2020-01-08 Nr. AB-574-3-63-3-00127-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2533-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00127-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja D. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir atsakovas) 2018 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. P-31 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo jai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad tarnybinė nuobauda paskirta už tai, jog būdama Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini), 2017 m. lapkričio 20 d. apie 8 val., adresu: (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, kilusio konflikto su A. Ž. metu elgėsi agresyviai, užpuolė jį, stumdė, šaukė, keikėsi, įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, buvo nemandagi, nepagarbi, dėl to nesielgė nepriekaištingai, nevykdė pareigos laikytis įstatymų, kitų teisės aktų, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktuose nustatytus padorumo ir pavyzdingumo principus, VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių (toliau – ir Etikos taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 5.1, 9.2 ir 9.4 papunkčius ir padarė tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjos teigimu, skundžiamas Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

3. Nurodė, kad Įsakymas priimtas remiantis Komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti (toliau – ir Komisija) 2018 m. sausio 22 d. išvada Nr. 17.9.-1378 (toliau – ir Išvada), kuri grindžiama A. Ž. pareiškime nurodytomis aplinkybėmis ir dviejų liudytojų parodymais, prieštaraujančiais ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-60554-17 metu surinktiems įrodymams. Pareiškėja teigė, kad liudytoja G. K. parodė, jog nematė konflikto metu smurtinių veiksmų, o liudytojas K. D. parodė, kad matė tariamą jos smurtą prieš A. Ž.. Pareiškėjos teigimu, tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo surinkta objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad ji viešojoje vietoje, konflikto metu elgėsi agresyviai, stumdė A. Ž., šaukė ant jo, keikėsi, įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, grasino.

4. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. lapkričio 20 d. apie 8.00 val. po teismo A. Ž. kumščiu trenkė į veidą ir ją sužalojo. Ji dėl šio įvykio kreipėsi į policiją, A. Ž. pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio medžiaga tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo vertinta. Pažymėjo, kad žiniasklaidos sukeltas ažiotažas ir tariamai neigiamai dėl to suformuotas valstybės tarnybos ir prokuratūros įvaizdis nėra jos veiksmų tiesioginis rezultatas ir pasekmė, nes tarp tariamai kilusių pasekmių ir jos veiksmų nėra priežastinio ryšio.

5. Pareiškėja prašė sustabdyti administracinę bylą iki kol bus priimtas sprendimas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-60554-17 arba jos pagrindu pradėtoje baudžiamojoje byloje.

6. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas gavus A. Ž. pareiškimą apie tai, jog pareiškėja 2017 m. lapkričio 20 d. apie 8 val. (duomenys neskelbtini) kilusio konflikto metu galbūt nusižengė valstybės tarnautojo etikos principams ir taisyklėms ir diskreditavo Lietuvos Respublikos prokuratūros autoritetą. Tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareiškėja pažeidė teisės aktų reikalavimus valstybės tarnautojams ir valstybės tarnautojo etikos principus, jai skundžiamu Įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Pažymėjo, kad skundžiamas Įsakymas priimtas įvertinus Komisijos Išvadoje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes ir pateiktus siūlymus.

8. Atsakovo teigimu, Komisija pagrįstai vadovavosi liudytojų G. K. ir K. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-60622-17, kurie yra nuoseklūs, logiški ir jais nėra pagrindo abejoti. Tai, kad nei vienas liudytojas nematė ir dėl to nepatvirtina pareiškėjos teiginio, jog A. Ž. prieš ją smurtavo, vertintina ne kaip liudytojų parodymų nepatikimumas, o kaip pareiškėjos paaiškinimų neatitikimas faktinėms aplinkybėms. Ikiteisminiams tyrimams vadovaujančio prokuroro pateikta medžiaga tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo vertinta, nes ji nėra susijusi su tarnybinio nusižengimo tyrimo dalyku.

9. Pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė konkrečių ikiteisminio tyrimo metu nustatytų faktinių duomenų, kurių Komisija nevertino, ir kurie paneigtų Komisijos išvadas ir patvirtintų jos pateiktą įvykio versiją. Medicinos išvada apie pareiškėjos sužalojimą nepaneigia jos neetiško elgesio fakto ir neįrodo, kad kūno sužalojimus padarė konkretus asmuo. Pripažįsta, kad nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja konflikto su A. Ž. metu grasino jam naudodama prokuratūros vardą, todėl nenustatyta, kad jos veiksmai diskreditavo prokuratūros, kaip valstybės institucijos, autoritetą.

10. Atsakovas nurodė, kad nėra pagrindo stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, nes ikiteisminis tyrimas pradėtas A. Ž. pagal pareiškėjos pareiškimą dėl jai galbūt padaryto kūno sužalojimo nėra susijęs su pareiškėjos neetišku elgesiu.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. P-31 „Dėl tarnybinės nuobaudos Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) D. B.“.

12. Teismas dėl pareiškėjos prašymo sustabdyti administracinę bylą iki bus priimtas sprendimas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-60554-17 arba jos pagrindu pradėtoje baudžiamojoje byloje, nurodė, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas A. Ž. atžvilgiu pagal pareiškėjos pareiškimą dėl jai padaryto kūno sužalojimo, o administracinėje byloje vertinami pareiškėjos veiksmai, kaltinant ją tarnybinio nusižengimo padarymu, todėl nėra pagrindo stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra valstybės tarnautoja, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini). Skundžiamas Įsakymas priimtas vadovaujantis VTĮ 29 straipsnio 1, 2 dalimis, 3 dalies 1 punktu, 30 straipsnio 1, 3, 5, 7 dalimis, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, 14.1 papunkčiu, įvertinus Komisijos 2018 m. sausio 22 d. Išvadą Nr. 17.9.-1378. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėja 2017 m. lapkričio 20 d. apie 8 val. (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, kilusio konflikto su A. Ž. metu elgdamasi agresyviai, užpuolė jį, stumdė rankomis, keikėsi, įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, grasino, buvo nemandagi, nepagarbi, nesielgė nepriekaištingai, nevykdė pareigos laikytis įstatymų, kitų teisės aktų ir VTĮ, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nesilaikė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktuose nustatytų padorumo ir pavyzdingumo principų ir šiais veiksmais padarė tarnybinį nusižengimą, nes pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus, Etikos taisyklių 5.1, 9.2 ir 9.4 papunkčius.

14. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis VTĮ, Etikos kodekso nuostatomis. Nurodė, kad atsakovas tiek skundžiamu Įsakymu, tiek Komisijos Išvada konstatavo, kad pareiškėja nesilaikė teisės aktų reikalavimų – bendrųjų valstybės tarnautojo pareigų ir etikos principų, keliamų valstybės tarnautojui, todėl padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį paskyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą.

15. Teismo vertinimu, VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 5, 6 punktuose įtvirtintų bendrųjų valstybės tarnautojo pareigų pažeidimas, taip pat valstybės tarnautojų veiklos etikos principų pažeidimas gali būti konstatuotas tarnybinio patikrinimo metu neabejotinai nustačius tarnybinį nusižengimą pagal VTĮ 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžtą tarnybinio nusižengimo sąvoką. VTĮ 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta, kad tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-281/2007 pateiktu aiškinimu, kad VTĮ 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžta „tarnybinio nusižengimo“ sąvoka pati savaime sudaro pagrindą manyti, kad nusižengimas, už kurį valstybės tarnautojas gali būti patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, turėtų būti susijęs su jo tarnyba.

Priešingas aiškinimas iškreiptų šios teisinės definicijos prasmę. VTĮ nėra nurodyta, kad tarnybiniu nusižengimu gali būti laikomas ir valstybės tarnautojo elgesys, nesusijęs su tarnyba, jo elgesys už valstybės tarnautojo tarnybinių pareigų ir funkcijų vykdymo sferos. Valstybės tarnautojo veikla šio įstatymo kontekste gali būti suprantama kaip jo veikla, kuri yra betarpiškai susijusi su jo tarnyba, jo tarnybinių pareigų ir funkcijų atlikimu, viešojo administravimo vykdymu, o jo veiklos etikos principai, įtvirtinti VTĮ 3 straipsnio 2 dalyje, orientuoti būtent į šios veiklos reguliavimą.

Aptartos VTĮ nuostatos iš esmės nekito, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos VTĮ nuostatų aiškinimas aktualus ir šiai bylai. Iš Komisijos Išvados ir skundžiamo įsakymo turinio matyti, jog pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda už tai, kad ji ne tarnybos metu, nevykdydama tarnybinių pareigų ir funkcijų, pažeidė valstybės tarnautojų etikos principus – viešoje vietoje, kilusio konflikto su A. Ž. metu, elgėsi agresyviai, stumdydama jį rankomis, šaukdama, keikdamasi, įžeidinėdama necenzūriniais žodžiais, grasindama, būdama nemandagi, nepagarbi.

Teismas nevertino prieštaringų įrodymų pagrįstumo dėl šių veiksmų atlikimo, nes jie nesusiję su tarnybinio nusižengimo padarymu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja konflikto metu siekė pasinaudoti savo tarnybine padėtimi, savo, kaip valstybės tarnautojos statusu. Komisijos Išvadoje nurodyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja konflikto metu A. Ž. grasino naudodama prokuratūros vardą, ar kitaip diskreditavo prokuratūros, kaip valstybės institucijos, autoritetą ir dėl to būtų šiurkščiai pažeidusi valstybės tarnybos ir kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatas arba kitaip šiurkščiai nusižengusi valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams.

Išvadoje nurodyta, kad nenustatyta jog įvykio metu pareiškėja buvo neblaivi ir kad jos elgesys buvo susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba netinkamu atlikimu.

16. Teismas įvertinęs nurodytas aplinkybes sprendė, kad pareiškėjos veiksmai ne tarnybos metu negali būti vertinami pagal VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų nuostatas. Aplinkybė, kad pareiškėja buvo kaltinama ir tam tikrų Etikos taisyklių 5.1, 9.2 ir 9.4 papunkčių pažeidimu taip pat nesudaro pagrindo priimti kitokio sprendimo, nes tarnybinės atsakomybės pagrindai yra aiškiai įtvirtinti įstatyme.

17. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad pareiškėja D. B. nepadarė tarnybinio nusižengimo, todėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. P-31, kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą, prieštaraujantį aukštesnės galio teisės aktams.

III. 18. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

19. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Teismas netinkamai aiškino VTĮ 2 straipsnio 12 dalį, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad valstybės tarnautojas tarnybinį nusižengimą gali padaryti tik tarnybos metu, atlikdamas tarnybines funkcijas.

20. Pažymi, kad VTĮ imperatyviai ir be išlygų nustato, jog valstybės tarnautojai privalo vykdyti nurodytas pareigas, ir nesieja pareigų vykdymo su valstybės tarnautojo funkcijų atlikimu. Taigi valstybės tarnautojo pareiga laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų yra absoliuti. Be to, VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose numatytos valstybės tarnautojų pareigos yra susijusios. Valstybės tarnautojai privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų (15 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o pagrindiniai valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principai įtvirtinti būtent įstatyme (VTĮ 3 straipsnio 2 dalis) ir detalizuoti Etikos taisyklėse. VTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nurodytus principus įstatymas apibrėžia ne vien kaip valstybės tarnautojų veiklos etikos principus, bet ir kaip valstybės tarnybos, kaip savarankiško teisės instituto, etikos principus. Skundžiamu Įsakymu pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda, be kita ko, už tai, kad ji nesilaikė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktuose numatytų padorumo ir pavyzdingumo principų ir pažeidė Etikos taisyklių 5.1, 9.2 ir 9.4 papunkčius. Vadovaudamasis VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintu padorumo principu valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai, vadovaudamasis šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintu pavyzdingumo principu valstybės tarnautojas privalo būti nepriekaištingos reputacijos ir pagarbus. Etikos taisyklių 5.1 papunktyje nurodyta, kad vadovaudamasis padorumo principu valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai. Etikos taisyklių 9.2 ir 9.4 papunkčiuose nurodyta, kad vadovaudamasis pavyzdingumo principu valstybės tarnautojas privalo būti mandagus ir pagarbiai elgtis su kitais žmonėmis. Iš minėtų teisės normų dispozicijų turinio yra akivaizdu, kad šios teisės normos nustato bendruosius valstybės tarnautojo elgesio principus, kurių privalu laikytis tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje.

21. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartyje Nr. A8-281/2007 pateiktu VTĮ nuostatų aiškinimu, kad VTĮ 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžta „tarnybinio nusižengimo“ sąvoka pati savaime sudaro pagrindą manyti, kad nusižengimas, už kurį valstybės tarnautojas gali būti patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, turėtų būti susijęs su jo tarnyba. Atkreipia dėmesį, kad nurodyta nutartis buvo priimta esant kitoms faktinėms bylos aplinkybėms (neblaivus valstybės tarnautojas ne tarnybos metu vairavo kelių transporto priemonę). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika kito ir šiuo metu nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kelių transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam ne tarnybos metu yra pakankamas pagrindas netgi griežčiausiai tarnybinei nuobaudai - atleidimui iš pareigų – skirti. Taigi teismų praktikoje tarnybinių nuobaudų skyrimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu ir tais atvejais, kai valstybės tarnautojas padaro teisės pažeidimą nevykdydamas tarnybinių funkcijų ir ne darbo (tarnybos) metu.

22. Atsakovas teigia, kad teismas, nepagrįstai konstatuodamas, jog valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas ne tarnybos metu negali būti laikomas tarnybiniu nusižengimu ir kad pareiškėjos veiksmai ne tarnybos metu negali būti vertinami pagal VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų, Etikos taisyklių 5.1, 9.2 ir 9.4 papunkčių nuostatas, netinkamai aiškino ir taikė nurodytas materialiosios teisės normas. Be to, teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Teismas nurodė, kad nevertino „prieštaringų įrodymų“ pagrįstumo dėl pareiškėjos elgesio viešoje vietoje (stumdymosi rankomis, šaukimo, keikimosi, įžeidinėjimo necenzūriniais žodžiais, grasinimų) kilusio konflikto su A. Ž. metu, nes toks elgesys nesusijęs su tarnybinio nusižengimo padarymu. Šis teismo teiginys laikytinas nelogišku, nes konstatuodamas, kad byloje esantys įrodymai yra prieštaringi, t. y., kad jie yra prieštaraujantys, pasižymintys nenuoseklumu, teismas atliko šių įrodymų vertinimą. Atsakovo nuomone, teismas neatliko pareigos remdamasis byloje esančiais įrodymais (liudytojų G. K. ir K. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-60622-17, yra nuoseklūs, logiški ir jais nėra pagrindo abejoti) priimti motyvuotą sprendimą ir bylą išsprendė formaliai.

23. Pažymi, kad teismas netinkamai įvertino Komisijos Išvadoje nurodytas aplinkybes. Teismas skundžiamą sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja konflikto metu siekė pasinaudoti savo tarnybine padėtimi, savo, kaip valstybės tarnautojos, statusu. Teismas pažymėjo, kad Komisijos Išvadoje nurodyta, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja konflikto metu A. Ž. grasino naudodama prokuratūros vardą ar kitaip diskreditavo prokuratūros, kaip valstybės institucijos, autoritetą ir dėl to būtų šiurkščiai pažeidusi valstybės tarnybos ir kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatas arba kitaip šiurkščiai nusižengusi valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams. Išvadoje nurodyta, kad nenustatyta, jog įvykio metu pareiškėja buvo neblaivi ir kad jos elgesys buvo susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba netinkamu atlikimu. Teismas sprendė, kad pareiškėjos veiksmai ne tarnybos metu negali būti vertinami pagal VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų nuostatas.

24. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Komisijos išvadoje nurodytos aplinkybės teismo sprendime pateiktos ištraukiant jas iš konteksto ir taip iškreipiant Komisijos išvadų prasmę. Nurodžiusi minėtas aplinkybes, Komisija pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog D. B. veikoje nėra šiurkščių tarnybinių nusižengimų, numatytų VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 ir 7 punktuose, požymių, todėl D. B. padarytas tarnybinis nusižengimas nėra šiurkštus. Taigi priešingai nei teigia teismas, šios aplinkybės ne paneigia tarnybinio nusižengimo padarymo faktą, o yra susijusios su pareiškėjos tarnybinio nusižengimo kvalifikavimu, konstatuojant, kad pareiškėjos padarytas tarnybinis nusižengimas nėra šiurkštus VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 ir 7 punktų požiūriu.

25. Akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog tarnybinių pažeidimų konstatavimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje. Taip pat nėra reikšminga, ar tai įvyko pareigūnui atliekant (arba ne) savo tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas turėjo (arba ne) jo statusą atitinkančius atributus, t. y. buvo ar nebuvo uniformuotas. Teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas materialiosios teisės normas bei neteisingai įvertindamas faktines bylos aplinkybes, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris turėtų būti panaikintas.

26. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

27. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kadangi visose minėtose administracinėse bylose buvo nagrinėjamos aplinkybės, kai statutiniai valstybės tarnautojai pažemino pareigūno vardą bei sulaužė pareigūno priesaiką, pažemino institucijų autoritetą ir toks poelgis prieštaravo visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms.

28. Tarnybinė atsakomybė taikoma už tarnybinius nusižengimus, kuri VTĮ tiesiogiai susieta su tarnybinio pobūdžio funkcijų ir pareigų atlikimu, o šio įstatymo normos aiškiai nenurodo, kad tarnybinis nusižengimas gali būti padarytas veika, nesusijusią su tarnybinių funkcijų ir pareigų atlikimu. Atsakovas savo teiginius remia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kuri priimta visai kitomis faktinėmis aplinkybėmis, kai teismas sprendė ginčą dėl įsakymo, kuriuo valstybės tarnautojas, paskelbęs netinkamo turinio komentarą internete, buvo pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą, ir taip pažeidęs tarnautojo etiką dėl to, kad būdamas valstybės tarnautoju iš jam priskirto tarnybinio kompiuterio internetiniame tinklalapyje „delfi.lt“ patalpino apie kitą valstybės tarnautoją įžeidžiantį komentarą, jį paskelbdamas internete, prilyginamą kaip valstybės tarnautojo viešam pasisakymui.

29. Pareiškėja sutinka su atsakovo nuoroda į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinime (II dalis) konstatuotą teiginį - klausimas, ar valstybės tarnautojas gali būti traukiamas tarnybinėn atsakomybėn už veikas, padarytas ne tarnybos metu, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.

30. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 31. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos skundą ir panaikindamas ginčijamą atsakovo įsakymą, nurodė, kad VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 5, 6 punktuose įtvirtintų bendrųjų valstybės tarnautojo pareigų pažeidimas, taip pat valstybės tarnautojų veiklos etikos principų pažeidimas gali būti konstatuotas tarnybinio patikrinimo metu neabejotinai nustačius tarnybinį nusižengimą pagal VTĮ 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžtą tarnybinio nusižengimo sąvoką. VTĮ 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta, kad tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-281/2007 pateiktu aiškinimu, kad VTĮ 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžta „tarnybinio nusižengimo“ sąvoka pati savaime sudaro pagrindą manyti, kad nusižengimas, už kurį valstybės tarnautojas gali būti patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, turėtų būti susijęs su jo tarnyba. Priešingas aiškinimas iškreiptų šios teisinės definicijos prasmę. VTĮ nėra nurodyta, kad tarnybiniu nusižengimu gali būti laikomas ir valstybės tarnautojo elgesys, nesusijęs su tarnyba, jo elgesys už valstybės tarnautojo tarnybinių pareigų ir funkcijų vykdymo sferos. Valstybės tarnautojo veikla šio įstatymo kontekste gali būti suprantama kaip jo veikla, kuri yra betarpiškai susijusi su jo tarnyba, jo tarnybinių pareigų ir funkcijų atlikimu, viešojo administravimo vykdymu, o jo veiklos etikos principai, įtvirtinti VTĮ 3 straipsnio 2 dalyje, orientuoti būtent į šios veiklos reguliavimą.

32. Aptartos VTĮ nuostatos iš esmės nekito, todėl pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos VTĮ nuostatų aiškinimas šiai bylai yra aktualus, o remiantis juo skirti tarnybinę nuobaudą už veiksmus, atliktus ne tarnybos metu, nėra teisinio pagrindo.

33. Vertindama šią situaciją teisės aiškinimo ir taikymo aspektu, teisėjų kolegija visų pirma remiasi Konstitucinio Teismo suformuota oficialia konstitucine doktrina dėl konstitucinių teismo precedentų taikymo ir teismo precedentų keitimo taisyklių.

34. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

35. Vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika tam tikrų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas tam tikruose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.

Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai tam tikrų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia (be kita ko) Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant.

Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

36. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

37. Šių iš Konstitucijos kylančių imperatyvų kontekste vertinant kilusį ginčą nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose nuosekliai kinta tarnybinės atsakomybės instituto taikymu aprėpiant ir su tarnyba tiesiogiai nesusijusias sritis bei teisines situacijas.

38. Štai, pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1627-556/2019, teisėjų kolegija pažymėjo, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008; 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-678/2004). Klausimas, ar valstybės tarnautojas gali būti traukiamas tarnybinėn atsakomybėn už veikas, padarytas ne tarnybos metu, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

39. Teisėjų kolegija, nurodytoje byloje vertindama pareiškėjo argumentus pažymėjo, kad pareiškėjui inkriminuotos VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų, Etikos taisyklių 2.1, 2.2, 5.1, 9.2, 9.4 ir 9.5 bei Etikos kodekso 6.1, 6.4 ir 6.8 punktų nuostatos įtvirtina svarbiausius valstybės tarnautojų veiklos etikos principus (tarp jų pagarbos žmogui, padorumo, pavyzdingumo) bei įpareigoja valstybės tarnautoją laikytis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, laikytis valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba. Minėtų etikos principų valstybės tarnautojas turi laikytis ne tik tiesiogiai atlikdamas savo pareigas, bet ir kitu tarnybos laiku, viešojoje erdvėje vengti tokio elgesio, kuris galėtų suformuoti neigiamą visuomenės ar atskirų jos narių nuomonę apie valstybės tarnybą ir jos elementus. Teisėjų kolegija akcentavo, jog reikalavimas iš valstybės tarnautojų laikytis bendrųjų etikos principų tik tiesiogiai atliekant jų pareigybės aprašyme numatytas funkcijas būtų neprotingas ir nesuderinamas su valstybės tarnybos tikslais. Toks teisės aiškinimas pateiktas nurodant jau egzistuojantį teismo praktikos pavyzdį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2793/2012).

40. Nutarties 38, 39 punktuose nurodyti teisės aiškinimai suponuoja, kad VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktuose įtvirtinti padorumo ir pavyzdingumo principai bei bendrosios (universaliosios) valstybės tarnautojo pareigos (VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktai) inter alia apibrėžia ir valstybės tarnautojo elgesio standartus ne darbo metu - vengti tokio elgesio, kuris galėtų suformuoti neigiamą visuomenės ar atskirų jos narių nuomonę apie valstybės tarnybą ir jos elementus, kurių nepaisymas yra teisinis pagrindas tarnybinei atsakomybei kilti.

41. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad ginčo teisiniuose santykiuose tarnybinė atsakomybė yra galima (taikytina), jei bus nustatyta tarnybinio nusižengimo sudėtis.

42. Kadangi pirmosios instancijos teismas nevertino visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, patvirtinančių arba paneigiančių tarnybinio nusižengimo sudėties buvimą, teisėjų kolegija sprendimą panaikina ir administracinę bylą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 86 str., 87 str. 4 d., 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Gintaras Kryževičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė