojo ir po to, žinodamas, kad jie suklastoti, panaudojo, pateikdamas Valstybinės darbo inspekcijos darbuotojams ir policijos pareigÅ«nams. Nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ yra pažymėjęs, kad kvalifikuojant asmens veikÄ pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, bÅ«tina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčiÄ â€“ kad jis suvokia pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, supranta, kad disponuoja žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti teisines pasekmes, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/210, Nr. 2K-559/2011 ir kt.).

Nuteistojo įsitikinimu, Å¡ioje baudžiamojoje byloje nėra absoliučiai nė vieno įrodymo, leidžiančio padaryti iÅ¡vadÄ , kad minėtų dokumentų tariamas suklastojimas (pagal bylos medžiagÄ â€“ Ž. V. paraÅ¡o padėjimo aplinkybės) jam buvo žinomos. Todėl teigia, kad jis ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį turi bÅ«ti iÅ¡teisintas, nes jo veiksmuose nėra bÅ«tinųjų Å¡ios nusikaltimo sudėties požymių – veikos ir tiesioginės tyčios. Atkreipia dėmesį ir į kitus, esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus Å¡io ikiteisminio tyrimo ir, iÅ¡ dalies, teisminio nagrinėjimo metu.

Pirmiausia nurodo, kad įsiteisėjusia Å iaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 5 d. nutartimi konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu J. V. buvo netesėtai paskirta kardomoji priemonė suėmimas. Ikiteisminio tyrimo teisėjas jį suimdamas nepagrįstai nustatė, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, jog Å¡is asmuo padarė nusikalstamÄ veikÄ â€“ tokiu atveju suėmimo pagrindų buvimo klausimas net negalėjo bÅ«ti svarstomas. Viso Å¡io neteisėto proceso iniciatorius, nuteistojo teigimu, buvo ikiteisminį tyrimÄ organizavęs ir jį kontroliavęs prokuroras.

Taigi teigia, kad taip svarbiam bylos liudytojui J. V. buvo daromas didžiulis psichologinis spaudimas, fizinė prievarta (neteisėtai apribotos laisvės kitaip įvardyti negali), matyt, tikintis prisipažinimo ar parodymų prieÅ¡ jį. Nepaisant to, J. V. iÅ¡liko nuoseklus ir sÄ Å¾iningas, jo parodymai turėtų bÅ«ti vertinami kaip jo nekaltumo įrodymas. Be to, nurodo ir tai, kad bylos ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas truko nepateisinamai ilgai, nuo nelaimingo atsitikimo darbe iki nuosprendžio priėmimo praėjo beveik Å¡eÅ¡eri metai.

Bylos nagrinėjimo metu buvo priimami sprendimai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, po to – dėl atnaujinimo, lygiagrečiai užtruko ir administracinės bylos nagrinėjimas dėl tariamai nelegalaus darbo fakto A. G. individualioje įmonėje, galiausiai, administracinė nuobauda taip ir nebuvo paskirta. Šios aplinkybės, nuteistojo teigimu, rodo, kad galbūt buvo ieškoma priežasčių bet kokiomis priemonėmis suversti kaltę jam, o pats nelaimingo atsitikimo tyrimas tikrai neturėjo tiek užtrukti, iškart nustačius Ž.

V. neblaivumo faktÄ ir jo darbo aplinkybes. Priežasčių, kurios bÅ«tų vilkinusios procesÄ , nei iÅ¡ paties jo, nei iÅ¡ jo įmonės, nebuvo, visi reikalaujami dokumentai buvo pateikiami laiku, juos pareikalavus. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ tenkinti, nukentėjusiojo atstovas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundÄ tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti. Nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ apeliacinės instancijos teismas bylÄ patikrina tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo iÅ¡dėstyti motyvuotas iÅ¡vadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadovaujantis Å¡ia iÅ¡vada, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai bei apelianto praÅ¡ymų apimtis, pobÅ«dis, konkretumas, tikslumas.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) apraÅ¡omojoje dalyje privalo iÅ¡dėstyti motyvuotas iÅ¡vadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau BPK nenumatyta reikalavimo atsakyti į absoliučiai visus apeliacinio skundo argumentus. Dėl BK 95 straipsnio taikymo. Nukentėjusysis ir civilinis ieÅ¡kovas G. V. apeliaciniame skunde tvirtina, kad apylinkės teismas, dėl kaltinimų pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nutraukdamas baudžiamÄ jÄ procesÄ A.

G. atžvilgiu suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nenustatė ir netyrė, ar kaltinamasis A. G. iÅ¡ viso padarė tas nusikalstamas veikas, todėl apeliantui nėra aiÅ¡ku, kaip teismas galėjo priimti tokį sprendimÄ . Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl veikų, numatytų BK 176 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, yra visiÅ¡kai nemotyvuotas, nuosprendyje nepateikta jokia įrodymų analizė, o toks nuosprendžio turinys visiÅ¡kai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies, 4 dalies nuostatų.

Nuteistojo teigimu, teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, kad baudžiamÄ jį procesÄ nutraukti dėl senaties galima tik įrodžius ir konstatavus nusikalstamos veikos buvimÄ , jei nusikalstamos veikos sudėtis nenustatoma, asmuo turi bÅ«ti iÅ¡teisintas, t. y. priimtas iÅ¡teisinamasis nuosprendis, o ne priimamas sprendimas nutraukti baudžiamÄ jį procesÄ dėl senaties. Dėl to nuteistasis teigia, kad kaltinimai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 176 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti ir dėl Å¡ios dalies turi bÅ«ti priimtas iÅ¡teisinamasis nuosprendis.

Taigi tiek nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. V., tiek nuteistasis A. G., nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria baudžiamasis procesas A. G. atžvilgiu pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantų argumentais nesutinka. Nagrinėjamoje byloje A. G. buvo kaltinamas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, t. y. neatsargaus ir nesunkaus tyčinio nusikaltimų padarymu, kuriuos jis galimai įvykdė 2008 m. rugpjūčio 20 d.

Pagal tuo metu galiojusiÄ BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio redakcijÄ (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija), asmeniui, padariusiam nusikalstamÄ veikÄ , negali bÅ«ti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas, vadinasi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas Å¡ioje baudžiamojoje byloje suėjo 2013 m. rugpjūčio 20 d.Atkreipiamas dėmesys į tai, kad sprendimas, jog nagrinėjamojoje byloje yra suėję patraukimo baudžiamojoj atsakomybėn terminai, gali bÅ«ti priimtas tik tinkamai nustačius senaties trukmei nustatyti svarbias aplinkybes, t. y. iÅ¡ nustatytų aplinkybių turi bÅ«ti aiÅ¡ku, kad kaltinamajame akte nurodytų veikų kvalifikavimas bei jų padarymų laikas nekelia abejonių.  Remiantis bylos medžiaga – apylinkės teismo teisiamųjų posėdžių metu duotais nukentėjusiųjų ir civilinių ieÅ¡kovų G.

V., G. P., liudytojų S. S., E. P., V. K. ir S. M., eksperto T. Dėjaus parodymais, nelaimingo atsitikimo darbe aktu (1 t., 157–158 b. l.), specialistų išvadomis Nr. 11Š-23 (09), Nr. 591/08 (04) (1 t., 35–38 b. l., 2 t., 63–68 b. l.), 2012-01-24 ekspertizės aktu Nr. 11-31(12) (6 t., 31–36 b. l.), 2012-10-09 ekspertizės akto Nr. 11-732 (12), 11-2377 (12) išvadomis, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustos specialistės A. J. parodymais, matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje pagrįstai nustatė A.

G. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 176 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, požymius, ir jų padarymo laikÄ â€“ 2008 m. rugpjūčio 20 d. Vadinasi, pagal bylos medžiagÄ pirmosios instancijos teismui senaties trukmės nustatymui svarbios aplinkybės (BK 176 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikalstamų veikų požymiai, jų baigtumo momentas) buvo pakankamai aiÅ¡kios. Tačiau BPK 3 straipsnyje yra numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas.

Viena iÅ¡ tokių aplinkybių, numatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas. Suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, asmens baudžiamasis persekiojimas negali bÅ«ti vykdomas. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu (BK 95 straipsnis). Taigi baudžiamojo proceso įstatymo formuluotė senaties terminÄ sieja su draudimu pradėti arba tęsti baudžiamÄ jį procesÄ ir reikalavimu jį nutraukti suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas – su draudimu priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį.

Taigi nors A. G. ir praÅ¡o jį pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį – iÅ¡teisinti, tačiau anksčiau nurodyti duomenys tvirtina, kad apylinkės teismo sprendimas – baudžiamÄ jį procesÄ A. G. atžvilgiu dėl nusikaltimų, numatytų BK 176 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalį, nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui – pagrįstas. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nebegali bÅ«ti priimtas ne tik apkaltinamasis, bet ir iÅ¡teisinamasis nuosprendis bei nuosprendis nutraukti bylÄ .

Tokiu atveju vienintelis sprendimas yra nutraukti bylÄ teismo nutartimi (BPK 254 straipsnio 4 dalis) (kasacinės nutartys Nr. 2K-343/2013, 2K-10/2014). Å iame kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamosios atsakomybės senaties institutas siejasi su nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje.

Taigi teismo sprendime dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus senaties terminui negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-9/2012). Kartu tai reiškia, kad, nesant senaties termino ribose priimto nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas negali ir plačiau pasisakyti dėl nuteistojo A. G. ir nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. V. apeliacinių skundų argumentų, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. G. kaltumo / nekaltumo padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 176 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, bei, kaip ir pirmosios instancijos teismas, turi apsiriboti baudžiamosios atsakomybės senaties instituto aiškinimu ir taikymu.

Esant tokiai situacijai, nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo G. V. apeliacinis skundas, ir nuteistojo A. G. apeliacinio skundo dalis, susijusi su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria baudžiamasis procesas A. G. atžvilgiu pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, atmestini. Tačiau atkreiptinas nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo G. V. dėmesys į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jo pareikÅ¡tas civilinis ieÅ¡kinys buvo ne atmestas, o paliktas nenagrinėtu, tai, pagal teismų praktikÄ , reiÅ¡kia, kad civilinis ieÅ¡kovas turi teisę pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį civilinio proceso tvarka.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo. Nuteistasis A. G. pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka ir su ta skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio dalimi, kuria jis nuteistas už apgaulingÄ apskaitos tvarkymÄ . Tvirtina, kad teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias iÅ¡vadas, jog netinkamai aiÅ¡kino BK 222 straipsnio 1 dalies taikymÄ , neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ ir nepagrįstai pripažino jį BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo vykdytoju, kadangi ne jis, o buhaltere dirbanti liudytoja D.

N. buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymÄ . Taip pat apeliantas teigia ir tai, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių buvimÄ pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis vien prielaidomis, suinteresuotų liudytojų abejotinais ir prieÅ¡taringais parodymais, kurių nepatvirtina ne tik A. G. įmonės administracijos darbuotojai, bet ir buhalteriniai dokumentai. Vis dėlto teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagÄ ir nuteistojo apeliacinį skundÄ , konstatuoja, kad sprendžiant A.

G. kaltės klausimÄ , baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie bÅ«tų sukliudę teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ bei pagrįstÄ nuosprendį, padaryta nebuvo. A. G. kaltė, padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 222 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų Å¡altinis gauti teisėtais bÅ«dais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.  BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už apgaulingÄ apskaitos tvarkymÄ .

Å iame straipsnyje atsakomybė nustatyta už Å¡ių veikų padarymÄ :

1) apgaulingÄ teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymÄ ;

2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimÄ ;

3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimÄ ;

4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimÄ , jei dėl to nebuvo galima visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktÅ«ros. Å iomis veikomis yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka, taip pat ir valstybės finansiniai interesai. ReikalavimÄ Ä¯forminti Å«kines operacijas ir įvykius įtvirtina Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnis, reglamentuojantis Å«kinių operacijų ir Å«kinių įvykių įforminimÄ ir registravimÄ .

Å io straipsnio 1 dalis numato, kad visos Å«kinės operacijos ir Å«kiniai įvykiai turi bÅ«ti pagrįsti apskaitos dokumentais, iÅ¡skyrus Å¡io straipsnio 2 dalyje numatytÄ atvejį (kai suraÅ¡oma buhalterinė pažyma). Apskaitos dokumentai suraÅ¡omi Å«kinės operacijos ir Å«kinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Šį imperatyvÄ patvirtina ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, kuri numato, jog į apskaitÄ privaloma įtraukti visas Å«kines operacijas ir Å«kinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktÅ«ros pasikeitimu.Taigi buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairÅ«s veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti Å«kines operacijas ir įvykius, taip gaunant informacijÄ , reikalingÄ ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti.

Kartu apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sÄ moningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymÄ , reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų Å«kinių operacijų ir Å«kinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai jis sukelia Å¡iame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktÅ«ros, be to, įstatyme Å¡ie padariniai suformuluoti kaip alternatyvÅ«s, todėl pakanka nustatyti bent vienÄ iÅ¡ jų, kad asmuo bÅ«tų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto iÅ¡vada, ekspertizės aktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-305/2009, 2K-216/2011, 2K-157/2011, 2K-233/2014).Nors apeliaciniame skunde nuteistasis A.

G. ir neigia padaręs Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ , tačiau jo kaltę padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ patvirtina nukentėjusiųjų ir civilinių ieÅ¡kovų, jų parodymus atitinkančių liudytojų parodymai, specialistės iÅ¡vada, bei kiti teisminio bylos nagrinėjimo metu iÅ¡tirti įrodymai. Å ie duomenys gauti įstatymo nustatyta tvarka, iÅ¡nagrinėti teismo posėdyje ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Å iame kontekste pažymima, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ , kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai iÅ¡nagrinėjus ir atskirai patikrinus iÅ¡ kiekvieno Å¡altinio gaunamÄ informacijÄ .

Taigi įstatymas numato iÅ¡skirtinę bylÄ nagrinėjančio teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų turi įrodomÄ jÄ vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimÄ asmens, kuriam Å¡i veika inkriminuojama, veiksmuose. Ä®rodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu bÅ«du, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini.

Turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiÅ¡kia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi bÅ«ti iÅ¡naudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). TeisingÄ teismo baigiamojo akto priėmimÄ lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių iÅ¡vadų pagrįstumas.

Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados grindžiamos ne tik byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, bet ir konkrečiomis Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, kurios susietos su faktinėmis aplinkybėmis lemiančiomis teisinių iÅ¡vadų pagrįstumÄ . Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kokius Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus pažeidė nuteistasis ir kokia yra jo pareigos tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymÄ apimtis.

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika Å¡iuo konkrečiu atveju reiÅ¡kėsi tuo, kad                  A. G., Å¡ioje byloje nagrinėjamo įvykio metu bÅ«damas A. G. individualios įmonės savininku, t. y. bÅ«damas atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimÄ , į įmonės buhalterinę apskaitÄ neįtraukė visų Å«kinių operacijų, Å«kinių įvykių, susijusių su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžiu arba struktÅ«ros pasikeitimu, visų Å«kinių operacijų ir įvykių nepagrindė apskaitos dokumentais ir apskaitos registruose Å«kinių operacijų ir Å«kinių įvykių duomenų neužregistravo Å«kinių operacijų ir Å«kinio įvykių dienÄ arba iÅ¡kart po to, kai buvo galimybė tai padaryti, tuo pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, o bÅ«tent, jis laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 12 d. iki 2008 m. rugpjūčio 19 d.

Ž. V. sumokėjo 12 400 Lt darbo užmokestį, Å¡io atlyginimo neįformino apskaitos dokumentais ir neįrašė į įmonės buhalterinę apskaitÄ , laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 14 d. iki 2008 m. liepos 1 d. S. S. iÅ¡mokėjo 3100 Lt darbo užmokestį, Å¡io atlyginimo neįformino apskaitos dokumentais, neįrašė į įmonės buhalterinę apskaitÄ , ir bÅ«tent dėl Å¡ių Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimo iÅ¡ dalies negalima nustatyti A. G. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktÅ«ros 2008 metais.

Ir nors apeliantas skunde pagrįstai nurodo, kad ne jis, o buhaltere dirbanti liudytoja D. N. buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymÄ , tačiau atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymÄ Ä¯monės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimÄ , o ne tvarkymÄ . Pagal Å¡io įstatymo 21 straipsnio 1 dalį Å«kio subjekto vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimÄ , t. y. atsakingas už tai, kad įmonėje bÅ«tų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų iÅ¡saugojimÄ .

Taigi buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sÄ vokos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2012, 2K-363/2014). Todėl atsakant į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, jog A. G., kaip įvykio metu buvęs A. G. individualios įmonės savininkas, negali bÅ«ti pripažįstamas Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu, kadangi įmonės buhalterijÄ tvarkė liudytoja D. N., pažymima, kad pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ , įmonės vadovas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tuo atveju, kai jis paslepia, sunaikina ar nepateikia buhalterinę apskaitÄ tvarkančiam asmeniui visų bÅ«tinų dokumentų (kasacinio teismo nutartis Nr. 2K-41/2012).

Å iuo atveju A. G. nuteistas už netinkamÄ buhalterinės apskaitos organizavimÄ , o tai reiÅ¡kia, kad jo pareiga buvo pateikti buhalterinę apskaitÄ tvarkiusiai D. N. visus bÅ«tinus dokumentus apie jam neabejotinai žinomai įvykusias Å«kines operacijas ir Å«kinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžiu arba struktÅ«ros pasikeitimu įmonėje. Nuteistajam to nepadarius, o buhalterei nežinant apie nelegalių darbuotojų priėmimÄ ir jiems nelegaliai mokamÄ darbo užmokestį, vien tik buhalterio įdarbinimas įmonėje ir pavedimas jam atlikti įmonės buhalterinę apskaitÄ neatleidžia vadovo nuo pareigos tinkamai organizuoti apskaitos tvarkymÄ , kaip numatyta Buhalterinės apskaitos įstatyme.

Tai reiÅ¡kia, kad buhalterinės apskaitos tvarkymas negali bÅ«ti perkeliamas vien tik samdomo darbuotojo kompetencijai, tuo labiau tam, kuris apie vadovo sprendimus, susijusius su įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktÅ«ros pasikeitimu, pastarojo informuotas nebuvo. Vadinasi, prieÅ¡ingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, A. G. pagrįstai pripažintas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu. Taip pat apeliantas skunde teigia, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių buvimÄ pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis vien prielaidomis, suinteresuotų liudytojų abejotinais ir prieÅ¡taringais parodymais, kurių nepatvirtina ne tik A.

G. įmonės administracijos darbuotojai, bet ir buhalteriniai dokumentai. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ir su šiais nuteistojo teiginiais nesutinka ir juos, kaip neatitinkančius byloje nustatytų aplinkybių, kaip nepagrįstus, atmeta. Minėta, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada. Byloje dėl nuteistojo E. G. apgaulingai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos apskaitos kilę padariniai nustatyti remiantis 2009 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvada Nr. 5-4/89 (2 t., 109–120 b. l.) dėl A.

G. individualios įmonės Å«kinės finansinės veiklos tyrimo. O tai, kad A. G. padaryti buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimai sukėlė 2009 m. rugsėjo 21 d. specialisto iÅ¡vadoje nurodytas pasekmes, t. y. kad jis, bÅ«damas individualios įmonės savininku, atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimÄ , pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, į bendrovės buhalterinę apskaitÄ neįtraukė visų Å«kinių operacijų, Å«kinių įvykių, susijusių su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžiu arba struktÅ«ros pasikeitimu, visų Å«kinių operacijų ir įvykių nepagrindė apskaitos dokumentais, o bÅ«tent laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 12 d. iki 2008 m. rugpjūčio 19 d.

Ž. V. sumokėjo 12 400 Lt darbo užmokestį, Å¡io atlyginimo neįformino apskaitos dokumentais ir neįrašė į įmonės buhalterinę apskaitÄ , laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 14 d. iki 2008 m. liepos 1 d. S. S. iÅ¡mokėjo 3100 Lt darbo užmokestį, Å¡io atlyginimo neįformino apskaitos dokumentais, neįrašė į įmonės buhalterinę apskaitÄ , dėl ko negalima nustatyti iÅ¡ dalies A. G. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktÅ«ros 2008 metais, patvirtina: nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo G.

V. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad jo sÅ«nus, žuvusysis Ž. V., pas A. G. pradėjo dirbti 2008 metų pavasarį, dirbo neoficialiai, apie pusę metų Å¡altkalviu (7 t., 193–194 b. l.); nukentėjusiosios ir civilinės ieÅ¡kovės G. P. parodymai, kai ji parodė, kad Ž. V. buvo jos sugyventinis. A. G. įmonėje Ž. V. pradėjo dirbti nuo 2008 m. vasario 12 d., ir kaip jai sakė jis pats, nelegaliai. Pinigus jis gaudavo grynais į rankas, įdėtus į perlenktÄ lapelį, niekur nepasiraÅ¡ydavo.

Taip pat parodė, kad Ž. V. buvo užsivedęs užrašų knygutę sau, kur rašydavo kiek gaudavo, kada dirbdavo, kada išeiginės (7 t., 195–196 b. l.); liudytojo A. L. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad Ž. V. pažinojo iš matymo, matė jį dirbtuvėse su dirbtuvių vedėju J. V.. Ir nors jis posėdžio metu teigė, kad nežino, ar Ž. V. dirbo A. G. įmonėje, tačiau pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 235 b. l.), kai jis buvo nurodęs, kad Ž.

V. pažinojo kaip A. G. įmonės darbuotojÄ , kuris pas jį buvo pradėjęs dirbti Å¡iek tiek vėliau nei jis (A. L. buvo pradėjęs pas A. G. dirbti 2007-12-22), juos patvirtino, kaip teisingus (6 t., 154 b. l.); liudytojo S. S. parodymai, kai jis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad dirbo A. G. įmonėje, o priimtas buvo per Ž. V., kuris buvo jo pažįstamas ir jau dirbo įmonėje. Jis pas A. G. įmonėje įsidarbino Å¡altkalviu, darbo sutartis nebuvo sudaryta, atlyginimÄ mokėdavo A., mokėdavo grynais į rankas, niekur nepasiraÅ¡inėjo.

Taip pat parodė, kad Ž. V. dirbo kaip ir jis, abu kartu eidavo į darbÄ , atlyginimÄ gaudavo iÅ¡ A., taip sakė pats Ž. V.. Per tuos mėnesius kol dirbo, jam buvo iÅ¡mokėta apie 2000 Lt (6 t., 212–213 b. l.); iÅ¡ dalies liudytojo R. N. parodymai, kai jis parodė, kad pažinojo Ž. V., jį matydavo įmonės teritorijoje (6 t., 213 b. l.); liudytojo E. P. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad iki nelaimingo atsitikimo Ž. V. A. G. įmonėje dirbo mažiausiai 2–3 mėnesius, dirbo dažniausiai duobėje prie važiuoklių, angare (7 t., 110 b. l.); liudytojo V.

K. parodymai, kai jis paaiÅ¡kino, kad dirbo A. G. įmonėje nuo 2008-02-08 iki 2008-05-08 ar 10 d. Ž. V. pažinojo. Kai jis pats pradėjo dirbti pas A. G., po kelių dienų pradėjo dirbti ir Ž. V., tai buvo vasario mėnuo. Ž. V. dirbo prie variklių remonto. AtlyginimÄ gaudavo dalį pavedimu, dalį – grynais. Grynus pinigus mokėdavo garaže mechanikai, niekur nepasiraÅ¡ydavo kad gauna pinigus, bÅ«davo perlenktas lapelis ir užraÅ¡yta pavardė, įdėti pinigai (7 t., 111 b. l.); liudytojo A.

M. parodymai, kai jis paaiÅ¡kino, kad dirbo A. G. įmonėje vairuotoju apie 4–5 metus. Kai jis dirbo, dirbo ir Ž. V.. Jis tvarkydavo maÅ¡inÄ , atlikdavo remonto darbus. MaÅ¡inÄ tvarkė 2–3 kartus, tiksliai neprisimena, Ž. V. buvo autoÅ¡altkalvis. Ž. V. dirbantį garaže matydavo visada (7 t., 111–112 b. l.); liudytojo A. P. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad kai buvo priimtas į darbÄ , Ž. V. jau dirbo, pasikalbėdavo su juo, kaip suprato, jis dirbo autoÅ¡altkalviu, dirbo kiekvienÄ dienÄ ir matydavo Ž.

V. (7 t., 193 b. l.). Vadinasi, 2009-09-21 specialisto iÅ¡vada Nr. 5-4/89, kurioje konstatuoti A. G. padaryti Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-574 6 str. 2 d., 12 str. 1, 4 d. nuostatų reikalavimų pažeidimai, dėl ko tyrimo metu nebuvo negalima iÅ¡ dalies nustatyti A. G. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktÅ«ros 2008 metais (2 t., 109–120 b. l.), atitinka tiek anksčiau nurodytus duomenis, tiek daiktų dokumentų pateikimo protokolÄ , iÅ¡ kurio matyti, kad G. P. pateikė raudonos spalvos užrašų knygelę, priklausančiÄ Å½.

V., iÅ¡ kurios turinio matyti, kad Ž. V. įmonėje pradėjo dirbti nuo 2008-02-12 ir žymėjo darbo ir nedarbo dienas bei gaunamÄ atlyginimÄ (2 t., 218 b. l.), tiek 2012-10-09 ekspertizės akto Nr. 11-732 (12), 11-2377 (12) iÅ¡vadas, iÅ¡ kurių matyti, kad tyrimui pateiktos Ž. V. užrašų knygelės puslapiuose: 7, 8, 9, 12, 13, 14, 15, 16 (iÅ¡skyrus virÅ¡utinėje dalyje esančius įraÅ¡us „Liepa 18, 19, 20, 25, 26, 27, 28. 30“, „500“, „R R 31, 3, 4“), 17, 19, 21, 23, 25, 26, 27, 29 (iÅ¡skyrus deÅ¡inėje puslapio pusėje, virÅ¡uje esantį įraÅ¡Ä â€ž300“, deÅ¡inėje puslapio pusėje, apačioje paraÅ¡ytÄ Ä¯raÅ¡Ä â€ž19 d.“), 75, 76, 77, 78, rankraÅ¡tinius įraÅ¡us: mėnesių pavadinimus, skaičius, reiÅ¡kiančius mėnesių dienas, pinigų sumas, parašė Ž.

V. (6 t., 87–94 b. l.). Taigi, pirmiau iÅ¡dėstytais duomenimis, o ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis, kaip teigiama nuteistojo skunde, jo kaltė padarius jam inkriminuotÄ nusikaltimÄ â€“ įrodyta. Ir nors nuteistojo A. G. apeliaciniu skundu bandoma įtikinti, kad 2009-09-21 specialisto iÅ¡vada Nr. 5-4/89 yra sÄ lyginė, visiÅ¡kai tikimybinė, paremta ne oficialiais buhalterinės apskaitos dokumentais, o neaiÅ¡kaus turinio duomenimis – Ž. V. užrašų knygele, kas nėra buhalterinės apskaitos dokumentas, taip pat tai, kad specialistė, pateikdama A.

G. individualios įmonės Å«kinės finansinės veiklos tyrimÄ , rėmėsi ir liudytojų parodymais ir taip peržengė savo kompetencijos ribas, kad byloje nėra jokių raÅ¡ytinių, oficialių buhalterinės apskaitos dokumentų apie Ž. V. darbÄ minėtu laikotarpiu, o apklausta absoliuti dauguma liudytojų, iÅ¡skyrus akivaizdžiai suinteresuotus asmenis ar duodančius prieÅ¡taringus parodymus, neigia Ž. V. darbo faktÄ , o tie liudytojai, kurie nurodė, jog, jų manymu, Ž. V. tariamai dirbo A.

G. individualioje įmonėje – E. P., R. M., R. N., A. M.,                  A. L. – niekada nematė, kaip ir kieno pinigais Ž. V. buvo mokamas tariamas darbo užmokestis, jog S. S. ir G. P. yra giminaičiai, o G. P., kaip buvusi Ž. V. sugyventinė, turi aiÅ¡kų turtinį interesÄ byloje, tai rodo ir jos pareikÅ¡to civilinio ieÅ¡kinio dydis, todėl jų parodymai apeliantui kelia abejonių ir turi bÅ«ti vertinami kritiÅ¡kai, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo su tuo sutikti.

Pažymima, kad netikėti specialisto iÅ¡vada, kuriÄ atitinka tiek nukentėjusiųjų ir civilinių ieÅ¡kovų – G. V. (7 t., 193–194 b. l.), G. P. (7 t., 195–196 b. l.) parodymai, tiek liudytojų A. L. (6 t., 154 b. l.), S. S. (6 t., 212–213 b. l.), iÅ¡ dalies R. N. (6 t., 213 b. l.), E. P. (7 t., 110 b. l.), V. K. (7 t., 111 b. l.), A. M. (7 t., 111–112 b. l.), A. P. (7 t., 193 b. l.) parodymai, ir kurie atitinka ir kitus byloje esančius duomenis – 2012-10-09 ekspertizės akto Nr. 11-732 (12), 11-2377 (12) iÅ¡vadas (6 t., 87–94 b. l.), apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo, kadangi visi Å¡ie duomenys atitinka vieni kitus ir bendrai sudaro vieningÄ loginę grandinę, patvirtinančiÄ apelianto nusikalstamo veikos apimtį.

Kartu Å¡ioje situacijoje pažymima, kad tiek specialisto iÅ¡vada, tiek Ž. V. užrašų knygelė, tiek nuteistojo ginčijami ir savaip vertinami jam nenaudingų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai, yra eiliniai įrodymų Å¡altiniai, kurių patikimumas tikrinamas įprastiniais BPK numatytais bÅ«dais, ir kad nė vienas jų neturi pranaÅ¡umo prieÅ¡ kitus duomenis. BPK 20 straipsnio 1–5 dalyse nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai.

Ä®rodymais gali bÅ«ti tik teisėtais bÅ«dais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Taip pat svarbi įrodymų vertinimo sÄ lyga yra ta, jog vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Å iuo atveju anksčiau nurodyti duomenys patvirtina vieni kitus, esminėmis detalėmis sutampa, vieni kitiems neprieÅ¡tarauja bei atitinka kitus bylos duomenis.

Taigi visi Å¡ie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningÄ medžiagÄ , neabejotinai patvirtinančiÄ , kad tiek Ž. V., tiek S. S. nelegaliai dirbo A. G. įmonėje, kurioje jiems buvo mokamas neoficialus, į įmonės buhalterinę apskaitÄ neįtrauktas atlyginimas. Todėl apygardos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi visais Å¡iais vienas kitÄ patvirtinančiais duomenimis, kurie patvirtina aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai – tai, kad Ž.

V. ir S. S. nelegaliai dirbo A. G. įmonėje, kurioje jiems buvo mokamas neoficialus, į įmonės buhalterinę apskaitÄ neįtrauktas atlyginimas. Vertinant liudytojos J. R. parodymus, kai ji paaiÅ¡kino, kad Ž. V. įsidarbino tÄ dienÄ , kai įvyko nelaimingas atsitikimas (6 t., 153–154 b. l.), ir liudytojo J. V. parodymus, kai jis parodė, kad Ž. V. buvo pirmÄ dienÄ Ä¯sidarbinęs (7 t., 18–19 b. l.), jų objektyvumÄ , patikimumÄ ir savarankiÅ¡kÄ Ä¯rodomÄ jį turinį bei jų sÄ sajÄ su kitais bylos duomenimis, pirmiausia atsižvelgiama į subjektyviosios kilmės įrodymų Å¡altinio (asmens) santykį su nuteistuoju, teikiamos informacijos svarbÄ ir patį įrodymų Å¡altinį.

Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys tvirtina, kad šie liudytojai parodymų davimo metu dirbo pas A. G., kuris buvo jų darbdavys. Antra, šių liudytojų, kaip ir paties nuteistojo, parodymai prieštarauja visiems anksčiau išdėstytiems ir išanalizuotiems duomenims. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo, ir iš dalies tokius jo parodymus atitinkantys liudytojų J. R. ir J. V. parodymai – atmestini kaip nepagrįsti. Dėl kitų liudytojų – A. D. (6 t., 151–152 b. l.), R. A. (6 t., 152 b. l.), D.

S. (6 t., 152–153 b. l.), A. I. (6 t., 155–156 b. l.), A. J. (7 t., 19 b. l.) – parodymų pasisakytina tai, kad jie grindžiant ar neigiant nuteistajam A. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes neinformatyvūs, kadangi visi jie parodė arba tai, kad nežino, ar Ž. V. dirbo, ar ne, arba tai, kad jie jo nepažinojo, taigi jie šioje byloje nagrinėjamų įvykių nei nepaneigia, nei nepatvirtina. Taip pat nepagrįstai apeliantas skunde teigia, kad bylos medžiagoje esančiais faktiniais duomenimis nepagrįsti ir kiti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginiai dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo (konkrečiai, dėl pačios veikos ir kilusių padarinių).

Pažymima tai, kad apgaulingos apskaitos tikslas – turėti naudos: nemokėti valstybei mokesčių, sumokėti mažiau ar bendrai jų iÅ¡vengti. Å iuo atveju įmonės savininkas A. G., nelegaliai įdarbindamas du darbuotojus ir jiems mokėdamas neoficialų, į įmonės buhalterinę apskaitÄ neįtrauktÄ , atlyginimÄ , sumokėjo mažiau mokesčių. Pagal teismų praktikÄ bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnių taikymo realiÄ asmens veiklÄ , jo Å«kinę, komercinę, finansinę bÅ«klę, nuosavÄ kapitalÄ , įsipareigojimų dydį ir struktÅ«rÄ turi bÅ«ti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (Å«kio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus.

Jei to padaryti tokiu bÅ«du (o ne atliekant prieÅ¡prieÅ¡inius patikrinimus, ikiteisminį tyrimÄ ir pan.) negalima, atsiranda Å¡iame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-233/2014). BÅ«tent Å¡iuo atveju dėl tokių A. G. padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų, dėl į apskaitÄ neįtrauktų visų Å«kinių operacijų, Å«kinių įvykių, susijusių su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžiu arba struktÅ«ros pasikeitimu, visų Å«kinių operacijų ir įvykių nepagrindus apskaitos dokumentais, 2008 metų laikotarpiu, nebuvo galima iÅ¡ dalies nustatyti A.

G. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktÅ«ros, kadangi A. G. savo buhalterinėje apskaitoje dviejų asmenų įdarbinimo ir jiems mokamo atlyginimo nefiksavo, o neatliekant ikiteisminio tyrimo ir tik tikrinant jo įmonės buhalterinius dokumentus, to nustatyti nebuvo galima. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi visus Å¡iuos bylos duomenis, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai dėl nuteistojo kaltės jam padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytÄ veikÄ . Pagal byloje nustatytas aplinkybes visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti pagrįstai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad A.

G. baudžiamasis įstatymas būtų buvęs pritaikytas netinkamai ir dėlto nėra jokio pagrindo, kaip to prašo skunde nuteistasis, jį išteisinti. Dėl to nuteistojo apeliacinis skundas, kaip nepagrįstas – atmestinas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. V. ir nuteistojo A. G. apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                                   Vidmantas Mylė                                                                                           Teisėjai                                                                                Vaclovas Iždonas                                                                                   Zigmas Kavaliauskas